Administracinė byla Nr. A-2716-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00189-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. G., V. G. ir D. B. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjos S. G., V. G. ir D. B. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktorės 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. DTPS-822; 2) įpareigoti Administraciją perduoti pareiškėjoms žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei pareigas, numatant šio žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritoriją ir išduoti sąlygas žemės sklypo detaliojo plano rengimui. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos skunde nurodė, kad 2013 m. lapkričio 22 d. pateikė atsakovui prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, tačiau Administracijos direktorė 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu nusprendė, jog tokia sutartis negali būti sudaryta. Nurodė, kad ginčijamas Administracijos direktorės įsakymas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas. Pažymėjo, kad pareiškėjoms priklausantis žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, žemės sklypui nustatytas kelio servitutas. Per pareiškėjoms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą einantis kelias tarnauja visų šalia esančių, taip pat besiribojančių žemės sklypų (namų valdų, ūkininko sodybų) savininkų poreikiams patekti į namų valdas ar ūkininko sodybas patenkinti. Visuose besiribojančiuose žemės sklypuose arba jau yra nustatyta žemės naudojimo paskirtis mažaaukščių gyvenamųjų namų arba yra pastatytos ūkininkų sodybos. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-323 patvirtintame Vilniaus rajono bendrajame plane (toliau – ir Bendrasis planas) besiribojantys žemės sklypai yra pažymėti „U“ raide kaip urbanizuota teritorija. Besiribojantis žemės sklypas, nuosavybės teise priklausantis A. T. ir T. T., Vilniaus rajono bendrajame plane patenka į „M1“ zoną, kaip ir pareiškėjų žemės sklypas. Tačiau besiribojančio žemės sklypo savininkai yra sudarę sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų keičiant žemės ūkio paskirties žemę į mažaaukščių gyvenamųjų namų, jiems išduotos sąlygos detaliojo plano rengimui. Nurodė, kad besiribojančio žemės sklypo savininkams davė sutikimus tiesti elektros tinklus per jų žemės sklypą, taigi pareiškėjų žemės sklypas šiuo metu yra įsiterpęs tarp užstatytų žemės sklypų, mažaaukščių gyvenamųjų namų žemės sklypų ir žemės sklypo, kuris šiuo metu nors ir yra žemės ūkio paskirties, patenkantis į „M1“ zoną.

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalį savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Vyriausybė 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtino Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), pagal kurio 3 punktą savivaldybė, atstovaujama savivaldybės administracijos direktoriaus, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymu ir Aprašu, gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui, valdytojui ar naudotojui, kai jų prašymuose nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams. Iš Vilniaus rajono bendrojo plano nuostatų matyti, jog „M1“ zonoje leidžiama gyvenamųjų teritorijų plėtra. Taigi pareiškėjų prašymas negali būti laikomas prieštaraujančiu Vilniaus rajono bendrojo plano sprendiniams. Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę, rengiami, jei toks keitimas numatytas savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose ar specialiuosiuose planuose.

