Civilinė byla Nr. e2A-161-464/2025

        Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00277-2024-0

        Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jadvygos Mardosevič,

        teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Y. (A. Y.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Y. (A. Y.) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Milvinta“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. Y. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Milvinta“ 78 923,50 Eur nuostolių, patirtų atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimą, 30 467,56 Eur palūkanas už naudojimąsi pinigais, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 4 d. su atsakove UAB ,,Milvinta“ sudarė preliminariąją būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartį. Preliminariosios sutarties objektas – statomas 3 kambarių butas Nr. 5-1 pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio preliminari statybos darbų pabaiga – 2020 m. gruodžio 31 d. Ieškovas 2019 m. rugsėjo 18 d. sumokėjo atsakovei 10 000 Eur avansą pagal preliminariąją sutartį. Šalys 2020 m. balandžio 28 d. pasirašė papildomą susitarimą prie preliminariosios sutarties, pagal kurį atsakovė sutiko sumažinti turto kainą iki 163 266,50 Eur (nuo 2 750 Eur / kv. m iki 2 650 Eur / kv. m), o ieškovas įsipareigojo likusią turto kainą, t. y. 153 266,50 Eur, sumokėti iki 2020 m. gegužės 15 d. Ieškovas visą turto kainą atsakovei sumokėjo 2020 m. gegužės 8 d.,  tačiau pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. Tik 2024 m. sausio 16 d. ieškovas gavo atsakovės pranešimą, kad atsakovė preliminariąją sutartį laiko pasibaigusia, nesudarius pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties. Ieškovui tapo žinoma, kad atsakovė 2024 m. sausio 16 d. tą patį butą pardavė kitiems pirkėjams už 233 000 Eur kainą. 2024 m. gegužės 13 d. atsakovė grąžino ieškovui už butą sumokėtus 163 266,50 Eur.

3.       Ieškovo teigimu, pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios sudarymo terminas nei preliminariojoje sutartyje, nei papildomame susitarime nebuvo numatytas, nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Atsakovė neinformavo ieškovo apie buto statybos darbų pabaigą, neparengė ir neatsiuntė pasirašyti atliktų darbų apžiūros akto, nors pagal susitarimo sąlygas turėjo pareigą tą padaryti. Net jeigu ši aplinkybė ir būtų vertinama kitaip, pagrindinė sutartis nepasirašyta dėl objektyvių, nuo ieškovo nepriklaususių aplinkybių – iš pradžių dėl COVID-19 pandemijos ir jos metu taikytų judėjimo ribojimų, o vėliau dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Rusijos piliečiams pradėtų taikyti ribojimų. Ieškovui tik 2023 m. gegužės 10 d. suteikta Izraelio pilietybė. 

4.       Kadangi pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, ieškovas prašo iš jos priteisti 78 923,50 Eur nuostolių, kurie lygūs skirtumui tarp dabartinės buto kainos (242 190 Eur) ir ieškovo sumokėtos sumos (163 266,50 Eur), atlyginimą. Be to, atsakovė daugiau kaip 3 metus naudojosi ieškovo sumokėtomis už butą lėšomis, todėl iš jos priteistinos ir 30 467,56 Eur palūkanos ([153 266,50 Eur : 365 d. x 1 348 d. x 5 proc.] + [10 000 Eur : 365 d. x 1 581 d. x 5 proc.]).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškovo A. Y. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei UAB ,,Milvinta“ 6 098 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybei – 23,79 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.     

6.       Teismas nurodė, kad šalių ginčas kilo dėl to, ar preliminarioji sutartis pasibaigė ir kuriai  preliminariosios sutarties šaliai tenka atsakomybė už nesudarytą pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį. Su ieškovo pozicija, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės ir jai dėl to kyla pareiga atlyginti ieškovui nuostolius, teismas nesutiko.

7.       Įvertinęs ieškovo ir nekilnojamojo turto agento A. J., su kuriuo jis komunikavo dėl buto būsimo pirkimo, elektroninį susirašinėjimą, teismas padarė išvadą, kad 2021 m. vasario 24 d. ieškovas buvo informuotas apie buto statybos darbų pabaigą. Pats ieškovas  A. J. 2021 m. kovo 17 d. adresuotame elektroniniame laiške pripažino, kad jam belieka tik atvykti į Lietuvą sudaryti notarinę sutartį. Ir nors preliminariosios sutarties 6.3.1 papunktyje buvo sulygta, kad apie statybos darbų pabaigą ieškovui turi pranešti atsakovė, o informaciją ieškovui suteikė ne atsakovė ar jos atstovas (atsakovė sutarties su A. J. nebuvo sudariusi), visgi, teismo vertinimu, ši aplinkybė negali paneigti tokio fakto, kad ieškovas apie statybų pabaigą buvo informuotas.

8.       Pasisakydamas dėl argumentų, susijusių su atliktų darbų apžiūros akto nepasirašymu, teismas pažymėjo, kad pagal preliminariosios sutarties 7.1 papunktį ieškovas, kaip pirkėjas, 2021 m. vasario 24 d. gavęs pranešimą apie statybos darbų pabaigą, buvo įsipareigojęs ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos (t. y. iki 2021 m. balandžio 7 d. įskaitytinai), priimti atliktus statybos darbus, pasirašydamas aktą, kurio pasirašymas yra privalomas. Tačiau ieškovas į Lietuvą nuo 2021 m. vasario 24 d. iki 2021 m. balandžio 7 d. ar vėliau neatvyko, buto neapžiūrėjo ir akto nepasirašė. Be to, pagal preliminariosios sutarties 8.1 papunktį tuo atveju, jeigu ieškovas akto nepasirašo arba nepareiškia pretenzijų dėl atliktų statybos darbų trūkumų per sutartyje nurodytą terminą, laikoma, kad ieškovas statybos darbų atlikimą patvirtino ir pripažino, kad buto statybos darbai atlikti pilnai ir tinkamai, jokių pretenzijų dėl atliktų darbų neturi. Ieškovas pretenzijų nepareiškė, todėl atsakovė turėjo pagrindą manyti, kad vienintelis likęs veiksmas iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo – ieškovo, t. y. pirkėjo, atvykimas notariniam sandoriui sudaryti.

9.       Iš preliminariosios sutarties 6.3.2 ir 7.2 papunkčių nustatęs, kad pagrindinė sutartis turėjo būti pasirašyta per 30 kalendorinių dienų nuo akto pasirašymo, o tokį aktą ieškovas vėliausiai turėjo pasirašyti 2021 m. balandžio 7 d., teismas konstatavo, kad pagrindinė sutartis vėliausiai turėjo būti sudaryta 2021 m. gegužės 19 d. Tačiau pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl preliminarioji sutartis 2021 m. gegužės 20 d. pasibaigė. Preliminariosios sutarties šalys negali reikalauti jos įvykdymo natūra, nes prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia, jeigu šalys jos nesudaro per sutartyje nustatytą terminą. Taigi, sutarčiai pasibaigus, butas teisėtai po daugiau nei 1,5 metų – 2024 m. sausio 16 d. – buvo parduotas kitiems pirkėjams. Ieškovas nei nuo 2021 m. vasario 24 d. iki 2021 m. balandžio 7 d., kai privalėjo apžiūrėti butą ir pasirašyti aktą, nei nuo 2021 m. balandžio 8 d. iki 2021 m. gegužės 19 d., kai turėjo pasirašyti pagrindinį sandorį, nei vėliau į Lietuvą neatvyko, įgaliojimo sudaryti sandorį kitam asmeniui neišdavė, jo nesudarė ir nuotoliniu būdu.   

10.       Teismas nepagrįstais pripažino tokius argumentus, kad ieškovas nuo 2020 m. gruodžio mėn. iki 2024 m. sausio mėn., t. y. 4 metus, negalėjo atvykti į Lietuvą dėl COVID-19 pandemijos ar  Rusijos pradėtos agresijos prieš Ukrainą ir dėl to jam, kaip Rusijos piliečiui, taikytų judėjimo ribojimų.

11.       Spręsdamas dėl judėjimo ribojimų, susijusių su COVID-19 pandemija, teismas nustatė, kad pirmasis karantinas Lietuvoje buvo įvestas nuo 2020 m. kovo 16 d. ir galiojo iki 2020 m. birželio 16 d., o antrasis – nuo 2020 m. lapkričio 7 d. ir galiojo iki 2021 m. birželio 30 d. Ir nors nuo 2021 m. vasario 24 d. iki 2021 m. balandžio 7 d. ieškovas atvykti į Lietuvą negalėjo, tačiau byloje nėra duomenų, kokios aplinkybės sutrukdė ieškovui pagrindinį sandorį sudaryti per atstovą, išdavus jam atitinkamą įgaliojimą. Ieškovas nepateikė ir objektyvių įrodymų, kad iki 2024 m. sausio vidurio, kai atsakovė sudarė sandorį su kitais asmenimis, jis sandorio negalėjo sudaryti.

