Administracinė byla Nr. A-3376-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00857-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.4;

16.6; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G. (B.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. (B.) skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nuobaudos panaikinimo, grąžinimo į užimamas pareigas, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja L. G. (iki santuokos sudarymo 2012 m. rugsėjo 8 d. – B.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4–6), prašydama: 1) panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) 2010 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. 64-TE-140 (toliau – ir Įsakymas Nr. 64-TE-140), kuriuo ji atleista iš užimamų pareigų pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą; 2) grąžinti į Marijampolės AVPK Šakių rajono policijos komisariato (toliau – ir Šakių PK) Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigas; 3) priteisti iš Marijampolės AVPK vidutinį darbo užmokesti už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja paaiškino, kad 2010 m. birželio 7 d. Dariaus ir Girėno g., Jurbarke, įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sužalota M. M. Dėl šio eismo įvykio Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) Jurbarko rajono policijos komisariate (toliau – ir Jurbarko PK) buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr.98-1-00316-10 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 2 dalį. Marijampolės AVPK 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 64-TE-123 pareiškėja buvo nušalinta nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikotarpiui. Marijampolės AVPK viršininkas patvirtino 2010 m. birželio 16 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 64-IS-42 „Dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos L. B. veiksmų įvertinimo“ (toliau – ir TP išvada Nr. 64-IS-42), kurioje konstatuota, kad ji (pareigūnė L. B.) 2010 m. birželio 7 d. apie 21.07 val., vairuodama automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Dariaus ir Girėno gatvėje, Jurbarke,  partrenkė pėsčiųjų perėja dviračiu važiavusią M. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., kuriai diagnozuotas dešinės kojos šlaunikaulio lūžimas. Nurodyta, kad eismo įvykio metu pareigūnė L. B. automobilį vairavo neblaivi (jai nustatytas 2,18 promilių girtumas, t.y. vidutinis girtumo laipsnis), tokiu būdu parodė savo, kaip policijos pareigūnės, nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 14.1 punktą ir padarė nusižengimą, žeminantį pareigūno vardą. Be to, TP išvadoje Nr. 64-IS-42 nurodyta, kad šie pareigūnės veiksmai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 3 straipsnio 9 dalyje ir Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje, 18 straipsnyje, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytiems policijos sistemos įstaigų ir pareigūno tikslams ir uždaviniams, neblaivios policijos pareigūnės sukeltas eismo įvykis buvo plačiai nušviestas masinėse informavimo priemonėse (respublikiniuose ir vietiniuose laikraščiuose, internetiniuose puslapiuose). Marijampolės AVPK 2010 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 64-TE-140, atsižvelgiant į TP išvadą Nr. 64-IS-42, pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos Marijampolės AVPK Šakių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigų.

Pareiškėja teigė, kad TP išvada yra neteisėta, neobjektyvi, nemotyvuota, joje nenustatyta jos (pareiškėjos) kaltė dėl nurodytos veikos padarymo, t. y. kad autoįvykį sukėlė būtent ji, todėl Įsakymas Nr. 64-TE-140 dėl atleidimo iš vidaus tarnybos taip pat neteisėtas.

Statuto 2 straipsnio 7 dalis numato, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą galima esant minėtų aplinkybių visumai. Ne kiekvienas kaltas pareigūno veiksmas ar neveikimas yra pagrindas atleisti jį iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Pareiškėja pažymėjo, kad ji neneigia, jog pateko į eismo įvykį ir buvo neblaivi. Pasak pareiškėjos, į eismo įvykį ji pateko kaip keleivė, automobilio nevairavo. Pasak pareiškėjos, pirminius parodymus ji davė šoko būsenoje ir psichologinio spaudimo įtakoje. Nesant pareiškėjos atžvilgiu priimto įsiteisėjusio teismo apkaltinamojo nuosprendžio arba įrodymų, kad automobilį vairavo ir autoįvykį sukėlė būtent ji, atleidimas iš pareigų pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, neteisėtas.

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 17–21) paaiškino, kad 2010 m. birželio 7 d. Marijampolės AVPK gavo Šakių r. PK Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto tarnybinį pranešimą Nr. 64-91-PR5-183, kuriame nurodyta, kad 2010 m. birželio 7 d. apie 21.07 val. Šakių r. PK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio (toliau – ir VTS PP) tyrėja L. B. (G.), vairuodama automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Dariaus ir Girėno gatvėje, Jurbarke,  partrenkė pėsčiųjų perėja dviračiu važiavusią M. M., gim. (duomenys neskelbtini) m, kuriai diagnozuotas dešinės kojos šlaunikaulio lūžimas. L. B. (G.) automobilį vairavo neblaivi, alkoholio matuokliu ,,Lion Alcometer 500“ jai nustatytas 1,94 promilių girtumas, VšĮ Jurbarko ligoninėje paimta kraujo apsvaigimui nuo alkoholio nustatyti. Pareiškėja eismo įvykio vietoje nepateikė vairuotojo pažymėjimo (nurodė, kad jis keičiamas), atsisakė pateikti policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą, nes eismo įvykį sukėlė ne tarnybos metu. Siekiant ištirti šio įvykio aplinkybes, Marijampolės AVPK buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. Nustatyta, kad: pareiškėjos 2010 m. birželio 7 d. sukeltas eismo įvykis užregistruotas policijos registruojamų įvykių registre (ROIK 0110000287178); dėl šio įvykio Tauragės AVPK  Jurbarko PK pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 98-1-00316-10 pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. 2010 m. birželio 8 d. apklausiama įtariamąja pareiškėja nurodė, kad š.m.  birželio 7 d. apie 21.00 val. automobiliu Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo iš savo namų Dariaus ir Girėno gatve, Jurbarke, apie 40–50 km/h greičiu, iki pėsčiųjų perėjos likus 5–7 m atstumui pamatė staiga iš kairės pusės į pėsčiųjų perėją įvažiavusį dviratį, automobilio sustabdyti nespėjo ir atsitrenkė į dviratį, išlipusi iš automobilio pamatė šalia kelio važiuojamosios dalies gulinčią nepažįstamą mergaitę, kuri nebuvo praradusi sąmonės, verkė. L. B. (G.) grįžo į automobilį norėdama kviesti medikus, tačiau juos ir policijos pareigūnus jau buvo iškvietę įvykio vietoje buvę žmonės. Automobilį iš eismo įvykio vietos nuvairavo į šalia esančią gatvę dėl patirto šoko, nors žinojo, kad to daryti negalima. Pareiškėja nurodė, kad prieš pat eismo įvykį (išvykdama iš namų) išgėrė dvi stiklines (apie 400 mililitrų) nestipraus alaus, žinodama, kad negalima vairuoti automobilio apsvaigus nuo alkoholio, tačiau nesijautė apgirtusi. Marijampolės AVPK Jurbarko  PK Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio pareigūnai  2010 m. birželio 7 d. 21.20 val. surašė kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, transporto priemonės (Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo aktą, nubraižė eismo įvykio vietos schemą. 2010 m. birželio 14 d. buvo gauta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. T-A 1507/10(02), kurioje nurodyta, kad L. B. (G.) kraujyje rasta 2,18 promilės etilo alkoholio (kraujo mėginys paimtas 2010 m. birželio 7 d. 22.15 val.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (duomenys neskelbtini) m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka) 17 punktu, pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo Nr. 64-16-PR-63 nurodant, kad ji galimai pažeidė Etikos kodekso 14.1 punkto reikalavimą ir pažemino policijos pareigūno vardą. Pareiškėja 2010 m. birželio 8 d. paaiškinime nurodė, kad 2010 m. birželio  7 d. apie 21.00 val. vairuodama automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Jurbarke, pėsčiųjų perėjoje partrenkė dviračiu važiavusią mergaitę, medikus ir policijos pareigūnus iškvietė įvykį matę žmonės. Alkoholio tikrintuvu jai nustatytas 1,94 promilių girtumas, Jurbarko ligoninės priėmimo skyriuje jai buvo paimtas kraujo mėginys apsvaigimui nuo alkoholio. Pareiškėja nurodė, kad maždaug 1 val. iki įvykio buvo išgėrusi dvi stiklines alaus, dėl įvykio gailisi, kalbėjo su sužalotos mergaitės mama, jos atsiprašė. Šakių  PK VTS PP viršininkas 2010 m. birželio 8 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad L. B. (G.) 2010 m. birželio 7 d. apie 22.30 val. telefonu jam pranešė, kad tą pačią dieną apsvaigusi nuo alkoholio pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo sužalota mažametė. Marijampolės AVPK viršininko 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. 64-TE-123 pareiškėja tarnybinio patikrinimo laikotarpiui buvo nušalinta nuo pareigų. Šio įsakymo neskundė. Ikiteisminio tyrimo Nr. 98-1-00316-10 medžiagoje taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėja 2010 m. birželio 7 d. apie 21.07 val. neblaivi vairuodama automobilį Audi 80, Dariaus ir Girėno gatvėje, Jurbarke,  partrenkė pėsčiųjų perėja dviračiu važiavusią mergaitę. Tarnybinio patikrinimo metu buvo įvertinta, kad minėtais veiksmais pareiškėja parodė savo, kaip policijos pareigūnės, nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, pažeidė Etikos kodekso 14.1 punkto reikalavimus ir padarė nusižengimą, žeminantį pareigūno vardą. Šie  pareigūnės veiksmai akivaizdžiai prieštarauja Statuto 3 straipsnio 9 daliai, Policijos veiklos įstatymo 5 straipsniui, 18 straipsniui, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytiems policijos sistemos įstaigų ir pareigūno tikslams bei uždaviniams.  Neblaivios policijos pareigūnės sukeltas eismo įvykis buvo plačiai nušviestas masinėse informavimo priemonėse (respublikiniuose ir vietiniuose laikraščiuose, internetiniuose portaluose). Minėtas pareigūnės nusižengimas sukėlė pagrįstą visuomenės pasipiktinimą policijos pareigūnės, kurios pareiga yra užkirsti kelią teisės pažeidimams, veiksmais ir sumenkino policijos, kaip institucijos, autoritetą. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pasisakęs, kad minėtos teisės aktų nuostatos įstaigos vadovui numato vienintelį sprendimo būdą – tokio pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A8-779/2005). Pareiškėja yra vidaus reikalų sistemos, kurios viena iš užduočių yra tokio pobūdžio nusižengimų (vairavimo neblaiviam) prevencija, išaiškinimas bei atitinkamų poveikio priemonių taikymas, pareigūnė, todėl visuomenės požiūriu situacija, kai tokį nusižengimą padaro šios sistemos atstovas (pareigūnas), kelia nepasitikėjimą visa sistema ir ją kompromituoja.

