Civilinė byla Nr. 2T-59/2012
Procesinio sprendimo kategorija 130.3.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“ prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2T-18/2012, kuria pripažinta ir leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Oldenburgo žemės teismo 2010 m. spalio 7 d. nutarimą II dėl teismo išlaidų priteisimo pareiškėjui J. R. B. iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Danske lizingas“, peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Vokietijos Federacinės Respublikos Oldenburgo žemės teismas 2010 m. spalio 7 d. teismo išlaidų dydžio nustatymo nutarimu II nustatė, kad UAB „Danske lizingas“ pagal vykdytiną 2008 m. lapkričio 13 d. Oldenburgo žemės teismo nutartį turi kompensuoti J. R. B. 12 842,48 eurų dydžio išlaidas.
Pareiškėjas J. R. B. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Oldenburgo žemės teismo 2010 m. spalio 7 d. teismo išlaidų dydžio nustatymo nutarimą II.
Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Oldenburgo žemės teismo 2010 m. spalio 7 d. teismo išlaidų dydžio nustatymo nutarimą II.
Suinteresuotas asmuo UAB „Danske lizingas“ pateikė teismui prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo, kuriuo prašo panaikinti minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Oldenburgo žemės teismo nutarimo. Be to, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašyme nurodo, kad Oldenburgo žemės teismas 2009 m. liepos 15 d. nuosprendžiu konstatavo, kad pareiškėjas kartu su kitais 4 kaltinamaisiais vykdė nusikaltimą, kuriuo padarė suinteresuotam asmeniui maždaug 1 300 000 eurų dydžio žalą. Oldenburgo žemės teismas 2008 m. lapkričio 13 d. nutartimi suinteresuoto asmens civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nagrinėti atsisakė. Šios nutarties pagrindu buvo priimtas nutarimas, kurio pagrindu buvo priimta prašoma peržiūrėti nutartis. Vadovaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, teismo sprendimas, kuriuo jis atsisako priimti sprendimą dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, nėra galutinis sprendimas dėl civilinio ieškinio, nes nenagrinėtinas civilinis ieškinys gali būti pateikiamas kita teisena. Taigi prašomas pripažinti ir leisti vykdyti nutarimas nėra galutinis procesinis dokumentas, kuriuo išsprendžiamas suinteresuoto asmens civilinis ieškinys, nes ieškinys prieš pareiškėją gali būti reiškiamas civiline tvarka. Suinteresuotas asmuo ketina pareiškėjui civilinio proceso tvarka pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Be to, pripažinimas ir leidimas vykdyti Vokietijos Federacinės Respublikos teismo nutarimo lemtų tai, kad iš nukentėjusiojo baudžiamojoje byloje būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos nuteistajam, kas akivaizdžiai prieštarautų viešajai tvarkai, protingumo ir sąžiningumo principams. Lietuvos Respublikos baudžiamajame procese bylinėjimosi išlaidos gali būti atlyginamos tik teisiajai šaliai ir tik priėmus nuosprendį, t.y. priėmus ne tarpinį, o galutinį sprendimą.
Pareiškėjas J. R. B. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui atsiliepimą į suinteresuoto asmens prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo, kuriuo prašo suinteresuoto asmens prašymą atmesti, o prašomą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1) Vien tik aplinkybė kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nereglamentuotas bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl nepagrįsto civilinio ieškinio, atlyginimas kaltinamajam, neleidžia teigti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame procese kaltinamajam negali būti atlyginamos jokios bylinėjimosi išlaidos, net jei jos patirtos dėl nukentėjusiojo nepagrįstų reikalavimų.
2) Suinteresuoto asmens pateikiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo sprendimo būdas prieštarautų viešajai tvarkai, nes iš kaltu pripažinto asmens būtų atimta teisė reikalauti atlyginti dėl nepagrįstų nukentėjusiojo jam reiškiamų civilinių ieškinių patirtas išlaidas. Tuo tarpu nukentėjusiajam būtų sudarytos sąlygos piktnaudžiauti savo statusu baudžiamojoje byloje bei reikšti nepagrįstus civilinius ieškinius.
3) Suinteresuotas asmuo teisingai nurodo, kad bylinėjimosi išlaidos baudžiamajame procese atlyginamos teisiajai šaliai. Teisiąja šalimi pagal civilinį ieškinį Vokietijos teismo nagrinėtoje byloje laikomas būtent pareiškėjas, nes Vokietijos teismas civilinį ieškinį pripažino nepagrįstu ir atsisakė priimti sprendimą dėl civilinio ieškinio. Taigi kaip ir pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, išteisinus kaltinamąjį baudžiamojoje byloje pagal nukentėjusiojo pareiškimą, lygiai taip pat ir atmetus ar palikus nenagrinėtą nukentėjusiojo civilinį ieškinį, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas apmoka procesą inicijavęs asmuo.
4) Nepagrįsti suinteresuoto asmens argumentai, kad nutarimas negali būti pripažintas ir leistas vykdyti Lietuvos Respublikoje dėl to, kad dėl civilinio ieškinio nėra priimtas galutinis sprendimas ir suinteresuotas asmuo ketina ruošti ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Nei BPK nei CPK normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą, atskirai nenustato, kaip turėtų būti paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (tarp jų ir advokato išlaidos, kai ieškinys paliekamas nenagrinėtas). Todėl svarbi yra Lietuvos apeliacinio teismo praktika, pagal kurią teismas, priimdamas bet kokį procesinį dokumentą, kuriuo yra užbaigiama byla, ar nutartį, kuria ieškinys paliekamas nenagrinėtas, privalo išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą; nutartis, kuria ieškinys paliekamas nenagrinėtas iš esmės, priimama atsakovo naudai, nes ieškinys, nors ir neišsprendžiamas iš esmės, nėra tenkinamas.
5) Viešajai tvarkai prieštarautų toks bylinėjimosi išlaidų atlyginimo baudžiamajame procese aiškinimas, kad civilinį ieškinį palikus nenagrinėtą, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negalimas dėl aplinkybių, kurios apskritai neaišku ar įvyks (ar suinteresuotas asmuo pareikš pareiškėjui ieškinį civilinio proceso tvarka, ar iš esmės išnagrinėtas ieškinys bus patenkintas).
Prašymas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio pirmoji dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos bei dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau tekste – Reglamentas) taikymo sritis nepriklauso nuo teismo proceso tvarkos, kuria remiantis išspręstas ginčas dėl teisės ar atskiras teisės klausimas. Šiuo atveju svarbiausia yra materialiųjų teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdis. Ginčas laikomas civiliniu, jeigu jame dalyvauja subjektai, kurie neturi vienas kitam valdinių funkcijų. Jeigu byloje buvo spręsti civilinio teisinio pobūdžio klausimai, nepriklausomai nuo to, ar teismo procesas kitoje Europos Sąjungos (toliau - ES) valstybėje narėje vyko pagal civilinio proceso ar baudžiamojo proceso įstatymus, yra pagrindas atlikti pripažinimo bei leidimo vykdyti procedūras pagal Reglamento nuostatas. Pagal Reglamento 5 straipsnio 4 punktą valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl reikalavimo atlyginti nuostolius arba žalą, padarytą veiksmu, dėl kurio keliama baudžiamoji byla, gali būti iškelta tokias bylas nagrinėjančiame teisme, jeigu minėtas teismas pagal jam taikomą teisę turi jurisdikciją nagrinėti civilines bylas. Pagrindas, kuriuo remiantis gali būti išspręstas toks reikalavimas yra teismo sprendimas. Reglamente tiesiogiai numatyta, kad „teismo sprendimas“ reiškia bet kokį valstybės narės teismo sprendimą, nepaisant to kaip jis yra įvardijamas, įskaitant dekretą, įsakymą, nutartį ar teismo įsakymą, o taip pat ir teismo pareigūno nurodymą dėl sumokėtino žyminio mokesčio bei išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Reglamento 32 str.). Taigi tuo atveju, kai kitos ES valstybės narės teismas baudžiamojoje byloje priėmė sprendimą, kuriuo išsprendė klausimą dėl civilinio ieškinio atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, laikoma, kad pagal Reglamentą yra išspręstas civilinis ginčas. Jeigu tokiu teismo sprendimu baudžiamojoje byloje išspręstas procesinis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas ir šios išlaidos priteistos iš vienos šalies kitai šaliai, šią sprendimo dalį taip pat galima pripažinti ir leisti vykdyti pagal Reglamento normas. Pripažinimo bei leidimo vykdyti tokio kitos ES valstybės narės teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas išsprendžia pagal Reglamento III skyriaus nuostatas. Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl kitoje ES valstybėje narėje priimto sprendimo pripažinimo bei leidimo vykdyti, neturi teisės iš esmės peržiūrėti šio sprendimo (Reglamento 36 str.). Pagrindai atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą kitoje valstybėje narėje yra nurodyti 34 straipsnyje, taip pat 35 straipsnio pirmojoje dalyje. Reglamento 34 straipsnyje yra nustatyta, kad teismo sprendimas nėra pripažįstamas: 1) jei toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai; 2) jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti; 3) jei jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje; 4) jei jis yra nesuderinamas su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje teismo sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių, jei ankstesnis sprendimas atitinka sprendimų pripažinimo sąlygas prašomoje pripažinti valstybėje narėje.
Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo UAB „Danske lizingas“ prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį grindžia tuo, kad prašomas pripažinti ir leisti vykdyti nutarimas nėra galutinis procesinis dokumentas, kuriuo išsprendžiamas suinteresuoto asmens civilinis ieškinys, bei kad pripažinimas ir leidimas vykdyti Vokietijos teismo nutarimo lemtų tai, kad iš nukentėjusiojo baudžiamojoje byloje būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos nuteistajam, kas akivaizdžiai prieštarautų viešajai tvarkai. Taigi suinteresuotas asmuo savo prašyme peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį nurodo, kad pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos teismo nutarimo prieštarautų viešajai tvarkai.
Spręsdama Vokietijos Federacinės Respublikos Oldenburgo žemės teismo 2010 m. spalio 7 d. nutarimo II pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, teisėjų kolegija turi nustatyti, ar šio sprendimo pripažinimas neprieštaraus Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
Sprendžiant šį klausimą, pirmiausia turi būti aiškinama sąvoka ,,viešoji tvarka“. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tarptautinė viešoji tvarka yra tapusi Lietuvos teisės sistemos dalimi. Todėl sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Taigi, atsižvelgiant į Reglamento tarptautinį pobūdį ir tikslus, Reglamente vartojama sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus. Tokiais viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog užsienio teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintoms tarptautiniu lygiu, teismo sprendimas įpareigoja šalis pažeisti imperatyvias teisės normas ar nevykdyti teismo sprendimo, teismo sprendimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu, pažeisti sąžiningo proceso principai ir pan.
Suinteresuoto asmens prašyme peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį nurodytų aplinkybių negalima laikyti prieštaraujančiomis Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms. Suinteresuotas asmuo pateiktame prašyme nurodo, kad prašomas pripažinti ir leisti vykdyti nutarimas nėra galutinis procesinis dokumentas, kuriuo išsprendžiamas suinteresuoto asmens civilinis ieškinys, nes ieškinys prieš pareiškėją gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka. BPK 112 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jei civilinis ieškinys atmestas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas netenka teisės pareikšti tą patį ieškinį civilinio proceso tvarka. Taigi ši viešosios teisės norma įtvirtina draudimą suinteresuotam asmeniui pakartotinai kreiptis į teismą su tapačiu reikalavimu tik tuomet, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje buvo išspręstas iš esmės ir teismo procesinis sprendimas įgijo res judicata galią. Kai ieškinys paliekamas nenagrinėtas, byla taip pat užbaigiama, tačiau suinteresuotas asmuo turi teisę pateikti ieškinį civilinio proceso tvarka, Tai nereiškia kad jis šia teise būtinai pasinaudos. Kaip teisingai nurodo suinteresuotas asmuo, Vokietijos teisėje taip pat nėra draudimo suinteresuotam asmeniu inicijuoti civilinį procesą dėl to paties dalyko, dėl kurio baudžiamojo proceso tvarka ginčas neišnagrinėtas iš esmės ir neišspręstas ieškinio pagrįstumo klausimas. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, jog teismo procesinio sprendimo, kuriuo civilinis ginčas nespręstas iš esmės, tačiau išspręstas bylinėjimosi išlaidų, atsiradusių dėl galimai nepagrįstai pradėto proceso, atlyginimo klausimas, pripažinimas ir leidimas vykdyti prieštarautų viešajai tvarkai.
Tuo atveju, kai kitos ES valstybės narės teismas ieškinį civilinio proceso ar baudžiamojo proceso tvarka paliko nenagrinėtą ir teismo procesinis sprendimas įsiteisėjo, laikoma, kad byla užbaigta nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Aplinkybė, kad ieškovas, pašalinęs kliūtis, sudariusias pagrindą ieškinį palikti nenagrinėtą, turi teisę vėl kreiptis į teismą su ieškiniu civilinio proceso tvarka, nereiškia, kad ji yra neišvengiama ir būtinai įvyks. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 94 straipsnyje numatyta, jog procesinis klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai ieškinys paliekamas nenagrinėtas, išsprendžiamas įvertinus šalių procesinį elgesį bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog viešajai tvarkai gali prieštarauti teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, dalis, kuria išspręstas šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas kitos ES valstybės narės teismo sprendimo, kuriuo ieškinys baudžiamojoje byloje paliktas nenagrinėtas, dalies dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, neturi įgaliojimų tikrinti, ar užsienio teismas tinkamai išsprendė baudžiamąjį ginčą (tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas), ar ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas, ar priteistos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos įrodymais, nes tai reikštų teismo sprendimo peržiūrėjimą, kas neatitinka pamatinių ES teisės nuostatų. Tuo pačiu pažymėtina, kad po baudžiamojo proceso tvarka teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys paliktas nenagrinėtas, šaliai, iš kurios priteistos bylinėjimosi išlaidos, inicijavus civilinį ginčą dėl to paties dalyko ir šį ginčą laimėjus bei teismui civilinio proceso tvarka toje byloje priteisus šiai šaliai bylinėjimosi išlaidas iš kitos šalies, kurios naudai buvo priimtas ankstesnis teismo procesinis sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nėra draudžiama atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą vykdymo procese.
Suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad prašomo pripažinti ir leisti vykdyti teismo nutarimo pripažinimas ir leidimas vykdyti prieštarautų viešajai tvarkai, nes tai reikštų, kad iš nukentėjusiojo baudžiamojoje byloje būtų priteistos bylinėjimosi išlaidos nuteistajam. BPK nėra reglamentuotas bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl nepagrįsto civilinio ieškinio, atlyginimas kaltinamajam, taip pat tais atvejais, kai civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Suinteresuotas asmuo pateiktame prašyme nurodo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame procese bylinėjimosi išlaidos gali būti atlyginamos tik teisiajai šaliai. Tačiau teisiąja šalimi pagal civilinį ieškinį Vokietijos teismo nagrinėtoje byloje turėtų būti laikomas būtent pareiškėjas, nes Vokietijos teismas suinteresuoto asmens civilinį ieškinį atsisakė nagrinėti. Iš 2008 m. lapkričio 13 d. Oldenburgo žemės teismo nutarties turinio matyti, kad teismas baudžiamojoje byloje nesprendė iš esmės UAB „Danske lizingas“ civilinio ieškinio dėl pinigų iš kaltinamųjų, tarp jų ir iš J. R. B., priteisimo remdamasis baudžiamojo proceso operatyvumo principu. Teismas, nurodęs, kad civilinio ieškovo reikalavimas dėl visos 1 289 000 eurų sumos priteisimo solidariai iš kaltinamųjų yra nepagrįstas, nes pareiškėjas J. R. B., remiantis baudžiamosios bylos medžiaga, nedalyvavo atliekant 579000 eurų mokėjimą. Be to, anot teismo, Lietuvos teismuose yra nagrinėjamos baudžiamosios bylos dėl UAB „Danske lizingas“ darbuotojų galimai nusikalstamų tyčinių veiksmų, galinčių turėti esminės reikšmės nagrinėjamos bylos (civilinio ieškinio) teisingam išsprendimui. Vokietijos teismo nuomone, tokio civilinio ieškinio nagrinėjimas nepagrįstai prailgintų baudžiamosios bylos teisingą išsprendimą (b. l. 98-99). Esant tokioms aplinkybėms, suinteresuoto asmens prašyme nurodytas argumentas, kad pripažinus ir leidus vykdyti Vokietijos teismo sprendimą, būtų pripažinta, jog iš nukentėjusiojo yra priteistos bylinėjimosi išlaidos, yra nepagrįstas. Kolegija neturi duomenų apie tai, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Oldenburgo žemės teismo 2010 m. spalio 7 d. nutarimu II priteista teismo išlaidų dydžio atlyginimo suma yra akivaizdžiai per didelė ir akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai. Taigi, baudžiamojoje byloje UAB „Danske lizingas“ nepagrįstai pareiškus, prieštaraujant baudžiamojo proceso paskirčiai, operatyvumui, civilinio teisinio pobūdžio reikalavimus, nors ir susijusius su baudžiamojoje byloje nagrinėjamomis nusikalstamomis veikomis, ir Vokietijos teismui atsisakius tokius reikalavimus nagrinėti baudžiamąja teisena, tame tarpe ir dėl tos priežasties, jog dalis reikalavimų priteisti sumas iš pareiškėjo, Vokietijos teismo nuomone, yra akivaizdžiai nepagrįsti, bylinėjimosi išlaidų iš civilinio ieškovo priteisimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą remiantis „priežasties“ doktrina. Todėl toks Vokietijos teismo sprendžiamas procesinis klausimas - dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo – atitinka tiek Lietuvos nacionalinės teisės viešosios tvarkos, tiek tarptautinės viešosios tvarkos turinį sudarančius principus.
Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad Reglamente nustatytų pagrindų atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Oldenburgo žemės teismo 2010 m. spalio 7 d. nutarimą II nėra, todėl nėra pagrindo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio šeštąja dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis per 3 mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Artūras Driukas
Audronė Jarackaitė