Be to, Vilniaus rajono bendrojo plano aiškinamojo rašto 11.3.3. punkte numatyta, jog reikalinga leisti plėtoti naują užstatymą sklypų, numatant sklypų grupių detaliųjų planų rengimą tuščiuose tarpuose tarp užstatytų sklypų ar plečiant esamų gyvenviečių užstatymą (keičiant ar nekeičiant žemės ūkio žemės paskirtį) ne toliau kaip 150 metrų nuo esamos užstatytos teritorijos, vadovaujantis šiame bendrajame plane pateiktu procentiniu gyvenviečių užstatymo plėtojimo reglamentu. Užstatomai teritorijai prioritetą teikti, jei ji yra prie rajoninių ir vietinių servitutinių kelių. Pareiškėjoms priklausantis žemės sklypas nuo turinčių gyvenamosios teritorijos statusą yra ne tik nenutolęs toliau kaip 150 m, tačiau su jais ribojasi, o žemės sklypas yra ne tik prie rajoninių ar vietinių servitutinių kelių, tačiau pats yra tarnaujantis daiktas, žemės sklype nustatytas kelio servitutas. Taigi akivaizdu, jog ginčo žemės sklypas patenka į Bendrojo plano aiškinamojo rašto 11.3.3. punkte nurodytą prioritetinių užstatomų vietovių sąrašą, todėl žemės sklypo paskirties keitimas neprieštarauja Vilniaus rajono bendrojo plano nuostatoms. Pareiškėjų žemės sklypas nėra miško ūkio paskirties žemė, nėra apaugusi mišku, yra bemiškė, t. y. atitinka visas Bendrojo plano nuostatas, todėl žemės sklypo naudojimo paskirtis gali būti pakeista į mažaaukščių gyvenamųjų namų.

Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjų prašymo dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo (toliau – ir Sutartis) padavimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalis nustatė, jog savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį su žemės sklypų valdytojais ar naudotojais dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Aprašo, galiojusio iki 2014 m. sausio 1 d., 3 punktas numatė, jog sutartis gali būti sudaroma tais atvejais, kai prašymuose dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo nurodyti planavimo tikslai neprieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams.

Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. T3-323 buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Bendrajame plane nėra teritorijų, kuriose būtų grafiškai nurodyti kitos paskirties žemių plotai ir nurodyti skirtingi tų teritorijų būdai bei pobūdžiai. Pagal Bendrąjį planą (parengtas masteliu M1:50000) suformuota savivaldybės teritorijos erdvinio vystymo koncepcija, nustatyti teritorijos tvarkymo, naudojimo ir apsaugos prioritetai, numatytos kaimo plėtros tendencijos, bet Bendrojo plano uždavinys nebuvo nustatyti sklypų pagrindines tikslines žemės naudojimo paskirtis ir suplanuoti gyvenvietes. Bendrasis planas buvo tik pagrindas, teikiantis gaires ir sąlygas tolesniam rajono savivaldybės teritorijos detalizavimui (Bendrojo plano 11.1.1 p.), o kitas planavimo lygis – specialiųjų planų parengimas (Bendrojo plano 11.2.1 p.). Bendrojo plano 2.4.1. lentelėje „Teritorijų naudojimo reglamentai“ nurodoma, jog M1 zonoje, į kurią patenka pareiškėjų sklypas, kitos paskirties žemė plečiama 1–5 % kaimo teritorijos. Atskirų sklypų detalieji planai rengiami pagal 11 skyriaus nuostatas. Bendrojo plano 11.3.2 punktas numato, kad zonose (M, Ml, H, Z, ZK) kaimo gyvenamųjų vietovių detalieji planai (M 1:5000, M 1:2000) rengiami, kai atsiranda poreikis vystyti gyvenvietę. Bendrajame plane rekomenduojama atskirų savininkų sklypų detaliuosius planus rengti kartu pateikiant kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą (M l:10000, M l:5000), kuriai turi pritarti savivaldybės administracijos direktorius. Koncepcija atskleidžia planuojamos teritorijos ypatumus taip, kaip tai numato Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis.

Pareiškėjų skunde nurodytas A. T. sudarė sutartį 2010 m. gruodžio 15 d., esant parengtai šios teritorijos koncepcinei schemai (patvirtinta Administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. A27-1403). Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas), pradėtas rengti 2009 m., detalizuoja Bendrojo plano sprendinius. 2013 m. liepos mėn. jis buvo papildomai viešai apsvarstytas. Administracijos direktorius įvertino tai, jog Specialusis planas yra jau baigiamajame, t. y. viešo svarstymo, etape, todėl jo sprendiniai po viešo svarstymo jau negali būti keičiami, bei tai, kad pareiškėjų sklypas pagal Specialųjį planą patenka į teritoriją, kurioje nenumatyta gyvenamųjų vietovių plėtra, nustatė, kad pareiškėjų prašyme nurodyti tikslai prieštarauja specialiųjų planų sprendiniams. Todėl skundžiamu įsakymu pagrįstai nusprendė nesudaryti sutarties ir neperduoti pareiškėjoms planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų.

Taip pat pažymėjo, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas neteko galios, todėl ir dėl šių pakeitimų pareiškėjų prašymas negali būti tenkinamas ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos negalėtų būti joms perduotos. Nauja Teritorijų planavimo įstatymo redakcija įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Pagal 2013 m. birželio 28 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Todėl sutarties sudarymas nesuteiktų pareiškėjoms galimybės užbaigti rengti detalųjį planą pagal prašymo padavimo metu galiojusius teisės aktus, nes iki 2013 m. gruodžio 31 d. jos nebuvo padavusios prašymo dėl planavimo sąlygų. Pareiškėjos neturi teisės prašyti teismo įpareigoti Administraciją išduoti sąlygas detaliojo plano rengimui, nes prieš kreipdamosi į teismą, turėtų pateikti Administracijai prašymą dėl sąlygų išdavimo. Tik gavusios netenkinantį atsakymą, galėtų formuluoti tokį skundo reikalavimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorės 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. DTPS-822 „Dėl sutarties nesudarymo ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų neperdavimo D. B., S. G., V. G.“ ir įpareigojo Vilniaus rajono savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų S. G., V. G. ir D. B. 2013 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Priteisė pareiškėjos S. G. naudai iš atsakovo 14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad S. G., V. G. ir D. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Pareiškėjos 2013 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Administracijos direktorių su prašymu dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, prašyme planavimo tikslu nurodė žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimą iš žemės ūkio į mažaaukščių gyvenamųjų namų. Administracijos direktorė 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. DTPS-822 pareiškėjų prašymo netenkino. Pareiškėjos nesutinka su šiuo įsakymu, nurodo, kad žemės sklypo detalusis planas neprieštarauja Vilniaus rajono bendrojo plano sprendiniams, kadangi pagal jį gyvenamųjų vietovių plėtra zonoje, kurioje yra žemės sklypas, yra galima. Pareiškėjos taip pat atkreipė dėmesį, kad gretimo žemės sklypo savininkui buvo leista pakeisti žemės sklypo naudojimo tikslinę paskirtį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo pateikė 2013 m. lapkričio 19 d., remiantis 2013 m. birželio 27 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407, įsigaliojusio nuo 2014 m. sausio 1 d., 3 straipsnio 1 dalimi, šiam ginčui spręsti taikytinos Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TPĮ) redakcijos, galiojusios iki 2014 m. sausio 1 d., nuostatos bei Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. lapkričio 21 d.).

Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo, Aprašo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat nurodė, kad Administracijos sprendimai privalo atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje keliamus bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Iš ginčijamo įsakymo turinio matyti, kad sprendimas nesudaryti su pareiškėjomis detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties priimtas vadovaujantis, be kita ko, Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 20 straipsniu, 24 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 3 ir 13 punktų nuostatomis. Taip pat įsakyme pažymėta, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano M funkcinio prioriteto zonoje prioritetas teikiamas miško ūkio vystymui ir kitos paskirties žemė gali būti vystoma renovuojamose kaimų gyvenvietėse, kurios gali būti išplėstos bemiškėse žemėse iki 5 proc. kaimo teritorijos ir nenumatoma planuoti naujų gyvenamųjų namų kvartalų, o rengiamame Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiojo plano projekte nenumatyta gyvenamųjų vietovių plėtra.

