Administracinė byla Nr. eA-277-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04007-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. O. A. (S. O. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas S. O. A. (S. O. A.) (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. (15-01)17I-201 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui S. O. A.“ (toliau – ir Sprendimas) ir perduoti Migracijos departamentui iš naujo nagrinėti klausimą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo pareiškėjui. Tuo atveju, jeigu teismas nepatenkintų pirmojo pareiškėjo skundo reikalavimo, pareiškėjas prašė iš Migracijos departamento Sprendimo pašalinti aplinkybes, sprendimo motyvus, jog 2020 m. rugpjūčio 21 d. panaikinus daugkartinę nacionalinę vizą pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu.

2.       Pareiškėjas skundą grindė argumentais, kad:

2.1.                      Atsakovas formaliai įvertino jo prašymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, neatsižvelgė į pareiškėjo individualią situaciją, jį charakterizuojančias aplinkybes, dėl to nepagrįstai vertino, jog pareiškėjui nėra pagrindo taikyti teisės aktuose nustatytas išimtis. Taip pat atsakovas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka teisės aktuose įtvirtintų daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo atvejų ir kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslo bei sąlygų. Migracijos departamentas netinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą.

2.2.                      Sprendime nurodytame 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas Nr. 562/2006), 6 straipsnyje nėra 1 dalies a punkto, šiame straipsnyje nėra nurodyti jokie kelionės dokumentui keliami kriterijai, kuriuos turi atitikti toks dokumentas, kreipiantis dėl nacionalinės vizos išdavimo. Taigi atsakovo nurodyta teisės norma nereglamentuoja ginčui aktualaus klausimo. Migracijos departamentas taip pat nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas nenurodė pagrindų taikyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 810/2009, nustatančiame Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), įtvirtintą išimtį netaikyti reikalavimo, kad kelionės dokumentas galiotų ne mažiau kaip tris mėnesius po numatomo išvykimo iš valstybės narės teritorijos. Pareiškėjas į atsakovą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo kreipėsi iki kelionės dokumento galiojimo pabaigos likus 9 mėnesiams. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuo 2020 m. sausio 31 d. iki 2020 m. kovo 10 d. pareiškėjui buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, todėl pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės kreiptis į atsakovą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje arba nacionalinės vizos išdavimo. Būdamas atidus ir rūpestingas, suprasdamas, kad jo kelionės dokumento galiojimo laikas netrukus pasibaigs, klausimą dėl kelionės dokumento pasikeitimo pareiškėjas ėmėsi spręsti dar 2020 m. rugpjūčio 18 d., kai ikiteisminį tyrimą organizuojančiam prokurorui pateikė prašymą dėl kelionės dokumento laikino grąžinimo pareiškėjui tam, kad jis galėtų nuvykti į artimiausią Nigerijos ambasadą ir pasikeisti kelionės dokumentą. Iš karto po to, kai pareiškėjui buvo laikinai sugrąžintas kelionės dokumentas, jis kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti jam nacionalinę vizą.

2.3.                      Ilgalaikį buvimą Lietuvos Respublikoje pareiškėjas grindė ne aplinkybe, kad jam reikia išvykti į kitą Šengeno valstybę pasikeisti kelionės dokumentą, o tuo, kad susiklostė asmeninės priežastys, kurių jis negalėjo iš anksto numatyti, t. y. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu jam buvo paskirtos kardomosios priemonės, ir dėl to jis negalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, būtent ši aplinkybė lėmė pareiškėjo ilgalaikį buvimą Lietuvos Respublikoje. Be pareiškėjui paskirtos kardomosios priemonės – kelionės dokumento paėmimo, jam buvo papildomai paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Migracijos departamentui ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo žinomos aplinkybės, jog dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių jis negalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, buvo pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjas pagrindė savo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą ir sąlygas bei įrodė, jog atitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizų išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 70.12.2 ir 70.21 punktų reikalavimus.

2.4.                      Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, gyveno turėdamas leidimus laikinai gyventi, Migracijos departamentas nepradėjo administracinio nusižengimo teisenos dėl pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, toks atsakovo elgesys leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

2.5.                      Pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Nagrinėjamu atveju tokia išvada buvo padaryta remiantis tik aplinkybe, kad pareiškėjui ikiteisminiame tyrime pareikšti įtarimai dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau vien tik formalaus įtarimo pareiškimas, neatsižvelgus į kitas pareiškėją teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, negali būti laikomas pagrindu atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą.

3.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. 

4.       Departamentas nurodė, kad

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. O. A. skundą.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: 

6.1.                      Pareiškėjas 2020 m. balandžio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis 2020 m. balandžio 17 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, pateikė su tuo susijusius dokumentus, taip pat prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, kaip asmeniui pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. 004350882, galiojusi iki 2020 m. rugsėjo 23 d.

6.2.                      Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, kadangi jam ikiteisminiame tyrime yra įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, sprendė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje pažeistų visuomenės interesus, todėl 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 004350882 panaikinimo Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui S. O. A.“ Nr. (15-02)3I-00183/44U-4704 nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.

6.3.                      Pareiškėjas 2020 m. spalio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti jam daugkartinę nacionalinę vizą. Migracijos departamentas 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. (15-01)17I-201 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui S. O. A.“ atsisakė pareiškėjui išduoti daugkartinę nacionalinę vizą.

7.       Remdamasis 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas Nr. 2016/399) (galiojančios redakcijos) 6 straipsnio 1 dalies a punktu, Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1–10 punktais, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant užsieniečiui atsisakoma išduoti nacionalinę vizą. Imperatyvus šios normos pobūdis reiškia, kad, esant nors vienam iš šiame straipsnyje nurodytų pagrindų, nacionalinę vizą užsieniečiui privaloma atsisakyti išduoti. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Šengeno sienų kodekso Nr. 2016/399 6 straipsnio 1 dalies a punkto norma yra galiojanti, o pareiškėjas neatitinka Šengeno sienų kodekso sąlygų Nr. 2016/399, nes jo kelionės dokumentas galioja trumpiau nei tris mėnesius po numatomo išvykimo iš valstybių narių teritorijos.

8.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui prašymo nagrinėjimo metu arba nagrinėjimo teisme metu būtų pateikęs motyvuotus argumentus bei rašytinius įrodymus, patvirtinančius buvus išimtinėms (ypatingoms) aplinkybėms. Pareiškėjas pateikė tik Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro 2020 m. spalio 22 d. nutarimu patenkintą pareiškėjo prašymą dėl laikinojo kelionės dokumento grąžinimo, kuriuo nutarta sumokėjus užstatą ir pateikus tyrimą atliekančiam pareigūnui tai patvirtinantį dokumentą išduoti pareiškėjui ikiteisminio tyrimo metu iš jo paimtą kelionės dokumentą jį pasikeisti ir prašymui nacionalinei vizai paduoti gauti ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo kelionės dokumento išdavimo dienos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasikeisti kelionės dokumentą ir vėliau kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo. Pareiškėjo vykimas į kitą Šengeno valstybę dėl kelionės dokumento pakeitimo ar jo galiojimo pratęsimo nėra pagrindas išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jis kreipėsi į kompetentingą užsienio valstybės ambasadą ir objektyviai negalėjo pasikeisti kelionės dokumento per prokuroro suteiktą laikotarpį arba kad prašymo dėl nacionalinės vizos išdavimo Migracijos departamentui negalėjo pateikti anksčiau. Pareiškėjo pateikti susirašinėjimai su Švedijos, Ukrainos, Vokietijos ambasada buvo vykdomi arba prieš pat priimant Sprendimą, arba po to. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aplinkybė, kad artėja kelionės dokumento galiojimo pabaiga, pati savaime negali būti laikoma pagrįsta skubos arba ypatingu atveju taikyti Vizų kodekso 12 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą reikalavimą. 

9.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas neteisingai įvertino jo prašymo išduoti nacionalinę vizą pagrindus, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodytos buvimo Lietuvos Respublikoje priežastys (pradėtas ikiteisminis tyrimas, taikomos kardomosios priemonės) nėra pagrindas išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą pagal Aprašo 70.21 bei 70.12.2 punktus ar kitais pagrindais. Pareiškėjo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje buvo išspręsta Migracijos departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta nacionalinė viza, todėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje pagrįstai pripažintas neteisėtu. Aplinkybė, kad vadovaujantis Įstatymo 124 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui neleidžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos ir dėl jo negali būti priimamas sprendimas dėl grąžinimo arba išsiuntimo iš šalies, nereiškia, kad pareiškėjas turi teisėtą ilgalaikio gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą arba atsirado asmeninės priežastys, kurių pareiškėjas negalėjo numatyti ir dėl kurių pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, suteikiančios pagrindą išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Nei Įstatyme, nei Apraše neįtvirtinta, kad dėl Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų priežasčių negalinčiam išvykti iš Lietuvos Respublikos užsieniečiui turi būti išduodama viza arba leidimas gyventi. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, ar užsienietis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, nustatytina ne pagal tai, ar pareiškėjas gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal atitinkamus ANK straipsnius – užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje turėdamas panaikintą arba atšauktą nacionalinę vizą (Įstatymo 23 str. 3 p.). Nagrinėjamu atveju administracinė nuobauda už buvimo Lietuvos Respublikoje tvarkos pažeidimą pareiškėjui nebuvo paskirta, taip pat nebuvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę dėl to, kad pareiškėjui taikytinas draudimas išvykti dėl jam pareikštų įtarimų, o tai nėra prilyginama teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje. 

10.       Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 1–3 ir 6 dalimis, pirmosios instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neturėjo pagrindo kvestionuoti Policijos departamento dėl pareiškėjo pateiktos išvados, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir privalėjo ja remtis.

III.

11.       Pareiškėjas S. O. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12.       Pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytus argumentus, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atmetė skundo argumentus, jog atsakovas rėmėsi neegzistuojančiu teisiniu reglamentavimu, ginčijamame Sprendime nurodydamas, kad pareiškėjo kelionės dokumentas neatitiko Šengeno sienų kodekso Nr. 562/2006 6 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyto reikalavimo. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas buvo nurodęs, kad Sprendime minimo Šengeno sienų kodekso Nr. 562/2006 6 straipsnyje nėra 1 dalies a punkto. Be to, 2021 m. kovo 30 d. teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nurodė, jog reglamentas Nr. (EB) Nr. 562/2006 (su paskutiniais pakeitimais padarytais 2013 m. birželio 26 d.), kuriuo atsakovas rėmėsi priimdamas ginčijamą Sprendimą, neteko galios ir buvo anuliuotas nuo 2016 m. balandžio 11 d., priėmus Šengeno sienų kodeksą Nr. 2016/399. Pats Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjo kelionės dokumentas neatitiko ne reglamento (EB) Nr. 562/2006 (su vėlesniais pakeitimais), o aktualios Šengeno sienų kodekso redakcijos 6 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų, nenurodant konkretaus teisės akto pavadinimo, datos ar numerio, kuriuo buvo patvirtinta atsakovo nurodoma „aktuali Šengeno sienų kodekso redakcija“, t. y. atsakovas atsiliepime siekė šį akivaizdų trūkumą paslėpti. Be to, teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, jog Sprendime nurodyta negaliojanti Šengeno sienų kodekso redakcija, tačiau pareiškėjas turėjo numatyti ir suprasti, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi galiojančios Šengeno sienų kodekso redakcijos 6 straipsnio nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į šiuos skundo argumentus ir neišsamiai išnagrinėjo bylą.

12.2.                      Byloje nėra pateiktas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro 2020 m. spalio 22 d. nutarimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas ir kuriuo motyvavo sprendimą netenkinti skundo (byloje yra tik 2020 m. spalio 4 d. nutarimas, kuriuo pareiškėjui laikinai buvo grąžintas pasas). Tokios aplinkybės įrodo, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, ir patvirtina, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies reikalavimai.

12.3.                      Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde buvo nurodyta, kad pareiškėjas į atsakovą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo kreipėsi 2020 m. balandžio 23 d., t. y. iki paso galiojimo pabaigos likus 9 mėnesiams. Bylos duomenys patvirtina, jog kreiptis į atsakovą anksčiau, pareiškėjas neturėjo galimybės, kadangi jam nuo 2020 m. sausio 31 d. iki 2020 m. kovo 10 d. buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Pareiškėjas nenumanė ir negalėjo numanyti, kad nesant pagrįstų priežasčių, atsakovas atsisakys jam išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, todėl būdamas atidus ir rūpestingas, suprasdamas, kad jo paso galiojimo terminas eina į pabaigą, nelaukdamas kol bus išspręstas prašymas dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, klausimą dėl paso pasikeitimo pradėjo spręsti 2020 m. rugpjūčio 18 d., ikiteisminį tyrimą organizuojančiam prokurorui pateikdamas prašymą laikinai grąžinti pasą, kad turėdamas galiojančią vizą galėtų nuvykti į artimiausią Nigerijos Respublikos ambasadą pasikeisti pasą. Šis pareiškėjo prašymas buvo išspręstas tik 2020 m. spalio 4 d., t. y. kai jam jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvoje ir panaikinta viza. Pareiškėjas paduoti prašymą dėl vizos išdavimo pas atsakovą pirmą kartą atvyko 2020 m. spalio 16 d., tačiau atsakovo darbuotoja atsisakė priimti šį prašymą, šios aplinkybės atsakovas neginčijo. Pareiškėjo prašymas dėl vizos išdavimo buvo priimtas tik jam atvykus su atstovu, t. y. 2020 m. spalio 23 d. Atsižvelgiant į Šengeno sienų kodekso Nr. 2016/399 6 straipsnio 1 dalies b punktą, pareiškėjas, norėdamas vykti į artimiausią Nigerijos Federacinės Respublikos ambasadą, įsikūrusią Šengeno erdvei priklausančioje valstybėje, pasui pasikeisti, privalėjo turėti galiojančią vizą arba galiojantį Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi, todėl Migracijos departamentui atsisakius išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėjui buvo būtina gauti nacionalinę vizą. Pateikdamas prašymą vizai gauti, pareiškėjas įrodė, kad jo atveju yra pagrindas taikyti Vizų kodekso 12 straipsnio a punkte nustatytą išimtį ir jam netaikyti reikalavimo dėl 3 mėnesių paso galiojimo termino, kartu įrodė, jog negalėjo prašymo dėl vizos išdavimo atsakovui pateikti anksčiau. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

