Civilinė byla Nr. 2A-595-302/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00761-2014-7

                                                                Procesinio sprendimo kategorija:  3.3.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.; 2.1.2.4.1.; 2.1.2.4.1.4.; 2.5.10.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Virginijos Čekanauskaitės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal atsakovo K. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-931-413/2015 pagal ieškovų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Restauracija“ ieškinį atsakovui K. V., trečiasis asmuo V. Š., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo, ir

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

      Ieškovai Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) ir BUAB „Restauracija“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančia 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis), pagal kurią UAB „Restauracija“ (paskolos davėjas) susitarė su atsakovu (paskolos gavėju), kad atsakovui bendrovės išduotas 424 700 Lt avansas laikytinas paskola, ir priteisti iš atsakovo ieškovei BUAB  „Restauracija“ 424 700 Lt bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

      Nurodė, kad VMI 2014 m. balandžio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažyma nustatyta, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, per laikotarpį nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. pagal kasos išlaidų orderius iš įmonės kasos gavo 428 657 Lt prekėms ir paslaugoms pirkti, dalį pinigų grąžino, tačiau įmonei taip ir liko skolingas 424 700 Lt. Atsakovui pripažinus, jog pinigus jis prarado ir grąžinti jų įmonei nebegali, 2014 m. kovo 24 d. buvo sudaryta ginčijama Paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti pinigus iki 2016 m. kovo 24 d. ir mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas. Ieškovų teigimu, Paskolos sutartis pažeidžia tiek pačios bendrovės, tiek jos kreditorių interesus, todėl turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio (actio Paulina) pagrindu, kadangi tam egzistuoja visos būtinos šio sandorio negaliojimo sąlygos, ir turėtų būti taikoma restitucija, t.y. iš atsakovo turėtų būti priteista 424 700 Lt ieškovui BUAB „Restauracija“. Be to, ieškovės BUAB „Restauracija“ bankroto administratoriaus nuomone, ginčo teisiniam santykiui taikytinos ir CK 6.237 straipsnio (pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą) nuostatos, kadangi atsakovui nepanaudojus įmonės pinigų tikriesiems tikslams, jam atsiranda pareiga grąžinti šiuos pinigus bendrovei kaip be pagrindo įgytą turtą.

Atsakovas K. V. pripažino, kad yra skolingas įmonei ieškovų reikalaujamą priteisti sumą, tačiau mano, kad ginčyti Paskolos sutartį CK 6.66 straipsnio pagrindu nėra teisinio pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė BUAB „Restauracija“ iš atsakovo K. V. 123 001,62 Eur (424 700 Lt) nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-05-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 429,29 Eur bylinėjimosi išlaidų. Be to, valstybei iš atsakovo K. V. buvo priteista 2 396,76 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs faktines ginčo aplinkybes, darė išvadą, jog ginčijama Paskolos sutartis faktiškai nebuvo sudaryta, kadangi ieškovų reikalaujama priteisti pinigų suma sutarties sudarymo metu atsakovui realiai nebuvo perduota, o paskolos sutarties 1 ir 2 punktai akivaizdžiai patvirtina, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas siekiant pridengti kitą veiksmą (pinigų (avanso) išmokėjimą įmonės vadovui prekėms ir paslaugoms pirkti, kurio pastarasis teisės aktų nustatyta tvarka įmonei negrąžino ir nepateikė dokumentų, pateisinančių avansu išmokėtų pinigų panaudojimą įmonės reikmėms. Teismas pažymėjo, kad įmonės lėšos, išmokėtos jo vadovui ūkinėms – finansinėms operacijoms atlikti nėra sandoriai ir tokios operacijos negali būti ginčijamos įstatymuose numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, todėl sutiko su kito bedraieškio – BUAB „Restauracija“ bankroto administratoriaus - argumentais, kad nagrinėjamu atveju gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas (CK 6.237 str. 1 d.). Be to, teismas nurodė ir tai, kad pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Tam, kad būtų galima taikyti atsakovo, kaip įmonės buvusio administracijos vadovo, civilinę atsakomybę, susijusią su ieškovų reikalaujama priteisti įmonei suma, teismas nustatė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Teismo vertinimu, dėl atsakovo kaltų veiksmų įmonė neteko 424 700 Lt lėšų, kurios galėjo būti panaudotos tiesioginiams įmonės tikslams, be to, tarp įmonės patirtų 424 700 Lt nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas pažymėjo, kad netinkamas materialinės teisės normos, nustatančios konkretų sandorio negaliojimo pagrindą, nurodymas ar jos nenurodymas teismo nesaisto, todėl sprendė, kad ieškovų reikalavimui priteisti prašomą pinigų sumą gali būti taikomos ne tik nepagrįstą praturtėjimą, bet ir nuostolių atlyginimą reglamentuojančios materialiosios teisės normos. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas K. V. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinius atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. CPK 265 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nustatyta, kad teismui neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus darbo, šeimos ir viešųjų pirkimų bylose, tačiau pirmos instancijos teismas, pažeisdamas teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo bei rungimosi principus, šio imperatyvo nagrinėjamu atveju nesilaikė ir skundžiamame sprendime, peržengdamas savo kompetencijos ribas, nurodė, kad paskolos sutartis pripažintina negaliojančia kaip apsimestinis sandoris, nors paskolos sutartį buvo prašoma pripažinti negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana), o 424 700 Lt sumą priteisė kaip nuostolius, nors ieškovai ir prašė šią pinigų sumą priteisti pritaikius restituciją arba kaip nepagrįstą praturtėjimą.

