Civilinė byla Nr. e2A-2509-562/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27787-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.2.1; 3.3.1.18.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BM Service“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EDS Invest“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BM Service“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

        Teismas

nustatė:

                                                                 I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „EDS Invest“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „BM Service“ (toliau – atsakovė), prašydama priteisti iš atsakovės 11 453,13 Eur skolą, 5 505,03 Eur sutartines palūkanas, 4 123,13 Eur delspinigius, 12 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančias metines palūkanas už negrąžintą paskolos sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo (teismo sprendimo įvykdymo) dienos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad bankrutavusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ (toliau – Kredito unija) su atsakove 2010 m. liepos 15 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 10-00209 LTL (toliau – Paskolos sutartis), kurios pagrindu Kredito unija suteikė atsakovei 72 045 Eur (250 000 Lt) dydžio paskolą, kurios grąžinimo terminas 2011 m. liepos 25 d. (Paskolos sutarties 2.2 punktas). Tolimesniais susitarimais šalys pratęsė Paskolos sutarties galutinio įvykdymo terminą. Atsakovė Paskolos sutartimi prisiimtų prievolių įvykdymą užtikrino 2010 m. liepos 16 d. sutartine hipoteka (identifikavimo kodas 05120100002527), įkeisdama žemės sklypą, o prieš gaudama paskolą, ji įvykdė Paskolos sutarties 6.3. punkto sąlygą – perdavė Kredito unijai 11 453,13 Eur (39 545,37 Lt) papildomą pajinį įnašą. Kadangi prievolė buvo dalinai įvykdyta (likę 11 453,13 Eur negrąžintos paskolos), 2013 m. spalio 25 d. notarui buvo pateiktas prašymas Nr. 13/1445 išregistruoti sutartinės hipotekos sandorį. Lietuvos bankui priėmus sprendimą atšaukti Kredito unijai išduotą licenciją, Kredito unijos veikla buvo sustabdyta 2014 m. sausio 17 d. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3304-781/2014 Kredito unijai iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.). Tik po bankroto bylos iškėlimo paaiškėjo, kad atsakovė neįvykdė Paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir liko negrąžinta papildomo pajinio įnašo dydžio paskolos dalis, todėl bankroto administratoriaus 2014 m. gruodžio 29 d. reikalavimu - įspėjimu Nr. VTK-0731 bei 2015 m. kovo 9 d. pranešimu Nr. VTK-1019 atsakovė buvo paraginta įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, priešingu atveju Paskolos sutartis bus nutraukta. Atsakovė neatsižvelgė į pateiktą reikalavimą, todėl Paskolos sutartis buvo nutraukta. 2018 m. vasario 8 d. Kredito unijai su ieškove sudarius reikalavimų perleidimo sutartį, naujasis kreditorius perėmė visas Kredito unijos teises, reikalavimus, nuosavybės teisę ir gaunamą naudą pagal Paskolos sutartis ir su jomis susijusias užtikrinimo priemones, įskaitant teises į pagal Paskolų sutartis suteiktų paskolų pagrindinę skolos sumą, palūkanas ir delspinigius, baudas, administravimo ir kitus skolininkų mokėtinus mokesčius, bei visas su reikalavimo teisėmis susijusias teises, įskaitant procesines teises vykstančiuose teisminiuose, arbitražo, vykdymo, išieškojimo ar administraciniuose procesuose, išskyrus reikalavimų perleidimo sutartyje aiškiai nurodytus atvejus. Apie kreditoriaus pasikeitimą atsakovė informuota 2018 m. balandžio 3 d. pranešimu, tuo pačiu pasiūlant geruoju įvykdyti pradelstus įsipareigojimus pagal Paskolos sutartį.

3.       Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą.

4.       Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad ieškovė neturi galiojančios reikalavimo teisės į ją (atsakovę), nes visa skola yra padengta pradiniam kreditoriui. 2013 m. spalio 18 d. Kredito unijai pateiktas prašymas leisti grąžinti paskolą anksčiau numatyto laiko. 2013 m. spalio 25 d. Kredito unijos valdybai pateiktas prašymas 11 453,13 Eur (41 600 Lt) dydžio pajinį įnašą nukreipti galutiniam paskolos dengimui ir tą pačią dieną Kredito unijos įgaliotas asmuo J. Č. Vilniaus 2-ajam notarų biurui pateikė kartu su sutartinės hipotekos lakšto originalu prašymą išregistruoti sutartinės hipotekos sandorį, nes sutartine hipoteka užtikrinta atsakovės prievolė baigėsi tinkamu jos įvykdymu. Todėl Kredito unija paprašė perduoti duomenis hipotekos registrui dėl minėto sutartinės hipotekos sandorio išregistravimo. Kadangi 2014 m. balandžio 7 d. įsiteisėjo teismo nutartis dėl bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo, atsakovė turėjo gauti pranešimus dalyvauti šioje bankroto byloje, kaip kreditorė, turinti negrąžintą pajinį įnašą. Tačiau jokių raginimų dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo nebuvo gauta.

5.       Ieškovė pateiktame dublike papildomai nurodė nesutinkanti su atsakovės teiginiu, kad Paskolos sutarties įvykdymą patvirtina 2013 m. spalio 18 d. ir 2013 m. spalio 25 d. Prašymai Kredito unijai, nes pirmojo prašymo pateikimo metu Paskolos sutartis buvo įvykdyta iš dalies (negrąžinta suma sudarė 11 482,97 Eur (39 616,27 Lt)) ir Kredito unijos bankroto administratoriui perduotas 2013 m. spalio 21 d. sprendimas dėl pagrindinės paskolos pakeitimo sąlygų, užfiksuojant paskolos likutį – 11 482,97 Eur (39 616,27 Lt) (2013 m. spalio 21 d.) ir paskolos dengimui nukreipiant 12 028,98 Eur (41 500 Lt) dydžio papildomą pajų, o paskolos grąžinimą užtikrinant trijų žemės sklypų įkeitimu. Termino pabaigoje paskolos likutis grąžintinas iš Kredito unijai perduoto 12 028,98 Eur (41 500 Lt) papildomo pajaus. Atsakovės prašymu, paskolos grąžinimo terminas buvo keičiamas du kartus – 2011 m. balandžio 25 d. ir 2012 m. liepos 24 d. bei nustatytas galutinis paskolos grąžinimo terminas – 2014 m. liepos 25 d. Antrojo prašymo pateikimo metu paskolos likutis nebuvo grąžintas, nes tam nebuvo teisinių prielaidų: nesuėjęs Paskolos sutarties įvykdymo terminas; Kredito unijoje nepriimtas sprendimas dėl pajaus grąžinimo atsakovei, todėl ji neturėjo teisės pasinaudoti įskaitymu. Kadangi atsakovės pajinis įnašas sudarė Kredito unijos turtą, o pajinio įnašo dalies grąžinimas reiškė disponavimą Kredito unijos turtu, sprendimą grąžinti atsakovei pajinį įnašą galėjo ir turėjo priimti Kredito unijos valdyba. Papildomai pažymėjo, kad bankroto administratoriui perduoti duomenys rodo, kad iki Kredito unijos bankroto bylos iškėlimo toks sprendimas nebuvo priimtas, todėl iki Kredito unijos veiklos sustabdymo (2014 m. sausio 17 d.) nebuvo pareigos svarstyti atsakovės pajinio įnašo grąžinimo klausimo, nes nebuvo pateikto prašymo ir nebuvo pasibaigęs galutinis paskolos grąžinimo terminas. Taip pat ieškovė dublike nurodė, jog atsakovės 2013 m. spalio 25 d. prašymas dėl galutinio atsiskaitymo pagal Paskolos sutartį, panaudojant papildomą pajų, negali būti laikomas vienašaliu įskaitymu, nes tai dienai atsakovė neturėjo galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į pajiniu įnašu perduotų lėšų grąžinimą; nebuvo Kredito unijos sprendimo dėl savo kapitalo grąžinimo atsakovei bei iki Kredito unijos veiklos sustabdymo Paskolos sutartis liko neįvykdyta, o vėliau Kredito unijos veiklos sustabdymas ir bankrotas eliminavo galimybę sutartį įvykdyti iš papildomu pajumi perduotų lėšų. Nurodė, jog atsakovė nepagrįstai teigė, kad Kredito unijos 2013 m. spalio 25 d. prašymas dėl Paskolos sutartį užtikrinančios hipotekos išregistravimo, reiškia Paskolos sutarties pasibaigimą tinkamai ją įvykdžius. Hipotekos išregistravimas neįrodo, kad tai padaryta dėl pasibaigusios Paskolos sutarties, nes tokio prašymo pateikimo metu buvo įvykdyta didesnė atsakovės įsipareigojimų dalis. Taigi, toks prašymas teiktas, kad baigėsi hipoteka užtikrinta prievolė. Prašyme aiškinama apie visų atsakovės įsipareigojimų Kredito unijai pasibaigimą.

6.       Atsakovė pateiktame triplike papildomai nurodė, kad nėra įrodymų, jog Kredito unijos valdyba nesvarstė atsakovės 2013 m. spalio 25 d. prašymo. Tos pačios dienos notarui pateiktame prašyme Kredito unija nurodė, kad hipoteka užtikrintos prievolės (paskolos) pasibaigė tinkamu įvykdymu. Atsakovė pažymėjo, jog 2013 m. spalio 25 d. prašymas nėra pareiškimas dėl įskaitymo.

7.       Pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė nurodė, kad dėl prievolės neįvykdymo yra kalta Kredito unija. Teigė, kad byloje surinktų įrodymų pakanka atleisti atsakovę nuo prievolės sumokėti ieškovei negrąžintos paskolos likutį. Nurodė, jog Kredito unija neinformavo apie 2013 m. spalio 21 d. Kredito unijos valdybos priimtus sprendimus, neparengė Paskolos sutarties pakeitimų ir nepakeitė sutarties. Taigi, neturint visos informacijos, susiklostė galimybė sąžiningai klysti, kad prašymas yra patenkintas ir skolos likutis buvo padengtas papildomo pajinio įnašo pinigais. 2013 m. spalio mėn. paskolos likutis buvo mažesnis už turimą pajinį įnašą, todėl buvo paprašyta užskaityti papildomo pajaus įnašą galutiniam paskolos grąžinimui ir Unija sutiko pakeisti Paskolos sutarties sąlygas, nustatant 0 procentų dydžio palūkanas bei paskolos grąžinimą termino pabaigoje, jos padengimui nukreipiant 12 028,98 Eur (41 500 Lt) dydžio papildomą pajų. Tačiau tai liko neįgyvendinta dėl pačios Kredito unijos kaltės, nes 2013 m. spalio 21 d. Kredito unijos valdybos posėdyje buvo priimtas sprendimas nukreipti minėtą papildomą pajų paskolos grąžinimui, sutarties termino pabaigoje. Teigė, kad šis sprendimas neįgyvendintas tik dėl Kredito unijos kaltės (ji tapo nemoki).

8.       Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokato padėjėjas Lukas Vitkauskas, iš esmės palaikydamas procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, prašė ieškinį tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-120-808/2021 ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 11 453,13 Eur skolą, 4 123,13 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 435,68 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

10.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei pagal Paskolos sutartį buvo suteikta 72 045 Eur (250 000 Lt) dydžio paskola, kurios galutinis grąžinimo terminas, vėlesniais susitarimais, nustatytas iki 2014 m. liepos 25 d. Kredito unijai nepatenkinus atsakovės 2013 m. spalio 18 d. prašymo leisti grąžinti paskolą anksčiau numatyto laiko, o 2013 m. spalio 21 d. Kredito unijos valdybos posėdyje atidėjus atsakovės prašymo užskaityti papildomo pajaus įnašą galutiniam paskolos dengimui (iki 2014 m. sausio 15 d.), buvo pakeistos Paskolos sutarties sąlygos: suma – 11 482,97 Eur (39616,27 Lt), nustatyta palūkanų norma/pajaus dydis – 0 procentų/104 procentai; paskola grąžinama termino pabaigoje, jos dengimui nukreipiant 12 028,98 Eur (41 500 Lt) dydžio papildomą pajų, atsisakant įkeitimo.

11.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie atsakovės 2013 m. spalio 25 d. prašymo nukreipti jai priklausantį pajinį įnašą galutiniam paskolos dengimui svarstymą ir (ne)patenkinimą. Pažymėjęs tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartyje konstatuota, jog atsakovė neįrodė prievolės pagal Paskolos sutartį tinkamo įvykdymo ir pasibaigimo, taigi, nagrinėjamu atveju nenustatęs, kad atsakovė yra tinkamai įvykdžiusi prievolę (grąžinusi paskolą) pagal Paskolos sutartį, pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl 11 453,13 Eur skolos priteisimo laikė pagrįstu.

12.       Nustatęs, kad 2013 m. spalio 21 d. Kredito unijos valdybos posėdžio metu nebuvo patenkintas atsakovės prašymas užskaityti papildomo pajaus įnašą galutiniam paskolos dengimui, tuo pačiu pritariant dėl Paskolos sutarties sąlygų pakeitimo, tarp kurių ir dėl palūkanų normos/pajaus dydžio – 0 procentų/104 procentai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad, Kredito unijos valdybos sprendimu atsakovei pritaikius 0 procentų dydžio palūkanas, yra nepagrįstas ieškovės prašymas dėl 5 503,03 Eur sutartinių palūkanų priteisimo. Taigi, nustatęs, kad Paskolos sutartis baigėsi 2014 m. liepos 25 d., nuo to momento pirmosios instancijos teismas laikė pasibaigusiu ir pagrindinės prievolės pagal sutartį vykdymą, todėl ieškovės reikalavimą dėl 12 procentų dydžio metininių palūkanų iki visiško paskolos grąžinimo atmetė, kaip nepagrįstą.

13.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo buvo pagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Atsakovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.259 straipsniu, atleisti atsakovę nuo prievolės sumokėti negrąžintos paskolos likutį ieškovei ir tuo pagrindu atmesti ieškovės reikalavimą dėl 11 454,13 Eur skolos priteisimo; netenkinus pirmo reikalavimo, sumažinti priteistą 4 123,13 Eur delspinigių sumą iki 412,31 Eur delspinigių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      Atsakovė nesutinka su skundžiamu sprendimu, nes mano, kad dėl prievolės neįvykdymo yra kalta ne atsakovė, o Kredito unija, iš kurios reikalavimą įsigijo ieškovė, tačiau skundžiamame sprendime apie tai nepasisakyta.

14.2.                      Atsakovės nuomone, byloje surinktų įrodymų pakanka, kad būtų galima taikyti CK 6.259 straipsnį ir atleisti atsakovę nuo prievolės sumokėti negrąžintos paskolos likutį ieškovei.

14.3.                      Kredito unija atsakovės apie 2013 m. spalio 21 d. valdybos posėdyje priimtus sprendimus neinformavo, Paskolos sutarties pakeitimų neparengė ir su atsakove Paskolos sutarties nepakeitė. Atsakovei neturint jokios informacijos apie jos prašymo nagrinėjimo eigą, visiškai suprantama, kad atsakovės atstovai galėjo sąžiningai klysti, kad atsakovės 2013 m. spalio 25 d. prašymas yra patenkintas ir skolos likutis buvo padengtas papildomo pajinio įnašo pinigais.

14.4.                      Lietuvos bankas atšaukė Kredito unijai išduotą licenciją ne dėl atsakovės, o pačios Kredito unijos kaltės. Jei licencija nebūtų buvusi atšaukta ir Kredito unijos finansiniai rodikliai būtų buvę tokie, kad iš papildomų pajinių įnašų būtų galima dengti dalininkų paskolų likučius, 2014 m. liepos 25 d. atsakovės paskolos likutis būtų sudengtas jos turimo papildomo pajaus suma ir atsakovė nebebūtų skolinga ieškovei.

14.5.                      Priteistos netesybos yra akivaizdžiai nepagrįstai per didelės, todėl turi būti mažinamos iki 0,02 procento dydžio ir priteisiami 412,31 Eur delspinigiai.

15.       Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Apeliaciniame skunde atsakovė nepagri?stai nurodo, jog skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepasisake? de?l Kredito unijos kalte?s de?l atsakove?s prievole?s nei?vykdymo ir atsakove?s atleidimo nuo atsakomybe?s. Ieškovė su tokiu nepagri?stu atsakove?s argumentu nesutinka.

15.2.                      Atsakovė bylos pasirengimo metu ir nagrine?jimo iš esme?s metu savo pozicija? de?l ieškinio nepagri?stumo grinde? išimtinai vienu argumentu – prievole? yra i?vykdyta, tode?l ieškinys atmestinas. Atsakovė, pateikdama i?vairius procesinius prašymus (pavyzdžiui, išreikalauti rašytinius i?rodymus), pastaruosius grinde? vieninteliu tikslu – šiais rašytiniais i?rodymais bus i?rodine?jama, jog atsakovė prievole? pilnai i?vykde?. Pirmosios instancijos teismui ištyrus visus i?rodymus, bylos nagrine?jimas iš esme?s buvo užbaigtas. Bylos procesui pere?jus i? baigiama?sias kalbas, atsakovė pateike? baigiama?ja? kalba? raštu, kurioje iške?le? nauja? argumenta? de?l atsakovės atleidimo nuo prievole?s gra?žinti skola? ieškovei de?l tariamos Kredito unijos kalte?s.

15.3.                      Šioje civiline?je byloje nebuvo nagrine?jamos aplinkybe?s de?l Kredito unijos nemokumo priežasc?iu?, de?l jos licencijos panaikinimo, nebuvo nustatine?jama jos kalte? ir/ar kitu? atsakingu? asmenu? kalte?, de?l Kredito unijos nemokumo priežasc?iu?. Nepaisant to, atsakovė baigiamojoje kalboje nepagri?stai nurode?, kad Kredito unija yra kalta de?l kilusiu? finansiniu? sunkumu?, tode?l tariamai de?l šiu? priežasc?iu? atsakovė privalo bu?ti atleista nuo prievole?s gra?žinti gauta? paskola?. Atsižvelgiant i? tai, kas išde?styta, skundžiamame sprendime teise?tai ir pagri?stai pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės baigiamojoje kalboje pateiktu? nauju? aplinkybiu?, kurios nebuvo tirtos nei pasirengimo stadijoje, nei nagrine?jimo iš esme?s metu, tode?l skundžiamas sprendimas yra teise?tas, o atsakovės apeliacinis skundas yra nepagri?stas.

15.4.                      Be to, šioje civilinėje byloje negali būti taikoma CK 6.259 straipsnio norma. Nebuvo sprendžiamas fakto klausimas, ar konkrec?iu atveju buvo Kredito unijos kalte? de?l atsakovės prievole?s nei?vykdymo, atsižvelgiant i? tai, kad nei viena iš proceso šaliu? tokiu? procesiniu? reikalavimu? nepareiške?, Skundžiamame sprendime teise?tai ir pagri?stai nebuvo sprendžiamas šis fakto klausimas.

15.5.                      Byloje ne?ra pateikta duomenu?, kas yra kaltas ar atsakingas de?l Kredito unijos finansiniu? sunkumu?, bankrotas nėra pripažintas tyčiniu, tode?l akivaizdu, jog atsakovės argumentai de?l Kredito unijos ar kitu? asmenu? kalte?s yra nepagri?sti ir deklaratyvu?s.

15.6.                      Atsakovė neteisingai nurodo, jog buvo patenkintas jos 2013 m. spalio 25 d. prašymas. Byloje de?l sandorio pripažinimo negaliojanc?iu išsamiai pasisakyta de?l pajinio i?našo užskaitymo. Pajinio i?našo užskaitymui reikalingas valdybos sprendimas. Pagal Kredito unijos i?statu? 5.45.6., 5.67. punktus ir pagal aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 28 straipsnio 3 dalies 6 punkta?, 33 straipsni?, unijos valdyba priima sprendimus de?l disponavimo unijos turtu (kai sandoriu? suma neviršija 1/10 unijos nuosavo kapitalo), taip pat nagrine?ja unijos nariu? prašymus de?l paskolu? gra?žinimo sa?lygu? ir tvarkos pagal paskolu? komiteto pateiktus pasiu?lymus. Taigi, nors byloje esantys duomenys patvirtina atsakove?s teiginius, kad ji 2013 m. spalio 25 d. pateike? prašyma? Kredito unijai nukreipti jai priklausanti? pajini? i?naša? galutiniam paskolos dengimui, tac?iau duomenu?, kad Kredito unijos valdyba bu?tu? svarsc?iusi ši? klausima? ir de?l jo bu?tu? prie?musi sprendima?, byloje ne?ra. Atsakove?s atžvilgiu 2013 m. spalio 21 d. Kredito unijos valdybos pose?džio metu buvo nutarta prašymo leisti gra?žinti paskola? anksc?iau numatyto laiko netenkinti, atide?ti šio nario prašyma? iki 2014 m. sausio 15 d. Atitinkamai ne?ra pagrindo konstatuoti, kad atsakove? bu?tu? i?rodžiusi aplinkybe?, kad ji savo prievole? Kredito unijai bu?tu? iki galo i?vykdžiusi.

15.7.                      Delspinigiai yra priteisti teisėtai ir pagrįstai, nėra pagrindo jų dydį mažinti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

16.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

17.       Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

18.       Byloje nustatyta, kad Kredito unija ir atsakovė 2010 m. liepos 15 d. sudarė Paskolos sutartį, kurios pagrindu atsakovei suteikta 72 045 Eur (250 000 LTL) dydžio paskola, nustatant grąžinimo terminą iki 2011 m. liepos 25 d. (Paskolos sutarties 2.2 punktas). Vėliau sudarytais susitarimais šalys pratęsė Paskolos sutarties galutinio įvykdymo terminą iki 2014 m. liepos 25 d. Bylos duomenimis, Paskolos sutarties prievolių įvykdymą šalys užtikrino 2010 m. liepos 16 d. sutartine hipoteka (identifikavimo kodas 05120100002527), įkeičiant atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Prieš gaudama paskolą, atsakovė perdavė Kredito unijai 11 453,13 Eur (39 545,37 LTL) papildomą pajinį įnašą – įvykdė Paskolos sutarties 6.3. punkto sąlygą. Kredito unija 2013 m. spalio 25 d. pateikė Vilniaus r. 2-ojo notarų biuro notarei Onai Žurauskienei prašymą Nr. 13/1445 Išregistruoti sutartinės hipotekos sandorį, nurodant, kad sutartine hipoteka prievolė baigėsi tinkamu jos įvykdymu, todėl pagal CK 4.197 straipsnio 5 dalį, iš Hipotekos registro turi būti išregistruota minėta sutartinė hipoteka. Atsakovė 2013 m. spalio 18 d. prašymu kreipėsi į Kredito uniją, kad jai leistų grąžinti paskolą anksčiau numatyto termino. Kredito unijos valdybos 2013 m. spalio 21 d. sprendime dėl pagrindinės paskolos pakeitimo sąlygų, užfiksuota paskolos suma – 11 482,97 Eur (39 616,27 LTK) (likutis 2013 m. spalio 21 d.), kurios grąžinimui (termino pabaigoje) nukreipiamas 12 028,98 Eur (41 500 LTL) dydžio papildomas pajus, o paskolos grąžinimas užtikrinamas, įkeičiant tris žemės sklypus. 2011 m. liepos 25 d. Susitarime Nr. 10-00209 LTL P dėl paskolos sutarties pakeitimo nurodytas paskolos grąžinimo terminas buvo 2012 m. liepos 25 d., o 2012 m. liepos 24 d. Susitarime Nr. 10-00209 LTL P2 nurodyta, kad paskola turi būti grąžinta iki 2014 m. liepos 25 d. Dėl jai priklausančio pajinio įnašo nukreipimo galutiniam paskolos dengimui, atsakovė kreipėsi į Kredito uniją 2013 m. spalio 25 d. Kredito unijos veikla buvo sustabdyta 2014 m. sausio 17 d., Lietuvos bankui atšaukus Kredito unijai išduotą licenciją.

19.       Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3304-781/2014 Kredito unijai iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.). Kredito unijos bankroto administratorės UAB „Verslo konsultantai“ 2014 m. gruodžio 29 d. reikalavimu - įspėjimu Nr. VTK-0731 bei 2015 m. kovo 09 d. pranešimu Nr. VTK-1019 atsakovė buvo paraginta vykdyti iš Paskolos sutarties kylančius įsipareigojimus, nes priešingu atveju Paskolos sutartis bus nutraukta.

20.       Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad Kredito unija ir ieškovė 2018 m. vasario 8 d. sudarė reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovę. Apie tokią sutartį ir reikalavimo teisės perleidimą atsakovė buvo informuota 2018 m. balandžio 3 d. pranešimu dėl kreditoriaus pasikeitimo. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2303-614/2020 atsakovės ieškinys ieškovei ir Kredito unijai dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia ir sandorių nuginčijimo (pagal Paskolos sutartį su vėlesniais pakeitimais bei papildymais; dėl reikalavimo teisių perleidimo pirkimo-pardavimo sutarties bei dėl hipotekos ir įkeitimo teisių perleidimo sutarties dalies) buvo atmestas. Sprendime Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad nėra pagrindo laikyti, jog kreditoriniai įsipareigojimai pirminei kreditorei buvo pasibaigę pajaus įskaitymu 2013 metais (ar 2014 metais) arba jo nukreipimu dengti paskolos likutį; kad hipotekos sandorį buvo nuspręsta išregistruoti dėl esmingai sumažėjusio atsakovės įsipareigojimo, esant padengtai didžiajai daliai paskolos; atsisakius vienos prievolių vykdymo užtikrinimo priemonės, liko galioti kita – atsakovės reikalavimo teisė į pajinį įnašą ar teisė reikalauti pajinio įnašo įskaitymo paskolos likučio dengimui, atidėjus iki sutarties termino pabaigos; kad kreditorės valia dėl hipotekos sandorio išregistravimo savaime neįrodo prievolių tinkamo įvykdymo, kadangi prievolė pirminei kreditorei pagal Paskolos sutartį nustatytu terminu nebuvo įvykdyta ir nebuvo grąžinta visa paskolos suma. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-66-370/2021 Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

21.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad atsakovė yra tinkamai įvykdžiusi prievolę (grąžinusi paskolą) pagal Paskolos sutartį, ieškovės reikalavimą dėl 11 453,13 Eur skolos priteisimo laikė pagrįstu. Sprendė, jog ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo buvo pagrįstas.

22.       Atsakovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu ir jame išdėstytais pirmosios instancijos teismo motyvais bei išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad dėl prievolės neįvykdymo kalta yra Kredito unija, iš kurios reikalavimą įsigijo ieškovė, ir dėl jos kaltės pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Atsakovės teigimu, buvo pagrindas taikyti CK 6.259 straipsnį ir atleisti ją nuo prievolės sumokėti negrąžintos paskolos likutį ieškovei. Nurodo, jog atsakovei neturint jokios informacijos apie jos prašymo nagrinėjimo eigą, suprantama, kad atsakovės atstovai galėjo sąžiningai klysti, jog jos 2013 m. spalio 25 d. prašymas yra patenkintas ir skolos likutis buvo padengtas papildomo pajinio įnašo lėšomis. Atsakovė taip pat pabrėžia, kad jei licencija nebūtų buvusi atšaukta ir Kredito unijos finansiniai rodikliai būtų buvę tokie, kad iš papildomų pajinių įnašų būtų galima dengti dalininkų paskolų likučius, 2014 m. liepos 25 d. atsakovės paskolos likutis būtų sudengtas jos turimo papildomo pajaus suma ir atsakovė nebebūtų skolinga ieškovei. Be to, priteistos netesybos yra per didelės.

23.       Ieškovė, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad bylos procesui pere?jus i? baigiama?sias kalbas, atsakovė pateike? baigiama?ja? kalba? raštu, kurioje iške?le? nauja? argumenta? de?l atsakovės atleidimo nuo prievole?s gra?žinti skola? ieškovei de?l Kredito unijos kalte?s. Šioje civiline?je byloje nebuvo nagrine?jamos aplinkybe?s de?l Kredito unijos nemokumo priežasc?iu?, de?l jos licencijos panaikinimo, nebuvo nustatine?jama jos kalte? ir/ar kitu? atsakingu? asmenu? kalte?. Nepaisant to, atsakovė baigiamojoje kalboje nepagri?stai nurode?, kad Kredito unija yra kalta de?l kilusiu? finansiniu? sunkumu?, tode?l de?l šiu? priežasc?iu? atsakovė privalo bu?ti atleista nuo prievole?s gra?žinti gauta? paskola?. Ieškovės teigimu, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nevertino atsakovės baigiamojoje kalboje pateiktu? nauju? aplinkybiu?, kurios nebuvo tirtos nei pasirengimo stadijoje, nei nagrine?jimo iš esme?s metu. Ieškovė pažymi, jog atsakovės teiginys, kad buvo patenkintas jos 2013 m. spalio 25 d. prašymas, yra nepagrįstas.

Dėl Kredito unijos kaltės ir CK 6.259 straipsnio taikymo.

24.       Atsakovė savo prievolę atsiskaityti su ieškove pagal Paskolos sutartį ginčija, iš esmės argumentuodama Kredito unijos, kaip kreditorės, kaltę, ir kad prievolė buvo neįvykdyta dėl jos kaltės. Atsakovės teigimu, buvo pagrindas taikyti CK 6.259 straipsnį ir atleisti ją nuo prievolės sumokėti negrąžintos paskolos likutį ieškovei. Teisėjų kolegija su nurodytais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

25.       Nagrinėjamoje byloje nurodytas atsakovės reikalavimas nebuvo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme, šį reikalavimą atsakovė pateikė tik baigiamųjų kalbų metu, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisingumo principo sampratą, siekdama tinkamai išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, pasisako ir dėl Kredito unijos kaltės bei CK 6.259 straipsnio taikymo.

26.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės (CK 6.259 straipsnio 1 dalis). Pagal tokį teisinį reglamentavimą nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolės. Net ir konstatavus kreditoriaus kaltės dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo buvimą, CK 6.259 straipsnis palieka teismo diskrecijai spręsti, ar kreditoriaus kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. sudaro pagrindą sumažinti skolininko atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008). Šalių bendradarbiavimo principas reikšmingas vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija, reikšminga prievolei vykdyti, iš sutarties sąlygų kilusiems neaiškumams pašalinti, ar nebuvo pažeista šalių turtinių interesų pusiausvyra ir ar viena šalis iš šio sandorio negavo nepagrįstos naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-3/2006).

27.       Atsakovė nurodo, kad Lietuvos bankas atšaukė Kredito unijai išduotą licenciją ne dėl atsakovės, o pačios pradinės kreditorės – Kredito unijos kaltės. Teigia, kad jei Kredito unijai licencija nebūtų buvusi atšaukta ir jos finansinė padėtis būtų buvusi tokia, kad iš papildomų pajinių įnašų būtų galima dengti Kredito unijos dalininkų paskolų likučius, 2014 m. liepos 25 d. atsakovės paskolos likutis būtų sudengtas jos turimo papildomo pajaus suma ir atsakovė nebebūtų skolinga ieškovei.

28.       Ar konkrečiu atveju buvo kreditoriaus kaltė, yra fakto klausimas. Kreditoriaus kaltė, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą nepreziumuojama (CK 6.259 straipsnis), nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2014).

29.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog Kredito unijos licencijos praradimas ir finansinės padėties pablogėjimas yra tiesioginės atsakovės negalėjimo įvykdyti prievolę priežastys. Pažymėtina, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). CK 6.200 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Kredito unija ir atsakovė sudarė Paskolos sutartį, kurios pagrindu atsakovė prisiėmė prievolę grąžinti gautą 72 045 Eur paskolą ir mokėti kitus su paskola susijusius mokesčius. Iš bylos duomenų nustatyta, jog atsakovė, ieškovei įgijus reikalavimo teisę į atsakovę, nėra ieškovei sumokėjusi 11 453,13 Eur skolos likučio. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, priteisė ieškovės naudai iš atsakovės ir 4 123,13 Eur delspinigius. Tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo ieškovė neskundžia. Taigi, vertinant, ar atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei skolą ir delspinigius, būtina atsakyti į klausimą, ar dėl Kredito unijos kaltės atsakovė neįvykdė prievolės. Šiuo atveju atsakovė iš esmės tapatina savo prievolės pasibaigimą, užskaičius jos pajinį įnašą Kredito unijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovės atstovai galėjo pagrįstai tikėtis, kad atsakovės 2013 m. spalio 25 d. prašymas dėl pajinio įnašo užskaitymo buvo patenkintas, todėl ir atsakovės prievolė buvo pasibaigusi. Pažymėtina, jog, negavus patvirtinimo, kad atsakovės prašymas buvo patenkintas, nebuvo ir pagrindo preziumuoti Kredito unijos valdybos sprendimą užskaityti pajinį įnašą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurioms esant būtų galima spręsti, jog atsakovės atstovai turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad pajinis įnašas buvo užskaitytas. Byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, jog Kredito unijos veiksmai leido atsakovės atstovams suprasti priešingai.