II.

               Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu (I t., b. l. 190–197A) pareiškėjos L. G. (B.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjos 2010 m. birželio 7 d. sukeltas eismo įvykis užregistruotas policijos registruojamų įvykių registre (ROIK 0110000287178) (tarnybinio patikrinimo medžiagos (toliau – ir TPM) l. 7–8). Dėl šio įvykio, atsižvelgiant į laikinai einančios Tauragės AVPK Jurbarko PK Kriminalinės policijos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2010 m. birželio 7 d. tarnybinį pranešimą (TPM l. 6), Tauragės AVPK Jurbarko  PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 98-1-00316-10 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 2 dalyje. Eismo įvykį pareigūnė sukėlė būdama neblaivi (1,94 promilės) (prijungtos baudžiamosios bylos (toliau – ir BB) I t., l. 48), nepateikė vairuotojo pažymėjimo ir policijos pareigūno tarnybinio pažymėjimo. 2010 m. birželio 8 d. baudžiamojoje byloje pareiškėjai pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 2 dalyje (BB I t., l. 116–117).  2010 m. birželio 8 d. apklausoje įtariamąja  (BB I t., l. 118) pareiškėja nurodė šias aplinkybes: 2010 m. birželio 7 d. apie 21.00 val. automobiliu Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo iš savo namų  Dariaus ir Girėno gatve, Jurbarke apie 40–50 km/h greičiu; iki pėsčiųjų perėjos likus 5–7 m atstumui pamatė staiga iš kairės pusės į pėsčiųjų perėją įvažiavusį dviratį, automobilio sustabdyti nespėjo ir atsitrenkė į dviratį; išlipusi iš automobilio pamatė šalia kelio važiuojamosios dalies gulinčią mergaitę, kuri nebuvo praradusi sąmonės, verkė; pareiškėja grįžo į automobilį norėdama iškviesti medikus, tačiau juos ir policijos pareigūnus jau buvo iškvietę įvykio vietoje buvę žmonės; grįžusi į automobilį dėl jai pačiai nesuprantamų priežasčių patraukė automobilį iš eismo įvykio vietos ir nuvairavo jį į šalimais esančią gatvę. Pareiškėja nurodė, kad prieš eismo įvykį (išvykdama iš namų) išgėrė dvi stiklines (apie 400 mililitrų) nestipraus alaus. Žinojo, kad negalima vairuoti automobilio apsvaigus nuo alkoholio, tačiau tuo metu nesijautė apgirtusi. 2010 m. birželio 7 d. 21.20 val. Marijampolės AVPK Jurbarko  PK Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio pareigūnai surašė kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, transporto priemonės (Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo aktą ir nubraižė eismo įvykio vietos schemą (BB I t., l. 16–30). Remiantis duomenų bazės duomenimis buvo nustatyta, kad pareiškėjai 1998 m. vasario 21 d. Jurbarko r. PK išduotas vairuotojo pažymėjimas, kuris galioja.  Pareiškėjai 2010 m. birželio 7 d. 22.30 val. alkoholio matuokliu buvo atliktas blaivumo testas Nr. 0609, kurio metu nustatytas 1,94 promilės girtumas (BB I t., l. 48). VšĮ Jurbarko ligoninėje buvo paimtas pareiškėjos kraujo mėginys apsvaigimui nuo alkoholio nustatyti (BB I t., l. 50). 2010 m. birželio 14 d. gauta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. T-A1507/10(02), kurioje nurodyta, kad pareiškėjos kraujyje rasta 2,18 promilės etilo alkoholio (kraujo mėginys paimtas 2010 m. birželio 7 d. 22.15 val.) (BB I t., l. 51–52). Vadovaujantis  Tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkos 17 punktu, pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo Nr. 64-16-PR-63, numatyto Etikos 14.1 punkte ir policijos pareigūno vardo pažeminimo. Pareiškėja 2010 m. birželio 8 d. paaiškinime nurodė, kad 2010 m. birželio 7 d. apie 21.00 val. vairuodama automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Jurbarke, pėsčiųjų perėjoje partrenkė dviračiu važiavusią mergaitę, maždaug 1 valanda iki įvykio buvo išgėrusi dvi stiklines alaus, taip pat vartojo antibiotikus, dėl įvykio gailisi, kalbėjo su sužalotos mergaitės mama, jos atsiprašė (TPM l. 31). Šakių r. PK VTS PP viršininkas 2010 m. birželio 8 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad pareiškėja 2010 m. birželio 7 d. apie 22.30 val. telefonu informavo, kad tą pačią dieną būdama apsvaigusi nuo alkoholio pateko į eismo įvykį, kurio metu sužalota mažametė (TPM l. 32). Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme pareiškėja pakeitė savo parodymus ir įrodinėjo esą autoįvykio metu automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo ne ji, o jos sesuo A. B., teigė esą pirminius parodymus davė stipraus streso būsenoje ir jausdama psichologinį spaudimą.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą  administracinę bylą buvo sustabdęs kol bus atliktas ikiteisminis tyrimas ir išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla. Prie nagrinėjamos bylos buvo prijungta baudžiamoji byla Nr. 98-1-00316-10, iš kurios teismas nustatė, kad pareiškėja ikiteisminio tyrimo metu vengė atvykti ir atlikti reikiamus procesinius veiksmus, todėl prokuroro nutarimu  buvo nurodyta ją atvesdinti (BB I t., l. 123–127), vėliau prokuroro nutarimu paskelbta paieška (BB I t., l. 131). Baudžiamojoje byloje atvesdinti buvo nurodyta ir pareiškėjos seserį A. B. (BB II t., l. 60–63). Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas pareiškėjos atžvilgiu baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas, nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 2 dalyje, požymių, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad pagrindinė sąlyga įvykiui kilti buvo neatsargūs mažametės dviratininkės M. M. veiksmai – prieš važiuodama į pėsčiųjų perėją ji nenulipo nuo dviračio, o gatvę kirto važiuodama per pėsčiųjų perėją dviračiu, dėl to sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė neišvengiamą kliūtį iš dešinės pusės artėjančiam automobiliui Audi 80 (BB II t., l. 64–69). Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartimi priėmė galutinę neskundžiamą nutartį, kuria atmetė pareiškėjos skundą. Šioje nutartyje konstatuota, kad: „Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjos L. G. skundu, skundžiama Jurbarko rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. vasario 13 d. nutartimi, ikiteisminio tyrimo Nr. 98-1-00316-10 medžiaga, kitais bylos duomenimis daro išvadą, kad Jurbarko rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. vasario 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrista, todėl jos naikinti nėra įstatyminio pagrindo. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas bylos duomenis įvertino ne taip kaip to nori pareiškėja, savaime BPK normų nepažeidžia. ...Aukštesnysis teismas nepritaria skundo argumentams, jog automobilį, kuris pateko į eismo įvykį, vairavo ne pareiškėja, o jos sesuo A. B.. Ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visuma rodo, jog 2010 m. birželio 7 d., apie 21 val., Jurbarke, S. Dariaus ir S. Girėno g., prie namo Nr. 21, būdama neblaivi L. G. automobiliu „AUDI 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pėsčiųjų perėjoje kliudė dviračiu važiavusią mažametę M. M., kuriai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atkreiptinas dėmesys, jog prieš atnaujinant ikiteisminį tyrimą Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 13 d. nutartyje išsamiai pasisakė ir atmetė pareiškėjos versiją, jog automobilį vairavo ne ji, o jos sesuo. Nutartyje konstatuota, jog esminis L. G. parodymų pakeitimas kelia abejonių jos nuoširdumu ir kartu leidžia manyti, jog būtent pirminės apklausos metu L. G., prisipažindama vairavusi automobilį, sakė tiesą, juo labiau, kad pirminę jos versiją patvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys. ...Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad atnaujinus ikiteisminį tyrimą nebuvo gauta naujų duomenų, kurie leistų abejoti aplinkybe, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo L. G., kadangi jos versijos taip pat nepatvirtino administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai. Tai, kad vienintelė pareiškėjos sesuo A. B., turinti akivaizdų suinteresuotumą bylos baigtimi, tik administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu nurodė vairavusi automobilį eismo įvykio metu, laikytina gynybine versija, kuria siekiama padėti išvengti atsakomybės seseriai L. G., nes A. B. parodymų daugiau nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Įvertinus nurodytas aplinkybes laikoma, jog susipažinus su administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6-3-384/2011 naujų esminių aplinkybių, dėl kurių būtų tikslinga tęsti ikiteisminį tyrimą, nustatyta nebuvo, todėl konstatuotina, kad 2014 m. lapkričio 17 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagristai, kam pagrįstai 2015 m. vasario 13 d. nutartimi pritarė ir ikiteisminio tyrimo teisėjas.“ Jurbarko rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. nutarimu nutraukė administracinio pažeidimo bylą L. G. atžvilgiu dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, pasibaigus ATPK 35 straipsnyje numatytiems terminams.

Administracinę bylą nagrinėjęs teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu išsamiai išanalizuota situacija, taip pat atliktas ilgai trukęs (5 metus) ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo visapusiškai ir objektyviai ištirti įrodymai ir nustatytos visos faktinės aplinkybės. Tarnybinio patikrinimo medžiagą ir ikiteisminio tyrimo medžiagą teismas  prijungė prie nagrinėjamos administracinės  bylos. Teismas pažymėjo, kad versiją, esą transporto priemonę eismo įvykio metu vairavo ne pareiškėja, o jos sesuo A. B., pareiškėja įrodinėjo ikiteisminio tyrimo metu. Teismas  atkreipė dėmesį į tai, kad  ikiteisminio tyrimo metu pareiškėja vengė atvykti procesinių veiksmų atlikimui (tai turėjo įtakos šios bylos nagrinėjimo trukmei). Prokuroro nutarimu pareiškėjai buvo paskirtas atvesdinimas (BB I t., l. 123–127), vėliau prokuroro nutarimu paskelbta paieška (BB I t., l. 131). Pareiškėjos seseriai A. B. taip pat buvo paskirtas atvesdinimas (BB II t., l. 60–63). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja vengė procesinių veiksmų atlikimo ir  vilkino bylos nagrinėjimą. Atnaujinus šios administracinės bylos nagrinėjimą, 2015 m. spalio 19 d. teismo posėdyje buvo suderinta su pareiškėjos atstovu ir kitais proceso dalyviais kito posėdžio data – 2015 m. lapkričio 23 d., tačiau posėdžio dieną gautas prašymas (I t., b. l. 180), kuriuo pareiškėja ir jos atstovas prašė bylą atidėti, nes susirgo pareiškėjos vaikas ir ji negali dalyvauti teismo posėdyje, tą pačią dieną turėjo būti išduotas pažymėjimas apie vaiko ligą. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, atidėjo bylos nagrinėjimą, atsižvelgdamas į prašyme nurodytas pareiškėjos atstovo užimtas dienas, tačiau pareiškėjos ir jos atstovo prašymo pagrįstumą patvirtinantys dokumentai teismui nebuvo pateikti. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėja turėjo realią galimybę kreiptis pagalbos į motiną, kuri galėjo slaugyti vaikaitį  teismo posėdžio dieną, todėl atidėti bylos nagrinėjimą nėra pagrindo. Bylą paskyrus nagrinėti 2016 m. vasario 1 d. teismo posėdyje, bylos nagrinėjimo dieną teismui buvo pateiktas pareiškėjos prašymas (I t., b. l. 185) atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi pareiškėja nuo 2016 m. vasario 1 d. serga. Prie prašymo buvo pridėta visiškai neįskaitoma pažyma (I t., b. l. 186), t. y. juodos spalvos lapas, kurio teismas  nepripažino neatvykimą pateisinančiu dokumentu bei pažymėjo, kad neatvykimą į teismo posėdžius patvirtinantys tinkami dokumentai ar jų tinkamai patvirtintos kopijos teismui nebuvo pateikti. Atsakovo atstovas pareiškėjos neatvykimą į teismo posėdį prašė vertinti kaip proceso vilkinimą ir nepagarbą kitiems proceso dalyviams. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja savo teises gali ginti pati, taip pat kartu su atstovu bei gali įgyvendinti ir realizuoti savo teises tik per atstovą. Pareiškėjos atstovas, nors bylos nagrinėjimas buvo skiriamas atsižvelgiant į jo užimtumą, teismo paskirtu bylos nagrinėjimo laiku neatvyko. Esant minėtoms aplinkybėms, siekdamas bylos greitesnio ir ekonomiškesnio proceso bei atsižvelgdamas į tai, kad byloje pakanka rašytinių įrodymų, taip pat atsižvelgdamas į kitų proceso dalyvių interesus ir bylai skiriamą laiką, pirmosios instancijos teismas nusprendė bylą nagrinėti nedalyvaujant pareiškėjai ir jos atstovui, kadangi apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymu nustatyta tvarka, teismo posėdžio datos suderintos ir nėra kliūčių bylos nagrinėjimui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nustačius, jog byloje yra pakankamai įrodymų, ABTĮ normos leidžia nagrinėti bylą iš esmės šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d., 79 str. 5 d. ).

Etikos kodekso 3 punkte nustatyta, kad tarnyba policijoje grindžiama šiais profesinės etikos principais: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, viešumo, pavyzdingumo. Etikos kodekso 14.1 papunktyje nustatyta policijos pareigūno pareiga ne tarnybos metu elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus. Etikos kodekso 14.3 papunktyje nustatyta, kad policijos pareigūnas turi privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija. Etikos kodekso 15 punkte įtvirtinta policijos pareigūno atsakomybė laikytis šio Kodekso reikalavimų – kiekvieno policijos pareigūno pareiga ir garbės reikalas, o jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę bei kompetentingų pareigūnų sprendimu tarnybinę atsakomybę.

Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nustatyti pagrindiniai policijos veiklos uždaviniai: žmogaus teisių ir laisvių apsauga; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas; saugaus eismo priežiūra. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta policijos pareigūno pareiga, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudytojams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai; šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti. Teismas vertino, kad minėto įstatymo normos suponuoja tam tikrą policijos pareigūno tarnybos santykių specifiką. Policijos pareigūno ir visuomenės santykiai turi specifinių bruožų, kurie lemia dorovinius reikalavimus, keliamus pareigūnui. Pareigūnas atstovauja valstybinei valdžiai, atlieka vieną iš svarbiausių valdžios funkcijų – garantuoja teisėsaugą. Jis privalo ne vien gerai atlikti profesines pareigas, bet ir laikytis jam privalomų dorovinių reikalavimų. Tokia policijos pareigūno vieta visuomenėje bei jam suteiktos juridinės teisės kelia jam didelius dorovinius reikalavimus. Policijos sistemos teigiamo įvaizdžio formavimas yra kiekvieno policijos pareigūno garbės reikalas. Policijos pareigūnų elgesiui turi būti taikomi tokie standartai, kurie leistų policijai tinkamai įvykdyti jai Lietuvos Respublikos įstatymų priskirtas funkcijas.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Nurodyto punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Aiškindamas nurodytą teisės normą teismas vertino, kad esminis elementas, suponuojantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymą, yra visuomenės požiūris į tam tikrą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai turi įtakos vidaus tarnybos sistemos autoritetui ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu vidaus tarnybos sistema. Kalbant apie tokį (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo prasme reikšmingą) visuomenės požiūrį pažymėtina, kad jis gali būti teismo konstatuotas, kai tam tikri kalti pareigūno veiksmai akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Iš nurodyto apibrėžimo teismas nustatė, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Tačiau kartu pažymėtina, jog aptariamam (neigiamam) visuomenės požiūriui konstatuoti nėra būtina jį sieti su pareigūno kaltų veiksmų viešu atskleidimu ir tokio atskleidimo mastu. Tai reiškia, kad pareigūno kaltų veiksmų paviešinimas nėra būtina sąlyga pripažinti tam tikrus pareigūno kaltus veiksmus žeminančiais pareigūno vardą.

Apibendrindamas teismas priėjo prie išvadų, kad pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu negalima. Tokiu būdu, ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas Marijampolės AVPK 2010 m. birželio 17 d. įsakymas Nr. 64-TE-140, kuriuo L. B. (G.) atleista iš užimamų pareigų pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (I t., b. l. 7), priimtas remiantis TP išvada Nr. 64-IS-42 (I t., b. l. 8–12). TP išvada yra patvirtinta Marijampolės AVPK viršininko, todėl laikytina pareiškėjos skundžiamo įsakymo sudedamąja dalimi, joje pateiktos faktinės aplinkybės ir nuorodos į taikytinas materialinės teisės normas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad vidaus tarnyba grindžiama statutiniais pagrindais, kurių pobūdis lemia ypatingą tarnybinės drausmės ir tarnybinės atsakomybės reikšmę vidaus tarnybos sistemoje. Aukščiausių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybė, palyginus su eiliniais, negali būti mažesnė, nes aukščiausiems pareigūnams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam pareigūnui (Statuto 3 straipsnis). Administracinėje byloje Nr. A662-3536/2011 LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareigūnams Statutas nustato aukštesnius darbo drausmės, moralės, garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė.

