Civilinė byla Nr. 3K-3-238/2010 Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Vinco Versecko ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. B. ir A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2004 m. sausio 21 d. į atidengtą priešgaisrinio vandens rezervuaro, esančio (duomenys neskelbtini), šulinį įkrito ir nuskendo R. B., ieškovo J. B. sutuoktinė, ieškovės A. B. motina.
Ieškovas J. B., kuris kartu yra ieškovės A. B. įstatyminis atstovas, prašė priteisti solidariai iš atsakovų – Lietuvos valstybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos:
ieškovui J. B. – 5000 Lt turtinei žalai (laidojimo išlaidoms) atlyginti,
ieškovams A. B. ir J. B. – 700 000 Lt (po 350 000 Lt kiekvienam) neturtinės žalos atlyginimo.
Ieškinyje nurodyta, kad įvykis, kurio metu žuvo R. B., sukrėtė jos dukterį A. B., nes ji matė visas aplinkybes, girdėjo motinos pagalbos šauksmą, tačiau dėl savo amžiaus negalėjo jai padėti; tai sukėlė dukteriai psichologinį šoką, kurio neigiamus padarinius ji jaučianti iki šiol; mergaitei sutriko miegas, ji tapo irzli, dažnai verkia, nuolat kalba apie motiną. Ieškovas teigia, kad neteko žmonos, su kuria kūrė ilgo ir laimingo gyvenimo planus, tačiau dabar jis vienas turi auginti dukterį, kuriai negali visapusiškai atstoti motinos, ir dėl to labai išgyvena.
Solidariajai atsakovų – Lietuvos valstybės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos – atsakomybei pagrįsti ieškinyje teigiama, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 6 d. pažymos Nr. 1432 duomenimis, priešgaisrinis šulinys įvykio metu buvo laisvos valstybinės žemės fondo žemėje ir nebuvo perduotas eksploatuoti kokiai nors įstaigai arba organizacijai; tą patvirtina ŽŪB „Kyviškės“ privatizuoto turto aprašas ir ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 57-1-099-04, kurioje nustatyta, kam priklauso pareiga tinkamai prižiūrėti priešgaisrinį rezervuarą, į kurį įkrito R. B. Ieškinyje pažymima, kad pagal Apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir Žemės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 dalis laisvos valstybinės žemės fondą tvarko apskrities viršininkas, tačiau nuosavybės teisė į laisvos valstybinės žemės fondo žemę priklauso valstybei. Remiantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi, priešgaisrinis rezervuaras pripažintinas žemės sklypo priklausiniu, kurio tinkama priežiūra yra žemės savininko pareiga. Vidaus reikalų ministerijos 1997 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 20.7 punkte įtvirtinta savininko pareiga žiemą nuvalyti sniegą ir ledą nuo priešgaisrinio rezervuaro šulinio dangčio. Pagal šias taisykles gaisrui gesinti skirti vandens rezervuarai turėjo būti uždengti ir prižiūrimi. Tokios pareigos ginčo įrenginio savininkas nevykdė. Įvykio metu galiojusio Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybės valdo, naudoja ir disponuoja patikėjimo teise valstybės turtu, kuris pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą priskirtas savivaldybių nuosavybei, bet dar neperduotas jų nuosavybėn. Pagal įvykio metu galiojusio Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto d papunktį savivaldybių nuosavybėn perduotinais ir šių patikėjimo teise valdomais įvardyti vandens telkinių statiniai ir įrenginiai. Ieškinyje teigiama, kad priešgaisrinis rezervuaras pagal Vandens įstatymo nuostatas laikytinas požeminio vandens telkinio statiniu (įrenginiu), t. y. hidrotechnikos statiniu; kadangi Vilniaus rajono savivaldybės administracija priešgaisrinį rezervuarą valdė patikėjimo teise, tai pripažintina jo valdytoja.