Administracinė byla Nr. eA-1047-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00052-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.15; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio mėsinė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Pajūrio mėsinė“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Klaipėdos RAAD) 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. (2)-LV4-2196 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas); 2) panaikinti Klaipėdos RAAD Klaipėdos rajono agentūros vyresniojo valstybinės aplinkos apsaugos inspektoriaus K. Š. 2015 m. lapkričio 26 d. privalomąjį nurodymą Nr. (10)-LT2-27 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Skundžiamu sprendimu netenkintas pareiškėjo skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti Privalomąjį nurodymą. Teigė, kad Privalomuoju nurodymu, vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui nurodyta Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimui (toliau – ir TIPK) gauti, kadangi vykdant veiklą be TIPK leidimo, pažeidžiami Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 191 straipsnio 2 dalies nuostatai ir Aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 10 punkto reikalavimai. Nurodė, kad Skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų administracinės procedūros sprendimui: jame nenurodytos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas sprendimas. Teigė, kad atsakovas pasisakė tik dėl vieno iš pareiškėjo skunde nurodytų motyvų – nurodė, kad Privalomasis nurodymas atitinka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, tačiau tokio savo teiginio visiškai nemotyvavo  ir nepagrindė, o tik formaliai konstatavo. Nurodė, kad dėl esminių skundo motyvų, susijusių su Privalomajame nurodyme nurodytų teisės aktų tariamu pažeidimu, atsakovas visiškai neanalizavo, netyrė ir dėl jų nepasisakė, neįvykdė pareigos pilnai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo skundą, todėl formaliai priimtas Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškino, kad Privalomajame nurodyme visiškai nenurodytos minėtą reikalavimą pagrindžiančios aplinkybės bei trunkamąjį pažeidimą pagrindžiantys faktai: kokiu pagrindu ir kokiais duomenimis remiantis yra daroma išvada, kad bendrovė nurodytus teisės aktus pažeidė, kokioms faktinėms aplinkybėms esant surašytas Privalomasis nurodymas.

Atsakovas Klaipėdos RAAD atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Privalomasis nurodymas atitinka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, jame aiškiai suformuluoti reikalavimai bei nurodyta, kokį pažeidimą turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas. Teigė, kad iš Skundžiamame sprendime nurodytų aplinkybių matyti, jog Privalomasis nurodymas surašytas vykdant aplinkosauginių pažeidimų prevenciją.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu tenkino pareiškėjo UAB „Pajūrio mėsine“ skundą: panaikino Privalomąjį nurodymą ir Skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų paliko nenagrinėtu.

Teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu, vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 2 punktu, pareiškėjui UAB „Pajūrio mėsinė“ nurodyta Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimui gauti, kadangi vykdant veiklą be TIPK leidimo pažeidžiami Aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Apsaugos įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies ir 191 straipsnio 2 dalies nuostatai ir Aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo, ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10 punkto reikalavimai. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 3 d. su skundu kreipėsi į Klaipėdos RAAD Klaipėdos rajono agentūros vedėją, prašydamas panaikinti Privalomąjį nurodymą. Pareiškėjas nurodė, kad Privalomajame nurodyme nurodytas tik įpareigojimas Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką TIPK leidimui gauti, nurodant neva pažeistas teisės aktų nuostatas, tačiau visiškai nenurodytos tokį reikalavimą pagrindžiančios aplinkybės bei trunkamąjį pažeidimą pagrindžiantys faktai: kokiu pagrindu ir kokiais duomenimis remiantis yra daroma išvada, kad bendrovė nurodytus teisės aktus pažeidė, kokioms faktinėms aplinkybėms esant pareiškėjui surašytas nurodymas Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką, todėl Privalomasis nurodymas neatitinka Kontrolės įstatymo 20 straipsnio bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad galima tik spėti, jog privalomasis nurodymas duotas dėl Taisyklių 1 priedo 6.4.1 dalyje nurodyto įrenginio – skerdyklos, kurių skerdienos gamybos pajėgumas didesnis kaip 50 tonų per dieną, tačiau skunde plačiau išdėstytais argumentais nurodo, jog Taisyklių 1 priedo 6.4.1 dalis pareiškėjo eksploatuojamam įrenginiui nesukelia teisinių pasekmių, nes bendrovės eksploatuojamo įrenginio projektinis pajėgumas nesiekia 50 tonų per dieną. Skundžiamu sprendimu nurodyta, kad Privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, yra laikomas pagrįstu ir teisėtu, kai atitinka Kontrolės įstatymo 20 straipsnio reikalavimus ir kitus nustatytus teisė aktų reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, kai aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai. Teigiama, jog Privalomajame nurodyme yra aiškiai išdėstyta, kad pareiškėjas vykdo veiklą, neturėdamas TIPK leidimo ir taip pažeidinėja teisės aktų nuostatas ir reikalavimus, t. y. Apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 191 straipsnio 2 dalies nuostatas ir Taisyklių 10 punkto reikalavimus. Pažymima, kad Privalomasis nurodymas atitinka Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies  reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, jame aiškiai suformuluoti reikalavimai asmeniui, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, todėl, vadovaujantis Kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punktu, UAB „Pajūrio mėsinė“ skundas netenkintas ir Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistu.

Teismas vadovavosi Kontrolės įstatymo 2 straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatomis. Privalomasis nurodymas gali būti duodamas Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje nurodytais atvejais. Reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui įtvirtinti Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog privalomojo nurodymo  turiniui  kaip  bendroji  norma  taikytinas  ir  Viešojo  administravimo  įstatymas,  be  kita ko,  nustatantis  viešojo  administravimo  principus  bei  reikalavimus  individualiam  administraciniam aktui.

Nagrinėjamu  atveju  Privalomasis  nurodymas  priimtas, vadovaujantis Kontrolės įstatymo 18  straipsnio  2  punktu (kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis  ir  nustatomas  terminas  jį  nutraukti),  pareiškėjui  nurodant Aplinkos apsaugos agentūrai  pateikti paraišką TIPK leidimui gauti, kadangi vykdant veiklą be TIPK leidimo pažeidžiami  Apsaugos  įstatymo  19  straipsnio  1 dalies ir 191 straipsnio 2 dalies nuostatai ir Taisyklių  10  punkto  reikalavimai. 

Privalomasis reikalavimas turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y. turi atitikti Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus, jame aiškiai ir išsamiai turi būti nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės, o nagrinėjamu atveju ir trunkamąjį pažeidimą pagrindžiantys faktai. Vertinant ginčijamo Privalomojo nurodymo turinį, akivaizdu, kad jis aptartų įstatymų reikalavimų neatitinka.

Pažymėta, kad iš Privalomojo nurodymo turinio visiškai neaišku, apie kokį Taisyklėse apibrėžtą įrenginį kalbama, jokių aplinkybių apie pažeidimą ir jo trunkamumą, kurios objektyviai ir nebuvo nustatinėjamos, nėra nurodyta. Taip pat nepateikta nuorodų į kitus dokumentus, iš kurių šios aplinkybės būtų aiškios. Teismas sutiko su pareiškėjo nurodytu argumentu, kad galima tik spėti, jog Privalomasis nurodymas duotas dėl Taisyklių 1 priedo 6.4.1 dalyje nurodyto įrenginio – skerdyklos, kurių skerdienos gamybos pajėgumas didesnis kaip 50 tonų per dieną. Tačiau nei Privalomajame nurodyme, nei Skundžiamame sprendime, kuriuo Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistu, nei atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas aplinkybių, kad pareiškėjas eksploatuoja būtent tokį įrenginį, nenurodė ir jų negrindė. Esant tokio pobūdžio privalomojo nurodymo turinio trūkumams, nėra aiškios administracinio ginčo ribos skundžiant aktą, kas pažeidžia subjekto, kuriam duotas privalomasis nurodymas, teises bei apsunkina darbą institucijoms, nagrinėjančioms ginčą ir neturinčioms kompetencijos savarankiškai suformuluoti teisės aktų pažeidimus, kurie neįvardyti Privalomajame nurodyme. Konstatuota, kad Privalomajame nurodyme nesuformuluotas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimas, nenurodytos jį pagrindžiančios faktinės aplinkybės. Tokie administracinio akto trūkumai pripažįstami esminiais ir, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sudarančiais pagrindą jį panaikinti.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, Kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 ir 6 dalimis. Skundžiamame sprendime, kuriuo Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistu, konstatuota, jog Privalomasis nurodymas atitinka reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuota, kad Skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu dėl jo prieštaravimo Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taip pat yra naikintinas.

