Administracinė byla Nr. A143-82/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02845-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 13.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Kristinai Bernadišiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovams Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S., G. G. (buvusi J.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. J. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcijos Vilniaus skyrius) 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. (23.3)2D- ir įpareigoti atsakovą Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) iš naujo atlikti administracinę procedūrą jo 2011 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. spalio 20 d. bei 2011 m. lapkričio  15 d. pareiškimų pagrindu.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus           Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei jame esantis pastatas (vienbutis gyvenamasis namas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu: (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad vienas iš kaimyniniame žemės sklype, priklausančiame trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), esančių pastatų yra pastatas (pirtis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), baigtas statyti 2011 m. rugpjūčio mėn. ir pastatytas arčiau negu 3 m (apie 1,6 m) iki jo žemės sklypo ribos. Pareiškėjo teigimu, pirtis pradėta statyti 2010 m. pabaigoje. Pažymėjo, kad apie pirties statybą nebuvo informuotas ir nedavė sutikimo statyti ją arčiau negu 3 m iki savo žemės sklypo ribos. Paaiškino, jog iš karto po to, kai iš jau vykdomų pastato statybos darbų tapo aišku, kad yra pažeisti teisės aktų nustatyti atstumai, jis žodžiu pareiškė pretenzijas kaimyninio žemės sklypo savininkei A. S. dėl neteisėtų jos veiksmų. Pareiškėjo nuomone, pirties išorinėse konstrukcijose įrengti kaminai, nesilaikius teisės aktuose numatytų atstumų, kelia realią grėsmę jo gyvenamajam namui ir pažeidžia jo, kaip savininko, interesus. Pažymėjo, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. pastato statybos užbaigimo deklaracijoje (toliau – ir Deklaracija), kurios pagrindu pirtis įregistruota Nekilnojamojo turto registre, abstrakčiai nurodyta statybos darbų pradžios data – 2010 m., nenurodant, kurį konkrečiai mėnesį buvo pradėta statyba. Deklaracijoje taip pat nurodyta, jog pastatas yra nesudėtingas, pagalbinio ūkio paskirties, nešildomas, todėl, pareiškėjo teigimu, joje nurodyti duomenys neatitinka tikrovės. Paaiškino, kad, atsižvelgdamas į paminėtas faktines aplinkybes, 2011 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Inspekcijos Vilniaus skyrių, prašydamas nustatyti, ar pirties statyba nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, ir priimti atitinkamą sprendimą dėl tokios statybos teisėtumo. Inspekcijos Vilniaus skyriaus specialistai pradėjo administracinę procedūrą ir 2011 m. spalio 18 d. patikrino faktines aplinkybes vietoje, atliko pirties fotofiksaciją, surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. (23.31)-FAK-3796 ir 2011 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą Nr. (23.3)2D-, kuriuo konstatavo, kad pirties statyba nėra savavališka, todėl Inspekcijos Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl Deklaracijos panaikinimo. Pareiškėjas, remdamasis Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi, 24 straipsnio       6 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (toliau – STR 1.11.01:2010) bei Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsniu, teigė, kad ginčijamu Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (23.3)2D- neteisėtai ir nepagrįstai atsisakoma konstatuoti savavališkos statybos faktą ir taip pažeidžiamos jo, kaip savininko, teisės bei įstatymo saugomi interesai. Taip pat pažymėjo, kad šis sprendimas yra priimtas iš esmės pažeidžiant ir Inspekcijos viršininko 2010 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1V-84 patvirtintas Asmenų prašymų, skundų (pranešimų) nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisykles (toliau – Taisyklės), turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Be to, sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Inspekcijos tikslams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 patvirtintuose Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatuose (toliau – Inspekcijos nuostatai), bei uždaviniams, dėl kurių Inspekcija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl aptariamas sprendimas turi būti panaikintas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 89 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais. Pareiškėjo teigimu, Inspekcijos Vilniaus skyrius atsisakė konstatuoti pirties statybos neteisėtumo faktą ir kreiptis į teismą su ieškiniu dėl Deklaracijos panaikinimo, konstatuodamas, kad jo sutikimas statyti pastatą arčiau jo žemės sklypo ribos nei numato teisės aktai šiuo atveju nėra privalomas, kadangi nuo pastato statybos pradžios yra praėję daugiau kaip vieneri metai ir per šį laikotarpį jis dėl pastato statybos nereiškė statytojai pretenzijų. Pareiškėjo nuomone, tokią išvadą Inspekcijos Vilniaus skyrius padarė vertindamas tik trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą, jokiais leistinais įrodymais nepagrįstą teiginį, jog pastato statyba yra pradėta dar 2005 m., bei Nekilnojamojo turto registro įrašą, kad pastato statybos pradžia yra 2010 m. Atkreipė dėmesį, jog skundžiamame sprendime nurodyta, kad skyriui nebuvo pateikta įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti statybos pradžią, todėl skyrius remiasi statytojos pranešimu ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Pareiškėjo nuomone, Inspekcijos Vilniaus skyriaus specialistai veikė netinkamai, aplaidžiai, neobjektyviai, nedėdami pakankamai pastangų gauti tinkamus įrodymus bei netikrindami tikslios statybos darbų pradžios datos, kurios nustatymas yra esminis momentas tam, kad būtų galima taikyti Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalį. Pažymėjo, kad statybos techninių reglamentų normos, nustatančios atstumus nuo pastato iki kaimyninio žemės sklypo ribos, yra imperatyvaus pobūdžio, turi tam tikrų viešųjų tikslų. Teisės aktuose nenustatyta galimybė keisti šiuos atstumus teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio laisvu susitarimu, todėl konstatuotina, kad tokie Inspekcijos Vilniaus skyriaus veiksmai (neveikimas) varžo jo, kaip asmens, turinčio subjektinę teisę laisva valia spręsti dėl sutikimo, nesilaikyti teisės aktų nustatytų atstumų iki jo žemės sklypo ribos, davimo ar nedavimo. Pareiškėjas sutiko, jog duomenys iš Nekilnojamojo turto registro yra laikomi teisingais ir išsamiais tol, kol nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, tačiau pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše yra nurodyti tik statybos pradžios metai, nenurodant nei konkretaus mėnesio, nei dienos. Nei iš Deklaracijos, nei iš Nekilnojamojo turto registro pateikiamų duomenų nėra aiški tiksli pirties statybos darbų pradžia, negalima nustatyti, ar statybos darbai buvo pradėti 2010 m. pradžioje, ar 2010 m. pabaigoje, todėl konstatuotina, kad Inspekcijos Vilniaus skyrius, nenustatęs tikslios pastato statybos pradžios datos, neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, jog nuo pirties statybos pradžios yra praėję daugiau nei vieneri metai ir jo sutikimas pastatui statyti yra nereikalingas. Pažymėjo, jog Inspekcijos Vilniaus skyrius taip pat privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad nuo to momento, kai iš jau vykdomų pirties statybos darbų tapo aišku, kad yra pažeisti teisės aktų nustatyti atstumai, jis žodžiu reiškė pretenzijas kaimyninio žemės sklypo savininkei. Inspekcijos Vilniaus skyrius nepakankamai išsamiai išanalizavo visas faktines aplinkybes bei subjektyvius kriterijus, nuo kada jam tapo žinoma apie jo teisių pažeidimą ir kad Deklaracijoje pateikti duomenys apie pastatą neatitinka tikrovės. Inspekcijos Vilniaus skyriaus pareigūnai nesiėmė jokių veiksmų bei priemonių tam, kad būtų surinkti ir įvertinti duomenys apie tai, ar Deklaracijos duomenys yra teisingi ir atitinka faktinius pastato duomenis. Atkreipė dėmesį, jog Deklaracijoje nėra nurodoma, kad pastatas yra šildomas, tačiau jau iš pastato išorės konstrukcijų matyti, jog jo stogo konstrukcijose yra įrengti kaminai, todėl Inspekcijos Vilniaus skyriaus specialistai, privalantys patikrinti, ar nevykdoma savavališka statyba, apsilankę objekto vietoje, net netyrė, ar pastato faktinė būklė atitinka Deklaracijoje nurodytus duomenis (t. y. kad pastatas nešildomas), nors neabejotinai matė ir žinojo, jog pastato stogo konstrukcijose įrengti kaminai ir jis galbūt yra šildomas, todėl, pareiškėjo nuomone, Inspekcijos Vilniaus skyriaus specialistai, nepagrįstai neįvertindami paminėtų faktų, ne tik nevykdė savo pareigos nustatyti visus faktinius duomenis, bet ir netikrino, ar pastato Deklaracija yra teisėta ir surašyta laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, nors pagrindinė Inspekcijos funkcija bei veiklos tikslas yra vykdyti valstybinę statybos priežiūrą. Remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro  2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (toliau – STR 1.01.07:2010), pareiškėjas teigė, jog nesudėtingais statiniais nelaikytini tokie pastatai, kurie, nors ir atitinka nesudėtingų pastatų techninius parametrus, tačiau juose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos, nepriklausomai nuo jų ribinių kiekių; yra potencialiai pavojingi įrenginiai, nepriklausomai nuo jų parametrų; naudojami atviros liepsnos įrenginiai (išskyrus buitinius), todėl, pareiškėjo manymu, Inspekcijos Vilniaus skyriaus specialistams, atliekant faktinių duomenų vietoje patikrinimą, turėjo kilti pagrįsta abejonė, ar pastatas iš tikrųjų yra II grupės pagalbinio ūkio paskirties nesudėtingas statinys, ar statytojas tokį pastato statusą Deklaracijoje nurodė sąmoningai siekdamas išvengti statinio projekto rengimo, statybą leidžiančių dokumentų gavimo procedūrų ir pan., tačiau Inspekcijos Vilniaus skyriaus specialistai paminėtų faktinių aplinkybių nevertino ir į paminėtą teisinį reglamentavimą neatsižvelgė.

Atsakovai Inspekcija ir Inspekcijos Vilniaus skyrius (toliau – ir atsakovai) atsiliepimu į skundą (b. l. 41–44) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad gavęs pareiškėjo pareiškimą 2011 m. spalio 18 d. Inspekcijos Vilniaus skyrius atliko aplinkybių patikrinimą vietoje ir faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. (23.31)-FAK-3796 užfiksavo esamą situaciją, paaiškindamas, kad žemės sklype, esančiame šalia (duomenys neskelbtini), sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyta pirtis, kurios matmenys apie 4,63 x 9,60 m, aukštis apie 3,40 m, o atstumas nuo mūrinės tvoros apie 1,50 m. Po faktinių duomenų patikrinimo vietoje pareiškėjas pateikė 2011 m. spalio 20 d. ir   2011 m. lapkričio 15 d. pareiškimus, kuriuose papildomai paaiškino, kad kaimyninio sklypo savininkai, statydami statinį arčiau kaip 3 m atstumu iki sklypo ribos, turėjo gauti gretimo žemės sklypo savininkų, t. y. pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens G. J. rašytinį sutikimą. Paaiškino, jog nagrinėjant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir nustatant, kokie reikalavimai yra keliami ginčo statinio statybai, turi būti vadovaujamasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, kurioje nurodyta, kad nesudėtingas statinys yra paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis 8,5 m, kurio visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto; paprastų konstrukcijų inžinierinis statinys. Pagal STR 1.01.07:2010 priedo „Nesudėtingų statinių sąrašas“ 1 lentelės 2 eilutėje nustatytus techninius parametrus, pagalbinio ūkio paskirties pastatai, neviršijantys 50 kv. m ploto, priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams. Atsižvelgiant į šias nuostatas, ginčo statinys laikytinas I grupės nesudėtingu statiniu. Taip pat pažymėjo, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 28 dalyje nurodyta, jog statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis yra privalomas, draudžiama. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 20 straipsniu ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – STR 1.07.01:2010) 33 punktu, 11 priedo 4 punktu, naujo I grupės nesudėtingo statinio Vilniaus rajono teritorijoje statybai, kai jis yra statomas arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, yra būtina gauti gretimų sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimus (susitarimus), kurie tokiu atveju laikytini statybą leidžiančiu dokumentu, o Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje yra įtvirtinta išimtis, kuomet tokie sutikimai nereikalaujami, t. y. šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti gretimo žemės sklypo savininkų rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienerius metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Inspekcijos Vilniaus skyriaus teigimu, aiškinantis ginčo statinio statybos teisėtumo klausimą, buvo gautas A. S., gretimo žemės sklypo savininkės–statytojos, pranešimas dėl ūkio pastato statybos aplinkybių, kuriame nurodyta, kad jau 2005 m. buvo įrengti pamatai gyvenamajam namui ir ūkio pastatui. Ūkio pastato statybas sustabdžius, darbai baigti tik 2011 m. Taip pat skyriaus vyriausiajam specialistui, nagrinėjančiam pareiškėjo pareiškimus, buvo pateikta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopija, kadastrinių matavimų byla, kuriuose nurodyta, kad ūkinio pastato statybos pradžios metai yra 2010 m. Pažymėjo, kad, siekiant tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti susidariusią situaciją, tiek pareiškėjas visą jo pareiškimo nagrinėjimo laiką, tiek ginčo statinio statytoja turėjo nevaržomą teisę Inspekcijai teikti paaiškinimus bei visus turimus dokumentus sprendimui priimti, tačiau nei viename iš Inspekcijoje gautų raštų pareiškėjas neįvardijo ūkinio pastato statybos pradžios laiko. Tik teismui pateiktame skunde statybos pradžią bandoma sieti su 2010 m. pabaiga, tačiau ir tokie teiginiai lieka nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Taigi Inspekcija, 2011 m. spalio 5 d. gauto pareiškimo pagrindu patikrinusi faktines aplinkybes vietoje, išnagrinėjusi visus gautus dokumentus ir ginčo dalyvių, o ne tik, kaip nurodė pareiškėjas, statytojos A. S., paaiškinimus, atsižvelgusi į tai, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti ir nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo atliktą statybą laikyti savavališka. Inspekcijos teigimu, aukščiau išdėstyti argumentai patvirtina, kad statinio kategorija buvo nustatyta vadovaujantis Statybos įstatyme bei STR 1.01.07:2010 įtvirtintais parametrais, pagal kuriuos pagalbinio ūkio pastatas priskirtas I grupės nesudėtingam statiniui. Pareiškėjas neįrodė aplinkybės, kad ginčo statiniui neturėtų būti taikomi nesudėtingiems statiniams keliami reikalavimai. Atkreipė dėmesį, jog nesudėtingų statinių statybos ir paprastojo remonto atveju deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimas Inspekcijai neprivalomas ir gali būti vykdomas, jei to pageidauja statytojas (užsakovas). STR 1.11.01:2010 41 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai deklaracija tik pateikiama, bet netvirtinama, ji Inspekcijoje tik užregistruojama. Nurodė, kad ginčo atveju Inspekcija nei patvirtino, nei registravo deklaracijos apie statybos užbaigimą, o Nekilnojamojo turto registre nesudėtingas statinys – ūkinis pastatas – buvo įregistruotas pačios statytojos užpildyto ir pasirašyto dokumento pagrindu. Inspekcija, nagrinėdama Deklaracijos teisėtumo klausimą, pagal savo kompetenciją nenustatė, kad statytoja, Deklaracijos pagrindu įregistruodama teisėtu būdu sukurtą nekilnojamąjį daiktą, būtų pažeidusi Statybos įstatymo nuostatas, kaip tai būtų buvę savavališkos statybos atveju, o tai suteiktų Inspekcijai teisę veikti Statybos įstatymo numatytu būdu (inicijuoti deklaracijos panaikinimą). Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių kitų teisės normų pažeidimų, kurių pagrindu Inspekcija būtų įgaliota ginčo atveju konstatuoti Deklaracijos neteisėtumą. Inspekcija taip pat nesutiko, kad ginčijamu sprendimu yra pažeidžiamos pareiškėjo subjektinės teisės, nes, Inspekcijai nenustačius statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų (savavališkos statybos fakto), pareiškėjui nėra užkertamas kelias ginti savo teises kitu, ne Statybos įstatyme numatytu būdu, o pasirenkant vieną iš civilinių teisių gynimo būdų. Atsakovų nuomone, Inspekcija tinkamai išnagrinėjo visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, ir nepateikus naujų argumentų bei įrodymų nėra pagrindo įpareigoti kartoti administracinę procedūrą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu                 (b. l. 91–98) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilęs dėl Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (23.3)2D- pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas, spręsdamas          ginčą, vadovavosi Taisyklių 4 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. rugsėjo 9 d.). Teismo vertinimu, pareiškėjo pareiškimas pagal savo turinį atitinka pranešimo sąvoką, įtvirtintą Taisyklių 6 punkte, todėl padarė išvadą, kad jį Inspekcijos Vilniaus skyrius turėjo nagrinėti,      be kita ko, vadovaudamasis ir Taisyklėmis. Teismas taip pat vadovavosi Taisyklių 29 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. lapkričio 23 d.), 30 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. rugsėjo 9 d.), 31 punktu. Teismas įvertino faktines bylos aplinkybes chronologine tvarka. Teismas pažymėjo, jog Statybos įstatymo 23 straipsnyje yra pateiktas statybą leidžiančių dokumentų sąrašas, atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio statinį numatoma statyti ir kokios      rūšies statybą ketinama vykdyti. Nustatė, jog šiuo atveju trečiasis suinteresuotas asmuo,         kaip konstatuota 2011 m. spalio 18 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte                       Nr. (23.31)FAK-3796, nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame šalia     (duomenys neskelbtini), sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini), pasistatė pirtį, kurios matmenys apie 4,63 x 9,60 m, aukštis apie 3,40 m, o atstumas nuo mūrinės tvoros apie 1,50 m. Atsižvelgęs į Statybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktą nesudėtingo statinio apibrėžimą, kad nesudėtingas statinys – paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis 8,5 m, kurio visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto, taip pat į STR 1.01.07:2010 11 punktą, į tai, jog pagal STR 1.01.07:2010 priedo „Nesudėtingų statinių sąrašas“ 1 lentelės 2 eilutėje nustatytus techninius parametrus pagalbinio ūkio paskirties pastatai, neviršijantys 50 kv. m ploto, priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, ir byloje esantį faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą, teismas padarė išvadą, jog ginčo statinys priskirtinas nesudėtingų statinių kategorijai. Pareiškėjo 2011 m. spalio 20 d. pareiškime Inspekcijai nurodytos aplinkybės, kad nėra gautas jo ar kitų asmenų sutikimas mūrinei tvorai statyti, teismas netyrė, nes šiuo aspektu pareiškėjas ginčo teisme nekėlė. Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 28 dalimi, statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis yra privalomas, draudžiama. Vadovaujantis Statybos įstatymo     23 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 20 straipsniu ir STR 1.07.01:2010 33 punktu, 11 priedo 4 punktu, naujo I grupės nesudėtingo statinio Vilniaus rajono teritorijoje statybai, kai jis yra statomas arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, yra būtina gauti gretimų sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai), kurie tokiu atveju laikytini statybą leidžiančiu dokumentu, o Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje yra įtvirtinta išimtis, kai tokie sutikimai nereikalaujami, t. y. šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti gretimo žemės sklypo savininkų rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienerius metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Į bylą pateiktas 2005 m. sausio 8 d. J. N. sutikimas, kuriame nurodyta, kad pastarasis, kaip žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, davė sutikimą, kad A. S. statytų pastatą atstumu, neatitinkančiu reikalavimų, ir atliktų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nepanaikina būtinybės gauti pareiškėjo sutikimą naujo I grupės nesudėtingo statinio Vilniaus rajono teritorijoje statybai, kai jis yra statomas arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos su pareiškėju, nebent būtų įrodyta, kad dėl ginčo objekto per vienerius metus nuo statybos pradžios iš pareiškėjo pusės nebuvo pateikta pretenzijų. Teismas nustatė, kad Inspekcijos Vilniaus skyrius, aiškindamasis ginčo statinio statybos teisėtumo aplinkybes, gavo A. S. – gretimo žemės sklypo savininkės–statytojos – pranešimą dėl ūkio pastato statybos aplinkybių, kuriame nurodyta, kad jau 2005 m. buvo įrengti pamatai gyvenamajam namui ir ūkio pastatui, tačiau ūkio pastato statybas sustabdžius, darbai baigti tik 2011 m., taip pat skyriaus vyriausiajam specialistui, nagrinėjančiam pareiškėjo pareiškimus, buvo pateikta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopija, kadastrinių matavimų byla, kuriuose nurodyta, kad ūkinio pastato statybos pradžios metai yra 2010 m. Teismas pažymėjo, jog jokių kitų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, įrodymų pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė, nei viename iš Inspekcijoje gautų raštų pareiškėjas neįvardijo ūkinio pastato statybos pradžios laiko, nepaisant to, jog yra vienas iš artimiausių trečiojo suinteresuoto asmens kaimynų, o tik teismui pateiktame skunde statybos pradžią nurodė kaip 2010 m. pabaigą, tačiau ir pastarųjų teiginių pareiškėjas nepagrindė faktiniais duomenimis. Teismas, be to, pažymėjo, jog nesudėtingų statinių statybos ir paprastojo remonto atveju deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimas Inspekcijai neprivalomas ir    gali būti vykdomas, jei to pageidauja statytojas (užsakovas). STR 1.11.01:2010 41 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai deklaracija tik pateikiama, bet netvirtinama, ji Inspekcijoje tik užregistruojama. 2011 m. rugsėjo 5 d. Deklaracijoje apie statybos užbaigimą Nr. 1 trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal statinio projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus užbaigta nesudėtinga, pagalbinio ūkio nauja statyba. Aukštis 2,55 m, tūris 114 kub. m, užstatytas plotas 45 kv. m. Pastarosios Inspekcija nei tvirtino, nei registravo, o Nekilnojamojo turto registre nesudėtingas statinys – ūkinis pastatas – buvo įregistruotas pačios statytojos užpildytos ir pasirašytos deklaracijos pagrindu. Atsižvelgęs į Inspekcijos nuostatų 6 punktą, nustatytų faktinių aplinkybių kontekste teismas neturėjo pagrindo padaryti išvados, kad skundžiamas sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Inspekcijos tikslams, įtvirtintiems Inspekcijos nuostatuose, bei uždaviniams, dėl kurių Inspekcija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taip pat pastebėjo, jog pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kokiems konkretiems Inspekcijos veiklos tikslams prieštarauja ginčijamas sprendimas bei kokiu pagrindu. Teismas, įvertinęs visas aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, padarė išvadą, kad atsakovas pagal savo kompetenciją, nustatytais terminais, atlikęs išsamų pareiškėjo skundų (pareiškimų bei prašymo) tyrimą, pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, kad statytoja – trečiasis suinteresuotas asmuo – deklaracijos pagrindu įregistruodama teisėtu būdu sukurtą nekilnojamąjį daiktą, būtų pažeidusi Statybos įstatymo nuostatas, kaip tai būtų buvę savavališkos statybos atveju, o tai suteiktų Inspekcijai teisę veikti Statybos įstatymo numatytu būdu (inicijuoti deklaracijos panaikinimą). Ginčijamas Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimas Nr. (23.3)2D-, teismo vertinimu, taip pat atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas; nepanaikinus paminėto sprendimo, taip pat nėra pagrindo įpareigoti atsakovą kartoti administracinę procedūrą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 104–108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė Statybos įstatymo išimtį (Statybos įstatymo  23 str. 25 d.), kuri šioje byloje apskritai negali būti taikoma. Neįsitikinta, ar ginčo pastatas iš tiesų yra nesudėtingas statinys. Neįvertinta aplinkybė, jog pastatas yra šildomas ir jame galbūt yra naudojamas kietasis kuras. Teismas turėjo konstatuoti, kad atsakovas neišanalizavo visų faktinių aplinkybių ir nepašalino abejonių, kokiai kategorijai turėtų būti priskirtas pastatas. Nustačius, kad Statybos įstatymo išimtis netaikoma, yra pagrindas konstatuoti, kad pastatas yra savavališka statyba (nes nebuvo gautas jo sutikimas nesilaikyti minimalių atstumų iki jo sklypo ribos). Statybos įstatymo išimtis įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d. Nėra pagrindo nustatytą vienerių metų terminą pretenzijai pareikšti skaičiuoti atgaline data, t. y. iki 2010 m. spalio 1 d. Savo pretenzijas dėl atstumų iki jo žemės sklypo nesilaikymo ėmė reikšti vos tik tai pastebėjo,   t. y. 2010 m. pabaigoje. Statyba laikytina savavališka, nes atlikta neturint Statybos įstatymo nustatyto statybą leidžiančio dokumento – gretimo žemės sklypo savininko sutikimo.

