Civilinė byla Nr. 3K-3-253/2013

            Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00883-2010-5                          Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 49;

            121.19.4 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gegužės 3 d.

Vilnius

 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams V. P., K. P. (K. P.), tretiesiems asmenims VĮ Registrų centrui, Panevėžio miesto 1-ojo notaro biuro notarei Vitalijai Jocienei, N. P. dėl žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

 

Byloje kilusios žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutarties dalies dėl žemės sklypo dalies pripažinimo negaliojančia įtakos dovanojimo sutarties dalies dėl pasato dalies dovanojimo galiojimui, teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą, procesinės padėties aiškinimo ir taikymo problemos.

Ieškovas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2008 m. rugpjūčio 5 d. žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutarties Nr. VJ-3489 dalį, kuria atsakovas V. P. padovanojo K. P. ½ dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ir panaikinti K. P. nuosavybės teisių į šį žemės sklypo dalį teisinę registraciją.

Ieškinyje nurodyta, kad sandorio dalis dėl sklypo dalies perleidimo prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 3, 4 straipsnių nuostatoms. Atsakovė K. P. yra Rusijos Federacijos pilietė, leidimo nuolat gyventi Lietuvoje ji neturėjo ir neturi. Sudarant sandorį dėl žemės sklypo turėjo būti laikomasi Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 3, 4 straipsnių apribojimų ir nustatymų, draudžiančių parduoti žemę Rusijos Respublikos piliečiui, neturinčiam leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Kadangi šių reikalavimų nesilaikyta, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, šis sandoris, kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms, negalioja, yra niekinis, todėl taikytina restitucija natūra (CK 6.146 straipsnis). Viešojo intereso gynimas paremtas taip pat ir tuo, kad niekinį sandorį patvirtino notarė V. Jocienė. Pagal Notariato įstatymo 2 straipsnį notaras privalo užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų.

 

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. rugpjūčio 5 d. dovanojimo sutarties Nr. VJ-3489 dalį, kuria V. P. padovanojo K. P. 50/2200 dalį žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), bei panaikino jos nuosavybės teisių į 50/2200 dalių šio sklypo registraciją.

Teismas nustatė, kad K. P. ir V. P. 2008 m. rugpjūčio 5 d. sudarė žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutartį notarine forma, kuria V. P. padovanojo dukteriai K. P. ½ dalį jam priklausančio žemės sklypo bei 32/100 dalis gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), nustatė naudojimosi patalpomis tvarką. Šią sutartį patvirtino notarė V. Jocienė. K. P. įgytos daiktinės teisės į 50/2200 dalis žemės sklypo bei 32/100 dalis gyvenamojo namo įregistruotos VĮ Registrų centro tvarkomame registre. Iš atsakovės K. P. santuokos liudijimo, paso kopijos teismas nustatė, jog ji yra Rusijos pilietė. Vadovaudamasis Konstitucijos 47 straipsniu, Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo Konstitucinio įstatymo 3, 4 straipsniais, 6 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad atsakovė K. P., nebūdama Lietuvos Respublikos pilietė, Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietė ir tokių užsienio valstybių, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatinė gyventoja, įsigijo Lietuvos Respublikoje žemės sklypo dalį esant imperatyviajam įstatymo draudimui. Teismo vertinimu, šiuo atveju konstatavus ginčijamą sandorį kaip niekinį, restitucijos taikymas nepasunkės, nesukels šalims didelių nepatogumų, nes taikymas natūra reikštų tik atitinkamos teisinės registracijos (įrašų apie daiktines teises) pakeitimus.

