Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-276-557/2017

Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00228-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.;2.7.4.;3.26.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 14 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. U. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria atmestas M. U. skundas dėl Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos specialisto 2017-02-03 nutarimo, kuriuo M. U. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 1242 str. 1 d. subendrinta 115 eurų bauda ir atimta teisė vairuoti 3 mėnesiams.

Teismas

n u s t a t ė:

M. U. Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos specialisto 2017-02-03 nutarimu nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 1242 str. 1 d. už tai, kad jis 2016-11-26, apie 11.56 val., Plungės raj. Varkalių km. vairuodamas automobilį „Nissan Navara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiuodamas į važiuojamųjų dalių sankirtą, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, važiuodamas kaire eismo juosta, kelio ruožu, kuris paženklintas kelio ženklu Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ ir horizontaliuoju ženklinimu Nr. 1.1 „Siaura ištisinė linija“, lenkė dešine kelio puse važiuojančias transporto priemones neįsitikinęs, kad baigdamas lenkti jis galės grįžti į savo eismo juostą nesukliudydamas lenkiamoms transporto priemonėms, taip pat neįsitikino, ar bus užtikrintas saugus atstumas iki lenkiamų automobilių. Priekyje atsiradus kliūčiai transporto priemonės vairuotojas važiuodamas ta pačia kryptimi, persirikiuodamas nedavė kelio dešinėje kelio pusėje važiuojančiai transporto priemonei „Volkswagen Touran“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to transporto priemonės susidūrė. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, kelias ir kelio statiniai neapgadinti, apgadinti abu įvykyje dalyvę automobiliai. Tokiais savo veiksmais M. U. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p., 103 p., 104 p., 108 p., 136.4 p., 136.5 p., kelio ženklo Nr. 325, horizontaliojo kelio ženklo Nr. 1.1. reikalavimus.

Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi M. U. skundas dėl Institucijos nutarimo netenkintas. Teismas pažymėjo, kad nors skunde M. U. nurodė, kad įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, nedelsdamas pradėjo rodyti dešiniojo posūkio signalą ir, lėtai judėdamas, bandė persirikiuoti į dešinę eismo juostą, tačiau kolonoje stovinčių automobilių nelenkė, t. y. neturėjo tikslo aplenkti kitų transporto priemonių, kadangi nekeitė savo važiavimo krypties iš vienos eismo juostos į kitą, tačiau teismas padarė išvadą, kad šią M. U. versiją paneigia kiti byloje esantys tarpusavyje sutampantys duomenys. Teismas konstatavo, jog pažeidėjas važiuojamųjų dalių sankirtoje iš šalutinio kelio sukdamas į pagrindinį kelią, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kadangi dešinė eismo juosta buvo užimta, bei matė, kad remontuojamame kelio ruože dega žalias šviesoforo signalas, ir tokiais veiksmais M. U. pažeidė Kelių eismo taisyklių 103 ir 108 punktų reikalavimus. Be to, teismas padarė išvadą, jog M. U. sąmoningai įvažiavo į priešpriešinę juostą, suprasdamas, kad dešinė kelio eismo juosta užimta prie remontuojamo kelio ruožo kolonoje stovinčių automobilių, ir, toliau važiuodamas priešpriešinio eismo juosta, lenkė dešine eismo juosta važiavusį automobilį iš anksto matydamas kelyje esančią kliūtį (remonto darbus), bei neįsitikinęs, kad baigdamas lenkti jis galės grįžti į savo eismo juostą nesukliudydamas lenkiamoms transporto priemonėms, taip pat neįsitikino, ar bus užtikrintas saugus atstumas iki lenkiamų automobilių, o kelyje atsiradus kliūčiai nedavė kelio dešinėje eismo juostoje važiavusiai transporto priemonei, tuo M. U. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 104, 136.4, 136.5 punktų reikalavimus bei kelio ženklo Nr. 325 reikalavimus. Nustatęs, jog kelio ruožas nebuvo paženklintas siaura ištisine linija, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog M. U. nepažeidė kelio horizontaliojo ženklinimo, KET pažymėto Nr. 1.1. „Siaura ištisinė linija“, tačiau iš nutarimo aprašomosios dalies šios aplinkybės nepašalino ir Institucijos nutarimo nepakeitė.

Apeliaciniu skundu M. U. prašo panaikinti apylinkės teismo nutarties dalį, kuria jam atimta specialioji teisė vairuoti transporto priemones. Nurodo, kad kelio ruože, kuriame įvyko susidūrimas, buvo vykdomi kelio remonto darbai, dėl to kelio ženklas, kuris KET taisyklėse pažymėtas Nr. 325 „Lenkti draudžiama“, buvo pasuktas ir nesimatė taip gerai, kaip įprasta, o apeliantas šiuo keliu važiavo pirmą kartą, todėl iš anksto negalėjo numatyti, jog minėtas kelias yra paženklintas šiuo ženklu. Vos tik pamatęs minėtą kelio ženklą ir supratęs, kad toks važiavimo būdas pažeidžia KET eismo taisykles, M. U. nedelsiant ėmė rodyti dešiniojo posūkio signalą bei lėtai judėdamas stengėsi persirikiuoti į dešiniąją eismo juostą. Tuo metu, kaip akivaizdžiai matosi registratoriaus užfiksuotoje vaizdo medžiagoje, automobilio „Volkswagen Touran“ vairuotojas pristabdė, leisdamas M. U. pagrįstai manyti, jog jis ketina įleisti M. U. į tarpą, atsiradusį dešiniojoje eismo juostoje. M. U. manant, jog „Volkswagen Touran“ vairuotojas pristabdydamas jį įleidžia, pradėjus persirikiavimo manevrą, minėto automobilio vairuotojas staiga ėmė tai greitinti, tai stabdyti savo vairuojamą transporto priemonę, dėl to įvyko susidūrimas. Po susidūrimo vairuotojai nedelsiant iškvietė policijos pareigūnus, abu pateikė savo įvykio versijas, buvo nubraižyta eismo įvykio schema bei patikrintas abiejų transporto priemonių vairuotojų blaivumas. Pagal policijos alkotesteriu fiksuotus duomenis M. U. buvo blaivus. 2017-02-03 Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos specialistas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. 30N-85074506-17, priėmė nutarimą skirti M. U. 115 Eur dydžio baudą bei 3 mėnesiams atimti teisę vairuoti transporto priemones. Mano, kad 2017-04-12 Plungės apylinkės teismo priimta nutartis, kuria atmestas M. U. skundas dėl 2017-02-03 nutarimo, yra nepagrįsta.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas paskirdamas administracinę nuobaudą neteisingai pritaikė ATPK 1242 str. 2 d. nuostatas, nes pažeidimo pobūdis neatitinka minėtos teisės normos sudėties. Tiek ATPK, tiek teismų praktika pavojingu vairavimu laiko tokį vairavimo būdą, kai vienas paskui kitą padaromi mažiausiai du KET pažeidimai. Mano, kad akivaizdžiu, jog iš prie bylos pridėtos pareigūnų nubraižytos eismo įvykio schemos, pateiktos eismo įvykio nuotraukos, vaizdo registratoriumi užfiksuotos medžiagos bei nukentėjusiojo R. D. parodymų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu matyti, kad KET 3 priedo 1.1. p. apibrėžta „siaura ištisine linija“ kelyje, kuriame įvyko eismo įvykis, nebuvo pažymėta. Nurodo, jog vykstant bylos nagrinėjimui Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnyboje specialistė savo sprendimą taikyti minėtą ATPK straipsnį motyvavo tuo, kad apeliantas M. U. atliko du einančius vienas paskui kitą Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tai yra kirto siaurą ištisinę kelio ženklinimo liniją bei atliko lenkimo manevrą vietoje, kurioje tai daryti draudžiama. Tokie pat motyvai nurodomi Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos tarnybos atsiliepime į M. U. apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismui. Įvertinus objektyvius byloje pateiktus įrodymus bei liudininko/nukentėjusiojo parodymus yra akivaizdu, kad pažeidimas neatitinka pritaikyto straipsnio sudėties. Pabrėžia, jog jis neneigia savo atsakomybės ta apimtimi, kad išsukdamas iš degalinės nepastebėjo dėl kelio remonto darbo pasukto kelio ženklo, kuris KET taisyklėse pažymėtas Nr. 325 „Lenkti draudžiama“, tačiau vos tik pamatęs šį ženklą, jis nedelsiant stengėsi persirikiuoti į dešiniąją eismo juostą. Jis nekeitė važiavimo krypties iš dešinės eismo juostos į kairiąją tam, kad aplenktų kitas transporto priemones, o dėl žmogiškosios klaidos ir susiklosčiusių aplinkybių viseto įvažiavo į netinkamą eismo juostą, dėl to labai apgailestauja ir sutinka su pinigine bauda. Nurodo, jog apylinkės teismas nurodė, kad ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Mano, kad teismas vien eismo įvykio sukėlimą ir M. U. klaidą kelyje traktuodamas kaip pavojingą vairavimą, neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų.

Atkreipia dėmesį į tai, jog ATPK 1242 str. 1 d. numatytas reglamentavimas pavojingu vairavimu taip pat kvalifikuoja tokį KET pažeidimą, kuris sukelia pavojingą situaciją, tai yra priverčia kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Šioje situacijoje M. U., judėdamas mažesniu nei 30 km/val. greičiu, nesielgė kelyje agresyviai, nesistengė staiga įvažiuoti į dešiniąją eismo juostą, o „Volkswagen Touran“ vairuotojas nebuvo priverstas staigiai keisti judėjimo kryptį. Iš registratoriumi filmuotos medžiagos aiškiai matosi, jog „Volkswagen Touran“ vairuotojas iš lėto pristabdo, lyg leisdamas suprasti, jog nori įleisti pareiškėjo vairuojamą automobilį, tai pradeda po truputį greitinti, lyg pats norėdamas sukelti eismo įvykį. Jokie staigūs greičio keitimai ar krypties pasikeitimas nėra užfiksuoti. Mano, jog tai, kad pažeidimas neturėtų būti kvalifikuojamas kaip pavojingas vairavimas, apibrėžiamas ATPK 1242 str. 1 d., byloja ir žalos dydis. Nors minėtas ATPK straipsnis apie žalą nekalba, tačiau iš susiklosčiusios teismų praktikos, kai vairavimas kvalifikuojamas kaip pavojingas, t. y. vairuotojas staigiai priverčiamas keisti vairavimo kryptį ir greitį, žala būna žymi, o šiuo atveju dėl to, kad greitis buvo mažas, apeliantas M. U. neturėjo chuliganiškų paskatų ar paskatų aplenkti kitas transporto priemones, o tiesiog netyčia atsidūrė aprašomoje situacijoje, eismo įvykio metu nė vienas iš eismo įvykio dalyvių nepatyrė jokios materialinės žalos. Tai patvirtina ir bylos nagrinėjime dalyvavęs nukentėjusysis R. D., kuris patvirtino, jog apeliantas judėjo išties labai lėtai ir kelyje nesielgė pavojingai, dėl to susidūrimas buvo toks nežymus, kad nukentėjusysis nepatyrė jokios materialinės žalos, t. y. jo automobilis nebuvo apgadintas ir jis net nesikreipė į draudimo kompaniją. Apeliantas patvirtina, kad jo automobiliui žalos taip pat nebuvo.

Nurodo, kad M. U. yra įsitikinęs, kad jo padarytas KET pažeidimas savo objektyviąja sudėtimi neatitinka ATPK įtvirtinto 1242 str. 1 d. sudėties. Toks šio straipsnio aiškinimas ir taikymas, kaip jį pritaikė apylinkės teismas, leidžia daryti išvadą, kad bet koks Kelių eismo taisyklių pažeidimas, dėl ko įvyksta nežymus transporto priemonių susidūrimas, teismų praktikoje turėtų būti vertinamas kaip pavojingas vairavimas, apibrėžtas ATPK 1242 str. 1 d. Tačiau iš susiklosčiusios gyvenimiškos praktikos yra akivaizdu, jog kiekvienas susidūrimas kelyje yra sąlygotas vieno ar kelių eismo įvykio dalyvių KET pažeidimo, tačiau visi eismo įvykiai kelyje neturėtų ir neturi būti traktuojami kaip pavojingas vairavimas. Taikant teisės normą pažeidimo sudėtis turi atitikti materialiąją teisės normos sudėtį, o šiuo atveju mano, kad ji akivaizdžiai teisės normos neatitinka. Teigia, kad jis negalėjo kirsti ištisinės kelio ženklinimo linijos, nes ji objektyviai šiame kelyje neegzistuoja, ir tai pagrindžia ne tik prie bylos pateikti objektyvūs įrodymai (vaizdo registratoriaus medžiaga; eismo įvykio schema bei nuotraukos), tačiau ir nukentėjusiojo parodymai. Taip pat visas eismo įvykis yra užfiksuotas nukentėjusiojo transporto priemonėje buvusiu registratoriumi, kurio medžiaga pateikta pirmosios instancijos teismui. Iš pateiktos vaizdo registratoriaus medžiagos yra akivaizdu, kad M. U. neprivertė nukentėjusiojo R. D. nei staigiai stabdyti, nei staigiai greitinti savo vairuojamą transporto priemonę, nei keisti judėjimo kryptį. Mano, jog iš vairuotojo veiksmų prieš įvykstant susidūrimui yra akivaizdu, kad jis matė iš lėto artėjančią ir persirikiuoti bandančią apelianto vairuojamą transporto priemonę, tačiau ją tik suklaidino, leisdamas manyti, jog įleis apeliantą persirikiuoti, tačiau vėliau persigalvojęs į dešiniąją eismo juostą apelianto nebeįleido, dėl to ir įvyko susidūrimas. Pažymi, jog turi būti įvertinti visi pateikti įrodymai bei motyvai, taip pat ta aplinkybė, jog jis nuoširdžiai gailisi dėl savo pažeidimo bei atsiprašė nukentėjusiojo už sukeltus nepatogumus, taip pat tai, kad nukentėjusysis teismo posėdžio metu išreiškė savo poziciją, kad būdamas vienu iš šio eismo įvykio dalyviu, mano, jog teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas apeliantui nėra proporcinga bauda, nes padarytas pažeidimas neturi pavojingumo požymio. Pažeidėjas ir nukentėjusysis vienas kitam jokių pretenzijų neturi, nekentėjusysis priėmė nuoširdų M. U. atsiprašymą.

Apeliacinis skundas atmestinas

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad M. U. neginčija savo kaltės dėl to, kad pažeidė kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ apribojimus, tačiau nurodo, jog tai padarė dėl neatsargumo, be to, nesutinka, jog jis kirto kelio ženklinimo liniją ir kad jo veiksmai bei jo padaryti KET pažeidimai savo objektyviaisiais požymiais atitinka ATPK 1242 str. 1 d. įtvirtinto pažeidimo sudėtį. Be to, M. U. prašo jam neskirti papildomos administracinės nuobaudos – specialiosios teisės atėmimo. Būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Visų pirma pažymėtina, jog M. U. institucijos nutarimu buvo nubaustas ne tik pagal apeliaciniame skunde akcentuojamą ATPK 1242 str. 1 d. (dėl pavojingo vairavimo), tačiau ir pagal ATPK 127 str. 2 d., t. y. dėl eismo įvykio sukėlimo. Kaip matyti iš M. U. skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo, M. U. savo kaltės dėl šio pažeidimo padarymo neginčija ir tokiu būdu sutinka su Institucijos ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis savo veiksmais 2016-11-26 sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog M. U. vairuodamas automobilį ir įvažiuodamas į važiuojamųjų dalių sankirtą, įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, važiuodamas kaire eismo juosta, kelio ruožu, kuris paženklintas kelio ženklu Nr. 325 „Lenkti draudžiama“, lenkė dešine kelio puse važiuojančias transporto priemones neįsitikinęs, kad baigdamas lenkti jis galės grįžti į savo eismo juostą nesukliudydamas lenkiamoms transporto priemonėms, taip pat neįsitikino, ar bus užtikrintas saugus atstumas iki lenkiamų automobilių. Priekyje atsiradus kliūčiai transporto priemonės vairuotojas, važiuodamas ta pačia kryptimi, persirikiuodamas nedavė kelio dešinėje kelio pusėje važiuojančiai transporto priemonei, dėl to transporto priemonės susidūrė, ir tokiais savo veiksmais pažeidė KET 9 p., 103 p., 104 p., 108 p., 136.4 p., 136.5 p., kelio ženklo Nr. 325 reikalavimus, ir tokius M. U. veiksmus kvalifikavo pagal ATPK 1242 str. 1 d.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to išeina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, sutinka su Institucijos ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. U. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, Institucija ir teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius inkriminuojamą administracinės teisės pažeidimą pagrįstos, priimtos išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus.

M. U. apeliaciniu skundu nesutinka, jog jo veiksmuose buvo ATPK 1242 str. 1 d. įtvirtinto pažeidimo sudėtis, kurioje numatyta, jog transporto priemonių vairavimas, vienu metu ar paeiliui padarant Kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją, tai yra privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Iš ATPK 1242 str. 1 d. dispozicijos matyti, jog ji nustato administracinę atsakomybę už vieną iš jame numatytų alternatyvių veikų: 1) vienu metu ar paeiliui padaryti keli eismo taisyklių pažeidimai, kurie kelia grėsmę eismo saugumui, arba 2) padarytas vienas KET pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją, t. y. privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Byloje esančiu administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 25–26), eismo įvykio vietos schema (b. l. 9, 17), eismo įvykio vietos fotonuotrauka (b. l. 10), nukentėjusiojo R. D. paaiškinimu (b. l. 18), jo parodymais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, policijos pareigūnės R. B. tarnybiniu pranešimu (b. l. 27), policijos pareigūno I. S. tarnybiniu pranešimu (b. l. 28), vaizdo įrašu „11490013“ (b. l. 37), taip pat iš dalies administracinėn atsakomybėn patrukto M. U. paaiškinimu (b. l. 19, 23–30) nustatyta, jog M. U. vairuodamas automobilį padarė daugiau nei vieną KET pažeidimą (9 p., 103 p., 104 p., 108 p., 136.4 p., 136.5 p., kelio ženklo Nr. 325 reikalavimai), kuriais sukėlė ne tik pavojingą situaciją, bet ir eismo įvykį, todėl jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ATPK 1242 str. 1 d.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. U. sutinka, jog pažeidė kelio ženklą Nr. 325 „Lenkti draudžiama“, ir nurodo, jog šio ženklo nepastebėjo, o jį pamatęs nedelsiant stengėsi persirikiuoti į dešiniąją eismo juostą, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog toks M. U. paaiškinimas neatitinka bylos įrodymais užfiksuotų aplinkybių. M. U. savo paaiškinime pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jis į minėtą kelią įvažiavo iš degalinės teritorijos (tai patvirtina ir jo pateiktas apsipirkimo degalinėje kvitas b. l. 11). Iš byloje esančios įvykio vietos nuotraukos (b. l. 24) matyti, jog prieš įsukimą į degalinę įvykio dieną buvo pastatytas ir aiškiai matomas kelio ženklas Nr. 325 „Lenkti draudžiama“, taigi šį ženklą M. U. turėjo matyti ne tik išsukdamas iš degalinės, tačiau ir prieš įsukdamas į jos teritoriją. Taigi, norėdamas išvažiuoti iš degalinės į pagrindinį kelią ir pasirinkdamas išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ir tokiu būdu pradėdamas lenkti prie šviesoforo stovėjusią automobilių koloną, jis be jokios abejonės suprato, kad pažeidžia kelių eismo taisykles, sąmoningai pažeidė kelio ženklo Nr. 325 „Lenkti draudžiama“ reikalavimus. Pažymėtina ir tai, jog tokiu būdu, išsukdamas iš degalinės į toje vietoje dar esančią priešpriešinę eismo juostą (KET 108 p. pažeidimas), ir matydamas, jog priekyje einantis kelias susiaurėja iki vienpusės eismo krypties vienos juostos kelio, kuriame eismas reguliuojamas šviesoforu, jis nedavė kelio pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms (KET 103 p. pažeidimas), o pradėjo jas lenkti, nebūdamas įsitikinęs tuo, jog baigdamas lenkti jis galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei (KET 136.4 p. pažeidimas), ir tuo, jog lenkimo metu kelio ruože nebesant priešpriešinės eismo juostos bus užtikrintas saugus atstumas nuo lenkiamos transporto priemonės (KET 136.5 p. pažeidimas). Po to, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo registratoriaus įrašo, M. U. privažiavęs automobilių koloną, vietoje, kur baigėsi priešpriešinė eismo juosta, kuria jis važiavo, bandydamas persirikiuoti, nepraleido dešinėje kolonoje važiavusio automobilio (KET 104 p. pažeidimas), ir dėl to įvyko eismo įvykis. Akivaizdu, jog viso šio įvykio metu nuo pat pažeidėjo išsukimo iš degalinės stovėjimo aikštelės, pažeidžiant taisykles, jo lenkimo pažeidžiant taisykles bei bandymo grįžti į savo eismo juostą pažeidžiant taisykles, M. U. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, sudarė kliūtį jų eismui, ir dėl to neišvengė nuostolingų padarinių (KET 9 p. pažeidimas).

Apeliantas teigia, jog jo veika negali būti kvalifikuota pagal ATPK 1242 str. 1 d., nes M. U., judėdamas mažesniu nei 30 km/val. greičiu, nesielgė kelyje agresyviai, nesistengė staiga įvažiuoti į dešiniąją eismo juostą, o „Volkswagen Touran“ vairuotojas nebuvo priverstas staigiai keisti judėjimo kryptį ar staigiai stabdyti. Kaip jau minėta, iš ATPK 1242 str. 1 d. matyti, jog pakanka vieno KET pažeidimo, kuris būtų sukėlęs pavojingą situaciją, kad asmens veiką būtų galima pripažinti pavojingu vairavimu. Nors apeliantas pažymi, jog jis savo veiksmais pavojingos situacijos nesukėlė, ir nurodo, jog nukentėjusiojo automobilis nebuvo priverstas atlikti straipsnio dalies dispozicijoje išvardytų pavojingą situaciją apibūdinančių veiksmų (staigiai keisti judėjimo greitį ar kryptį), tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog minėtoje dispozicijoje nepateikiamas baigtinis aplinkybių, rodančių, jog buvo sukelta pavojinga situacija, sąrašas. Pažymėtina, jog minėtų veiksmų (stabdo, keičia važiavimo kryptį, bando kitaip užtikrinti saugumą) asmenys ir imasi būtent tam, jog būtų išvengta eismo įvykio ir jo sukeliamų skaudžių pasekmių, t. y. šiuo straipsniu baudžiama jau už tokį kelių eismo pažeidimą, kuris buvo pakankamai pavojingas, jog lemtų eismo įvykį, ir tik dėl kitų eismo dalyvių pastangų ir papildomų veiksmų jo buvo išvengta. Akivaizdu, jog ir tuo atveju, jei vairuotojui sukėlus pavojingą situaciją, kiti eismo dalyviai nesugebėjo laiku sureaguoti į pavojingą asmens vairavimą, ir staigiai stabdydami ar keisdami vairavimo kryptį neišvengė eismo įvykio ir realiai kilusios žalos, nėra pagrindo konstatuoti, jog situacija, kurios metu kilo eismo įvykis, nebuvo pavojinga, kaip ji apibrėžta ATPK 1242 str. 1 d. Šią normą aiškinant pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinio skundo argumentus, susidarytų nelogiška situacija, jog tuo atveju, jei asmeniui sukėlus pavojingą situaciją kiti eismo dalyviai į ją sureaguotų, asmuo būtų baudžiamas už pavojingą vairavimą, nes priešingu atveju, kitiems vairuotojams nespėjus sureaguoti į pažeidėjo veiksmus ir kilus eismo įvykiui, toks vairavimas nebebūtų laikomas pavojingu, o situacija, kurios metu kilo eismo įvykis, – pavojinga situacija. Kita vertus, iš vaizdo registratoriumi užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, jog po automobilių kontakto nukentėjusiojo automobilio vairuotojas pakankamai greitai stabdo automobilį (priekyje važiavęs raudonos spalvos automobilis sparčiai tolsta), o atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiojo automobilis važiavo kolonoje, be jokios abejonės staiga turėjo stabdyti ir už jo važiavę automobiliai. Dėl šios priežasties teigti, jog dėl M. U. veiksmų nekilo pavojinga situacija, nėra jokio pagrindo.

Iš to, kas išvardyta, akivaizdu, jog skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, M. U. padarė keletą KET pažeidimų, kurie sukėlė pavojingą situaciją ir dėl kurių įvyko eismo įvykis. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, jog M. U. nepažeidė horizontaliojo kelio ženklo Nr. 1.1. „siaura ištisine linija“ reikalavimų, nes ji kelyje, kuriame įvyko eismo įvykis, nebuvo pažymėta, tačiau apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog šią aplinkybę (kad ši linija nebuvo nubraižyta) nustatė jau pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad sutiktina su pareiškėjo nurodyta pozicija, kad jis siauros ištisinės eismo juostos nekirto, t. y. M. U. nepažeidė kelio horizontaliojo ženklinimo, KET pažymėto Nr. 1.1. „Siaura ištisinė linija“. Vis dėlto, nepaisant to, jog buvo nustatyta, kad vieno KET pažeidimo M. U. nepadarė, tai nepaneigia kitų jo padarytų anksčiau išvardytų pažeidimų, kurie leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog jų padarymas leidžia konstatuoti M. U. veiksmuose buvus ATPK 1242 str. 1 d. sudėtį. Skunde taip pat akcentuojama, kad apeliantas M. U. neturėjo chuliganiškų paskatų, tačiau apygardos teismas pažymi, jog atsakomybė dėl pavojingo vairavimo kyla nepriklausomai nuo asmens elgesio paskatų, o chuliganiškos paskatos kaip subjektyviosios administracinio teisės pažeidimo sudėties pusės požymis turi būti privalomai nustatomos asmens veiką kvalifikuojant pagal ATPK 1242 str. 2 d. (chuliganiškas vairavimas), todėl šiuo atveju asmens psichinis santykis su jo veika ir tai, ar pavojingas vairavimas buvo nulemtas chuliganiškų paskatų, veikos kvalifikavimui įtakos neturi.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo taip pat nurodo, kad susidūrimas buvo toks nežymus, kad nei M. U., nei nukentėjusysis nepatyrė jokios materialinės žalos, jų automobiliai nebuvo apgadinti, o nukentėjusysis net nesikreipė į draudimo kompaniją. Apygardos teismas pažymi, jog, kaip ir minėta, M. U. buvo nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. dėl eismo įvykio sukėlimo, šį savo pažeidimą jis pripažįsta ir jo neginčija. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 12 p. yra pateikiama eismo įvykio sąvoka: „Eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.“ Iš to išeina, jog žalos padarymas yra būtina aplinkybė siekiant konstatuoti eismo įvykio faktą, kartu ir patraukti atsakomybėn pagal ATPK 127 str. 2 d. Taigi byloje yra neginčytinai nustatyta, jog M. U. savo veiksmais sukėlė eismo įvykį, t. y. padarė žalos, todėl M. U. apeliacinio skundo argumentai, jog jo veiksmais žala nebuvo sukelta, neatitinka byloje nustatytų ir jo neginčijamų aplinkybių. Kita vertus, pažymėtina ir tai, jog ATPK 1242 str. 1 d. numatyto administracinio pažeidimo sudėtis yra formali, t. y. nereikalaujanti padarinių, todėl net ir nustačius aplinkybę, kad M. U. vairavimas nesukėlė didelės fizinės ar turtinės žalos, konstatavus pažeidėjo pavojingo vairavimo faktą, ši aplinkybė įtakos jo veikos kvalifikacijai neturėtų.

Visi apelianto skunde aptariami bylos duomenys, kurių vertinimas yra ginčijamas, teismo buvo motyvuotai įvertinti, nurodant tai, kokias reikšmingas aplinkybes jie patvirtina ar paneigia. Teismo pripažintos įrodytos faktinės pažeidimo padarymo aplinkybės buvo nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus ir tiesiogiai teisme ištirtus duomenis, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai, patikrinus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymus ir kitą pateiktą medžiagą visų bylos duomenų kontekste, todėl nėra pagrindo abejoti teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kaip įrodymų vertinimo rezultato, patikimumu, kaip ir nėra pagrindo sutikti su apelianto skundo motyvu, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Įvertinęs bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, jog M. U. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma M. U. neskirti ATPK 1242 str. 1 d. sankcijoje numatytos privalomos papildomos administracinės nuobaudos – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, t. y. pažeidėjui taikyti ATPK 301 str. ir paskirti švelnesnę nei įstatyme numatyta nuobaudą. Apygardos teismo manymu, tiek institucija, skirdama M. U. nuobaudą, tiek ir pirmosios instancijos teismas įvertino visas nuobaudos skyrimui svarbias aplinkybes ir nustatė, kad šiam atvejui pažeidėjui specialioji teisė vairuoti transporto priemones turi būti atimta minimaliam ATPK 1242 str. 1 d. sankcijoje numatytam laikotarpiui.

ATPK 1242 str. 1 d. įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją, tai yra privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti, užtraukia baudą vairuotojams nuo 115 iki 231 Eur atimant teisę vairuoti transporto priemones nuo 3 iki 6 mėnesių. M. U. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 1242 str. 1 d., padarymą skirta minimali nuobauda: 115 eurų bauda atimant teisę vairuoti transporto priemones 3 mėnesiams. Tiek skunde apylinkės teismui, tiek ir savo apeliaciniame skunde M. U. nurodo, kad nebuvo pakankamai atsižvelgta į bylai reikšmingas aplinkybes, kad jis dėl pažeidimo padarymo gailėjosi, kad atsiprašė nukentėjusio asmens ir šis jam atleido, kad susidūrimas įvyko esant nedideliam greičiui ir didelės žalos nebuvo padaryta. Nekyla abejonių, jog šioms M. U. padarytą pažeidimą apibūdinančioms aplinkybėms buvo suteikta pakankamai didelė reikšmė, nes būtent jos lėmė pažeidėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.) nustatymą ir minimalios sankcijoje numatytos nuobaudos (pagrindinės ir papildomos) skyrimą. Kartu pažymėtina, jog į M. U. nurodomas gyvenimiškai įprastas pažeidėjo asmenybę apibūdinančias aplinkybes (teisė vairuoti transporto priemones reikalinga vystant verslą, nes jis susijęs su komandiruotėmis, taip pat norint tinkamai pasirūpinti dviejų nepilnamečių vaikų poreikiais), atsižvelgiama individualizuojant skiriamą nuobaudą neperžengiant sankcijos už padarytą pažeidimą ribų, tačiau jų tikrai nepakanka, kad būtų galima taikyti ATPK 301 str. nuostatas dėl švelnesnės nuobaudos skyrimo.

Pastebėtina, kad iš Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro išrašo (b. l. 32–35) matyti, kad M. U. yra ne kartą baustas administracine tvarka už įvairius KET reikalavimų pažeidimus: vairavimą be šviesų (2010-03-08), nustatyto greičio viršijimą (2010-06-21 (viršijo 23 km/val.), 2011-09-24 (viršijo 23 km/val.), 2012-03-20 (viršijo 20 km/val.), 2015-07-11 (viršijo 29 km/val.), 2015-10-24 (viršijo 31 km/val.), naudojimąsi mobiliuoju telefonu vairuojant (2012-01-22), stovėjimą draudžiamoje vietoje (2015-05-03). Be to, M. U. praeityje baustas ir už šiurkštų KET pažeidimą – eismo įvykio sukėlimą ir pasišalinimą iš eismo įvykio vietos 2015-07-10. Akivaizdu, jog M. U. nuolat pažeidinėja KET, todėl šis jo padarytas KET pažeidimas nelaikytinas išskirtiniu ir atsitiktiniu įvykiu jo gyvenime – tai nuosekli jo pavojingo elgesio keliuose pasekmė. Pažymėtina, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2015-08-26 nutarimu nubaudus M. U. dėl minėto šiurkštaus 2015-07-10 pažeidimo, Klaipėdos apygardos teismas 2015-10-28 nutartimi Nr. ATP-658-174/2015 nustatė, kad ATPK 20 str. numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti, netaikant M. U. ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytos papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, ir šios papildomos administracinės nuobaudos pažeidėjui neskyrė. Taigi teismas M. U. jau parodė savo pasitikėjimą, kad šis asmuo gali pasitaisyti ir nuobaudos tikslai gali būti pasiekti jam netaikant papildomos administracinės nuobaudos, tačiau M. U. šio pasitikėjimo nevertino, ir toliau pažeidinėjo KET. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Neigiami padariniai – laikinai apsunkinta galimybė vystyti verslą ir rūpintis šeimos nariais - yra natūrali netinkamo pažeidėjo elgesio pasekmė.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Vien tik simbolinės administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Vairuotojas, dar prieš sėsdamas prie automobilio vairo, turi numatyti galimas pasekmes, kilsiančias jam, jo artimųjų ratui dėl pažeidimo darymo, todėl turi prisiimti ir neigiamas tokio veikimo pasekmes.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad M. U. skirta minimali ATPK 1242 str. 1 d. sankcijoje numatyta administracinė bauda ir minimaliam laikui atimta teisė vairuoti atitinka M. U. padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, jo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Naikinti ar keisti Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

M. U. apeliacinio skundo netenkinti ir Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                                      Linas Pauliukėnas