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino: priteisė ieškovui J. B. iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 1500 Lt turtinės bei 9000 Lt neturtinės ir atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1000 Lt turtinės bei 6000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisė ieškovei A. B. iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 30 000 Lt ir atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog objektas, į kurį įkritusi žuvo R. B., buvo neuždengtas giluminis šulinys. Ginčas kilo dėl to, kas pripažintinas šio objekto savininku ar valdytoju. Nustatęs, kad giluminis šulinys įvykio metu buvo laisvos valstybinės žemės fondo, kurį Žemės įstatyme ir Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko apskrities viršininkas, žemėje, teismas nurodė, jog atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, kaip rūpestingas žemės sklypo tvarkytojas, privalo nurodyti ir įrodyti, kas yra statinio savininkas ar valdytojas. Remdamasis bylos duomenimis bei vadovaudamasis Vandens įstatymo 3 straipsnio 4, 34 dalimis, aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 11 punktu, teismas konstatavo, kad giluminis apie 3 m gylio ir apie 2,5 m užpildytas vandeniu šulinys, priešgaisrinis rezervuaras, į kurį 2004 m. sausio 21 d. įkrito R. B., yra statinys, atitinkantis hidrotechnikos statinio požymius, todėl pripažintinas hidrotechniniu statiniu. Teismo nuomone, statinio teisinės registracijos nebuvimas neturi teisinės reikšmės tokiai išvadai padaryti. Pripažinęs, kad hidrotechninio statinio naudojimas įeina į vandens (telkinio) naudojimo sampratą, teismas sprendė, jog hidrotechninis statinys (priešgaisrinis rezervuaras), esantis (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Pažymėjęs, kad įvykio metu galiojusio Apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta apskrities viršininko pareiga organizuoti hidrotechnikos įrenginių priežiūros vykdymą, be kita ko, apimančią įpareigojimą kontroliuoti, jog būtų laiku pastebėti tokių įrenginių defektai ir išvengta neigiamų padarinių, teismas pripažino, kad šios pareigos įrenginio valdytojas – atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija – nevykdė. Dėl to teismas konstatavo Vilniaus rajono savivaldybės bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos neveikimą ir kilusius neigiamus padarinius siejantį tiesioginį priežastinį ryšį.
Spręsdamas dėl ieškovo prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas pažymėjo, kad ieškovas nurodė, jog patyrė 7410 Lt laidojimo išlaidų, tačiau neišsaugojo visų paslaugų suteikimo kvitų, todėl prašo priteisti 5000 Lt turtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad byloje pateikti 160 Lt laidojimo paruošimo ir 3990 Lt kapavietės tvarkymo išlaidas pagrindžiantys įrodymai.
Teismas konstatavo, kad dėl 2004 m. sausio 21 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo ieškovės motina ir ieškovo sutuoktinė, ieškovai turi teisę į žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad, ištraukus iš vandens R. B., jos striukės kišenėje rastas 0,25 l talpos „Stumbro“ butelis, puspilnis skysčio, turinčio alkoholio kvapą; mirusiosios R. B. kraujyje rasta 1,88 promilės etilo alkoholio; ieškovas J. B. paaiškino, kad jis dar vasarą, mokydamas dukterį važinėti dviračiu, netoli vaikų darželio matė du neuždengtus vandens rezervuarus, į kuriuos buvo kažkada įkritusi kaimyno karvė. Padaręs išvadą, kad ieškovui nebuvo žinomas sutuoktinės laisvalaikis, alkoholio vartojimo priežastis, teismas konstatavo pagrindą pripažinti, jog ieškovo ir jo sutuoktinės asmeniniai šeiminiai santykiai nebuvo ypač glaudūs. Teismo vertinimu, ieškovo, turinčio pareigą pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, nurodyti teiginiai, kad jis kūrė ilgo ir laimingo gyvenimo su sutuoktine planus, tačiau dabar jis vienas turi auginti dukterį, kuriai negali visapusiškai atstoti motinos, ir dėl to labai išgyvena, neįrodo artimo emocinio ryšio su sutuoktine. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma didžiąja dalimi mažintina, neįrodžius jos dydžio.