30.       Be to, nustatyta, jog Kredito unijai Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3304-781/2014 iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo, Lietuvos apeliaciniam teismui 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-680/2014 palikus apskųstą nutartį nepakeistą. Ir bylos duomenys patvirtina, ir pati atsakovė pripažįsta, jog Kredito unijai buvo atšaukta licencija, Lietuvos bankas sustabdė jos veiklą 2014 m. sausio 17 d. Atsakovė prašymą užskaityti pajinį įnašą pateikė 2013 m. spalio 25 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp atsakovės prašymo pateikimo ir Kredito unijos veiklos sustabdymo yra per trumpas laiko tarpas, todėl vertintina, jog atsakovės prašymo pateikimo metu Kredito unijos finansinė padėtis jau galėjo būti pablogėjusi. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtu atveju nebūtų buvę ir pagrindo tenkinti atsakovės prašymą, kadangi Kredito unija jau patyrė finansinių sunkumų, galimai buvo jau faktiškai nemoki, todėl neturėjo ir teisės išimtinai tenkinti atsakovės prašymą. Tokiu atveju, suteikus pirmumo teisę atsakovei, nepagrįstai būtų buvusios pažeistos kitų Kredito unijos kreditorių teisės bankroto proceso metu, išimtinai tenkinus atsakovės reikalavimą ir taip suteikus jai pirmumo teisę prieš kitus kreditorius.

31.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčo atveju už savo prievolės pagal Paskolos sutartį įvykdymą buvo išimtinai atsakinga atsakovė, prievolės įvykdymo rezultatas priklausė tik nuo atsakovės valios ir pastangų, o atsakovės 2013 m. spalio 25 d. prašymo netenkinimas (taigi, ir Kredito unijos bankrotas) negali būti prilyginimas Kredito unijos kaltei. Konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju Kredito unijos kaltė nenustatyta.

Dėl delspinigių.

32.       Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad priteisti delspinigiai yra per dideli, priteista suma turėtų būti 412,31 Eur. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.

33.       Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nes tai, jog sudarydamos sutartį šalys nustato nemažus delspinigius, dar nereiškia prieštaravimo viešajai tvarkai, todėl, sprendžiant dėl priteistų delspinigių dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kokio dydžio delspinigiai pasirinkti šalių valia ir sulygti sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008).

34.       Kiekvienu konkrečiu atveju tinkamu netesybų dydžiu gali būti pripažintas skirtingas netesybų dydis, todėl neįmanoma nustatyti vienodo, visiems atvejams skirto, netesybų tarifo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 proc. tarifu, o tai, ar konkretus netesybų dydis teismo nustatytas pagrįstai, sprendžiama įvertinant, ar teismas nepažeidė įstatymų, kuriuose suformuluoti jų mažinimo atvejai ir kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007).

35.       Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovė ir Kredito unija Paskolos sutartimi aiškiai sulygo, jog atsakovė Paskolos sutarties nevykdymo atveju mokės 0,2 procentų dydžio delspinigius. Atsakovė yra verslininkė, sudarydama Paskolos sutartį, susipažino su Paskolos sutarties sąlygomis ir su jomis sutiko. Sutikdama su tokiomis sąlygomis, būdama protinga ir atsakinga verslo subjekte, atsakovė turėjo suvokti galimas pasekmes Paskolos sutarties nevykdymo atveju ir kokio dydžio delspinigius jai teks sumokėti. Taigi, ieškovei perėmus iš Kredito unijos reikalavimą, nėra pagrindo ir mažinti sulygtas netesybas.

Dėl procesinės bylos baigties.

36.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

37.       Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

38.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

39.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

40.       Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė tik ieškovė. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

41.       Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 452 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

42.       Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.).

43.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės prašoma priteisti 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl atstovavimo apeliacinės instancijos teisme, suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovės prašymas tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EDS Invest“, juridinio asmens kodas 304478449, naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BM Service“, juridinio asmens kodas 300613853, 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                                                                       Rūta Burdulienė

               Rosita Patackienė

               Neringa Švedienė