Nagrinėjamu atveju atsisakydamas sudaryti sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo atsakovas įsakyme nenurodė, jog prašyme nurodyti planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimams. Kaip matyti iš atsiliepime išdėstytų paaiškinimų, Administracija atsisakymą perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas pareiškėjoms ir sudaryti su jomis sutartį grindžia tuo, kad prašyme dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo nurodyti planavimo tikslai prieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiojo plano, detalizuojančio Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. T3-323 patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendinius, projekte, kuris įsakymo priėmimo metu buvo baigiamajame viešojo svarstymo etape, nurodytiems sprendiniams. Atsakovo teigimu, pareiškėjų sklypas patenka į teritoriją, kurioje nenumatyta gyvenamųjų vietovių plėtra. Teismas sprendė, kad atsakovas iš esmės rėmėsi dokumentu, kuris įsakymo priėmimo metu dar negaliojo.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjoms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas patenka į M1 zoną, gyvenvietės vystymo tipas G3. Bendrojo plano 2.4 punkte nustatyta, kad M1 zonoje esanti kitos paskirties žemė plečiama renovuojamose kaimų gyvenvietėse. Jos gali būti išplėstos bemiškėse žemėse 1-5 proc. kaimo teritorijos. Numatyti kitos paskirties (užstatomų sklypų) žemės naudojimo būdai: rekreaciniams sklypams; gyvenamiesiems sklypams (mažaaukščių gyvenamųjų namų); sandėliavimo objektų sklypams ir kt. Taip pat nustatyta, kad atskirų sklypų detalieji planai rengiami pagal 11 skyriaus nuostatas. Pagal Bendrojo plano 11 skyriaus 11.3.2 punktą, zonoje M1 kaimo gyvenamųjų vietovių detaliuosius planus (M1:5000, M 1:2000) galima rengti, kada atsiranda poreikis gyvenvietę vystyti. Rekomenduojama atskirų savininkų sklypų detaliuosius planus rengti kartu pateikiant kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą, kaip tai numato Detaliųjų planų rengimo taisyklių 12.4 punktas Apibendrinęs nurodytas Bendrojo plano nuostatas, teismas sprendė, kad tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas M1 zonoje, į kurią patenka pareiškėjų žemės sklypas, yra su apribojimais: kitos paskirties žemė plečiama bemiškėse žemėse 1-5 proc. kaimo teritorijos, pateikiant kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą. Nagrinėjamu atveju įsakyme nėra nurodyta jokių argumentų ir nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjų situacija nurodytų reikalavimų neatitiko. Ginčijamame įsakyme nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, reikšmingų nagrinėjant prašymą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo, nepateiktas tokių aplinkybių teisinis vertinimas. Todėl konstatavo, kad atsakovas tinkamai nepagrindė savo atsisakymo leisti rengti nurodyto žemės sklypo detalųjį planą, nes nenurodė ir nepagrindė detaliojo planavimo tikslų prieštaravimo teisės aktams, Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams, todėl yra teisinis pagrindas panaikinti Administracijos direktorės 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. DTPS-822, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2013 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo ir sutarties sudarymo. Teismui iš dalies patenkinus pareiškėjų skundą, pareiškėjos įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą patenkintų reikalavimų daliai. Pareiškėja S. G. už skundo padavimą sumokėjo 100 Lt (28,96 Eur) žyminį mokestį, todėl atsižvelgęs į tai, kad tenkinta ½ dalis pareiškėjų skundo reikalavimų, priteisė pareiškėjai S. G. 14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

Atsakovas Administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso bei materialiosios teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog Administracija įsakyme nenurodė ir nepagrindė detaliojo planavimo tikslų prieštaravimo teisės aktams ir Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo plano sprendiniams, kadangi visi pareiškėjų planavimo tikslų prieštaravimai galiojančio Bendrojo plano sprendiniams ir buvo nurodyti ginčijamame įsakyme, konkrečiai jo preambulėje. Ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytiems reikalavimams.

Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad Administracija rėmėsi dokumentu, kuris įsakymo priėmimo metu dar negaliojo. 2009 m. buvo pradėtas rengti Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas), detalizuojantis Bendrojo plano sprendinius. Administracijos direktorius, įvertindamas tai, jog Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialusis planas yra jau baigiamajame, t. y. viešo svarstymo, etape, tai, kad jo sprendiniai po viešo svarstymo jau negali būti keičiami, nustatęs, kad pareiškėjų sklypas pagal Specialųjį planą patenka į teritoriją, kurioje nenumatyta gyvenamųjų vietovių plėtra, tai, kad pareiškėjų prašyme nurodyti tikslai prieštarauja ir rengiamo specialiojo plano sprendimams, priėmė įsakymą nesudaryti sutarties ir neperduoti pareiškėjoms planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų.

Pažymėjo, kad iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalis numatė, jog rengiant detalųjį planą reikalavimai dėl papildomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatomi išduodant planavimo sąlygas. Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, 8.2 p. numato, jog sąlygas rengianti institucija vadovaujasi daugeliu kriterijų, tarp jų įvertindama planuojamoje teritorijoje išduotas kitų teritorijų planavimo dokumentų rengimo sąlygas. Vadovaudamasis šia teisės akto nuostata: rengiant sąlygas atsižvelgti į kitus šioje teritorijoje rengiamų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, įvertindamas tai, jog Specialusis planas yra jau baigiamajame, t. y. viešo svarstymo, etape, nustatęs, kad pareiškėjų sklypas pagal Specialųjį planą patenka į teritoriją, kurioje nenumatyta gyvenamųjų vietovių plėtra, Administracijos direktorius, remdamasis Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 25 punktu, negalėtų išduoti pareiškėjoms sąlygų detaliojo plano rengimui. Akcentuoja, kad Administracija negrindžia įsakymo Specialiojo plano projektu, o tik papildomai, nurodžiusi visus teisės aktų nuostatas ir Bendrojo plano sprendinius, pažymi, kad net ir rengiamame Specialiajame plane pareiškėjų žemės sklype plėtra nėra numatoma.

Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas neįvertino, jog sprendimas nesukels pareiškėjoms teisinių pasekmių. Nuo 2014 m. sausio 1 d. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas neteko galios, todėl ir dėl šių pakeitimų Pareiškėjų prašymas negali būti tenkinamas ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos negalėtų būti joms perduotos. Pagal šio Aprašo, galiojusio prašymo pateikimo metu, 13 p. Administracijos direktorius per 10 darbo dienų išnagrinėja pateiktą medžiagą ir priima sprendimą dėl sutarties sudarymo, o pati sutartis turi būti sudaryta per mėnesį nuo sprendimo ją sudaryti priėmimo dienos. Net esant teigiamam sprendimui sudaryti sutartį su pareiškėjomis, sutartis būtų sudaryta jau 2014 m. sausio 9 d. Sutarties sudarymas nesuteiktų pareiškėjoms galimybės užbaigti rengti detalųjį planą pagal prašymo padavimo metu galiojusius teisės aktus, nes iki 2013 m. gruodžio 31 d. jos nebūtų padavusios prašymo dėl planavimo sąlygų.

Pareiškėjos pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti galioti.

Atsiliepime nurodo, kad atsakovas skundžiamame sprendime nenurodė teisėto pagrindo nesudaryti sutarties ir neperduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų pareiškėjoms, kadangi ginčijamo įsakymo priėmimo metu teisėtas pagrindas ir neegzistavo. Priešingai, ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojęs Bendrasis planas numatė, jog „M1“ zonoje leidžiama gyvenamųjų teritorijų plėtra, pareiškėjų žemės sklypas nėra miško paskirties žemė, yra bemiškė, todėl atitiko visas Bendrojo plano nuostatas tam, kad būtų pakeista žemės sklypo naudojimo paskirtis į mažaaukščių gyvenamųjų namų. Atsakovo minimas kraštovaizdžio specialusis planas ginčijamo įsakymo priėmimo metu nebuvo patvirtintas.

Pažymėjo, kad pareiškėjos procedūras pradėjo galiojant Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai, galiojusiai iki 2014 m. sausio 1 d., tačiau nebuvo užbaigtos dėl atsakovo sprendimo nesudaryti sutarties ir neperduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Administracijos direktorės 2013 m. gruodžio 9 d. priimto įsakymo Nr. DTPS-822, kuriuo netenkintas pareiškėjų prašymas dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti skundžiamą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorės 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. DTPS-822, kuriuo atsisakyta sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo. Pareiškėjos teigė, kad toks atsisakymas yra nepagrįstas, nes žemės sklypo detalusis planas neprieštarauja Vilniaus rajono bendrojo plano sprendiniams.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, konstatavo, kad atsakovas tinkamai nepagrindė savo atsisakymo leisti rengti nurodyto žemės sklypo detalųjį planą, nes nenurodė ir nepagrindė detaliojo planavimo tikslų prieštaravimo teisės aktams, todėl panaikino Administracijos direktorės 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. DTPS-822, kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2013 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo ir sutarties sudarymo.

Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis ir teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino proceso bei materialiosios teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovas nurodė, kad ginčijamame Įsakyme buvo aiškiai ir išsamiai nurodyta dėl kokių priežasčių atmetamas pareiškėjų prašymas, todėl Įsakymo naikinti nėra pagrindo.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjos kreipėsi į Administraciją su prašymu dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, kurio Administracija netenkino. Pareiškėjos, nesutikdamos su tokiu sprendimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, siekdamos ginčijamą įsakymą panaikinti. Pirmosios instancijos teismas, sutinkamas su pareiškėjų argumentais, Administracijos direktorės 2013 m. gruodžio 9 d. priimtą įsakymą Nr. DTPS-822 panaikino.

Įvertinusi bylos faktines aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas bei atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui, kuriuo buvo panaikintas byloje ginčijamas administracinis aktas – Sprendimas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, iš naujo jų nekartoja, o tik juos papildo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimui dėl įsakymo panaikinimo. Teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas ginčijame įsakyme nenurodė, jog prašyme nurodyti planavimo tikslai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimams. Atsakovo apeliacinio skundo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad Administracija rėmėsi dokumentu, kuris dar tuo metu negaliojo, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčijamo įsakymo priėmimo metu Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiojo planas dar nebuvo priimtas, todėl atsakovas negalėjo juo remtis atsisakydamas tenkinti pareiškėjų prašymą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų žemės sklypas nėra miško ūkio paskirties žemė, nėra mišku apaugusi, yra bemiškė, todėl atitiko visas Vilniaus rajono bendrojo plano nuostatas tam, kad žemės sklypo naudojimo paskirtis būtų pakeista į mažaaukščių gyvenamųjų namų. Atsižvelgus į šias aplinkybės, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog atsakovas tinkamai nenurodė ir nepagrindė detaliojo plano tikslų prieštaravimo teisės aktams, todėl pagrįstai panaikino Administracijos direktorės 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. DTPS-822, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamas įsakymas pareiškėjoms nesukels teisinių padarinių, nes dėl nuo 2014 m. sausio 1 d. Detalusis teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas neteko galios. Todėl net ir esant teigiamam sprendimui sudaryti sutartį su pareiškėjomis, sutartis nesuteiktų pareiškėjoms galimybės užbaigti rengti detalųjį planą. Teismas pažymi, jog administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (lot. – įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, 2003 m. rugsėjo 30 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo argumentus, teisės principus ir teismų praktiką, nurodo, jog atsakovas, priimdamas įsakymą, turėjo vertinti tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas ir įvertinti ar pagal tuo metu galiojusias nuostatas pareiškėjų prašymas atitiko nustatytus reikalavimus.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir proceso teisės nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tenkindamas pareiškėjos skundą priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                                 Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė