Civilinė byla Nr. e3K-3-199-381/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01136-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18; 3.2.4.11

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Tikniūtės ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“ ieškinį atsakovui E. M. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „L Claim“, užsienio juridinis asmuo „OOO Avtoresurs“, A. A. J. (A. A. J.),         I. A. K., V. P. N. (V. P. N.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių vadovo civilinės atsakomybės už priimtus verslo sprendimus įrodinėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 517 940,05 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 2013 m. vasario 11 d. yra jos akcininkas, nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2021 m. gegužės 26 d. ėjo ieškovės vadovo pareigas. Atsakovui siekiant sumažinti ieškovės lėšas, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2018 m. birželio 1 d. buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys su Rusijos Federacijos piliečiais A. J., I. K. ir V. N. (bendrovės „OOO Avtoresurs“ darbuotojais) (toliau – Paslaugų sutartys), nors ieškovė jau buvo sudariusi sutartį su bendrove „OOO Avtoresurs“. Sutarties su bendrove „OOO Avtoresurs“ esmė atskleidžia, jog paslaugos buvo perkamos ne iš šios bendrovės darbuotojų, o iš pačios bendrovės. Dėl perteklinių Paslaugų sutarčių sudarymo ieškovė patyrė 276 845,55 Eur žalos. Be to, vadovaujant atsakovui, ieškovė sudarė atstovavimo sutartį su UAB „L Claim“ (toliau – Atstovavimo sutartis) ir šios sutarties pagrindu ieškovė iš UAB „L Claim“ įsigijo nereikalingų ir realiai jai nesuteiktų paslaugų už 60 500 Eur, dėl to patyrė žalos. Ieškovė, be kita ko, ieškinyje nurodė, kad atsakovas padarė jai 167 924,50 Eur dydžio žalą, kadangi laiku neatgavo iš bendrovės „SIA Bastrans“ skolos. Taip pat atsakovas išsimokėjo sau papildomą 12 670 Eur priedą prie darbo užmokesčio, neturėdamas valdybos pritarimo, todėl ir dėl šių atsakovo veiksmų ieškovė patyrė žalos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5.       Teismas pažymėjo, kad, ieškovei ieškinio reikalavimus grindžiant atsakovo, kaip buvusio ieškovės vadovo, fiduciarinių pareigų pažeidimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalis), o atsakovui nuo ieškinio ginantis, be kita ko, prašymu taikyti verslo sprendimų priėmimo taisyklę, ieškovei tenka pareiga įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį bei atsakovo didelį neatsargumą arba tyčią.

6.       Teismas iš trečiojo asmens bendrovės „OOO Avtoresurs“ vadovo paaiškinimų, liudytojų L. L. ir D. G. parodymų nustatė, kad Rusijos Federacijoje naftos produktų prekybos versle dalį paslaugų pirkti iš fizinių asmenų, veikiančių kaip individualūs verslininkai, yra įprasta praktika. Bendrovė „OOO Avtoresurs“ teikė kitas paslaugas nei fiziniai asmenys, su kuriais buvo sudarytos Paslaugų teikimo sutartys, t. y. ieškovė nemokėjo du kartus už tas pačias paslaugas. Ieškovės darbuotojams buvo žinoma, jog ieškovė sumoka už paslaugas fiziniams asmenims Rusijos Federacijoje. Teismas, be kita ko, nustatė, kad paslaugų teikimo sutartys su fiziniais asmenimis buvo registruotos ieškovės sutarčių registre, todėl padarė išvadą, kad atsakovas nedėjo kryptingų pastangų šias sutartis nuslėpti. Teismas nenustatė, kad atsakovas, ieškovės vardu sudarydamas ir vykdydamas sutartis su trečiaisiais asmenimis A. J., I. K., V. N., būtų pažeidęs imperatyvius įstatymų reikalavimus, taip pat nurodė, kad negalima daryti išvados, jog šių sandorių sudarymas bei vykdymas neatitiko ieškovės, kaip privataus juridinio asmens, interesų siekti ekonominės naudos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog visos išlaidos, ieškovės patirtos už terminalų degalinėse Rusijos Federacijoje priežiūrą, buvo įtraukiamos į ieškovės klientams parduodamų degalų savikainą, vadinasi, ieškovė šias išlaidas padengė iš pardavimų klientams ir ekonominio nuostolio tiesiogiai nepatyrė.