12.       Pasisakydamas dėl ieškovui, kaip Rusijos piliečiui, taikytų ribojimų, teismas nurodė, kad užklausas dėl vizos išdavimo galimybės ieškovas atliko tik 2022 m. liepos mėn., t. y. praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo gauto pranešimo apie užbaigtus buto statybos darbus. Duomenų apie pakartotinį kreipimąsi dėl vizos ar laikino leidimo atvykti į Lietuvą išdavimo į bylą nėra pateikta. Be to, ieškovas pateikė duomenis, kad nuo 2022 m. spalio 24 d. jis iš Rusijos emigravo į Izraelį, o 2023 m. gegužės 10 d. jam išduotas Izraelio piliečio pasas. Todėl, teismo vertinimu, buvęs ieškovo Rusijos piliečio ar Rusijoje gyvenančio asmens statusas nebegalėjo būti kliūtimi atvykti į Lietuvą nuo 2022 m. spalio 24 d., kai jis iš Rusijos emigravo į Izraelį, ar nuo 2023 m. gegužės 10 d., kai jis tapo Izraelio piliečiu.

13.       Teismas pažymėjo, kad pirmiau nurodytas kliūtis atvykti į Lietuvą ieškovas įvardijo tik ieškinyje, tokių aplinkybių, bendraudamas su A. J., jis nenurodė, neprašė pratęsti termino pagrindinei sutarčiai sudaryti. Tai, kad ieškovas persikėlė gyventi į Izraelį, tapo Izraelio piliečiu, teismui leido padaryti prielaidą, kad ieškovas pakeitė savo apsisprendimą gyventi Lietuvoje ir todėl aktyviai nesiekė sudaryti pagrindinės sutarties.  

14.       Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė atsakovės kaltės, neteisėtų veiksmų ir kitų jos civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalį. Ieškovo reikalaujami priteisti  nuostoliai negali būti vertinami kaip realūs, netinkamas ir jų paskaičiavimo būdas. Ieškovas savo nuožiūra nurodė buto kainą – 242 190 Eur, nuo kurios apskaičiavo savo nuostolius, nors iš šio buto 2024 m. sausio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad butas kitiems pirkėjams buvo parduotas už mažesnę kainą (153 000 Eur) (sutarties 2.2 papunktis) (santechnikos įrengimų, visos kitos normaliam daikto eksploatavimui būtinos įrangos, įrengimų bei visų jame esančių baldų kaina pagal 2.3 papunktį 71 303,54 Eur), nei ta kaina, už kurią jį būtų įsigijęs ieškovas (163 266,50 Eur).

15.       Teismo vertinimu, nepagrįsta taip pat ieškinio reikalavimų dalis dėl 30 467,56 Eur kompensuojamųjų palūkanų priteisimo. Šalys preliminariosios sutarties 5.1 papunktyje susitarė dėl ieškovo mokėtino avanso, kuris pagal sutarties 9.1.2 papunktį būtų užskaitomas kaip bauda, jeigu jo iniciatyva preliminarioji sutartis būtų nutraukta. Tačiau atsakovei jokios pasekmės už preliminariosios sutarties pažeidimą iš viso nebuvo numatytos, todėl net ir nustačius atsakovės kaltę reikalavimas priteisti iš jos palūkanas nebūtų pagrįstas.

16.       Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad šiuo atveju nėra ir pagrindo pripažinti, jog šalių ikisutartiniai santykiai modifikavosi į sutartinius pirkimo–pardavimo santykius. Ieškovas nesikreipė į atsakovę dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Tam, kad teismas, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, jog buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti. Nagrinėjamu atveju butas nebuvo ir negalėjo būti perduotas ieškovui, nes dar nebuvo pastatytas. Preliminariojoje sutartyje taip pat nebuvo numatyta, kad ieškovas yra buto statybos finansuotojas ir užsakovas, priešingai, joje nurodoma, kad atsakovė yra statytoja, o ieškovas – pirkėjas. Visą kainą už butą ieškovas sumokėjo tik dėl to, kad jam buvo pritaikyta kainos nuolaida. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.       Ieškovas A. Y. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 

17.1.                      Preliminarioji sutartis turėjo būti kvalifikuota kaip preliminarioji būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas turėjo vadovautis CK 6.401 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas įgyja visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą nuo visos preliminariojoje sutartyje nustatytos statybos kainos sumokėjimo.

17.2.                      Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad ieškovas sumokėjo visą dar nepastatyto buto kainą. Atsakovė, priėmusi iš ieškovo visą buto kainą, neabejotinai išreiškė savo valią ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti buto pirkimo–pardavimo sandorį. Todėl būtų teisinis pagrindas pripažinti sandorį galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodyta tvarka. Tačiau paaiškėjus, kad atsakovė nesąžiningai perleido butą kitiems pirkėjams, įgyvendinti savo nuosavybės teises ir jas ginti ieškovui tapo neįmanoma. 

17.3.                      Teismas netinkamai taikė ir aiškino preliminariosios sutarties galiojimą ir pratęsimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad sutartis pasibaigė. Preliminariojoje sutartyje nėra nurodyta, kad, nesudarius pagrindinės sutarties, ji nutrūksta ar pasibaigia. Priešingai, sutarties 10.5 papunktyje nurodyta, kad ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki tinkamo sutartinių prievolių įvykdymo. CK 6.165 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas 1 metų terminas nuo preliminariosios sutarties sudarymo pagrindinei sutarčiai sudaryti nėra aktualus, nes šiuo atveju buvo sudaryta būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje numatomi gyvenamojo namo ar buto statybos terminai (CK 6.401 straipsnio 2 dalies 4 punktas).  

17.4.                      Pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo pratęstas šalių konkliudentiniais veiksmais, tačiau teismas šių aplinkybių nepagrįstai netyrė ir nevertino. Ieškovo veiksmai 2021–2024 metais, kai jis bendravo su nekilnojamojo turto agentu, derino įgaliojimo suteikimo klausimus, laukė informacijos iš atsakovės, o atsakovei visą šį laiką nenurodant, kad ji laiko sutartį pasibaigusia, patvirtina, kad sutartis šalių nebuvo laikoma pasibaigusia. Kadangi ieškovas buvo įvykdęs visus savo sutartinius įsipareigojimus, įskaitant visos buto kainos sumokėjimą, pagrindinės sutarties sudarymas priklausė nuo atsakovės veiksmų. Atsakovė visą laikė elgėsi taip, tarsi jos įsipareigojimai pagal sutartį nepasibaigė, todėl ieškovas turėjo pagrįstų lūkesčių, kylančių iš sutarties. Atsakovės 2024 m. sausio 16 d. pranešimas apie sutarties nutraukimą ieškovui buvo siurprizas.

17.5.                      Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta išimtinai dėl atsakovės kaltės. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji tinkamai – raštu – būtų informavusi ieškovą apie darbų užbaigimą, atliktų darbų apžiūros akto pasirašymą, notarinės sutarties sudarymą. Tai, kad namo statybos pabaigtos, ieškovui nurodė tik nekilnojamojo turto agentas, atsiųsdamas kelias nuotraukas. Ieškovas 2023 metais kreipėsi į atsakovės vadovą dėl informacijos suteikimo, tačiau šis bendrauti vengė, informacijos neteikė ir galiausiai nurodė, kad preliminarioji sutartis yra nutraukta. Toks atsakovės elgesys yra nesąžiningas ir neatitinka CK 6.200 straipsnyje numatytų sutarties vykdymo principų.    

17.6.                      Atsakovė, nepateikusi pranešimo apie tai, kada ir kur ieškovas turi atvykti sudaryti sandorį, negali remtis aplinkybe, kad ieškovas neatvyko. Pagal preliminariąją sutartį notarą privalėjo pasiūlyti atsakovė, ji turėjo iš anksto suderinti sutarties tekstą, laiką bei datą sandorio pasirašymui ir apie tai tinkamai informuoti ieškovą. Atsakovei atlikus nurodytus veiksmus, o ieškovui neatvykus, atsakovė būtų turėjusi teisę jį įspėti apie galimas pasekmes ir atsisakyti sudaryti sandorį.   

17.7.                      Teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su judėjimo ribojimais. Teismas neįvertino tokių aplinkybių, kad ieškovas yra senyvo amžiaus (šiuo metu jam yra 79 metai), todėl jis pateko į asmenų, galinčių sunkiai sirgti COVID-19 virusu, rizikos grupę. Be to, nors atvykimo į Lietuvą ribojimai buvo taikomi iki 2021 m. balandžio 7 d., Rusijoje vienintelė patvirtina vakcina buvo ,,Sputnik V“, kuri Lietuvoje nebuvo registruota ir pripažinta. Tai, kad ieškovas nusprendė atkurti Izraelio pilietybę, nereiškia, kad jis neketino gyventi Lietuvoje. Priešingai, tik atkūrus pilietybę ieškovas galėjo atvykti ir gyventi Lietuvoje.    

17.8.                      Ieškovas butą siekė įsigyti savo ir savo šeimos asmeniniams poreikiams patenkinti. Ieškovas, kaip vartotojas, elgėsi sąžiningai ir tinkamai vykdė visus savo įsipareigojimus. Atsakovė, būdama verslininke, kuriai keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo ir bendradarbiavimo standartai, elgėsi nesąžiningai ir netinkamai. Todėl atsakovė, būdama savo srities profesionale, turėjo užtikrinti tinkamą sutarties įgyvendinimą, tačiau to nepadarė. Atitinkamai, ji yra atsakinga už ieškovo patirtus nuostolius ir privalo juos atlyginti.

2.                      Atsakovė UAB ,,Milvinta“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:        

18.1.                      Teismas ištyrė ir tinkamai įvertino visus įrodymus bei faktines aplinkybes, vertindamas jų visumą, o ne atsietai vienas nuo kito. Vien tai, kad teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, padarė išvadas, kurios yra nepalankios ieškovui, neteikia pagrindo panaikinti teismo sprendimą.

18.2.                      Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas ikisutartiniuose santykiuose veikė aktyviai, palaikė ryšį su atsakovės vadovu, o atsakovė jį ignoravo. Ieškovas bendravo ne su atsakove ar jos atstovu, o su nekilnojamojo turto agentu A. J., kuris atstovavo ieškovui. Atsakovė 2020 metais informavo ieškovą apie statybų pabaigą, dar kartą tai padarė raštu 2021 m. vasario 24 d., ieškovas 2021 m. kovo 17 d. atsakė į pranešimą ir bendravimą nutraukė. Ieškovui buvo suprantama jo pareiga pasirašyti atliktų darbų aktą, kurį atsakovė buvo parengusi. Tai, kad ieškovas 2022 metais parašė kelias žinutes agentui, kurios nebuvo susijusios su pagrindinės sutarties sudarymu, nepatvirtina jo suinteresuotumo sudaryti pagrindinę sutartį.   

18.3.                      Visiškai neproporcingas ir nepagrįstas ieškovo skunde deklaruojamas lūkestis, kad atsakovė turėjo prievolę laukti ieškovo nenustatytą ir neapibrėžtą terminą, nes šis galbūt kada nors ateityje nuspręs atvykti į Lietuvą. Ieškovas kelis metus delsė atvykti į Lietuvą pasirašyti pagrindinės sutarties, tokie ieškovo veiksmai buvo neteisėti, nesąžiningi, neatitiko rūpestingo ir atidaus pirkėjo standartų, sutarties šalių interesų derinimo principų. Atsakovė patyrė realius nuostolius, susijusius su turto išlaikymu, turto ir žemės mokesčių sumokėjimu.

18.4.                      Nors pagal sutartį atsakovė turėjo organizuoti pagrindinės sutarties pasirašymą, tačiau be ieškovo bendradarbiavimo, jo atvykimo į Lietuvą, atsakovė negalėjo derinti tikslaus laiko ir datos su notaru. Be to, pasikeitė ieškovo pilietybė, paso numeris, gyvenamosios vietos valstybė. Pagrindinė sutartis galėjo būti sudaryta ieškovui įgaliojus kitą asmenį sudaryti sutartį jo vardu arba nuotoliniu būdu, tačiau nei viena, nei kita nebuvo padaryta.   

18.5.                      Ieškovas siekia suklaidinti teismą dėl aktyvių pastangų atvykti į Lietuvą, teigdamas, kad kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) dėl vizos išdavimo. Iš ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad užklausas dėl vizos išdavimo ieškovas atliko tik 2022 m. liepos mėn., t. y. praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo pranešimo apie užbaigtus buto statybos darbus.

18.6.                      Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų ieškovo teiginius, kad šalys raštu ar konkliudentiniais veiksmais pratęsė preliminariosios sutarties galiojimo terminą. Byloje esantys susirašinėjimai, kuriuos nurodo ieškovas apeliaciniame skunde, nepatvirtina aktyvaus ieškovo domėjimosi pagrindinės sutarties sudarymu, juolab kad ieškovo susirašinėjimas vyko ne su atsakove, o su jam atstovaujančiu agentu. Preliminariosios sutarties pakeitimai dėl termino, jeigu tokie ir būtų buvę, privalėjo būti sudaryti raštu. Ieškovas nenurodo, koks konkretus konkliudentinis veiksmas laikytinas sutarties pratęsimu, kiek kartų ir kokiems laikotarpiams šalys konkliudentiniais veiksmais susitarė dėl sutarties pratęsimo.

18.7.                      Ieškovas ieškiniu neprašė pripažinti jam nuosavybės teisės į butą ar pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, reikalaudamas tik nuostolių atlyginimo. Šalių sudarytoje preliminariojoje sutartyje ir papildomame susitarime nenumatyta, kad ieškovo nuosavybės teisė į butą jam pripažįstamos sumokėjus visą turto kainą, nesusitarta ir dėl buto statybų finansavimo ieškovo lėšomis. Iš šių sandorių matyti, kad atsakovė įsipareigojo pastatyti ieškovui butą ir ateityje sudaryti dar vieną (atskirą) pirkimo–pardavimo sutartį, o ne notariškai įforminti jau sudarytą būsimo daikto pirkimo–pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :  

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados  

Dėl rašytinių paaiškinimų      

3.                      Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. kovo 7 d. gauti apelianto A. Y. rašytiniai paaiškinimai ir prašymas juos priimti. Rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas išdėstė savo poziciją dėl atsakovės UAB ,,Milvinta“ teisės nutraukti preliminariąją sutartį nebuvimo, nurodė, jo manymu, tikrąsias priežastis, lėmusias atsakovės atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį (noras sudaryti pelningesnį sandorį), bei išdėstė motyvus dėl siekio atvykti gyventi į Lietuvą.

4.                      Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms taisyklėmis (CPK 302 straipsnis). Todėl sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyvių teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti ir į apeliaciniam procesui taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, įtvirtintus draudimus bei ribojimus.

5.                      CPK 323 straipsnio nuostatos lemia išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi (nauji) nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas apeliaciniam skundui paduoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas šiuo aspektu, yra pažymėjęs, kad, pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų bei faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio (atskirojo) skundo reikalavimo. Tokie patys reikalavimai taikytini ir atsiliepimui į apeliacinį (atskirąjį) skundą. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

6.                      Nagrinėjamu atveju apeliantas rašytiniuose paaiškinimuose nurodo tiek naujus ir jo apeliaciniame skunde nenurodytus argumentus, susijusius su atsakovės teise nutraukti sutartį, tokios teisės neturėjimu bei priežastimis, lėmusiomis sutarties nutraukimą, tiek ir papildančius apeliacinį skundą argumentus, susijusius su apelianto lūkesčiais ir jo suinteresuotumu sudaryti pagrindinę sutartį. Kadangi savo rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose po apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos, apeliantas iš esmės siekia papildyti apeliacinį skundą naujomis aplinkybėmis, šie rašytiniai paaiškinimai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimami. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat jau buvo išaiškinta, kad bet koks apeliacinio skundo papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis yra teikiamas, atsižvelgiant į CPK 323 straipsnyje nustatytą draudimą leidžiamas tik iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-980-798/2021; 2022 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-511-467/2022; 2022 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-290-330/2022; 2023 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1013-464/2023; 2024 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-96-577/2024).

Dėl šalių sudarytos sutarties teisinio kvalifikavimo      

7.                      Šalių ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl jų 2019 m. rugsėjo 4 d. sudarytos preliminariosios būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 5-1 ir 2020 m. balandžio 28 d. pasirašyto papildomo susitarimo prie šios sutarties. Šalys nurodo skirtingas aplinkybes, dėl kurių pagrindinė būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Apeliantas įrodinėjo, kad atsakovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų (nepranešė apie statybos pabaigą, neatsiuntė atliktų darbų akto, neorganizavo pagrindinės sutarties sudarymo), atsakovė teigia, kad ji savo pareigas atliko tinkamai, pats apeliantas nerodė iniciatyvos sudaryti pagrindinę sutartį ir jos atsisakė.  Apeliantas apeliaciniame skunde kelia sutarties teisinio kvalifikavimo klausimą, todėl teisėjų kolegija visų pirma pasisako šiuo aspektu.

8.                      CK 6.165 straipsnio, reglamentuojančio preliminariąją sutartį, 1 dalyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. CK 6.401 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta specifinė preliminariosios sutarties rūšis – būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą.

9.                      Kaip savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, sprendžiant dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo pagal CK 6.401 straipsnį, reikia įvertinti aplinkybes, ar sutartyje yra vienos šalies įsipareigojimas pastatyti būsimą gyvenamąjį namą ar butą ir įsipareigojimas jį parduoti, o kitos šalies įsipareigojimas pastatytą objektą nupirkti, sumokant preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą. Įsipareigojimas pastatyti gali apimti ne tik atvejus, kai yra pradedama nauja statyba, bet ir atvejus, kai sudaroma sutartis dėl statomame name parduodamo buto. Šalys turi teisę susitarti, kad bus parduodamas nevisiškai užbaigtas namas ar butas, kadangi privatiems asmenims leidžiama susitarti dėl tokių sutarties sąlygų, kurios nėra uždraustos ar neprieštarauja teisiniams imperatyvams. CK 6.401 straipsnis nedraudžia susitarti dėl jau pradėtame statyti name statomo buto pardavimo, dėl statomo buto kitokio, negu nustatyta CK 6.401 straipsnio 5 dalyje, finansavimo ar kitokio prisidėjimo prie objekto statybos (pavyzdžiui, įrengiant objektą savo paties darbu, pasitelkiant savo rangovus, ar kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018, 54 punktas).      

10.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių sudarytų rašytinių susitarimų turinį, o taip pat jų vykdymo aplinkybes, sutinka su apeliantu, kad jo ir atsakovės sudaryti susitarimai atitinka CK 6.401 straipsnyje įtvirtintos specifinės preliminariosios sutarties – būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties, požymius.  Preliminariosios būsimo buto pirkimo–pardavimo sutarties (1 t., b. l. 21–25), šalių pasirašytos 2019 m. rugsėjo 4 d., 2.1 papunktyje nurodyta, kad pagal šios sutarties sąlygas pardavėja (atsakovė) įsipareigoja, pasitelkusi kitus asmenis, pastatyti ir parduoti, o pirkėjas (apeliantas) už šioje sutartyje nurodytą kainą nupirkti ir tam tikslui notarine forma sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties objektu esantis turtas apibrėžtas taip: statomas 3 kambarių butas Nr. 5-1 pastate, kurio adresas (duomenys neskelbtini); statomas butas yra penktame aukšte (buto vieta aukšto plane pažymėta priede Nr. 2); preliminarus buto plotas 61,61 kv. m. Sutarties 4.1 papunktyje nurodyta, kad 1 kv. m kaina yra 2 750 Eur (kaina nurodyta kartu su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM)), ši kaina pagrindinėje sutartyje negali būti keičiama. Pagal sutarties 4.2 papunktį visa parduodamo buto kaina yra preliminari ir lygi 169 428 Eur, bet, pasikeitus plotui daugiau kaip 1 kv. m, bendra kaina perskaičiuojama pagal sutarties 4.1 papunktyje nurodytą 1 kv. m. kainą. Sutarties 4.3 papunktyje taip pat nurodyta, kad į 4.1 papunktyje nurodytą kainą įskaičiuoti šios sutarties priede Nr. 3 išvardinti pardavėjos atliekami pilnos apdailos darbai su nurodytos įrangos įrengimu. Apeliantas sutarties 5.1 papunktyje taip pat įsipareigojo per 15 dienų nuo šios sutarties pasirašymo dienos sumokėti 10 000 Eur avansą ir jį atsakovei sumokėjo 2019 m. rugsėjo 18 d. (1 t., b. l. 30–32), t. y. per sutartyje numatytą terminą.

11.                      Taigi, iš aptartų preliminariosios sutarties nuostatų matyti, kad atsakovė įsipareigojo pastatyti ir visiškai įrengti butą, o apeliantas įsipareigojo sumokėti viso buto kainą, kurios tikslus dydis turėjo būti nustatytas pagal buto bendrą plotą. Šios sutarties sudarymo metu pastatas, kuriame esantį būsimą turtą ketino įsigyti apeliantas, dar nebuvo baigtas statyti, o butas – dar nebuvo įrengtas. 

12.                      Po daugiau nei pusės metų šalys 2020 m. balandžio 28 d. pasirašė papildomą susitarimą prie 2019 m. rugsėjo 4 d. preliminariosios sutarties (1 t., b. l. 33–34). Šio susitarimo 1 punkte nurodoma, kad apeliantas sutinka sumokėti visą likusią parduodamo turto kainą, o atsakovė sutinka pakeisti (sumažinti) 2019 m. rugsėjo 4 d. preliminariosios sutarties 4.1 papunktyje nurodytą 1 kv. m kainą nuo 2 750 Eur iki 2 650 Eur. Papildomo susitarimo 2–4 punktuose taip pat yra užfiksuotas inventorizuotas parduodamo buto Nr. 5-1 plotas – 61,72 kv. m, apskaičiuota ir galutinė jo kaina – 163 266,50 Eur, kurią apeliantas įsipareigojo sumokėti iki 2020 m. gegužės 15 d. Papildomo susitarimo 6 punkte nurodytos ir šio apelianto įsipareigojimo neįvykdymo pasekmės – šis susitarimas netenka galios, jeigu apeliantas nesumoka visos turto kainos per nustatytą terminą, tokiu atveju lieka galioti 2019 m. rugsėjo 4 d. preliminariojoje sutartyje nustatytos kainos bei terminai. Visos kitos preliminariosios sutarties sąlygos liko nepakeistos ir galiojančios (papildomo susitarimo 7 punktas). Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, apeliantas 2020 m. gegužės 8 d. sumokėjo atsakovei visą turto kainą (1 t., b. l. 35–37), o atsakovė 2020 m. gegužės 15 d. raštu patvirtino, kad lėšas, skirtas butui įsigyti, gavo (1 t., b. l. 38–39).

13.                      Darytina išvada, kad nors visos turto kainos sumokėjimo dieną buvo patikslintas būsimo turto (buto) plotas ir jo kaina, namo, kuriame buvo šis butas, statybos dar ir tuo momentu nebuvo užbaigtos, o butas pagal šalių sudaryto susitarimo sąlygas nebuvo įrengtas. Tokią išvadą suponuoja atsakovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad tiek viso pastato (poilsio namų su gyvenamosiomis patalpomis), tiek ginčo buto, kurio paskirtis gyvenamoji (butų), kadastrinių matavimų bylos parengtos 2020 m. rugsėjo 22 d. (2 t., b. l. 27–63, 64–75), t. y. tik po vienerių metų nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Poilsio namų su gyvenamosiomis patalpomis statybos užbaigimo aktą Valstybinė teritorijų ir planavimo statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos išdavė dar vėliau – 2021 m. vasario 15 d. (2 t., b. l. 76–86). 

14.                      Aplinkybę, kad butas nebuvo baigtas statyti ir įrengti šalių sandorio sudarymo metu, patvirtina apelianto susirašinėjimo su jo pasitelktu nekilnojamojo turto agentu A. J. turinys. Apeliantas 2019 m. rugsėjo 2 d. elektroniniame laiške (1 t., b. l. 49–53), t. y. dar iki preliminariosios sutarties pasirašymo 2019 m. rugsėjo 4 d., išdėstė A. J. pastabas dėl vonios kambario išplanavimo, dėl sienelių įrengimo. Po sandorio sudarymo per susirašinėjimo programėlę ,,WhatsApp“ apeliantas 2020 m. birželio 29 d. teiravosi dėl statybų eigos, ar jos vyksta, o A. J. patikino, kad darbai vyksta tiek pastato išorėje, tiek ir viduje, 2020 m. rugpjūčio 3 d. nurodė, kad jau yra dažomos buto sienos, 2020 m. gruodžio 9 d. pranešė, kad jau yra valomas namas ir laiptinės (1 t., b. l. 126–128). 2021 m. vasario 24 d. per tą pačią susirašinėjimo programėlę A. J. išsiuntė tokio turinio žinutę apeliantui: ,,Laba diena, (duomenys neskelbtini)! Vakar fotografavau mūsų namą. Pilnai užbaigtas. Persiunčiu nuotraukas“ (vertimas iš rusų kalbos; 1 t., b. l. 103, 128).      

15.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, patvirtinančias, kad tiek  preliminariosios sutarties pasirašymo, tiek papildomo susitarimo pasirašymo, tiek avanso sumokėjimo, tiek ir visos būsimo turto (buto) kainos sumokėjimo metu namas dar nebuvo baigtas statyti, o butas neįrengtas, konstatuoja, kad šio turto statybos buvo finansuojamos, be kita ko,  ir apelianto sumokėtomis atsakovei lėšomis. Atsakovė, kaip nurodyta pirmiau, įsipareigojo pastatyti ir įrengti butą, o apeliantas įsipareigojo jį nupirkti. Todėl šalių susitarimas  atitinka CK 6.401 straipsnyje įtvirtintą būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties sampratą.     

16.                      Šiame kontekste sutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, kad apeliantas teisiniuose santykiuose su atsakove veikė kaip fizinis asmuo – vartotojas, sudaręs sandorį savo asmeninių poreikių tenkinimui. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus siekiant atskleisti, kokiu tikslu ketinama įsigyti prekę (nekilnojamąjį turtą), vertintinos šalių sudarytos sutarties sąlygos, apibrėžiančios prekės, dėl kurios sudaryta atitinkama sutartis, pobūdį. Sutarties pobūdis vertintinas atsižvelgiant į turto paskirtį. Preliminariąja sutartimi įsigyti nekilnojamojo turto – gyvenamosios paskirties patalpos (buto) – pobūdis lemia išvadą, kad sutartis sudaryta siekiant patenkinti asmeninius ieškovo poreikius – apsirūpinti būstu. Ieškovo deklaravimas, kad siekdamas įsigyti gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą jis veikė kaip vartotojas, suponuoja pareigą atsakovei paneigti ieškovo kaip vartotojo prezumpciją.  Siekiant, kad vartotojas neprarastų jam teisės aktais garantuojamos apsaugos, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 39 punktas; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020, 38 punktas).        

17.                      Aplinkybę, kad būsimą turtą (butą) apeliantas ketino įsigyti savo ir šeimos poreikiams tenkinti, jis nurodė ir ieškinyje, ir apeliaciniame skunde. Apelianto teigimu, jis su žmona ketino persikelti iš Rusijos gyventi į Lietuvą, kadangi čia dažnai atvykdavo, jiems patiko (duomenys neskelbtini) miestas. Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro (toliau – Nekilnojamojo turto registras) išraše yra nurodoma, kad ginčo buto pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (butų) (1 t., b l. 244–245). Byloje nėra tokių duomenų, kad apeliantas yra verslininkas, verčiasi butų nuoma ar nekilnojamojo turto prekyba. Vadinasi, atsakovei nenuginčijus apelianto įvardyto ginčo turto įsigijimo tikslo (asmeninių jo ir šeimos poreikių tenkinimas) bei įvertinus šio turto paskirtį (gyvenamoji), apelianto argumentai, kad santykyje su atsakove jis veikė kaip fizinis asmuo – vartotojas, taip pat nepaneigta. Tokia aplinkybė yra papildoma sąlyga kvalifikuoti šalių sudarytą preliminariąją sutartį kaip CK 6.401 straipsnyje nurodytą susitarimą dėl būsimo buto pirkimo–pardavimo.   

Dėl pagrindinės sutarties nesudariusios preliminariosios sutarties šalies pareigos atlyginti kitos sutarties šalies nuostolius

18.                      Apeliantas, viena vertus, yra teisus, apeliaciniame skunde teigdamas, kad preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik remdamasis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalaudamas įvykdyti prievolę natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudodamasis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2014; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-611/2016, 31 punktas).

19.                      Kita vertus,  savo ieškinyje, kurio faktinis pagrindas bei dalykas apibrėžia teisme nagrinėjamo ginčo ribas (CPK 13 straipsnis), ir kurių nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas peržengti negali (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis), apeliantas nereiškė reikalavimų dėl prievolės vykdymo natūra ar nuosavybės teisių į ginčo butą jam pripažinimo, įvykdžius CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatytą visos turto kainos sumokėjimo sąlygą, prašydamas atlyginti jo patirtus nuostolius dėl preliminariosios sutarties pažeidimo. Todėl sprendžiant būtent tokio pobūdžio ginčą aktualios bendrosios teisės normos, reglamentuojančios preliminariojoje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo padarinius, nuostolių atlyginimą.

20.                      CK

21.                      Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog pagrindinė buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl paties apelianto kaltės. Konstatuodamas, kad apeliantas nepasirašė atliktų darbų akto ir neatvyko į Lietuvą sudaryti pagrindinės sutarties, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pagrindinės sutarties sudarymo iniciatyvos pareigą perkėlė apeliantui, kuris šiame teisiniame santykyje ne tik laikytinas silpnesniąja sandorio šalimi, bet kuriam atitinkamos pareigos nebuvo numatytos ir preliminariojoje sutartyje.

22.                      Pareiga informuoti apie statybos darbų pabaigą bei organizuoti pagrindinės sutarties sudarymą pagal 2019 m. rugsėjo 4 d. preliminariąją sutartį ir 2020 m. balandžio 28 d. papildomą susitarimą teko būtent atsakovei. Pagal 2019 m. rugsėjo 4 d. preliminariosios sutarties 6.3.1 papunktį pardavėja (atsakovė) įsipareigojo pranešti apie statybos darbų pabaigą, parengti pasirašymui atliktų darbų apžiūros aktą ir sudaryti sąlygas pirkėjui (apeliantui) apžiūrėti butą bei pasirašyti atliktų darbų apžiūros aktą. Pirkėjas (apeliantas) preliminariosios sutarties 7.2 papunktyje  įsipareigojo per 30 kalendorinių dienų nuo atliktų darbų apžiūros akto pasirašymo pasirašyti pagrindinę sutartį notarine forma, pardavėjos pasiūlytame notarų biure, bei laiku įvykdyti visus piniginius įsipareigojimus, taip pat įsipareigojo sumokėti už pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimą notarine forma bei jos įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Tačiau papildomo susitarimo 5 punkte ši sąlyga buvo modifikuota, nurodžius, kad už pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimą notarine forma apmoka pardavėja (atsakovė).      

23.                      Preliminariojoje sutartyje nebuvo nustatyta, kokia forma ir (ar) kokiu būdu apeliantas turėjo būti informuojamas apie statybos darbų pabaigą, jo pareigą apžiūrėti butą ir priimti jame atliktus darbus bei pasirašyti atliktų darbų aktą. Todėl, viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atitinkama informacija galėjo būti suteikta apeliantui ir elektroninio ryšio priemonėmis. Kita vertus, vien nekilnojamojo turto agento A. J. 2021 m. vasario 24 d. per ,,WhatsApp“ susirašinėjimo programėlę išsiųsta žinutė, kurioje jis nurodė, kad namas yra visiškai užbaigtas (1 t., b. l. 103, 128), šiuo konkrečiu atveju negali būti laikoma tinkamu pranešimu (informavimu) apie statybos darbų pabaigą, atitinkamai, ir apie sąlygų darbų aktui pasirašyti bei sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį atsiradimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. J., kuris, kaip nuosekliai tvirtino pati atsakovė, net nebuvo jos atstovas santykyje su apeliantu, apeliantui išsiuntė atliktų darbų aktą, kuriame buvo išvardinti visi atlikti darbai. Nėra ir tokių duomenų, kad atsakovė jos parengtą atitinkamą aktą būtų perdavusi A. J. kaip apelianto atstovui, tačiau šis apeliantui jo nepersiuntė.

24.                      Atsakovės akcentuojama aplinkybė, kad apelianto gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, nesudarė jai kliūčių organizuoti darbų priėmimo iš karto po statybos darbų pabaigos ar vėliau. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokia aplinkybė, kaip apelianto gyvenamoji vieta ne Lietuvoje, netapo kliūtimi šalims pasirašyti preliminariąją sutartį ir papildomą susitarimą (pasirašytų sutarčių egzemplioriais šalys apsikeitė elektroniniu paštu), sumokėti ir gauti visą turto kainą. Todėl atsakovės atsikirtimai, kad, apeliantui neatvykstant į Lietuvą, akto parengimas buvo netikslingas ar negalimas, ar kad ši aplinkybė kliudė jai suderinti pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo pas notarą laiką, yra deklaratyvūs ir aiškiai nepagrįsti. Šią atsakovės poziciją akivaizdžiai paneigia net ir toks faktas, kad atsakovė turėjo galimybę išsiųsti apeliantui pranešimą apie pasibaigusią preliminariąją sutartį ir galutinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą.      

25.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, atsižvelgiant į preliminariosios sutarties sąlygas,  pagrįstai tikėjosi, kad apie statybų pabaigą ir galimybę priimti darbus jis bus informuotas išsiunčiant jam atliktų darbų aktą. Atsakovė, kaip savo srities profesionalė, gavusi ir priėmusi iš apelianto visą turto kainą, turėjo pareigą išsiųsti atliktų darbų aktą apeliantui, informuoti jį apie tokio akto nepasirašymo pasekmes, taip pat dėti pastangas tam, kad kliūtys šiam aktui pasirašyti būtų pašalintos, juolab kad pagal preliminariosios sutarties 9.1.1 ir 9.1.2 papunkčius preliminarioji sutartis galėjo būti ir nutraukta abipusiu šalių raštišku susitarimu arba pirkėjo (apelianto) iniciatyva. Atitinkamai, atsakovė galėjo pasiūlyti apeliantui atidėti akto pasirašymą, pakeisti preliminariąją sutartį ar kitais būdais su juo bendradarbiauti (CPK 6.200 straipsnis). Šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų (objektyvių duomenų), kad atsakovė (jos vadovas ar kitas įgaliotas atstovas) būtų komunikavusi, bandžiusi susisiekti su apeliantu iki tol, kol ginčo butas buvo dar kartą parduotas kitiems pirkėjams.

26.                      Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad su apeliantu nekilnojamojo turto įsigijimo klausimais bendravo nekilnojamojo turto agentas A. J. ir todėl pakako jo žinutės apie statybos pabaigą, neteikia pagrindo teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad atsakovė tinkamai atliko savo sutartinius įsipareigojimus. Visų pirma, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šis asmuo nebuvo sudaręs sutarties nei su apeliantu, nei su atsakove (ginčo dėl to byloje nėra). Ir nors apeliantas 2024 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje nurodė, kad turto įsigijimo klausimais bendravo tik su agentu ir manė, kad jis yra atsakovės atstovas (2024 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 53 min. 45 sek. – 56 min. 55 sek.), ši aplinkybė pati savaime nešalina atsakovės, kuri priėmė pinigus, išrašė patvirtinimą apie jų gavimą, pareigų, numatytų preliminariojoje sutartyje ir papildomame susitarime, atlikimo. Kaip jau minėta pirmiau, duomenų, kad atsakovė būtų parengusi tokį aktą ir jį perdavusi A. J., kad ji komunikavo su juo dėl pagrindinės sutarties sudarymo laiko ir kitų sąlygų, į bylą nepateikta. Pareiga teikti tokius įrodymus teko atsakovei (CPK 12, 178 straipsniai), kuri gynėsi nuo ieškinio reikalavimų argumentais, kad preliminariosios sutarties nepažeidė ir visas iš šios sutarties kylančias pareigas yra atlikusi. Nepateikta į bylą ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginius pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovė 2020 metais informavo ieškovą apie statybų pabaigą, dar kartą tai padarė raštu 2021 m. vasario 24 d., o ieškovas 2021 m. kovo 17 d. atsakė į pranešimą ir bendravimą nutraukė.

27.                      Todėl apeliantas, atsižvelgiant į atsakovės pasyvų elgesį, negali būti pripažintas kaltu dėl to, kad nepasirašė atliktų darbų akto. Atitinkamai, ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantui nuo 2021 m. vasario 24 d. nepareiškus pretenzijų dėl darbų, šie darbai, vadovaujantis preliminariosios sutarties 8.1 papunkčiu, laikomi jo priimtais praėjus 30 kalendorinių dienų, t. y. vėliausiai 2021 m. balandžio 7 d., o tokiu atveju pirkimo–pardavimo sutartis pagal preliminariosios sutarties 6.3.2 papunktį turėjo būti pasirašyta per 30 kalendorinių dienų nuo akto pasirašymo – vėliausiai 2021 m. gegužės 20 d., aiškiai stokoja pagrįstumo. Tokia išvada galėjo būti padaryta tik pagal įrodymų tyrimą bei jų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės taisykles (CPK 183, 185 straipsniai) nustačius, kad atsakovė įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Tačiau tokių įrodymų byloje nėra.

28.                      Kaip minėta, pati atsakovė įsipareigojo organizuoti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą, pasiūlant apeliantui konkretų notarą ir jo biurą, kuriame pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta, taip pat įsipareigojo apmokėti sutarties sudarymo išlaidas. Duomenų, kad atsakovė per pirmosios instancijos teismo apskaičiuotus terminus (žr. šios nutarties 43 punktą) ar vėliau būtų informavusi apeliantą apie pagrindinės sutarties sudarymo laiką ir vietą, ar atitinkamą informaciją suteikusi kitam asmeniui (A. J.), kuris būtų galėjęs tokią informaciją perduoti apeliantui, byloje nėra. Į bylą nepateiktas ir susirašinėjimas su notaru dėl laiko būsimam sandoriui patvirtinti rezervavimo ar kiti įrodymai, liudijantys atsakovės ketinimus įforminti faktiškai jau įvykusį nuosavybės teisės perleidimą į ginčo turtą (CK 6.401 straipsnio 5  dalis). Toks atsakovės pasyvumas, jai gavus visą turto kainą, negali būti pripažintas sąžiningu sutarties kontrahentės elgesiu.

29.                      Teisėjų kolegijos vertinimą, kad ne apeliantas, o atsakovė ir jos atstovas A. M. buvo nesuinteresuoti pagrindinės sutarties sudarymu, lemia apelianto į bylą pateiktas susirašinėjimas su A. J. ir atsakovės atstovu A. M., taip pat teisme duoti paaiškinimai. Apeliantas 2024 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje nurodė, kad jis domėjosi statybomis, būsimu turtu, nekilnojamojo turto agentas jam siuntė namo ir buto nuotraukas. Tačiau 2022 metų pradžioje agentas nustojo su juo bendrauti ir teikti informaciją, o bendravimą atnaujino tik po to, kai apeliantas nurodė, kad nepalaiko Rusijos režimo ir vykdomos politikos. Apeliantas nurodė, kad įgaliojimo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį agentui nenorėjo išduoti, nes jis jo nepažinojo, o pinigai už turtą buvo sumokėti. Be to, nei jis, nei agentas neturėjo pakankamai duomenų įgaliojimui sudaryti – nebuvo žinomas tikslus buto plotas ir kiti turto duomenys. Ir nors 2022 m. rugsėjį apeliantas jau ketino atvykti į Lietuvą, nes jam buvo suteikta Izraelio pilietybė ir nebegaliojo judėjimo ribojimai, tačiau agentas nurodė, kad atsakovės atstovas yra išvykęs iš Lietuvos ir grįš tik 2023 m. sausio mėn. Vėliau agentas nurodė apeliantui, kad jis turi bendrauti tiesiogiai su atsakovės atstovu. Susiekus su A. M. telefonu, šis nurodė, kad tiksliai nežino, kada bus Lietuvoje ir kada galės būti pasirašyta sutartis (2024 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdžio garso įrašas: 20 min. 11 sek. – 21 min. 26 sek.; 22 min. 25 sek. – 23 min. 39 sek.; 28 min. 01 sek. – 29 min. 05 sek.; 29 min. 50 sek. – 32 min. 15 sek.; 35 min. 13 sek. – 36 min. 10 sek.; 55 min. 46 sek. – 58 min. 31 sek.).

30.                      Apelianto nurodytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Faktą, kad apeliantas domėjosi statybomis, jų eiga bei sprendė įgaliojimo suteikimo klausimus su agentu, patvirtina judviejų susirašinėjimo, vykusio 2019 m. rugsėjo 2 d. – 2023 m. gruodžio 16 d. (1 t., b. l. 49–105) laikotarpiu, turinys. Iš apelianto ir A. M. susirašinėjimo per ,,WhatsApp“ programėlę (2 t., b. l. 163–168) matyti, kad apeliantas 2019 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi tiesiogiai į atsakovės atstovą A. M., kuris 2019 m. rugsėjo 18 d. išsiųstoje žinutėje nurodė, kad rytoj apeliantui paskambins ir nurodys, kada bus Lietuvoje, bet ne tik nepaskambino, bet ir daugiau nei tris mėnesius neatsiliepė į apelianto skambučius, tik 2023 m. gruodžio 12 d. atsiuntęs žinutę, kad sausio 5 d. bus Lietuvoje, visgi po to ir vėl nutraukė bendravimą. 

31.                      Atsakovės, kaip sutarties šalies, nesąžiningumą patvirtina ir tokia aplinkybė, kad 2023 m. gruodžio 16 d. data surašytą pranešimą dėl sutarties pasibaigimo bei prašymą nurodyti apelianto banko sąskaitą, į kurią jam turi būti pervesta jo sumokėta buto kaina (1 t., b. l. 232), A. M. apeliantui išsiuntė tik po mėnesio – su 2024 m. sausio 16 d. elektroniniu laišku (1 t., b. l. 229–230), tą pačią dieną (2024 m. sausio 16 d.), kai ginčo butas buvo parduotas kitiems asmenims už 233 000 Eur kainą (1 t., b. l. 244, 248–261). Atsakovės elgesys, kai ji, gavusi geresnį kainos pasiūlymą, turtą pardavė kitiems asmenims, neatitinka preliminariosios sutarties instituto esmės ir paskirties bei tokią sutartį pasirašiusiems asmenims keliamų sąžiningumo reikalavimų.

32.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų faktinių aplinkybių visumą, sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentais, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis su apeliantu nebuvo pasirašyta būtent dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų, jos vengimo teikti informaciją, bendradarbiauti su apeliantu. Priešingai nei nuspręsta skundžiamame teismo sprendime, ne apeliantas, kuris, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų,  sumokėjo visą turto kainą, ėmėsi veiksmų tam, kad galėtų išvykti iš Rusijos Federacijos (Izraelio pilietybės atkūrimo) ir atvykti į Lietuvą (susirašinėjo su Lietuvos institucijomis dėl vizos išdavimo), nuolat domėjosi projektu, teiravosi dėl notarinio sutarties įforminimo, bet atsakovė yra atsakinga už pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą. Atsakovė, gavusi visą turto kainą, neatliko to, ką turėjo atlikti pagal sutartį, nekomunikavo su apeliantu ir galiausiai prarado suinteresuotumą sudaryti pagrindinę sutartį, gavusi geresnį kainos pasiūlymą. Nėra jokios abejonės, kad tuo atveju, jeigu apeliantas būtų praradęs suinteresuotumą sudaryti pagrindinę sutartį, jis būtų kreipęsis dėl sumokėtų lėšų grąžinimo ir sutarties nutraukimo gerokai anksčiau, nei ginčo turtas buvo parduotas kitiems pirkėjams.     

Dėl nuostolių dydžio

33.                      Teisėjų kolegijai pripažinus, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovės neveikimo ir kaltės, ji, vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, privalo atlyginti apeliantui dėl sutarties nesudarymo patirtus nuostolius. Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėjo patyręs 78 923,50 Eur nuostolius, kurie lygūs skirtumui tarp buto rinkos kainos ieškinio pateikimo metu (242 190 Eur), ir kainos, už kurią jis butą būtų įsigijęs (163 266,50 Eur), jei būtų sudaryta pagrindinė sutartis. Kitaip tariant, apeliantas įrodinėja patyręs nuostolius dėl atsakovės gautos naudos, t. y. restitucinius nuostolius. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus restituciniai nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 2 dalis) ikisutartinių prievolių pažeidimo atvejais yra galimi kaip nukentėjusios šalies nuostolių apskaičiavimo būdas, jeigu jie neperžengia saugomo lūkesčio intereso ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-781/2024, 33 punktas).     

34.                      Nagrinėjamu atveju šalių derybos, sudarius preliminariąją sutartį, jos pakeitimą, kurio pagrindu apeliantas sumokėjo visą turto kainą, pasiekė aukščiausią pažangos laipsnį, todėl ir apelianto lūkestis, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta ir už sumokėtą 163 266,50 Eur kainą jis taps ginčo buto savininku, buvo pagrįstas ir teisėtas. Tai, kad aptartas lūkestis, sudarant pagrindinę sutartį, nebuvo realizuotas, lėmė atsakovės nesąžiningas neveikimas (darbų akto neišsiuntimas, pagrindinės sutarties sudarymo ir jos pasirašymo pas notarą neorganizavimas, nekomunikavimas su apeliantu), o vėliau ir jos nesąžiningas veikimas (buto pardavimas kitiems asmenims už didesnę, nei buvo sulygta su apeliantu, kainą). Todėl kliūčių taikyti apelianto pasirinktą nuostolių, kuriuos jis patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, apskaičiavimo būdą nėra.

35.                      Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į restitucinių nuostolių pobūdį ir esmę, kuri yra tokia, kad jie apskaičiuojami pagal sutartį pažeidusios šalies gautą naudą, šiuo atveju aktuali ne ieškinio pateikimo metu buvusi ginčo buto rinkos kaina, o kaina, už kurią butas buvo faktiškai parduotas. Kaip minėta, atsakovė ginčo butą 2024 m. sausio 16 d. už 233 000 Eur kainą (sutarties 4.1 papunktis) pardavė kitiems asmenims. Skirtumas tarp kainos, kurią apeliantas sumokėjo ir kuri šalių susitarimu buvo nustatyta kaip visa to turto kaina, t. y. 163 266,50 Eur, ir kainos, už kurią atsakovė turtą pardavė kitiems asmenims, t. y. 233 000 Eur, šiuo atveju yra atsakovės gauta 69 733,50 Eur (233 000 Eur – 163 266,50 Eur) nauda. Atitinkamai, apelianto įrodyti ir pagrįsti nuostoliai yra ne jo ieškinyje nurodyti 78 923,50 Eur, o 69 733,50 Eur.

36.                      Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad paties buto kaina yra 71 303,54 Eur mažesnė (žr. šios nutarties 14 punktą), tokia pozicija stokoja pagrįstumo. Apeliantas, sudaręs su atsakove preliminariąją sutartį, buvo sulygęs dėl įrengto buto jam pardavimo (preliminariosios sutarties 4.3, 10.12 papunkčiai), buto įranga aptarta sutarties priede Nr. 3. Iš byloje esančio jo susirašinėjimo su A. J., jo siunčiamų apeliantui būsimo turto (buto) nuotraukų iki ir po šio buto įrengimo, taip pat buto planų matyti, kad butas buvo įengtas, jame jau buvo (arba dar turėjo būti įrengti) ir jo eksploatavimui būtini įrengimai bei įranga, už kurią, kaip sudarančią bendrą šio turto kainos dalį, apeliantas jau buvo sumokėjęs atsakovei. Nėra jokių prielaidų vertinti, kad atsakovė, su apeliantu teisiškai neišsprendusi preliminariosios sutarties pasibaigimo ir pagrindinės sutarties (ne)sudarymo klausimų, iš naujo įrenginėjo negyventą butą naujiems pirkėjams, juolab kad apeliantui apie sutarties su juo pasibaigimą ir pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą pranešė tą pačią dieną, kai su naujais pirkėjais buvo sudaryta ginčo turto pirkimo–pardavimo už 233 000 Eur kainą sutartis.  

37.                      Nustačius visas sąlygas atsakovės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246–6.249 straipsniai), pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria apelianto reikalavimas priteisti 78 923,50 Eur atmestas, pakeičiama, šią ieškinio dalį patenkinant iš dalies ir priteisiant apeliantui iš atsakovės 69 733,50 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis; CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl reikalavimo priteisti kompensuojamąsias palūkanas    

38.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto reikalavimas priteisti iš atsakovės 30 467,56 Eur kompensuojamąsias palūkanas už naudojimąsi jo sumokėtu 10 000 Eur avansu, skaičiuojant jas nuo šio avanso sumokėjimo 2019 m. rugsėjo 18 d. iki 2024 m. sausio 16 d. (už 1 581 d.) ir už sumokėtą likusią buto kainos dalį, t. y. 153 266,50 Eur, skaičiuojant jas nuo šios sumos sumokėjimo 2020 m. gegužės 8 d. iki 2024 m. sausio 16 d. (už 1 348 d.), pagrįstas tik iš dalies.  

39.                      CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pagal CK 6.261 straipsnį įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 41 punktas).

40.                      Taigi, skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl už termino prievolei įvykdyti praleidimą privalo mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Už naudojimąsi kreditoriaus pinigais iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).   

41.                      Kaip buvo nurodyta, atsakovė 2023 m. gruodžio 16 d. pranešimu informavo apeliantą apie sutarties pabaigą bei prašė apelianto nurodyti banko, kuriam netaikomos sankcijos, sąskaitą, į kurią galėtų būti pervesti sumokėti pinigai. Šis pranešimas apeliantui išsiųstas ir įteiktas 2024 m. sausio 16 d. Apelianto atstovas 2024 m. vasario 12 d. atsakyme (1 t., b. l. 233–235) banko sąskaitos, į kurią galėtų būti perverstos lėšos, nenurodė, išdėstydamas poziciją dėl neteisėto sutarties nutraukimo. Atsakovė 2024 m. vasario 22 d. atsakyme (1 t., b. l. 236) nesutiko su tokia apelianto pozicija ir dar kartą paprašė nurodyti banko sąskaitą, į kurią turi būti pervestos lėšos. Apelianto atstovas ir 2024 m. vasario 27 d. atsakyme (1 t., b. l. 237–239) sąskaitos nenurodė. Galiausiai 2024 m. gegužės 3 d. raštu (1 t., b. l. 262–263) apeliantas nurodė banko sąskaitą, į kurią turi būti atliktas mokėjimas, o atsakovė jį atliko 2024 m. gegužės 13 d.

42.                      Taigi, apeliantas nepagrįstai palūkanas skaičiuoja nuo tos dienos, kai jis atsakovei sumokėjo lėšas, atitinkamai, nuo 2019 m. rugsėjo 18 d. ir 2020 m. gegužės 8 d. Pinigai buvo sumokėti galiojančių sutarčių ir susitarimų pagrindu, vadinasi, jais atsakovė tuo metu naudojosi teisėtai ir pagrįstai. Pareiga grąžinti lėšas atsakovei atsirado tik 2023 m. gruodžio 16 d. – pranešimo dėl sutarties pasibaigimo dieną. Atsakovė 2024 m. sausio 16 d. pranešė apie sutarties nutraukimą. Todėl nuo 2023 m. gruodžio 16 d. iki 2024 m. sausio 16 d. (apelianto nurodytos dienos), atsakovė lėšomis naudojosi tam jau nesant teisinio pagrindo. Vėliau paties apelianto veiksmai (neveikimas), nenurodant banko sąskaitos, į kurias lėšos galėtų būti grąžintos, lėmė pinigų jam negrąžinimą, atsakovei dėl to atsakomybė nekyla.

43.                      Todėl kompensuojamosios 5 proc. dydžio metinės palūkanos už 163 266,50 Eur sumą skaičiuotinos nuo 2023 m. gruodžio 16 d. iki 2024 m. sausio 16 d., t. y. už 31 dieną ir apeliantui iš atsakovės priteisiamos 693,32 Eur (163 266,50 Eur x 5 proc. : 365 d. x 31 d.) palūkanos.

44.                      Atitinkamai, teismo sprendimo dalis, kuria reikalavimas priteisti kompensuojamąsias palūkanas buvo atmestas, pakeičiama, priteisiant apeliantui iš atsakovės 693,32 Eur palūkanas, o likusią reikalavimo dalį paliekant atmestą. Kadangi kompensuojamųjų palūkanų paskirtis ir pobūdis yra identiškas procesinių palūkanų paskirčiai ir pobūdžiui, o palūkanos nuo palūkanų negali būti priteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-611/2024, 44 punktas), procesinės palūkanos už šią sumą (696,32 Eur) apeliantui nepriteisiamos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme    

45.                      Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalimis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis.

46.                      Apeliantas byloje buvo pareiškęs 109 391,06 Eur (78 923,50 Eur + 30 467,56 Eur) turtinį reikalavimą, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, dalis turtinio reikalavimo, sudaranti 70 426,82 Eur (69 733,50 Eur + 693,32 Eur), yra patenkinta. Vadinasi, patenkinta 64 proc. (70 426,82 Eur : 109 391,06 Eur x 100 proc.), o atmesta 36 proc. ieškinio reikalavimų. Vadovaujantis šia proporcija ir paskirstytinos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.     

47.                      Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme patyrė 18 059,25 Eur teisinės pagalbos išlaidas (5 t., b. l. 121–123, 125–127, 129–132). Dalis šių išlaidų, t. y. 2 686,20 Eur tripliko parengimo ir 8 040,45 Eur pasirengimo ir atstovavimo teismo posėdžiuose išlaidos, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų tokio pobūdžio išlaidų apskaičiavimo kriterijų bei maksimalių dydžių. Pagal Rekomendacijų 8.3 ir 8.19 papunkčius maksimali priteistina suma, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualūs 2023 m. IV ketvirtis ir 2024 m. II ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, atitinkamai, už tripliką yra 3 165,45 Eur (2 110,30 Eur x 1,5), už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose – 9 664,16 Eur (2 196,40 Eur x 0,1 x 44 val.). Todėl apelianto prašomos priteisti 2 686,20 Eur ir 8 040,45 Eur išlaidos atitinka pagrįstumo kriterijų.  

48.                      Kitos išlaidos, t. y. 5 989,50 Eur ieškinio parengimo ir 1 343,10 Eur dokumentų analizės išlaidos, tik iš dalies laikytinos būtinomis ir pagrįstomis. Pagal Rekomendacijų 8.3 papunktį maksimali priteistina suma, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2023 m. IV ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, už ieškinio parengimą negali būti didesnė nei 5 275,75 Eur (2 110,30 Eur x 2,5). Todėl pagrįstomis pripažįstamos rekomenduotinos priteisti sumos neviršijančios 5 275,75 Eur išlaidos. Tačiau 1 343,10 Eur dokumentų analizės išlaidos negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis, už kurias atlyginama atskirai. Tokios paslaugos yra laikomos kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalimi, todėl pagal Rekomendacijas už jas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 punktas).  

49.                      Taigi, būtinomis bei pagrįstomis pripažįstamos iš viso 16 002,40 Eur (2 686,20 Eur + 8 040,45 Eur + 5 275,75 Eur) apelianto teisinės pagalbos išlaidos. Be to, pagrįstomis ir įrodytomis taip pat laikytinos 1 315,75 Eur dokumentų vertimo (5 t., b. l. 111–115, 117, 120, 124) bei 103,52 Eur (5 t., b. l. 116, 118–119) išrašų iš registrų gavimo išlaidos. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, apeliantui atlygintina 11 149,87 Eur ((16 002,40 Eur + 1 315,75 Eur + 103,52 Eur) x 64 proc.) šių bylinėjimosi išlaidų. Apeliantui priteisiamas ir už patenkintą turtinio reikalavimo dalį sumokėtas žyminis mokestis – 1 282 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir šio straipsnio 7 dalis). Iš viso apeliantui atlygintinos 12 431,87 Eur (11 149,87 Eur + 1 282 Eur) bylinėjimosi išlaidos.  

50.                      Atsakovė patyrė 6 098 Eur teisinės pagalbos išlaidas (2 t., b. l. 185–190; 3 t., b. l. 159–162). Dalis prašomų priteisti išlaidų, t. y. 3 025 Eur už atsiliepimo į ieškinį ir 968 Eur už tripliko parengimą bei 605 Eur už atstovavimą teismo posėdžiuose, neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių jų dydžių. Pagal Rekomendacijų 8.2, 8.3 ir 8.19 papunkčius maksimali priteistina suma, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualūs 2024 m. I ir II ketvirčiai) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, atitinkamai, už atsiliepimą į ieškinį yra 5 402,50 Eur (2 161 Eur x 2,5), už tripliką – 3 241,50 Eur (2 161 Eur x 1,5), o už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje – 1 098,20 Eur (2 196,40 Eur x 0,1 x 5 val.).

51.                      Tačiau 1 500 Eur rašytinių paaiškinimų parengimo ir dokumentų analizės išlaidos viršija maksimalius priteistinus dydžius. Pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį maksimali priteistina suma už rašytinių paaiškinimų parengimą galėtų būti 878,56 Eur (2 196,40 Eur x 0,4). Už dokumentų analizę, kaip jau minėta, atskirai išlaidos neatlyginamos. Taigi, pagrįstomis ir būtinomis pripažintinos atsakovės 5 476,56 Eur (3 025 Eur + 968 Eur + 605 Eur + 878,56 Eur) išlaidos. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, atsakovei atlygintina 1 971,56 Eur (5 476,56 Eur x 36 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

52.                      Atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (12 431,87 Eur – 1 971,56 Eur), apeliantui iš atsakovės priteisiama 10 460,31 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme    

53.                      Apelianto prašomos priteisti 4 628,25 Eur apeliacinio skundo parengimo išlaidos viršija, o atsakovės prašomos priteisti 2 420 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių. Pagal Rekomendacijų 8.10 ir 8.11 papunkčius atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2024 m. III ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, atitinkamai, už apeliacinį skundą yra 3 804,43 Eur (2 237,90 Eur x 1,7), už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 2 909,27 Eur (2 237,90 Eur x 1,3).  

54.                      Taigi, pagrįstomis pripažintinos apelianto 3 804,43 Eur, o atlygintinos, vadovaujantis patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija – 2 434,84 Eur (3 804,43 Eur x 64 proc.) išlaidos. Be to, apeliantui atlygintinas už patenkintą apeliacinio skundo dalį sumokėtas 1 282 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 ir 7 dalys). Iš viso apeliantui atlygintinos 3 716,84 Eur (2 434,84 Eur + 1 282 Eur) išlaidos.

55.                      Atsakovei, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, atlygintina 871,20 Eur (2 420 Eur x 36 proc.) atstovavimo išlaidų.

56.                      Atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (3 716,84 Eur – 871,20 Eur), apeliantui iš atsakovės priteisiama 2 845,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

        Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

        ,,Ieškinį patenkinti iš dalies.

        Priteisti ieškovui A. Y. (A. Y.), gimusiam (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Milvinta“, juridinio asmens kodas 303210964, 69 733,50 Eur (šešiasdešimt devynis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt tris eurus ir 50 ct) nuostolių atlyginimo, 693,32 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt tris eurus ir 32 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 69 733,50 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. gegužės 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10 460,31 Eur (dešimt tūkstančių keturis šimtus šešiasdešimt eurų ir 31 ct) bylinėjimosi išlaidų.  

        Kitą ieškinio dalį atmesti.“   

        Priteisti ieškovui A. Y. (A. Y.), gimusiam (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Milvinta“, juridinio asmens kodas 303210964, 2 845,64 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt penkis eurus ir 64 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                        Marius Bajoras

                                                                                Dalia Kačinskienė

                                                                                Jadvyga Mardosevič