Pareiškėjas skundu prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas tik bendrai nurodo, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir atitinkamų dokumentų nepateikė.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą: pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistus Privalomąjį nurodymą ir Skundžiamą sprendimą.

Apeliaciniame skunde teigia, kad Privalomasis nurodymas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimus. Privalomajame nurodyme aiškiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nesilaikė pareiškėjas ir kurių privalu laikytis vykdant veiklą. Pažymi, kad Taisyklių 7.1 punkte numatyta, kad TIPK leidimą privalo gauti veiklos vykdytojai, eksploatuojantys Taisyklių 1 priedo 6.4.1 punkte išvardintus įrenginius (šiuo atveju skerdyklą), kurios gamybos pajėgumas didesnis kaip 50 tonų skerdienos per dieną. Ginčo atveju tai yra trunkamasis pažeidimas, kadangi pareiškėjas ir toliau vykdo veiklą, pažeisdamas Apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 191 straipsnio 2 dalies nuostatus ir Taisyklių 10 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas UAB „Pajūrio mėsinė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti galioti, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad šiuo atveju Privalomajame nurodyme nurodytas tik įpareigojimas Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką TIPK leidimui gauti, nurodant neva pažeistas teisės aktų nuostatas, tačiau visiškai nenurodytos tokį reikalavimą pagrindžiančios aplinkybės bei trunkamąjį pažeidimą pagrindžiantys faktai: kokiu pagrindu ir kokiais duomenimis remiantis yra daroma išvada, kad bendrovė nurodytus teisės aktus pažeidė, kokioms faktinėms aplinkybėms esant UAB „Pajūrio mėsinė“ surašytas nurodymas Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką. Vien formalus Privalomojo nurodymo teiginys, kad UAB „Pajūrio mėsinė“ vykdo veiklą, neturėdama TIPK leidimo ir tuo pažeidžia minėtus teisės aktus, nelaikytinas pakankamu konstatuoti, kad Privalomasis nurodymas atitinka teisės aktais jam keliamus reikalavimus. Akivaizdu, kad Privalomasis nurodymas neatitinka tokio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, numatytų Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje bei Viešojo administravimo 8 straipsnyje.

Pažymi, jog nors teismas sprendime ir atkreipė dėmesį į tai, kad nei Privalomajame nurodyme, nei Sprendime, nei atsiliepime į pareiškėjos skundą atsakovas nenurodė ir nepagrindė aplinkybių, kad pareiškėjas eksploatuoja būtent Taisyklėse nurodytą įrenginį, tačiau net apeliaciniame skunde atsakovas taip pat tokių aplinkybių nenurodė.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas padarė trunkamąjį pažeidimą. Šiuo atveju nenurodomos faktinės aplinkybės, kokį konkrečiai pažeidimą neva pareiškėjas daro. Be to, ginčas yra nagrinėjamas dėl 2015 m. lapkričio 26 d. surašyto Privalomojo nurodymo ir dėl jo teisėtumo, todėl po šio nurodymo surašymo egzistuojančios aplinkybės negali būti pagrindu vertinant Privalomojo nurodymo atitikimą teisės aktų reikalavimams.

Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, kad UAB „Pajūrio mėsinė“ eksploatuojamas objektas nepatenka į objektų, nurodytų Taisyklių 1 priedo 6.4.1. dalyje, apimtį, atsakovas priešingų pagrįstų argumentų nėra nurodęs nė viename dokumente bei nepateikęs tai pagrindžiančių įrodymų, todėl, nagrinėjamu atveju, taikytinos ne 191 straipsnio 2 dalies nuostatos, bet Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnis.

Atsakovas apeliaciniame skunde visiškai nepasisako dėl teismo sprendimo dalies, kuria buvo panaikintas Sprendimas, nemotyvuoja savo prašymo palikti Sprendimą nepakeistą, todėl darytina išvada, kad atitinkamas atsakovo prašymas nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros vyresniojo valstybinės aplinkos apsaugos inspektoriaus K. Š. 2015 m. lapkričio 26 d. privalomojo nurodymo Nr. (10)-LT2-27 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. (2)-LV4-2196 teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, kad Klaipėdos RAAD Klaipėdos rajono agentūros vyresnysis valstybinės aplinkos apsaugos inspektorius 2015 m. lapkričio 26 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. (10)-LT2-27, kuriame, vadovaudamasis Kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punktu, pareiškėjui UAB „Pajūrio mėsinė“ nurodė Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką TIPK leidimui gauti, kadangi vykdant veiklą be TIPK leidimo pažeidžiami Apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 191 straipsnio 2 dalies nuostatai ir Taisyklių 10 punkto reikalavimai. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 3 d. su skundu kreipėsi į Klaipėdos RAAD Klaipėdos rajono agentūros vedėją, prašydamas panaikinti Privalomąjį nurodymą. Pastarasis 2015 m. gruodžio 22 d. Skundžiamame sprendime nurodė, kad Privalomasis nurodymas atitinka Kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, jame aiškiai suformuluoti reikalavimai asmeniui, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, todėl, vadovaujantis Kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 1 punktu, UAB „Pajūrio mėsinė“ skundas netenkinamas ir Privalomasis nurodymas paliekamas nepakeistu.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad Privalomajame nurodyme nesuformuluotas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimas, nenurodytos jį pagrindžiančios faktinės aplinkybės, todėl jis yra naikintinas; kadangi Skundžiamame sprendime konstatuota, jog Privalomasis nurodymas atitinka reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, Skundžiamas sprendimas taip pat naikintinas; atsižvelgdamas į konstatuotas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino skundžiamus aktus. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, atsakovas Klaipėdos RAAD pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismas panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei palikti nepakeistus Privalomąjį nurodymą ir Skundžiamą sprendimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta (ABTĮ 136 str.), apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčui išspręsti reikšmingų įrodymų vertinimu bei teisės aiškinimu ir taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai jau savaime patvirtina, kad tiek ginčijamas Privalomasis nurodymas, tiek Skundžiamas sprendimas neatitinka reikalavimų, keliamų tokių dokumentų turiniui, kadangi jis (apeliacinis skundas) grindžiamas faktais ir teisės normomis, kurie nėra nurodyti ginčijamuose aktuose: privalomojo nurodymo turinys turi atitikti ne tik Kontrolės įstatymo 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, bet ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Taigi, privalomasis reikalavimas turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y. turi atitikti anksčiau paminėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame aiškiai ir išsamiai turi būti nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012; 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2006/2012; 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012, 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2133-662/2015).

Ginčijamu Privalomuoju nurodymu UAB „Pajūrio mėsinė“ nurodyta Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką TIPK leidimui gauti, kadangi vykdant veiklą be šio leidimo, pažeidžiami Apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 191 straipsnio 2 dalies nuostatai ir Taisyklių 10 punkto reikalavimai.

Apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2005 m. kovo 24 d. įstatymo Nr. X-147 redakcija) nustato, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, prieš pradėdami eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ir vykdydami ūkinę veiklą, privalo įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gauti leidimą. Apsaugos įstatymo 191 straipsnio 2 dalis (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-287 redakcija) nustato, kad fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar šio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (toliau šiame straipsnyje – fizinis ar juridinis asmuo) turi teisę eksploatuoti įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), nurodytą šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse, šio asmens eksploatuojamą ar valdomą nuosavybės teisės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu, tik turėdamas galiojantį TIPK leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis. Fiziniai ar juridiniai asmenys privalo eksploatuoti įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), nurodytą šio straipsnio 1 dalyje nurodytose taisyklėse, laikydamiesi šių principų: imasi visų atitinkamų taršos prevencijos priemonių; taiko geriausius prieinamus gamybos būdus, kurių apibrėžtį nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija; nesukelia didelės taršos; užtikrina atliekų prevenciją, o jeigu atliekos susidaro, – laikydamiesi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme nustatytų atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumo, užtikrina, kad jos būtų paruoštos naudoti pakartotinai, perdirbtos, kitaip panaudotos, o jeigu tai techniškai ir ekonomiškai neįmanoma, – pašalintos, stengiantis išvengti bet kokio poveikio aplinkai arba jį sumažinti; energiją naudoja efektyviai; imasi priemonių, būtinų avarijoms išvengti ir (ar) jų padariniams apriboti; galutinai nutraukdami veiklą imasi priemonių, būtinų taršos grėsmei išvengti ir eksploatavimo vietos būklei tinkamai atkurti. Taisyklių 10 punktas (2014 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. D1-983 redakcija) nustato, kad veiklos vykdytojai, eksploatuojantys Taisyklėse apibrėžtus įrenginius, įskaitant kurą deginančius įrenginius, atliekų deginimo įrenginius ir (ar) bendro atliekų deginimo įrenginius, privalo turėti leidimą.

Taigi, ginčijamame Privalomajame nurodyme nėra nurodyta nei kokią veiklą vykdo asmuo, kuriam jis duotas, nei teisės normos, nustatančios jam pareigą gauti TIPK leidimą eksploatuoti Taisyklėse apibrėžtus įrenginius, kas jau savaime sudarė pirmosios instancijos teismui pakankamą pagrindą priimti skundžiamą sprendimą: tinkamai – aiškiai ir išsamiai – privalomajame nurodyme nenurodžius teisės aktų nuostatų, kurių pažeidimu kaltinamas privalomojo nurodymo adresatas, bei su minėtų teisės aktų pažeidimais susijusių faktinių aplinkybių, ginčijant tokio pobūdžio administracinį aktą, nėra aiškios administracinio ginčo ribos. Tokia situacija pažeidžia subjekto, kuriam duotas privalomasis nurodymas, teises bei apsunkina darbą institucijoms, nagrinėjančioms ginčą ir neturinčioms kompetencijos savarankiškai suformuluoti teisės aktų pažeidimų, kurie neįvardyti privalomajame nurodyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012).

Visgi šioje situacijoje teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punktas (2014 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. XII-884 redakcija), kuriuo vadovaudamasis atsakovas priėmė ginčijamą Privalomąjį nurodymą, nustato, kad privalomais nurodymas duodamas, kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti. Kiek galima suprasti iš byloje pateiktų dokumentų, pažeidimas, kurį atsakovas teigia pareiškėją padarius ir kuris, be to, yra trunkamasis, yra veiklos, kuriai vykdyti būtina gauti TIPK leidimą, vykdymas neturint tokio leidimo, todėl toks pažeidimas gali būti nutrauktas ne pateikus paraišką TIPK leidimui gauti (kas nurodoma ginčijamame Privalomajame nurodyme), o tik gavus TIPK leidimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas UAB „Pajūrio mėsinė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas tik bendrai nurodo, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.