Teismas atmetė atsakovo V. P. ir trečiojo asmens N. P. prašymą pripažinti negaliojančia sandorio dalį dėl gyvenamojo namo dalies perleidimo K. P., nes toks reikalavimas ieškinyje nesuformuluotas (CPK 141 straipsnis). Be to, pažymėta, kad nekilnojamasis turtas (statinio dalis) K. P. galėjo būti perleistas, įstatymo draudimų tam nėra, kaip ir duomenų, jog turtui naudotis negalėtų būti nustatytas servitutas ar pan. Nurodyta, kad CK 6.394 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtintas teisinis reglamentavimas nereiškia, jog negaliojant sutarčiai dėl žemės perleidimo dėl netinkamo subjekto negalioja ir sutarties dalis dėl ant jos stovinčių statinių. Be to, CK 6.394 straipsnyje nurodyta pirkimo–pardavimo sutartis, o nagrinėjamu atveju buvo sudaryta dovanojimo sutartis. Šioje situacijoje taikytinos CK 4.105 straipsnio nuostatos, kurios laikytinos specialiomis normomis CK 6.394 straipsnio atžvilgiu, nes nesieja turto perleidimo tik su pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu kaip CK 6.394 straipsnis.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalis užsienio subjektai – užsieniečiai – yra užsienio valstybių piliečiai ir užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės. Vadovaudamasi šiomis nuostatomis teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė K. P. pripažintina užsienio subjektu (užsieniečiu), todėl sprendžiant jos nuosavybės teisių į žemę Lietuvoje klausimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė pirmiau nurodyto konstitucinio įstatymo normas. Atsižvelgiant į tai, kad K. P. yra Rusijos Federacijos pilietė,  t. y. nepatenka į Įstatymo 4 straipsnyje išvardytų subjektų sąrašą, jai Lietuvoje draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus, tačiau įstatymai nenumato draudimo perleisti nekilnojamąjį turtą (šiuo atveju – statinio dalies, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai). Teisėjų kolegija sprendė, kad sandorio dalis dėl gyvenamojo namo dalies perleidimo šioje byloje taip pat negali būti pripažįstama negaliojančia, nes nepažeidžia viešojo intereso, o tik V. P. privačius interesus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovai, manydami, jog atmestas prašymas negaliojančiu pripažinti ir sandorio dalis dėl gyvenamojo namo dalies perleidimo K. P. pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus, į teismą gali kreiptis bendra ginčo teisenos tvarka.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas V. P. prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1.   Dėl žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutarties dalies dėl žemės sklypo dalies pripažinimo negaliojančia įtakos dovanojimo sutarties dalies dėl pasato dalies dovanojimo galiojimui. Kasatorius nurodo, kad dovanojimo sutartimi žemės sklypas su pastatais šalių valia buvo padovanotas kaip neatskiriamas vienetas, todėl, nustačius, jog bet kurio daikto, sudarančio tą vienetą perleidimas draudžiamas imperatyviųjų teisės normų, remiantis CK 1.80 straipsniu naikintinas visas sandoris, o ne jo dalis. Sutarties šalims leidžiama susitarti dėl dovanojimo sutarties dalyko ir nustatyti, kad jį sudarys žemės sklypas ir pastatas, arba tik žemės sklypas su pastatu. CK 6.465 straipsnyje įtvirtinta turto sąvoka apima ir daiktus, ir turtinius kompleksus, ir sutarties šalių susitarimą kelis daiktus laikyti kaip vieną. Kasatorius, remdamasis Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 ir 7 dalimis, argumentavo, kad nuosavybės perleidimo sandorio dalyku gali būti tik dalis žemės sklypo kartu su gyvenamojo namo dalimi. Apeliacinės instancijos teismas netaikydamas šios Žemės įstatymo nuostatos nurodė, kad ji nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes straipsnyje kalbama apie butus ar kitas patalpas daugiabučiame name, o gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) yra vieno buto pastatas, tačiau išsamiau tokio sprendimo nemotyvavo. Ginčo name yra aiškiai apibrėžti trys butai, todėl jis yra daugiabutis. Šios aplinkybės bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo, nevertino byloje esančių įrodymų. Daugiabučio sąvoka Žemės įstatyme nepateikta, todėl „daugiabutis“ turėtų būti aiškinamas tokia reikšme, kokia yra suprantama bendrinėje kalboje. Žemės įstatymo 30 straipsnio nuostatų analizė, kasatoriaus nuomone, leidžia teigti, kad žemės sklypas ir jame esantis statinys praranda civilinio objekto savarankiškumą, jie tampa priklausomi vienas nuo kito ir civilinėje apyvartoje dalyvauja kartu.

2.   Dėl CK 6.145 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad šioje byloje taikytina restitucija, rezoliucinėje sprendimo dalyje restitucijos klausimo nesprendė, o apeliacinės instancijos teismas klausimą dėl restitucijos taikymo paliko nepatikrintą.   

3.   Dėl CPK 41 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra netinkamai nustatyta jo procesinė padėtis, nes iš tikrųjų būdamas bendraieškis jis įvardijamas atsakovu. Kasatorius byloje prašė padidinti reikalavimą, o ne išsaugoti sandorį, taip pat teismui patenkinus ieškinį jam priteistinas konkretus materialus turtas. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netikrino, apsiribojo paaiškinimu, kad kasatorius laisva valia sudarė sandorį, kurį teismas pripažino niekiniu, todėl jis yra atsakovas. Dėl nepagrįstos jo procesinės padėties vertinimo iš jo taip pat buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos.

4.   Dėl CPK 320 straipsnio ir 331 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo. Apeliaciniame skunde nebuvo ginčijamas žemės sklypo perleidimo užsieniečio nuosavybei negalimumas, todėl apeliacinės instancijos teismas didžiąją dalį skyręs šiam aiškinimui išėjo už apeliacijos ribų. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad iš esmės sutinkama su kitais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, todėl jie nekartojami. Kasatoriaus nuomone, toks nutarties motyvuojamosios dalies surašymas pažeidžia įstatyme įtvirtintą teismo pareigą motyvuoti teismo sprendimą. Remiantis nutarties turiniu dalyvaujantiems byloje asmenims neaišku, kokiai pirmosios instancijos teismo argumentacijai teisėjų kolegija pritarė. Nebuvo pasisakyta dėl Žemės įstatymo 30 straipsnio 6 dalies galimo taikymo nagrinėjamoje byloje. 

 

              Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

 

                

 

                 Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

            Dėl žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutarties dalies dėl žemės sklypo dalies pripažinimo negaliojančia įtakos dovanojimo sutarties dalies dėl pasato dalies dovanojimo galiojimui

 

            CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Vis dėlto pažymėtina, kad šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl jos sąlygų, vykdymo ir pan., tačiau, teismui nustačius, kad šalių susitarimas neatitinka pirmiau nurodytų reikalavimų, jis gali būti pripažįstamas negaliojančiu (CK 1.80, 1.81 straipsniai ir kt.). Laikytina, kad sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (CK 6.225 straipsnio 1 dalis).

            Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. P. ir kasatorius 2008 m. rugpjūčio 5 d. sudarė žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutartį notarine forma, kuria V. P. padovanojo dukteriai K. P. ½ dalį jam priklausančio žemės sklypo bei 32/100 dalies gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), nustatė naudojimosi patalpomis tvarką. K. P. yra Rusijos Federacijos pilietė. Nagrinėjamu atveju ši aplinkybė yra svarbi siekiant įvertinti, ar atsižvelgiant į galiojantį užsienio valstybių piliečių teisių į žemę teisinį reglamentavimą, ji galėjo nurodytą turtą įsigyti nuosavybės teise. Remiantis Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (2003 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-1381 redakcija) (toliau – Įstatymas) 3 straipsnyje nustatyta, kad pagal šį Įstatymą įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Šiuos kriterijus, be kitų, atitinka fiziniai asmenys, kurie yra ES valstybių narių arba valstybių, sudariusių Europos sutartį (Asociacijos sutartį) su Europos bendrijomis bei jų šalimis narėmis, arba valstybių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narių bei valstybių Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvių piliečiai arba nuolatiniai gyventojai (Įstatymo 4 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos Federacija nepriklauso kuriai nors iš nurodytoje normoje išvardytų valstybių grupių, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad K. P., būdama šios šalies pilietė, neatitiko nustatytų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų ir neturi teisės nuosavybės teise įsigyti žemės Lietuvoje. Dėl to buvo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento dovanojimo sutarties dalis, kuria kasatorius žemės sklypo dalį padovanojo K. P.

            Kasatorius argumentuoja, kad dovanojimo sutartyje žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalys buvo ne atskiri savarankiški objektai, bet neatskiriamas vientisas dovanojimo sutarties objektas, todėl, panaikinus šios sutarties dalį dėl žemės sklypo, kita sutarties dalis taip pat turėjo būti panaikinta. Be to, kasaciniame skunde nurodyta, kad ir teisinis reglamentavimas lemia, jog žemės sklypas ir statinys praranda civilinio objekto savarankiškumą, tampa priklausomi vienas nuo kito ir civilinėje apyvartoje dalyvauja kartu. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Žemės sklypas ir jame esantis statinys yra du atskiri nekilnojamojo turto objektai, turintys savo unikalius numerius, individualiai registruojami Nekilnojamojo turto registre. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedraudžia Rusijos Federacijos pilietei įgyti nuosavybės teisę į statinio dalį, todėl ši dovanojimo sutarties dalis byloje nebuvo ginčijama. Pažymėtina, kad užsienio subjektai, kurie pagal Įstatymo reikalavimus negali įsigyti nuosavybės teise žemės, vidaus vandenų ir miškų Lietuvoje, juos gali valdyti ir naudoti įstatymų nustatyta tvarka (pvz., nuomotis, nustatant žemės servitutą ar pan.) (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Pripažinus nuosavybės teisės į žemės sklypo perdavimo sandorį negaliojančiu, taikytini CK 4.105 straipsnyje nustatytos teisės į žemės sklypą praradimo padariniai (asmeniui, teismo tvarka pripažintam praradusiu teisę į žemės sklypą, atlyginama ant šios žemės sklypo esančių ir jam nuosavybės teise priklausančių statinių vertė, jeigu jam nesuteikiama teisė kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu). Taigi įstatymų yra nustatytos galimybės asmeniui, praradusiam nuosavybės teisę į žemę, šiuo žemės sklypu naudotis kitu teisiniu būdu. Taip yra užtikrinama asmens teisė naudotis ant šios žemės sklypo esančio ir jam nuosavybės teisė priklausančio statinio dalimi. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundas argumentas, kad statinio dalį nuosavybės teise turintis asmuo žemės sklypo dalį taip pat privalo naudoti turėdamas nuosavybės teisę į jį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles vertindami, ar šalys dovanojimo sutartyje žemės sklypą laikė neatskiriamai susijusiu su pastato dalimi, tačiau pakankamų šį teiginį pagrindžiančių argumentų, paremtų ginčo sutarties sąlygų turinio nuostatomis ar sutarčių aiškinimo taisyklėmis nepateikia, todėl toks vertinimas negali būti pripažįstamas tinkamai suformuluotu teisės aiškinimo klausimu, kuris sudarytų kasacinio nagrinėjimo dalyką. Taigi konstatuoti sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo apeliacinės instancijos teismui nustatant dovanojimo sutarties dalyko, t. y. žemės sklypo ir pastato dalių, savarankiškumą nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).        

               CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Byloje esantys registro duomenys patvirtina, kad dovanojimo sutartyje nurodyto gyvenamojo namo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ­– gyvenamoji (vieno buto pastatai). Dėl to atmestini kasacinio skundo argumentai, kad ginčo statinys yra daugiabutis ir jam turėtų būti taikomos Žemės įstatymo nuostatos, skirtos daugiabučiams namams.

 

                 Dėl procesinės padėties

                

Prokuroro teises inicijuoti civilinį procesą reglamentuoja CPK ir Prokuratūros įstatymas (byloje aktuali įstatymo redakcija, galiojusi ieškinio padavimo metu, t. y. 2009 m. liepos 14 d. įstatymo redakcija.). CPK 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva. To paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu. Gindamas viešąjį interesą, prokuroras reiškia ieškinį ir jį gina tokiomis pat procesinėmis teisėmis kaip ir ieškovas. Šis prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias procesines teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialinio intereso apsaugai pareikštas ieškinys. Taigi prokuroras neturi materialinio intereso ir tuo skiriasi nuo ieškovo, kurio materialinio intereso apsaugai vyksta teismo procesas. Tas faktas, kad prokuroras neturi materialinio suinteresuotumo, nesuteikia jam daugiau teisių nei kitiems ieškovams, nes būtų pažeistas teisinio apibrėžtumo principas.

Nagrinėjamoje byloje prokuroras gindamas viešąjį interesą kreipėsi į teismą siekdamas panaikinti kasatoriaus ir jo dukters, Rusijos Federacijos pilietės, sudarytos dovanojimo sutarties dalį, kuria šiai buvo padovanota Lietuvoje esančio žemės sklypo dalis, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio pagrindu. Draudimo Rusijos Federacijos piliečiui įsigyti Lietuvoje žemės sklypą pažeidimas, pažeidžia viešąjį interesą, nes turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams. Nagrinėjamu atveju sandorio, prieštaraujančio imperatyviosioms įstatymo normoms, šalys byloje buvo įtrauktos atsakovais. Atsakovas civiliniame procese yra asmuo, kuriam pateikiami materialiniai teisiniai reikalavimai. Konstatuota, kad dovanojimo sutarties šalys pažeidė įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą, nes abi laisva valia sudarė sandorį, kurio sudarymas yra draudžiamas. Galimos situacijos, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kartu apgina ir privatų interesą. Tačiau nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad kasatorius taip pat nori panaikinti savo sudarytą dovanojimo sutartį, reiškia, kad jis pripažįsta ieškinį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nepakeičia jo procesinės padėties byloje. Kasatorius sudaręs imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį turi būti atsakingas už atsiradusius tokių veiksmų teisinius padarinius.

           

            Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą

 

            Pasisakydama dėl kasatoriaus argumento, kad apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, neišnagrinėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, pažeidė teismo pareigą motyvuoti teismo sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl pagrindinių kasatoriaus nurodytų ginčo aspektų, susijusių su dovanojimo sutarties teisėtumu, bylos nagrinėjimo riba, žemės sklypo naudojimosi teisiniais būdais, kasatoriaus procesinės padėties, todėl pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu.

Dėl nutarties rezoliucinės dalies papildymo

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 6 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad pripažinus dovanojimo sutarties dalį, kuria V. P. priklausančio žemės sklypo ½ dalis buvo padovanota K. P., negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu turi būti taikoma restitucija natūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartyje yra pritariama šiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl restitucijos taikymo, tačiau nei sprendimo, nei nutarties rezoliucinėse dalyse nenurodyta, kad panaikinus šią dovanojimo sutarties dalį yra taikoma restitucija – žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ½ dalis yra grąžinama V. P. nuosavybėn. Šis netikslumas nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atitinkamai papildo apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį dėl restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegijos nuomone, kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl dėl jų nepasisako.

Išdėstytais motyvais kasacinis teismas sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytų teisinių išvadų ir nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalis) nustatytų pagrindų naikinti ar pakeisti kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

                Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 76 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

           

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą, papildant jos rezoliucinę dalį ir išdėstant taip:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Papildyti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant “Taikyti restituciją – grąžinti V. P. (duomenys neskelbtini) nuosavybėn 50/2200 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini).”

 

Priteisti valstybei iš atsakovo V. P. (duomenys neskelbtini) 76 (septyniasdešimt šešis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė 

 

                                                                                                            Algis Norkūnas

 

                                                                                                            Sigita Rudėnaitė