Civilinė byla Nr. 2-103/2009
Procesinio sprendimo kategorija 110.1(S)

LIETUVOS APELIACINIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos
pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios
apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2553-578/2008 pagal atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės ,,Pramoninė santechnika“ pareiškimą dėl proceso atnaujinimo
civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams
305-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai, M. M. , A. M. , P. K. (jo teisių perėmėjams V. K. , J. N. , A. S. ),
uždarajai akcinei bendrovei ,,Pramoninė santechnika“, valstybės įmonės Registrų
centro Vilniaus filialui dėl potvarkio dalies panaikinimo, sandorių ir jų
teisinės registracijos panaikinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
Ieškovas Vilniaus
miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl potvarkio dalies
panaikinimo, sandorių ir jų teisinės registracijos panaikinimo. Vilniaus
apygardos teismas 2003 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies.
Atsakovas UAB ,,Pramoninė santechnika“ kreipėsi į teismą su 2008 m.
kovo 17 d. prašymu šioje byloje atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių
aplinkybių. Atsakovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones -
areštuoti butus, esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad netaikius
ginčo objektui arešto, turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, taip
apsunkinant galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių
taikymas yra proporcingas siekiamiems tikslams ir užtikrina šalių teisėtų
interesų pusiausvyrą.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 30 d. nutartimi taikė
laikinąsias apsaugos priemones - areštavo Vilniaus miesto savivaldybės
administracijai priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).
Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 30 d. nutartimi panaikino teismo
2008 m. birželio 30 d. nutartį ir
klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perdavė pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 4 d. nutartimi (skundžiama
nutartis) taikė laikinąsias apsaugos priemones – Vilniaus miesto
savivaldybei priklausančio pastato (duomenys neskelbtini), gyvenamųjų patalpų, esančių
(duomenys neskelbtini), areštą.
Nutartyje rašoma, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovas
jam priklausantį ginčo turtą gali perleisti, įkeisti tretiesiems asmenims.
Atnaujinus procesą byloje, išnagrinėjus bylą ir ieškinį atmetus, ginčo turtas
turėtų būti grąžintas atsakovui. Jeigu ieškovas jam priklausantį turtą
perleistų tretiesiems asmenims, teismo sprendimo įvykdymas ir ginčo turto
išreikalavimas iš sąžiningų įgijėjų pasidarytų nebeįmanomas. Ieškovo teigimu,
jis nesiruošia privatizuoti ginčo turto ar jo įkeisti tretiesiems asmenims,
todėl teismas pažymėjo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesukels
ieškovui neigiamų pasekmių.
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo panaikinti
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą
iš esmės – atsakovo UAB „Pramoninė santechnika“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo atmesti. Skunde rašoma:
1.
Ginčo turtas yra gyvenamosios patalpos – butai, priklausantys socialinio
būsto fondui. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar
išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą (toliau –
Valstybės paramos būstui įstatymas) nėra pagrindo, kuriuo remiantis
Vilniaus miesto savivaldybė gali parduoti ginčo turtą. Šios patalpos apskritai
nėra išnuomotos, jos nėra privatizavimo objektas, todėl neegzistuoja grėsmė,
kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas. Vilniaus miesto
savivaldybė ginčo turtą iš esmės gali išnuomoti tik fiziniams asmenims,
atitinkantiems Valstybės paramos būstui įstatymo sąlygas. CK 6.587 straipsnio 1
dalis numato, jog gyvenamosios patalpos nuomotojas privalo perduoti nuomininkui
laisvą, tinkamą gyventi gyvenamąją patalpą. Vilniaus miesto savivaldybė
nesudaro nuomos sutarčių dėl tų gyvenamųjų patalpų, kurios nėra laisvos. Ginčo
turtas nėra laisvas, nes jį be teisėto pagrindo užima UAB „Pramoninė
santechnika“. Kol ginčo patalpos nebus atlaisvintos, tol Vilniaus miesto
savivaldybė, atsižvelgdama į CK 6.587 straipsnio 1 dalį, neturės galimybės
sudaryti minėtų patalpų nuomos sutarčių, todėl nėra grėsmės, kad atnaujinus
procesą bei priėmus atsakovui palankų teismo sprendimą šio sprendimo įvykdymas
pasunkės ar taps neįmanomas.
2.
Turtas, kuriam taikytas areštas, priskirtinas prie viešosios nuosavybės
objektų. Tam, kad savivaldybės turtas būtų perleistas ar įkeistas turi būti
priimtas atitinkamas savivaldybės tarybos sprendimas. Nėra įrodymų, kurie
patvirtintų savivaldybės ketinimus ginčo turtą perleisti kitiems asmenims,
todėl laikinosios apsaugos priemones taikytos nesant pagrindo.
3.
Teismas, pakartotinai spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo, turėjo atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m.
spalio 30 d. nutartyje nurodytus argumentus, tačiau to nepadarė ir priėmė
nutartį, kuri yra iš esmės analogiška panaikintai 2008 m. birželio 30 d.
nutarčiai. Pakartotinai sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo naujų įrodymų ar argumentų, patvirtinančių grėsmę, kad būsimas teismo
sprendimas nebus įvykdytas ar jo vykdymas pasunkės, nebuvo pateikta.
Atsakovas UAB „Pramoninė santechnika“ atsiliepimu į ieškovo Vilniaus
miesto savivaldybės atskirąjį skundą prašo ieškovo skundą atmesti, o Vilniaus
apygardos teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime
pažymima, kad ginčo patalpų nuomos sutarčių sudarymo klausimas priklauso nuo
ieškovo valios. Jeigu būtų pradėti socialinio būsto fondui priklausančių ginčo
patalpų privatizavimo veiksmai, patenkinus pareiškėjo prašymą atnaujinti bylos procesą,
teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų. Atsakovas patalpas yra pritaikęs savo
komercinei veiklai. Jų pritaikymui socialinio būsto poreikiams tenkinti bus
reikalingos papildomos lėšos, todėl savivaldybė gali ne investuoti lėšas į
ginčo patalpų pritaikymą socialinei paskirčiai, o pakeisti patalpų paskirtį ir netaikant
Valstybės paramos būstui įstatymo reikalavimų perleisti ginčo patalpas
tretiesiems asmenims. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių Vilniaus miesto
savivaldybė turėtų galimybę patalpas kitaip suvaržyti (pavyzdžiui įkeisti),
apsunkindama galimo teismo sprendimo įvykdymą. Vilniaus miesto savivaldybės
taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1536 ginčo patalpas perdavė VšĮ
„Vilniaus butai“. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą
nėra pagrindo laikyti pagrįstu ieškovo argumentą, jog jis nesinaudos jam norminių
aktų nustatytomis teisėmis. Teismas pagrįstai ir teisėtai taikė laikinąsias apsaugos
priemones.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Šioje apeliacijoje spręstinas klausimas, ar nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovo UAB
„Pramoninė santechnika“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas
nagrinėjamas vadovaujantis ieškovo (apelianto) skundo faktiniu ir teisiniu
pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338
str.).
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos
priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo
įvykdymo galimybė pasunkėtų arba įvykdymas pasidarytų nebeįmanomas (CPK
144
str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė,
kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms
apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl proceso
atnaujinimo civilinėje byloje, turi teisę kartu pateikti prašymą dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, nes CPK 144 straipsnio 3 dalies nuostata,
kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio
proceso stadijoje, inter alia reiškia teismo teisę taikyti laikinąsias
apsaugos priemones prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo metu. Proceso
atnaujinimas yra teismo proceso byloje pratęsimas, tačiau jis galimas tik
teismui priėmus tokį prašymą. Dėl to teismas, tik priėmęs prašymą atnaujinti
procesą (CPK 370 str. 2 d.), turi kartu išspręsti ir prašymą dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones
gali būti tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus pobūdžio prielaidos, keliančios
būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo grėsmę. Laikinųjų
apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios
laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais
reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas
(CPK 144 str. 1 d., 145 str.
1 d.). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės
gali būti taikomos tik neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų ir tik siekiant
užtikrinti teismo sprendimo, priimtino
būtent pagal pareikštus reikalavimus, vykdymą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas 2008 m. gegužės 10 d. nutartimi
priėmė atsakovo UAB „Pramoninė santechnika“ prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje
byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį dėl potvarkio dalies,
sandorių ir teisinės registracijos panaikinimo. Tarp šalių iš esmės kilęs
ginčas dėl konkrečių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausomybės
(b. l. 77-78). Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė
laikinąsias apsaugos priemones ginčo patalpoms (b. l. 92-93). Teisėjų kolegija
sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju
neareštavus ginčo objekto, jis galėtų būti perleistas tretiesiems asmenims arba
suvaržytos (apribotos) disponavimo juo galimybės, dėl ko atnaujinus procesą iš
esmės pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas būsimo teismo spendimo įvykdymas.
Teisėjų kolegijos manymu, ta aplinkybė, kad ginčo patalpos šiuo metu
priskirtos socialinio būsto fondui, o jų valdymo, naudojimo ir disponavimo
teisių įgyvendinimas yra susijęs su Valstybės paramos būstui įstatymo
nuostatomis, ribojančiomis tam tikras savininko teises, nesudaro pagrindo daryti
išvadą, jog negali atsirasti grėsmė būsimo teismo sprendimo tinkamam įvykdymui,
o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas netikslingas.
Apelianto išdėstytos aplinkybės, kad ginčo patalpos nėra laisvos, nes jas
be teisėto pagrindo užima UAB „Pramoninė santechnika“, todėl tokių patalpų
nuomos sutartys nėra sudaromos, nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir
pagrįstumo bei būtinumo užtikrinti tiesioginio ginčo objekto dabartinį statusą
(teisinę padėtį), kol byla pagal atnaujintą procesą bus išnagrinėta iš esmės.
Taikant laikinąsias apsaugos priemones – konkretaus ginčo objekto areštą -
siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką ginčo objektas išlaikytų tą patį
teisinį statusą (teisinę būklę), t. y. nebūtų perleidžiamas tretiesiems
asmenims, nebūtų teisiškai suvaržomas ir pan., kad jis išliktų toks, koks buvo
prieš bylos procesą ir jo eigoje, kad būtų reali galimybė įgyvendinti priimtą
procesinį sprendimą. Ginčo patalpų
naudojimo, valdymo ir disponavimo klausimų sprendimas šiuo metu priklauso tik
nuo ieškovo valios. Tokiu atveju teismui nesiėmus priemonių išlaikyti dabartinį
ginčo patalpų statusą (teisinę būklę), o tiek dėl subjektyvių, tiek objektyvių
priežasčių (nepriklausančių nuo UAB „Pramoninė santechnika”) tiesioginį ginčo
objektą perleidus tretiesiems asmenims ar pritaikius jam savininko teisių
suvaržymus bei ribojimus, atsakovui palankaus sprendimo priėmimo atveju tokia procesinė ginčo baigtis neatitiktų
šios proceso šalies pagrįstų lūkesčių, nebūtų pasiektas tas tikslas, kurio
siekiama pareiškus reikalavimą dėl proceso atnaujinimo ir prašant taikyti
laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto motyvai, jog iki šiol nėra priimta
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų, kurie patvirtintų ketinimus
ginčo patalpas perleisti tretiesiems asmenims, neleidžia daryti kategoriškos
išvados, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas disponavimo šiomis
patalpomis teisės atžvilgiu yra šiuo atveju neteisėtas ir nepagrįstas.
Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos
teismas, pakartotinai spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, neignoravo Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartyje
nurodytų šiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių. Teismas skundžiamoje
nutartyje pagrįstai sprendė, kad ieškovui ginčo turtą perleidus tretiesiems
asmenims, šio turto išreikalavimas iš sąžiningų įgijėjų, o tuo pačiu ir
pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų iš esmės
apsunkintas arba nebeįmanomas. Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė
dėmesį ir į ieškovo teiginius, jog neketinama privatizuoti ginčo patalpų ar
kitaip perleisti jų tretiesiems asmenims, todėl turėjo pagrindą daryti išvadą,
kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukels ieškovui neigiamų padarinių,
iš esmės nepažeis jo interesų (b. l. 92-93).
Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą
taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai motyvavo nutartį dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, vadovavosi ekonomiškumo principu, todėl priėmė
teisėtą ir pagrįstą nutartį. Šiuo atveju esminę reikšmę turi ta faktinė
aplinkybė, kad areštuotos patalpos yra tiesioginis teisinio ginčo objektas
(atsakovas prašymu atnaujinti procesą ir pakartotinai išnagrinėti bylą siekia
procesinio sprendimo, kurio pagrindu atgautų savininko teises į ginčo objektą).
Atskirojo skundo argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo panaikinti
skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK
337
str. 1 p.). Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamos nutarties
negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.).
Ieškovui
išaiškintina, kad esant realiai nuostolių atsiradimo tikimybei, jis turi teisę
kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl nuostolių, galinčių
atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Be to, įsiteisėjus sprendimui, jis turi teisę reikalauti,
kad atsakovas atlygintų nuostolius, kuriuos padarė atsakovo prašymu taikytos
laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 1, 3 d.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Alė
Bukavinienė
Gintaras
Pečiulis
Nijolė
Piškinaitė