12.4.                      Byloje susiklosčiusių aplinkybių, veiksmų eiliškumas patvirtina, jog pirma pareiškėjui turėjo būti grąžintas pasas, vėliau išspręstas klausimas dėl vizos išdavimo ir tik po to pareiškėjas būtų turėjęs realią galimybę vykti į artimiausią Nigerijos ambasadą pasikeisti pasą. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tik paso grąžinimas apeliantui, neturint išduotos vizos, nesudarė jam galimybės pasikeisti kelionės dokumentą per prokuroro suteiktą laikotarpį, taip pat nebuvo galimybės dėl to kreiptis ir nuvykti į kompetentingą užsienio valstybės ambasadą.

12.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neatitiko nė vieno Aprašo 70 punkte nurodyto daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo atvejo. Teismas iš esmės tik perrašė atsakovo atsiliepime išdėstytus teiginius, nepagrįstai vienam iš bylos dokumentų (prašymui išduoti nacionalinę vizą) suteikė didesnę įrodomąją galią, neatsižvelgė į kitas byloje nustatytas aplinkybes, lemiančias ilgalaikį pareiškėjo buvimą Lietuvoje, šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjas kartu su prašymu atsakovui 2020 m. spalio 23 d. pateikė ne tik prašymą išduoti nacionalinę vizą, bet ir rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad prašymą dėl vizos išdavimo teikia pagal Aprašo 70.12.2 bei 70.21 punktus, t. y. dėl asmeninių priežasčių, kurių negalėjo numatyti, ir tai lemia ilgalaikį jo buvimą Lietuvos Respublikoje. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino tik tą pareiškėjo paaiškinimų dalį, kurioje pareiškėjas nurodė apie būtinybę pasikeisti pasą, ir nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, lemiančių jo ilgalaikį buvimą Lietuvoje dėl priežasčių, kurios nepriklauso nuo jo valios. Tiek iš atsakovui pateikto prašymo, tiek iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo akivaizdu, kad pareiškėjo siekis pasikeisti pasą yra išvestinis, nulemtas ilgalaikio gyvenimo Lietuvoje.

12.6.                      Nei Įstatymas, nei Aprašas, nei Vizų kodeksas, neapibrėžia kas yra laikoma „ilgalaikio gyvenimo tikslas“ (Aprašo 78.20 p.). Pareiškėjas 2020 m. spalio 23 d. prašydamas išduoti jam vizą, be kita ko, pagal Aprašo 70.21 punktą, pateikė kitus dokumentus, patvirtinančius jo ilgalaikį buvimą Lietuvoje, t. y. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro 2020 m. birželio 10 d., 2020 m. spalio 4 d. nutarimus, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartį. Šiuose dokumentuose užfiksuota informacija, kad dėl ikiteisminiame tyrime nustatytų įpareigojimų pareiškėjui nustatytas ribojimas neišvykti iš Lietuvos, o tai lemia ilgalaikį jo buvimą Lietuvoje dėl priežasčių, kurių jis negalėjo numatyti (Aprašo 70.12.2 p.). Pateikdamas minėtus dokumentus pareiškėjas įvykdė ne tik Aprašo 78.20 punkto reikalavimus, bet ir 78.13 punkto, nurodančio, kad teikdamas prašymą vizai gauti pagal aprašo 70.12 punktą, užsienietis, be kitų dokumentų, turi pateikti dokumentus, patvirtinančius aplinkybes, dėl kurių negali išvykti iš Lietuvos, reikalavimus. Aprašo 70.21 punktas nenumato baigtinio atvejų sąrašo, kuomet užsieniečiui gali būti išduota viza, tokiu atveju užsienietis, prašantis vizos, tiesiog turi dokumentais pagrįsti ilgalaikio buvimo Lietuvoje aplinkybes (Aprašo 78.20 p.). Taigi Aprašo 70.21 punktas apima ir tokias situacijas, kokia susiklostė pareiškėjo atveju.

12.7.                      Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjo buvimą Lietuvoje šiuo metu lemia valdžios institucijų prieš jį pradėtas baudžiamasis persekiojimas ir tuo pagrindu jam skirti įpareigojimai – kardomosios priemonės, paimant iš jo pasą bei uždraudžiant jam išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjas nėra padaręs jokių teisei priešingų veiksmų, kuriais remianti būtų galima spręsti, kad jis Lietuvoje yra neteisėtai. Todėl šiuo atveju susiklostė paradoksali ir teisės požiūriu prieštaringa situacija, kai valstybės vardu veikiančios skirtingos valdžios institucijos (prokuratūra bei atsakovas) tą pačią situaciją – pareiškėjo buvimą Lietuvoje – vertina skirtingai. Prokuratūrai siekiant užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą baudžiamajame procese reikia, kad jis gyvenimui liktų Lietuvoje, o faktas, kad jo leidimas gyventi Lietuvoje yra pasibaigęs ir jam nėra išduota nacionalinė viza, nėra teisinė kliūtis įpareigoti pareiškėją gyventi Lietuvoje, netgi nustatant teisinę atsakomybę už tokių įpareigojimų nesilaikymą, tuo neginčijamai preziumuojant, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje pripažįstamas teisėtu. Tačiau, kai pats apeliantas tais pačiais pagrindais, t. y. dėl ilgalaikio gyvenimo Lietuvoje, siekia gauti vizą tam, kad galėtų gyventi normalų socialinį gyvenimą – įsidarbinti, siekti aukštesnio išsilavinimo, gauti sveikatos priežiūros paslaugas ir pan., kita tos pačios valstybės vardu veikianti valdžios institucija (Migracijos departamentas) teigia, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra neteisėtas, todėl jis neturi teisės gauti nacionalinės vizos. Toks diskriminacinis pareiškėjo situacijos vertinimas yra nesuderinamas su atsakingo valdymo (gero administravimo) principu bei prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, susidarytų teisės požiūriu negalima situacija, kai to paties asmens teisinė padėtis, t. y. ar jis teisėtai gyvena Lietuvoje, priklausytų nuo to, kokios viešosios teisės šakos – migracijos ar baudžiamosios teisės – normos yra taikomos. Esant akivaizdžiai viešosios teisės normų konkurencijai, situacija turėjo būti aiškinama pareiškėjo naudai, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. 

12.8.                      Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundo argumentus, jog atsakovas nepagrįstai pripažino pareiškėjo buvimą Lietuvoje neteisėtu, priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą (t. y. nemotyvavo šių išvadų, nenurodė jokio teisinio pagrindo ar kokių nors bylos įrodymų, kurie pagrįstų aptartas teismo išvadas), tuo pažeisdamas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei sprendimo administracinėje byloje surašymą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nemotyvuotai atmetė skundo argumentus, jog atsakovas, nepagrįstai vertino, kad apeliantas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Nors Įstatymas įtvirtina, kad vertinimą, ar užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, pagal kompetenciją, be kita ko, atlieka Policijos departamentas, galutinį sprendimą dėl leidimo užsieniečiui (ne)išdavimo priima Migracijos departamentas, kuriam tenka pareiga priimamą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Nei Įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalys, nei kitos Įstatymo nuostatos neatleidžia atsakovo nuo pareigos laikytis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimo ir, gavus Policijos departamento ar kitų kompetentingų institucijų vertinimus, pačiam analizuoti duomenų visumą bei spręsti, ar juose yra nurodyta pakankamai objektyvių duomenų, lemiančių nurodytas išvadas. Nagrinėjamu atveju visi pareiškėją charakterizuojantys duomenys yra išimtinai teigiami, tačiau atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, šių duomenų nevertino ir atsižvelgė išimtinai tik į Policijos departamento pateiktą išvadą. Nemotyvuotas išvados dėl galimos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei turinys, byloje nesant kitų duomenų dėl užsieniečio galimos grėsmės, nėra pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi Lietuvoje (šiuo atveju vizą). Pareiškėjo šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika leidžia pagrįstai teigti, jog nėra pagrindų daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia realią ir akivaizdžią grėsmę (pavojų) viešajai tvarkai ar visuomenei. Neturėdamas leidimo gyventi Lietuvoje arba vizos, pareiškėjas negali įsidarbinti, gauti pajamų būtiniesiems poreikiams tenkinti, yra besąlygiškai priklausomas nuo savo sutuoktinės, negali įgyvendinti planų siekti aukštesnio išsilavinimo, neturi galimybės gauti sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų. Sprendimas atsisakyti išduoti vizą, kai visi pareiškėją charakterizuojantys duomenys, išskyrus Policijos departamento išvadą, yra teigiami, rodantys, kad jis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, užkertant galimybę gyventi įprastą ir normalų socialinį gyvenimą, neatitinka proporcingumo principo.

13.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.  

14.       Migracijos departamentas nurodo, kad:

14.1.                      Sprendime aiškiai, teisingai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytos atvykimo sąlygos (kelionės dokumentas galioja bent tris mėnesius po numatomo išvykimo iš valstybių narių teritorijos dienos). Tai, kad Sprendime neteisingai nurodyta, jog Šengeno sienų kodeksas yra patvirtintas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 562/2006 (nors turėjo būti nurodytas 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399), vertintina kaip techninė klaida (rašymo apsirikimas), kuri nėra pagrindas spręsti, kad Sprendimas yra neaiškus. Sprendime yra teisingai nurodytas tiek sutrumpintas teisės akto pavadinimas, tiek cituojama aktuali šio teisės akto norma (pažymėtina, jog lygiai tokia pati nuostata įtvirtinta ir reglamente (EB) Nr. 562/2006), kuri susiejama su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, kodėl nagrinėjamu atveju nuspręsta, kad jis neatitinka atvykimo sąlygų. Be to, Sprendimas grindžiamas Vizų kodekso 12 straipsnio a punktu, kuriame nustatyti tokie patys reikalavimai, kaip ir Šengeno sienų kodekso Nr. 2016/399 6 straipsnio 1 dalies a punkte.

14.2.                      Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis negalėjo numatyti, kad jam bus atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi. Departamento sprendimu, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, šis sprendimas yra galiojantis. Be to, pareiškėjas dėl paso pasikeitimo į Nigerijos Federacinę Respubliką galėjo kreiptis anksčiau, kai dėl jo veiksmų dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pareiškėjas turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl taikytinų reikalavimų Nigerijos Respublikos piliečio paso išdavimui / pasikeitimui (pvz., ar prašymas išduoti / pakeisti pasą turi būti teikiamas ambasadoje, ar tai gali būti padaryta nuotoliniu būdu, kokių dokumentų reikia, kad asmuo galėtų atvykti į ambasadą ir kt.) bei kad prokurorui 2020 m. spalio 4 d. nutarimu patenkinus pareiškėjo prašymą dėl laikino paso grąžinimo pareiškėjas ėmėsi kokių nors veiksmų, kad pasikeistų turimą kelionės dokumentą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad jis kreipėsi į kompetentingą užsienio valstybės ambasadą, kad domėjosi paso išdavimo / pakeitimo galimybėmis jo individualiu atveju ir kad pareiškėjas objektyviai negalėjo pasikeisti paso per jam prokuroro suteiktą laikotarpį. Be to, jei pareiškėjas siekė vykti į užsienio valstybę ir joje esančią Nigerijos ambasadą, jis turėjo kreiptis būtent į tos užsienio valstybės kompetentingą instituciją dėl vizos, leidžiančios atvykti, išdavimo.

14.3.                      Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 23 d. prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo grindė būtent poreikiu atnaujinti pasą; rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad jo pasas baigs galioti 2021 m. sausio 14 d., po to jis nebegalės gauti nei vizos, nei leidimo laikinai gyventi ne tik Lietuvoje, bet ir kitoje Europos Sąjungos valstybėje, negalės nuvykti į jokią šalį, kurioje yra Nigerijos ambasada atnaujinti pasą, negalės grįžti į savo gimtąją šalį. Prašymą prokurorui dėl laikino paso grąžinimo pareiškėjas taip pat motyvavo tuo, kad jam būtina kreiptis į Nigerijos Federacinės Respublikos ambasadą naujam pasui gauti. Todėl Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas neatitinka Aprašo 70.21 bei 70.12.2 punktuose įtvirtintų vizos išdavimo pagrindų, kadangi vykimas į kitą Šengeno valstybę dėl Nigerijos Federacinės Respublikos piliečio paso pakeitimo ar jo galiojimo pratęsimo nepatvirtina pareiškėjo ilgalaikio buvimo Lietuvos Respublikoje ir tai nėra priežastis, kurios pareiškėjas negalėjo numatyti ir dėl kurios jis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos. Taip pat nėra kito Apraše įtvirtinto vizos išdavimo pagrindo. Pareiškėjo įvardijama buvimo Lietuvos Respublikoje priežastis – pradėtas ikiteisminis tyrimas ir taikomos kardomosios priemonės, dėl kurių pareiškėjas negali išvykti – nėra pagrindas išduoti nacionalinę vizą pagal Aprašo 70.21 bei 70.12.2 punktus ar kitais pagrindais. Šios aplinkybės laikytinos ne ilgalaikio pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslu, o priežastimis, dėl kurių pareiškėjas negali išvykti. Migracijos departamentui atsisakius išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinus daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 004350882, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Priėmus nuosprendį pareiškėjo baudžiamojoje byloje ir pareiškėjui atlikus bausmę (jeigu tokia bus paskirta), bus sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į užsienio valstybę klausimas, taip pat grįžimo dokumento išdavimo klausimas (grąžinimo klausimą sprendžianti institucija – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba – kreipsis į Nigerijos Federacinės Respublikos diplomatinę atstovybę dėl grįžimo pažymėjimo išdavimo).

14.4.                      Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo nesutikti su šia išvada. Pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 5 dalį kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Kol tebevykdomas ikiteisminis tyrimas, laikytina, kad įtarimai pareiškėjui pareikšti pagrįstai. Be to, nusikalstamus veiksmus, dėl kurių pareikšti įtarimai, pareiškėjas įvykdė neseniai (2019 m. rugsėjį), įtarimai jam nebuvo panaikinti, ikiteisminiame tyrime pareiškėjui buvo pritaikytos kardomosios priemonės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad užsieniečiui pareikšti įtarimai dėl sunkaus nusikaltimo padarymo yra pagrindas vertinti, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Dėl susiklosčiusios situacijos yra atsakingas pats pareiškėjas. Tai, kad dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir taikomų kardomųjų priemonių pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, pagal Įstatymą nėra pagrindas prašyti, kad jam būtų išduota nacionalinė viza.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

15.       Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. (15-01)17I-201 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Nigerijos Federacinės Respublikos piliečiui S. O. A.“ bei atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą teisėtumo bei pagrįstumo.

16.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pritaikęs ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, jį atmetė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

17.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

18.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

19.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamame Sprendime neteisingai nurodyta, kad Šengeno sienų kodeksas yra patvirtintas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 562/2006 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. birželio 26 d.), nors turėjo būti nurodytas 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad Migracijos departamento Sprendime yra teisingai nurodytas tiek sutrumpintas teisės akto pavadinimas – „Šengeno sienų kodeksas“, tiek cituojama aktuali šio teisės akto norma (be kita ko, lygiai tokia pati nuostata yra įtvirtinta ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 562/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. birželio 26 d.), kuri susiejama su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodytą netikslumą vertina kaip techninę klaidą (rašymo apsirikimą), kuri neleidžia prieiti prie išvados, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neaiškus, sutrukdęs pareiškėjui suprasti, kodėl jo atžvilgiu sprendžiama, kad pareiškėjas neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų. Be kita ko, pažymėtina, kad Migracijos departamento Sprendimas grindžiamas ne tik minėta Šengeno sienų kodekso nuostata, bet ir Vizų kodekso 12 straipsnio a punktu, kuriame nustatyti tokie patys reikalavimai, kaip ir Šengeno sienų kodekso Nr. 2016/399 6 straipsnio 1 dalies a punkte, t. y.  kelionės dokumento galiojimo terminas turi būti ne trumpesnis kaip trys mėnesiai po numatomo išvykimo iš valstybių narių teritorijos dienos arba, keleto apsilankymų atveju, po numatomo paskutinio išvykimo iš valstybių narių teritorijos dienos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kritiškai vertinami bei atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo žinoma ir suprantama skundžiamo Sprendimo individuali argumentacija, jo faktinis bei teisinis pagrindas.

20.       Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, paneigiančių atsakovo bei pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad pareiškėjo pateiktas pasas Nr. A50226115 galiojo iki 2021 m. sausio 14 d., t. y. trumpiau nei trys mėnesiai po numatomo išvykimo iš valstybių narių teritorijos dienos, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl taikytinų reikalavimų Nigerijos Respublikos piliečio pasui išduoti / pasikeisti (pvz., ar prašymas išduoti / pakeisti pasą turi būti teikiamas ambasadoje, ar tai gali būti padaryta nuotoliniu būdu, kokių dokumentų reikia, kad asmuo galėtų atvykti į ambasadą ir kt.) bei kad prokurorui 2020 m. spalio 4 d. nutarimu patenkinus pareiškėjo prašymą dėl laikino paso grąžinimo pareiškėjas apskritai ėmėsi kokių nors veiksmų, kad pasikeistų turimą kelionės dokumentą. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad jis kreipėsi į kompetentingą užsienio valstybės ambasadą, kad domėjosi paso išdavimo / pakeitimo galimybėmis jo individualiu atveju ir kad pareiškėjas objektyviai negalėjo pasikeisti paso per jam prokuroro suteiktą laikotarpį. Vien artėjanti paso galiojimo pabaiga, kaip teisingai nurodė atsakovas, pati savaime negali būti laikoma pagrįstu skubos ar ypatingu atveju netaikyti Vizų kodekso 12 straipsnio a punkte įtvirtinto reikalavimo. Pareiškėjo vykimas į kitą Šengeno valstybę dėl kelionės dokumento pakeitimo ar jo galiojimo pratęsimo taip pat nėra įtvirtintas teisės aktuose kaip nacionalinės vizos išdavimo pagrindas.

21.       Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas savo 2020 m. spalio 23 d. prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo grindė būtent būtinybe atnaujinti savo turimą pasą, todėl Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai Sprendime vertino, kad pareiškėjas neatitinka Aprašo 70.21 bei 70.12.2 papunkčiuose įtvirtintų vizos išdavimo pagrindų, kadangi vykimas į kitą Šengeno valstybę dėl Nigerijos Federacinės Respublikos piliečio paso pakeitimo ar jo galiojimo pratęsimo nepatvirtina pareiškėjo ilgalaikio buvimo Lietuvos Respublikoje ir tai nėra priežastis, kurios pareiškėjas negalėjo numatyti ir dėl kurios jis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos. Jokio kito Apraše įtvirtinto vizos išdavimo pagrindo pareiškėjas taip pat neįrodė. Pareiškėjo nurodoma buvimo Lietuvos Respublikoje priežastis – pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir taikomos kardomosios priemonės, dėl kurių pareiškėjas negali išvykti, – taip pat nesudaro teisinio pagrindo išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą pagal Aprašo 70.21 bei 70.12.2 papunkčius ar kitais pagrindais. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinos ne ilgalaikio pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslu, o priežastimis, dėl kurių pareiškėjas negali išvykti, jos taip pat negali būti pripažįstamos aplinkybėmis, kurių pareiškėjas negalėjo numatyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei Įstatyme, nei Apraše neįtvirtinta, kad dėl Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų priežasčių, kai užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos gali / turi būti išduodama viza ar leidimas gyventi. Kitoks vertinimas pažeistų tiek Įstatymą, tiek bendrąjį teisės principą „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur).

22.       Vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 3 punktu, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje turėdamas panaikintą arba atšauktą vizą. Migracijos departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (15-02)3l-00183/44U-4704 pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi bei panaikinta pareiškėjui išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. 004350882. Šis Migracijos departamento sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3226-552/2021 buvo pripažintas teisėtu bei pagrįstu, todėl nėra teisinio pagrindo paneigti padarytą išvadą, kad Lietuvos Respublikoje pareiškėjas yra neteisėtai.

23.       Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 2 d.). Policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 str. 6 d.).

24.       Faktas, kad užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1048-624/2017). Teismų praktikoje konstatuojama, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4994-502/2019; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4634-520/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5037-624/2020).

25.       Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Įstatyme vartojama sąvoka užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau – konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019; kt.).

26.       Pareiškėjas nagrinėjamu atveju neginčija Migracijos departamento nustatytos aplinkybės, kad jo atžvilgiu Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2019 m. lapkričio 18 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kuriame jam pareikšti įtarimai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitais asmenimis, perėmė tarp Prancūzijos įmonės ir kitos įmonės vykusį susirašinėjimą elektroniniais laiškais bei pateikė naują banko sąskaitos numerį, į sąskaitą Prancūzijos įmonė, būdama suklaidinta, iš savo banko sąskaitos pervedė 30 583,55 Eur. Minėta sąskaita priklausė Lietuvos Respublikos piliečiui. Iš šios sąskaitos į pareiškėjo sąskaitą buvo pervesta 1 000 Eur, kuriuos pareiškėjas išgrynino bankomate Vilniuje. Tokiu būdu, pareiškėjas, veikdamas kartu su kitais asmenimis, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą Prancūzijos įmonei priklausantį didelės vertės turtą. Pareiškėjui inkriminuojama veika kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 5 d.).

27.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad sprendžiant vizų išdavimo, pratęsimo, atšaukimo  ar panaikinimo klausimus yra taikomos specialiosios nuostatos, reglamentuojančios šiuos teisinius santykius, t. y. nenagrinėjami ir nesprendžiami klausimai, kuriuos reglamentuoja BK nuostatos. Kaip minėta anksčiau, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus nusikaltimo yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nėra pagrindų daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia realią ir akivaizdžią grėsmę (pavojų) viešajai tvarkai ar visuomenei, vertina kritiškai bei atmeta kaip nepagrįstus.

28.       Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

29.       Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

30.       Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo vertinti jo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagrįstumo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo S. O. A. (S. O. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

                                        Milda Vainienė

                                        Skirgailė Žalimienė