Civilinė byla Nr. 3K-3-197-313/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02439-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.11.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. T. ir atsakovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. T. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl įpareigojimo panaikinti taikomą mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių mokesčio už šilumos kiekį karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) skaičiavimą gyventojams, atsijungusiems nuo centralizuotos karšto vandens tiekimo ir šildymo sistemos, aiškinimo ir taikymo; taip pat sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kai šaliai procesinius dokumentus rengė ne advokatas, o asociacija.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovę nuo mokesčio įvedimo dienos netaikyti jai mokesčio už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijos mokesčio), nes į ieškovės butą karštas vanduo nebuvo tiekiamas nuo 2000 m. rugsėjo 29 d., vamzdžiai, kuriais cirkuliuoja karštas vanduo, ieškovės bute yra izoliuoti, atskiroje patalpoje, bei panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. R2-2785. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas Kaune, Kuršių g. 58-43 (toliau – ir butas), kuriame teisėtai buvo įrengtas autonominis dujinis šildymas, atsijungiant nuo namo centralizuoto šildymo sistemos. Bute buvo atjungti radiatoriai, karštas vanduo, rankšluosčių džiovintuvai bei izoliuoti vamzdynai. Bute nėra jokių šildymo elementų, kuriuose cirkuliuotų į namą tiekiamas karštas vanduo. Nuo 2000 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. kovo 31 d. už bendro naudojimo patalpų šildymą ieškovė mokėjo pagal sutartį, sudarytą su atsakove, t. y. atsakovei išrašius sąskaitą, kurioje buvo tiksliai nurodoma mokėjimo paskirtis – už butui priskirtą šilumą bendro naudojimo patalpoms šildyti. Nuo 2013 m. kovo 31 d. atsakovė vienašališkai pradėjo taikyti mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti. Mokestis taikomas nepagrįstai, nes dėl tokios paslaugos šalys nesitarė, be to, ieškovė tokios paslaugos negauna.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: teismas  pripažino, kad AB „Kauno energija“ nepagrįstai ieškovei priklausančiam butui nuo 2013 m. kovo mėnesio skaičiavo mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti; kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad ieškovės butas nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. teisėtai atjungtas nuo pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų ir kad į ieškovės butą nėra tiekiamas karštas vanduo. Teismas nurodė, kad pagal ieškovės ir atsakovės 2000 m. rugsėjo 27 d. sudarytą sutartį Nr. 8242438 ieškovė atsakovei yra įsipareigojusi mokėti už suvartotą šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms šildyti. Teismas sprendė, kad šiluma karšto vandens temperatūrai (cirkuliacijai) palaikyti yra skiriama ne bendro naudojimo patalpoms šildyti ar namo inžinerinių sistemų apsaugai, o karšto vandens vartotojams. Kadangi ieškovė nėra atsakovės per karšto vandens tiekimo sistemą namui tiekiamo karšto vandens vartotoja, tai jos, kaip namo bendraturtės, pareigos negali būti tapatinamos su vartotojo teisėmis. Atsakovė karšto vandens ieškovei neteikė, todėl mokestį jai skaičiavo nepagrįstai. Kadangi teismas neturėjo duomenų, jog nurodytas mokestis ieškovei buvo skaičiuojamas nuo 2000 m. rugsėjo 29 d., tai ieškinį dėl šio reikalavimo tenkino iš dalies.
5. Teismas plačiau neaptarė argumentų dėl Komisijos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, atsižvelgdamas į tai, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalyje nustatyta, jog kreipimasis į teismą po Komisijos sprendimo dėl vartojimo ginčo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu, o šios bylos išsprendimas neturi įtakos Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, teisėms ir pareigoms, todėl sprendė, kad ieškinys dėl šios dalies nenagrinėtinas, kaip nesukeliantis ieškovei teisinių padarinių.
6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
7. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog namo karšto vandens tiekimo sistema nėra likviduota, savaime nenustato ieškovei pareigos mokėti už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti. Kadangi nenustatyta, kad dalis ieškovei skaičiuojamo mokesčio už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti yra skirta karšto vandens tiekimo sistemai išlaikyti ir prižiūrėti, nėra pagrindo daryti išvadą, jog šį mokestį ieškovė turėtų mokėti kaip butų ir kitų patalpų bendraturtė.
8. Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas nurodė, kad ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovės 120 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti, atlyginimą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovei byloje atstovauja viešasis juridinis asmuo – asociacija Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią tais atvejais, kai asociacijos narys sumoka už asociacijos jam suteiktas atstovavimo paslaugas, tai dėl to jo patirtos išlaidos nekvalifikuotinos kaip CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, kurios atlygintinos bylą laimėjusiai šaliai, nes jos vertintinos kaip neatitinkančios būtinumo kriterijaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-701/2015), teismas sprendė, kad ieškovės dėl atliktų mokėjimų asociacijai Nacionalinei teisingumo ir gynybos sąjungai už procesinių dokumentų rengimą patirtos išlaidos nekvalifikuotinos kaip CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, todėl jų atlyginimo nepriteisė.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo teisiniai argumentai

9. Kasaciniu skundu atsakovė AB „Kauno energija“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą –  ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.  
2.  
3.  
4.  
5.  
6.  
7.  
8.  
9.  
1. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai susiejo karšto vandens temperatūros palaikymą (cirkuliaciją) su karšto vandens tiekimo paslauga, todėl padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad asmuo, kuriam netiekiama karšto vandens paslauga, neturi pareigos apmokėti karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugos daugiabutyje.
2. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jei pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Nagrinėjamu atveju ginčo namas yra laikomas namu, kuriame sumontuota netipinė šildymo ir aprūpinimo karštu vandeniu sistema, kuriai tol, kol namo gyventojai nenusprendė kitaip, yra taikomi Šilumos paskirstymo metodai 4 ir 5. Ginčo teisinių santykių susiklostymo metu galiojusio metodo Nr. 5 4.6.1 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant šilumos kiekį karšto vandens temperatūrai palaikyti taikomi karšto vandens temperatūros palaikymo normatyvai, kurie yra įtvirtinti Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodikoje, patvirtintoje Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116, kurio 8 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose, bet nėra vonios šildytuvo, taikomas 80 kWh būstui normatyvas. Atsižvelgiant į tai, kad konkrečiame bute įrengti du karšto vandens tiekimo ir cirkuliacijos stovai, tačiau nėra įrengto vonios šildytuvo (bute jis buvo atjungtas), tokiam butui taikomas 160 kWh būstui normatyvas. Šis reguliavimas taikomas neatsižvelgiant į tai, ar bute naudojamas karštas vanduo. Taigi, jei name yra įrengta centralizuota šilumos ir karšto vandens tiekimo sistema, tiek šiluma, skirta bendroms namo patalpoms šildyti, tiek ir šiluma, skirta karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai), pagal ginčo metu galiojusius teisės aktus būtų dalijama visiems daugiabučio namo gyventojams, o ne tik tiems, kurie faktiškai naudojasi centralizuotu šilumos ir karšto vandens tiekimu.
3. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad karšto vandens temperatūros palaikymo mokestis yra siejamas su butų savininkų, kaip daugiabučio namo bendraturčių, pareigomis, kurios išlieka ir tiems asmenims, kurie yra atsijungę nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) dalis turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; kt.). Pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos.
4. Ieškovė įgyvendino savo teisę jai priklausančio buto nešildyti centralizuotai tiekiama šiluma ir nesinaudoti centralizuotai tiekiamu karštu vandeniu, tačiau namo inžineriniai tinklai yra vienas įrenginys, skirtas viso daugiabučio gyvenamojo namo nepertraukiamam aprūpinimui šiluma ir karštu vandeniu užtikrinti, todėl ieškovė, kaip namo inžinerinių tinklų bendraturtė, turi pareigą prisidėti prie išlaidų, patiriamų dėl namo konstrukcijos.
5. Karšto vandens temperatūros palaikymas (cirkuliacija) nėra vartojimo paslauga, nedalomai susijusi su karšto vandens tiekimu. Ieškovės bute yra du karšto vandens cirkuliacijos stovai, todėl ieškovė, nesinaudodama karšto vandens paslauga, gauna karšto vandens stovų išspinduliuojamą šilumą. Dėl šios priežasties ji negali būti atleista nuo karšto vandens temperatūros (cirkuliacijos) mokesčio. Be to, atsakovė, turėdama pareigą užtikrinti karšto vandens ir šilumos tiekimą visam daugiabučiam gyvenamajam namui mažiausiomis sąnaudomis, negali kontroliuoti, kad ieškovė pakankamai šildytų savo butą kitu energijos šaltiniu ir mažintų karšto vandens cirkuliacijos stovų išspinduliuojamą šilumą.

10. Atsiliepimu ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.  
1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostata, karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis su buitiniu vartotoju laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, todėl sutartys su vartotojais, pasirinkusiais 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, laikomos sudarytomis nuo pranešimo naujam tiekėjui momento. Taip pat energijos tiekėjo ir buitinio vartotojo sutartis gali būti sudaroma konkliudentiniais veiksmais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012; kt.). Nagrinėjamu atveju jau buvo susiklostę atsakovės ir buitinių vartotojų šilumos ir karšto vandens tiekimo teisiniai santykiai, o buitiniai vartotojai, įgyvendindami įstatyme nustatytą teisę, siekė pakeisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba jo tiekėją, t. y. vandenį pirkti tiesiogiai iš geriamojo vandens tiekėjo, o šilumą karštam vandeniui ruošti – iš šilumos tiekėjo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad gyventojų sprendimui pasirinkti 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą įgyvendinti CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostata netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014).
2. Bylą nagrinėję teismai išaiškino, kad Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės butas nuo 2000 m. rugsėjo 29 d. teisėtai atjungtas nuo pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų. Byloje taip pat nėra ginčo, kad į ieškovės butą nėra tiekiamas karštas vanduo. Kaip matyti iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimo Nr. R2-2785, ginčo daugiabučiame name yra įrengta netipinė karšto vandens tiekimo sistema, o Komisija yra patvirtinusi vidutinius energijos sąnaudų normatyvus tipinėms sistemoms. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal individualiai aptartas sąlygas, laikinai, kol bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjo ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartines sąlygas. Kaip matyti iš ieškovės ir atsakovės 2000 m. rugsėjo 27 d. sudarytos atsiskaitymo už bendro naudojimo patalpų šildymą (kai butas šildosi kita energijos rūšimi) sutarties Nr. 8242438, ieškovė atsakovei yra įsipareigojusi mokėti tik bendro naudojimo patalpoms šildyti suvartotą šilumos energiją. Šiluma karšto vandens temperatūrai (cirkuliacijai) palaikyti yra skiriama ne bendro naudojimo patalpų šildymui ar namo inžinerinių sistemų apsaugai ar priežiūrai, o karšto vandens vartotojams tiekiamo karšto vandens kaip prekės kokybei užtikrinti.
3. Nors ieškovės bute yra du karšto vandens cirkuliacijos stovai, tačiau abu vamzdžiai yra izoliuoti, o ieškovės butas ir vanduo šildomas naudojant dujas, t. y. kitą energijos rūšį, kuri taip pat išspinduliuoja dalį šilumos energijos, skirtos ir pastato konstrukcijoms šildyti. Šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas, tai yra teisė, bet ne pareiga. Vartotojas turi pareigą sumokėti už suteiktą karšto vandens temperatūros palaikymo paslaugą, kurią jis gauna. Negalima sutikti, kad bendro turto priežiūrai yra priskiriamos ir šilumos sąnaudos, patirtos tiekiant centralizuotą karštą vandenį į pavienius butus. Šias sąnaudas turi apmokėti tik tie savininkai, kurie savo butus šildo centralizuotai ir naudojasi centralizuotu karštu vandeniu, nes bendro naudojimo patalpose karštas vanduo nėra vartojamas.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, nagrinėjamu atveju neaktuali, nes bylų ratio decidendi nesutampa. Pirmiau nurodytoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl mokėjimo už šilumos energiją, kurios neįmanoma priskirti nei patalpų šildymui, nei karšto vandens ruošimui, nei karšto vandens temperatūros palaikymui.

11. Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jos naudai iš atsakovės AB „Kauno energija“ priteisti 120 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kreiptis į Konstitucinį Teismą su klausimu, ar CPK 98 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek ji užkerta kelią prisiteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tais atvejais, kai bylos šaliai atstovauja ne advokatas pagal atstovavimo paslaugų vartojimo sutartį, o kitas teisėtas atstovas (asociacija), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Šioje byloje visos asociacijos teikiamos viešosios paslaugos yra atlygintinos (t. y. mokamos), tačiau nesiekiant pelno, nes asociacija turi teisę teikti atlygintas paslaugas, siekdama savo tikslų, o ne pelno (Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 10 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015 yra išaiškinęs, kad advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Tačiau vartotojo teisė rinktis atstovą yra nors ir netiesiogiai, tačiau nepagrįstai ribojama, užkertant kelią prisiteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tais atvejais, kai bylos šaliai atstovauja ne advokatas, o kitas teisėtas atstovas – asociacija. Toks teisinis reglamentavimas pažeidžia vartotojo teisę rinktis ir yra diskriminacinis, todėl yra pagrindas spręsti, ar CPK 98 straipsnio 1 dalis, užkertanti kelią prisiteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tais atvejais, kai bylos šaliai atstovauja ne advokatas, o kitas teisėtas atstovas (asociacija), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmens lygiateisiškumo principui.
2. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kai procesinius dokumentus teismui rengia asmuo, taip pat ir juridinis, vykdantis teisėtą veiklą, šalies turėtos išlaidos dėl procesinių dokumentų rengimo gali būti priskiriamos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 2 d. konsultacija Nr. A3-127, Teismų praktika Nr. 23). Pažymėtina, kad ieškovė prašė priteisti ne išlaidų už atstovavimą atlyginimą, o kitų pagrįstų ir būtinų išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų parengimu, atlyginimą, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išlaidų priteisimo klausimą sprendė vadovaudamasis atstovavimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis (CPK 55, 56 straipsniai), nors procesinių dokumentų rengimas nėra priskiriamas prie atstovavimo išlaidų, kaip tai išaiškino Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-564-524/2014, remdamasis pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacija Nr. A3-127. Kadangi kasacinio teismo praktika yra prieštaringa, svarbu išaiškinti, kada procesinių dokumentų rengimo išlaidos, kai dokumentus rengia teisėtą veiklą vykdantis juridinis asmuo, priskirtinos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, nustatytų CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o kada jos yra priskirtinos prie atstovavimo išlaidų. Nuo išaiškinimo priklausys, ar asmuo neteks teisės gauti būtinų ir pagrįstų procesinių dokumentų rengimo išlaidų atlyginimą tik todėl, kad jis bylą pasirinko vesti tiesiogiai, nesudarydamas atstovavimo sutarties su procesinius dokumentus parengusiu asmeniu. Toks aiškinimas galėtų iš esmės pažeisti sutarties laisvės principą.
3. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-701/2015, 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015, ir 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015, pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju neaktualūs, nes šiais atvejais buvo prašoma priteisti išlaidas už atstovo, kuris atstovavo byloje, kartu dalyvaujant ir advokatui, suteiktas paslaugas, o nagrinėjamu atveju ieškovė advokato neturėjo. Kadangi ieškovės prašomos priteisti išlaidos už teisines paslaugas buvo būtinos, racionalios, yra pagrįstos įrodymais byloje, todėl jos priskirtinos prie būtinų ir pagrįstų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, t. y. prie bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl mokesčio už šilumos kiekio karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai), kai daugiabučio namo bendraturtis yra atsijungęs nuo centralizuotos šildymo ir karšto vandens tiekimo, skaičiavimo

12. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, ir šios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuoja CK 4.82–4.85 straipsniai. Pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Daiktas, kuris yra visų bendraturčių nuosavybė, valdomas ir naudojamas jų sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).
13. Daugiabučio namo šildymo sistema bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) dalis turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, kt. v. SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“, kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004; 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, kt. v. SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“, kt., bylos Nr. 3K-3-342/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. V. L. N., bylos Nr. 3K-3-229/2012).
15. Kasacinio teismo taip pat yra konstatuota, kad pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Litesko“ v. V. P., bylos Nr. 3K-3-401-248/2015). Taigi, ieškovė privalo mokėti už šilumos kiekį karšto vandens temperatūrai palaikyti, kaip daugiabučio namo bendraturtė.
16. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį tuo atveju, jei pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.
17. Taigi, tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias teisės normas, tiek ir pagal pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ieškovei, kaip turto savininkei, tenka pareiga proporcingai turto daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti, taip pat ir namo bendrosioms konstrukcijoms išlaikyti. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. O3-578 patvirtintos Santykinių šilumos pastatui šildyti, karštam vandeniui ruošti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti suvartojimo rodiklių apskaičiavimo metodikos 5.3 punktą šilumos kiekis karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) – šilumos kiekio karštam vandeniui dalis, skirta cirkuliuojančio karšto vandens temperatūrai palaikyti ir vonios patalpų sanitarinėms higieninėms sąlygoms užtikrinti.
18. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad ji atsakovei yra įsipareigojusi mokėti tik bendro naudojimo patalpoms šildyti suvartotą šilumos energiją. Šiluma karšto vandens temperatūros (cirkuliacijos) palaikymui yra skiriama ne bendro naudojimo patalpų šildymui ar namo inžinerinių sistemų apsaugai ar priežiūrai, o karšto vandens vartotojams tiekiamo karšto vandens kaip prekės kokybei užtikrinti.
19. Atsakydama į šį ieškovės argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas byloje dėl mokesčio už namo bendrąsias konstrukcijas paskirstymo visiems namo gyventojams yra nurodęs, kad kai statinio inžinerinės sistemos nepriklauso nuo kitų vienos ar kelių pastato patalpų (nesusietos su bendrosiomis pastato inžinerinėmis sistemomis) ir užtikrina tik šių patalpų funkcionavimą bei tenkina jų naudotojų poreikius, jos gali būti laikomos atskiromis statinio inžinerinėmis sistemomis (Statybos įstatymo 2 straipsnio 63 dalis). Tokiu atveju turi būti sudaromas bendrojo naudojimo objektų, kurie naudojami tenkinti ne viso gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius, aprašas. Sprendimai dėl šių bendrojo naudojimo objektų, skirtų ne visų gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, valdymo ir naudojimo gali būti priimami atskirai (CK 4.85 straipsnio 3 dalis). Tačiau tam, kad bendrojo naudojimo objektas būtų įtrauktas į šį aprašą, turi būti nustatyta, kad jis yra atskiras, nesusietas su kitais to paties statinio bendrojo naudojimo objektais ir kad juo gali naudotis tik konkrečios statinio dalies butų ir kitų patalpų savininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. ir kt. v. Daugiabučio namo Jonažolių g. 4, Vilniuje savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-3-79-378/2016).
20. Byloje nepaneigtas atsakovės kasacinio skundo argumentas, kad karšto vandens temperatūros palaikymo funkcija vykdoma, naudojantis bendrais namo inžineriniais tinklais ir kad tai yra vienas įrenginys, skirtas viso daugiabučio gyvenamojo namo nepertraukiamam aprūpinimui šiluma ir karštu vandeniu užtikrinti. Todėl ieškovei, kaip savo turto (buto) savininkei ir kaip viso namo bendraturtei, tenka pareiga prisidėti prie namo bendrųjų konstrukcijų (šiuo atveju inžinerinių tinklų) išlaikymo.
21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės kasacinis skundas tenkintinas, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimas naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti.

Dėl ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kai procesinius dokumentus jai rengė ne advokatas, o asociacija

22. Kasacinio teismo teisėjų kolegijai nusprendus patenkinti atsakovės kasacinį skundą ir konstatavus, kad teismai, nesilaikydami kasacinio teismo praktikos, nepagrįstai patenkino ieškovės ieškinį, tampa neaktualus ieškovės kasacinio skundo argumentas dėl jai neatlygintų apeliaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro procesinio dokumento – atsiliepimo į apeliacinį skundą – parengimas (CPK 98 straipsnis). Pripažinus, kad CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nėra pagrindo spręsti dėl diskriminacinio šios normos pobūdžio ir tenkinti ieškovės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismams tokia teisė yra suteikta tik tais atvejais, kai abejonių kyla dėl konkrečioje byloje taikytino įstatymo (ar kito teisės akto) konstitucingumo (CPK 3 straipsnio 3 dalis).
23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką atlyginimas už procesinio dokumento parengimą, kuris buvo sumokėtas subjektui, neturinčiam teisės būti atstovu pagal pavedimą, nepatenka nei į CPK 98 straipsnio 1 dalies, nei į 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto reguliavimo sferą, todėl negali būti priteisiamas iš teisinį ginčą pralaimėjusios šalies.
24. CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Remiantis CPK 88 straipsnio 1 dalimi, prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos: 1) sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusios su vietos apžiūra; 2) atsakovo paieškos išlaidos; 3) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu; 4) išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu; 5) atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos; 6) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; 8) išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu; 9) kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos.
25. Remiantis CPK 51 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Sąrašas asmenų, galinčių būti fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnio 1 dalyje.             
26. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant šias proceso teisės normas ir pasisakant dėl galimybės atlyginti laimėjusiai šaliai jos patirtas atstovavimo ir (ar) teisinės pagalbos teikimo išlaidas, sumokėtas ne advokatui ar advokato padėjėjui, o kitai teisėtai veiklą vykdančiai įmonei, yra nurodyta, kad CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į įstatymo nustatytą asmenų ratą, negali atstovauti fiziniam asmeniui civiliniame procese pagal pavedimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. T. v. VšĮ Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika, bylos Nr. 3K-3-212-219/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
27. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad atstovavimo pagal pavedimą reglamentavimą lemia tai, kad civiliniam procesui tinkamai vesti ir pasiekti vieną pagrindinių civiliniam procesui keliamų tikslų – teikti kvalifikuotą teisinę pagalbą – reikalingos aukšto lygio teisės žinios. Tokį atstovavimą gali užtikrinti advokatai ir jų padėjėjai, nes jų teisinė kvalifikacija nustatoma įstatymo įtvirtinta tvarka. Atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai iš esmės lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios fizinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese negali būti priteistos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
28. Teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-106-248/2016).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Panaikinus teismų priimtus procesinius sprendimus, perskirstomas pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis), taip pat paskirstomas kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
30. Pirmosios instancijos teisme buvo patirta 12,43 Eur, kasaciniame teisme – 2,88 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Šios išlaidos (iš viso – 15,31 Eur) valstybės naudai priteistinos iš ieškovės.
31. Atsakovė teikdama apeliacinį ir kasacinį skundus sumokėjo atitinkamai 145 Lt (42 Eur) ir 31 Eur žyminio mokesčio. Šios išlaidos atsakovei priteistinos iš ieškovės. Atsakovė pateikė dokumentus, kad rengiant kasacinį skundą turėjo 3056 Eur išlaidų advokato pagalbai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta redakcija) nustatytus maksimalius dydžius, todėl, atsižvelgdama į tai, kad byla nėra labai sudėtinga, nedidelės apimties, sprendžia, kad atsakovės prašomas užmokesčio už advokato pagalbą dydis mažintinas ir jai už advokato suteiktas teisines paslaugas priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Iš viso atsakovei iš ieškovės priteistinas 573 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš L. T. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Eur AB „Kauno energija“ (duomenys neskelbtini) ir 15,31 Eur (penkiolika Eur 31 ct) valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (į. k. – 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                           Alė Bukavinienė

                                          Gražina Davidonienė

                                          Dalia Vasarienė