Spręsdamas dėl ieškovei priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas pažymėjo, kad A. B. nelaimingo atsitikimo metu buvo su motina, matė visas aplinkybes, tačiau negalėjo padėti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje pakankamai neatskleistas motinos ir vaiko asmeninių santykių pobūdis, tačiau pripažino, jog nelaimingo atsitikimo vietoje, taip pat po įvykio vaiko patirti emociniai išgyvenimai leidžia teigti, kad ieškovę ir jos motiną siejo nuolatinis emociškai tvirtas ryšys. Teismo vertinimu, šią išvadą patvirtina į bylą pateikti medicininiai dokumentai. Pažymėjęs, kad ieškovei gydytojo psichiatro diagnozuotas prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas, teismas sprendė, jog nelaimingas įvykis dukters akivaizdoje galėjo turėti įtakos vaiko elgesio sutrikimui. Tai, kad neteisėta veika buvo padaryta žalos įstatymo saugomai vienai svarbiausių vertybių – žmogaus gyvybei, teismas vertino kaip svarų kriterijų piniginės kompensacijos už dėl to patirtą neturtinę žalą sumai padidinti. Vienu iš kriterijų, reikšmingų šioje byloje priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti, teismas taip pat įvardijo žalą padariusio asmens kaltę, kartu pripažino svarbiu įvertinti ir nukentėjusiosios veiksmų (neblaivumo bei atsargumo taisyklių nepaisymo) įtaką neigiamų padarinių atsiradimui. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrindė teiginio, jog nuketėjusiajai turėjo būti žinoma apie galimą pavojų (priešgaisrinio rezervuaro ir jo šulinio buvimą), taip pat neįrodė, kad priešgaisrinio rezervuaro šulinys visą laiką buvo uždengtas ir prižiūrimas arba kad jis buvo neuždengtas ir nukentėjusioji apie tai žinojo. Nurodęs, kad neatmestina ir prielaida, jog asmuo, paveiktas alkoholio, praranda dėmesį ir įgūdžius, teismas, konstatavęs nukentėjusiosios veiksmų didelį neatsargumą, vertino tai kaip aplinkybę, mažinančią neturtinės žalos atlyginimo dydį. Išvardytų aplinkybių bei išdėstytų argumentų pagrindu nustatęs 50 procentų nukentėjusiosios, 30 procentų atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ir 20 procentų atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos kaltės, teismas, įvertinęs nelaimingo įvykio aplinkybes, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei teismų praktiką, sprendė, kad ieškovų reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintini iš dalies.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų J. B. ir A. B. bei atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus, 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikino ir ieškinį iš dalies tenkino, priteisdama ieškovui J. B. 3400 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o ieškovei A. B. – 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos; kitą ieškinio dalį atmetė.
Pripažinusi nagrinėjamoje byloje įrodytu, kad žalos ieškovams padaryta dėl giluminio šulinio (priešgaisrinio rezervuaro), kaip statinio, trūkumo (šulinys buvo be dangčio), teisėjų kolegija nurodė, jog taikytinas statinio savininko (valdytojo) griežtą civilinę atsakomybę be kaltės reglamentuojantis CK 6.266 straipsnis.
Kadangi žalos padarymas susijęs su statinio trūkumu, o ne su žemės sklypu, tai, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ne už žemės sklypą atsakingą subjektą, o ginčo statinio (priešgaisrinio rezervuaro) valdytoją, dėl kurio nevykdytos priežiūros įvyko nelaimingas atsitikimas ir ieškovai patyrė žalos. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad nors laisvos valstybinės žemės fondo tvarkymo funkcija pagal Žemės įstatymo 45 straipsnį priskirta apskrities viršininkui, atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija nėra tinkamas atsakovas byloje. Aplinkos ministro 2004 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-538 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.06:2004 „Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos“ 9.78, 9.209 punktų, aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 11 punkto, aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 506 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.01.04:2002 „Gaisrinė sauga. Pagrindinai reikalavimai“ 95 punkto, aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 704 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindinai reikalavimai“ 134, 134.4 punktų, taip pat Vidaus reikalų ministerijos 1997 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 20.2 punkto pagrindu teisėjų kolegija pripažino priešgaisrinį rezervuarą, dėl kurio tinkamos nepriežiūros įvyko nelaimingas atsitikimas, statiniu, turinčių hidrotechnikos įrenginio požymių. Atsižvelgdama į tai bei remdamasi Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 27 punktu, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 76 dalimis, 42 straipsniu, teisėjų kolegija sprendė, kad už gaisrams gesinti skirto vandens rezervuaro naudojimo priežiūrą atsakinga atitinkamos (nagrinėjamu atveju – Vilniaus rajono) savivaldybės administracija. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2005 m. rugsėjo 26 d. pažymoje Nr. A33-3140-(4.27) nurodyta, jog priešgaisrinis rezervuaras (giluminiai šuliniai) Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso ir į jos balansą neįrašytas, tačiau konstatavo, jog ši aplinkybė, esant pirmiau nurodytam teisiniam reglamentavimui, nepaneigia to, kad būtent šis viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatyme įtvirtinta tokios paskirties statinio naudojimo priežiūra, yra tinkamas atsakovas šioje byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 2.5-4.1-21749 žemės sklypas, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, su statiniais buvo perleistas privačiam asmeniui, taip pat nėra pagrindas pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administraciją tinkamu atsakovu byloje, nes šiai pagal įstatymą priklauso tvarkyti laisvos valstybinės žemės fondo žemę.