2. Įvertinus į ieškiniuose išdėstytas aplinkybes, akivaizdžiai matyti, kad ieškovai, siekdami Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, įrodinėjo būtent actio Pauliana sąlygas, todėl teismui nekilo pareiga taikyti teisės normas ex officio.

3. Jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai pakeitė ieškinio dalyką ir pagrindą bei Paskolos sutartį pripažino apsimestiniu sandoriu, tai svarbu įvertinti, ar tokia teismo išvada yra teisėta ir pagrįsta. Paskolos sutartimi ją sudariusios šalys išreiškė tikrąją savo valią ir nesiekė sudarytu sandoriu pridengti kitą sandorį – avanso atsakovui kaip įmonės vadovui išmokėjimą. Tai patvirtina ir Paskolos sutarties 2 punktas, kuriame įtvirtinta, jog šia sutartimi šalys susitaria, kad K. V. išduotas  427 700 Lt avansas laikytinas suteikta paskola.

4. VMI nėra paskolos teisinių santykių šalis, todėl ji, kaip įmonės kreditorius, ieškinį dėl Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia galėjo reikšti tik actio Pauliana pagrindu, o pirmos instancijos teismas, pripažindamas Paskolos sutartį kitu pagrindu, turėjo VMI ieškinį atmesti.

5. Pirmos instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis prieštarauja CPK 270 straipsnio 5 dalies nuostatoms dėl teismo sprendimo rezoliucinės dalies. Nors buvo pareikšti du ieškiniai, teismas nenurodė, kurį ieškinį tenkina, be to, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, jog Paskolos sutartis yra pripažįstama negaliojančia, todėl laikytina, jog vienas ieškinio reikalavimas apskritai liko neišspręstas. Taip pat pirmos instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl VMI reikalavimo priteisti procesines palūkanas.

Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka bei prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Teismas savo sprendimą gali grįsti kitomis teisės normomis nei rėmėsi šalys, nes ginčo santykio teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva.

2. Byloje nesat ginčo dėl to, kad įmonės vadovas iš įmonės kasos yra gavęs pinigų ir iki šiol nėra grąžinęs 424 700 Lt, atmetus ieškinius, nebūtų įvykdytas teisingumas, kadangi atsakovo skola bankrutavusiai įmonei taip ir liktų nepriteista.

Ieškovas BUAB „Restauracija“ bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ su atsakovo apeliaciniu skundu taip pat nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal bylos faktines aplinkybes ir yra nepriklausomas nuo šali nuomonės. Nagrinėjamu atveju abiejų ieškovų reikalavimai buvo orientuoti į ginčo sumos priteisimą iš atsakovo taip pat buvo aiškus ir ieškinio pagrindas. Teismas nekeitė nei ieškinio dalyko, nei pagrindo, todėl laikytini nepagrįstais apelianto teiginiai, jog pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai pritaikė tinkamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias nagrinėjamą šalių ginčą. Tai, jog teismo pasirinka teisinė argumentacija nesutampa su ieškiniuose nurodyta, negali būti traktuojama kaip išėjimas už ieškinio ribų.

2. Pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, kadangi jo metu paskola realiai suteikta nebuvo. Kad Paskolos sutartis būtų negaliojanti jos pripažinti negaliojančia atskirai teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nereikia. Teismui sprendimo motyvuose nurodžius, kad Paskolos sutartis laikytina niekiniu sandoriu, laikytina, jog Paskolos sutarties negaliojimo klausimas yra išspręstas.

3. Apeliantui neginčijant savo pareigos grąžinti ginčo sumą įmonei, kiti skunde nurodyti argumentai vertintini kaip  itin formalūs.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovui K. V., kaip UAB „Restauracija“ vadovui, ėjusiam šias pareigas iki 2014 m. vasario 23 d., per laikotarpį nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. vasario 13 d., pagal 11 kasos išlaidų orderių buvo išmokėta 428 902 Lt įmonės pinigų (avansas) prekėms ir paslaugoms pirkti (t. 1, b. l. 25-35). Dalį pinigų atsakovas grąžino, daliai įmonės tikslams panaudotų lėšų pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau įmonei liko skolingas 424 724,32 Lt (t. 1, b. l. 16-19, 36-40). Atsakovas 2014 m. balandžio 15 d. pateikė teismui pareiškimą, prašydamas iškelti  UAB „Restauracija“ bankroto bylą. Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi (nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 4 d.) iškėlė įmonei bankroto bylą. Minėtoje nutartyje buvo konstatuota, kad įmonė 2013 metais buvo nemoki (per vienerius metus mokėtinos skolos/įsipareigojimai, siekiantys 2 541 378 Lt, viršijo bendrą įmonės turtą, kurio vertė 2 317 490 Lt) (t. 1, b. l. 140-143). 2014 m. kovo 24 d. UAB „Restauracija“, atstovaujama naujai paskirto bendrovės direktoriaus ir trečiojo asmens V. Š., ir atsakovas K. V., kaip buvęs įmonė vadovas ir vienintelis įmonės akcininkas, sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią sandorio šalys susitarė, kad atsakovui K. V. išduotas ir negrąžintas 424 700 Lt dydžio avansas laikytinas įmonės suteikta paskola atsakovui, kurią pastarasis įsipareigojo grąžinti iki 2016 m. kovo 24 d., mokėdamas už suteiktą paskolą 6 proc. dydžio metines palūkanas (t. 1, b. l. 49). VMI kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo, remdamasi CK 6.66 straipsnio nuostatomis (actio Pauliana), prašė pripažinti negaliojančia 2014-03-24 paskolos sutartį, taikyti restituciją ir priteisti BUAB „Restauracija“ 424 700 Lt. BUAB „Restauracija“ bankroto administratorius pareiškė savarankiškus reikalavimus dėl Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir piniginių lėšų priteisimo. Bankroto administratorius reikalavimus grindė taip pat CK 6.66 straipsnio nuostatomis, be to, nurodė, kad pinigai iš atsakovo priteistini ir CK 6.237 straipsnio pagrindu kaip be pagrindo gautos lėšos. Pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinius tenkino, įmonei iš atsakovo K. V. priteisė 123 001,62 Eur (424 700 Lt), tačiau taikė ne CK 6.66 straipsnio ir CK 6.237 straipsnių nuostatas, o pripažinęs, jog Paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, šią sutartį pripažintina niekine ir kad vadovaudamasis nuostolių atlyginimą reglamentuojančiomis teisės normomis priteisė prašomą sumą. Apeliantas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tik procesinio pobūdžio argumentais.

Dėl ieškinio ribų ir ginčo teisinio kvalifikavimo

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas išėjo už ieškinių reikalavimų ribų.

Bendroji taisyklė civiliniame procese yra ta, kad bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys, teismas negali pakeisti nei ieškinio pagrindo, nei dalyko, išskyrus tam tikras įstatyme įtvirtintas išimtis. Ieškovas teismui pateikiamame ieškinyje privalo nurodyti ieškinio turinį sudarančias dvi sudedamąsias ieškinio dalis – ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas – tai ieškovo atsakovui teisme pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), tuo tarpu ieškinio pagrindas – faktinės aplinkybės, pagrindžiančios ieškovo reiškiamą materialųjį teisinį reikalavimą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimo metu iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovui K. V., kaip UAB „Restauracija“ vadovui, per laikotarpį nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2014 m. vasario 13 d., pagal 11 kasos išlaidų orderių buvo išmokėta 428 902 Lt įmonės pinigų (avansas) prekėms ir paslaugoms pirkti (t. 1, b. l. 25-35). Nors neženklią dalį pinigų atsakovas grąžino, tačiau taip ir liko įmonei skolingas 424 700 Lt. 2014 m. kovo 24 d. UAB „Restauracija“, atstovaujama naujai paskirto bendrovės direktoriaus ir trečiojo asmens V. Š., ir atsakovas K. V., kaip buvęs įmonė vadovas ir vienintelis įmonės akcininkas, sudarė paskolos sutartį, pagal kurią sandorio šalys susitarė, kad atsakovui K. V. išduotas ir negrąžintas 424 700 Lt dydžio avansas laikytinas įmonės suteikta paskola atsakovui, kurią pastarasis įsipareigojo grąžinti iki 2016 m. kovo 24 d., mokėdamas už suteiktą paskolą 6 proc. dydžio metines palūkanas (t. 1, b. l. 49). Taigi būtent ieškovai šioje byloje nurodė faktines aplinkybes - atsakovas iš įmonės paėmė pinigus ir jų negrąžino, o vėliau dėl tų pinigų sudarė Paskolos sutartį, bei ieškinio dalyką – pripažinti Paskolos sutartį negaliojančia ir įmonei iš atsakovo priteisti 424 700 Lt. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo ieškovų prašomą sumą ir Paskolos sutartį ex officio pripažinęs niekine, bylą išnagrinėjo neperžengdamas ieškinių ribų, t.y. nesirėmė kitais faktais ar įrodymais nei kad buvo nurodžiusios šalys, bei nepriteisė daugiau nei buvo prašoma, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys, kad šiuo konkrečiu atveju BUAB „Restauracija“ yra bankrutuojanti įmonė, o pareikštais ieškiniais yra ginami įmonės kreditorių interesai. Bankroto procesas visada yra susijęs su viešuoju interesu, kuris įpareigoja teismą būti aktyviu, todėl nagrinėjamoje byloje bet kuriuo atveju teismas galėjo išeiti ir už ieškinio ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011 ir kt.).

Taip pat apeliantas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo pats pritaikyti teisės normas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, VMI kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo, remdamasi CK 6.66 straipsnio nuostatomis (actio Pauliana), prašė pripažinti negaliojančia 2014-03-24 paskolos sutartį, taikyti restituciją ir priteisti BUAB „Restauracija“ 424 700 Lt. BUAB „Restauracija“ bankroto administratorius taip pat palaikė VMI reikalavimus, be to, nurodė, kad pinigai iš atsakovo priteistini ir CK 6.237 straipsnio pagrindu kaip be pagrindo gautos lėšos. Akivaizdu, jog tiek VMI, tiek bankroto administratoriaus suformuluoti materialiniai reikalavimai buvo orientuoti būtent į ginčo pinigų sumos priteisimą iš atsakovo įmonei ir Paskolos sutarties eliminavimą iš civilinių teisinių santykių. Pirmos instancijos teismas Paskolos sutartį pripažino niekine ją kvalifikavęs kaip apsimestinį sandorį, o 424 700 Lt priteisė kaip atsakovo įmonei padarytus nuostolius. Apelianto įsitikinimu, pirmos instancijos teismas negalėjo Paskolos sutarties pripažinti apsimestiniu sandoriu, kadangi ieškinys buvo grindžiamas CK 6.66 straipsnio nuostatomis, kurių taikyti nebuvo jokio teisinio pagrindo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog būtent teismo pareiga yra tinkamai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog tik bylą nagrinėjantis teismas galutinai išsiaiškina ginčo esmę, šalių suformuluotus reikalavimus, o, išnagrinėjęs ginčą, sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas teisingas ginčo teisinis kvalifikavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015 ir kt.). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, ji skirta ne vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2012 ir kt.). Taigi, nors ieškovas ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jų nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, tačiau teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra tik bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovų nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutarties teisėtumo. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus ir šalių nurodytas faktines aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo CK 6.66 straipsnio nuostatų taikymui, kadangi Paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris (CK 1.87 str.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Taigi tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai nustatė sąlygas, būtinas CK 1.87 straipsnio taikymui, išanalizavo ieškinių ir atsiliepimo į jį faktinį pagrindą sudariusias aplinkybes (CPK 185 str.), bei skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikė aiškų padarytos išvados dėl to, jog 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, pagrindimą - Paskolos sutarties sudarymo metu pinigai atsakovui perduoti nebuvo, kas yra pagrindinis paskolos sutarties požymis, o Paskolos sutartimi buvo siekiama pridengti pinigų, kurie atsakovui buvo suteikti kaip avansas prekėms ir paslaugoms pirkti ir nebuvo sugrąžinti įmonei, išmokėjimą.

Kvalifikavęs, kad ginčo sandoris yra apsimestinis, teismas pagrįstai pasinaudojo CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teise niekinio sandorio faktą konstatuoti ex officio. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2008, 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013 ir kt.).

Jeigu sandoris sudaromas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys. Konstatavęs, jog 2014-03-24 paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė nuostolių atlyginimą, reglamentuojančias materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti ir su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nagrinėjamu atveju. Kaip ir nurodė teismas, atsakovo veiksmai, kai, įmonei esant sunkioje finansinėje padėtyje, iš įmonės kasos yra išimamos didelės pinigų sumos ir už jas teisės aktuose nustatyta tvarka nėra atsiskaitoma, vertintini kaip neteisėti veiksmai, dėl kurių įmonė prarado 424 700 Lt, t.y. įmonei buvo padaryta žala. Akivaizdu, jog tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir įmonei padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju, kai pinigai buvo gauti iš Įmonės pagrįstai, t.y. pagal 11 kasos išlaidų orderių kaip avansas prekėms ir paslaugoms pirkti, todėl bankroto administratoriaus nurodyto CK 6.237 straipsnio, reglamentuojančio be pagrindo įgytų lėšų grąžinimą, taikymui nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo.

Beje, teisiškai nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, kad ieškinį dėl sandorio negaliojimo VMI galėjo reikšti tik actio Pauliana pagrindu, o teismui Paskolos sutartį pripažinus negaliojančia kaip apsimestinį sandorį, VMI ieškinys turėjo būti atmestas. Šis apelianto argumentas nėra niekuo pagrįstas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (byloje pateikti du ieškiniai, tačiau iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies neaišku, kuris ieškinys buvo tenkintas; teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta, kad Paskolos sutartis yra pripažinta negaliojančia, todėl laikytina, jog ji liko galioti ir kt.) kai yra pripažįstama pareiga grąžinti ginčo sumą įmonei, vertintini kaip itin formalūs ir neturintys esminės reikšmės sprendžiant skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Tačiau bet kuriuo atveju apeliantui išaiškintina, kad, vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra aiškiai konstatuota, jog Paskolos sutartis yra niekinė, o teismo procesinis sprendimas yra vientisas procesinis dokumentas, todėl privalu yra vykdyti ne tik rezoliucinę dalį, tačiau ir laikytis motyvuojamoje dalyje išdėstytų išaiškinimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apelianto turėtos šios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos nekompensuotinos (CPK 93 str., 302 str.), o vienas iš ieškovų, t.y. BUAB „Restauracija“, į bylą pateikė įrodymus, jog, rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, patyrė 484 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios teisėjų kolegijos nuomone, vertintinos kaip tinkamai pagrįstos ir atitinkančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl visa apimtimi priteistinos iš atsakovo.

Dėl bylos procesinės baigties

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė byloje esančius įrodymus ir bylos aplinkybes bei priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo 2014-03-24 paskolos sutartį pripažino niekine ir BUAB „Restauracija“ iš atsakovo priteisė 123 001,62 Eur nuostolių atlyginimo, todėl naikinti šio sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju, nors tai ir nekeičia teismo sprendimo esmės, būtų tikslinga patikslinti skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį nurodant, jog ieškiniai tenkinami ne visiškai, o iš dalies, kadangi vis dėlto nebuvo tenkintas ieškovų reikalavimas 2014-03-24 paskolos sutartį pripažinti negaliojančia, o Paskolos sutartį teismas ex officio pripažino niekine, taip pat prašoma priteisti pinigų suma nebuvo pripažinta, kaip be pagrindo išmokėta apeliantui suma, o pripažinta, jog atsakovas BUAB „Restauracija“ patyrė nuostolių prašomai priteisti sumai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant ją taip:

„Ieškinius tenkinti iš dalies.

Pripažinti niekine 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartį, sudaryta tarp UAB „Restauracija“ K. V. dėl 424 700 Lt paskolos suteikimo.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Restauracija“ (į. k. 132471755) iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 123 001,62 Eur (vieną šimtą dvidešimt tris tūkstančius vieną eurą ir 62 euro centus) nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-05-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 429,29 Eur (keturis šimtus dvidešimt devynis eurus 29 euro centus) advokato atstovavimo išlaidų.

Kitą ieškinių dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2 396,76 Eur (du tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt šešis eurus ir 76 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.“.

Priteisti iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Restauracija“ (į. k. 132471755) 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                      Virginija Čekanauskaitė

  Romualda Janovičienė

  Nijolė Piškinaitė