Civilinė
byla Nr. 2-1509/2013
Procesinio sprendimo kategorijos: 99.1.4; 122.1.
(S)
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013
m. gegužės 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. N.
atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d.
nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo J. N. 2013 m.
kovo 7 d. paduotą atskirąjį skundą, priimtos civilinėje byloje Nr. A2-769-479/2013
pagal ieškovo J. N. ieškinį atsakovui D. N.
dėl paskolos sutarties nutraukimo, skolos ir palūkanų priteisimo bei
atsakovo D. N. priešieškinį ieškovui J. N.
dėl paskolos sandorio pripažinimo nesudarytu.
Teisėjas, išnagrinėjęs bylą
pagal atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Klaipėdos
apygardos teismas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.
2-1012-163/2012 patenkino ieškovo J. N. ieškinį atsakovui D. N.: nutraukė 2010 m. rugpjūčio 15 d. ieškovo ir atsakovo
sudarytą paskolos sutartį, įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui paskolos sumą
200 000 JAV dolerių ir 27 500 JAV dolerių palūkanų,
priskaičiuotų iki 2011 m. gruodžio 31 d., priteisė 6 procentų dydžio metines
procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Klaipėdos apygardos teismo 2013
m. sausio 15 d. nutartimi šioje civilinėje byloje buvo atnaujintas procesas,
byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje. 2013 m. vasario 25 d. atsakovas
pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti nesudarytu ir negaliojančiu 2010
m. rugpjūčio 15 d. ieškovo ir atsakovo sandorį dėl 200 000 JAV dolerių
paskolos suteikimo. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. vasario 25 d. vykusio
posėdžio metu atsakovo priešieškinį priėmė bei sprendė, kad atsakovas sumokėjo
žyminį mokestį už prašymą atnaujinti procesą byloje, todėl jis neturi pareigos
mokėti žyminio mokesčio už pateiktą priešieškinį. Ieškovas su 2013 m.
vasario 25 d. protokoline teismo nutartimi nesutiko, todėl 2013 m. kovo 7 d.
padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo
protokolinę nutartį, kuria atsakovas, ieškovo teigimu, buvo nepagrįstai
atleistas nuo žyminio mokesčio už priešieškinį mokėjimo, bei klausimą išspręsti
iš esmės – nustatyti atsakovui terminą priešieškinio trūkumams pašalinti,
įpareigojant už priešieškinį sumokėti žyminį mokestį.
II.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos
apygardos teismas 2013 m. kovo 8 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo J. N. atskirąjį skundą dėl 2013 m. vasario 25 d. protokolinės
nutarties. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atskiruosius skundus dėl
teismo nutarčių, susijusių su žyminiu mokesčiu, gali paduoti tik asmenys, dėl
kurių šios nutartys priimtos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2013
m. vasario 25 d. nutartis priimta dėl atsakovo D. N. paduoto
priešieškinio neapmokestinimo žyminiu mokesčiu, todėl ieškovas neturi teisės šios
nutarties skųsti atskiruoju skundu.
III.
Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas J. N. atskiruoju skundu prašo
panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartį, kuria
atsisakyta priimti jo paduotą atskirąjį skundą dėl 2013 m. vasario 25 d.
nutarties ir klausimą išspręsti iš esmės: nustatyti atsakovui D.
N. terminą priešieškinio trūkumams pašalinti – įpareigoti sumokėti 10
087 Lt žyminį mokestį. Atskirąjį skundą ieškovas grindžia šiais
argumentais:
1.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 100 straipsnio 2 dalį.
Teismas nepagrįstai susiaurino CPK 100 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų
ratą. Sistemiškai aiškinant CPK 305 straipsnį ir CPK 100 straipsnio 2 dalį,
darytina išvada, jog atskirąjį skundą turi teisę paduoti tas byloje
dalyvaujantis asmuo, kurio teisėms ir pareigoms teismo nutartimi dėl žyminio
mokesčio yra daromas poveikis.
2.
Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atsisakydamas priimti ieškovo
atskirąjį skundą, paliko galioti nutartį, kurios turinys aiškiai prieštarauja
nustatytam žyminio mokesčio instituto teisiniam reglamentavimui, tuo
pažeisdamas ir viešąjį interesą.
3.
Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje suformuotas nuostatas, jog žyminis mokestis yra visuotinis ir jį
privalo sumokėti kiekvienas asmuo, kuris kreipiasi į teismą prašydamas apginti
jo pažeistą ar ginčijamą teisę, jog nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama
tik esant įstatyme nustatytam pagrindui – sunkiai turtinei padėčiai.
4.
Įstatymas numato teismo teisę atleisti tik nuo dalies žyminio mokesčio
mokėjimo, gi pirmosios instancijos teismas atsakovą atleido nuo viso žyminio
mokesčio mokėjimo.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.
IV. Apeliacinio
teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos
objektą sudaro teismo 2013 m. kovo 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti
ieškovo J. N. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos
teismo 2013 m. vasario 25 d. protokolinės nutarties, teisėtumo ir pagrįstumo
patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia
vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina,
ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).
Teismas, išnagrinėjęs
atskirajame skunde išdėstytus argumentus, išanalizavęs pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą,
jog atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo
panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti
ieškovo atskirąjį skundą. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų
nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Vadovaujantis
CPK 334 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo nutartis galima
apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo
sprendimo CPK numatytais atvejais, o taip pat kai teismo nutartis užkerta
galimybę tolesnei bylos eigai. CPK 100 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog dėl
teismo nutarties, priimtos dėl bylinėjimosi išlaidų, gali būti duodamas
atskirasis skundas. CPK 100 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog dėl teismo
nutarčių, susijusių su žyminiu mokesčiu, asmenys, dėl kurių šios teismo
nutartys priimtos, gali paduoti atskirąjį skundą.
Kaip
minėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo pateikto
priešieškinio priėmimo klausimą, 2013 m. vasario 25 d. protokolinėje nutartyje
nurodė, jog atsakovas sumokėjo žyminį mokestį už prašymą atnaujinti procesą byloje,
todėl teismas sprendė, jog atsakovas neprivalo mokėti žyminio mokesčio už joje
paduodamą priešieškinį. Apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su tokiu pirmosios
instancijos teismo vertinimu, pateikė atskirąjį skundą dėl nurodytos
protokolinės nutarties, aiškindamas, jog teismas nepagrįstai atsakovą atleido
nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad ieškovas
neturi teisės skųsti tokios nutarties, 2013 m. kovo 8 d. nutartimi atsisakė
priimti ieškovo atskirąjį skundą. Apeliantas atskirajame skunde išreiškė
poziciją, jog pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria atsakovas atleistas
nuo žyminio mokesčio mokėjimo, pažeidžiamos jo teisės, kadangi, suteikus
atsakovui privilegiją (atleidus nuo žyminio mokesčio mokėjimo), atsakovas
galėjo nevaržomai pareikšti akivaizdžiai nepagrįstą priešieškinį. Apeliacinės
instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais.
Kaip
minėta, CPK 100 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dėl teismo nutarčių, susijusių
su žyminio mokesčio mokėjimu, atskirąjį skundą gali paduoti asmenys, dėl kurių
šios teismo nutartys yra priimtos. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog 2013
m. vasario 25 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas išsprendė procesinį
klausimą dėl žyminio mokesčio už paduotą priešieškinį. Be kita ko, apeliacinis
teismas nesutinka su apelianto pozicija, jog 2013 m. vasario 25 d. nutartimi
atsakovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliacinės instancijos
teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 25 d. posėdžio
protokolo turinį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs
atsakovo argumentus, padarė išvadą, kad atsakovui nereikia mokėti žyminio
mokesčio už priešieškinį. Minėta aplinkybė suponuoja sąlygą, jog atsakovo
priešieškinio patenkinimo atveju šios bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis)
nebūtų išieškomos iš šalies (šiuo atveju iš ieškovo). Gi atleidimo nuo žyminio
mokesčio mokėjimo atveju kyla kitokios teisinės pasekmės – bylinėjimosi
išlaidos, patenkinus priešieškinį, turėtų būti išieškomos iš ieškovo valstybės
naudai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog visi su žyminio mokesčio mokėjimu
susiję klausimai, visų pirma, siejami su valstybės ir asmens, kurio atžvilgiu
priimta nutartis dėl žyminio mokesčio, santykiu. Atitinkamai teismas,
spręsdamas visus su žyminio mokesčio sumokėjimu valstybei susijusius klausimus,
sprendžia būtent dėl valstybės nustatytų įstatymo reikalavimų taikymo
konkrečiam asmeniui, todėl tik šis asmuo gali būti suinteresuotas kreiptis į
teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio teismo vertinimu,
teismui priėmus procesinį sprendimą (nutartį) dėl civilinio proceso šaliai
vykdytinos žyminio mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą pareigos, mokesčio
grąžinimo iš valstybės biudžeto, žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo ar
atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo ir kt., dėl tokių proceso šalies
ir valstybės santykį nustatančių procesinių sprendimų (nutarčių) atskirąjį
skundą gali paduoti tik asmenys, dėl kurių šie procesiniai sprendimai (nutartys)
yra priimti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad 2013 m.
vasario 25 d. nutartis buvo priimta dėl atsakovo, t. y. šia nutartimi
pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas, pateikdamas
priešieškinį, neturi pareigos mokėti žyminio mokesčio. Apeliacinio teismo
vertinimu, atskirojo skundo argumentai, kuriais bandoma išplėsti CPK 100
straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų, turinčių apeliacijos teisę, ratą, iš esmės
suteikiant galimybę tokio pobūdžio nutartis skųsti visiems byloje
dalyvaujantiems asmenims, yra nepagrįsti. Apelianto teikiamas šios įstatymo
nuostatos aiškinimas visiškai paneigia apeliacijos ribojimo galimybę CPK 100
straipsnio 2 dalies pagrindu. Be to, iš atskirojo skundo medžiagos nenustatyta,
jog 2013 m. vasario 25 d. nutartis užkirto galimybę tolesnei bylos eigai (CPK
334 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas
teisingai nusprendė, jog ieškovas neturi subjektinės teisės skųsti 2013 m.
vasario 25 d. nutartį.
Apeliacinis
teismas pažymi, jog atskirojo skundo priėmimo klausimą sprendžia nutartį
priėmęs pirmosios instancijos teismas (CPK 315 straipsnio 1 dalis, 338
straipsnis). Atskirasis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam
asmeniui, nustačius, jog skundą padavė neturintis teisės jį paduoti asmuo (CPK
315 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas
sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovas neturi
subjektinės teisės skųsti 2013 m. vasario 25 d. nutarties, ieškovo pateiktą
atskirąjį skundą teisėtai atsisakė priimti.
Apeliacinis
teismas nevertina apelianto argumentų, esą 2013 m. vasario 25 d. nutartimi
pirmosios instancijos teismas suteikė atsakovui galimybę pareikšti akivaizdžiai
nepagrįstą priešieškinį. Teismo 2013 m. vasario 25 d. nutarties teisėtumas ir
pagrįstumas nėra šios apeliacijos objektas. Antra vertus, pažymėtina, jog ieškinio
(priešieškinio) pagrįstumas vertinamas išnagrinėjus bylą iš esmės, o ne
ieškinio (priešieškinio) priėmimo stadijoje.
Kiti
atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti
skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga
pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas
detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį)
skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės
instancijos teismo priimto sprendimo
(nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m.
birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr.
3K-3-107/2010, ir kt.).
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra
pagrįsta ir teisėta, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas
Gintaras Pečiulis