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendė, kad ieškinio reikalavimai Vilniaus apskrities viršininko administracijai turėjo būti atmesti kaip pareikšti netinkamam atsakovui. Pažymėjusi, kad nagrinėjamam ginčui taikytinas CK 6.266 straipsnis, reglamentuojantis statinių savininko (valdytojo) atsakomybę, teisėjų kolegija nesutiko su Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo argumentu, kad žalą ieškovams turėtų atlyginti Lietuvos valstybė iš valstybės biudžeto pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracija yra tinkamas atsakovas byloje ir turėtų atsakyti dėl ieškovų patirtos žalos, kartu pažymėdama, kad šio subjekto veiksmai, po nelaimingo atsitikimo ėmusis priemonių vandens rezervuaro šulinių angoms tinkamai uždengti, taip pat teikia pagrindą išvadai, jog jis yra atsakingas pagal byloje pareikštus ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai konstatavusiu ieškovų teisę į žalos atlyginimą, tačiau padarė priešingą nei pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ieškovą ir nukentėjusiąja siejo emociškai tvirti ir glaudūs šeiminiai ryšiai, o buvus tokiems ieškovo ir jo sutuoktinės ryšiams, pripažintina, kad ieškovas patyrė stiprių dvasinių išgyvenimų dėl sutuoktinės žūties. Spręsdama dėl konkretaus priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija, be pirmiau konstatuoto ieškovą ir jo sutuoktinę siejusio artimo ryšio, atsižvelgusi iš esmės į tas pačias aplinkybes (motinos žūtį vaiko akivaizdoje; motiną ir dukterį siejusį stiprų dvasinį ryšį; ieškovei sukeltų išgyvenimų nulemtus sveikatos sutrikimus; nukentėjusiosios kraujyje rasto alkoholio kiekį) bei įvertinusi tuos pačius neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus (pažeistos teisinės vertybės svarbą; žalos pobūdį; žalą padariusio asmens kaltę; nukentėjusiosios veiksmų įtaką neigiamų padarinių atsiradimui; sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus; teismų praktiką šios kategorijos bylose), aptartas pirmosios instancijos teismo sprendime, konstatavo, kad teisingausiai dėl sutuoktinės ir motinos žūties patirtą neturtinę žalą kompensuotų ieškovui – 30 000 Lt, o ieškovei – 50 000 Lt iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priteistina piniginė kompensacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pagal byloje nustatytas aplinkybes netinkamai parinko ieškovui priteistinos neturtinės žalos kompensacijos dydį, todėl šis didintinas iki 30 000 Lt. Faktinio ir teisinio pagrindo keisti ieškovei pirmosios instancijos teismo priteistą piniginę kompensaciją už patirtą neturtinę žalą teisėjų kolegija nenustatė.
Pažymėjusi, kad ieškovas prašė priteisti 5000 Lt turtinei žalai atlyginti, įvertinusi bylos duomenis dėl ieškovo patirtų su sutuoktinės laidojimu susijusių išlaidų, teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.282 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jog į nukentėjusio asmens kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui 2500 Lt turtinei žalai atlyginti, netinkamai sprendė dėl šios žalos atlyginimo dydžio. Pripažinusi įrodymais pagrįstomis 160 Lt laidojimo paruošimo ir 3990 Lt kapavietės tvarkymo išlaidų, teisėjų kolegija, CK 6.291 straipsnio 2 dalies pagrindu sumažinusi šias išlaidas 750 Lt laidojimo pašalpos suma, priteisė ieškovui 3400 Lt turtinės žalos atlyginimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį bei apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriais spręsta dėl atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atsakomybės, ir priimti naują sprendimą – ieškovų šiam atsakovui pareikštus reikalavimus atmesti. Kasatoriaus teigimu, nei žemės sklypas, kuriame įvyko neigiamus padarinius lėmęs įvykis, nei objektas, turėjęs tiesioginės įtakos ieškovų patirtai žalai atsirasti, nebuvo perduoti Vilniaus rajono savivaldybei arba jos administracijai daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu, todėl Vilniaus rajono savivaldybės administracija negali būti pripažinta pagal byloje CK 6.266 straipsnio pagrindu pareikštą ieškinį atsakingu subjektu. Šį tvirtinimą ir skunde suformuluotą prašymą kasatorius grindžia tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad ginčo objektas nelaimingo įvykio metu buvo priskirtas, tik dar neperduotas savivaldybės nuosavybėn, jokio Vyriausybės nutarimo dėl ginčo objekto perdavimo patikėjimo teise Vilniaus rajono savivaldybės administracijai nebuvo priimta, taip pat nėra duomenų, kad ginčo objektas nustatyta tvarka jo valdytojo sprendimu buvo pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti ir jį nuspręsta perduoti savivaldybei. Taigi neegzistuoja jokių Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio taikymo sąlygų.
2. Tam tikra paskirtis objektui suteikiama tik registruojant jį Nekilnojamojo turto registre. Ginčo objekto teisinė registracija nebuvo atlikta, todėl jis negali būti pripažintas hidrotechnikos statiniu. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išvadą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos kaip už ginčo objekto naudojimo priežiūrą atsakingo subjekto grindė Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 27 punkto nuostata, kad valstybinė (perduota savivaldybėms) funkcija yra melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių eksploatavimas.
3. Apeliacinės instancijos teismas išvadoms dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos kaip tinkamo atsakovo šioje byloje pagrįsti taikė materialiosios teisės normas – Statybos įstatymo 2 straipsnio 76 dalį, 42 straipsnį, taip pat aplinkos ministro 2004 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-538 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.06:2004 „Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos“ 9.78, 9.209 punktus, kurių negalėjo taikyti, nes šios teisės aktų nuostatos nelaimingo atsitikimo, įvykusio 2004 m. sausio 21 d., metu dar negaliojo.
4. CK 6.266 straipsnyje reglamentuojama statinių savininko (valdytojo) atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje. Byloje nustatyta, kad ginčo objektas nelaimingo atsitikimo metu buvo valstybinėje žemėje, priskirtoje laisvos valstybinės žemės fondui. Kasatoriaus teigimu, remiantis Žemės įstatymo 45 straipsnio, taip pat Apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio 1 punkto nuostatomis, kad laisvos valstybinės žemės fondą tvarko apskrities viršininkas, darytina išvada, jog sąvoka „objekto turėjimas savo žinioje“ taikytina būtent apskrities viršininkui, kaip laisvos valstybinės žemės fondo tvarkytojui. Žalą lėmęs objektas neįregistruotas kaip savarankiškas nekilnojamasis daiktas ar jo dalis Nekilnojamojo turto registre. Dėl to kasatorius mano, kad, nesant jokių duomenų dėl ginčo objekto įteisinimo įstatyme nustatyta tvarka, šis, nebūdamas savarankiškas nekilnojamojo turto objektas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnis), negali priklausyti niekam kitam, tik – valstybei, nes ši nėra kokiu nors būdu perdavusi jo kitiems subjektams. Atsižvelgiant į tai bei remiantis CK 4.40 straipsnio 1 dalimi, už šio objekto priežiūrą (tvarkymą) buvo atsakingas Vilniaus apskrities viršininkas kaip Lietuvos valstybei priklausančios žemės, kurioje buvo ginčo objektas, tvarkytojas.