Remdamasis ištirtais įrodymais, teismas nustatė, kad eismo įvykio metu pareiškėja būdama neblaivi vairavo automobilį. Tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta vadovaujantis TP išvada, kuri surašyta atlikus tarnybinį patikrinimą. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėja paaiškinime nurodė, kad ji vairavo automobilį įvykio metu (TPM l. 31). Kitų duomenų tarnybinio patikrinimo metu nebuvo, tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu pareiškėja pakeitė parodymus ir teigė esą automobilį vairavo jos sesuo. Atlikus ikiteisminį tyrimą tokios aplinkybės nepasitvirtino. Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 13 d. nutartyje išsamiai pasisakė ir atmetė pareiškėjos versiją esą  automobilį vairavo ne ji, o jos sesuo. Išnagrinėjęs administracinę bylą teismas sutiko su Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartyje padarytomis išvadomis, kad vienintelė pareiškėjos sesuo A. B., turinti akivaizdų suinteresuotumą bylos baigtimi, pažeidimo bylos nagrinėjimo metu nurodė vairavusi automobilį eismo įvykio metu, tačiau tokia pozicija įvertinta  kaip gynybos versija, kuria siekiama padėti išvengti atsakomybės seseriai L. G., nes A. B. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės tarnybinio patikrinimo metu nebuvo žinomos ir nebuvo tarnybinio patikrinimo metu nagrinėtos bei vertintos. Pareiškėjos teiginį esą jos pirminiai parodymai duoti streso ir psichologinio spaudimo metu, teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad tarnybinio patikrinimo metu pareiškėja paaiškinimą teikė ne iškarto po eismo įvykio, o kitą dieną po jo, t. y. ji turėjo laiko ir galimybę apmąstyti savo elgesį ir duoti išsamius, nuoseklius ir teisingus paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, praėjus streso būsenai.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti skundžiamą Marijampolės AVPK 2010 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. 64-TE-140 dėl pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos neteisėtu. Nenustatęs pagrindo naikinti šį įsakymą, teismas atmetė ir kitus pareiškėjo reikalavimus, t.y. reikalavimus grąžinti į tarnybą ir priteisti vidutinį tarnybinį atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

III.

Pareiškėja L. G. (B.) (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 5–11) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas neatskleidus bylos esmės, neišnagrinėjus iki galo esminių bylos aplinkybių, netinkamai įvertinus įrodymus, priėjus prie nepagrįstų išvadų. Teismas išnagrinėjo bylą vadovaudamasis vien atsakovo pateiktais duomenimis, kurie pareiškėjai yra nenaudingi, nevertindamas bylos duomenų, kurie pareiškėjai yra palankūs. Teismo argumentai yra nepagrįsti, teismo išvados grindžiamos prielaidomis. Priimant skundžiamą teismo sprendimą buvo pažeistos įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos. Teismas nevertino duomenų iš prijungtos ikiteisminio tyrimo medžiagos, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neatitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų. Esant skirtingiems liudytojų parodymams ikiteisminio tyrimo byloje ir administracinio teisės pažeidimo byloje, visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti nagrinėjant šią administracinę bylą, turėjo būti vertinamos pareiškėjos naudai. Pareiškėja apeliaciniame skunde išdėstė savo nuomonę ir nesutikimą su prokurorų ir teismo priimtų procesinių sprendimų baudžiamojoje byloje išvadomis, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo ji.

2. Teismas išnagrinėjo bylą  nedalyvaujant pareiškėjai ir jos atstovui dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėja apie negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje informavo teismą ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Teismas pareiškėjos  nurodytą priežastį – ligą vertintino kaip proceso vilkinimą ir išnagrinėjo bylą pareiškėjai nedalyvaujant, tokiu būdu pažeidė jos teisę į gynybą, teisingą teismą, taip pat ABTĮ 81 straipsnio nuostatas. Dėl nurodytų priežasčių apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neišklausė jos paaiškinimų ir nesiekė visapusiškai ir teisingai išnagrinėti bylą.

3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas panaikinti  teismo sprendimą ABTĮ 143 straipsnyje numatytu pagrindu.

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 19–20) atsakovas pakartoja bylos faktines aplinkybes, o dėl  pareiškėjos  apeliacinio skundo argumentų  atkreipia dėmesį į tai, kad  ikiteisminis tyrimas Nr. 98-1-00316-10 Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu yra nutrauktas. Minėtas nutarimas yra įsiteisėjęs, nes yra patvirtintas Kauno apygardos teismo neskundžiama nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs L. G. skundus, juos atmetė ir išsamiai pasisakė, kad automobilį vairavo būtent L. G. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašo pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

           Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėja inicijavo, siekdama, kad būtų panaikintas Marijampolės AVPK viršininko 2010 m. birželio 17 d. įsakymas Nr. 64-TE-140, kuriuo  ji buvo atleista iš  Marijampolės AVPK Šakių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigų pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (savo poelgiu pažemino pareigūno vardą). Be to, pareiškėja pareiškė su šiuo pagrindiniu skundo reikalavimu susijusius išvestinius reikalavimus dėl grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės prastovos laiką.

             Pareiškėja, nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjos skundą atmetė visiškai, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas  nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai vertino įrodymus, neatskleidė bylos esmės, bylą išnagrinėjo pažeisdamas  procesinės teisės normas (ABTĮ 81, 86 straipsniai) ir pareiškėjos teises, netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.).

ABTĮ 136 straipsnis, nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis), teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Teisėjų kolegija patikrino  bylą, be kita ko, atsižvelgdama į  ABTĮ 136 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas.

            Atsižvelgdama į  tai, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad, pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas procesinės teisės normas, teisėjų kolegija pirmiausia patikrino, ar nėra pagrindo panaikinti teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnyje numatytais pagrindais.

  Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Vienas iš tokių pagrindų – pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (ABTĮ 142 str. 2 d. 7 p.). Pareiškėja apeliaciniame skunde jos procesinių teisių pažeidimu nurodo tai, kad teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jai ir jos atstovui, neneigdama, kad jai ir jos atstovui apie teismo posėdį buvo pranešta tinkamai. Taigi  pareiškėjos nurodytas galimas ABTĮ normų pažeidimas nepatenka į ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymo sritį. Todėl turi būti sprendžiama, ar nėra pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį.

ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Šio straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. ABTĮ 79 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, t. y. laikydamasis šio įstatymo 137 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos.

Pagal ABTĮ 73 straipsnio 2 dalį, jeigu įstatymai nenustato kitaip, proceso dalyviams ir atstovams šaukimas turi būti įteikiamas ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos.  Pagal ABTĮ 73 straipsnio 4 dalį  atidėjus bylos nagrinėjimą ir kartu paskiriant kitą teismo posėdžio laiką ir vietą, apie tai pasirašytinai paskelbiama atvykusiems asmenims. Kitiems proceso dalyviams, taip pat atidėjus bylos nagrinėjimą nepaskiriant kito teismo posėdžio laiko ir vietos, apie posėdį gali būti pranešama teismo pranešimais be grąžintinos teismui pranešimo atplėšiamosios dalies, kurioje adresatas pasirašo, kad pranešimas įteiktas. Pranešimo turinys turi atitikti šaukimo rekvizitus. Pranešimo nuorašas paliekamas byloje. Pranešimai pristatomi paštu ar per kurjerius, o šio straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais – elektroninių ryšių priemonėmis arba paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje. Pranešimo išsiuntimas arba paskelbimas specialiame interneto tinklalapyje prilygsta šaukimo įteikimui ir laikoma, kad minėtiems proceso dalyviams pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad Kauno apygardos administracinio teismo  2016 m. vasario 1 d. teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas nedalyvavo. Apie šio teismo posėdžio laiką ir vietą teismas pareiškėjai ir jos atstovui pranešė  išsiųsdamas pranešimus (I t., b. l. 182-183) t. y. ABTĮ 73 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka po to, kai atidėjo 2015 m. lapkričio 23 d. teismo posėdį, apie kurį pareiškėjai ir jos atstovui teismas buvo pranešęs pasirašytinai, atidėdamas 2015 m. spalio 19 d. teismo posėdį ir kartu paskirdamas kito posėdžio laiką ir vietą. Teismas sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybes, kuriomis buvo paskirti  ir po to atidėti  ankstesni teismo posėdžiai, atsižvelgiant  į pareiškėjos ir jos atstovo prašymus, tarp jų į pareiškėjos atstovo 2015 m. lapkričio 23 d. prašymą  atidėti 2015 m. lapkričio 23 d. 13.30 val. teismo posėdį esą serga pareiškėjos mažametis vaikas, kurio pristatymui pas gydytoją paskirtas laikas (2015 m. lapkričio 23 d. po pietų), prašyme pažymint, kad teismui bus pateikta tai patvirtinanti medicininė pažyma. Teismas šį pareiškėjos atstovo prašymą patenkino ir bylos nagrinėjimą atidėjo 2016 m. vasario 1 d.13.00 val. (ši diena pareiškėjos atstovo prašyme nebuvo nurodyta kaip diena, kurią paskirti teismų posėdžiai kitose bylose, kuriose jis turi dalyvauti), tačiau pareiškėja ir atstovas nepateikė teismui medicininio dokumento, patvirtinančio 2015 m. lapkričio 23 d. prašyme nurodytą aplinkybę esą tą dieną sirgo pareiškėjos vaikas ir buvo paskirtas laikas jo pristatymui pas gydytoją. Į  2016 m. vasario 1 d. 13.00 val. teismo posėdį pareiškėja ir jos atstovas neatvyko.  Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjos atstovas 2016 m. vasario 1 d. 10.52 val. išsiuntė faksu Kauno apygardos administraciniam teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes L. G. nuo 2016 m. vasario 1 d. serga ir negali dalyvauti 2016 m. vasario 1 d.13.00 val. teismo posėdyje, gydymas bus tęsiamas. Prašyme nurodė, kad prideda 2016 m. sausio 30 d. medicininę pažymą (I t., b. l. 185-186). Teismas nustatė, kad pareiškėjos atstovas prie šio prašymo pridėjo popieriaus lapą su visiškai neįskaitomais įrašais ir vertino, kad į bylą nebuvo pateiktas pateisinamą pareiškėjos neatvykimo priežastį patvirtinantis dokumentas ar tinkamai patvirtinta jo kopija. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos atstovas 2016 m. vasario 1 d. prašymą atidėti teismo posėdį pateikė dėl vienintelės priežasties – pareiškėjos ligos, savo vardu teismui prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

Konstatavęs, kad pareiškėjai ir jos atstovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl  nagrinėti bylą procesinių kliūčių nėra, taip pat įvertinęs kitas aplinkybes (pareiškėja gali savo teises įgyvendinti per atstovą; teismo posėdžio data buvo paskirta atsižvelgiant į pareiškėjos atstovo prašyme išdėstytus duomenis dėl jo neužimtumo kitose bylose; įrodymai į bylą pateikti; siektina bylos greitesnio ir ekonomiškesnio proceso), teismas nutarė nagrinėti bylą nedalyvaujant pareiškėjai ir jos atstovui.  Pirmiau aptarti bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad teismas nagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka įsitikinęs, kad bylos proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta pagal ABTĮ reikalavimus, o aplinkybių, dėl kurių  teismas negalėtų nagrinėtu bylą, nėra. Teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka,  ABTĮ 78 ir 79 straipsnių reikalavimų nepažeidė, todėl taikyti  ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo pranešimuose, kurie buvo išsiųsti  bylos proceso dalyviams, tarp jų pareiškėjai (I t., b.l.182), be kita ko, buvo išaiškintos neatvykimo į teismo posėdį pasekmės, numatytos ABTĮ atitinkamuose straipsniuose, tarp jų ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje. Neatvykimo į teismo posėdį pasekmės teismo pranešimuose išaiškintos tiksliai ir aiškiai, t.y. nurodant ne tik atsitinkamus ABTĮ straipsnius, bet ir pacituojant  visą įstatymo normą. Taigi pareiškėja, gavusi teismo pranešimą apie 2016 m. vasario 1 d. teismo posėdžio laiką ir vietą, žinojo, kad neatvykus į teismo posėdį jai ir (ar) jos atstovui, gali kilti ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės, t.y. teismas gali nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant. Pareiškėja ir jos atstovas,  gavę teismo pranešimus apie 2016 m. vasario 1 d. teismo posėdžio laiką ir vietą, apsisprendę elgtis taip, kad į teismo posėdį neatvyko ne tik pareiškėja dėl kurios jos atstovas  2016 m. vasario 1 d atsiuntė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, o ir jos atstovas, nenurodydamas jokių pateisinamų priežasčių , pasirinko tokį procesinį elgesio variantą, kuris teismui suteikė ABTĮ numatytą  procesinį pagrindą nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant.

Dėl pareiškėjos atstovo 2016 m. vasario 1 d. prašymo atidėti bylos nagrinėjimą pažymėtina ir tai, kad šiame prašyme, prie kurio pridėtas neįskaitomas priedas, buvo nurodyta, jog pareiškėja negali dalyvauti teismo posėdyje, nes nuo 2016 m. vasario 1 d. serga, o  prie apeliacinio skundo pareiškėja pridėjo medicininės pažymos vaiko slaugai nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 3 d. dėl ūmaus bronchito nepatvirtintą kopiją. Ši aplinkybė neturi įtakos pirmiau minėtam vertinimui, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. vasario 1 d.  nagrinėdamas bylą pareiškėjai ir jos atstovui nedalyvaujant ABTĮ 78 straipsnio 3 dalies ir 79 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė, tačiau patvirtina, kad 2016 m. vasario 1 d. prašyme atidėti bylos nagrinėjimą buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys esą  serga  pareiškėja.

Apeliacinio skundo teiginiai esą teismas neišklausė pareiškėjos paaiškinimų, nesiekė visapusiškai ir teisingai išnagrinėti bylą, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, neatskleidė bylos esmės, neišnagrinėjo iki galo esminių bylos aplinkybių, nepagrįsti ir juos paneigia bylos medžiaga.

Byloje nustatyta, kad  pareiškėja, kuri 2016 m. vasario 1 d. teismo posėdyje nedalyvavo, šioje administracinėje byloje savo paaiškinimus teismui dėl savo skunde nurodytų aplinkybių ir  ginčo esmės buvo pateikusi 2010 m. spalio 4 d. teismo posėdyje (I t., b. l. 25-26). Taigi, priešingai nė teigia pareiškėja,  teismo posėdyje ji buvo išklausyta ir savo poziciją, esą 2010 m. birželio 7 d. eismo įvykio metu automobilį vairavo ne ji, o jos sesuo, pirmosios instancijos teismui buvo išdėsčiusi ne tik savo skunde, bet ir savo paaiškinimuose teismo posėdyje iki 2016 m. vasario 1 d.  Analogiška pozicija dėl eismo įvykio išdėstyta ir pareiškėjos apeliaciniame skunde.

Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų kaip nors suvaržęs, ar kitaip pažeidęs pareiškėjos procesines teises. ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Tikrinamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo  administracinę  bylą  dėl pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos tada, kai turėjo  duomenis apie  galutinius procesinius sprendimus ikiteisminio tyrimo ir administracinio teisės pažeidimo bylose, susijusiose su 2010 m. birželio 7 d. eismo įvykiu, su kurio aplinkybėmis yra siejamas šioje administracinėje byloje pareiškėjos iškeltas ginčas dėl atleidimo iš tarnybos. Teismas tenkino pareiškėjos prašymą (I t., b. l. 55-56) ir 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi (I t., b. l. 57) sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą kol įsiteisės procesiniai sprendimai bylose, susijusiose su 2010 m. birželio 7 d. eismo įvykio, t.y. baudžiamojoje byloje Nr.98-1-00316-10 ir administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.A2-6-741-74/2010. Pirmosios instancijos teismas  administracinę bylą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi  atnaujino (I t., b. l. 129), tačiau 2014 m. spalio 20 d. nutartimi vėl sustabdė (I t., b. l. 156) kol įsiteisės procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 98-1-00316-10, nes į administracinę bylą buvo pateikti duomenys, kad Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2014 m. spalio 17 d. nutarimu  atnaujino minėtoje baudžiamojoje byloje nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Gavęs duomenis, kad minėtoje baudžiamojoje byloje priimtas galutinis procesinis sprendimas (Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis), Kauno apygardos administracinis teismas  2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atnaujino administracinę bylą (I t., b. l. 169).

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Kauno apygardos teismui priėmus  2015 m. kovo 25 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr.98-1-00316-10, Jurbarko apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarimu buvo baigtas L. G. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo teisenos procesas  administracinio teisės pažeidimo byloje. Ši teisena buvo pradėta Jurbarko PK  pareigūnui 2010 m. spalio 22 d. surašius L. B. (G.) administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad ji 2010 m. birželio 7 d. 21.07 val. Jurbarke vairavo automobilį būdama neblaivi,  po eismo įvykio  patraukė jos vairuojamą automobilį iš eismo įvykio vietos, šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 ir 231.4 punkto reikalavimus už kuriuos atsakomybė numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. ATP protokolas L. B. (G.) buvo surašytas Jurbarko PK  gavus Jurbarko rajono prokuratūros 2010 m. spalio 11 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.98-1-00316-10 nesant L. B. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 2 dalyje sudėties, nes pagal specialisto išvadą dviratininkės veiksmai (įvažiuodama į pėsčiųjų perėją nenulipo nuo dviračio, kirto perėją važiuodama dviračiu) sukėlė grėsmę eismo saugumui, techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Minėto nutarimo kopiją prokuroras persiuntė Jurbarko PK  administracinio poveikio priemonių taikymui L. B., kadangi  ikiteisminio tyrimo metu nustatė, jog eismo įvykio metu ji automobilį vairavo neblaivi,  po eismo įvykio nuvairavo automobilį iš eismo įvykio vietos į kitą vietą, nors jis nekėlė pavojaus eismui. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. nutarimu nutraukė L. G. administracinio teisės pažeidimo bylą Nr.A2.6-462-384/2015 dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, pasibaigus ATPK 35 straipsnyje numatytiems administracinės nuobaudos skyrimo senaties terminams. Šių terminų eigai, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO ir bylos duomenų, turėjo įtakos tai, kad ikiteisminis tyrimo nutraukimas prokuratūros 2010 m. spalio 11 d. nutarimu, kurio pagrindu buvo surašytas ATP protokolas L. B. (G.), nebuvo galutinis procesinis sprendimas minėtoje baudžiamojoje byloje, nes ikiteisminis tyrimas buvo du kartus atnaujintas ir baigėsi išnagrinėjus šio proceso dalyvių skundus BPK nustatyta tvarka bei Kauno apygardos teismui  priėmus galutinę 2015 m. kovo 25 d. nutartį.

Vidaus tarnybos statuto (bylai aktuali tarnybinio patikrinimo atlikimo metu ir 2010 m. birželio 17 d. įsakymo Nr.64-TR-140 atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos priėmimo metu galiojusi  2010 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. XI-795 redakcija) 25 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigūnai už tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą. Byloje nustatyta, kad  atsakovas atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos už veikas, susijusias su eismo įvykiu, tačiau įvertintas tik per pareigūno tarnybinės atsakomybės prizmę, atsižvelgdamas į teisės aktų nustatytus policijos uždavinius, policijos pareigūnam nustatytas pareigas, jų elgesiui  tarnyboje ir ne tarnybos metu keliamus reikalavimus, t. y. atsakovas  tinkamai nustatė tarnybinės atsakomybės taikymo ribas. Tai atitinka  Statuto  25 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ABTĮ 98 straipsnio nuostatas administracinę bylą  dėl atleidimo iš valstybės tarnybos nagrinėjantis  teismas nėra saistomas procesinės pareigos visais atvejais stabdyti bylą, jei yra duomenų, kad yra nagrinėjama su tuo susijusi kita byla. Teismas kiekvienu atveju sprendžia pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes ir ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai įvykdyti ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus, stabdė  administracinę bylą kol bus priimti galutiniai sprendimai baudžiamojoje ir administracinio teisės pažeidimo bylose, kuriose  pareiškėja po to, kai ji buvo atleista iš  tarnybos, iškėlė versiją esą eismo įvykio metu automobilio ji nevairavo, jame važiavo neblaivi kaip keleivė. Siekdamas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti  administracinę bylą, teismas kreipėsi į Marijampolės apylinkės prokuratūrą, prašydamas pateikti baudžiamąją bylą Nr.98-1-00316-10, kurios duomenys gali būti reikšmingi sprendžiant administracinį ginčą dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos (I t., b. l. 175). Prokuratūra šią  bylą Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė (I t.. b. l. 179). Šie bylos duomenys patvirtina, kad teismas išnagrinėjo bylą iš esmės 2016 m. vasario 1 d. teismo posėdyje įsitikinęs, kad turi duomenis apie kitų bylų, kuriose tiriamos  aplinkybės susiję su pareiškėjos veiksmų ir elgesio vertinimu atleidžiant iš valstybės tarnybos, nagrinėjimo galutinius rezultatus. Visa tai patvirtina, kad priešingai nė teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų procesinių priemonių, kad išnagrinėtų bylą išsamiai, visapusiškai, objektyviai.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis  įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.)  turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias  materialinės  teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena bylos proceso šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Lietuvos  vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas procesinės teisės normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ne kartą yra nurodęs, kad  tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tai lemia tarnybos teisinių santykių specifika, nes tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, darbdaviu esantis  viešojo administravimo subjektas tarnybinio ginčo teisme atveju privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti valstybės tarnautojui, drausminę  atsakomybę,  atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr., pvz. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. balandžio 22 d. Nr.A146-278/2014, 2012 m. vasario 10 d. Nr. A756-156/2012,2011 m. rugsėjo 22 d. Nr. A62–2207/2011,2011 m. vasario 17 d. Nr. A62–773/2011,  2009 m. rugsėjo 21 d. Nr. A438-1112/2009,  2006 m. gruodžio 4 d. Nr. A6–2160/2006 ir kt.). Atsižvelgiant į minėtą nuoseklią LVAT praktiką, nagrinėjimo tarnybinio ginčo atveju, kurio esmę sudaro pareiškėjos, kuri iki atleidimo iš tarnybos užėmė Marijampolės AVPK Šakių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigas, atleidimo iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą savo poelgiu (Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas) pagrįstumas ir teisėtumas, įrodinėjimo našta tenka atsakovui.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais procesiniais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas įrodinėjimo naštą  tarp bylos proceso šalių  paskirstė tinkamai. Teismas vertino, ar atsakovas  tarnybinio patikrinimo metu nustatė veikas, kurios gali  būti kvalifikuojamos kaip pareigūno vardo pažeminimas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje pateikto apibrėžimo prasme. Teismas  duomenis apie pareiškėjos dalyvavimą eismo įvykyje tuo aspektu, kuris yra reikšmingas pareiškėjos tarnybinei atsakomybei, turėjo iš įvairių šaltinių  (pareiškėjos skundo teismui ir paaiškinimo teismo posėdyje; atsakovo atsiliepimo, paaiškinimų ir TP medžiagos; ikiteisminio tyrimo medžiagos baudžiamojoje byloje Nr. 98-1-00316-10 ir šioje byloje priimtos  Kauno apygardos teismui   2015 m. kovo 25 d. nutarties), juos išsamiai išanalizavo  ir įvertino įrodymų visumos kontekste. Remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų visuma, teismas motyvuotai išsprendė visus pareiškėjos skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų  vertinimo, kuriais pagrindė teismo sprendimo išvadas, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus turinio reikalavimus (ABTĮ 86 str., 87 str. 4 d.).

Pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai iš esmės yra nesutikimas su teismo priimtu sprendimu pareiškiant savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo. Minėta, kad teismas, nagrinėdamas bylą vadovaujasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisykle, todėl vien tik proceso dalyvio (dalyvių) nesutikimas su teismo atliktu pagal minėtą procesinę taisyklę įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis apeliacinės instancijos teismui negali būti pakankamas pagrindas  išvadoms, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Bylos proceso dalyvio nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu turi būti motyvuotai pagrįstas įstatymais ir konkrečiomis bylos aplinkybėmis, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (ABTĮ 130 str. 1 d. 6 p.), o ne subjektyvia nuomone dėl įrodymų vertinimo, abejonėmis, prielaidomis, deklaratyviais teiginiais ir pan. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuose pareiškėja išdėstė savo nuomonę ir nesutikimą su prokurorų ir teismo priimtų procesinių sprendimų baudžiamojoje byloje išvadomis, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo ji, teisėjų kolegija nepasisako, nes administraciniam teismui nesuteikta kompetencija vertinti baudžiamosiose bylose priimtų procesinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėja savo nesutikimą su baudžiamojoje byloje priimtais procesiniais sprendimais galėjo reikšti BPK nustatyta tvarka ir, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šia procesine teise aktyviai naudojosi.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde, be kita ko, pareikšta  nuomonė esą bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos administracinis teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija pirmiausia  pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT  1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Pullar v. United Kingdom).

Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47 straipsnyje  įtvirtintas nušalinimo institutas. Bylos proceso dalyvis, turintis pagrindą manyti, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti šališkas, remdamasis minėtomis ABTĮ normomis, gali teikti motyvuotą pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo (ABTĮ 47 str. 6 d.). Šia procesine teise gali būti pasinaudota teismo posėdyje, ar iki jo pateikus pareiškimą raštu. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja nei teismo posėdžiuose (I t., b. l. 25-26, 32-33, 55-56, 172-173), nei atskirai pateiktu pareiškimu  nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjai), o apeliaciniame skunde pareikšta nuomonė dėl teismo galimo šališkumo siejama su tuo, kad teismas esą neišklausė pareiškėjos paaiškinimų ir nesiekė visapusiškai ir teisingai išnagrinėti bylą. Pirmiau minėta, kad pareiškėja, kuri paskutiniame (2016 m. vasario 1 d.) teismo posėdyje nedalyvavo, teismo buvo išklausyta anksčiau vykusiame teismo posėdyje, o teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas ABTĮ 78 straipsnio 3 dalies, 81 straipsnio ir kitų procesinių normų reikalavimų. Apeliacinio skundo teiginio esą teismas buvo šališkas, apeliantė nepagrindė jokiais argumentais, kurie atitiktų minėto objektyviojo testo kriterijus. Tai, kad teismas nepatenkina asmens skundo ir jį išsprendžia ne taip, kaip to norėtų pareiškėjas, ar kitas bylos proceso dalyvis, savaime negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame administraciniame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs  asmens (pareiškėjos) teisę  į nešališką teismą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą procesinės teisės normų nepažeidė. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taikant ABTĮ 142 straipsnio 1 punktą, kuris  gali būti taikomas  nustačius tik tokią procesinę pažaidą dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla,  nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą materialinės teisės normų taikymo aspektu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos iškeltam administraciniam ginčui spręsti taikė tinkamas materialinės teisės normas.

Pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos metu galiojusios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio, kuris nustato atleidimo iš tarnybos pagrindus, 1 dalies 7 punkte buvo nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pagal Statuto 2 straipsnio 7 dalyje  apibrėžtą sąvoką šio įstatymo prasme pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracini teismo praktikoje nuosekliai  formuojama praktika, kad pagal Vidaus tarnybos statuto normas vidaus reikalų įstaigos vadovui nenumatyta alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Tai reiškia, kad atleidimas iš vidaus tarnybos nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi Statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis ir kurios taikymui (atsiradimui) ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A4-189/2007, 2011 m. kovo 14 d. Nr. A662-193/2011, 2011 m. gruodžio 12 d. Nr. A63-2220/2011, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. A662-1929/2012, 2012 m. spalio 4 d. Nr. A438-2659/2012, 2014 m. spalio 16 d. Nr.A146-1449/2014 ir kt.). Jei galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardą pažeminantis faktas, Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimo variantą, išskyrus tą, kuris numatytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Be to, pažymėtina, kad Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas per kurį turi būti priimtas sprendimas taikyti Statuto  53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, t.y. kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas šis faktas, neatsižvelgiant į laikinąjį nedarbingumą bei atostogas.

Pareigūno vardo pažeminimas Statuto 2 straipsnio 7 dalies prasme yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymu: 1) pareigūno kaltės dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; 2) ši veika turi sukelti pasekmes – akivaizdžiai žeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Statuto 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtos veikos pasekmes, akivaizdžiai žeminančiu vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiu pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojančiu laikytinas toks pareigūnų elgesys, kuris akivaizdžiai kertasi su įprastinėmis visuotinai pripažintomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš atitinkamos statutinės sistemos pareigūnų (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2004 m. sausio 27 d. Nr. A7-165/2005, 2008 m. kovo 12 d. Nr. A143-231/2008, 2008 m. spalio 27 d. Nr. A143-520/2009, 2010 m. vasario 22 d. Nr. A556-27/2010, 2010 m. liepos 29 d. Nr. A575-945/2010, 2012 m. birželio 29 d. Nr. A520-2412/2012, 2014 m. spalio 16 d. Nr.A146-1449/2014, 2015 m. sausio 19 d. Nr.A146-2783/2014 ir kt.). Toks aiškinimas yra siejamas su statutinės valstybės tarnybos ypatumais.

Stojančiam į vidaus tarnybą asmeniui, be kita ko, keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai (Statuto 6 str. 1 d. 2 p.). Šie reikalavimai  galioja ir priimtam į  vidaus tarnybą asmeniui. Vidaus tarnyba grindžiama Statuto 3 straipsnyje įtvirtintais principais, tarp jų įstatymo viršenybės, tarnybos ypatumų kompensavimo, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais. Pagal Statuto 3 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą vienas iš vidaus tarnybos ypatumų - pareigūnų sugriežtinta atsakomybė.

Pagal Statuto 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, pareigūnas privalo vykdyti šias pareigas: gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves (1 p.); sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pats būdamas liudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui (2 p.); gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiesiems neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą (3 p.); imtis priemonių fizinių, juridinių asmenų ar valstybės turtui gelbėti stichinių nelaimių, avarijų, katastrofų ar kitų ekstremalių situacijų atvejais (4 p.); saugoti jam patikėtas  ar sužinotas einant tarnybos pareigas  valstybės, tarnybos bei komercines paslaptis (5 p.). Statuto 3 straipsnio  9 dalies 6 punkte  nurodyta, kad įstatymai pareigūnams gali nustatyti ir kitų pareigų.

Atsižvelgiant į vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos specifiką, pareigūnams suteiktas teises ir nustatytas pareigas, keliamus itin aukštus elgesio standartus, įstatymu nustatyta, kad prieš pradėdamas eiti pareigas vidaus tarnyboje, pareigūnas Statuto 12 straipsnio nustatyta tvarka prisiekia tarnauti Lietuvos valstybei, t. y. būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų ginant žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą.  Statute įtvirtintas nuolatinis bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principas ir   reikalavimas  visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą reiškia, kad  šie elgesio standartai  galioja ne tik tada kai  pareigūnas atlieka tarnybos funkcijas, bet ir ne darbo laiku, neprikalstomai nuo pareigūno buvimo vietos ir aplinkybių.

Pagal Statuto 2 straipsnio 2 dalį vidaus tarnybos sistema, kuriai taikomas šis Statutas, -Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma bei ryšiai tarp jų. Vidaus reikalų statutinėms įstaigoms, kuriose tarnaujantiems pareigūnams taikomas Vidaus tarnybos statutas, priskirtinos policijos įstaigos, kurių veikla organizuojama pagal specialųjį įstatymą – Policijos veiklos įstatymą (PVĮ 3 straipsnis).

Policijos veiklos įstatymo (bylai aktuali 2009 m. spalio 22 d. įstatymo Nr.XI-444 redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad  policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais.

Pagal Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pagrindiniai policijos uždaviniai: žmogaus teisių ir laisvių apsauga (1 p.); viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas (2 p.); neatidėliotinos pagalbos suteikimas asmenims, kai ji būtina dėl fizinio ar psichinio nejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų stichinių nelaimių, ar panašių veiksnių (3 p.); nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija (4 p.), nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (5 p.); saugaus eismo priežiūra (6 p.).

Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose įtvirtintos policijos pareigūno pareigos  iš esmės  analogiškos vidaus tarnybos statutinių pareigūnų pareigoms pagal nuolatinį bendrųjų pareigų vykdymo principą, įtvirtintą Statuto 3 straipsnio 9 dalies 1-5 punktuose, tik  kai kuriais aspektais  daugiau detalizuotos atsižvelgiant į policijos veiklos uždavinius .

Policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (2006 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. 5-V-733 redakcija) 3 straipsnyje nustatyta, kad tarnyba policijoje grindžiama šiais profesinės etikos principais: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, viešumo, pavyzdingumo. Etikos kodekse nustatytos elgesio taisyklės, kurių pareigūnas turi laikytis tarnybos ir ne tarnybos metu. Pagal Etikos kodekso 14 punktą policijos pareigūnas ne tarnybos metu turi: elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus (14.1 p.); nepiktnaudžiauti einamomis pareigomis, nenaudoti dokumentų, patvirtinančių einamas pareigas ir suteiktus įgaliojimus, siekiant paveikti kitus asmenis priimti jam palankų sprendimą (14.2 p.); privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija (14.3 p.); vengti asmeninių santykių su asmenimis, žinomai susijusiais su nusikaltimų darymu, jeigu tai pakenktų policijos įvaizdžiui ir prestižui, išskyrus atvejus, kai toks bendravimas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu (14.4 p.); patekęs į eismo įvykį, jei vairavo transporto priemonę, ar kitą konfliktinę situaciją, kuri gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir teisinių padarinių, privalo nedelsdamas apie tai pranešti savo tiesioginiam vadovui (14.5 p.).

Apibendrinus nurodytą teisinį reguliavimą matyti, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu bei kitais įstatymais Lietuvos policijai pavesta vykdyti  valstybei ir  visuomenei svarbius uždavinius (užtikrinti viešąjį interesą). Policijos pareigūnams Vidaus tarnybos statutu, Policijos veiklos įstatymu, Etikos kodeksu nustatyti tokie bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo ir  pagarbaus valstybei, įstatymams, visai visuomenei ir konkrečiam žmogui elgesio standartai, kurie valstybei ir visuomenei suteikia pagrindą turėti teisėtų lūkesčių, kad policijos pareigūnai tinkamai vykdys policijos uždavinius, užtikrins viešąją  tvarką ir visuomenės saugumą, laikysis valstybei duotos priesaikos, patys laikysis įstatymų, to  pagal kompetenciją reiklaus iš kitų asmenų, kad jų elgesys tarnyboje ir už jos ribų bus nepriekaištingas.

Ginčo atveju pareiškėja iki atleidimo iš vidaus tarnybos užėmė Marijampolės AVPK Šakių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigas. Byloje nustatyta, kad ginčui aktualaus 2010 m. birželio 7 d. eismo įvykio metu  pareiškėja tarnybos funkcijų nevykdė. Pažymėtina, kad vidaus tarnybos (ginčo atveju policijos) pareigūnas, vairuodamas transporto priemonę tarnybos metu, ar laisvu nuo tarnybos laiku, visais atvejais yra eismo dalyvis ir jam galioja tie patys eismą keliuose reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, kaip ir kiekvienam eismo dalyviui. Šiame kontekste primintina, kad policijos pareigūnas pagal vidaus tarnybos pareigūno nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, tiek tarnyboje, tiek ne tarnyboje, turi laikytis Vidaus tarnybos statuto, Policijos įstatymo  bei Etikos kodekso reikalavimų, o jie savo ruožtu reikalauja, kad policijos pareigūnas laikytųsi ir kitų įstatymų.

Teisėjų kolegijai patikrinus bylą nekilo jokių abejonių dėl to, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie įrodymų visuma  pagrįstų ir teisingų išvadų, jog Marijampolės AVPK 2010 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 64-TE-140 pareiškėja iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą atleista pagrįstai ir teisėtai.

             Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos  įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vertindamas įrodymų visumą išsamiai pasisakė dėl  pareiškėjos skundo argumentų, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjos versija esą eismo įvykio metu ji automobilio nevairavo, o jame važiavo kaip keleivė, prieštarauja įrodymų visumai ir vertintina kaip pareiškėjos siekis išvengti atsakomybės, teisėjų kolegija šiais aspektais iš naujo nepasisako, o tik papildomai akcentuoja kai kuriuos aspektus.

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad pareiškėja, kuriai po 2010  m. birželio 7 d. 21.00 val. eismo įvykio patikrinus blaivumą alkoholio tikrintuvu jos iškvepiamame ore  buvo nustatytas 1,94 promilių girtumas, o ištyrus paimtą kraują – 2,18  promilių  girtumas, savo poziciją dėl automobilio vairavimo pakeitė (esą automobilį vairavo jos sesuo) praėjus atitinkamam laikui po eismo įvykio ir po to, kai buvo baigtas tarnybinis patikrinimas. Pareiškėja  jai nustatyto neblaivumo fakto neneigė visuose procesuose (tarnybinio patikrinimo metu, ikiteisminiame tyrime, šioje administracinėje byloje).Teisėjų kolegija atkreipia  dėmesį į tai, kad  byloje yra sutampantys iš trijų skirtingų šaltinių gauti tie patys duomenys, kad minėto eismo įvykio metu automobilį vairavo pareiškėja (apeliantė). Pirmasis (ankstyviausias laiko prasme) informacijos šaltinis yra pareiškėjos tiesioginio vadovo Marijampolės AVPK Šakių PK Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko V. S. 2010 m. birželio 8 d. tarnybinis pranešimas Marijampolės AVPK viršininkui apie tai, kad 2010 m. birželio 7 d. apie 22.30 val. tyrėja L. B. jį informavo telefonu apie tai, kad Jurbarko mieste būdama apsvaigusi nuo alkoholio pateko į eismo įvykį, kuriame sužalojo mažametę. Minėti pareiškėjos veiksmai atitinka Etikos kodekso 14.5 punkto reikalavimą pagal kurį pareigūnas ne tarnybos metu patekęs  į eismo įvykį, jei vairavo transporto priemonę, kuri gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir teisinių padarinių, privalo nedelsdamas apie tai pranešti savo tiesioginiam vadovui. Antrasis informacijos šaltinis – 2010 m. birželio 8 d. 10.15- 10.40 val. įtariamojo apklausos protokolas, kuriame apklausiama baudžiamojoje byloje įtariamąja L. B. (G.) tai pačiai tyrėjai (K.Antanavičienei), kuri buvo atvykusi į eismo įvykio vietą ir ją apžiūrėjo, paaiškino, kad vairuodama automobilį partrenkė staiga įvažiavusią į pėsčiųjų perėją dviratininkę, prieš vairavimą  buvo išgėrusi 2 stiklines alaus, po eismo įvykio automobilį nuvairavo į šalia esančią gatvelę. Trečiasis informacijos šaltinis – pareiškėjos 2010 m. birželio 8 d. 14.10 val. paaiškinimas Marijampolės AVPK Vidaus tyrimų grupės tyrėjui, t.y. pareigūnui, kuriam Marijampolės AVPK viršininkas 2010 m. birželio 8 d. pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo. Šiame paaiškinime apeliantė nurodė tas pačias įvykio aplinkybes kaip ir apklausoje įtariamąja, be to, paaiškino, kad po eismo įvykio ji  apie eismo įvykį informavo telefonu savo tiesioginį vadovą V. S., dėl įvykio gailisi, kalbėjo su sužalotos mažametės mama, jos atsiprašė. Pažymėtina, kad šie pareiškėjos paaiškinimo duomenys sutampa su duomenimis, nurodytais pareigūno V. S. tarnybiniame pranešime, o pareiškėjos paaiškinime nurodyta aplinkybė, kad  ji atsiprašė sutampa su M. M. motinos V. C. apklausos liudytoja ikiteisminiame tyrime duomenimis, kad dėl jos dukters sužalojimo L. B. eismo įvykio vietoje atsiprašė (baudž. byla I t., 80 l.). Iš minėtų duomenų matyti, kad pareiškėja trims skirtingiems policijos pareigūnams skirtingu laiku (netrukus po įvykio savo tiesioginiam vadovui ir du kartus kitą dieną kitiems pareigūnams)  pakartojo tas pačias eismo įvykio aplinkybes. Tiesioginiam vadovui pareiškėja skambino telefonu savo iniciatyva. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo laiku, kai įvyko  ginčui aktualus eismo įvykis,  pareiškėja pati užėmė tyrėjos pareigas, todėl gerai žinojo savo procesines teises ir pareigas ikiteisminiame tyrime ir tai, kokią procesinę reikšmę  turi asmens, dalyvavusio eismo įvykyje, paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių. Šių aplinkybių visuma yra pakankamas pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjos teiginiai esą jos pirminiai paaiškinimai buvo duoti streso ir psichologinio spaudimo įtakoje, vertintini kritiškai, t.y. kaip siekimas išvengti tarnybinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartyje, išnagrinėjęs L. G. skundą, kuriame ji prašė panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. vasario 13 d. nutartį dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ta apimtimi, kuria buvo nutarta perduoti medžiagą jos atžvilgiu  spręsti dėl administracinės atsakomybės taikymo pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį ir 130 straipsnį, iš ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių visumos priėjo prie išvadų, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo L. G., o jos parodymų pakeitimo iškeliant versiją esą automobilį vairavo jos sesuo A. B., nepatvirtina nei liudytojų parodymai, nei jokie kiti bylos įrodymai. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartimi L. G. skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. vasario 13 d. nutarties panaikinimo atmetė. Minėta, kad Jurbarko rajono apylinkės teismas po to, kai įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis, 2015 m. birželio 8 d. nutarimu nutraukė L. G. administracinio teisės pažeidimo bylą Nr.A2.6-462-384/2015 dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, pasibaigus ATPK 35 straipsnyje numatytiems administracinės nuobaudos skyrimo senaties terminams.

Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr.98-1-00316-10 L. G. atžvilgiu pakartotinai buvo nutrauktas atsižvelgus į autotechninės ekspertizės išvadą ir nusprendus, kad jai taikytina atsakomybė pagal ATPK normas. Nagrinėjamos  administracinės bylos  dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos aplinkybių kontekste minėtoje baudžiamojoje byloje priimtas galutinis procesinis sprendimas yra reikšmingas tik tuo aspektu, kad  įsiteisėjusia Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartimi buvo patvirtintas ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktas,  kad eismo įvykio metu automobilį vairavo L. G., t.y. pareiškėja, kurios atleidimą iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą TP išvadoje atsakovas siejo su  šio eismo įvykio aplinkybėmis.

Atsakovo tarnybinio patikrinimo metu nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja (policijos pareigūnė) vairavo automobilį neblaivi (vidutiniame girtumo laipsnyje), t. y. veikė priešingai nė turi  elgtis kiekvienas vairuotojas pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, Kelių eismo taisyklių 14 punktą, parodo jos nepagarbą įstatymams, ypatingą neatsakingumą, nes automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis net ir tada, kai jį vairuoja blaivus asmuo. Policijos pareigūno (šiuo atveju pareiškėjos) elgesys, kai jis akivaizdžiai ignoruoja teisės aktais nustatytą draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviam ir taip elgdamasis kelia pavojų eismo saugumui, kitų asmenų sveikatai, gyvybei turtui, nevykdo Statuto 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto nuolatinio bendrųjų pareigų vykdymo principo pagal kurį (kaip ir pagal Policijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pareigą) privalo užtikrinti ir saugoti žmogaus teises, negali būti suderinamas su tarnyba policijoje, Policijos įstatymo 5 straipsnyje policijai pavestais uždaviniais saugoti žmogaus teises, užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, teisės pažeidimų prevenciją, eismo saugumą, taip pat su šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagarbos žmogaus teisėms ir visuomenės moralės, teisėtumo  principais bei Policijos pareigūnų etikos kodekso normomis. Pagal  Marijampolės AVPK Šakių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos  pareigybės aprašymą šios pareigybės veiklos sritis – nusikalstamų veikų ir kitų administracinių teisės pažeidimų prevencija, pareigybės paskirtis – viešosios tvarkos, visuomenės rimties, visuomenės saugumo ir eismo saugumo užtikrinimas aptarnaujamoje teritorijoje. Pareiškėjos tarnybinės veiklos sritis buvo ta, kurioje ji pati elgėsi priešingai nė turėjo elgtis pagal įstatymus ir policijos pareigūno tarnybinę etiką. TP medžiagoje yra duomenys apie tai, kad  pareiškėja 2009 m. sausio 27 d. buvo supažindinta pasirašytinai su Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. sausio 16 d. nurodymu Nr.5-N-3 policijos įstaigų vadovams stiprinat tarnybos drausmę ypatingą dėmesį atkreipti į policijos pareigūnų blaivumo kontrolę. Tai rodo, kad pareiškėjos, žinojusios, jog Lietuvos policijos vadovai itin didelį dėmesį  skiria pareigūnų  blaivumo kontrolei, kartu primindami, jog už tokius pažeidimus numatyta itin griežta tarnybinė atsakomybę, tai neatgrasė nuo priešingo teisei, policijos pareigūno etikai  ir visuomenės moralei elgesio. Vien tai, kad pareiškėja (policijos pareigūnė) vairavo automobilį neblaivi, t.y. nepriklausomai nuo to, ar  toks vairavimas susijęs su eismo įvykiu ar ne, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad dėl tokio kalto priešingo pirmiau aptartiems įstatymams ir Etikos kodekso 14.1 punkto reikalavimams pareiškėjos elgesio kilo Statuto 2 straipsnio 7 dalyje numatytos pasekmės – pareiškėja akivaizdžiai pažemino visos  Lietuvos policijos sistemos ir policijos įstaigos, kurioje dirbo, autoritetą, griovė visuomenės pasitikinėjimą jomis, jas kompromitavo. Šiuo atveju pareiškėjos automobilio vairavimas vidutiniame girtumo laipsnyje susijęs su eismo įvykiu – pėsčiųjų perėjoje buvo partrenkta dviračiu gatvę kirtusi mažametė. Nors Statuto 2 straipsnio 7 dalyje numatytos pasekmių prasme nėra svarbu, ar neblaivaus pareigūno vairavimo faktas buvo viešas, t.y. nustatytas matant visuomenės atstovams, ar turėjo atgarsį visuomenėje, tačiau šiuo konkrečiu atveju tokių duomenų yra: apie Šakių PK tyrėjos  elgesį (automobilio vairavimą esant neblaiviai ir su tuo susijusį eismo įvykį – mažametės dviratininkės partrenkimą pėsčiųjų perėjoje) iš spaudos  ir internetinių portalų sužinojo visa visuomenė. Tai neabejotinai pakenkė ne tik policijos įstaigos, kurioje pareiškėja dirbo, bet ir visos  Lietuvos policijos sistemos įvaizdžiui. Išvardytų teisės aktų reikalavimų kontekste bei vertinant visuomenės požiūriu, situacija, kai policijos pareigūnas, kuriam suteikti įgaliojimai kompetencijos ribose reikalauti teisės aktų normas atitinkančio elgesio iš kitų asmenų, pats  itin šiurkščiai pažeidžia įstatymus, visuomenei (atitinkamai jos daliai) akivaizdžiai kelia nepasitikėjimą visa Lietuvos policijos sistema ir ją kompromituoja, suteikia pagrindą abejonėms ar policija gali tinkamai vykdyti jai pavestus uždavinius.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, atmesdamas pareiškėjos pagrindinį reikalavimą dėl Marijampolės AVPK viršininko 2010 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. 64-TE-140 panaikinimo ir su juo susijusius išvestinius reikalavimus (dėl grąžinimo į pareigas, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už  priverstinės pravaikštos laiką priteisimo), priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais ar kitais argumentais. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. G. (B.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė