Administracinė byla Nr. eA-1518-968/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05165-2024-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjos T. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja T. A. kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 24SD20821 dėl informacijos pateikimo (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:
2.1. Sprendimu ji buvo informuota, kad atsakovas, vykdydamas Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6984-860/2024 (toliau – ir Teismo sprendimas), nepriima pareiškėjos prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas bei priimtas neatsižvelgus į Teismo sprendime pateiktus išaiškinimus.
2.2. Prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nepriėmimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kurio 59.1–59.9 papunkčių nuostatos nustato baigtinį sąrašą, kokiomis aplinkybėmis prašymas nepriimamas. Atsakovas Sprendime nenurodo nei vieno minėto Aprašo punkto.
2.3. Atsakovas Sprendimu atsisakė vykdyti įsiteisėjusį Teismo sprendimą, nes minėtu sprendimu teismas įvertino, kad pareiškėjos 2023 m. lapkričio 27 d. prašymas Nr. 2311-LLG-7758 (toliau – ir Prašymas) buvo nepriimtas nepagrįstai. Atsakovas remiasi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, kuri nurodo, kad iki 2025 m. gegužės 2 d. sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas. Pareiškėjos prašymo pateikimo dieną ši nuostata negaliojo ir negali būti taikoma atgal. Pareiškėjos prašymo pateikimo metu galiojo Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija, kuri ribojo prašymų pateikimą tik per išorės paslaugų teikėjus. Pareiškėjos prašymo pateikimo metu pareiškėjos prašymas atitiko visus reikalavimus ir negalėjo būti nepriimtas.
2.4. Teismo sprendime yra konstatuota, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovą, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Tad pateikiant prašymą minėtu pagrindu nėra taikomos UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos sąlygos, tarp jų buvimo teisėtumą patvirtinantis dokumentas (UTPĮ 26 str. 2 d.). Pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę, vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Prašymą pareiškėja pateikė per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS), prašymui suteiktas numeris 2311-LLG-7758, taip pat buvo suteiktas rezervacijos laikas 2023 m. gruodžio 20 d. 8 val. 55 min. Migracijos departamento padalinyje pareiškėja su prašymu pateikė visus privalomus pateikti dokumentus bei pasirengė pateikti jų originalus rezervuoto vizito metu.
2.5. Tiek Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2024 m. birželio 19 d. nutartimi atsakovo sprendimui išsiųsti pareiškėją nepritarė. Nagrinėjamu atveju susidaro tokia situacija, kad pareiškėja toliau Lietuvoje gyvena nelegaliai, o atsakovas nesiima jokių veiksmų nei pareiškėjos teisinei padėčiai nustatyti, nei savo neteisėtiems veiksmams ir sprendimams ištaisyti, tai yra nevertina esamos padėties teisiniu požiūriu atsižvelgiant į įsiteisėjusius teismų sprendimus.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Pareiškėja 1998 m. balandžio mėn. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką. 2023 m. kovo 23 d. ji paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 23M53769 nesuteikti jai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja 2023 m. birželio 19 d. apskundė minėtą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimu atmetė skundą. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą. LVAT 2023 m. lapkričio 8 d. nutartimi atmetė apeliacinį skundą ir paliko VAAT 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimą nepakeistą. Migracijos departamento 2023 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 23M53769 įsigaliojo 2023 m. lapkričio 8 d. ir pareiškėja prarado teisę likti Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 23S231943 nusprendė: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn.; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl pareiškėjai draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos iki 12 mėn.
3.2. Pareiškėja 2023 m. lapkričio 27 d. pateikė prašymą Nr. 2311-LLG-7758 tuo pagrindu, kad negali būti grąžinta į užsienio valstybę ar išsiųsta iš Lietuvos. Migracijos departamento darbuotojas, patikrinęs pateiktus pareiškėjos dokumentus, priėmė administracinės procedūros sprendimą, kuriuo 2023 m. gruodžio 20 d. Prašymą atmetė ir nurodė, kad pareiškėja yra neteisėtai Lietuvoje. Pareiškėja minėtą procedūrinį sprendimą apskundė teismui, kuris 2024 m. birželio 13 d. administracinėje byloje Nr. eI2-6984-860/2024 pareiškėjos skundą patenkino ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjos Prašymo priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Migracijos departamentas, vykdydamas teismo įpareigojimą bei iš naujo išsprendęs pareiškėjos pateiktą Prašymą, pareiškėją Sprendimu informavo, kad vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi jos prašymas negali būti priimtas.
3.3. Priešingai nei nurodoma skunde, Įstatymas įsigaliojo 2023 m. gegužės 3 d. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, kuri reglamentuoja, kad yra sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, dėl kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja Vyriausybės įgaliota institucija, ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi, buvo galiojanti nuo 2023 m. gegužės 3 d. Tuo metu 2024 m. balandžio 25 d. minėta nuostata buvo paredaguota ir išdėstyta taip: sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi.
3.4. Pareiškėjai teikiant Prašymą Vyriausybės įgaliota institucija netarpininkavo, ji neturėjo nacionalinės ar Šengeno vizos, ar galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėja teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, neatitiko Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Be to, Teismo sprendime nekonstatuota, kad pareiškėja atitiko Įstatymo nuostatas. Pareiškėjos prašymas negali būti priimtas dėl imperatyvios Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, atitinkamai skundo argumentai, sietini su Aprašo ir UTPĮ nuostatomis, atmestini kaip nepagrįsti ir neaktualūs nagrinėjamai bylai.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino atsakovo Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 24SD20821 ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos 2023 m. lapkričio 27 d. prašymo Nr. 2311-LLG-7758 išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo 322,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėjos Prašymą, nes pareiškėja neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. Pareiškėja per MIGRIS pateikė Migracijos departamentui 2023 m. lapkričio 27 d. prašymą Nr. 2311-LLG-7758 išduoti leidimą laikinai gyventi, nes negali būti grąžinta į užsienio valstybę ar išsiųsta iš Lietuvos.
6.2. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 20 d. patikrinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, atspausdino informacinį lapą ir jame pažymėjo (pabraukė), kad pateiktų dokumentų nepriima. Taip pat ranka prirašė „Asmuo nepriimamas pasirinktu pagrindu, nes neturi legalumą Lietuvoje patvirtinančio dokumento“. Taip pat pareiškėja į elektroninį paštą 2023 m. gruodžio 20 d. 9.50 val. gavo MIGRIS pranešimą, kuriame buvo nurodyta „Jūsų prašymas nepriimtas, kadangi Kita. Prašymą atitinkantį reikalavimus turite pateikti iš naujo per Migracijos IS“.
6.3. Pareiškėja kreipėsi į teismą, manydama, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nepriima ir neišnagrinėja jos Prašymo. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino. Migracijos departamentas, vykdydamas Teismo sprendimą, priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą.
7. Teismas, įvertinęs UTPĮ 1 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, konstatavo, kad UTPĮ yra specialusis įstatymas, kuris reglamentuoja užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, todėl atsakovo argumentus, jog nagrinėjamu atveju nėra aktualios UTPĮ nuostatos, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad skundžiamame Sprendime pats atsakovas remiasi UTPĮ 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kas tik patvirtina teismo išvadą, jog nagrinėjamu atveju taip pat yra taikytinos UTPĮ nuostatos.
8. Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi pareiškėjos Prašymo pateikimo metu) ir nurodė, kad įstatymo formuluotė nustato taikomą išimtį – kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Taigi, įmanomos aplinkybės, kuomet asmuo gali turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurio išdavimo klausimas neabejotinai turi būti sprendžiamas vadovaujantis UTPĮ nuostatomis.
9. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Teismo sprendimu yra patvirtintos faktinės aplinkybės, jog pareiškėja MIGRIS informacinėje sistemoje užpildė prašymą leidimui laikinai gyventi gauti, vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nes negali būti grąžinta ar išsiųsta į savo kilmės valstybę. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais. UTPĮ 26 straipsnio 2 dalis nustato išimtis, kuomet netaikomos UTPĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, be kita ko, 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas šio UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Pagal Aprašo 59 punktą prašymas išduoti leidimą nepriimamas, žodžiu ir (ar) raštu paaiškinus nepriėmimo priežastį ir suteikus reikiamą informaciją, jeigu, pvz., prie prašymo pateikiami ne visi reikiami duomenys ir (ar) dokumentai arba prie prašymo MIGRIS pridėtos skaitmeninės dokumentų kopijos neatitinka užsieniečio pateiktų dokumentų originalų.
10. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, nusprendė, kad atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Sprendime yra tik nurodoma Įstatymo bei UTPĮ nuostata, tačiau joks faktinių aplinkybių vertinimas nėra pateiktas. Sprendime nėra pasisakoma dėl pareiškėjos Prašymo priėmimo vertinant jį kaip pateiktą UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Prašymas buvo pateiktas vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pateikiant Prašymą minėtu pagrindu nėra taikomos UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos sąlygos, tarp jų buvimo teisėtumą patvirtinantis dokumentas (UTPĮ 26 str. 2 d.).
11. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.), todėl atsakovas įpareigotas pareiškėjos Prašymo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.
12. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti jai 322,50 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų, vadovavosi ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 40 straipsnio 1, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 7, 8.2 punktais. Teismas nurodė, kad už skundo surašymą ir atstovavimą pareiškėjos sumokėta 300 Eur suma neviršija Rekomendacijose numatytų maksimaliai galimų priteisti sumų dydžių, todėl šią sumą ir už skundą sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį (viso: 322,50 Eur) priteisė iš atsakovo.
III.
13. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.
13.2. Teismas ignoravo imperatyvią Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatą. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad pareiškėja turi Rusijos Federacijos pilietybę, nėra. Taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių jos atžvilgiu neturėtų būti taikomos Įstatymo nuostatos. Kaip jau buvo nurodyta Sprendime, nėra jokių duomenų, kad prašymo pateikimo metu pareiškėja būtų turėjusi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į minėtą nuostatą pareiškėjos prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi nebuvo priimtas (atmestas).
13.3. Įstatyme nenumatytos išimtys, kad Rusijos Federacijos piliečiams, teikiantiems prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nebūtų taikoma Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata. Įstatymo nuostatos, nustatančios ribojimus Rusijos piliečiams teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, galioja nuo 2023 m. liepos 1 d. (pareiškėjos atveju aktuali Įstatymo nuostata išliko nepakitusi). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įstatymų leidėjas numatė aiškiai apibrėžtas ir konkrečias išimtis, kada Rusijos piliečiai gali teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Anksčiau galiojusioje Įstatymo redakcijoje (galiojusioje nuo 2023 m. balandžio 20 d.) buvo numatytos tokios išimtys, kada Rusijos pilietis gali teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi: jeigu Rusijos pilietis prašymą teikia per išorės paslaugų teikėją (t. y. būdamas užsienyje) – jeigu dėl jo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja Vyriausybės įgaliota institucija; jeigu Rusijos pilietis prašymą teikia Lietuvoje – jeigu jis turi: galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi.
13.4. Įstatymų leidėjas numatė labai aiškiai apibrėžtas ir konkrečias išimtis, kada Rusijos pilietis gali teikti prašymą išduoti leidimą gyventi. Tos išimtys susijusios ne su pagrindu, kuriuo užsienietis siekia gauti leidimą gyventi, o su užsieniečio dokumentuotu statusu, t. y. ar užsienietis turi galiojančią Lietuvos vizą ar leidimą gyventi arba Europos Sąjungos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi. Iš Įstatymo nuostatų matyti, kad Rusijos piliečiai, neturintys Lietuvos ar kitos Europos Sąjungos valstybės išduoto leidimo gyventi, pateikti prašymą išduoti laikinai leidimą, teisėtais Lietuvos gyventojais gali tapti, tik jeigu turi Lietuvos išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja neturi ir neturėjo Lietuvos ar kitos Europos Sąjungos valstybės išduoto leidimo gyventi ar Lietuvos išduotos Šengeno ar nacionalinės vizos. Tačiau teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė ir jos nevertino. Kadangi pareiškėjos prašymas negali būti priimtas (vadovaujantis Įstatymo nuostatomis), nespręstinas ir leidimo gyventi išdavimo klausimas pareiškėjai.
13.5. Ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos grąžinimo/išsiuntimo klausimas. Dėl šio klausimo Migracijos departamentas priėmė savarankiškus sprendimus, kuriuos pareiškėja galėjo skųsti (ir šia teise pasinaudojo). Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad klausimą, ar užsienietis gali būti grąžintas/išsiųstas, atsakovas turi spręsti šių procedūrų (t. y. grąžinimo/išsiuntimo) rėmuose, o ne spręsdamas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo klausimą.
13.6. Migracijos departamentas, vykdydamas Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-6984-860/2024, pateikė pareiškėjai motyvuotą, nurodydamas teisinį pagrindą, aiškų ir nedviprasmišką skundžiamą atsakymą. Teismas iš esmės net nepasisakė dėl Įstatymo ir jo taikymo Rusijos Federacijos piliečių atžvilgiu.
14. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti pareiškėjai iš atsakovo 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
14.1. Pareiškėja 2023 m. lapkričio 27 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietei, kuri negali būti grąžinta ar išsiųsta į kilmės valstybę, vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Prašymą pareiškėja pateikė per MIGRIS sistemą, o tik beveik mėnesiu vėliau Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 23S231943 dėl pareiškėjos išsiuntimo į Rusijos Federaciją. Atsakovas nenurodo ir naujų faktinių aplinkybių, kad Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 24 d. priėmė sprendimą Nr. 24S216027, kuriuo nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-16483-1064/2024, kuriuo konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko individualios pareiškėjos situacijos vertinimo ir panaikino Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą. Sprendimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.
14.2. Tikrosios faktinės aplinkybės yra tos, kad jau ilgiau nei metus (nuo 2023 m. lapkričio 27 d.) Migracijos departamentas, net įpareigotas teismų sprendimais, nevertina pareiškėjos individualios situacijos ir aplinkybių, dėl kurių ji negali būti išsiųsta ar grąžinta į Rusijos Federaciją, ir nepriima sprendimo dėl užsienietės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.
14.3. Atsakovas neginčija teismo sprendime išdėstytų argumentų dėl teisės taikymo konkurencijos taikant UTPĮ 40 straipsnio 1 dalis 8 punkto bei Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas išsamiai pasisakė dėl teisės taikymo, kad esant dviejų įstatymų prieštaravimams yra taikomos specialiojo įstatymo nuostatos.
14.4. Pareiškėja fiziškai yra Lietuvos Respublikoje, jos buvimas yra neteisėtas. Atsakovas nevykdo jam nustatytos pareigos ir nesprendžia užsienietės teisinės padėties klausimo ilgiau nei metus. UTPĮ 130 straipsnio 1–4 dalys nustato sąlygas, kurioms esant draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį. UTPĮ 130 straipsnis 5 dalis nustato, kad užsieniečiui, kuris neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinamas į užsienio valstybę šio straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, šio UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti.
14.5. Migracijos departamentas šiuo atveju nevykdo savo tiesioginės pareigos – užsieniečių kontrolės. Jau ilgiau nei 14 mėnesių neteisėtai atsisako įvertinti aplinkybes, kad užsienietė negali būti išsiųsta į kilmės valstybę ir šio įvertinimo pagrindu, priklausomai nuo rezultatų, priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Šias aplinkybes įvertinti įpareigojo anksčiau nurodyti įsiteisėję teismų sprendimai net dvejose bylose, tai atlikti įpareigoja ir įstaigos funkcijos bei UTPĮ nuostatos. Šiuo atveju Migracijos departamentas užsiima neteisėtu neveikimu, t. y. yra neatlieka jokių veiksmų su nelegaliai Lietuvoje gyvenančia užsieniete, po to kai anksčiau atlikti veiksmai buvo pripažinti neteisėtais.
14.6. Pareiškėja pagal teisinių paslaugų sutartį su advokatu dėl jos interesų atstovavimo turėjo 500 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 24SD20821 dėl informacijos pateikimo, kuriuo buvo atsisakyta priimti pareiškėjos 2023 m. lapkričio 27 d. prašymą Nr. 2311-LLG-7758, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, panaikino atsakovo Sprendimą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos Prašymo priėmimo klausimą spręsti iš naujo, konstatavęs, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, atsakovas nesilaikė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
17. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad teismas ignoravo imperatyvią Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri taikoma Rusijos Federacijos piliečių atžvilgiu.
18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad, remiantis bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, kuri 2023 m. lapkričio 27 d. Migracijos departamentui per MIGRIS pateikė prašymą Nr. 2311-LLG-7758 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, kurio Departamentas Sprendimu nepriėmė nagrinėti.
19. Šioje byloje ginčas byloje iš esmės yra kilęs, ar atsakovas turėjo teisinį pagrindą nepriimti nagrinėti pareiškėjos Prašymo. Pareiškėja skunde nurodė argumentus, dėl kurių ji nesutinka su atsakovo sprendimu nenagrinėti Prašymo, prašė įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti Prašymą.
20. Atsakovas ginčijamame Sprendime, vykdydamas įsiteisėjusį Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6984-860/2024 (šiame sprendime teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjos Prašymą buvo nemotyvuotas, paminėtą Departamento sprendimą panaikino ir įpareigojo Departamentą pareiškėjos Rusijos federacijos pilietės T. A. „2023 m. lapkričio 27 d. prašymo Nr. 2311-LLG-7758 išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo klausimą spręsti iš naujo“), nurodė Prašymo nepriėmimo priežastis ir teisinį pagrindą. Atsakovas informavo, kad Rusijos Federacijos pilietės T. A. prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti priimtas iš esmės vadovaujantis Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi. Prašymas nepriimtas nagrinėti tuo pagrindu, kad pareiškėja neturi galiojančios Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotos Šengeno ar nacionalinės vizos arba leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduoto leidimo gyventi, bei neturi jokio dokumento suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, t. y. yra neteisėtai Lietuvoje.
21. Nuo 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojęs Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas nustato atitinkamus ribojimus tam tikros valstybės piliečių prašymams nagrinėti. Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesus, taip pat pasiekti Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytus tikslus, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 1 str.). Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (byloje taikoma 2023 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. XIV-1888 redakcija) įtvirtinta, kad sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, dėl kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais tarpininkauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi.
22. Atsakant į pareiškėjos skundo argumentus, pažymėtina, kad Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas draudimas priimti Rusijos Federacijos piliečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ne tik per išorės paslaugų teikėją užsienyje, bet ir Lietuvos Respublikoje. Šiame įstatyme nėra įtvirtintos išimtys, susijusios su pareiškėjos skunde nurodomomis aplinkybėmis, t. y. kad Rusijos Federacijos piliečiams, teikiantiems prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nebūtų taikoma Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata.
23. Byloje nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad pareiškėja (Rusijos Federacijos pilietė) Prašymo pateikimo metu neturėjo galiojančios vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduoto leidimo gyventi. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėja patenka į Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo sritį ir šiuo atveju pareiškėjos Prašymas negalėjo būti priimtas, esant sustabdytam tokių prašymų priėmimui.
24. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymu nustatytos priemonės yra laikino pobūdžio ir galioja įstatyme apibrėžtą laikotarpį. Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 4 straipsnio 1 punktu (2024 m. balandžio 25 d. Nr. XIV-2581 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytų ribojamųjų priemonių taikymas pratęstas iki 2025 m. gegužės 2 d.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas, atsižvelgdamas į Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos Prašymą. Todėl pirmosios instancijos teismas, panaikindamas atsakovo Sprendimą ir įpareigodamas atsakovą pareiškėjos Prašymo priėmimo klausimą spręsti iš naujo, netinkamai įvertino bylos aplinkybes šiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste.
26. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pastarosios išvados nekeičia tai, jog atsakovas Sprendimą, be kita ko, grindė jokios teisinės reikšmės, sprendžiant Prašymo priėmimo klausimą, neturinčiais motyvais, susijusiais su UTPĮ 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimu ir taikymu.
27. Dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, primintina, jog administraciniam sprendimui keliami reikalavimai įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko, numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.). LVAT praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį bei vadovaudamasi išdėstytu ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų. Sprendime nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai, Sprendimo pasekmės suinteresuotiems asmenims suprantamos. Sprendimo turinys savaime nesudarė reikšmingų kliūčių pareiškėjai ginti savo subjektines teises teisme.
29. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą atmesti. Atmetus pareiškėjos skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos T. A. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis