Administracinė byla Nr. I-2111-624/2012
(Proceso Nr. 3-61-3-00305-2012-6)
Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 15.2.3.2; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjui D. J. ir atsakovų atstovui Dariui Bradūnui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-9) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti, kad Draudimo priežiūros komisija neteisėtai jį atleido iš Juridinio skyriaus pavaduotojo pareigų ir panaikinti Draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus 2011-12-29 įsakymo Nr. P-106 (toliau – ir Įsakymas) 1 p.; 2) priteisti Darbo kodekso 140 str. 1 d. 3 p. nustatytą 3 mėnesių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo visiškai atsiskaityti su pareiškėju (kaip atleidžiamu darbuotoju) laiką, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nukreipiant vykdyti skubiai; 4) jei teismas nuspręstų, kad atleidimas iš pareigų yra teisėtas, pripažinti, kad nukelta atleidimo iš pareigų data yra 2012-02-28; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012-01-01 (kai faktiškai baigėsi pareiškėjo ir Draudimo priežiūros komisijos darbo santykiai) iki 2012-02-28 (atleidimo nukėlimo datos); 6) priteisti iš Lietuvos valstybės 2 537,64 Lt turtinei žalai atlyginti; 7) priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodė, kad pareiškėjui Draudimo priežiūros komisija (toliau – ir DPK) 2011-12-07 įteikė jam pranešimą apie jo pareigybės panaikinimą. Skundžiamu įsakymu pareiškėjas 2011-12-31 buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, nukeliant atleidimo datą į 2012-02-13. Pažymėjo, kad darbo teisėje yra pripažįstama neteisėto atleidimo iš darbo prezumpcija, todėl bylose dėl atleidimo iš darbo būtent darbdavys privalo paneigti minėtą prezumpciją ir įrodyti, kad darbuotojas buvo atleistas teisėtai ir pagrįstai. Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 str. 1 d. nustato, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Ši norma yra esminė valstybės tarnautojo teisių ir interesų apsaugos požiūriu, todėl ją pažeidus valstybės tarnautojo atleidimas pripažįstamas neteisėtu. VTĮ 43 str. 1 d. turi būti suprantama kaip atitinkama garantija valstybės tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Kai dėl tam tikrų priežasčių numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Tokia valstybės tarnautojo teisė suponuojama atitinkama darbdavio pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys per laikotarpį nuo pranešimo apie pareigybės panaikinimą įteikimo iki pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti. Pabrėžė, kad ginčo atveju nuo 2011-12-07 iki 2012-01-01 DPK nesuteikė anksčiau nurodytos esminės informacijos. Realiai DPK pareiškėją supažindino tik su jos nutarimu, kuriame buvo pateikta tik bendro pobūdžio informacija apie DPK administracijos struktūrą ir etatus nuo 2012-01-01. Jokios konkrečios pareigos minėtame DPK nutarime nebuvo nurodytos, nebuvo suteikta informacija apie laisvas pareigas. Po 2012-01-01 apsilankius DPK interneto svetainėje, jos skiltyje „Kontaktai“ nebuvo privalomos šioje skiltyje informacijos apie DPK dirbančius asmenis ir jų pareigas. Tik per paieškos sistemą „Google“ pavyko išsiaiškinti, kad po 2012-01-01 DPK yra Bendrojo skyriaus vedėjo, Ūkio poskyrio vedėjo ir Finansų skyriaus vedėjo pareigos. DPK Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas užima V. G., Ūkio poskyrio vedėjo pareigas užima E. R., o Finansų skyriaus vedėjo pareigas – A. K.. Minėti 2 asmenys tas pačias pareigas ėjo ir iki 2012-01-01, o V. G. iki 2012-01-01 ėjo ne Bendrojo skyriaus vedėjo, o Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas. Todėl pareiškėjas daro išvadą, kad Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybė buvo laisva ir į šią pareigybę patylomis buvo priimta V. G.. Apie laisvą Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybę DPK pareiškėjo neinformavo. Ši faktinė aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo dalyvavimas jo užimamos pareigybės panaikinimo procese buvo visiškai eliminuotas, t. y. šiame procese pareiškėjas objektyviai neturėjo galimybės pretenduoti į laisvas Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas ir pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. Mano, kad taip jam nebuvo tinkamai užtikrinta minėtoje normoje įtvirtinta garantija, o ABTĮ taikymo prasme tai reiškia, kad DPK pažeidė pagrindines procedūras – taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Taigi, DPK atleido pareiškėją iš pareigų neteisėtai. Kadangi VTĮ nenustato konkrečių teisinių pasekmių tuo atveju, kai valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų neteisėtai, todėl atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis VTĮ 5 str., tokiu atveju yra taikytinas Darbo kodekso 297 str. Akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojas, nesutinkantis su atleidimu iš darbo, ieškinyje kaip ieškinio dalyką turėtų išdėstyti, be kita ko, reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat reikalavimą taikyti jo pasirinktą Darbo kodekso 297 str. 3 d. arba 4 d. numatytą pažeistų darbo teisių gynimo būdą. Be kita ko, pažymėjo, kad nuo 2012-01-01 panaikinus pareiškėjo pareigybę, darbo teisiniai santykiai tarp jo ir DPK nutrūko. DPK nuo 2012-01-01 panaikinus jo pareigybę, nuo 2012-01-01 tarp pareiškėjo ir DPK nėra jokių ryšių, atitinkančių Darbo kodekso 93 str. numatytus darbo teisinių santykių požymius. Nutrūkus darbo santykiams, apskritai pasibaigė DPK teisė kaip nors reglamentuoti pareiškėjo ir jos darbo santykius. Todėl mano, kad DPK įsakymo dalis, kuria nukeliama jo atleidimo datą laikotarpiui, kai darbo santykiai tarp jo ir DPK jau yra pasibaigę (iki 2012-02-13), nesukelia jam jokių teisinių pasekmių ir yra niekinė. Be to, Įsakymo1 p. dalis – atleidimo datos nukėlimas iki 2012-02-13 – savo esme yra ne kas kita, kaip vieno iš pažeistų darbo teisių gynimo būdo taikymas (Darbo kodekso 36 str. 2 d. 2 p. ir 130 str. 5 d.). Šis pažeistų darbo teisių gynimo būdas yra taikomas ieškovo reikalavimu tuo atveju, kai jis atleidžiamas nepasibaigus įspėjimo terminui (Darbo kodekso 130 str. 5 d.). Šiame kontekste pažymėtina, kad pažeistų darbo teisių gynimo būdus taiko teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai (Darbo kodekso 36 str. 2 d.). Taigi, atleidimo datos nukėlimą, kaip pažeistų darbo teisių gynimo būdą, ieškovo reikalavimu gali taikyti teismas arba kiti darbo ginčus nagrinėjantys organai, o ne darbdavys. Taigi, pareiškėjo nuomone, DPK privalėjo nepažeisti darbo santykius reglamentuojančių teisės normų (neatleisti pareiškėjo nepasibaigus įspėjimo terminui), o ne už jį spręsti dėl jo pažeistų darbo teisių gynimo būdų. Pažeistų darbo teisių gynimo būdo pasirinkimas yra darbuotojo prerogatyva. Tai sąlygoja dispozityvumo principas, kuris leidžia asmeniui pačiam pasirinkti savo elgesio modelį. Dispozityvumo principas sąlygoja ir tai, kad tik pats darbuotojas turi teisę nuspręsti, ar apskritai pasinaudoti jam priklausančia teise į pažeistų jo darbo teisių gynimą. Todėl tik pats pareiškėjas turėjo teisę nuspręsti dėl minėto pažeistų darbo teisių gynimo būdo taikymo. Dėl šios priežasties DPK, norėdama taikyti pažeistų darbo teisių gynimo būdą (nukelti atleidimo datą), privalėjo tam gauti pareiškėjo sutikimą. DPK savavališkai, be pareiškėjo sutikimo, nukėlė atleidimo datą, nors pareiškėjas jo teisių gynimo būdo taikymui nebuvo davęs sutikimo, tuo buvo reglamentuojami neegzistuojantys darbo santykiai, todėl toks DPK sprendimas yra niekinis ir naikintinas. Tvirtino ir tai, kad dėl tokių savavališkų DPK veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą – prarado galimybę be konkurso užimti kitas valstybės tarnautojo pareigas. Kadangi DPK savavališkai ir neteisėtai nukėlė atleidimo datą, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti VTĮ 43 str. 2 d. numatyta garantija – būti be konkurso (VTĮ 11 str. 3 d.) priimtam į tos pačios kategorijos ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas. 2012-01-11 buvo paskelbtas konkursas į Valstybinės geležinkelio inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjo (karjeros valstybės tarnautojo) A lygio 14 kategorijos (t. y. žemesnės, nei mano, kategorijos) pareigas. Tai, jog buvo paskelbtas konkursas į šią pareigybę, reiškia, kad neatsirado tinkamų pretendentų iš buvusių valstybės tarnautojų užimti ją. Bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui, ir minėtos Teisės skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitiko. Jei DPK nebūtų savavališkai (be jo sutikimo) nukėlusi atleidimo datą, pareiškėjas būtų be konkurso užėmęs minėtas žemesnės kategorijos Teisės skyriaus vedėjo pareigas (VTĮ 43 str. 2 d.). Taigi, dėl neteisėtų DPK veiksmų nukeliant atleidimo datą iki 2012-02-13, pareiškėjas prarado galimybę be konkurso užimti minėtas Teisės skyriaus vedėjo pareigas. Galimybės be konkurso užimti minėtas Teisės skyriaus vedėjo pareigas praradimas yra apibrėžta žala, kuri turi būti atlyginama. Tokia žala gali būti apibūdinama kaip negautos pajamos. Negautos pajamos yra tokios, kurių kreditorius būtų gavęs skolininkui tinkamai įvykdžius savo prievolę. Jei DPK būtų tinkamai įvykdžiusi savo prievolę (nebūtų savavališkai ir neteisėtai nukėlusi atleidimo datos), pareiškėjas be konkurso būtų priimtas į minėtas Teisės skyriaus vedėjo pareigas ir gavęs pajamų. Taip pat nurodė, kad remiantis Darbo kodekso 141 str. 1 ir 2 d., darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo Kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka; darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigines sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. Laiko, kad DPK minėtus Darbo kodekso 141 str. reikalavimus pažeidė. Atleidimo iš darbo diena yra laikoma paskutinė darbuotojo darbo diena, kurią jis dirbo. Darbo teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir DPK nutrūko nuo 2012-01-01 panaikinus pareigybę. Jeigu po įsakymo dėl atleidimo iš darbo priėmimo darbuotojas toliau nebedirba darbdavio suteikiamo darbo, tai reiškia, kad nepaisant formalios atleidimo iš darbo datos nukėlimo darbo santykiai yra pasibaigę. Taigi, DPK nuo 2012-01-01 panaikinus pareigybę, nuo 2012-01-01 tarp pareiškėjo ir DPK nėra jokių ryšių, atitinkančių Darbo kodekso 93 str. numatytus darbo teisinių santykių požymius. Nutrūkus darbo santykiams, apskritai pasibaigė DPK teisė kaip nors reglamentuoti jo ir jos darbo santykius. Atleidimas iš darbo nėra darbo santykių nutrūkimo pagrindas, atleidimas iš darbo tėra logiškas darbo santykių pasibaigimo padarinys (rezultatas). VTĮ 44 str. 1 d. 9 p. aiškiai numato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai jo pareigybė panaikinama. Taigi, faktiškai pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų DPK 2011-12-30, t. y. paskutinę jo darbo dieną. Tą iš esmės numato ir Įsakymo 1 p., pagal kurį pareiškėjas atleistas 2011-12-31. Laiko, kadangi pareiškėjo atleidimo diena laikytina 2011-12-30, todėl būtent 2011-12-30 DPK privalėjo, vadovaudamasi Darbo kodekso 141 str. 2 d., išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas. Tokioms sumoms yra priskirtinas ir darbo užmokestis už laikotarpį, kurį pareiškėjas būtų dirbęs iki įspėjimo laikotarpio pabaigos bei kompensacija už nepanaudotas atostogas. Atkreipė dėmesį, kad dėl to, kad šios pinigų sumos iš tiesų priklauso pareiškėjui, tarp jo ir DPK ginčo nėra. Tačiau, nepaisant to, minėtų priklausančių pinigų sumų DPK vis dar nėra išmokėjusi. 2012-01-13 DPK į jo sąskaitą banke pervedė tik dalį priklausančios sumos – 700 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad tai yra avansas. Taigi, DPK neįvykdė savo pareigos visiškai atsiskaityti su pareiškėju atleidimo dieną (2011-12-30), todėl ji turėtų sumokėti jam vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką (Darbo kodekso 141 str. 3 d.). Bet, jei teismas vis dėlto manytų, kad pareiškėjas atleistas teisėtai, laiko, kad jo atleidimo data turėtų būti nukelta teismo sprendimu ne iki 2012-02-13 (kaip tai padarė DPK), o iki 2012-02-28. Pažymėjo, kad dalį įspėjimo apie jo pareigybės panaikinimą laikotarpio (nuo 2011-12-13 iki 2011-12-29) pareiškėjas atostogavo, todėl remiantis VTĮ 5 str., turi būti taikoma Darbo kodekso 130 str. 4 d., numatanti, kad įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo atostogų laikui. Įspėjimo terminas pratęsiamas atitinkamai tiek kalendorinių dienų, kiek jo eigos metu darbuotojas atostogavo. Teisę nutraukti darbo santykius darbdavys gali įgyvendinti kitą darbo dieną po įspėjimo apie pareigybės panaikinimą termino pasibaigimo dienos. Ginčo atveju įspėjimo termino eigos metu pareiškėjas atostogavo 14 k. d., todėl ir šiam laikotarpiui pratęstinas įspėjimo terminas, o atleidimo data nukeltina į 2012-02-28. Teigė ir tai, kad Darbo kodekso 250 str. nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą; jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Pareiškėjo nuomone, ginčo atveju yra visos Civiliniame kodekse numatytos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti: 1) DPK pažeidė atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų procedūrą, neteisėtai atleido jį iš valstybės tarnautojo pareigų, neteisėtai nukėlė atleidimo datą ir t. t., t. y. veikė neteisėtai (neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.)); 2) dėl tokių neteisėtų DPK veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimą (neturtinė žala (Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d.)); 3) neturtinės žalos atsiradimas, remiantis Civiliniame kodekse įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio doktrina, yra priežastiniame ryšyje su minėtais neteisėtais DPK veiksmais (priežastinis ryšys (Civilinio kodekso 6.247 str.)). Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, valstybė privalo atlyginti nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo kaltės (t. y., kaltė nėra būtina valstybės civilinės atsakomybės sąlyga (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.). Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Be to, kai neturtinės žalos atlyginimas numatytas įstatyme (šiuo atveju Darbo kodekso 250 str.), neturtinės žalos faktas yra preziumuojamas (jos fakto ieškovas neturi įrodyti). Teismų praktikoje, nustatant neturtinės žalos dydį šios kategorijos bylose, atsižvelgiama į reikšmingas darbo santykius apibūdinančias aplinkybes: darbo santykių trukmę, darbuotojo turėtas nuobaudas, jo teisių pažeidimo aplinkybes bei pasekmes ir pan. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertintina tai, kad pareiškėjas dirbo DPK pakankamai ilgai (beveik 5 metus), per šį laiką buvo susiformavę stiprūs emociniai ryšiai. Per visą darbo DPK laikotarpį nebuvo gavęs nė vienos nuobaudos. Priešingai, visą laiką DPK jo veikla vertintina tik labai gerai, už puikius darbo rezultatus periodiškai skatintas. Atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas buvo atleistas šiurkščiai pažeidžiant nustatytus procedūrinius reikalavimus, kad DPK padarė visą eilę kitų darbo teisės pažeidimų (panaikino pareigybę nepasibaigus įspėjimo laikotarpiui, tuo atimdama galimybę per likusį įspėjimo laikotarpį dirbti mėgstamą darbą, neteisėtai nukėlė atleidimo datą; nevisiškai atsiskaitė atleidimo dieną ir t. t.). Kadangi šiuo metu yra ekonominio nuosmukio metas yra sudėtinga susirasti kitą darbą. Netekęs pastovių pajamų, pareiškėjas patyrė stiprių dvasinių išgyvenimų dėl galimybės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Todėl iš Lietuvos valstybės priteistina 50 000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 43-48) nurodė, kad VTĮ 43 str. 1 d. nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti parnešta raštu prieš 4 mėnesius. Pažymėjo, kad pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2011-12-06 pranešimu Nr. 29-191, su kuriuo jis susipažino 2011-12-07. Šiame pranešime buvo nustatyta, kad vadovaujantis Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymu, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2011-12-06 nutarimu Nr. N-433 „Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2009 m. rugsėjo 8 d. nutarimo Nr. N-386 „Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos administracijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus 2011-12-06 įsakymu Nr. V-68 „Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo“ ir VTĮ 43 str. 1 d. Pareiškėjo pareigybė bus panaikinta nuo 2012-01-01 ir jis bus atleistas iš pareigų nukeliant atleidimo datą iki 2012-02-13. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2011-12-06 nutarimu Nr. N-433 „Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2009 m. rugsėjo 8 d. nutarimo Nr. N-386 „Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos administracijos struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo patvirtinta nauja administracijos struktūra su 3 etatais (1 - Finansų skyriuje; 1 - Bendrajame skyriuje; 1 - Bendrojo skyriaus ūkio poskyryje), kuri įsigaliojo nuo 2012-01-01. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus 2011-12-06 įsakymu Nr. V-68 „Dėl Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo“ buvo patvirtintos karjeros valstybės tarnautojų pareigybės (Finansų skyriaus vedėjo ir Bendrojo skyriaus vedėjo). Atsižvelgiant į tai, kad Bendrojo skyriaus vedėjas kaitumo būdu buvo perkeltas į kitą įstaigą, nuo 2011-12-28 atlikus neeilinį vertinimą, šias pareigas pradėjo eiti Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja V. G.. Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 2 str. 2 d. nustatyta, kad priežiūros institucijų likvidatoriai yra atsakingi už sprendimo dėl priežiūros institucijų likvidavimo paskelbimą viešai, pranešimą Juridinių asmenų registrui ir visiems kreditoriams, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir turi kitas įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas pareigas ir teises. Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 16 str. 2 d. nustato, kad be kitų šiame įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytų pareigų, likvidatorius arba likvidacinė komisija privalo: pranešti Juridinių asmenų registrui apie sprendimą likviduoti biudžetinę įstaigą, pateikti sprendimo įrodymo dokumentą ir pranešti duomenis apie likvidatorių arba likvidacinę komisiją; sudaryti likvidavimo laikotarpio pradžios biudžetinės įstaigos balansą; baigti vykdyti biudžetinės įstaigos prievoles, atsiskaityti su kreditoriais; pateikti reikalavimus biudžetinės įstaigos skolininkams; perduoti likusį biudžetinės įstaigos turtą šio įstatymo nustatyta tvarka; sudaryti biudžetinės įstaigos likvidavimo aktą; perduoti dokumentus saugoti teisės aktų nustatyta tvarka; pateikti Juridinių asmenų registrui biudžetinės įstaigos likvidavimo aktą ir kitus teisės aktų nustatytus dokumentus, reikalingus likviduojamai biudžetinei įstaigai išregistruoti. Taigi, atsižvelgiant į Biudžetinių įstaigų įstatymą bei Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymą. Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas (likvidatorius) priėmė tinkamą sprendimą nuo 2012-01-01 likviduojamoje įstaigoje palikti būtent šias 3 pareigybes: Finansų skyriaus vedėjo. Bendrojo skyriaus vedėjo ir Bendrojo skyriaus Ūkio poskyrio vedėjo pareigybes. Savaime suprantama, kad šios pareigos buvo siejamos su konkrečiais asmenimis, kurie būtent vykdė įstaigos likvidavimui reikalingas funkcijas, vykdydami šias funkcijas turėjo įgiję didelę patirtį būtent šiose srityse, žinojo ir išmanė įstaigos finansinius, ūkinius, personalo, dokumentų tvarkymo reikalus. Preliminariais duomenimis Draudimo priežiūros komisiją rengiamasi visiškai likviduoti, t. y. išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, š. m. balandžio mėnesį, todėl tokiam darbui atlikti būtini tik profesionalai, kurie tinkamai ir laiku atliks įstaigos likvidavimą. Bendrojo skyriaus nuostatų, patvirtintų Draudimo priežiūros komisijos pirmininko 2007-11-23 įsakymu Nr. V-116, 5 p. nustatyta, kad Bendrasis skyrius, vykdydamas jam pavestus uždavinius, atlieka tokias funkcijas, kaip: vykdo personalo administravimo funkcijas; organizuoja Priežiūros komisijos raštvedybą; formuoja ir tvarko Priežiūros komisijos skaityklos fondą, knygų kartoteką, prenumeruojamus leidinius, archyvą; kontroliuoja ir koordinuoja Priežiūros komisijos prižiūrimų sričių terminų straipsnių (jų rinkinių) tvarkymą; organizuoja viešuosius pirkimus; prižiūri ir aptarnauja Priežiūros komisijos patalpų, inžinerinių tinklų bei organizacinės technikos eksploatavimą; aprūpina Priežiūros komisijos narius, valstybės tarnautojus ir darbuotojus reikiamomis darbo ir organizacinėmis technikos priemonėmis bei inventoriumi. Šių nuostatų 9 p. nustatyta, kad Bendrajam skyriui vadovauja vedėjas, o jam nesant Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojas. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnautojas, ėjęs Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas, 2011-12-14 kaitumo būdu buvo perkeltas į kitą įstaigą, į šias pareigas per neeilinį vertinimą buvo perkelta Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotoja V. G.. Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos buvo pasiūlytos V. G. todėl, kad būtent ji atliko funkcijas, reikalingas įstaigos likvidavimui, būtent ji, nesant skyriaus vedėjui, organizuodavo skyriaus darbą ir vykdė skyriui pavestas funkcijas. Be to, V. G. turi virš 18 metų stažą valstybės tarnyboje, iš jų daugiau nei 4 metai šioje įstaigoje. Taigi, yra visiškai akivaizdu, kad buvo pasirinktas tinkamiausias žmogus, kuris pagal savo atliekamas funkcijas, būtų tinkamiausias užbaigti likvidavimo procesą. Pabrėžė, kad Draudimo priežiūros komisijoje vyko ne reorganizacija, ar įstaigos struktūros pakeitimai, tačiau įstaigos likvidavimas. Todėl, kad būtų galimybė išlaikyti V. G., kuri padėtų atlikti likvidavimo funkcijas, ji buvo perkelta į aukštesnes pareigas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui ir nebuvo siūlomos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos. Pareiškėjas, remiantis Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės aprašymu, patvirtintu Draudimo priežiūros komisijos pirmininko 2011-01-20 įsakymu Nr. V-11, tokių funkcijų, kaip personalo, archyvų, turto tvarkymas, pirkimų, atsiskaitymų su paslaugų teikėjais ir pan., nevykdė. Pabrėžė, kad pareiškėjas klaidina teismą, kad jis buvo visiškai eliminuotas užimamos pareigybės panaikinimo procese. Teigė, kad pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2011-12-06 pranešimu Nr. 29-191, kuriame buvo nurodyti visi pagrindai, kodėl naikinama pareigybė, pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas ir su administracijos struktūros pakeitimais, su etatų sąrašu nuo 2012-01-01. Pareiškėjo cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje A62-1367/2011 buvo analizuojama visiškai skirtinga situacija, kai valstybės tarnautojui įstaiga iš viso nenurodė pareigybės panaikinimo pagrindų, nesupažindino su nauja struktūra, o tik pranešė, kad pareigybė panaikinama siekiant optimizuoti įstaigos veiklą. Konkrečiu atveju, pareiškėjui buvo pranešta tinkamai, nurodyti visi atleidimo pagrindai ir nauja struktūra. Atkreipė dėmesį, kad būdamas profesionaliu teisininku, jis visiškai suvokė, kad turi teisę dalyvauti savo pareigybės panaikinimo procese. Tačiau šiame procese buvo visiškai pasyvus. Jokio susidomėjimo ar noro likti Likviduojamoje draudimo priežiūros komisijoje, t. y. atlikti likvidatoriaus darbo. Pareiškėjas, siekdamas, kad būtų pripažintas jo atleidimas iš darbo neteisėtu, piktnaudžiauja savo teisėmis, ieškodamas kažkokių tai įstaigos padarytų klaidų. Jis kaip teisininkas neturėtų piktnaudžiauti savo teise ir savo pasyvumą paversti savo teisių pažeidimu. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo cituojamose bylose buvo nagrinėjami valstybės tarnautojų atleidimo teisėtumo klausimai vykdant įstaigų struktūrinius pertvarkymus. Ginčo atveju, Draudimo priežiūros komisijoje vyko ne struktūriniai pertvarkymai, tačiau įstaigos likvidavimas. Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 3 str. 1 d. numatyta, kad Draudimo priežiūros komisija visas įstatymų ir kitų teisės aktų įstaigai priskirtas funkcijas atlieka iki 2011-12-31. VTĮ 43 str. 1 d. valstybės tarnautojams yra suteikta socialinė garantija būti įspėtiems apie pareigybės panaikinimą likviduojant įstaigą, nors tuo tarpu Darbo kodeksas (136 str. 6 d.) numato, kad likviduojant įstaigą įspėti darbuotojo išviso nereikia. Įstaigos likvidavimo procese gali būti taikoma tik VTĮ įtvirtinta socialinė garantija – būti įspėtam apie pareigybės panaikinimą, tačiau garantija – siūlyti laisvas pareigas likviduojant įstaigą, niekaip negalėtų būti taikoma. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad jį atleidžiant iš pareigų buvo pažeistas VTĮ 43 str. 1 d., yra teisiškai nepagrįsti. Kaip minėta, pareiškėjui apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta 2011-12-06 pranešimu Nr. 29-191, su kuriuo jis susipažino 2011-12-07. Šiame pranešime buvo nustatyta, kad nuo 2012-01-01 bus panaikinta jo pareigybė ir po 2 mėnesių nuo šio įspėjimo įteikimo dienos jis bus atleistas iš Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų VTĮ 44 str. 1 d. 9 p. nurodytu pagrindu (valstybės tarnautojo pareigybė naikinama), nukeliant atleidimo datą iki 2012-02-13 (Darbo kodekso 130 str. 5 d.). Taigi, pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos laikantis VTĮ 43 str. 1 d. reikalavimo įspėti valstybės tarnautoją apie pareigybės panaikinimą prieš šioje įstatymo normoje nustatytą terminą. Kadangi pareiškėjas pareigybės panaikinimo metu nepateko prie tų asmenų kategorijos, kuriuos įspėti reikia prieš 4 mėnesius, jam apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta raštu prieš 2 mėnesius. Pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos data buvo nukelta 2 mėnesiams, t. y. tokios trukmės laikotarpiui, kuris turėjo būti taikomas pranešant apie pareigybės panaikinimą pagal VTĮ 43 str. 1 d. nustatytus reikalavimus. Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymas įsigaliojo tik nuo 2011-12-01, todėl įstaiga objektyviai neturėjo realios galimybės įspėti pareiškėją apie jo pareigybės panaikinimą prieš 2 mėnesius. Atleidimo iš tarnybos datos nukėlimo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis, nors pareiškėjas nebedirbo. Todėl perkėlus pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos datą iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo apie pareigybės panaikinimo terminas, atleidimo iš valstybės tarnybos tvarka nebuvo pažeista. Akcentavo, kad dėl pareiškėjo neva patirtos turtinės žalos, dėl uždelsimo atsiskaityti nepasisakys, nes tai visiškai teisiškai nepagrįsta. Be kita ko, nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-59/11), VTĮ 44 str. 5 d. įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš Darbo kodekso 130 str. 4 d. Todėl atleisti valstybės tarnautoją iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarautojo pareigybė jo atostogų metu nėra draudžiama. Darbo kodekso 130 ir 131 str. reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo apribojimus, įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, t. y. teisinius klausimus, kurie valstybės tarybos santykių nutraukimo atveju yra sureglamentuoti VTĮ, todėl ginčo atveju nėra pagrindo remtis VTĮ 5 str. ir taikyti Darbo kodekso nuostatas. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, atleidimo iš tarnybos diena nėra perkeltina laikotarpiui, atitinkančiam dienų iki įspėjime nurodytos atleidimo iš valstybės tarnybos datos, kai valstybės tarnautojas yra atostogose, skaičiui. Taip pat tvirtino, kad asmeninių neturtinių ir (arba) turtinių teisių bei vertybių pažeidimo faktas ne visada reiškia, kad asmeniui yra sukeliama negatyvių emocinių išgyvenimų ar fizinių potyrių, kurių piniginio kompensavimo jis galėtų tikėtis, todėl neigiamų nematerialių padarinių atsiradimo, neturtinės žalos patyrimo faktas turi būti įrodomas ir ši įrodinėjimo pareiga tenka pačiam besikreipiančiam dėl jos atlyginimo ir turtines pretenzijas žalą padariusiam subjektui reiškiančiam asmeniui. Tokiu būdu yra įgyvendinamas rungimosi principas civiliniame procese, inter alia reikalaujantis, kad nukentėjusysis maksimaliai pagrįstų ir įrodytų tiek savo patirtus neturtinius išgyvenimus, tiek prašomą priteisti jų kompensacijos sumą. Ieškovas negali tikėtis piniginio atlygio, jeigu nėra aktyvus ir iniciatyvus, paviršutiniškai vertina savo procesinę pareigą įrodyti neturtinės žalos patyrimo faktą, taip pat priežastinį neteisėtų atsakovo veiksmų ir šios žalos ryšį, t. y. nesiima jokių veiksmų įrodinėjimo procese, pasyviai laikydamas savaime suprantamu ir jokių abejonių nekeliančiu dalyku, jog neteisėtus veiksmus atlikęs subjektas privalo materialiai atsakyti. Todėl neturtinės žalos įrodinėjimas yra itin svarbi ir neatskiriama tiesos nustatymo proceso dalis ir įrodymų nebuvimas, nepateikimas ar nepakankamumas, reikalavimo nepagrindimas, kaip ir teikiamų įrodymų chaotiškumas, turėtų būti pagrindas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Be to, neturtinės žalos prezumpcijos Lietuvos civilinėje teisėje nėra. Pagal Civilinį kodeksą, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Pareiškėjas pateikė tik neturtinės žalos teoriją, tačiau nepateikė jokių įrodymų, dėl jo neva patirtų dvasinių išgyvenimų ir pažeminimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo į neturtinę žalą. Draudimo priežiūros komisijoje buvo vykdoma likvidavimo procedūra ir ji savo veiklą vykdė iki 2012-01-01. Todėl pareiškėjo argumentas, kad panaikinus jo pareigybę, nepasibaigus įspėjimo laikotarpiui, iš jo buvo atimta galimybė dirbti mėgstamą darbą, yra niekuo nepagrįstas. Priešingai, pats pareiškėjas tik įrodo, kad jo tikrieji ketinimai buvo dirbti „mėgstamą darbą“, t. y. dirbti Teisės skyriuje ir vykdyti jo pareigybei priskirtas funkcijas, o neatlikti įstaigos likvidavimo procedūros. Kadangi Draudimo priežiūros komisijos funkcijas nuo 2012-01-01 pradėjo vykdyti Lietuvos bankas, dalis Draudimo priežiūros komisijos darbuotojų buvo kviečiami per konkursą dirbti Lietuvos banke. Tokiame konkurse dalyvavo ir pats pareiškėjas, susižinodamas į kokias pareigas gali pretenduoti, pateikdamas savo gyvenimo aprašymą, dalyvaudamas pokalbyje. Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybės nuo 2012-01-01 Likviduojamoje draudimo priežiūros komisijoje jau nebeliko. Pareiškėjo teiginys, kad šiuo metu yra ekonominio nuosmukio metas, yra sudėtinga susirasti kitą darbą, netekus pastovių pajamų, pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų dėl galimybės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus taip pat yra niekuo nepagrįstas. Pareiškėjas buvo atleistas nuo 2011-12-31 nukeliant atleidimo datą iki 2012-02-13, skundą pateikė 2011-12-30. Akcentavo, kad jam iki 2012-02-13 buvo mokamas atlyginimas bei buvo išsaugotos visos socialinės garantijos. Taip pat pareiškėjui turėtų būti mokama 2 mėnesių išeitinė kompensacija, be to, jis gali kreiptis į Valstybės tarnybos departamentą, kur jam 6 mėnesius būtų siūlomos atitinkamos pareigos.
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjo ir atsakovų atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2011-12-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymui, kurio 1 str. 1 d. ir 3 str. 1 d. nustato, kad šiuo įstatymu likviduojamos Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija, kurios visas įstatymų ir kitų teisės aktų joms priskirtas funkcijas atlieka iki 2011-12-31, pareiškėjui D. J., dirbusiam Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Juridinio skyriaus A lygio 15 kategorijos vedėjo pavaduotojo pareigose, 2011-12-06 pranešimu, įteiktu 2011-12-07, buvo pranešta apie 2011-12-06 priimtus sprendimus (b. l. 54-57), kuriais nuo 2012-01-01 yra panaikinama jo pareigybė, apie atleidimą po dviejų mėnesių nuo šio pranešimo įteikimo dienos ir kt. (b. l. 53). Kitos pareigos, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija yra likviduojama, pareiškėjui D. J. nebuvo siūlomos, nors nuo 2011-12-16, 2011-12-09 įsakymu 2011-12-15 perkėlus E. Š. į Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybą, buvo laisvos A lygio 15 kategorijos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos (b. l. 107), kurias tiek pagal bendruosiuos, tiek pagal specialiuosius reikalavimus šias pareigas einančiam valstybės tarnautojui galėjo užimti ir pareiškėjas D. J. (b. l. 64-66, 108-109). 2011-12-09 Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojai V. G. pateikus prašymą perkelti ją į aukštesnes – Bendrojo skyriaus vedėjo – pareigas (b. l. 95), 2011-12-09 įsakymu Valstybės tarnautojų vertinimo komisija buvo įpareigota 2011-12-27 atlikti V. G. neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą (b. l. 96). Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Valstybės tarnautojų vertinimo komisijai 2011-12-27 pateikus vertinimą „labai gerai“ ir pasiūlius pritarti tiesioginio vadovo siūlymui perkelti V. G. į aukštesnes – 15 kategorijos Bendrojo skyriaus vedėjo – pareigas ir suteikti pirmą kvalifikacinę klasę (b. l. 97-106), 2011-12-28 įsakymu V. G. perkelta į aukštesnes – 15 kategorijos Bendrojo skyriaus vedėjo – pareigas (b. l. 61-63), kurioms 2011-12-16 įsakymu patvirtintas naujas pareigybės aprašymas (b. l. 65-66), akivaizdžiai rengtas, ko iš esmės teismo posėdyje neneigė ir atsakovų atstovas, V. G. (b. l. 62-63). Draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus 2011-12-29 įsakymo Nr. P-106 1 p. pareiškėjas D. J. 2011-12-31 atleistas iš Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p., atleidimo datą nukeliant į 2012-02-13, kada pasibaigs įspėjimo dėl atleidimo iš tarnybos laikas, o 2 p. nustatyta, kad nuo 2012-01-01 Lietuvos Respublikos finansų ministerija arba jos pavedimu likviduojama Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija D. J. mokės: vidinį darbo užmokestį – iki 2012-02-13; atleidimo dieną – kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, mokant ją kas mėnesį lygiomis dalimis, paėjus vienam mėnesiui nuo atleidimo datos (b. l. 58).
Pareiškėjas D. J. pateiktu skundu, be kita ko, ginčija jo atleidimo iš Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. pagrįstumą ir teisėtumą teigdamas, kad buvo pažeista atleidimo iš valstybės tarnybos tvarka.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 9 p. (2005-12-22 įstatymo Nr. X-464 redakcija) numato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. VTĮ 43 str. 1 d. (2005-12-22 įstatymo Nr. X-464 redakcija) numato, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Kadangi VTĮ 43 str. 1 d. įtvirtinta garantija, kuri VTĮ prasme aiškintina ir kaip rūšiniais požymiais apibūdintų valstybės tarnautojų grupės papildoma teisė kitų valstybės tarnautojų, kurių teisės numatytos VTĮ 16 str., tame tarpe – į karjerą valstybės tarnyboje pagal turimą kvalifikaciją, atžvilgiu, D. J. turėjo būti siūlomos laisvos to paties lygio ir kategorijos Bendrojo skyriaus vedėjo pareigos. Pagrindo manyti, kad pareiškėjas D. J. dėl dalykinių savybių negalėjo užimti šių pareigų, nėra: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-05-11 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1743-2009 išaiškino, kad VTĮ 43 str. 1 d. numatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitinka pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neatlikti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Pareiškėjas D. J., kaip matyti iš Bendrojo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto 2011-12-16 įsakymu (b. l. 65-66), iš esmės atitiko aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, juo labiau, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija buvo likviduojama. Atsakovų atstovo teiginiai, kad V. G., dirbusi Bendrojo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigose, pagal turimą patirtį labiau tiko šioms pareigas, nėra reikšmingi, kadangi pareiškėjas D. J. pagal VTĮ 43 str. 1 d. nuostatą turėjo pirmenybę būti perkeltam į Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas kitų valstybės tarnautojų, kurie šias pareigas galėjo užimti perkeliant iš žemesnių pareigų, realizavus bendrą visų tarnautojų teisę į karjerą pagal kvalifikaciją, atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, todėl atsižvelgiant į minėto įstatymo 5 str., taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 str., kurio 3 ir 4 d. numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.
Kadangi pareiškėjas neprašo būti grąžinamas į valstybės tarnybą Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijoje, kuri, be to, yra likviduojama, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir į darbą (valstybės tarnybą) jis negrąžinamas, tenkinami jo reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos 2012-02-13 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos ir išeitinės pašalpos priteisimo: pareiškėjui už laikotarpį nuo 2012-02-14 iki 2012-05-11 priteisiamas 12749,61 Lt vidutinis darbo užmokestis (už 2 mėnesius ir 19 darbo dienų (pagal atsakovės pateiktus duomenis, pareiškėjo D. J. vienos dienos vidutinis darbo užmokestis – 209,01 Lt, vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 4389,21 Lt (b. l. 75, 91-94)), taip pat po 209,01 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2012-05-12 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje dalyje. Pažymėtina, kad jeigu teismo sprendimas dalyje, kurioje pareiškėjo D. J. atleidimas iš valstybės tarnybos Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos pripažintas neteisėtu ir priteistos su tuo susijusios išmokos, nebus skundžiamas atsakovo, nepaisant aplinkybės, kad teismo bus skundžiamas kitose dalyse, teismo sprendimas dėl atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu, atleidimo datos nustatymo ir su tuo susijusių išmokų priteisimu DK 297 str. 4 d. prasme įsiteisėjusiu bus laikomas pasibaigus jo apskundimo terminui šioje dalyje. Aiškinant priešingai, t. y. kad sprendimas įsiteisėja tik nesant paduoto skundo dėl bet kurios jo dalies, būtų sudarytos galimybės piktnaudžiauti, siekiant didesnės vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką. Šiuo atveju pažymėtina, kad nors pareiškėjas nuo 2012-04-16 dirba (b. l. 112), ši aplinkybė negali būti pagrindas mažinti jam priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2008-04-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/08, išaiškino, kad įstatyme nustatyta, kad, grąžinus į darbą neteisėtai atleistą darbuotoją, jam yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus nuomone, DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodyta išmoka darbuotojui, nustačius, kad jis atleidimo laikotarpiu dirbo kitą darbą ir gavo darbo užmokestį, turėtų būti atitinkamai sumažinta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamos išmokos dydis ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo bei nenurodyta galimybės jį mažinti dėl kokių nors priežasčių. Siekimas sumažinti šią išmoką ne įstatyminiu pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą. Vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimas kasatoriaus nurodytu pagrindu galėtų reikšti sankcijos taikymą už tai, kad neteisėtai atleistas iš darbo ir negaunantis darbo užmokesčio darbuotojas įsidarbino epizodiškai darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu. Kitu atveju, jeigu darbo ginčo nagrinėjimo laikotarpiu darbuotojas kitur neįsidarbintų, tai, vadovaujantis kasatoriaus logika, mažinti jam DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą išmoką nebūtų pagrindo. Tokia pozicija yra nepateisinama nei DK normų aiškinimo principų (DK 10 straipsnis) požiūriu, nei darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo (DK 35 straipsnis) aspektu. Analogiškos šios normos aiškinimas formuojamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-67/2012); pagal DK 140 str. 1 d. 2 p. ir 297 str. 4 d. pareiškėjas D. J. turi teisę į 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kadangi 2011-12-29 Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus įsakymo Nr. P-106 2.3 p. pareiškėjui nuspręsta išmokėti 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išmoką, įsakymas šioje dalyje nėra ginčijamas ir nagrinėjimo dieną iš dalies jau įvykdytas (išmokėta 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka), iš pareiškėjui priteisiamos išeitinės išmokos sumos išskaitoma 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka ir priteisiama 4389,21 Lt išeitinės išmokos suma. Pažymėtina, kad paaiškėjus, kad 2011-12-29 Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus įsakymas Nr. P-106 2.3 p. nebus pilnai įvykdytas, šis teismo sprendimas nėra kliūtis kreiptis į teismą dėl neišmokėtos išeitinės išmokos dalies priteisimo.
Pareiškėjas skunde taip pat reikalauja priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. DK 250 str. darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. CK 6.250 str. 1 d. numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-02-06 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A756-67/2012, pasisakymas dėl įrodymų, kuriais pagrindžiamas tokio pobūdžio reikalavimas, ir dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, nurodė, kad dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala ne visada gali būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais, o siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį teisėjų kolegija atsižvelgia į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjos gyvenimui; ar pareiškėjos teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjos pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad pažeistos pareiškėjos teisės dėl nutrūkusių tarnybos santykių teismo yra apgintos, jai priteisus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei perkėlus atleidimo iš tarnybos datą, o dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirta neturtinė žala atlyginama pinigais. Pareiškėjas D. J. jam padarytą neturtinę žalą sieja su Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos neteisėtais veiksmais, dėl kurių buvo atleistas iš valstybės tarnybos šioje įstaigoje, ir jam padarytą žalą vertina 50 000 Lt suma. Pripažįstant, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos tarnautojų veiksmais, kuriais pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos ir kurie pripažinti neteisėtais, tokio pobūdžio žala gali būti ir yra padaryta, nustatant jos dydį – 200 Lt, teismas atsižvelgia tai, kad: padarytą pareiškėjo tvarkos pažeidimo akivaizdžiai įtakojo Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos statusas – likviduojama – ir su tuo susijusios rutininės klaidos; netgi tuo atveju, jei pareiškėjas būtų perkeltas į Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas, šiose pareigose jis būtų dirbęs apie 4-5 mėnesius (b. l. 110), t. y. tik 2-3 mėnesiais ilgiau (pareiškėjas atleistas 2012-02-13); darbas, kurį pareiškėjas būtų dirbęs šiuo laikotarpiu Bendrojo skyriaus vedėjo pareigose, yra skirtingas nei tas, kurį pareiškėjas iki tol dirbo ir kurį pareiškėjas įvardija kaip mėgstamą; 2012-04-16 pareiškėjas, pasinaudodamas VTĮ 43 str. 2 d. numatyta garantija, be konkurso priimtas į valstybės tarnybą (b. l. 112-113).
Tenkinus skundą dalyje dėl atleidimo iš valstybės tarnybos pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių išmokų priteisimo, tenkinti skundo dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo ir atleidimo datos perkėlimo nėra pagrindo, kadangi pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijoje data, su kuo buvo siejamas minėtų reikalavimų pagrįstumas, laikoma šio teismo sprendimo įsiteisėjimo diena.
Sprendimo dalis dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo nėra nukreipiama vykdyti skubiai, kadangi 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka pareiškėjui jau yra išmokėta. Lėšos yra priteisiamos iš atsakovės Lietuvos valstybės, kadangi Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 7 str. 1 d. numato, kad finansines prievoles, susijusios su Draudimo priežiūros komisijos ir Vertybinių popierių komisijos pirmininkų, šių komisijų narių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atleidimu dėl priežiūros institucijų likvidavimo, nuo 2012 m. sausio 1 d. perima valstybė, o jos vykdomos iš Lietuvos Respublikos finansų ministerijai tam skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 4 p., 127 str., 129 str.,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo D. J. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti neteisėtu pareiškėjo D. J. atleidimą iš valstybės tarnybos Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijoje 2011-12-29 Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatoriaus įsakymu Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“.
Laikyti pareiškėją D. J. atleistu iš Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygis, 15 kategorija) pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 str. 4 d. (teismo sprendimu) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės pareiškėjui D. J. 12749,61 Lt (dvylika tūkstančių septyni šimtai keturiasdešimt devyni litai 61 centas) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-02-14 iki 2012-05-11, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-05-12 iki teismo sprendimo įsiteisėjo dienos, skaičiuojant po 209,01 Lt. (du šimtai devyni litai 1 centas) už kiekvieną darbo dieną, dirbant 5 darbo dienų savaitę su dviem poilsio dienomis, 4389,21 Lt (keturi tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt devyni litai 21 centas) išeitinę išmoką, 200 Lt (du šimtai litų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje pareiškėjo D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteista vidutinio darbo užmokesčio suma už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-02-14 iki 2012-05-12, vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos sumos nurodytos neatskaičius fizinių asmenų pajamų ir socialinio draudimo mokesčių, kurie privalo būti apskaičiuoti ir išskaityti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Arūnas Dirvonas