Civilinė byla Nr. 3K-3-542-611/2016

Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00813-2014-0                           Procesinio sprendimo kategorija 2.3.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. A. K., S. I. R., A. Ž., P. K. kasacinį skundą  dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. A. K., S. I. R., A. Ž. ir P. K. ieškinį atsakovams G. S., R. S., O. M., Varėnos rajono savivaldybės administracijai dėl statybos leidimo ir sklypo patvirtinimo panaikinimo, servituto pabaigos, tretieji asmenys L. N., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių servituto pasibaigimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančiais 1977 m. rugsėjo 30 d. statybos leidimą Nr. 100 statyti garažą ieškovams priklausančiame sklype Varėnos seniūnijoje, Senosios Varėnos kaime; 1977 m. rugsėjo 30 d. architekto atliktą sklypo plano patvirtinimą; pripažinti atsakovus G. S. ir R. S. neteisėtais garažo ir jo servituto, esančių ginčo sklype, naudotojais ir įpareigoti juos per protingą terminą iš pirmiau nurodyto garažo išsikelti; pripažinti pasibaigusiu garažo ir kelio servitutą, nustatytą ieškovams priklausančiame sklype.
3. Ieškovai nurodė, kad atsakovai Sabaliauskai dviejų blokų garažu, stovinčiu ieškovams nuosavybės teisėmis priklausančiame sklype, ir jo servitutu naudojasi neteisėtai. Statybos leidimas statyti garažą buvo išduotas 1977 metų rugsėjo 30 d. Pagal tuo metu galiojusius statybas reglamentuojančius teisės aktus statyboms vykdyti buvo būtina turėti žemės sklypą, o duomenys apie tokio sklypo suteikimą turėjo būti nurodyti sklypo plano formoje, tačiau to nebuvo padaryta. Dėl šios priežasties laikytina, kad architekto atliktas sklypo plano patvirtinimas,  nesant paskirto sklypo, yra neteisėtas ir pripažintinas negaliojančiu 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 47 straipsnio (dabar galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio) pagrindu.
4. 1964 m. CK 114 straipsnyje buvo nustatyta, kad statytojai, kurie pasistatė statinį neturėdami dokumento, patvirtinančio, kad jiems priklauso žemė nuosavybės teise ar yra išnuomota, ar žemės sklypas yra suteiktas naudotis, neturi teisės tokiu statiniu naudotis ir juo disponuoti.  Tokia nuostata atitinka dabar galiojančio CK 4.103 straipsnio 1 dalį. Taigi, statybos leidimas statyti ginčo garažą galėjo būti išduotas tik Varėnos rajono vykdomajam komitetui priėmus sprendimą dėl sklypo statybai suteikimo. 1977 m. galiojusiame Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. 570 ,,Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ buvo nustatyta, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kaimo vietovėse gali būti pradėta vykdyti tik gavus Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto (toliau – ir VSARK) organų leidimą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad statybos leidimas statyti garažą buvo išduotas pritariant komitetui, todėl laikytina, kad jis išduotas pažeidžiant teisės normas ir pripažintinas negaliojančiu.
5. Garažo statytojai yra mirę, garažas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas. Pagal 1964 m. CK 255 straipsnį, nekilnojamojo turto įgijimo neįregistravimas per tris mėnesius registre daro jo įgijimą negaliojantį, o 149 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į registruojamą daiktą atsiranda tik nuo įregistravimo momento.
6. Dėl pirmiau nurodytų statybos reikalavimų pažeidimų baigtas statinys negalėjo būti  komisijos priimtas ir įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas. Atsakovai – faktiniai garažo naudotojai pripažintini neteisėtais naudotojais ir įpareigotini per protingą terminą iš jo išsikelti.
7. Ieškovai taip pat nurodė, kad jų sklype yra nustatytas servitutas jame esantį statinį naudoti kaip garažą. Pagal CK 4.113 straipsnio 1 dalies nuostatas servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, t. y. automobiliai turi būti statomi garaže. Tačiau atsakovų automobiliams garažas yra per mažas, todėl automobiliai statomi prie garažų, taip ieškovų sklypą paverčiant automobilių stovėjimo aikštele. Taigi, nustatyto servituto būtinumas yra išnykęs ir tai yra servituto pasibaigimo pagrindas (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Varėnos rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ginčo garažas buvo pastatytas kaimo vietovėje, t. y. Senojoje Varėnoje, todėl jo  privaloma registravimo tvarka nebuvo nustatyta iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo. Tokia tvarka pagal 1964 m. CK 255 straipsnį (1977 m. vasario 23 d. redakcija) buvo nustatyta tik gyvenamiesiems namams. Atsižvelgdamas į tai teismas laikė, kad ieškovai neįrodė, jog ginčo statinys pastatytas neteisėtai, neturint statybą leidžiančio dokumento. Be to, nustatęs, kad garažas pastatytas namų valdoje, teismas sprendė, kad Varėnos rajono architekto parengtas žemės sklypo planas, nustatantis garažo statybos vietą, yra atitinkantis tuo laikotarpiu galiojusius reikalavimus.
9. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės ieškovams į tėvų turėtą žemę buvo atkurtos 2005 metais ir jiems buvo žinoma, kad jų tėvams priklausiusiame name apgyvendintos kitos šeimos, o  žemės sklype yra pastatyti kiti statiniai.
10. Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 2-109-547/2014 buvo nustatyta, jog ginčo servituto būtinumas neišnyko, todėl laikė, kad ši aplinkybė iš naujo neįrodinėtina. Kadangi nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad tarnaujantysis ar viešpataujantysis daiktas išnyko, sugriuvo ar dar kitaip pasibaigė, nėra pagrindo konstatuoti servituto pasibaigimą vadovaujantis CK 4.130 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
11. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2016 m. kovo 2 d. nutartimi Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdamas su jame nurodytais motyvais.
12. Teismas nurodė, kad ginčo pastatas buvo pastatytas nacionalizuotoje namų valdoje. Ginčo statinio statytojus ir valstybę, valdžiusią nacionalizuotą asmenų turtą – gyvenamąjį namą, siejo nuomos teisiniai santykiai. Nuomininkams, gyvenantiems nacionalizuotoje namų valdoje ir gyvenamajame name, architekto sprendimu buvo leista statyti statinį namų valdoje prie pagrindinio daikto – gyvenamojo namo. Architektui sprendimu patvirtinus plane esamų ir ketinamų statyti statinių eksplikaciją (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-109-547/2014, 1 t., b. l. 127), naujas žemės sklypas nebuvo išskirtas ar suformuotas, nes to padaryti nebuvo būtina. Atsižvelgdamas į tai teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad garažo statybos atveju žemės skyrimo klausimas neturėjo būti sprendžiamas.
13. Teismas pažymėjo, kad vien tik architekto atlikto plano patvirtinimo ginčijimas ieškovams nesukels teisinių padarinių, nes jame užfiksuoti sprendiniai yra įforminami atitinkamais administraciniais aktais, dėl kurių teisėtumo, atmesdamas reikalavimą dėl statybos leidimo pripažinimo negaliojančiu, pasisakė pirmosios instancijos teismas.
14. Nagrinėjamu atveju ieškovai reiškia reikalavimą pripažinti atsakovus G. S. ir R. S. neteisėtais garažų naudotojais, įrodinėdami, kad atsakovai, neįregistravę statinio, neįgijo nuosavybės teisių ir ginčo statiniu naudojasi neteisėtai.
15. Nenustačius, kad ginčo garažo statyba buvo atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ji negali būti laikoma savavališka statyba, ir šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad pastatas neįregistruotas. Ši aplinkybė būtų reikšminga sprendžiant dėl teisių į statinį, o ne dėl statybos savavališkumo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iki nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą atkūrimo turtą valdžiusi savivaldybė neįregistravo ginčo priklausinio kaip savarankiško nuosavybės objekto, sprendė, kad pastaroji turi spręsti dėl ginčo garažo likimo.
16. Kadangi, valstybei grąžinus nacionalizuotą turtą teisėtiems savininkams, ten gyvenusių nuomininkų teisių apsaugos klausimas nėra išspręstas, pagrindo daryti išvadą, kad statinį teisėtai pastatę asmenys (jų teisių perėmėjai) statiniu naudojasi neteisėtai, nėra.
17. Teismas nurodė, kad nustatyto kelio servituto panaikinimas negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, todėl palaikė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl servituto būtinybės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškinio reikalavimas pripažinti garažo ir kelio servitutą pasibaigusiu pareikštas trijų atskirų aplinkybių pagrindu: žuvus tarnaujančiajam daiktui, pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei, išnykus servituto būtinumui (CK 4.130 straipsnio 3–5 punktai). Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra pasisakyta dėl servituto pasibaigimo pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei (CK 4.130 straipsnio 4 punktas), o rezoliucinėje dalyje šis reikalavimas atmestas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnis). Šis proceso teisės reikalavimų pažeidimas sudaro absoliutų sprendimo dalies negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada dėl tokių pagrindų nebuvimo yra nepagrįsta.
2. Byloje teismas nagrinėjo ne statybos dokumentų išdavimo teisėtumą, o garažo statybos teisėtumą, t. y. teismas nukrypo nuo byloje pareikšto ieškinio ir jame nurodyto ginčo dalyko. Be to, teismas dėl sklypo plano patvirtinimo teisėtumo pasisakė ne ieškovų pareikštu pagrindu, todėl ieškinio reikalavimai, pareikšti nurodytų aplinkybių pagrindu, byloje nėra išspręsti, o tai pažeidžia CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Be to, kito, nei ieškiniu pareikštas, ginčo dalyko nagrinėjimas reiškia, kad priimtame sprendime nėra atskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
3. Nagrinėjamoje byloje ieškovų pareikšti reikalavimai dėl statybos leidimo ir sklypo plano garažo statybai patvirtinimo pripažinimo negaliojančiais grindžiami ta pačia aplinkybe, kad jie negalėjo būti išduoti nesant tuo metu egzistavusio LDT Vykdomojo komiteto sprendimo skirti žemės plotą šio garažo statybai. Žemės skyrimo būtinumą garažo statybos metu 1977 metais reglamentavo 1964 m. redakcijos CK 114 straipsnis bei statybos techninis reglamentas, kuriame nustatyta, kad statybos leidimas išduodamas, jeigu asmuo būna gavęs atitinkamai būtinus kitus statybos dokumentus ir turi suteiktą žemės plotą atitinkamai statybai. Ginčijamo statybos leidimo dokumento atsakovai nėra pateikę, apie jo egzistavimą liudija tik Statybos leidimų registracijos knygos išrašas. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad P. M. buvo garažo statytoju, nes pagal statybos techninį reglamentą asmuo statytoju tampa tuo atveju, kai jam yra išduotas statybos leidimas.
4. Atsakovai ginčo garažo paveldėjimo fakto nėra įregistravę viešame registre (CK 4.254 straipsnio 3 punktas). 1964 m. CK 255 straipsnyje (1977 m. vasario 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad gyvenamųjų namų pirkimo–pardavimo sutartis privalo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruojama. Tais atvejais, kai sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruota, tai nuosavybės teisė į daiktą atsiranda nuo įregistravimo momento. Šis nekilnojamojo daikto teisinis režimas taikytinas ir ginčo garažui. Garažo statybos baigimo ir perdavimo naudoti aktas turėjo būti įregistruotas. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir statybos techninio reglamento nuostatas statybos baigimo ir perdavimo naudoti aktų įregistravimas laikomas būtina statybų proceso pabaigimo ir pastatyto daikto atsiradimo bei daiktinių teisių įgijimo procedūra. Byloje nėra įrodymų, kad teismo nurodytas antrasis garažo statytojas V. P. šią procedūrą būtų įvykdęs, taigi jis daiktinių (nuosavybės) teisių į statomą ginčo garažą iki mirties nebuvo įgijęs, todėl atsakovai G. S. ir R. S. jų negalėjo paveldėti. Dėl šios priežasties jie laikytini neteisėtais ginčo garažo naudotojais. Apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nenagrinėjo, todėl nutartis negali būti teisėta ir pagrįsta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
5. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo garažas yra ne atskiras teisinių santykių objektas, o ieškovams grąžintos valdos priklausinys. Taigi, viešpataujančiojo daikto (ginčo garažo) ir tarnaujančiojo daikto (ieškovų sklypo) savininkai yra tie patys asmenys. Tai lemia servituto pabaigą (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4.132 straipsnio 1 dalis.) Tačiau, nepaisydamas pirmiau nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas ieškovų reikalavimo netenkino, sutikdamas su pirmosios instancijos išvada, kad servituto panaikinimas reikštų, jog atsakovai prarastų galimybę naudotis statiniais. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 330 straipsnio nuostatas ir tai galėjo lemti neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimą.
6. CK 4.113 straipsnyje yra nustatyta, kad servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui. Teismai neanalizavo, koks yra ginčo statinio naudojimo tikslas, nors privalėjo tai daryti, nes ginčo statinys yra automobilių garažas, tačiau šiam tikslui jis nėra naudojamas, nes atsakovų automobiliams garažas yra per mažas ir jie automobilius stato ant kelio. Taigi, kelio servituto būtinumas yra išnykęs, nes jis nebėra naudojamas privažiuoti iki garažo. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ieškovų argumentų dėl garažo ir kelio servituto pasibaigimo CK 4.133 straipsnio ir 4.134 straipsnio 1 dalies pagrindu ir tokio savo sprendimo neargumentavo (CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl servituto pasibaigimo negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
7. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 7 punktą, šalys nuo žyminio mokesčio yra atleidžiamos bylose dėl prarasto turto ryšium su politinėmis represijomis. Pagal pareikštą ieškinį nagrinėjama byla patenka į šią kategoriją, nes ieškovų namų valda buvo nacionalizuota ir dalimi namų valdos ieškovai negali naudotis iki šiol, nes joje neteisėtai buvo pastatytas dviejų boksų garažas. Dėl šios priežasties byloje yra netinkamai išspręstas žyminio mokesčio klausimas.

19. Atsiliepimu atsakovė Varėnos rajono savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. 1977 m. rugsėjo 30 d. Varėnos architektas statytojams V. P. ir P. M. išdavė statybos leidimą Nr. 100 statyti dviejų boksų mūrinį garažą statytojams (išdavimą patvirtina Varėnos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus Leidimų individualių gyvenamųjų namų statybai Varėnos rajone / mieste registracijos knygoje esantys 1976–1980 m. archyviniai duomenys). Statybos leidimas statyti ginčo pastatą namų valdoje buvo išduotas vadovaujantis galiojusiais teisės aktais, juose nustatyta tvarka ir yra teisėtas bei pagrįstas.
2. Ginčo pastato statybos laikotarpiu Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ (Žin., 1958, Nr. 23-114; neteko galios 1981 m. kovo 16 d.) buvo nustatytas teisinis reglamentavimas, kad Respublikoje bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kaimo vietovėje gali būti pradėta tik gavus Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto leidimą (leidimo forma nereglamentuojama), VSARK organams pavesta vykdyti visų Respublikos teritorijoje vykdomų statybų valstybinę priežiūrą, išskyrus pramoninių objektų statybą. Rajonuose, kuriuose dar neįsteigta rajono architekto pareigybė, statybos kontrolė kolūkiuose laikinai pavesta rajonų vykdomųjų, komitetų statybos kolūkiuose skyriams, kitose rajonų vietose – VSARK tarprajoniniams skyriams. Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje šią funkciją vykdė Varėnos rajono architektas. Taigi, 1977 m. rugsėjo 30 d. statybos leidimas Nr. 100 išduotas pagrįstai ir tinkamai, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir juose nustatyta tvarka.
3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo garažo statybos ir statybą leidžiančių dokumentų teisėtumas jau buvo nagrinėtas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (bylos Nr. A-602-117-13), Kauno apygardos administraciniame teisme (bylos Nr. IK-766-554/2012), Kauno apygardos teisme (bylos Nr. 2A-1678-555/2013) ir šiose bylose yra priimti bei įsiteisėję procesiniai sprendimai, kuriais nustatyta, jog ginčo statinys pastatytas teisėtai, turint tinkamai išduotus (įformintus) statybą leidžiančius dokumentus.

20. Atsiliepimu trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinio skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nacionalinė žemės tarnyba tiek atsiliepimu į ieškovų ieškinį Varėnos rajono apylinkės teismui, tiek atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą apie bylos esmę nepasisakė, Varėnos rajono apylinkės teismo prašė pašalinti ją iš bylos, motyvuodama tuo, kad teismo sprendimas neturės įtakos Nacionalinės žemės tarnybos teisėms ir pareigoms.
2. Šioje civilinėje byloje yra kilęs ginčas dėl kelio servituto būtinumo ir statybos teisėtumo privačiame ieškovams priklausančiame žemės sklype, o pagal atliekamas funkcijas bei priskirtą kompetenciją Nacionalinė žemės tarnyba nėra įgaliota spręsti servituto nustatymo privačiuose žemės sklypuose klausimų ar statybos privačios žemės sklypuose teisėtumo klausimų, taip pat vertinti, ar asmenys teisėtai naudojasi privatiems asmenims priklausančiais statiniais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo teisinio pagrindo

21. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl servituto pripažinimo pasibaigusiu, sprendimo motyvuose nepasisakė dėl ieškovų ieškinyje nurodyto servituto pasibaigimo pagrindo – tarnaujančiojo daikto būklės pablogėjimo (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šios aplinkybės nelaikė absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl kasatorių apeliacinio skundo argumentų dėl servituto pasibaigimo CK 4.133 straipsnyje ir 4.134 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais. Be to, teismai nagrinėjo ne statybos dokumentų išdavimo teisėtumą, kaip nurodyta ieškinyje, o statybų teisėtumą, t. y. neišsprendė byloje pareikšto reikalavimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
22. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, pagal minėto straipsnio 2 dalies 7 punktą absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu taip pat laikomas byloje pareikštų reikalavimų neišsprendimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis).
23. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste.
24. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų kasacijos pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis neturėtų būti naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.).
25. Pažymėtina ir tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92, par. 56; 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Marini prieš Albaniją, peticijos Nr. 3738/02, par. 105).   
26. Reikalavimai dėl motyvavimo ar visų pareikštų reikalavimų išsprendimo vienodai taikomi tiek pirmosios instancijos teismo sprendimui, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimui (nutarčiai). Todėl išsamių motyvų pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvimas, nors ir laikytinas CPK normų pažeidimu, taip pat pats savaime nelaikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, o turi būti vertinamas viso teismo sprendimo kontekste.
27. Ieškovai, pateikdami ieškinį, be kitų servituto pasibaigimo pagrindų, nurodė, kad servitutas turėtų būti laikomas pasibaigusiu, pablogėjus tarnaujančio daikto būklei (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau šį pagrindą nurodė deklaratyviai, nenurodydami jokių tokį pasibaigimo pagrindą patvirtinančių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teismas ištyrė ir įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes dėl tarnaujančiojo daikto – žemės sklypo – būklės, pripažino, kad kasatoriai neįrodė servituto pasibaigimo pagrindų, susijusių su tarnaujančiojo daikto – kasatorių žemės sklypo – būklės pasikeitimu. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų neišsamumo dėl šios dalies nelaikė absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Teisėjų kolegija dėl pirmiau aptartų motyvų pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad šis proceso teisės normų pažeidimas nesudaro pagrindo konstatuoti absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.
28. Ieškovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotu jų nurodomų servituto pasibaigimo pagrindų nebuvimu, apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo pirmosios instancijos teisme nurodytas servituto pasibaigimą pagrindžiančias aplinkybes. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo motyvų, šis teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo klausimu. Nors nagrinėjamu atveju ir būtų pagrindas konstatuoti apeliacinės instancijos teismo padarytą proceso teisės normų pažeidimą dėl motyvų neišsamumo, bet, vertinant nagrinėjamos bylos kontekste, visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą, todėl nėra pagrindo konstatuoti esminio proceso teisės normų pažeidimo, galėjusio turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
29. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų matyti, kad teismas vertino kasatorių ginčijamo 1977 m. rugsėjo 30 d. statybos leidimo Nr. 100 ir 1977 m. rugsėjo 30 d. atlikto sklypo plano patvirtinimo teisėtumą. Teismas nurodė, kad ginčo statinio statybai namų valdos žemės sklype neturėjo būti iš naujo skiriamas žemės sklypas, o statybos leidimas išduotas kompetentingo asmens, taip pat pasisakė dėl ginčo statinio registravimo viešame registre pareigos nebuvimo. Dėl šių priežasčių kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai neišsprendė ieškinyje pareikštų reikalavimų, nepagrįsti.

Dėl statybos leidimo teisėtumo

30. Ieškovai, ginčydami 1977 m. rugsėjo 30 d. išduotą statybos leidimą Nr. 100 statyti garažą, nurodo, kad patvirtintame sklypo plane nėra duomenų apie žemės sklypo skyrimą, todėl, nesant paskirto žemės sklypo, statybos leidimas negalėjo būti išduotas. Jie taip pat nurodo, kad, pažeidžiant 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimus, garažas nebuvo įregistruotas viešame registre, todėl statytojai neįgijo nuosavybės teisės į garažą. Dėl šios priežasties atsakovai yra neteisėti naudotojai ir neįgijo teisės paveldėti ginčo statinį.
31. Sprendžiant dėl ieškovų ginčijamų statybos leidimo ir sklypo plano patvirtinimo teisėtumo, taikytinos statybos leidimo ir sklypo plano tvirtinimo metu galiojusios teisės normos. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 570 buvo nustatyta, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Statybos leidimus rajoninio pavaldumo miestuose ir kaimo vietovėse, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, išduoda rajonų architektai. Tuo tarpu pagal pirmiau nurodytą teisės aktą Valstybiniam statybos ir architektūros reikalų komitetui buvo pavesta nustatyti statybos leidimų išdavimo ir sklypų skyrimo tvarką, bet šis komitetas nepriėmė sprendimų dėl statybos leidimų išdavimo ir žemės sklypų skyrimo. Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl priemonių individualinės statybos trūkumams pašalinti“ buvo nustatyta, kad individualinis statytojas namų valdoje gali statyti garažą iki 25 kv. m ploto.
32. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ginčo pastatas – dviejų boksų garažas – buvo pastatytas nacionalizuotoje namų valdoje. Teismai sprendė, kad, esant tokioms aplinkybėms, t. y. suteikiant teisę statyti namų valdoje statinį, ūkine paskirtimi susietą su gyvenamuoju namu, ginčo statinio statybai namų valdoje neturėjo būti iš naujo skiriamas žemės sklypas, todėl pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus kasatorių ieškinio argumentus dėl teisės normų pažeidimo, išduodant statybos leidimą.
33. Kasatoriai, nesutikdami su tokiomis bylą nagrinėjusių teismų išvadomis (nutarties 31 punktas), nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, taip pat nenurodė teisinių argumentų dėl teismo išvados neteisingumo. Kasatoriai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos su ginčo statinio statyba namų valdoje susijusios faktinės aplinkybės, nei tai padarė nagrinėję bylą teismai. Pažymėtina, kad kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriams nenurodant kitų teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimų ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumu.

Dėl servituto pasibaigimo pagrindus reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

34. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl servituto pabaigą reglamentuojančių normų netinkamo taikymo nagrinėjamoje byloje. Servituto pasibaigimo pagrindus nustato CK 4.130 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią servitutas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui. Įstatymo tiesiogiai įtvirtinta, kad servitutas gali pasibaigti tik CK 4.130 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais (CK 4.130 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad minėti servituto pasibaigimo pagrindai negali būti aiškinami plečiamai ir servituto pasibaigimas negali būti konstatuojamas kitais nei CK 4.130 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais. CK 4.131–1.37 straipsniai detalizuoja pirmiau aptartus servituto pasibaigimo pagrindus.
35. Nagrinėjamai bylai yra reikšmingi CK 4.130 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose nurodyti servituto pasibaigimo pagrindai, t. y. žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiam daiktui (CK 4.133 straipsnis), pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei (CK 4.134 straipsnis) bei išnykus servituto būtinumui (CK 4.135 straipsnis).
36. Vienas iš servituto pasibaigimo pagrindų yra viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto žuvimas (CK 4.130 straipsnio 3 punktas, 4.133 straipsnis). Įstatyme nėra nurodyta, kas laikoma daikto žuvimu. Tačiau atsižvelgiant į servituto esmę ir paskirtį, viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto žuvimu galėtų būti laikoma tokia daikto fizinė būklė, kai daiktas tiek pasikeičia, jog jis nustoja egzistuoti kaip toks fiziškai (pvz., statinio sugriuvimas). Daikto žuvimui negali būti prilyginamas toks daikto būklės pasikeitimas, kai dėl tam tikrų aplinkybių daiktas nebeatitinka savo pirminės paskirties ar atitinka ją tik iš dalies, tačiau fiziškai nėra susidėvėjęs ir gali tarnauti, nors ir kitokiai paskirčiai. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, bylą nagrinėję teismai pagrįstai nekonstatavo pirmiau nurodyto servituto pasibaigimo pagrindo, nes aplinkybė, kad 1977 metais pastatyti garažai tapo per maži didesniam šiuolaikiniam lengvajam automobiliui, negali būti pagrindas laikyti statinį žuvusiu. Nagrinėjamu atveju ginčo statinys gali būti naudojamas kitokiai paskirčiai (pvz., sandėliavimui, jame gali būti laikomos mažesnių gabaritų transporto priemonės ir pan.), be to, atsakovų teisės į ginčo statinį nepasibaigė, todėl patekimas į jį atsakovams privalo būti užtikrintas.
37. Tam, kad būtų galima konstatuoti CK 4.130 straipsnio 1 dalies 4 punkte, CK 4.134 straipsnyje nurodytą servituto pasibaigimo pagrindą, tarnaujantysis daiktas turi pablogėti tiek, kad nebegalėtų atlikti savo funkcijų viešpataujančiojo daikto atžvilgiu (CK 4.134 straipsnio 1 dalis). Iš esmės toks servituto pasibaigimo pagrindas taip pat sietinas su tarnaujančiojo daikto fizinės būklės pasikeitimu tiek, jog jis nebegali būti įprastai naudojamas pagal savo, kaip tarnaujančiojo daikto, funkcinę paskirtį. Tačiau toks servituto pasibaigimo pagrindas negali būti siejamas su viešpataujančiojo daikto būklės ar paskirties pasikeitimu. Be to, aptartu pagrindu servitutas baigiasi tik laikinai, kol tarnaujantysis daiktas atgaus savybes, dėl kurių jis vėl gali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijas, o tokias savybes tarnaujančiajam daiktui atgavus, servitutas atnaujinamas (CK 4.134 straipsnio 2 dalis).
38. Nagrinėjamoje byloje kasatoriai, teigdami, kad turi būti konstatuojamas servituto pasibaigimas dėl tarnaujančiojo daikto būklės pablogėjimo, nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių tarnaujančiojo daikto – jų žemės sklypo – būklės pablogėjimą, o nurodytos aplinkybės dėl ginčo statinio negali būti siejamos su servituto pasibaigimu aptartu pagrindu.
39. Servituto pasibaigimas gali būti konstatuojamas taip pat tuo atveju, kai išnyksta jo būtinumas (CK 4.134 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 4.135 straipsnis). CK 4.135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Jiems nesusitarus, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas (CK 4.135 straipsnio 2 dalis).
40. Servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi pasikeisti taip, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis). Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad, reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).
41. Nagrinėjamoje byloje teismų nenustatyta galimybė ginčo statinį naudoti ir patekti į jį kitokiu būdu nei per nustatytą kelio servitutą ieškovų žemės sklype. Ieškovai tokios galimybės taip pat neįrodinėjo. Teismai nustatė, kad ginčo statinys nėra fiziškai susidėvėjęs, atsakovų yra naudojamas. Aplinkybė, kad garažai yra per maži šiuo metu atsakovų turimiems automobiliams, nereiškia, kad atsakovams atsirado galimybė patekti į garažus kitokiu būdu nei per nustatytą kelio servitutą. Kaip jau minėta, ginčo statinys gali būti naudojamas kitokiems tikslams, o nustatytas servitutas to nedraudžia, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad ieškovai neįrodė aplinkybės, jog išnyko servituto būtinumas.
42. Ieškovai taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo konstatuoti servituto pabaigą CK 4.130 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu (tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku), nes pripažino, kad garažai yra kasatorių turimo gyvenamojo namo priklausiniai. Visų pirma, reikalavimas dėl servituto pasibaigimo tokiu pagrindu nebuvo reiškiamas kasatorių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas, nesant pareikšto reikalavimo, negalėjo spręsti dėl servituto pasibaigimo šiuo pagrindu (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 1 dalis). Antra vertus, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas apie garažų statinio sąsajumo ūkine paskirtimi su gyvenamuoju namu ir statybą namų valdoje, šia aplinkybe rėmėsi, spręsdamas, jog garažų statybai neturėjo būti iš naujo skiriamas žemės sklypas. Tačiau teismas atsakovų teisės į garažus nepaneigė.
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovai kasatorių žemės sklype nustatytą servitutą naudoja ne pagal tiesioginę jo paskirtį – patekti į atsakovams priklausantį ginčo statinį (CPK 4.113 straipsnis), nesudaro pagrindo pabaigti servitutą, tačiau sudaro teisinį pagrindą kasatoriams kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo dėl netinkamai naudojamo servituto. Tai ieškovams buvo išaiškinę teismai prieš tai nagrinėtoje civilinėje byloje.

Dėl procesinės bylos baigties

44. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad juos naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnis 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Kasaciniame teisme patirta 32,88 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. pažyma). Atmetus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorių lygiomis dalimis (po 8,22 Eur) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. A. K. (duomenys neskelbtini) S. I. R. (duomenys neskelbtini) A. Ž. (duomenys neskelbtini) ir P. K. (duomenys neskelbtini) po 8,22 Eur (aštuonis Eur 22 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Andžej Maciejevski

              Dalia Vasarienė

              Antanas Simniškis