5. Kasatorius teigia visiškai nesutinkantis su byloje priteistu turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nurodydamas, kad dėl žalos atlyginimo dydžio nepagrįstumo yra pasisakęs 2008 m. rugsėjo 22 d. pateiktame atsiliepime į ieškinį, 2009 m. gegužės 26 d. apeliaciniame skunde ir 2009 m. birželio 11 d. pateiktame atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą.
Atsiliepimuose į kasacinį skundą ieškovai A. B., J. B. ir atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovai, atsiliepime cituodami apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas dėl subjekto, atsakingo už jų patirtą turtinę ir neturtinę žalą, bei priteistino žalos atlyginimo dydžio, teigia, kad visiškai pritaria šio teismo priimtam sprendimui.
Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsiliepime nurodoma, kad:
1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, remdamasis Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, Vandens įstatymo nuostatomis, pripažino ginčo objektą priskirtinu hidrotechnikos įrenginiams, o Vilniaus rajono savivaldybės administraciją – ginčo priešgaisrinio vandens rezervuaro valdytoja ir kartu tinkamu atsakovu byloje (Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies d, e punktai, Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 3, 4, 27 punktai).
2. Pagal jokias teisės normas daikto nuosavybės ar valdymo teisė nesiejama su daikto pripažinimu tinkamu naudoti ar jo įregistravimu. Daikto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre – tai tik daiktinės teisės išviešinimas. Nei CK 6.266 straipsnyje, nei kitose deliktinės ar sutartinės civilinės atsakomybės taikymą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta statinio įregistravimo viešame registre kaip būtinos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.
3. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad patikėjimo teise savivaldybės valdo, naudoja ir disponuoja valstybės turtu, kuris pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą priskirtas savivaldybių nuosavybei, bet dar neperduotas jų nuosavybėn. Jeigu savivaldybė atsisako perimti nuosavybėn jai perduodamą valstybės turtą, Vyriausybės nutarimu šis turtas gali būti perduotas valstybės institucijoms. Atsižvelgiant į tai, dėl ginčo objekto nebuvo būtinas nei Vyriausybės nutarimas, nei turto perdavimo–priėmimo aktas, todėl kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė procesinį dokumentą, kuriame dėsto ir sutikimo, ir nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus bei prašo kasacinio skundo dalies dėl savivaldybės atsakomybės netenkinti, o priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti:
1. Kasatorius pagrįstai teigia dėl netinkamo skunde įvardytų teisės aktų nuostatų, negaliojusių 2004 m. sausio 21 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo metu, taikymo, tačiau šis pažeidimas nesudaro pagrindo apskųstam apeliacinės instancijos teismo sprendimui panaikinti, nes kitos teisės normos, kuriomis vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo objekto paskirties ir priklausomybės, taikytos tinkamai.
2. Kasacinio skundo argumentais, susijusiais su ginčo objekto nepripažinimu tinkamu naudoti ir jo teisiniu neįregistravimu, remiamasi naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme; tai neleidžiama pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį.
3. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą nereikalaujama turto perdavimo, o tik priskyrimo savivaldybių nuosavybei. Remiantis šia nuostata bei atsižvelgiant į tai, kad ginčo priešgaisrinis rezervuaras tiek pagal fizines, tiek pagal teisines savybes pripažintinas hidrotechnikos įrenginiu, būtent Vilniaus rajono savivaldybė, kaip šio objekto valdytoja ir valstybės jai perduotos funkcijos eksploatuoti melioracijos ir hidrotechnikos įrenginius vykdytoja (Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 27 punktas), buvo atsakinga už ginčo objekto eksploatavimo trūkumą – neuždengimą dangčiu, dėl kurio įvyko žalos ieškovams atsiradimą lėmęs nelaimingas atsitikimas.
4. Teigdamas, kad teismas nepagrįstai tam tikrų bylos duomenų (nukentėjusiosios kraujyje rasto alkoholio kiekio; ieškovo paaiškinimų, jog dar vasarą matė du neužengtus vandens rezervuarus) neįvertino kaip sudarančių pagrindą visiškai ar iš dalies atleisti atsakingą asmenį nuo atsakomybės atlyginti žalą, trečiasis asmuo nurodo, kad sutinka su kasatoriaus nuomone dėl byloje priimto sprendimo neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl tinkamo atsakovo byloje
Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Byloje nustatyta, kad žala ieškovams padaryta dėl priešgaisrinio vandens rezervuaro, kaip statinio, trūkumo (šulinys buvo be dangčio), dėl kurio R. B. įkrito į šulinį ir nuskendo. Bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino CK 6.266 straipsnio nuostatą, kad prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą tenka priešgaisrinio vandens rezervuaro savininkui ar valdytojui. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato ar statinio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris viešame registre nurodytas kaip jo savininkas (valdytojas). Valdytoju pripažįstamas asmuo, kuris deliktinės ar prievolinės teisės pagrindu yra atsakingas už tinkamą statinio eksploatavimą ir priežiūrą. Nagrinėjamu atveju priešgaisrinis vandens rezervuaras viešame registre neįregistruotas, todėl svarbu nustatyti, kas buvo šio statinio savininkas (valdytojas) ir privalėjo rūpintis tinkama jo priežiūra.
Bylą nagrinėję teismai pripažino priešgaisrinį vandens rezervuarą statiniu, turinčiu hidrotechnikos įrenginio požymių. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 27 punktu, pagal kurį melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių eksploatavimas yra valstybinė (perduota savivaldybei) funkcija, sprendė, kad už priešgaisrinio vandens rezervuaro naudojimo priežiūrą atsakingas atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas šią išvadą padarė klaidingai priešgaisrinį vandens rezervuarą pripažindamas hidrotechniniu statiniu.
Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 11 punkte, Vandens įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad hidrotechnikos statiniai – statiniai ir įrenginiai vandeniui naudoti ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti (užtvankos, krantinės, pralaidos, siurblinės, hidroelektrinės, molai, laivybos statiniai ir pan.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į hidrotechnikos statinio požymius ir jo paskirtį, daro išvadą, kad priešgaisrinis vandens rezervuaras, kuriame nuskendo R. B., nėra hidrotechnikos statinys, kurio eksploatavimu ir priežiūra pagal Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 27 punktą turi rūpintis ir kartu atsakyti už žalą, atsiradusią dėl ginčo statinio netinkamos priežiūros, savivaldybė. Byloje ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 57-1-099-04 yra duomenų, kad priešgaisrinis vandens rezervuaras, esantis 20 metrų atstumu nuo vaikų darželio pastato, buvo statomas tuomečio „Lenino“ kolūkio vaikų darželiui. Pagal tuo metu galiojusius reikalavimus, projektuojant darželius arba mokyklas, turėjo būti numatyti ir pastatyti tipiniai priešgaisriniai vandens rezervuarai. Pažymėtina, kad nelaimingo įvykio metu (2004 m. sausio 21 d.) vaikų darželis nuosavybės teise priklausė ŽŪB „Kyviškės“, kuri 2004 m. sausio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido šį fiziniam asmeniui. Bylą nagrinėję teismai netyrė ir nesiaiškino nagrinėjamai bylai svarbios faktinės aplinkybės, ar tarp vaikų darželio ir priešgaisrinio vandens rezervuaro yra funkcinis ryšys. Jeigu būtų nustatyta, kad inžinerinio statinio, skirto gaisrams gesinti, paskirtis yra tarnauti vaikų darželiui, tai darželio savininko pareiga (CK 6.266 straipsnio prasme) būtų saugoti bei tinkamai prižiūrėti ne tik pagrindinį daiktą, bet ir jo priklausinį (CK 4.12, 4.19 straipsniai). Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija yra tinkamas atsakovas byloje, negali būti laikoma pagrįsta.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė asmens, kuris nelaimingo atsitikimo metu buvo atsakingas už priešgaisrinio vandens rezervuaro priežiūrą, pažeidė materialiosios bei proceso teisės normas, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtų sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to teismų priimti sprendimai naikintini.
Jeigu, nagrinėjant bylą iš naujo, paaiškėtų, kad ieškinio reikalavimas galėtų būti nukreiptas dar kitiems, byloje nedalyvaujantiems, asmenims, tai teismas ieškovų prašymu galėtų patraukti tuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Tai galėtų padaryti tik pirmosios instancijos teismas. Dėl šios priežasties byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Vincas Verseckas
Pranas Žeimys