Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-1321-38-2007].doc
Bylos nr.: I-1321-38/2007
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

          

            Administracinės bylos Nr.  I-1321-14/2007

                           Procesinio dokumento kategorija: 16.2, 16.7, 61

 



 

 

 

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

(S)

             

              Vilnius                                                                                                              2007 m. rugsėjo 24 d.

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Petras Viščinis, sekretoriaujant Daliai Kalantienei, dalyvaujant pareiškėjų G. B., A. B., V. D., G. G., L. G., A. J., R. L., M. P., V. R., I. R., J. S., V. S., N. Ž. ir D. Ž. atstovei Leokadijai Daujotaitei viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų G. B., A. B., V. D., G. G., L. G., A. J., R. L., M. P., V. R., I. R., J. S., V. S., N. Ž. ir D. Ž. skundą atsakovui – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai ir Vilniaus teritorinei muitinei – dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir žalos atlyginimo,

                                                                       

              n u s t a t ė :

 

           pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo jų darbo užmokesčio nepriemoką, t.y. G. B. – 10632,2 Lt., A. B. – 16125,97 Lt., V. D. – 11855,32 Lt., G. G. – 12876,84 Lt., L. G. – 11106,99 Lt., A. J. – 11254,92 Lt, R. L. – 10059,66 Lt., M. P. – 11047,35 Lt., V. R. – 19098,06 Lt., I. R. – 11983,52 Lt., J. S. – 11353,95 Lt, V. S. – 15106,38 Lt., N. Ž. – 13332,25 Lt ir D. Ž. – 13200,86 Lt., ir neturtinę žalą – kiekvienam pareiškėjui po 5000 Lt. Patenkinus skundą prašo priteisti turėtas teismo išlaidas.

           Pareiškėjai nurodė, kad LR Vyriausybės 2003-07-18 nutarimu Nr. 937 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, buvo nustatyta 450 Lt minimali mėnesinė alga, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams - 430 Lt minimali mėnesinė alga. Vėlesniuose Vyriausybės nutarimuose minimalios mėnesinės algos dydžiai buvo didinami tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga. Valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimalios mėnesinės algos dydis nekito ir buvo paliktas 430 Lt. Pareiškėjų manymu,  tokiu  nevienodu  asmenų,  kuriems tvirtinama skirtingo dydžio minimali mėnesinė alga, traktavimu yra pažeidžiamos Konstitucijos 29 str. ir 48 str. nuostatos, be to, tai vertintina kaip konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis šalies ekonominei situacijai. Pareiškėjai nurodo, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra išaiškinęs, jog apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms bei nekartą konstatavęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas įtvirtina visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai. Todėl šiuo atveju darbdavio netinkamas darbo užmokesčio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu.

              Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė pateiktuose atsiliepimuose su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad darbo užmokestis pareiškėjams buvo skaičiuojamas ir mokamas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų, t.y. teisės aktų reikalavimai buvo taikyti teisingai.

              Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė prašė pareiškėjų skundą patenkinti skunde nurodytais motyvais. Paaiškino, kad atsakovu šioje byloje yra tik Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės departamento, nesutiko, kad teismas pakeistų šalių procesinę padėtį.

              Skundas atmestinas.

Pareiškėjai jų skunde nurodytais laikotarpiais dirbo Vilniaus teritorinėje muitinėje valstybės tarnautojų pareigose.

Pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir dėl to patirtą neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas 2006-10-19 nutartimi remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 54 str. pakeitė šalių procesinę padėtį. Kadangi teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė nesutiko pakeisti šalių procesinės padėties, teismas nagrinėja administracinę bylą taip, kaip nurodyta pareiškėjų skunde. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-09-19 nutarimu Nr. 280 įgaliojo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių ir apmokėjimo skyriaus vedėją Algirdą Bartkevičių  atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (valstybei) administraciniuose teismuose nagrinėjant su skirtingo minimalios mėnesinės algos dydžio nustatymu ir taikymu susijusias bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Iš to darytina išvada, kad šioje byloje Lietuvos valstybę turi atstovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Įstatymai numato teisę pareiškėjui pasirinkti atsakovą, tačiau nenumato teisės pasirinkti atsakovo atstovo. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovu šioje byloje laikytina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir atlyginti neturtinę žalą. Teismas pripažįsta, kad Lietuvos valstybė pagal LR Civilinio kodekso 6.271 str. gali būti tinkamu atsakovu tik skundo dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ginčas dalyje dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką kilęs iš tarnybinių teisinių santykių dėl darbo užmokesčio mokėjimo, todėl atsakovu šioje byloje turi būti institucija, mokėjusi pareiškėjams darbo užmokestį, t.y. Vilniaus teritorinė muitinė. Lietuvos valstybė yra netinkamas atsakovas skundo dalyje dėl reikalavimo priteisti pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio. Pareiškėjams buvo pasiūlyta pakeisti šalių procesinę padėtį ir atsakovu nurodyti Lietuvos valstybę ir Vilniaus teritorinę muitinę, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovo prieštaravo dėl šalių procesinės padėties pakeitimo ir prašė skundą nagrinėti taip kaip nurodyta pareiškėjų skunde. Kadangi reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui,  pareiškėjai neturi teisės reikalauti priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dydį išš Lietuvos valstybės, kadangi ne ji mokėjo pareiškėjui darbo užmokestį, pareiškėjų skundas šioje dalyje atmestinas.

Pareiškėjai kelia ginčą dėl to, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės              2003-07-18 nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2003, Nr. 73-3371), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-24 nutarimu Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2004, Nr. 46-1511), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-04 nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2005, Nr.45-1444) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-03-27 nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2006, Nr.35-1251), apskaičiuojant jam darbo užmokestį, buvo taikomas tas pats minimalios mėnesinės algos dydis - 430 litų, neatsižvelgiant į tai, kad minimali mėnesinė alga buvo nuolat didinama, bet tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, ko pasėkoje jie patyrė neturtinę žalą.

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-855, priimto 2002-04-23, 23 straipsnis, kuris nustatė, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, bei šio įstatymo 24 straipsnis, kuris numatė, kad valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, pagal šio įstatymo priedėlį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos.

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalį Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustato minimalų valandinį atlygį ir minimalią mėnesinę algą. Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-03-20 nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Darbo Kodekso 187 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų (2005 m. balandžio 4 d., 2006 m. kovo 27 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punkto (2006 m. kovo 27 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <....> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos dydžius“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimo Nr. 937 1.2 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-24 nutarimo Nr. 316 1.2 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-04 nutarimo Nr. 361 1.2 punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtintas mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnis minimalus mėnesinis atlygis (toliau – MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas konstatavo, jog valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius reguliuoti kitaip negu kitų darbuotojų, inter alia nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems asmenims. Valstybės tarnybos sistemos vieningumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai, valstybės tarnybos santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais. Nurodė, kad negalima teigti, jog valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimą Nr. 937, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-24 nutarimą Nr. 316, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-04 nutarimą Nr. 361 būtų galima mokėti tokį mėnesinį tarnybinį atlyginimą, kuris būtų mažesnis už MMA, nustatytą kitiems dirbantiems asmenims. Tokiu teisiniu reguliavimu nėra paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis už kitiems dirbantiems asmenims nustatytą MMA.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui pripažinus, jog nurodytos Darbo kodekso bei minėtų Vyriausybės nutarimų normos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, šie teisės aktai turėjo ir turi būti taikomi apskaičiuojant ir išmokant valstybės tarnautojams darbo užmokestį. Vilniaus teritorinė muitinė yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Vilniaus teritorinė muitinė mokėjo pareiškėjams darbo užmokestį pagal teisės aktus, reglamentuojančius apmokėjimą už darbą. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad jiems buvo mokamas ne toks atlyginimas, kokį jie privalėtų gauti pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei Vyriausybės nutarimus. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2007-03-20 nutarime suformuluotu aiškinimu, konstatuotina, kad valstybės nustatytu ir pareiškėjų skundžiamu teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai, jog jų mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis už kitiems dirbantiems asmenims nustatytą MMA. Taigi, Vilniaus teritorinės muitinės atliekamas darbo užmokesčio apskaičiavimas bei išmokėjimas pareiškėjams buvo pagrįstas ir teisėtas. Nustačius, kad pareiškėjams buvo teisingai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis, darytina išvada, kad dėl to jie nepatyrė žalos, todėl pareiškėjų reikalavimas priteisti pagal LR Civilinio kodekso 6.271 straipsnį iš Lietuvos valstybės neturtinę žalą atmestinas. (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1p.).

Atmetus pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo vadovaujantis LR ABTĮ 44 str. 1 d. tenkinti pareiškėjų prašymo dėl išlaidų atlyginimo.

Teismas, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

 

 

n u s p r e n d ė:

 

            G. B., A. B., V. D., G. G., L. G., A. J., R. L., M. P., V. R., I. R., J. S., V. S., N. Ž. ir D. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjas                                                                                                                  Petras Viščinis