Civilinė byla Nr. 3K-3-368/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 34.4.8; 34.4.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. spalio 4 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. D. skundą dėl atsisakymo išduoti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą; suinteresuoti asmenys: notarė Loreta Stankevičienė, P. P., J. M.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Skundo esmė

              Pareiškėja 2006 m. sausio 6 d. kreipėsi su skundu į Joniškio rajono apylinkės teismą ir nurodė, kad 2004 m. rugpjūčio 6 d. mirė jos motina E. P., kuria pareiškėja rūpinosi ir kurią prižiūrėjo. Po motinos mirties pareiškėja kreipėsi į notarų biurą dėl paveldėjimo pagal įstatymą bylos užvedimo. Notarų biure pareiškėja sužinojo, kad jos motina ir tėvas 2002 m. vasario 1 d. sudarė testamentą, pagal kurį abu sutuoktiniai po kurio nors iš jų mirties paveldi vienas kito turtą. Pareiškėja kreipėsi į teismą, kuris 2005 m. vasario 21 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2002 m. vasario 1 d. testamento dalį, kuria jos motina visą turtą paliko savo sutuoktiniui P. P. Įsiteisėjus teismo sprendimui, pareiškėja pateikė motinos 1998 m. spalio 8 d. testamentą, kuriuo jai paliktas visas testatorės turtas, taip pat prašė notaro išduoti paveldėjimo teisės pagal nurodytą testamentą liudijimą. Notarė L. Stankevičienė 2005 m. gruodžio 15 d. nutarimu atsisakė išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės pagal 1998 m. spalio 8 d. testamentą liudijimą, atsisakymą grindė CK 5.17 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, ankstesnis netampa galiojančiu. Pareiškėja manė, kad notarės L. Stankevičienės nutarimas yra neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas. Pareiškėja prašė teismo įpareigoti notarę L. Stankevičienę išduoti paveldėjimo teisės pagal 1998 m. spalio 8 d. testamentą liudijimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

              Joniškio rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 28 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė. Teismas nutartyje nurodė, kad notaras teisingai vadovavosi CK 5.17 straipsnio 2 dalimi ir pagrįstai atsisakė išduoti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, nes pripažinus negaliojančiu 2002 m. vasario 1 d. testamento dalį dėl pareiškėjos motinos palikimo, 1998 m. spalio 8 d. testamentas netapo galiojančiu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos motina E. P. mirė 2004 m. rugpjūčio 6 d., todėl ši jos mirties data ir laikytina palikimo atsiradimo laiku. (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Teismas akcentavo, kad palikimas atsirado jau galiojant naujajam CK, todėl palikimo atsiradimo metu galiojo Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui.

              Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 6 d. nutartimi atmetė pareiškėjos atskirąjį skundą ir Joniškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad CK 5.17 straipsnio 2 dalies normos susijusios su CK 5.35 straipsnio normomis, kai vėliau sudarytas testamentas panaikina pirmesnį testamentą, tačiau toks veiksmas, kaip vienašalis sandoris, turi atitikti testatoriaus laisvą valią be prievartos ir suklydimo. Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas CK 5.17 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatė išimtis, susijusias su testatoriaus valiniu momentu. Teismas akcentavo, kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 21 d. sprendimu pripažinta negaliojančia 2002 m. vasario 1 d. testamento dalis, neatitikusi testatorės, kuri testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, valios. Teismo nuomone, CK 5.17 straipsnio 2 dalies normos savaime nustatančios ankstesnio testamento galiojimą, suprantamos ir turi būti taikomos tada, kada yra šiame įstatyme išvardytos išskirtinės sąlygos, konkretūs pagrindai. Teismas nurodė, kad, kitais pagrindais pripažinus negaliojančiu vėliausiai sudarytą testamentą, suinteresuoti asmenys gali kreiptis su ieškiniu teisminės gynybos dėl anksčiau patvirtinto testamento galiojimo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad notarė L. Stankevičienė, nesant teismo sprendimo, patvirtinančio testamento, kaip sandorio, galiojimą, neturėjo teisinio pagrindo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal E. P. 1998 m. spalio 8 d. testamentą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja V. D. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nutartį, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartį ir priimti naują nutartį, skundą patenkinant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nesivadovavo Civilinio kodekso patvirtinimo, įgyvendinimo ir įsigaliojimo įstatymo 40 straipsniu, todėl nagrinėjamam ginčui išspręsti nepagrįstai taikė CK 5.17 straipsnio 2 dalį. Kadangi pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įgyvendinimo ir įsigaliojimo įstatymo 40 straipsnį CK penktosios knygos normos dėl testamento turinio ir formos neturėjo būti taikomos kasatorės motinos 1998 m. spalio 8 d. testamentui, tai jo galiojimui, pripažinus negaliojančiu vėliau sudarytą testamentą, turėjo būti taikomos testamento sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK normos.
2. Teismai pažeidė bendrąjį teisės principą, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos dėl paveldėjimą reglamentuojančių teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu, nes CK 5.17 straipsnio 2 dalį taikė iki jos įsigaliojimo sudarytam testamentui. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teisės normos, panaikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, jog panaikinta norma nebeveikia į ateitį, bet nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-384/2001; 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. U. v. AB bankas „Hansabankas“, byla Nr. 3K-3-1132/2003).
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė 1964 m. CK 584 straipsnį, nes konstatavo, kad 1998 m. spalio 8 d. testamentas negalioja, ir nurodė kasatorei kreiptis su ieškiniu į teismą dėl šio testamento pripažinimo galiojančiu. 1964 m. CK 584 straipsnyje nebuvo nustatyta, kad, pripažinus negaliojančiu vėlesnį testamentą, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu, todėl, kasatorės nuomone, ankstesnis 1998 m. spalio 8 d. testamentas yra galiojantis, o jo galiojimui patvirtinti nereikia jokių papildomų juridinių procedūrų.

              Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo J. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė yra nesąžininga, nes tvirtino, kad tik ji viena rūpinosi jos ir suinteresuotų asmenų tėvais. J. M. teigia, kad jos motina jau 1998 m. spalio 8 d. sudarydama testamentą galėjo nesuprasti savo veiksmų prasmės. Suinteresuoto asmens nuomone, kasatorė yra nesąžininga ginčo šalis ir piktnaudžiauja, nes inspiruodama abiejų testamentų surašymą veikė prieš tėvų valią ir brolio bei sesers lygias teises į palikimą. Atsiliepime teigiama, kad kasatorė nepagrįstai remiasi kasacinio teismo dviejomis nutartimis, nes neatitinka jų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, be to, iškraipomas nutarčių tekstas. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus pačios kasatorės paaiškinimus, kad testatorės valia buvo palikti turtą tik vienam įpėdiniui. Atsiliepime tvirtinama, kad, vadovaujantis 1964 m. CK 572 straipsnio 1 dalimi, kasatorė neturi teisės paveldėti, nes po motinos mirties veikė prieš palikėją – savo ir suinteresuotų asmenų J. M. bei J. P. tėvą P. P. Suinteresuotas asmuo J. M. nurodo, kad pagal CK 584 straipsnio 1 dalį sudarę naują testamentą testatorė E. P. ir jos sutuoktinis P. P. panaikino ankstesnį testatorės 1998 m. spalio 8 d. testamentą, todėl kasatorė nepagrįstai teigia, kad šis testamentas galioja.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo notarė L. Stankevičienė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma, kad notaras atsisakė išduoto paveldėjimo teisės pagal 1998 m. spalio 8 d. testamentą dėl to, kad yra neaiški įstatymų leidėjo valia dėl CK 5.17 straipsnio 2 dalies, bet ne dėl to, kad testamento forma ar turinys neatitiko įstatymo reikalavimo. Atsiliepime taip pat teigiama, kad teismai teisingai taikė Civilinio proceso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalį. Be to, suinteresuotas asmuo nurodo, kad šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies ir CK 1.5 straipsnio nuostatos dėl teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų taikymo neišsprendžia problemos, nes tokia pati situacija taip pat gali atsirasti tada, jeigu abu testamentai būtų sudaryti galiojant naujajam CK.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjos motina E. P. 1998 m. spalio 8 d. sudarė testamentą, kuriuo visą turtą paliko pareiškėjai. Vėliau pareiškėjos motina ir jos sutuoktinis P. P. 2002 m. vasario 1 d. sudarė bendrąjį sutuoktinių testamentą, kuriuo savo turtą paliko vienas kitam. Pareiškėjos motina mirė 2004 m. rugpjūčio 6 d., o tėvas P. P. – 2006 m. rugpjūčio 16 d. Joniškio rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 21 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2002 m. vasario 1 d. testamento dalį, kuria pareiškėjos motina visą turtą paliko savo sutuoktiniui. Notarė L. Stankevičienė atsisakė išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės pagal 1998 m. spalio 8 d. testamentą liudijimą.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje keliamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių anksčiau sudaryto testamento negaliojimą arba galiojimą, nuginčijus vėlesnį testamentą, aiškinimo ir taikymo klausimas (CK 5.17 straipsnio 2 dalis). Tai yra teisės klausimas, todėl teisėjų kolegija dėl jo pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis skundas netenkinamas, bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai paliekami nepakeisti dėl tokių argumentų ir motyvų.

Kasatorė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nustatydami, ar galioja 1998 metų pareiškėjos motinos sudarytas testamentas, turėjo taikyti ne 2000 m., bet 1964 m. CK nuostatas (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. 2000 m. CK normų įsigaliojimo ir taikymo klausimai reglamentuoti Civilinio kodekso patvirtinimo, įgyvendinimo ir įsigaliojimo įstatyme. Kasatorės įsitikinimu, spręsdami 1998 metų testamento galiojimo klausimą teismai privalėjo vadovautis Civilinio kodekso patvirtinimo, įgyvendinimo ir įsigaliojimo įstatymo 40 straipsniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje teisės normoje reglamentuotas 2000 m. CK penktosios knygos normų taikymo testamento formai ir turiniui klausimas. Nagrinėjamojo byloje dalyvaujantys asmenys nekėlė, o teismai nesprendė klausimų, susijusių su 1998 metų pareiškėjos motinos testamento turiniu ir forma. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad 1998 metų testamento turinys ir forma šioje byloje neginčijami ir nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad nurodyto testamento galiojimo–negaliojimo klausimui spręsti turi būti taikoma Įsigaliojimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis, pagal kurią 2001 CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjos motina mirė 2004 m. rugpjūčio 6 d. Taigi ši data yra palikimo atsiradimo diena. Naujasis CK įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d., t. y. prieš palikimo atsiradimo momentą, todėl žemesniųjų instancijų teismai teisingai taikė ir aiškino Įsigaliojimo įstatymo 2 straipsnį, 38 straipsnio 1 dalį ir padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos motinos 1998 metų testamento galiojimo, pripažinus negaliojančiu vėliau sudarytą testamentą, klausimas turi būti sprendžiamas taikant 2000 m. CK normas.

Kasatorė teigia, kad žemesniųjų instancijų teismai pažeidė bendrąjį teisės principą lex rettro non agit ir nesivadovavo taikant šį principą suformuota kasacinio teismo praktika, nes CK 5.12 straipsnio 2 dalį taikė 1998 metais, t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo sudarytam testamentui (antrasis kasacinio teismo argumentas). Teisėjų kolegija nurodo, kad šis kasacinio skundo argumentas iš esmės susijęs su pirmuoju ir šį tik papildo. Kadangi kasatorės motinos 1998 metų testamento galiojimas priklauso nuo vėliau sudaryto testamento nuginčijimo, bet ne nuo 1998 metų testamento formos ir turinio neatitikties įstatyme nustatytiems reikalavimams, tai teisėjų kolegija atmeta taip pat ir antrąjį kasatorės argumentą, remdamasi tais pačiais motyvais, kuriais atmestas pirmasis kasacinio skundo argumentas. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, aiškinant ir taikant CK 1.7 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatytas pirmiau nurodytas teisės principas.

Kasatorė tvirtina, kad 1998 m. spalio 8 d. testamentas yra galiojantis, nes 1964 m. CK 584 straipsnyje nebuvo nustatyta, kad, pripažinus negaliojančiu vėlesnį testamentą, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu (trečiasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija pirmiau nurodė, kad nagrinėjam ginčui spręsti taikomas 2000 m., bet ne 1964 m. CK. Anksčiau sudaryto testamento galiojimo, pripažinus negaliojančiu vėlesnį testamentą, klausimas reglamentuotas CK 5.17 straipsnio 2 dalyje, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai ja vadovavosi. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinti testamento pripažinimo negaliojančiu padariniai ir nustatyta bendroji taisyklė, kad, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu, nes, įprastomis aplinkybėmis sudarydamas naują testamentą, testatorius išreiškia valią panaikinti ankstesnį testamentą arba pakeisti konkrečias jo dalis (CK 5.35 straipsnio 2 dalis). Straipsnyje daromos tik trys išimtys, ir ankstesnis testamentas lieka galioti tais atvejais, kai vėlesnį testamentą testatorius sudarė ne laisva valia  (testamentas sudarytas dėl smurto, realaus grasinimo) arba neturėdamas teisės sudaryti vėlesnį testamentą (teismo sprendimu pripažintas neveiksniu arba būdamas toks, kurio veiksnumas apribotas) (CK 1.84, 1.85, 1.91 straipsniai). Šiais trimis atvejais vėlesniame testamente išreikšta testatoriaus valia nesusiformavusi laisvai arba yra išreikšta asmens, kuris neturėjo teisės sudaryti testamentą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, atlikęs formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, Joniškio rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 21 d. sprendimu už akių kasatorės tėvų 2002 metų bendrojo sutuoktinių testamento dalį pripažino negaliojančia pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį kaip sandorį, sudarytą veiksnaus asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Prie CK 5.17 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrosios taisyklės išimčių neįtvirtintas CK 1.89 straipsnyje nustatytas sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindas. Iš CK 5.17 straipsnio 2 dalies formuluotės „(...) netampa galiojančiu, išskyrus atvejus, kai (...)“ matyti, kad ši teisės norma yra imperatyvioji. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad draudžiama imperatyviąją CK 5.17 straipsnio 2 dalį aiškinti plečiamai ir negalima sutapatinti teisinių padarinių, kurie atsiranda pripažinus negaliojančiu vėliau sudarytą testamentą CK 1.84 ir 1.89 straipsniuose nustatytais pagrindais. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje civilinėje byloje teismai teisingai taikė ir aiškino CK 5.17 straipsnio 2 dalį bei padarė šia teisės norma pagrįstą išvadą, kad teismui pripažinus negaliojančiu vėliau sudarytą testamentą tuo pagrindu, jog jį sudarė asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ankstesnis testamentas netampa galiojančiu. Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju susidarė paveldėjimo pagal įstatymą civiliniai teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą, prašydama pripažinti galiojančiu motinos 1998 metų testamentą ir, tik teismui pripažinus jį galiojančiu, reikalauti, kad notaras išduotų paveldėjimo teisės pagal nurodytą testamentą liudijimą.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisės normas (CK 5.17 straipsnio 2 dalis, 5.35 straipsnių 2 dalis), todėl nėra pagrindo naikinti teismų procesinių sprendimų remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais.

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

              Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.