2. Statybos įstatymo išimtis neturėtų būti taikoma, nes statytoja neįrodė jos taikymo sąlygų, t. y. neįrodė, kad pretenzijos buvo pareikštos praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo statybos pradžios. Lieka neaišku, kurią datą teismas laikė statybos darbų pradžia. Neteisingai paskirstyta įrodinėjimo našta tarp statytojos ir jo. Pagal Statybos įstatymą, galioja atitinkama prezumpcija dėl būtinybės gauti sutikimą, todėl jis šios aplinkybės papildomai neprivalėjo įrodinėti. Statybos įstatymo išimties taikymui būtina nustatyti tikslią statybos pradžios datą (t. y. negana nustatyti metų, būtina nustatyti konkretų mėnesį ir dieną). Nėra pagrindo teigti, kad nuoroda į 2005 m., arba nuoroda į 2010 m., reiškia, jog statybos darbai yra pradėti pirmąją atitinkamų metų dieną. Statytojos pozicija yra nenuosekli, ir statybos darbų pradžios nustatymui buvo būtina reikalauti papildomų įrodymų arba konstatuoti, kad Statybos įstatymo išimties taikymo sąlygos neįrodytos.

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 120–122) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nekilnojamojo turto registre įregistruota ginčo pirtis (paskirtis – pagalbinio ūkio), neviršijanti 50 kv. m, yra priskirtina I grupės nesudėtingam statiniui. Nepateikta jokių įrodymų, leidžiančių daryti priešingas išvadas. Priešgaisrinės apsaugos funkcijas vykdančios institucijos nenustatė, jog statinys pažeistų teisės aktus, nustatančius eksploatuojamų objektų priešgaisrinės saugos reikalavimus. Nenustatyta ir tai, kad statinio eksploatavimui būtų keliami kokie nors specialieji priešgaisrinės saugos reikalavimai, galintys nulemti statinio tipą.

2. Gretimų žemės sklypų savininkų sutikimai, kaip statybą leidžiantys dokumentai,        be kurių vykdoma statyba laikytina savavališka, nurodyti nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojus Statybos įstatymo pakeitimams. Dėl šios priežasties ginčo statinio statybai taikant paminėtas nuostatas, nepagrįsta būtų nesivadovauti Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalimi arba šias nuostatas taikyti diferencijuotai laiko atžvilgiu, t. y. statinio statybai, pradėtai dar iki 2010 m. spalio 1 d., reikalauti statybą leidžiančio dokumento – gretimo sklypo savininko sutikimo (nors tuo metu jie ir nelaikyti statybą leidžiančiu dokumentu), o jo nesant statybą laikyti savavališka, bet terminą, per kurį savininkas turi pareikšti pretenzijas, pradėti skaičiuoti ne nuo statybos pradžios, o nuo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo dienos.

3. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ginčo statinio statybos pradžios laiko, paneigiančių nustatytas aplinkybes. Lieka neaišku, kokius dar veiksmus Inspekcija, jau gavusi statytojos paaiškinimus ir jos turimus dokumentus, susijusius su ginčo statiniu, turėjo atlikti. Teisės aktai nenumato savavališkos statybos fakto prezumpcijos. Savavališka statyba gali       būti nustatoma, tik turint visus šį faktą pagrindžiančius duomenis, o ne vadovaujantis vien prielaidomis.

4. Inspekcija nenustatė, kad statytoja, Deklaracijos pagrindu įregistruodama teisėtu būdu sukurtą nekilnojamąjį daiktą, būtų pažeidusi Statybos įstatymo nuostatas. Nustačius, jog statinių statyba nėra pripažįstama savavališka, Inspekcijos Vilniaus skyrius teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl Deklaracijos panaikinimo neturėjo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 123–124) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas priėmė pagrįstą sprendimą, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Teigia, jog apeliantas kerštauja dėl 2011 m. rugpjūčio 28 d. įvykio, kurio metu buvo iškviesti policijos pareigūnai, ir jis patrauktas administracinėn atsakomybėn.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl šalia pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (esančio (duomenys neskelbtini)) trečiojo suinteresuoto asmens A. S. pastatyto statinio – pirties pastato – statybos teisėtumo. Byloje neginčijamai yra nustatyta, kad šis statinys (pirties pastatas) yra baigtas statyti 2011 m. rugpjūčio mėn. (tai, be kita ko, patvirtina A. S. 2011-09-05 pateikta Deklaracija) ir, kad jo atstumas nuo pareiškėjo žemės sklypą ribojančios tvoros yra apie 1,50 m., t. y. mažesnis negu teisės akto (STR 1.07.01:2010 33.2 p., 11 priedo 4 p.) leistinas 3 m atstumas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (23.3)           2D- matyti, kad, pagal atsakovą, aukščiau nurodyta faktinė situacija atitinka Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies reglamentuojamą situaciją, kai besiribojančio žemės sklypo savininko (šiuo atveju pareiškėjo) paprastai būtiną sutikimą statyti statinį (paminėtą pirtį) arčiau negu leistinu 3 m. atstumu nuo jo sklypo ribų atstoja (daro nereikalingu) aplinkybė, kad dėl tokios statybos vykdymo per vienus metus nuo statinio (šiuo atveju paminėtos pirties) statybos pradžios iš pareiškėjo tokio statinio savininkui (šiuo atveju A. S.) nebuvo pareikštos pretenzijos dėl statybos neleistinumo. Pareiškėjo teigimu, atsakovo nurodyta Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis byloje nagrinėjamai situacijai pritaikyta neteisingai ir nepagrįstai. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualu ir reikšminga išaiškinti Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies taikymo aplinkybes ir patikrinti, ar faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės atitinka šios teisės normos reglamentuojamas aplinkybes.

Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje (2010-07-02 įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai šios dalies 1-4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, statybą leidžiantys dokumentai yra šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai. Pagal STR 1.07.01:2010 33 punktą, pastarasis sutikimas atstoja statybos leidimą ir yra laikomas statinio statybą leidžiančiu dokumentu, kai yra statomas naujas nesudėtingas statinys. Todėl nagrinėjamai bylai taip pat yra svarbu išaiškinti, ar Statybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu ginčo statinys (paminėta pirtis) yra priskirtinas prie nesudėtingų statinių kategorijos. Pagal Statybos įstatymo 21 straipsnio 6 dalį (2009-09-22 įstatymo Nr. XI-421 redakcija), nesudėtingas statinys - paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis 8,5 m, kurio visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys. Pastato ir inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai. Šiame apibūdinime nurodyti kriterijai (parametrai) atitinka atsakovo specialistų 2011 m. spalio 18 d. surašytame faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (23.31)FAK-3796 ginčo statinio (pirties pastato) parametrus. Byloje nėra ir pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, kad šis statinys Statybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies taikymo prasme gali būti priskirtas prie ypatingų statinių kategorijos (pagal šią dalį, ypatingas statinys - statinys, kuriame naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos (pagal nustatytus jų ribinius kiekius); statinys, kuriame yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai; sudėtingos konstrukcijos ir sudėtingų technologijų statinys (pagal normatyviniais statybos techniniais dokumentais nustatytus sudėtingumo požymius ir techninius parametrus); visuomenės poreikiams naudojamas pastatas, kuriame vienu metu būna daugiau kaip 100 žmonių; aukštybinis (daugiau kaip 5 aukštų) daugiabutis gyvenamasis namas; kultūros paveldo statinys. Ypatingų statinių kategorijai priskiriamų statinių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija). Todėl kolegija, sutikdama su šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais, pritaria teismo išvadai, kad Statybos įstatymo taikymo požiūriu ginčo statinys laikytinas nesudėtingu statiniu ir jam yra taikytinos aukščiau nurodytos Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostatos. Pasisakydama dėl šioje dalyje nurodyto vienų metų termino skaičiavimo pradžios, kolegija pažymi, kad tai yra fakto nustatymo, t. y. konkrečioje byloje esančių įrodymų vertinimo, klausimas. Tai reiškia, kad šio termino taikymu suinteresuota šalis (nagrinėjamoje situacijoje trečiasis suinteresuotas asmuo A. S.) atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, pradėtos pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 25 d. skundo nagrinėjimo procedūros metu turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje nurodytas vienų metų terminas yra suėjęs, o oponuojanti šalis (pareiškėjas) privalėjo pateikti įrodymus, kad šio termino eigoje jis buvo pareiškęs statytojai A. S. pretenzijas dėl vykdomos statybos neteisėtumo. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas 2010 m. ar iki 2011 m. rugsėjo 25 d. (skundo padavimo atsakovui) reiškė atitinkamas pretenzijas ginčo statinio statytojai A. S. Todėl kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems byloje esančių įrodymų vertinimo argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje nurodytas vienų metų terminas atsakovo pritaikytas teisingai ir pagrįstai.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis