Civilinė byla Nr. e2-1156-943/2020

                Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01171-2019-8

                Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

                3.1.18.1.1; 3.1.18.1.1.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltchem“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-282-440/2020, kuria netenkintas ieškovės prašymas ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pradėtoje pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grizenta“ dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Baltchem“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 46 873,57 Eur skolą, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovės turtą. Ieškovė nurodė, kad vadovaujantis viešai prieinamais duomenimis nustatyta, kad prieš keturis mėnesius yra įkurta nauja įmonė UAB „Armafrė“, kurios vadovu yra atsakovės vadovo sūnus A. Z.. Pagal ieškovės turimą informaciją atsakovės direktorius dirba šioje įmonėje ir jai vadovauja. Ieškovė mano, kad atsakovė veiklos nebevykdo ir ketina perkelti įmonės veiklą į atsakovės vadovo sūnaus įmonę. Tokia nuomonė susidaro, nes nauja įmonė įsteigta po bylos iškėlimo teisme, naujai įkurta įmonė vykdo tokią pačią veiklą. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį įrodo ir tai, kad atsakovei ieškinio suma yra didelė, todėl atsakovė gali neturėti lėšų sumokėti priteistą skolą.

3.       Atsakovės atstovas paaiškino, kad įmonė UAB „Grizenta“ tebevykdo veiklą, teikia paslaugas, techniką nuomoja, turi turto, įmonėje įsiskolinimų nėra. Darbuotojų skaičius yra sumažėjęs dėl paskelbto karantino ir sumažėjusių darbų apimties. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad ieškovo teiginiai, jog atsakovės vadovas dirba naujai įsteigtoje įmonėje, neatitinka tiesos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Šiaulių apygardos teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.

5.       Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškiniu keliamus reikalavimus nusprendė, kad faktinių aplinkybių visuma teismui sudaro pagrindą daryti išvadą, kad reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas ir kad byloje galėtų būti priimtas ieškovei palankus sprendimas.

6.       Vertindamas antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimą, teismas pažymėjo, kad byloje vertinamas jau pakartotinis ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nusprendęs, kad remiantis ieškovės argumentais ir byloje esančiais duomenimis nėra pagrindo daryti išvados, jog 46 873,57 Eur reikalavimo suma atsakovei yra didelė ir kad atsakovė, tenkinus ieškovės ieškinį, negalės įvykdyti teismo sprendimo. Spręsdamas pakartotinai pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumą teismas taip pat nusprendė, kad byloje šiuo metu nėra duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad atsakovė tikėtinai vengs ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Baltchem“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovės UAB „Grizenta“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 46 873,57 Eur sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovės pinigines lėšas bei turtines teises minėtai sumai, esančias pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei UAB „Grizenta“ atsiskaityti su ieškove UAB „Baltchem“.

8.       Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      ieškovės nurodyti duomenys yra pakankami konstatuoti egzistuojančią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, kadangi tiek tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo įsteigta nauja įmonė, kuriai vadovauja atsakovės vadovo sūnus, tiek tai, kad atsakovė perdavė visą savo nekilnojamąjį turtą ir nevykdo tiesioginės veiklos, leidžia konstatuoti apie atsakovės siekį išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo;

8.2.                      esant duomenims apie atsakovo bylos nagrinėjimo metu atliekamus aktyvius veiksmus, kuriais siekiama išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo, ieškinio suma objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką;

8.3.                      teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei neužtikrinama galimybė apginti savo teises ir įgyvendinti galimai palankų teismo sprendimą.

9.       Atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė UAB „Grizenta“ prašo palikti skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

10.       Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, dėl ko nėra teisinio pagrindo remiantis skundo argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos nutartį.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12.       Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).

13.       Tačiau kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

14.       Nagrinėjamu atveju bylos šalys kartu su procesiniais dokumentais apeliacinės instancijos teismui pateikė ir papildomus, pirmosios instancijos teisme nevertintus įrodymus. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR ) duomenų bazės išrašą, kuriuo grindžiami skundo argumentai dėl atsakovės turto pardavimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad su NTR duomenimis turi galimybę susipažinti, naudodamasis valstybės informacinių sistemų ir registrų duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), siekiant neapsunkinti bylos medžiagos, papildomai ieškovės teikiamą įrodymą atsisako priimti.

15.       Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė atstovo (advokato) kreipimąsi į Valstybės įmonę „Registrų centras“ prašant nurodyti, kas ir kokiu tikslu rinko duomenis apie atsakovės valdomą nekilnojamąjį turtą. Kadangi šios aplinkybės nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko ir nepatenka į vertintinų klausimų ratą bei neturi jokios įrodomosios reikšmės byloje nagrinėjamo klausimo vertinimui, teismas atsisako priimti atsakovės papildomai teikiamą įrodymą.

Dėl pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo

16.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodyta praktika).

17.       Skundžiamą nutartį priėmęs teismas nustatė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja. Laikinąsias apsaugos priemones atsisakyta taikyti konstatavus, kad ieškovė neįrodė grėsmės būsimo, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė, nesutikdama su šiomis išvadomis, nurodo, kad teismas neįvertino įrodymų, kurie pagrindžia, jog atsakovė atlieka veiksmus, kuriais siekiama apsunkinti būsimo ir galimai ieškovei palankaus teismo spendimo įvykdymą.

18.       Nutarties teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka vertinantis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Atsakovų nesąžiningumas, kaip antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.). 

19.       CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju jas vertinant bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog yra grėsmė ieškovo interesams, turi būti atsižvelgiama į nutarties 18 punkte paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

20.       Šiuo atveju prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas teiginiais apie naujos, susijusios įmonės įsteigimą, kuri, ieškovės teigimu, perėmė atsakovės veiklą ir turtą. Teismas, vertindamas šių argumentų, kaip pagrindo taikyti laikinosioms apsaugo priemonėms, pagrįstumą, visų pirma atkreipia dėmesį, kad faktas, jog su atsakovės vadovais susiję asmenys steigia įmones, kurios, galimai, vykdo panašią veiklą, grėsmės teismo sprendimo įvykdymui savaime neįrodo. Pakankamą pagrindą įžvelgti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui sudarytų įrodymai apie tai, kad atsakovė nevyko veiklos, ją ir turtą tikslingai perkelia į susijusią įmonę. Teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovės teiginiai tokių aplinkybių neįrodo. Teismui įvertinus Valstybinės mokesčių inspekcijos ir duomenis apie mokesčių mokėtojus nustatyta, kad atsakovė nuo 2005 metų yra pridėtinio vertės mokesčio mokėtoja ir šis statusas iki šiol nėra panaikintas, informacijos apie įmonės įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nėra (https://www.vmi.lt/evmi/asmenys-nevykdantys-klaidingai-vykdantys-prievoles). Valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenys sąsajų tarp atsakovės nekilnojamąjį turtą įsigijusių asmenų ir įmonės vadovų neįrodo, o pats turto pardavimo faktas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio nepagrindžia, nes ši aplinkybė gali rodyti ir siekį gauti apyvartinių lėšų, parduodant įmonės veikloje nenaudojamą turtą. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis šiuo metu teismas neturi pagrindo spręsti apie tai, kad atsakovė nutraukė veiklą ar ją perkelia į susijusią įmonę, kas įrodytų realiai egzistuojančią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

21.       Ieškovės teigimu, ieškinio suma taip pat vertintina kaip pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017). Šiuo atveju kaip konstatuota, nesąžiningų atsakovės veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti teismo sprendimo įvykdymo, neįrodyta, todėl ieškinio suma negali būti savarankišku pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

22.       Ieškovė taip pat abejoja, ar netaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus tinkamai įgyvendinta jos teisė į teisminę gynybą. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovės teisė į teisminę gynybą yra įgyvendinta pateikus teismui ieškinį ir priėmus jį nagrinėti. Laikinosios apsaugos priemonės savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-831-516/2020). Ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo sėkmingas įvykdymas priklauso nuo daugelio aplinkybių, tarp jų ir nuo atsakovės finansinių pajėgumų. Tačiau pažymėtina, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir / ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Būtent tokios pozicijos nuosekliai laikomasi pastarųjų metų teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020).

23.       Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apeliantės nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos ir pagrįstai nusprendė, kad šiuo metu nėra pagrindo teigti, jog atsakovės veiksmai liudija apie egzistuojančią grėsmę ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

24.       Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė prašė priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas šio prašymo netenkina, kadangi kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                         Egidija Tamošiūnienė