7.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovo, kaip ieškovės vadovo, verslo sprendimas sudaryti ir vykdyti Paslaugų teikimo sutartis su Rusijos Federacijos fiziniais asmenimis (trečiaisiais asmenimis A. J., I. K., V. N.) buvo priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – teisėtai, sąžiningai, nesupainiojus savo ir bendrovės interesų ir akivaizdžiai neviršijant protingos komercinės rizikos. Apie šį sprendimą žinojo kiti ieškovės akcininkai, valdybos nariai. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad neteisėtų veiksmų atsakovas neatliko ir už tokį vadovo sprendimą atsakomybė jam nekyla. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas šį ginčijamą verslo sprendimą, buvo ne tik ieškovės vadovas, bet ir akcininkas, todėl veikimas prieš bendrovės tikslus (siekti ekonominės naudos ir tenkinti bendrovės akcininkų interesus vykdant ūkinę komercinę veiklą) pažeistų ir jo asmeninius turtinius interesus. Dėl šių priežasčių teismas ieškovės ieškinio reikalavimą dėl 276 845,55 Eur žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįstą.

8.       Teismas kaip nepagrįstą atmetė ir ieškovės reikalavimą dėl 60 500 Eur žalos atlyginimo priteisimo už nesuteiktas tarpininkavimo paslaugas pagal 2021 m. kovo 1 d. sudarytą Atstovavimo sutartį su UAB „L Claim“. Teismas nustatė, kad 2021 m. balandžio 6 d. buvo atliktas 60 500 Eur mokėjimas UAB „L Claim“ pagal Atstovavimo sutartį. Į bylą pateiktas ieškovės finansų vadovo D. G. susirašinėjimas elektroniniais laiškais su ieškovės didžiosios akcininkės MB „Antus“ bendraturčiu D. V., teismo vertinimu, patvirtina, kad apie užmokestį draudimo brokeriui (nenurodant brokerio pavadinimo) (50 000 Eur be PVM) ir sutarties su draudimo bendrove „Coface“ privalumus buvo diskutuojama, apie diskusiją informuojant ir kitus akcininkus – atsakovą, L. L., D. Č..

9.       Teismas taip pat atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovo 167 924,50 Eur žalos atlyginimą dėl bendrovės „SIA Bastrans“ skolos ir 12 670 Eur žalos atlyginimą dėl priedo prie darbo užmokesčio sau pačiam (atsakovui) išmokėjimo, neturint valdybos pritarimo.

10.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2024 m. vasario 22 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovei 337 345,55 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (337 345,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

11.       Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė šiuo atveju nepatyrė realios žalos, kadangi tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų ir (ar) paaiškinimų, kaip vertino kolegija, byloje nėra. Pažymėjo, kad vien nurodymas, jog sąnaudos už terminalų priežiūrą buvo paslėptos po degalų sąnaudomis, nereiškia, jog padidėjusias priežiūros išlaidas apmokėjo degalų pirkėjai.

12.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovės, atstovaujamos atsakovo, sudarytos sutartys su bendrove „OOO Avtoresurs“ (įskaitant ir papildomą susitarimą) ir trimis Rusijos Federacijos fiziniais asmenimis neatitiko tikrosios šalių valios ir tarp jų faktiškai susiklosčiusių santykių. Nesant įrodymų, kad fiziniai asmenys iš tiesų atliko terminalų priežiūros darbus ir faktiškai teikė paslaugas už realią kainą, bendrovės „OOO Avtoresurs“ nauda, sukurta dėl atsakovo veiksmų, negali būti pripažinta teisėtomis ieškovės sąnaudomis.

13.       Kolegija nusprendė, kad degalų tiekimo sutarties šalys turėjo viešai nedeklaruojamų tikslų. Sutartys su Rusijos Federacijos fiziniais asmenimis buvo sudarytos siekiant padidinti bendrovės „OOO Avtoresurs“ pelningumą, gaunamą iš pagrindinio degalų tiekimo sandorio. Anot apeliacinės instancijos teismo, tiesioginę naudą gavo bendrovė „OOO Avtoresurs“, o ieškovė, vadovaujama atsakovo, turėdama teisinį pagrindą (papildomo susitarimo sąlygą) reikalauti iš bendrovės „OOO Avtoresurs“ vykdyti terminalų priežiūros paslaugas be papildomo mokesčio, sudarė sau nereikalingas sutartis su bendrovės „OOO Avtoresurs“ nurodytais fiziniais asmenimis (jos darbuotojais) ir nepagrįstai prisiėmė prievolę apmokėti Rusijos Federacijos fizinių asmenų išrašytas sąskaitas už paslaugas. Kolegija pažymėjo, kad byloje neįrodyta, jog tokios paslaugos apskritai buvo faktiškai suteiktos tų fizinių asmenų ir būtent tokia apimtimi, juolab kad, jei ir buvo tokių paslaugų poreikis, jas turėjo teikti bendrovė „OOO Avtoresurs“. Tokios pasiūlytos schemos priėmimą ir vykdymą teismas vertino kaip didelį buvusio ieškovės vadovo neatsargumą, todėl, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, kolegija konstatavo, kad atsakovas, sudarydamas sutartis su Rusijos Federacijos fiziniais asmenimis A. J., I. K. ir V. N. ir atlikdamas mokėjimus pagal šių asmenų išrašytas sąskaitas, pažeidė vadovo fiduciarinę rūpestingumo pareigą, dėl to ieškovei buvo padaryta 276 845,55 Eur žala.

14.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad negalima padaryti išvados, jog sutarties su UAB „L Claim“ pagrindu šios bendrovės pastangomis buvo sudaryta ieškovės sutartis su draudimo bendrove „Coface“, kadangi sutarties su draudimo bendrove „Coface“ esmė neatitinka sutartyje su UAB „L Claim“ nurodytų paslaugų turinio. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės paneigia atsakovo poziciją, jog būtent dėl UAB „L Claim“ tarpininkavimo pagal Atstovavimo sutartį buvo sudaryta itin naudinga ieškovei sutartis su draudimo bendrove „Coface“. Atsakovui neįrodžius, kokias konkrečias paslaugas UAB „L Claim“ suteikė ieškovei, kolegija padarė išvadą, kad Atstovavimo sutartyje įvardytos paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos, todėl ir mokėjimą šiai bendrovei atsakovas ieškovės vardu atliko be pagrindo.

15.       Kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, atstovaudamas UAB „CRT Partner“, turėdamas pareigą atsakingai ir racionaliai naudoti bendrovės lėšas, nepaisydamas fakto, jog bendrovė jau turi draudimo brokerę UADBB „Legator“, papildomai sudarydamas sutartį su UAB „L Claim“, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus, todėl jo vadovaujama bendrovė „CRT Partner“ patyrė 60 500 Eur žalą, kurią atsakovas privalo atlyginti (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą, priteisti iš ieškovės atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, o ne kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė didelės apimties civilinės bylos medžiagą ir skyrė prioritetą tik ieškovės apeliaciniame skunde nurodytiems rašytiniams įrodymams. Apeliacinės instancijos teismo sprendime padarytos klaidingos išvados prieštarauja liudytojų parodymams. Byloje pateiktų įrodymų visuma ir liudytojų L. L. bei D. G. parodymai patvirtina, kad nors bendrovė „OOO Avtoresurs“ pagal sutartį turėjo atlikti terminalų priežiūrą ir administravimą, šią funkciją atliko (perėmė) šios bendrovės nurodyti fiziniai asmenys, kuriems ir buvo mokama už šią paslaugą. Bendrovei „OOO Avtoresurs“ už tai nebuvo mokama. Todėl ieškovė nesumokėjo daugiau, nei turėjo sumokėti. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog būtent liudytojai L. L. ir D. G. dalyvavo santykiuose su bendrove „OOO Avtoresurs“, terminalus prižiūrėjusiais asmenimis ir UAB „L Claim“. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą dėl ginčo esmės, turėjo pareigą išsamiai ir visapusiškai ištirti visus byloje surinktus įrodymus, tačiau to neatliko.

16.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos sprendžiant juridinio asmens vadovų atsakomybės klausimus. Byloje surinktų faktinių duomenų ir rašytinių įrodymų visuma sudaro pagrindą pripažinti, jog teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepagrįstai pripažindamas, jog ieškovė įrodė atsakovo įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą. Iš byloje esančių įrodymų negalima padaryti išvados, jog Rusijoje esančių terminalų priežiūros paslaugų pirkimas ne iš bendrovės „OOO Avtoresurs“, o iš šios įmonės pasiūlytų fizinių asmenų kaip nors peržengė verslo rizikos ribas, buvo akivaizdžiai neprotingas ar neatitiko fiduciarinių vadovo pareigų įmonei. Taip pat nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų prezumpciją, kad atsakovas veikė bona fide geriausiais ieškovės interesais. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų matyti, jog minėti pirkimai negali būti vertinami kaip žala ieškovei, be to, UAB „L Claim“ pastangomis sudarytas ieškovės sandoris su draudimo bendrove „Coface“ atnešė naudą – naujas verslo plėtros galimybes. Liudytojų L. L. ir D. G. parodymai patvirtina, kad atsakovas buvo ne tik gavęs šių ieškovės akcininkų pritarimą sudaryti sandorius su terminalus Rusijoje prižiūrėjusiais fiziniais asmenimis ir UAB „L Claim“, bet sprendimus sudaryti šiuos sandorius atsakovas priėmė kolegialiai su kitais akcininkais – L. L. ir D. G..

16.3.                      Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio, jog ieškovės reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas vien dėl to, jog ieškovė reikalauja pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sumos, kurią susigrąžino PVM atskaitos būdu, atitinkamai sumažindama jai tenkantį mokėti PVM. Iš atsakovo ieškovės naudai priteista PVM suma, kurios dydžiu ieškovė jau yra sumažinusi iš savo veiklos mokėtiną PVM sumą. Todėl, apeliacinės instancijos teismui tenkinus ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, ieškovė papildomai nepagrįstai įgijo ir 10 500 Eur sumą (pridėtinės vertės mokestį).

17.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš atsakovo ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1.                      Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-916/2018). Atsakovas kasacinį skundą grindžia liudytojų parodymais, kurie yra nenuoseklūs, atrinkti selektyviai, kaip palankūs atsakovo gynybinei pozicijai, prieštaraujantys kitiems byloje esantiems asmenų parodymams ir įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovas, vertino tiek šalių paaiškinimus, tiek liudytojų parodymus ir rašytinius įrodymus – buvo įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma.

17.2.                      Sutarčių su fiziniais asmenimis sudarymas, kai ieškovei fizinių asmenų paslaugos nereikalingos, nes tokios paslaugos gaunamos pagal sutartį su bendrove „OOO Avtoresurs“, laikytinas priešingu ieškovės interesams ir sukeliančiu neabejotiną žalą. Aplinkybė, kad sutartys su fiziniais asmenimis buvo įregistruotos ieškovės sutarčių registre, nepatvirtina šių sutarčių teisėtumo ir realaus paslaugų pagal sutartis gavimo. Atsakovas nutarė sudaryti sutartis su fiziniais asmenims ir jiems sumokėti iš viso 276 845,55 Eur, nors šie asmenys jokių realių paslaugų ieškovei neteikė. Mokėjimai buvo atliekami kitais tikslais, jų sąsajos su ieškovės veiklos tikslais atsakovas nepaaiškino. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, sudarydamas Paslaugų sutartis, neveikė pagal jam taikomą rūpestingumo, atidumo ir protingumo standartą, todėl atliko neteisėtus veiksmus ir šie sukėlė ieškovei 276 845,55 Eur žalą.

17.3.                      Atsakovas, turėdamas pareigą atsakingai ir racionaliai naudoti ieškovės lėšas, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus. Sutarties su UAB „L Claim“ sudarymo metu ieškovė turėjo draudimo brokerę UADBB „Legator“, tačiau draudimo brokerio statuso neturinčiai UAB „L Claim“ sumokėjo 60 500 Eur. Tai, kad šios dvi bendrovės buvo ir yra susijusios per jas valdančius fizinius asmenis ir tik viena iš jų yra PVM mokėtoja, nepateisina atsakovo, ėjusio ieškovės vadovo pareigas, nerūpestingumo ir neapdairaus veikimo padarinių – ieškovei sukeltų papildomų 60 500 Eur išlaidų. Atsakovas, sudarydamas sutartį su UAB „L Claim“ ir atlikdamas 60 500 Eur mokėjimą, neveikė pagal jam keliamus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus. Byloje nenustatyta ir atsakovas neįrodė, už kokią realią naudą buvo atliktas nurodytas mokėjimas. Dėl šios priežasties atsakovas laikytinas veikusiu neteisėtai ir pagrįstai sprendimu įpareigotas atlyginti dėl to ieškovei padarytą žalą – prarastą 60 500 Eur sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vadovo civilinės atsakomybės už priimtus verslo sprendimus įrodinėjimo taisyklių taikymo

18.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento jis turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020, 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

19.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad, siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide (geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais). Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017, 39 punktas; 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021, 64 punktas).

20.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad, taikant verslo sprendimų teisminio peržiūrėjimo standartą, bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimai teisme paprastai turi būti grindžiami analize, ar priimdami verslo sprendimus bendrovės vadovai vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą. Šiame vertinime turi būti paisoma ir žalos išvengimo, sumažinimo ir amortizavimo kaštų. Tuo atveju, jei teisme vertinant verslo sprendimų riziką taikant nurodytus dėmenis nepaneigiama šių asmenų veikimo bona fide (geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais) prezumpcija, net ir verslo sprendimai, kurie visuomet vertinami jau ex post facto (po fakto), sukėlę nuostolių, negali būti pripažįstami bendrovės valdymo organų narių veiksmų neteisėtumo faktu kaip jų civilinės atsakomybės sąlyga. Išimtis – kai sprendimai priimami pažeidžiant įstatymus ar bendrovės įstatus. Bendrovės vadovui kils atsakomybė tik tuo atveju, jei bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014).

21.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių, todėl ir atsakomybė jiems turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą (ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą), kurio pasekmių numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmus sprendimo priėmimo metu, vertinant jų teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad šis sandoris naudingas bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-916/2018, 19 punktas).

22.       Jeigu ieškovas neįrodo juridinio asmens vadovo įstatymuose įtvirtintų ar fiduciarinių pareigų, ar kompetencijos pažeidimo sudarant sandorį ir sandoris nėra akivaizdžiai žalingas, teismas neturi vertinti sandorio naudingumo požiūriu. Pagal kasacinio teismo praktiką, bendrovės vadovo priimtas verslo sprendimas turi būti teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Rūpestingumo ir lojalumo pareigos nebus pažeistos, jei sprendimas priimamas sąžiningai (be interesų konflikto) ir ištyrus informaciją apie galimas tokio sprendimo pasekmes, t. y. sprendimą priimantiems valdymo organams neturi daryti įtakos interesų konfliktas ir jie pagal sprendimo aplinkybes turi išsamiai ištirti galimas verslo sprendimo pasekmes, verslo sprendimas turi akivaizdžiai neviršyti protingos komercinės rizikos. Laikoma, kad verslo sprendimas yra protingas, jeigu nustatoma aplinkybė, kad nebuvo akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos peržengimo (verslo sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nuostolingas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Nustačius, kad bendrovės vadovo sprendimas yra akivaizdžiai neprotingas ūkinės komercinės rizikos aspektu, bendrovės vadovo sprendimui netaikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, todėl už šį sprendimą bendrovės vadovui gali kilti civilinė atsakomybė, jei įrodomos kitos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-916/2018, 19 punktas).

23.       Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės bendrovės vadovui taikymo, visų pirma, taikoma prezumpcija, jog bendrovės vadovas, priimdamas verslo sprendimą, veikė bona fide (geriausiais bendrovės, kuriai jis vadovauja, interesais). Antra, ši prezumpcija gali būti paneigiama įrodant, kad bendrovės vadovas, priimdamas verslo sprendimą, veikė pažeisdamas fiduciarines pareigas. Trečia, fiduciarinių pareigų pažeidimo faktą turi įrodyti asmuo, reiškiantis reikalavimą taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę.

24.       Byloje nustatyta, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2021 m. gegužės 26 d. ėjo ieškovės vadovo pareigas. Ieškovė su trečiuoju asmeniu bendrove „OOO Avtoresurs“ 2016 m. balandžio 20 d. sudarė tiekimo sutartį. 2016 m. balandžio 20 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. 1 prie pagrindinės sutarties, pagal kurios 2 punktą bendrovė „OOO Avtoresurs“ savo įsipareigojimams pagal sutartį užtikrinti priima perdavimo–priėmimo aktu terminalo įrangą ir užtikrina jos įrengimą degalinėse. Įrengimo, ryšio paslaugų perduodant duomenis iš terminalo įrangos ir terminalo įrangos priežiūros išlaidos, išskyrus įrangos pristatymo į degalines išlaidas, tenka bendrovei „OOO Avtoresurs“. Ieškovė sudarė atskiras įrangos techninės priežiūros sutartis su Rusijos Federacijos piliečiais A. J. (sutarties data – 2016 m. lapkričio 11 d.), I. K. (sutarčių datos – 2017 m. balandžio 1 d., 2017 m. lapkričio 11 d., 2018 m. balandžio 1 d.), V. N. (sutarties data – 2018 m. birželio 1 d.). Nurodytiems fiziniams asmenims Rusijos Federacijoje iš viso ieškovė laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. gegužės 17 d. sumokėjo 276 845,55 Eur. Byloje taip pat nustatyta, kad 2021 m. kovo 1 d. buvo sudaryta atstovavimo sutartis tarp ieškovės ir UAB „L Claim“. Sutartis atsakovo elektroniniu parašu pasirašyta 2021 m. balandžio 6 d. Sutartimi UAB „L Claim“ įsipareigojo atstovauti ieškovei sudarant visas draudimo sutartis, kurios buvo sudarytos tarpininkaujant UADBB „Legator“ (Sutarties 1.1 punktas). Šios sutarties pagrindu ieškovė 2021 m. balandžio 6 d. atliko 60 500 Eur mokėjimą UAB „L Claim“. 2021 m. balandžio 8 d. ieškovė pasirašė trišalę (UADBB „Legator, ieškovė ir draudimo bendrovė „Coface“) „Tradeliner“ sutartį, kuria apdrausta ieškovės klientų neatsiskaitymo rizika.

25.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, taikydami įrodinėjimo taisykles ir vertindami byloje esančius įrodymus, padarė skirtingas išvadas dėl atsakovo, kaip buvusio ieškovės vadovo, fiduciarinių pareigų pažeidimo priimant verslo sprendimus.

26.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas priėmė verslo sprendimus nepažeisdamas fiduciarinių pareigų – teisėtai, sąžiningai, nesupainiodamas savo ir bendrovės interesų bei akivaizdžiai neviršydamas protingos komercinės rizikos. Tokią išvadą teismas padarė nustatęs, kad ieškovė neįrodė, jog mokėjimai, atlikti į Rusijos Federacijos piliečių sąskaitas, kokia nors forma ar būdu būtų pasiekę atsakovą, t. y. kad atsakovas būtų gavęs tiesioginės finansinės asmeninės naudos. Visos išlaidos, ieškovės patirtos už terminalų degalinėse Rusijos Federacijoje priežiūrą, buvo įtraukiamos į ieškovės klientams parduodamų degalų savikainą, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė šias išlaidas padengė iš pardavimų klientams ir ekonominio nuostolio tiesiogiai nepatyrė. Apie sudarytą sutartį su Rusijos Federacijos piliečiais žinojo ir kiti ieškovės akcininkai, valdybos nariai. Kadangi UADBB „Legator“ ir UAB „L Claim“ faktiškai veikė kartu, tai, teismo nuomone, paneigia ieškovės teiginius, kad sandoris su UAB „L Claim“ buvo fiktyvus ir paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos. Atsakovas, sudarydamas sutartį su UAB „L Claim“, elgėsi teisėtai, sąžiningai, nesupainiojo savo ir bendrovės interesų ir akivaizdžiai neviršijo protingos komercinės rizikos. Apie šį sprendimą taip pat žinojo kiti ieškovės akcininkai, valdybos nariai.

27.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ginčo sandoriais atsakovas pažeidė fiduciarinę rūpestingumo pareigą. Konstatuodamas atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimą sudarius Paslaugų sutartis, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas ir bendrovė „OOO Avtoresurs“ turėjo viešai nedeklaruojamų tikslų. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad byloje neįrodyta, jog paslaugos apskritai buvo faktiškai suteiktos tų fizinių asmenų ir būtent tokia apimtimi, juolab kad, jei ir buvo tokių paslaugų poreikis, jas turėjo teikti bendrovė „OOO Avtoresurs“. Konstatuodamas atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimą sudarius sandorį su UAB „L Claim“, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad negalima padaryti išvados, jog sutarties su UAB „L Claim“ pagrindu šios bendrovės pastangomis buvo sudaryta ieškovės sutartis su draudimo bendrove „Coface“, kadangi sutarties su draudimo bendrove „Coface“ esmė neatitinka sutartyje su UAB „L Claim“ nurodytų paslaugų turinio. Atsakovui neįrodžius, kokias konkrečias paslaugas UAB „L Claim“ suteikė ieškovei, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad sutartyje, sudarytoje su UAB „L Claim“, įvardytos paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos, todėl ir mokėjimą šiai bendrovei atsakovas ieškovės vardu atliko be pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad apie numatytą mokėjimą UAB „L Claim“, kuri nėra draudimo brokerė, nebuvo pranešta ieškovės dalyviams, jie informuoti jau po įvykusio mokėjimo fakto, be to, nutylint tai, kad iš tiesų sumokėta 60 500 Eur (pagal sutartį su UAB „L Claim“ paslaugų kaina – 50 000 Eur plius PVM) ir kad mokėta draudimo brokerio statuso neturinčiai bendrovei.

28.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kadangi jos padarytos pažeidžiant vadovo civilinės atsakomybės už priimtus verslo sprendimus įrodinėjimo taisykles ir nukrypus nuo kasacinio teismo šios kategorijos bylose suformuotos praktikos.

29.       Iš pirmiau nurodytų skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime padarytų išvadų (žr. šios nutarties 27 punktą) matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atsakovo fiduciarinės rūpestingumo pareigos pažeidimą iš esmės konstatavo vadovaudamasis tuo, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo sutarčių, sudarytų su Rusijos Federacijos fiziniais asmenimis ir UAB „L Claim“, pagrindu paslaugos bendrovei faktiškai buvo teikiamos. Dėl šios priežasties, apeliacinės instancijos teismo nuomone, mokėjimai minėtiems asmenims buvo atlikti be pagrindo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai fiduciarinių pareigų tinkamo vykdymo, vadovui priimant verslo sprendimus, įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui. 

30.       Pagal CPK 182 straipsnio 4 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios preziumuojamos pagal įstatymus ir nepaneigtos bendra tvarka. Kaip minėta, preziumuojama, jog vadovas, priimdamas verslo sprendimus, veikia sąžiningai (lot. bona fide), geriausiais bendrovės, kuriai jis vadovauja, interesais. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vadovo rūpestingumo pareiga suponuoja tai, jog prieš priimdami verslo sprendimą valdymo organo nariai turi ištirti informaciją apie galimas tokio sprendimo pasekmes, verslo sprendimas turi akivaizdžiai neviršyti protingos komercinės rizikos. Konkrečiu atveju esant šioms prielaidoms ir nesant interesų konflikto, laikytina, kad bendrovės vadovai turi elgesio laisvę apsispręsti, kokį konkrečiai verslo sprendimą priimti ir kokią protingą ūkinę komercinę riziką prisiimti. Nuginčyti nurodytą prezumpciją, sprendžiant dėl vadovo civilinės atsakomybės už priimtus verslo sprendimus, pareiga tenka asmeniui, reikalaujančiam vadovui taikyti civilinę atsakomybę, nagrinėjamu atveju – ieškovei.

31.       Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame teismo sprendime nenustatyta, kad atsakovas priėmė ginčo verslo sprendimus, prieš tai nesusipažinęs su visa reikiama informacija, konkretaus verslo specifika ir ypatumais Rusijos Federacijoje, neįvertinęs priimtų sprendimų galimų pasekmių siekiamos ekonominės naudos įmonei kontekste. Taip pat nenustatyta, jog atsakovas veikė interesų konflikto sąlygomis, nesąžiningai, nelojaliai ir akivaizdžiai viršydamas normalios ūkinės komercinės rizikos ribas.

32.       Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apie ginčo sutartis žinojo ir kiti ieškovės akcininkai, valdybos nariai, ieškovės atsakingi darbuotojai, o pats atsakovas, kaip įmonės akcininkas, buvo suinteresuotas gerais įmonės ekonominės veiklos rezultatais. Surinktų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Rusijos Federacijoje naftos produktų prekybos versle dalį paslaugų pirkti iš fizinių asmenų, kurie veikia kaip individualūs verslininkai, yra įprasta praktika. Bendrovė „OOO Avtoresurs“ teikė kitas paslaugas nei fiziniai asmenys, su kuriais buvo sudarytos Paslaugų teikimo sutartys, neįrodyta, jog ieškovė mokėjo du kartus už tas pačias paslaugas. Ieškovės darbuotojams buvo žinoma, jog ieškovė sumoka už paslaugas fiziniams asmenims Rusijos Federacijoje, paslaugų teikimo sutartys su fiziniais asmenimis buvo registruotos ieškovės sutarčių registre. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovas sudarė Paslaugų sutartis, nes bendrovė „OOO Avtoresurs“ pasiūlė atsakovui tokiu būdu padidinti ieškovės pelningumą.

33.       Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovei civilinėje byloje įrodinėjant, jog atsakovas ginčo sandoriais siekė pasisavinti ar sumažinti ieškovei priklausančias lėšas, tačiau nepaneigus vadovo sąžiningo veikimo geriausiais įmonės interesais prezumpcijos, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovui taikytina civilinė atsakomybė. Aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo nustatytos pažeidžiant įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp ginčo šalių taisykles, neteikia pagrindo išvadai, kad atsakovas, priimdamas verslo sprendimus, veikė ne bendrovės interesais, nesąžiningai ar neprotingai.

34.               Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė vadovo civilinės atsakomybės už priimtus verslo sprendimus įrodinėjimo taisykles, nenukrypo nuo šios nutarties 18–23 punktuose nurodytos kasacinio teismo praktikos ir pagrįstai pripažino, kad atsakovas, sudarydamas Paslaugų sutartis ir Atstovavimo sutartį, nepažeidė fiduciarinių pareigų.

35.       Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

36.       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo naštos paskirstymą sprendžiant dėl vadovo civilinės atsakomybės už priimtus verslo sprendimus, nukrypo nuo aktualių šiuo klausimu kasacinio teismo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai), todėl nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškovės ieškinį tenkinti. Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

37.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

38.       Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, be kita ko, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 6 ir 10 punktai).

39.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

40.       Kadangi atsakovo kasacinis skundas tenkinamas, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovui atmestas, paliekamas galioti, teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, konstatuoja, kad teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovė neįgijo, o šią teisę turi atsakovas.

41.       Atsakovas kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme pagrindžiančius dokumentus, taip pat atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovės šių išlaidų atlyginimą. Atsakovo į bylą pateikti dokumentai (Advokatų kontoros „Gaibel, Markevičius, Kairelis ALTE LEGAL“ 2023 m. lapkričio 9 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RKS Nr. 02181, AB „SEB“ banko 2023 m. lapkričio 9 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, UAB „ASAP vertimai“ 2023 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ASAP 4216, taip pat AB „Swedbank“ banko 2023 m. lapkričio 30 d. mokėjimo nurodymas Nr. 233) pagrindžia, kad atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 2420 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas ir 193,60 Eur išlaidas už dokumentų vertimo paslaugas. Kadangi išlaidų dydis už suteiktas teisines paslaugas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11 punktuose nustatytų dydžių, taip pat pateikti dokumentai patvirtina minėtų išlaidų realumą ir sąsajumą su šia civiline byla, atsižvelgiant į galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą, atsakovui iš ieškovės priteistinas 2420 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas ir 193,60 Eur išlaidų už dokumentų vertimo paslaugas, iš viso 2614 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

42.       Už byloje pateiktą kasacinį skundą atsakovas sumokėjo 3505 Eur žyminio mokesčio, prašo jį priteisti iš ieškovės. Taip pat atsakovas kasaciniam teismui pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 18 150 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme už advokato suteiktas teisines paslaugas, atlyginimą.

43.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visais atvejais, priteisiant išlaidų už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą atlyginimą, yra taikomas realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas).

44.       Išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta). Aplinkybė, kad pateikti įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei juose atsispindi pirmiau nurodyta informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017, 22 punktas).

45.       Atsakovas, įrodinėdamas 18 150 Eur kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas realumą, pateikė Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD 2024 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AVC 24-0320 ir „AS Citadele“ banko 2024 m. rugsėjo 18 d. pažymas Nr. FT24095QSZ6W ir Nr. FT24079GPH3S. Teisėjų kolegija, susipažinusi su minėtų kasaciniam teismui pateiktų dokumentų turiniu, konstatuoja, kad jais nėra pagrindžiamas atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, realumas ir sąsajumas su nagrinėjama civiline byla. Iš minėtų mokėjimo nurodymų matyti, kad prašomą priteisti 18 500 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sumokėjo byloje nedalyvaujantis asmuo MB „UNVERO“, tačiau mokėjimo nurodymuose nėra nurodyta, kad jie atliekami už atsakovą. Taip pat pateiktų mokėjimo nurodymų mokėjimo paskirtyse nurodyta, kad mokama už „teisines paslaugas“, tačiau nei konkreti apmokama sąskaita, nei konkrečios suteiktos teisinės paslaugos atsakovo pateiktuose mokėjimo nurodymuose nėra detalizuotos. Kasacinis skundas teismui pateiktas 2024 m. balandžio 29 d., o PVM sąskaita faktūra Nr. AVC 24-0320 išrašyta 2024 m. balandžio 10 d. Tačiau pateikti mokėjimo nurodymai patvirtina, kad banko pavedimai atlikti 2024 m. kovo 19 d. (8150 Eur sumos) ir 2024 m. balandžio 4 d. (10 000 Eur sumos), t. y. dar iki minėtos PVM sąskaitos faktūros išrašymo. Dėl visų šių aplinkybių teisėjų kolegija negali padaryti išvados, kad atliktais mokėjimais dengiamos būtent šioje civilinėje byloje kasaciniame teisme patirtos atsakovo bylinėjimosi išlaidos, todėl jo prašymas dėl 18 150 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš ieškovės netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

46.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pagrįstomis laikytinos atsakovo kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – 3505 Eur sumokėtas žyminis mokestis, kuris priteistinas atsakovui iš ieškovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

47.       Kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu proceso šalims, nepatyrė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“ (j. a. k. 302760841) 2614 (du tūkstančius šešis šimtus keturiolika) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Priteisti atsakovui E. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CRT Partner“ (j. a. k. 302760841) 3505 (tris tūkstančius penkis šimtus penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Artūras Driukas 

        Agnė Tikniūtė

        Dalia Vasarienė