Baudžiamoji byla Nr. 1A-574-634/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-65036-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1;
2.4.7
(S)
Kauno apygardos teismas
N u T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 21 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,
sekretoriaujant Urtei Piluckei,
dalyvaujant prokurorui A. Č.,
nuteistojo V. G. gynėjui advokatui R. G.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 139 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL, tai yra 3000 Eur bauda.
Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. G. priteista Kauno teritorinei ligonių kasai 571,64 Eur turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiosios E. U. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. G. priteista nukentėjusiajai E. U. 1036,98 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo bei 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Nukentėjusiosios E. U. turėtos atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir iš V. G. priteista nukentėjusiajai E. U. 2380 Eur atstovavimo išlaidų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. V. G. nuteistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžiu už tai, kad būdamas vokiečių aviganių veislės šuns laikytojas, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnyje numatytą bendrąją pareigą kiekvienam asmeniui laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto (gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui) reikalavimus bei Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 25.4. punkto (uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas, tačiau gyvūno savininkas arba atsakingas asmuo privalo užtikrinti, kad šuo negalėtų išbėgti iš teritorijos) ir 25.7. punkto (voljeras, narvas ar kita laikymo įranga, kuriuose laikomi šunys, turi būti įrengti taip, kad juose laikomi šunys, priklausomai nuo jų dydžio, negalėtų iš jų iššokti ar kitu būdu pabėgti) reikalavimus, su šunimi elgėsi neatsargiai (nusikalstamai nerūpestingai) ir neužtikrino, kad šuo nesukels grėsmės žmonių gyvybei ar sveikatai, dėl ko (duomenys neskelbtini), vokiečių aviganių veislės šuniui išbėgus pro neuždarytus namo kiemo, adresu: (duomenys neskelbtini), vartus į (duomenys neskelbtini), ir šalia (duomenys neskelbtini) namo užpuolė ir apkandžiojo nepilnametę E. U., gimusią (duomenys neskelbtini), padarydamas jai kastinę dešinės blauzdos žaizdą su dešinės blauzdos dvilypio raumens pažeidimu, odos nubrozdinimus dešinėje blauzdoje, sukėlusius nepilnametei nukentėjusiajai E. U. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Veika kvalifikuota pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad:
1.1. V. G., būdamas šuns laikytojas, neužtikrino, kad šuo neišbėgtų iš kiemo, su šunimi elgėsi neatsargiai ir neužtikrino, kad šuo nekeltų grėsmės žmonių gyvybei ar sveikatai, dėl ko šuo išbėgo pro neuždarytus namo kiemo vartus bei užpuolė ir apkandžiojo nepilnametę E. U., padarydamas jai kąstinę dešinės blauzdos žaizdą su dešinės blauzdos dvilypio raumens pažeidimu, odos nubrozdinimus dešinėje blauzdoje, sukėlusius nepilnametei nukentėjusiajai E. U. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
1.2. Objektyviai būtent kaltinamojo veika, o tiksliau, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo bei Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosios vietovėse taisyklių nepaisymas buvo E. U. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis ir tai yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra visų įtvirtintų nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnyje, objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, todėl V. G. pripažintas kaltu nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
1.3. Teismas, įvertinęs V. G. charakterizuojančius duomenis, tai, kad jo teistumas išnykęs, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, yra dirbantis, sprendė, kad bausmės tikslai kaltinamajam gali būti pasiekti paskyrus sankcijose numatytą bausmės rūšį - baudą, jos dydį nustatant artimą minimaliai.
1.4. Teismas nustatė, kad nukentėjusiosios turtinę žalą sudaro: 980 Eur išlaidos už randų po traumos korekcijos procedūras frakciniu CO2 lazeriu, kurias patvirtina 2018 m. lapkričio 16 d. pažyma iš UAB „E. k.“ bei 56,98 Eur išlaidos už priemones traumos gydymui. Teismas sprendė, kad nors lazerinės procedūros dar neatliktos, tačiau jų atlikimas šalinant randus yra būtinas. Šios išlaidos yra būtinos, ir objektyviai, kiek tai įmanoma, gali padėti asmeniui susigrąžinti sveikatą, buvusią iki sužalojimo, ir nukentėjusioji turi teisę į tokių išlaidų atlyginimą.
1.5. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl patirto sužalojimo ji jautė fizinį skausmą, didelius nepatogumus bei dvasines kančias, buvo gydoma, todėl buvo apribota galimybė judėti, sportuoti. Akivaizdu, kad sužalojimas, jo padarymo aplinkybės ir gydymas jai sukėlė stresą, jaudulį, nepatogumus, apribojo galimybę dalyvauti viešame gyvenime. Atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusioji yra jauno amžiaus, todėl likę žymūs randai matomoje vietoje, apriboja jos viešą gyvenimą, galimybę rengtis įvairiais rūbais, sukelia kompleksus jauno amžiaus asmeniui. Teismas sprendė, kad nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti priteista 2000 Eur suma būtų adekvati, proporcinga jos patirtiems išgyvenimams.
1.6. Nukentėjusiosios E. U. patirtos išlaidos už advokato padėjėjo suteiktas paslaugas įrodytos pateiktais dokumentais – sąskaitomis, pinigų priėmimo kvitais, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji už jos atstovavimą procese advokatui sumokėjo 2380 Eur. Nukentėjusiosios atstovui sumokėta suma už teisinę pagalbą atitinka darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijus, todėl pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš kaltinamojo V. G..
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 8 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
3.1. Skunde nurodoma, kad BK 139 straipsnio 1 dalis taikoma tada, kai nustatoma, jog objektyviai būtent kaltininko veika buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir, kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti pagrindinę sąlygą, t. y. dėl kieno ir kokių veiksmų E. U. buvo sužalota ar patyrė sužalojimus.
3.2. Byloje neginčijamai nustatyta, kad E. U. sužalojo šuo. Taip pat nustatyta, kad įvykio metu, kai E. U. buvo sužalota, buvo du vokiečių aviganių šunys, iš kurių vienas nuosavybės teise priklausė jo sugyventinei D. V., o kitas nukentėjusiajai E. U. Taip pat nustatyta, kad abu šunys buvo be antsnukių. Tačiau tiek nustatytų aplinkybių nepakanka asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju nėra nustatyta, kurioje vietoje buvo sužalota E. U., kuris iš šunų ją sužalojo bei kas yra atsakingas už įkandusį šunį.
3.3. Tiek Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, tiek Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 12 d. įsakymu patvirtintos taisyklės dėl gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse, yra taikomos gyvūno savininkui arba laikytojui. Tačiau jis nėra vokiečio aviganio, kuris dalyvavo įvykyje, kurio metu buvo sužalota E. U., nei savininkas, nei laikytojas. Šuns savininkė yra jo sugyventinė D. V., kuri šį šunį gavo dovanų. Vien tai, kad jam nuosavybės teise priklausančiame name gyveno jo sugyventinė su šunimi, dar nereiškia, kad jis yra šio šuns laikytojas. Pažymėjo, kad jo gyvenamoji ir darbo vieta yra Norvegijoje, todėl jis negali būti šuns laikytoju. Vien tas faktas, kad įvykio metu jis buvo namuose, o šuns savininkė buvo darbe, nereiškia, kad jis buvo šuns laikytojas.
3.4. D. V. šuo turėjo voljerą ir jame būdavo, išskyrus atvejus, kai šuo vaikštinėdavo po aptvertą teritoriją. Įvykio metu D. V. šuo buvo jo sklypo teritorijoje, kuri yra aptverta ir joje įrengtas voljeras, tačiau šuo išbėgo iš kiemo, kadangi buvo praviri varteliai ir tarpuvartėje pasirodė E. U. šuo. D. V. šuo bandė pasivyti jo kieme pasirodžiusį vokiečių aviganį, kuris buvo be pavadėlio ir antsnukio ir tada tarp šunų įvyko kova, į kurią savo veiksmais, t. y. kojų ir rankų judesiais bandė įsikišti nukentėjusioji E. U., ir dėl to ji patyrė sužalojimus. Taigi, E. U. pati netinkamai vedžiodama savo šunį pažeidė gyvūno laikymo taisykles, kas galėjo įtakoti jos sužalojimą.
3.5. Šiuo atveju nebuvo tinkamai įvertintos teisės normos, kurių pažeidimu jis buvo kaltinamas, kadangi nebuvo nustatyta, kuris šuo apkandžiojo ir kas yra šuns, kuris apkandžiojo, savininkas ir laikytojas. Taip pat nebuvo nustatyta, kokiomis aplinkybėmis ir kur buvo sužalota E. U. ir jos veiksmai, t. y. ar šuns vedimas gyvenvietėje be antsnukio ir pavadžio neįtakojo, kad šuo įbėgo į privačią teritoriją ir buvo priežastis dėl ko šunys susipjovė tarpusavyje ir dėl ko E. U. skirdama šunis (tai darė koja spirdama į šunį) neišprovokavo momentinę šuns gynybos reakciją, dėl ko šuo įkando į koją.
3.6. Skundžiamame nuosprendyje yra nurodoma, kad buvo apklausta daug liudytojų, tačiau iš esmės jų parodymai nėra vertingi byloje, kadangi apie įvykį gali paliudyti tik jis ir nukentėjusioji E. U.. Kiti liudytojai įvykio vietoje nebuvo ir jokių aplinkybių nematė. Teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusios motinos I. B. parodymus, kadangi ji parodymus davė iš to ką išgirdėjo iš dukros ir jos parodymai yra apie savo artimą asmenį.
3.7. Pirmosios instancijos teismas jo kaltę nustatė iš vieno įrodymo, t. y. prašymo prokurorei ikiteisminio tyrimo metu, kuriame prašė leisti išvykti dirbti į Norvegiją, kadangi reikės uždirbti pinigų atlyginti žalą. Daugiau jokių įrodymų teismas nenurodė, kaip jo kaltės įrodymo. Pažymėjo, kad prašymą pateikė, kadangi tikėjo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai reikšdami jam įtarimus turi pakankamą pagrindą, kad ten yra jo kaltė, tačiau susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga pamatė, kad jokių realių duomenų, kurie pagrįstų, jog D. V. šuo įkando nukentėjusiajai nėra.
3.8. Be to, teismas jį nuteisė tik pagal nukentėjusiosios prieštaringus parodymus, t. y. pareiškėja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įkando D. V. šuo į jos koją ir ji svetimam ir nepažįstam šuniui kišo rankas į dantis ir taip atidarė žandikaulį ir išsilaisvino. Posėdžio metu, apklaustas šunų ekspertas nurodė, kad vokiečių aviganio šuns žandikaulį svetimam žmogui galima atverti, tik dviem būdais, t. y. lazda ar kitu daiktu judinant palei uodegą, taikant į išeinamąją angą arba spausti pirštais virš žandikaulių. Kitų būdų atverti vokiečių aviganio sukąstus dantis nėra įmanoma. Taip pat posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad rankų nesusižalojo, nors šuns gynybinės reakcijos metu bet koks rankos kišimas į nasrus reikštų rankų apkandžiojimą. Šie neaiškumai nebuvo teismo išaiškinti.
3.9. Taip pat nebuvo nustatyta, dėl kokių priežasčių iškart po įvykio nebuvo fiksuoti E. U. sužalojimai ir šių duomenų byloje nėra. Taip pat nebuvo atlikta ekspertizė, t. y. nebuvo po įvykio nuimti abiejų šunų dantų sąkandžiai, kuriuos būtų galima įvertinti ir galutinai nustatyti, kuris šuo įkando. Be to, teismas vertino, kad E. U. šuo jai įkasti negalėjo, nes buvo jaunas, tačiau koks tikslus šuns amžius, negalėjo nurodyti. Ikiteisminio tyrimo metu E. U. šuns amžius keitėsi nuo 6/7 mėnesių iki beveik metų. Šie duomenys yra svarbūs, nes įtakoja galimybę tiksliai nustatyti ar galėjo ją apkandžioti pačios E. U. šuo. Liudytoja D. V. girdėjo, kad kai iš ligoninės grįžo E. U., ji nuėjo pas savo šunį ir sudavė jam kelis kartus. Šios aplinkybės teismo nebuvo įvertintos. Tai parodo, kad nebuvo tinkamai atliktas įrodymų vertinimas ir nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp įrodymų.
3.10. Apeliantas nesutinka, kad jam paskirta 3000 Eur bauda bus pasiekti bausmės tikslai. Be to, nesutinka, kad padarė nusikalstamą veiką. Paaiškino, kad dėl šios bylos jam nuolat teko vykti iš savo darbovietės Norvegijoje į Lietuvą, dėl ko jis Norvegijoje prarado darbą ir šiuo metu gyvena tik iš bedarbio pašalpos, todėl tokio dydžio baudą sumokėti šiuo metu jam būtų per sunku.
3.11. Nukentėjusioji nurodė, kad turtinė žala yra 980 Eur išlaidos už randų po traumos korekcijos procedūras lazeriu bei 56,98 Eur išlaidos už priemones traumos gydymui. Tačiau nukentėjusioji nėra pateikusi duomenų dėl 56,98 Eur išlaidų už priemonės traumos gydymui. Atkreipiamas dėmesys, kad iki šios dienos, t. y. po įvykio praėjus daugiau nei trims metams, nukentėjusioji jokių realių veiksmų dėl randų šalinimo nesiėmė. Be to, nukentėjusiosios pateiktoje Estetinės medicinos klinikos siūlyme šalinti randus nurodyta, kad randai bus šalinami atliekant korekcijos procedūras lazeriu, tačiau elektroniniame šios medicinos įstaigos puslapyje nurodyta, kad šioje įstaigoje dirba tik viena gydytoja - D. B., kuri yra vidaus ligų gydytoja, t. y. niekaip nėra susijusi ar turinti įgūdžių gydyti randus. Taigi, šiuo atveju civilinį ieškinį teismas turėjo palikti nenagrinėtą, kadangi nėra jokių realių duomenų apie tokias patirtas ar galimas patirti išlaidas.
3.12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kadangi iš esmės nebuvo pateikti jokie įrodymai, išskyrus pačios nukentėjusiosios paaiškinimus apie patirtus išgyvenimus ir baimę šunims. Šie nukentėjusios paaiškinimai nėra įrodyti, nukentėjusioji ir po įvykio augino savo vokiečių aviganį. Be to, nėra duomenų, kad nukentėjusioji kreipėsi į psichologą ar kitą gydytoją dėl nemigos, nerimo. Taip pat, nėra duomenų, kad jai buvo skirti medikamentai. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo aplinkybės, kad tuo pačiu laikotarpiu į nukentėjusiosios gyvenamąją vietą buvo ne kartą atvykę policijos pareigūnai ir vieną kartą dėl to, kad nukentėjusiosios motina, nukentėjusiajai būnant namuose, peiliu sužalojo savo sugyventinį. Taigi, tuo metu nukentėjusioji galėjo išgyventi ne vieną įvykį, kuris galėjo sukelti neigiamas pasekmes, todėl teismas turėjo išsiaiškinti šias aplinkybes.
3.13. Nukentėjusiąją atstovavo advokato padėjėjas, procesiniai dokumentai, išskyrus civilinį ieškinį, kuris nebuvo sudėtingas, nebuvo rengiami, taip pat nebuvo keliami teisės taikymo ir aiškinimo klausimai. Teismo posėdžių nebuvo daug, todėl 2380 Eur atstovavimo išlaidų suma yra per didelė ir turėtų teismo būti mažinama.
Nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad V. G. kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nuteistojo kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant V. G. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakojusio nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
6. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių ir yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
7. Nuteistasis V. G. ginčija savo kaltę ir teigia, kad nėra nustatyta, kurioje vietoje buvo sužalota E. U., kuris iš šunų ją sužalojo bei kas yra atsakingas už įkandusį šunį. Tačiau tokie nuteistojo parodymai paneigti bylos nagrinėjimo metu ištirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis.
8. Iš nuteistojo V. G. parodymų nustatyta, kad jis gyvena nuosavoje valdoje, adresu: (duomenys neskelbtini), (kur įvyko įvykis), teritorija aptverta tvora. Jis turi vokiečių aviganių veislės šunį, kuriam yra 6 metai. 2017 m. gruodžio 13 d. kai jis išėjo pro garažo duris, šuo išbėgo į kiemo teritoriją ir pradėjo bėgti link vartų. Jis pamatė žmogaus siluetą ir prie vartų du šunis - jo ir nukentėjusiosios E. U. Jos šuo lakstė po jo kiemą, todėl mano, kad ji galimai atėjo į jo sklypą pasiimti šuns. Jis matė, kaip abu šunys konfliktuoja, sukosi aplink E. U. kojas, o ji su kojomis mosikavo tarp jų. Jis pribėgo prie E. U. ir pasiėmė savo šunį. E. U. jam pasakė, kad jai jo šuo įkando. Jis mano, kad nukentėjusioji galėjo nesuprasti, kuris šuo jai įkando, nes buvo prietema. Paprašius parodyti, kur įkando, E. U. pakėlė džinsus ir jis pamatė blauzdos srityje duobutes. Jis jai pasiūlė skubią pagalbą, bet ji atsisakė ir nuėjo namo. Su E. U. motina I. B. ir jos sugyventiniu, santykiai konfliktiški, todėl jis per nukentėjusiosios tėvą domėjosi kaip E. U. laikosi po šuns įkandimo, draugiškai siūlė 1000-1500 Eur už jos sužalojimą, kadangi jie kaimynai. Jo ir E. U. šunys panašūs, abu vokiečių aviganių veislės, tačiau jos šuo jaunas, iki metų. Kadangi E. U. su jo šunimi pažįstama seniai, todėl jis jai įkasti galėjo tik tuomet, jei ji jam spyrė. Patvirtino, kad jo šuo buvo be apynasrio ir be pavadėlio, kiemo varteliai buvo praviri. Jam neįtikėtini atrodo E. U. parodymai, kad ji atidarė vilkinio šuns nasrus, kad ištrauktų koją. Jis tik matė, kaip ji mosikavo su rankomis, po ko jis greitai įvarė savo šunį į voljerą, o E. U. šuo kažkur dingo.
9. Iš nukentėjusiosios E. U. parodymų nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 13 d. ji ėjo namo su savo vokiečių aviganių veislės šunimi, kurį buvo prisirišusi su pavadėliu. Tuo metu jos šuo buvo 6 mėnesių. Jai būnant gal apie 20 metrų iki kaimyno sklypo, pamatė V. G., išėjusį už savo vartų su palaidu šunimi, kuris buvo be pavadėlio ir apynasrio. V. G. šuo puolė prie jos šuns. Jos šuo pradėjo cypti ir ji labai išsigando, kadangi prieš tai šitas vilkšunis buvo įbėgęs į jų kiemą ir papjovęs du jos mažesnius šunis. V. G. šuniui užpuolus jos šunį, ji bandė apsaugoti bei ginti savo šunį. Kai ji bandė šunį nustumti, V. G. šuo jai įsikabino į dešinės kojos blauzdą ir iškando kojos raumenį. Jai labai skaudėjo, ji rėkė, bandė rankomis praverti jo žandikaulį, kad atsikabintų, bet jai nepavyko. Tada ji paleido savo šuns pavadėlį ir jos šuo pradėjo bėgti link savo namų. Tada V. G. šuo atsikabino nuo jos kojos ir pradėjo bėgti link jos šuns. Nors jai labai skaudėjo koją, ji bėgo iš paskos, kad apgintų savo šunį. V. G. matė įvykį, kaip ji rėkė, kad jai skauda. V. G. tuo momentu pašaukė pas save savo šunį ir jį uždarė. Kai grįžo namo, jai pradėjo labai skaudėti koją, o kai ją nešė į greitosios pagalbos automobilį, ji jau nepaėjo. Po šio įvykio jai yra psichologinė trauma, bijo viena eiti ta gatve, dėl baimės dabar savo šunį vedžioja labai retai. Po įkandimo liko dideli randai, dėl kurių atsirado kompleksai. Tolimesnis gydymas panaikintų rando spalvą, bet paties rando ne. Ji naudojo pleistrus nuo randų, o po to buvo nuvykusi į kliniką, kur jai pateikė sąskaitą už gydymą. Parodė, kad pas V. G. kieme yra buvusi tik vaikystėje. Su V. G. šunimi nebendravo, nežaidė. Ji atpažįsta kaimyno V. G. šunį iš spalvos, dydžio. Kai dabar eina pro kaimynus, įsijungia kamerą, kad turėtų įrodymą, jeigu vėl ją užpultų. Dėl patirtų sužalojimų ji negalėjo dalyvauti geriausio draugo gimtadienyje, praleido visas abitūros šventes mokykloje, kas po to įtakojo bendravimą su klasiokais. Liko trauma ir dėl to, kad turėjo sėdėti neįgaliojo vežimėlyje, kai negalėjo paeiti, tada buvo išsigandusi, kad ateityje nebevaikščios. Po šio įvykio sapnavo daug košmarų, kankino bemiegės naktys, ilgai negalėjo sportuoti.
10. Nukentėjusioji tiek pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką, tiek ikiteisminio tyrimo apklausos metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuosekliai nurodė visas įvykio aplinkybes, paneigė, kad V. G. šuo buvo erzinamas, paaiškino, kad gynė savo šunį nuo jį užpuolusio šuns ir dėl to nukentėjo pati. Jos parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, esminių prieštaravimų parodymuose nenustatyta, todėl teismas neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios E. U. duotais parodymais. Apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiosios parodymai yra neteisingi, nes ji nurodė, jog įvykio metu kišo rankas į šuns nasrus, bet rankų nesusižalojo, atmetamas kaip nepagrįstas. Akivaizdu, kad stresinėje situacijoje žmonės gali netiksliai prisiminti kai kurias įvykio detales. Be to, teismo vertinimu, bandant rankomis praverti šuns žandikaulį, kuris yra sukandęs koją, visiškai tikėtina, kad jokių sužalojimų ant rankų šuo galėjo ir nepadaryti, nes tuo metu jis buvo sukandęs nukentėjusiosios kojos blauzdą. Jokių esminių prieštaravimų nukentėjusiosios parodymuose nėra, o neesminių detalių nesutapimai nukentėjusiosios parodymuose nesudaro pagrindo šiuos parodymus vertinti kaip nepatikimus.
11. Iš liudytojos I. B. parodymų nustatyta, kad dukra E. U. su šuniu buvo išėjusi į parduotuvę, o grįžusi namo papasakojo, kad jai įkando kaimynų šuo. Dukra buvo visa purvina, sakė, kad gynė savo šuniuką nuo jį užpuolusio V. G. šuns, ji verkė, parodė žaizdą, po ko jai buvo šokas. Dukros kojoje buvo didelės kąstinės žaizdos, todėl ją išvežė į ligoninę, po to ją operavo ir iki Kalėdų dukra gulėjo ligoninėje. Dukrai buvo labai sunku, ji bijojo eiti į mokyklą ta gatve. Yra mačiusi, kaip dukra eina ir prie įvykio vietos staiga sustoja, nes jai buvo likęs šokas. Po šio įvykio dukra tapo labai uždara, nelabai turi draugų, lankėsi pas gydytoją, psichologę. Estetinės medicinos klinikoje pasakė, kad randų išgydyti visiškai neišeis, padarė sąmatą kiek kainuotų gydymas. Dabar dukra dėl kojos kompleksuoja, nori toliau gydytis. Patvirtino, kad V. G. sugyventinė D. V. buvo atėjusi pas juos, bandė atsiprašyti, tačiau ji pasakė, kad kalbėtų su dukra. Dažnai matydavo pravirus kaimyno vartus ir lakstantį jų palaidą be apynasrio šunį. Jos nuomone, kaimynų šuo yra agresyvus. Anksčiau V. G. šuo buvo perkandęs jų kitą mažesnį šunį. Jeigu V. G. būtų atsiprašęs, jie būtų sutikę nutraukti bylą.
12. Iš liudytojų G. J., E. P. ir R. G. parodymų nustatyta, kad jie yra bylos šalių kaimynai. Liudytojai patvirtino, kad V. G. sodyba yra aptverta tvora, tačiau vartai į gatvę kartais būna palikti atidaryti, o nuteistojo vokiečių aviganių veislės šuo išbėgdavo į gatvę be apynasrio ir be pavadėlio. Įvykio metu tokios veislės suaugusį šunį turėjo tik V. G., kiti kaimynai turėjo tos pačios veislės jaunus šunis, kurie skyrėsi dydžiu. Liudytojai paties įvykio nematė, tačiau girdėjo, kad nuteistojo šuo apkandžiojo kaimynų dukrą E. U.. Kaimynai patvirtino, kad jiems einant gatve, V. G. uždaroje teritorijoje esantis šuo pribėgdavo prie vartų, lodavo, atrodydavo agresyvus.
13. Abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu bei objektyvumu, iš esmės paneigiančių nuteistojo V. G. parodymus ir netiesiogiai patvirtinančių jo kaltę, pagrindo nėra. Aukščiau paminėtų liudytojai patvirtino, kad įvykio metu tik V. G. turėjo suaugusį vokiečių aviganių veislės šunį, kuris būna agresyvus, jų parodymai buvo nuoseklūs bei atitiko ir nukentėjusiosios E. U. parodymus. Nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių liudytojai siektų apkalbėti V. G., jį nepagrįstai apkaltinti. Apelianto argumentai, kad liudytojai įvykio vietoje nebuvo ir jokių aplinkybių nematė, o nukentėjusios motinos I. B. parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, atmetami kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų asmenų parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai tarpusavyje sudaro logišką seką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl V. G. padarytos nusikalstamos veikos.
14. Iš liudytojos D. V. parodymų nustatyta, kad ji yra V. G. sugyventinė. Ji turi vokiečių aviganių veislės šunį, kuriam yra 8 metai. Šuo jos klauso, bet labiausiai klauso V. G.. Dabar V. G. gyvena ne Lietuvoje, todėl kai jo nėra, ji prižiūri šunį. Panašų šunį jų gatvėje turi I. B. ir dar keli kaimynai, kurių pavardžių nežino. Įvykio ji nematė. Jai V. G. pasakė, kad vedė šunį į voljerą, atidarė garažo duris, šuo išbėgo, o kiemo vartai buvo praviri. Šuo pamatė kitą šunį ir nubėgo pas jį. Ji tiki, kad E. U. įkando šuo, tik neaišku, kuris šuo įkando, nes ji mosikavo rankomis ir kojomis. Po įvykio ji buvo atėjusi pasikalbėti su nukentėjusiosios motina, tačiau ši nekalbėjo, pasakė, kad jau yra iškelta baudžiamoji byla. E. U. šuo įvykio metu galėjo būti iki 1 metų amžiaus, bet ūgiu panašus, kadangi patinas. Ji nepastebėjo, kad po įvykio E. U. bijotų praeiti pro jų teritoriją.
15. Teismo vertinimu, liudytojos D. V. keliama versija, kad nukentėjusiajai galėjo įkasti jos pačios šuo, laikytina neobjektyvia. Liudytoja patvirtino, kad kiemo vartai buvo praviri, todėl jų šuo išbėgo iš teritorijos pamatęs kitą šunį. Liudytoja neneigė, kad po įvykio bandė susitarti su nukentėjusiosios motina, o tai patvirtina, kad ji taip pat neabejojo, jog būtent jų laikomas šuo sužalojo nukentėjusiąją, todėl bandė geruoju tartis dėl žalos atlyginimo. Šios liudytojos parodymus, kad nukentėjusioji mosikuodama rankomis ir kojomis galėjo išprovokuoti savo šuns įkandimą sau pačiai, teismas vertina kaip siekį padėti savo sugyventiniui V. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
16. Taigi, nors nuteistasis V. G. savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo nepripažino, tačiau jo kaltę įrodo byloje esančių įrodymų visuma – nukentėjusiosios E. U. ir liudytojų I. B., G. J., E. P. ir R. G. parodymai, taip pat kiti byloje esantys daiktiniai ir rašytiniai įrodymai.
17. Iš Kauno apskrities VPK 2017 m. gruodžio 13 d. gauto pareiškėjos I. B. pareiškimo nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 13 d., jai būnant namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), nepilnametė jos dukra apie 18 val. į namus grįžo kruvina. E. U. teigimu, jai einant į namus, iš kaimynų teritorijos, pro atidarytus kiemo vartus išbėgo palaidas vokiečių aviganių veislės šuo ir įkando E. U. į dešinės kojos blauzdą. E. U. pavykus išsilaisvinti, ji grįžo namo. Skubiai iškviesta greitoji medicinos pagalba. Lietuvos sveikatos medicinos universiteto ligoninės Kauno klinikose medikai, apžiūrėję E. U. žaizdą, pranešė, jog bus reikalinga operacija (1 t., b. l. 8–9, 12).
18. Iš Kauno apskrities VPK 2017 m. gruodžio 13 d., 18 val. 33 min. gauto sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojo pranešimo telefonu nustatyta, kad į Lietuvos sveikatos medicinos universiteto ligoninės Kauno klinikų Vaikų priėmimo skyrių pristatyta E. U., kurią užpuolė ir apkandžiojo šuo (1 t., b. l. 11).
19. Iš 2018 m. vasario 15 d. atlikto nukentėjusiosios E. U. parodymų patikrinimo vietoje, nustatyta vieta, kurioje įvyko įvykis (1 t., b. l. 69–73), todėl apelianto skundo argumentas, kad nėra nustatyta, kurioje vietoje buvo sužalota E. U., atmetamas kaip nepagrįstas. 2018 m. balandžio 27 d. V. G. parodymai patikrinti įvykio vietoje, prieštaravimų nenustatyta (1 t., b. l. 74–76). Iš fotonuotraukų nustatyta, kad nukentėjusiajai E. U. išlikę randai kojos blauzdoje (3 t., b. l. 132–137). Nustatyta, kad nukentėjusiosios E. U. šuo buvo su pavadėliu, kurį ji pateikė apžiūrai (1 t., b. l. 108–112).
20. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje nustatyta, kad E. U. konstatuota kąstinės dešinės blauzdos žaizdos su dešinės blauzdos dvilypio raumens pažeidimu, odos nubrozdinimai dešinėje blauzdoje, padaryti kietais bukais ar bukabriauniais daiktais, kuo galėjo būti ir šuns dantys. Trauminių poveikių skaičiaus detalizuoti negalima. Dėl kąstinių dešinės blauzdos žaizdų su dešinės blauzdos dvilypio raumens pažeidimu nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (b. l. 56–57).
21. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta ekspertė M. K. patvirtino duotą specialisto išvadą, jog E. U. konstatuotas kąstinės dešinės blauzdos žaizdos su dešinės blauzdos dvilypio raumens pažeidimu, odos nubrozdinimai dešinėje blauzdoje, padaryti kietais bukais ar bukabriauniais daiktais, kuo galėjo būti ir šuns dantys. Ekspertė patvirtino, kad iki gruodžio 22 d. nukentėjusioji gulėjo ligoninėje. Ji ją apžiūrinėjo 2019 m. gruodžio 27 d., tačiau tai neturėjo įtakos sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymui. Teismo posėdžio metu apžiūrėjusi nukentėjusiosios koją ekspertė patvirtino, kad nukentėjusiajai yra likę du randai, vienas užpakalinėje blauzdos pusėje, o kitas priekinėje blauzdos pusėje. Ekspertė patvirtino, kad randai patys neišnyks, o vaistai nuo randų tik šiek tiek gali pagerinti būklę.
22. Iš liudytojo V. G. parodymų nustatyta, kad jis yra gyvūnų globos asociacijos vadovas ir Baltijos kinologijos centro vadovas, kuris 23 metus vadovaudavo kinologijos skyriui. Liudytojas patvirtino, kad 5 metų šuo yra agresyvesnis, nei 6 mėnesių šuniukas, nes tokio amžiaus šuo yra dar besivystantis. Nagrinėjamu atveju šeimininkas turėjo prižiūrėti šunį taip, kad šuo nepatektų už saugomos teritorijos ribų. Taip pat šuns šeimininkas turi užtikrinti pašalinių asmenų nepatekimą į saugomą kiemo teritoriją. Jeigu žmogus neužtikrino, kad šuo nepabėgtų iš narvo, nenutrūktų nuo grandinės, tai yra šeimininko kaltė. Paaiškino, kad savas šuo gali įkasti savo šeimininkui, tačiau šiuo atveju to negalėjo būti, nes minimų šunų sąkandis yra labai skirtingas. Suaugusio šuns sąkandis yra gilus, stiprus, o mažo šuns sąkandis yra mažas. Pagal vokiečių aviganio elgseną, jis dažniausiai įkanda ir atsitraukia. Apsiginti nuo šuns reikia turėti specialių žinių. Žmogus, gindamas savo šunį, elgiasi spontaniškai ir tokiu atveju labai nukenčia.
23. Taigi nuteistojo V. G. argumentai, kad nukentėjusiąją E. U. galėjo apkandžioti jos pačios šuo, paneigti ne tik nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, tačiau ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, ekspertės M. K. bei kinologo V. G. parodymais apie tai, kad jauno šuns sąkandis yra mažas ir šiuo atveju taip sužaloti nukentėjusiąją E. U. negalėjo.
24. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat kelia klausimą dėl šuns savininko ir laikytojo statuso. V. G. teigia, kad jis nėra šuns, kuris dalyvavo įvykyje, nei savininkas, nei laikytojas, o šuns savininkė yra jo sugyventinė D. V., kuri šunį gavo dovanų. Tačiau tokie nuteistojo samprotavimai atmetami, kaip nepagrįsti.
25. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad gyvūno laikytojas yra asmuo, kuris yra gyvūno savininkas arba jį laiko atlygintinai ar neatlygintinai. Taigi, tai, kad gyvūnas nuosavybės teise nepriklauso nuteistajam dar nereiškia, kad jis nėra šuns laikytojas.
26. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nukentėjusiąją užpuolęs šuo gyvena pas nuteistąjį, jam nuosavybės teise priklausančioje valdoje. V. G. nuosavoje privačioje teritorijoje yra įrengęs šuniui voljerą, kuriame šuo būna. Taip pat jo sklypo aptvertoje teritorijoje šis šuo dažnai vaikšto palaidas. Tai patvirtino tiek nukentėjusioji E. U., tiek visi byloje dalyvavę liudytojai, tiek pats nuteistasis. Liudytoja D. V. taip pat patvirtino, kad šuo labiausiai klauso V. G., tačiau kai V. G. nebūna Lietuvoje, ji prižiūri šunį. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant apylinkės teisme, nuteistasis nei karto nenurodė, kad jis nėra šuns savininkas. Šie teiginiai atsirado tik apeliaciniame skunde, pateiktame apygardos teismui. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis siekia nustatyti ne naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės.
27. Nors nuteistasis neigia savo kaltę, tačiau iš jo parodymų nustatyta, kad jis iš karto po įvykio norėjo atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad V. G. pateikė apylinkės teismui prašymus dėl leidimo išvykti, kuriuose nurodė, jog nusikalstamą veiką padarė jo augintinis, o jis yra atsakingas už jo padarytą žalą, kurią jam reikės padengti, todėl išvykęs į Norvegiją jis uždirbtų pinigų ir jais galėtų greičiau atlyginti nukentėjusiajai jos patirtą turtinę ir neturtinę žalą (1 t., b. l. 138-139; 142-143). Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad vėliau nuteistojo pateikta įvykio versija, jog neva nukentėjusiajai galėjo įkasti ne jo šuo, kad apskritai šuo yra ne jo, ir jis nėra už tai atsakingas, yra tik jo gynybinė versija, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą.
28. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas teisingai nustatė, jog būtent V. G. yra šuns savininkas ir laikytojas, kuris neužtikrino, kad šuo neišbėgtų iš kiemo ir nekeltų grėsmės kitų žmonių sveikatai ar gyvybei. Akivaizdu, kad V. G. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo bei Gyvūnų laikymo Kauno rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosios vietovėse taisyklių nesilaikymas ir buvo nukentėjusiajai E. U. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis bei padarinių ryšys.
29. Įvertinus bylos aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl nuteistojo V. G. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Įrodymų visuma patvirtina, kad V. G. įvykdė nusikalstamą veiką, t. y. būdamas vokiečių aviganių veislės šuns laikytojas, neužtikrino, kad šuo nesukels grėsmės kitų žmonių gyvybei ar sveikatai, dėl ko vokiečių aviganių veislės šuo išbėgo pro neuždarytus namo kiemo vartus ir užpuolė bei apkandžiojo nepilnametę E. U., padarydamas jai kastinę dešinės blauzdos žaizdą su dešinės blauzdos dvilypio raumens pažeidimu, odos nubrozdinimus dešinėje blauzdoje, sukėlusius nepilnametei nukentėjusiajai E. U. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo V. G. nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.
30. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į V. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas vienas neatsargus nusikaltimas, į veikos stadiją - nusikalstama veika baigta; į nuteistojo asmenybę - teistas, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, dirbantis, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
31. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam V. G. skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bei vieną švelnesnių BK 139 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą bausmės rūšį - baudą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, bei į tai, kad V. G. yra dirbantis (nors apeliaciniame skunde teigiama, kad yra bedarbis), jam pagrįstai paskirta artima minimaliai baudai bausmė – 60 MGL (pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punktą - už neatsargų nusikaltimą skiriama nuo 20 iki 750 MGL dydžio). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė nėra per griežta, atitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.
Dėl civilinio ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
32. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.
33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios E. U. civilinį ieškinį tenkino ir iš nuteistojo V. G. priteisė nukentėjusiajai 1036,98 Eur turtinės žalos, 2000 Eur neturtinės žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo bei 2380 Eur patirtų atstovavimo išlaidų.
34. Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija teismo nuosprendį civilinio ieškinio dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo bei atstovavimo išlaidų. Apeliantas akcentuoja, kad teismas nepagrįstai priteisė 1036,98 Eur turtinės žalos, nes byloje nėra jokių šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Nors nuteistasis teigia, kad nukentėjusioji nėra pateikusi duomenų dėl 56,98 Eur išlaidų už priemones traumos gydymui ir praėjus daugiau nei 3 metams po įvykio, nukentėjusioji nesiėmė jokių veiksmų dėl randų šalinimo, tačiau tokie apelianto argumentai nepagrįsti.
35. Pareikšdama civilinį ieškinį nukentėjusioji nurodė, kad turtinę žalą sudaro: 980 Eur išlaidos už randų po traumos korekcijos procedūras frakciniu CO2 lazeriu, kurias patvirtina 2018 m. lapkričio 16 d. pažyma iš UAB „Estetus klinika“ bei 56,98 Eur išlaidos už priemones traumos gydymui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors lazerinės procedūros dar neatliktos, tačiau jų atlikimas šalinant randus yra būtinas. Tam pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.
36. Iš liudytojos G. M. parodymų nustatyta, kad ji dirba UAB ,,Estetus“ klinikos vadove ir lazerių specialiste. Nukentėjusioji E. U. buvo klinikoje konsultacijoje dėl rando kojoje, atsiradusiu dėl šuns įkandimo. Ji surašė, kiek nukentėjusiajai gali kainuoti gydymas. Paaiškino, kad panaikinti tokio rando neišeitų, jis gali būti tik mažinamas lazeriu, reiktų iki 5 procedūrų. E. U. atveju procedūra kainuotų apie 90 Eur, plius nuskausminamieji, papildomi kremai, tai būtų apie 120 Eur. Procedūrų galima daryti neribotą kiekį, kiek pats asmuo nori. Randas plėštinis, tai sunkiau gyja. Kojoje rekomenduojama daryti lazerio procedūrą kas 2-3 mėn. Po procedūrų randas mažiau matytųsi, tačiau jie liks visada. Siūloma visada atlikti procedūrą ne greičiau nei po pusės metų po traumos, kad būtų pilnai užgiję. Taip pat galima operuoti, tačiau tai jau būtų plastinė chirurgija. Procedūrų kaina priklauso nuo rando. Teismo posėdžio metu apžiūrėjusi E. U. koją liudytoja patvirtino, kad situacija nuo pirmos apžiūros nepasikeitusi. Randai yra labai platūs, įdubę. Klinikoje atliekamos procedūros padėtų pagerinti randų būklę, bet jų nepanaikintų.
37. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiosios prašoma priteisti 980 Eur suma už randų šalinimą frakciniu CO2 lazeriu, yra pagrįsta (2 t., b. l. 102). Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta nukentėjusiam asmeniui į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį grąžinti. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Nors šiuo atveju nukentėjusiajai randa liks visam laikui, tačiau jos siekis, būnant jauname amžiuje, kad jie būtų bent kažkiek sumažinti ir mažiau matomi, visiškai atitinka deliktinės civilinės atsakomybės sampratą bei teisingumo ir protingumo principus.
38. Taip pat nors apeliantas teigia, kad nukentėjusioji nėra pateikusi duomenų dėl 56,98 Eur išlaidų už priemones traumos gydymui, tačiau matyti, kad byloje yra pateikti kasos kvitai ir čekis (10,99 Eur, 10,99 Eur ir 35 Eur) už įsigytas prekes iš vaistinės (2 t., b. l. 101). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiomis nukentėjusiosios nurodytomis išlaidos, kurios yra visiškos pagrįstos, atsižvelgiant į nurodytą situaciją.
39. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka ir su nukentėjusiajai priteista 2000 Eur neturtinės žalos suma, kadangi teismas nepagrindė priteistos neturtinės žalos dydžio. Tačiau su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
40. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai motyvavo, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl patirto sužalojimo ji jautė fizinį skausmą, didelius nepatogumus bei dvasines kančias. Dėl patirto sužalojimo nukentėjusioji turėjo gydytis, todėl buvo apribota jos galimybė judėti, sportuoti. Akivaizdu, kad sužalojimas, jo padarymo aplinkybės ir gydymasis jai sukėlė stresą, jaudulį, nepatogumus, apribojo galimybę dalyvauti viešame gyvenime. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusioji yra jauno amžiaus, todėl likę žymūs randai matomoje vietoje, apriboja jos viešą gyvenimą, galimybę rengtis įvairiais rūbais, sukelia kompleksus, kas jauno amžiaus asmeniui yra itin sudėtinga. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl neturtinės žalos priteisimo.
41. Kaip minėta, apelianto kaltė įrodyta, tarp jo padarytos nusikalstamos veikos bei nukentėjusiajai atsiradusios neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2000 Eur suma neturtinei nukentėjusiosios žalai atlyginti yra atitinkanti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Taigi, apelianto prašymas sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį, atmetamas kaip nepagrįstas.
42. Apeliantas ginčija ir nukentėjusiosios naudai priteistas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 2380 Eur. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios E. U. patirtos išlaidos už advokato padėjėjo suteiktas paslaugas įrodytos pateiktais dokumentais – sąskaitomis, pinigų priėmimo kvitais, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji už jos atstovavimą procese advokatui sumokėjo 300 Eur, 980 Eur, 600 Eur, 500 Eur, t. y. viso 2380 Eur (2 t., b. l. 100, 3 t., b. l. 67, 68, 69). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nukentėjusiosios atstovui sumokėta suma už teisinę pagalbą atstovaujant jos interesus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme atitinka darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijus, todėl šios išlaidos pagrįstai priteistos iš nuteistojo V. G.
43. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. spalio 5 d. pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodoma, kad teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam V. G. susidarė 252,00 Eur išlaidų suma.
44. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.
45. Nuteistajam V. G. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas – advokatas R. G., kuris nuteistąjį gynė nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis turi išlaikytinių, nepadengtų civilinių ieškinių, jam paskirta gana didelė piniginė bauda, duomenų apie nuteistojo turtinę padėtį byloje nėra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į tai, kad advokato dalyvavimas apeliacinėje instancijoje būtinas pagal įstatymo nuostatas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.
46. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog V. G. veiksmuose yra visi būtini BK 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o bausmės skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų nepaneigia, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo V. G. nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Giedrius Endriukaitis
Daiva Jankauskienė