Baudžiamoji byla Nr. 2K-526-693/2015

  Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00534-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.7.

2.1.14.

2.1.15.3.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajai I. M.,

nuteistosios gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Aivarui Giliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo I. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per bausmės laikotarpį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Iš I. M. nukentėjusiajam V. B. (V. B.) priteista 75,41 Eur turtinės ir 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atstovui pagal įstatymą J. B. (J. B.) priteista 636,62 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu I. M. dėl kaltinimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius nusikaltimo, o pagal 139 straipsnio 1 dalį neįrodžius jos dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. I. M. iš N. B. priteista 1 000 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, prokurorės ir nuketėjusiojo atstovo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. M. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 139 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdama beveislio mišrūno šuns vardu Runis savininkė, pažeisdama Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo 1997 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. VIII-500 (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-587 redakcija) 5 straipsnio 3 dalies reikalavimus bei Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-293 patvirtintų Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklių 14 punkto reikalavimus (Gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, kad jiems priklausantys gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, nesužeistų kitų gyvūnų) bei 24 punkto reikalavimus (Sodininkų bendrijų valdose ir atvirose atskirų privačių statinių valdose šunys turi būti laikomi uždaryti voljeruose ar pririšti. Šuo turi būti pririšamas taip, kad neišeitų už savininkui priklausančio sklypo ribų. Kiekvienu konkrečiu atveju voljero aukštis bei konstrukcija turi būti tokie, kad jame laikomas šuo, priklausomai nuo gyvūno dydžio, negalėtų iš jo iššokti ir pabėgti. Šuniui prieinamoje vietoje privalo stovėti šuns būda, kurios dydis turi būti toks, kad šuo galėtų lengvai įeiti, apsisukti ir gulėti), 2013 m. gegužės 1 d., apie 18.30 val., elgdamasi neatsargiai, neužtikrino, kad šuo Runis būtų voljere jos namų, Širvintų r., (duomenys neskelbtini), kieme. Dėl to 2013 m. gegužės 1 d., apie 18.30 val., mažamečiui V. B. (g. 2001 m. liepos 2 d.) ir jo motinai N. B. einant viešu (duomenys neskelbtini) kaimo, Širvintų r., keliu, šuo Runis iššoko iš voljero, pabėgo bei užpuolė ir apkandžiojo mažametį, taip nukentėjusiajam V. B. padarydamas kąstines žaizdas dešiniame dilbyje su raumenų fascijos pažeidimu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje neįrodyta, jog būtent I. M. buvo šuns savininkė, taigi ji negalėjo pažeisti šunų laikymo taisyklių, dėl kurių pažeidimo buvo sužalotas žmogus, todėl pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ji buvo išteisinta.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus nustatydamas šuns savininką. Teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą ir įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad I. M. buvo šuns savininkė, todėl turėjo pareigą  rūpintis, kad būtų laikomasi šunų laikymo taisyklių. Teismas padarė išvadą, kad už šuns veiksmus, dėl kurių nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo, atsakinga būtent I. M..

Kasaciniu skundu nuteistoji I. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendį.

Kasatorė skunde kelia klausimą dėl šuns savininko tinkamo nustatymo, ji kritikuoja apeliacinės instancijos teismo sprendimą tik ją laikyti šuns šeimininke, nes, jos manymu, šuo priklauso tiek jai, tiek jos vyrui, tiek mamai, t. y. jų šeimai. Šunį pirko jos vyras sūnui. Vilniaus apygardos teismas šios problemos nekėlė, nesiaiškino dėl savininko tinkamo nustatymo, rėmėsi jos pačios parodymais ikiteisminio tyrimo metu. Širvintų rajono apylinkės teismas tokiais parodymais nesirėmė ir konstatavo, kad negalima teigti, jog ji yra šuns savininkė, apeliacinės instancijos teismas nesigilino į duomenų apie šuns nuosavybę gavimo būdus, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus.

Nuosprendyje nurodyta, kad neatsargumas pasireiškė tuo, kad buvo netinkamas voljeras šuniui, tačiau ikiteisminio tyrimo metu šis klausimas nebuvo tirtas, nesiaiškinta, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo pagamintas voljeras ir kas jį pagamino. Dėl šių aplinkybių pati kasatorė niekada nebuvo apklausta. Teismo išvados, kad I. M. kalta dėl padarytos nusikalstamos veikos, kad būtent ji elgėsi nerūpestingai, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra neparemtos jokiais įrodymais, gautais įstatymo nustatyta tvarka. Jokiais įrodymais neparemta aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymo momentu, būtent iš jos buvo galima reikalauti teisingo elgesio. Pripažįstant ją šuns savininke ir konstatuojant, kad nustatytas jos neteisėtas elgesys laikant šunį netinkamame voljere, buvo šiurkščiai pažeistos BK 2 straipsnio 3 dalis ir 16 straipsnio 3 dalis.

Kasatorė tvirtina, kad, apklausinėjama apie šuns nuosavybę, ji buvusi priversta savininke nurodyti save arba kurį nors šeimos narį, todėl tokios situacijos sudarymas turi būti traktuojamas kaip vertimas duoti parodymus prieš save arba savo šeimos narius. Ji dėl to buvo apklausiama be advokato. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, žinodami, kad šuns nuosavybės klausimas bus pagrindas jai pareikšti įtarimus, apie tai neįspėjo ir BPK 51 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos tokioje situacijoje paskirti jai gynėją nevykdė. Kasatorės  teigimu, renkant duomenis ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti BPK 21 straipsnio 4 dalis, 82 straipsnio 2 dalis, 51 straipsnio 2 dalis, Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis.  Buvo sudaryta situacija, kurioje ji buvo priversta duoti parodymus prieš save ir savo šeimos narius.

Į prašymą leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo atsakyta neigiamai, prokurorė 2013 m. spalio 31 d. nutarimu neleido susipažinti su bylos medžiaga.

Kasatorė nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme civilinis ieškinys I. M. nebuvo pareikštas, dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas ieškinio ir nenagrinėjo. Civilinis ieškinys buvo pareikštas atsakovui R. M.. Ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti surinkti įrodymai, patvirtinantys ieškinio pagrįstumą. N. B. ikiteisminio tyrimo metu niekada nebuvo pripažinta nukentėjusiąja ir civiline ieškove, R. M. niekada nepripažintas civiliniu atsakovu, taigi ieškinys nebuvo pagrįstas ikiteisminio tyrimo duomenimis.

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kad civiliniam ieškiniui nekeliami jokie reikalavimai. BPK 113 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių baudžiamojo proceso normos nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos. Taigi kilus klausimams dėl civilinio ieškinio pagrindo ar dalyko bei jo formos, turėtų būti taikomi CPK 111 straipsnis ir 135 straipsnis. Civilinis ieškinys savo forma ir turiniu turi atitikti bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus. Šioje byloje nukentėjusysis bei jo atstovas nepasinaudojo teise pareikšti civilinį ieškinį I. M., taigi apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo civilinės atsakomybės klausimą neesant civilinio ieškinio, taip pažeisdamas BPK 109, 113 straipsnių reikalavimus. Teismas turėjo ieškinį palikti nenagrinėtą, o nukentėjusysis galėtų jį reikšti civilinio proceso tvarka.

Nuteistosios I. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį

I. M. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteista pagal BK 139 straipsnio 1 dalį už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Teismas nustatė, kad nusikalstama veika pasireiškė tuo, jog I. M. šuo, dėl netinkamos priežiūros ištrūkęs iš voljero, apkandžiojo vaiką, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Esminis kasatorės argumentas, kad ji nėra šios nusikalstamos veikos subjektas, nes nenustatyta, kad būtent ji buvo šuns, sužalojusio nukentėjusįjį, savininkė, nes šuo priklausė visai šeimai.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas išdėstė įrodymų šaltinius, pasisakė dėl jų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Teismas motyvavo savo išvadas, kad šuo yra I. M. ir ji yra atsakinga už netinkamą jo priežiūrą, dėl to šuo apkandžiojo mažametį V. B. padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas šuns savininką, vertino: pačios I. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, kur ji pripažino buvusi šuns šeimininkė, nepaisant to, kad šuo buvo laikomas visos šeimos gyvūnu; liudytojo A. G. (gydytojo veterinaro) parodymus apie tai, kad dėl šuns vakcinacijos kreipėsi I. M.; liudytojų R. M., O. G. parodymus.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme pati I. M. aiškiai nurodė kaltę pripažįstanti iš dalies, nesutinkanti tik dėl sveikatos sutrikdymo masto kaip sunkaus, kartu duodama parodymus teigė, kad šuo šeimoje yra visų, nežino, ar šuo jos. R. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad šuo šeimos, tačiau galiausiai patvirtino, kad šuns savininkė yra žmona.

Taigi apeliacinės instancijos teismas  įvertino visų šiai aplinkybei nustatyti svarbių liudytojų parodymus, kartu ir visos M. šeimos narių parodymus apie tai, kas yra šuns šeimininkas. Iš šių parodymų visumos vertinimo teismas padarė išvadą, kad šuns savininkas, privalantis prisiimti atsakomybę už šuns veiksmus, yra būtent I. M.. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ta aplinkybė, jog prie šuns įgijimo ir auginimo prisidėjo ir kiti šeimos nariai, nešalina pačios I. M. kaip šuns savininkės atsakomybės. Kasacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nusikalstamos veikos subjektas nustatytas teisingai, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl šio fakto padaryta nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Nėra pagrindo sutikti su skunde keliamu klausimu dėl kaltės. BK 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika padaroma tik neatsargia kaltės forma. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio išplaukia, kad teismas konstatavo, jog I. M. kaltė pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu. Nusikalstamas nerūpestingumas reiškia, kad asmuo nenumatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai pagal Baudžiamojo kodekso atitinkamą straipsnį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju nusikalstamas nerūpestingumas pasireiškė tuo, jog I. M. nenumatė, kad jos šuo, būdamas voljere, gali iš jo iššokti ir sužaloti žmogų, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti. Teismas I. M. pareigą kildino iš teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų laikymą ir priežiūrą, pagal kuriuos šunys turi būti laikomi uždaryti voljeruose ar pririšti, jos kaltė pasireiškė tuo, kad ji nepasirūpino tinkamo aukščio voljero įrengimu, dėl to šuo iššoko iš jo ir sužalojo žmogų. Teismas nuosprendyje aiškiai išdėstė teisės aktų nuostatas, kuriose įtvirtintos pareigos, kaip reikia prižiūrėti gyvūnus, kokios sąlygos turi būti užtikrinant saugumą (Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d m. sprendimu Nr. 1-293 patvirtintos Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklės).

Darytina išvada, kad I. M., augindama šunį ne pirmus metus, turėjo pasirūpinti saugaus tinkamo aukščio voljero įrengimu ar kitomis priemonėmis, apsaugančiomis nuo šuns ištrūkimo ir laisvo priėjimo prie svetimų žmonių, tačiau tai nebuvo padaryta. Teismo posėdžio metu buvo nurodyta, kad tik po įvykio voljeras buvo paaukštintas ir uždengtas. Taigi šios aplinkybės leidžia teigti, kad ji galėjo ir turėjo numatyti, jog nesaugus šuns laikymas gali sukelti padarinių, susijusių su kitų žmonių sveikatos sutrikdymu.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad I. M. veika pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, įstatymo taikymo klaidų pagal skunde nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teisme nepadaryta.

Dėl skunde nurodytų baudžiamojo proceso pažeidimų

Kasatorė teigia, kad ji buvo priversta savininke nurodyti save arba kurį nors šeimos narį, buvo apklausiama be advokato, pareigūnai nevykdė pareigos įspėti dėl BPK 51 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos paskirti gynėją.

Pažymėtina, kad I. M. ikiteisminio tyrimo  metu kaip liudytoja, kuriai taikoma apsauga nuo parodymų davimo prieš save ar šeimos narius, nebuvo apklausta (BPK 82 straipsnio 3 dalis), byloje fiksuotos apklausos po jai pareikštų įtarimų, kaip įtariamajai, visų šių apklausų metu ji sutiko duoti parodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmą kartą I. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta 2013 m. rugpjūčio 9 d. kaip įtariamoji, protokole ji nurodė, kad gynėjas pirmoje apklausoje jai nereikalingas, kad kaltinimus ji visiškai pripažįsta. Taigi gynėjas šioje apklausoje nedalyvavo pačios I. M. sutikimu. Antrą kartą ikiteisminio tyrimo metu apklausiama I. M. 2014 m. birželio 6 d. nurodė sutinkanti, kad apklausoje dalyvautų gynėjas advokatas V. Bužinskas. Šios apklausos metu ji patvirtino anksčiau duotus parodymus ir nurodė, kad nesutinka su nustatytu sužalojimo mastu, protokolo turinį patvirtino pati savo parašu, kartu protokole pasirašė ir gynėjas advokatas V. Bužinskas. Šios aplinkybės paneigia kasatorės skundo teiginius, kad ji buvo verčiama duoti parodymus prieš save ar šeimos narį bei pažeista jos teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo metu.

Kasaciniame skunde kaip proceso pažeidimas nurodomas faktas, kad I. M. nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga. Iš tiesų byloje atliekant ikiteisminį tyrimą buvo priimtas prokurorės nutarimas neleisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau pažymėtina, kad BPK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė spręsti dėl leidimo susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad prokuroras turi teisę neleisti susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi, jei toks susipažinimas, prokuroro manymu, galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei, toks sprendimas turi būti motyvuotas. Iš prokuroro nutarimo turinio matyti, kad jame pateikti aiškūs prašymo netenkinimo motyvai, t. y. kad atliekami tyrimo veiksmai, reikalingi pareikštiems įtarimams patikslinti, ir tik atlikus šiuos ikiteisminio tyrimo veiksmus bus galima priimti galutinius procesinius sprendimus. Tame pačiame nutarime nurodyta, kad I. M. turi teisę nutarimą skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad šia teise ji nepasinaudojo, be to, pranešus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą jai buvo suteikta teisė susipažinti su bylos medžiaga, šia teise I. M. pasinaudojo, pateikė savo pastabas, kartu su bylos medžiaga susipažino ir jos gynėjas. Taigi esminio procesinio pažeidimo, atsisakant leisti I. M. susipažinti su nebaigto ikiteisminio tyrimo duomenimis, nepadaryta.

Dėl civilinio ieškinio nagrinėjimo

Skunde teigiama, kad sprendžiant civilinį ieškinį buvo padaryti proceso pažeidimai, nes civiliniu atsakovu buvo nurodytas R. M., o ne I. M., civilinis ieškinys neatitiko jam keliamų reikalavimų, todėl negalėjo būti tenkinamas.

Iš tiesų ieškovo V. B. civiliniame ieškinyje kaip atsakovas buvo nurodytas R. M. ir teisminio proceso metu jo atstovas neprašė pakeisti atsakovo.

               Pagal BPK 112 straipsnio 1 dalies prasmę civilinis ieškinys pareiškiamas rašytine forma, paduodant pareiškimą prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau, kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Ir baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio pareiškimas savo forma ir turiniu turi atitikti bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (CPK 111, 135 straipsniai). Jame nurodomos šalys (ieškovas, atsakovas), dalyvaujančios procese, aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, žalos pobūdis ir dydis, motyvai, kuriais nustatomas žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga).

               Civilinio ieškinio procesas baudžiamojoje byloje grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad šiame procese dalyvauja dvi šalys – civilinis ieškovas ir nusikalstama veika žalą padaręs asmuo (kaltinamasis) ir (ar) už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (atsakovas). Būtent dviejų šalių buvimas sudaro tinkamas sąlygas procesui dėl žalos atlyginimo vykti, įgyvendinant jame rungimosi principą. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Tačiau civilinio ieškovo statusą pareiškėjas įgyja ne nuo ieškinio padavimo, o nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo procesinio sprendimo pripažinti ieškovu priėmimo momento. Paprastai už nusikalstama veika padarytą žalą materialiai atsako pats kaltinamasis (įtariamasis), bet atskiru procesiniu sprendimu jis atsakovu neįvardijamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

Šiuo atveju byloje I. M. iš tiesų nebuvo nurodyta kaip civilinė atsakovė ieškovo V. B. civiliniame ieškinyje ir teismo proceso metu jo atstovas neprašė pakeisti atsakovo, tai galėtų būti vertinama kaip procesinis pažeidimas. Kita vertus, pažymėtina, kad teismo posėdžio metu pati kaltinamoji I. M. nurodė, kad turtinę žalą pripažįsta, nesutinka su neturtinės žalos dydžiu, kuris, pasak jos, yra per didelis. Taigi pati kaltinamoji civilinį ieškinį pripažino kaip pareikštą jai kaip civilinei atsakovei ir nekėlė klausimo dėl ieškinio formos netinkamumo, apie tai nepasisakė ir jos gynėjas, dalyvavęs procese. Nukentėjusiojo atstovas advokatas baigiamojoje kalboje aiškiai nurodė, kad R. M. kaip civilinis atsakovas buvo nurodytas dėl to, jog toje ikiteisminio tyrimo stadijoje nebuvo aiškus už veiką atsakingas asmuo. Kartu atstovas patikslino, kad kaltinimą pareiškus I. M. civilinis ieškinys pateikiamas būtent jai, kaip tinkamai atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai paaiškino, kodėl mano, jog būtent I. M. yra pareikštas civilinis ieškinys. Teismas nurodė, kad ieškinys iš esmės atitiko jo turiniui keliamus reikalavimus, ir teismas jį vertino kaip pareikštą dėl nusikalstamos veikos kaltam asmeniui. Taigi nepaisant formalaus pažeidimo nenurodant I. M. kaip civilinės atsakovės, ši aplinkybė, atsižvelgiant į I. M. poziciją dėl pareikšto ieškinio – ji ginčijo ieškinį, teismo posėdžio protokolo turinį, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvus, darytina išvada, kad šis pažeidimas nepripažintinas esminiu, nes nesuvaržė I. M. teisių ir nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad neturtinė ir turtinė žala priteista teisėtai, civilinis ieškinys išspręstas teisingai.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

Kasacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios I. M. gynėjas pateikė prašymą priteisti proceso išlaidas I. M. už gynybą kasacinės instancijos teisme.

Prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas. BPK 105 straipsnio 6 dalyje yra numatyta galimybė priteisti privataus kaltinimo byloje proceso išlaidas iš procesą inicijavusios šalies, tačiau BPK 105 straipsnio 6 dalis nenumato, kad tokios išlaidos turi būti priteisiamos visais atvejais. BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.  Baudžiamoji byla pradedama tik pagal nukentėjusiojo skundą dėl BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (privataus kaltinimo bylos) ir šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas. 

Šioje byloje N. B. pareiškimas buvo tik vada pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK  166 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ikiteisminį tyrimą pavesta vykdyti ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokuroras surašė kaltinamąjį aktą, kuriuo  I. M. kaltino padarius nusikaltimą, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, perdavė bylą nagrinėti teismui, palaikė valstybinį kaltinimą. Vėliau veika buvo perkvalifikuota pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, tačiau byla į privataus kaltinimo procesą neperėjo. Tik bylose, kurios pradedamos pagal nukentėjusiojo skundą dėl BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (privataus kaltinimo bylos) ir kuriose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, gali būti taikoma BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostata ir kaltinamąjį išteisinus teismas gali nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

Atsižvelgiant į tai, kad I. M. yra pripažinta kalta dėl nusikalstamos veikos padarymo pagrįstai, jos skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas. Byla nebuvo nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, todėl nėra pagrindo tenkinti gynėjo prašymo dėl išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios I. M. kasacinį skundą.

Atmesti nuteistosios I. M. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko prašymą priteisti 400 Eur proceso išlaidų už gynybą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

Teisėjai                                 Olegas Fedosiukas

                                  Aurelijus Gutauskas

                                  Vytautas Masiokas