Civilinė byla Nr. e3K-3-161-684/2019

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05917-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.1.1; 2.6.8.11.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Argamitas“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Argamitas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Atorsa“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Atorsa“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Argamitas“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Akeso statyba“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tavix“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl sandorių negaliojimą reglamentuojančių nuostatų taikymo sutarties sąlygai, kurioje nustatytas draudimas perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 31 100 Eur skolos, 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Akeso statyba“, kaip atsakovės subrangovė, atliko statybos darbus objekte Kaune, Šv. Gertrūdos g. 51. 2016 metų birželio–liepos mėnesiais ieškovė, kaip trečiojo asmens subrangovė, tame pačiame objekte atliko darbus, kuriuos trečiasis asmuo turėjo perduoti atsakovei. Trečiasis asmuo UAB „Akeso statyba“ liko skolinga ieškovei už atliktus darbus, todėl, siekdama sumažinti skolą, ji sudarė su ieškove 2016 m. liepos 19 d. Reikalavimo perleidimo sutartį (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria perleido ieškovei 31 100 Eur reikalavimo teisę į atsakovę. Nors 2016 m. lapkričio 7 d. raštu atsakovė buvo informuota apie reikalavimo teisės perleidimą, ji neatsiskaitė su ieškove.

4.       Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti niekine ir negaliojančia trečiojo asmens UAB „Akeso statyba“ ir ieškovės 2016 m. liepos 19 d. sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį, pripažinti niekiniu ir negaliojančiu įskaitymą, atliktą 2016 m. liepos 19 d., sudarytą Reikalavimo perleidimo sutarties 1.3 punkto pagrindu, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Atsakovė nurodė, kad ji sudarė su trečiuoju asmeniu 2016 m. vasario 3 d. Statybos rangos sutartį Nr. 16; jos 5.2.26 punktu trečiasis asmuo (subrangovė) įsipareigojo be atsakovės (rangovės) išankstinio raštiško sutikimo neperleisti savo reikalavimų ar reikalavimo teisių pagal šią sutartį tretiesiems asmenims. Atsakovė nebuvo informuota apie ieškovės ir trečiojo asmens sudarytą Reikalavimo perleidimo sutartį, ši sutartis su atsakove nesuderinta, atsakovės sutikimo negauta. Dėl to Reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta neteisėtai, pažeidžiant imperatyviosios įstatymo normos reikalavimus, ir turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia. Apie ieškovės reikalavimą atsakovė sužinojo iš 2016 m. lapkričio 7 d. rašto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartimi ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento Reikalavimo perleidimo sutartį, kartu ir Reikalavimo perleidimo sutarties 1.3 punktu atliktą įskaitymą, priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

7.       Teismas nurodė, kad atsakovė ir trečiasis asmuo 2016 m. vasario 3 d. sudarė Statybos rangos sutartį, kuria trečiasis asmuo UAB „Akeso statyba“ (subrangovė) įsipareigojo tinkamai ir laiku atlikti darbus objekte Kaune, Šv. Gertrūdos g. 51, ir juos perduoti (rangovei), įvykdyti kitus subrangovės įsipareigojimus, nustatytus sutartyje, o atsakovė įsipareigojo priimti subrangovės tinkamai atliktus darbus, už juos sumokėti; darbų bei kitų subrangovės sutartyje nurodytų prievolių vykdymas yra atliekamas subrangovės rizika bei atsakomybe; šioje sutartyje įtvirtintos nuostatos gali būti keičiamos tik bendru šalių rašytiniu susitarimu (12.6 punktas). Sutarties 5.2.26 punktu nustatyta išlyga, įtvirtinanti draudimą trečiajam asmeniui be išankstinio atsakovės raštiško sutikimo perleisti bet kokius savo reikalavimus ar reikalavimo teises pagal Sutartį tretiesiems asmenims.

8.       Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovė būtų davusi rašytinį sutikimą trečiajam asmeniui perleisti reikalavimo teises ieškovei, todėl teismas sprendė, kad trečiasis asmuo neturėjo teisės perleisti ieškovei reikalavimo teisių į atsakovės skolą, taigi ji nesilaikė sutarties nuostatų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįgijo reikalavimo teisių į skolą pagal Statybos rangos sutartį.

9.       Teismas, įvertinęs Reikalavimo perleidimo sutarties nuostatas, priėjo prie išvados, kad ieškovė, prieš sudarydama Reikalavimo perleidimo sutartį, susipažino su reikalavimo teisę pagrindžiančiais dokumentais, taigi, būdama atidi, turėjo susipažinti ir su Statybos rangos sutarties sąlyga dėl draudimo trečiajam asmeniui perleisti reikalavimo teises į atsakovės skolą kitiems asmenims. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji siekė susipažinti su sutarties sąlygomis, o trečiasis asmuo trukdė, neleido jai su jomis susipažinti.

10.       Teismas, nustatęs, kad ieškovė savo reikalavimą dėl 31 100 Eur skolos priteisimo kildina iš Reikalavimo perleidimo sutarties, šio reikalavimo nesprendė, nes teismo pripažinta, kad tokios sutarties trečiasis asmuo neturėjo teisės sudaryti su ieškove. Teismo nuomone, ieškovė neįgijo reikalavimo teisių į atsakovės skolą, nes reikalavimo dėl skolos priteisimo išsprendimo rezultatas nesukels ieškovei teisinių pasekmių.

11.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12.       Kolegija, sistemiškai analizuodama Statybos rangos sutarties nuostatas, padarė išvadą, kad tam, jog iš sutarties kylančios reikalavimo teisės būtų perleistos tretiesiems asmenims, būtinas išankstinis rašytinis atsakovės sutikimas. Dėl tokios sutarties sąlygos šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė laisva valia. Taigi draudimas perleisti reikalavimo teisę be atsakovės sutikimo šiuo atveju buvo nustatytas sutartyje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnis). Kadangi byloje nėra duomenų apie atsakovės sutikimą perleisti reikalavimo teisę, tai iš sutarties kylančios reikalavimo teisės perleistos neteisėtai.

13.       Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį ir tenkindamas priešieškinį (pripažindamas sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, kartu ir jos 1.3 punkto pagrindu atliktą įskaitymą), tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Sandoris gali būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu ne bet kokiu atveju, o tik tuomet, jeigu jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. CK 1.80 straipsnio 1 dalies sąvoka „imperatyvioms įstatymo normoms“ negali būti aiškinama plačiai, nes ji apima tik tas teisės normas, kurios įtvirtintos įstatymo galią turinčiuose teisės aktuose arba aukštesnės galios teisės aktuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Taigi imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. 

14.2.                      CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta norma nėra imperatyvioji, nes ji leidžia šalims susitarti dėl kreditoriaus teisių perleidimo tvarkos. Tai įrodo vien lingvistinis šios normos aiškinimas. Pažymėta, kad, net ir sutarties šalims susitarus dėl reikalavimo teisės perleidimo esant skolininko sutikimui, toks susitarimas a priori (iš anksto; nepatikrinus) negali būti prilyginamas „imperatyviajai įstatymo normai“. Šalių sudaryta sutartis turi įstatymo galią ją sudariusiems asmenims, tokia sutartis netampa įstatymo galią turinčiu teisės aktu. Loginė CK 6.101 straipsnio 1 dalies konstrukcija nurodo keletą alternatyvų, kaip gali būti ribojamas reikalavimų perleidimas; o CK 6.102 straipsnyje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinti konkretūs atvejai, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą. Būtent ši, o ne CK 6.101 straipsnio norma yra imperatyvioji. Jei reikalavimo perleidimo sutartis pažeidžia šalių susitarimą, tai šalis turi galimybę siekti savo teises ginti kitais būdais (pvz., reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo tai pagrindinės prievolės šaliai, kuri sutartinį apribojimą pažeidė), bet ne panaikinti tokią reikalavimo perleidimo sutartį.    

14.3.                      Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis yra privaloma ją sudariusios šalims. Šioje normoje įtvirtintas sutarties uždarumo principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik ją sudariusiems asmenims, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Taigi CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutarties galios principas nusako tik sutarties reikšmę ir svarbą jos šalims, bet nėra įstatyme įtvirtintas imperatyvas. Trečiojo asmens ir atsakovės sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis negalėjo būti pripažinta niekine CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes šia sutartimi buvo aptarti dviejų verslininkų tarpusavio teisiniai komerciniai santykiai, joje nebuvo pasisakyta dėl visuomenei aktualių teisių ir pareigų, nesukuriamas viešajai tvarkai galintis kelti grėsmę teisinis santykis. Taigi minėta sutartimi nebuvo pažeistos jokios imperatyviosios įstatymų normos ar kokie nors visuomenės interesai.

14.4.                      Pagal CK 6.157 straipsnio 1 dalį šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Sutartis arba atskiros jos sąlygos, net kaip įstatymo galią turintis susitarimas ją sudariusioms šalims, negali būti laikoma imperatyviąja teisės norma, nes ji pati negali prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms. Teismai netinkamai aiškino Statybos rangos sutarties 5.2.26 punkte nustatytą sąlygą, kad trečiasis asmuo be atsakovės išankstinio raštiško sutikimo neperleidžia jokių savo reikalavimų ar reikalavimo teisių pagal Statybos rangos sutartį tretiesiems asmenims, be pagrindo ją pripažindami „imperatyviąja įstatymo norma“.  

14.5.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 605 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo, nors atsakovė prašymą priteisti šių išlaidų atlyginimą pateikė jau išnagrinėjus bylą iš esmės.

15.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1.                      Statybos rangos sutarties 5.2.26 punkte šalys aiškiai nurodė draudimą subrangovei (trečiajam asmeniui) be išankstinio rangovės (atsakovės) raštiško sutikimo neperleisti jokių savo reikalavimų ar reikalavimo teisių pagal šią sutartį tretiesiems asmenims. Joks įstatymas nedraudė trečiajam asmeniui ir atsakovei įtraukti tokios sąlygos į Statybos rangos sutartį. Reikalavimo perleidimo sutartis susijusi su Statybos rangos sutartimi. Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį sutartyje, iš kurios kyla perleidžiamos reikalavimo teisės, negali būti nuostatų, draudžiančių perleisti reikalavimo teises, kylančias iš šios sutarties, negavus rašytinio kitos šalies sutikimo. Nors CK 6.101 straipsnio 1 dalyje ir nėra tiesioginių lingvistinės išraiškos priemonių – žodžių „draudžiama neturi teisės, privalo būti“, tačiau šios normos tikslas – neleisti kreditoriui perleisti reikalavimo, jei tai draudžia pirminė sutartis. Tai vienareikšmiškai patvirtina, kad ši norma yra imperatyvioji. Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad CK 6.101 straipsnio norma yra imperatyvioji.

15.2.                      Ieškovė netinkamai aiškina sutarties laisvės principą, iš esmės paneigdama atsakovės ir trečiojo asmens rangos sutartyje nustatytą susitarimą dėl draudimo perleisti reikalavimo teisę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorių negaliojimą reglamentuojančių nuostatų taikymo šalių sudarytos sutarties sąlygai, kurioje nustatytas draudimas perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo

16.       Pagal CK 6.224 straipsnį sutartis ar jos sąlyga gali būti pripažinti negaliojančia CK pirmosios knygos nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).

17.       Sutartis gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015; kt.).

18.       Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, todėl, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra toks visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).

19.       Sandorių negaliojimo institutas taikytinas tuo atveju, kai sprendžiama, ar sutartis sudaryta teisėtai. Atitinkamai, taikant CK 1.80 straipsnio 1 dalį, sprendžiama, ar sutarties sudarymas joje šalių sutartomis sąlygomis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Teisėtai sudarytos sutarties vykdymas (neįvykdymas, netinkamas vykdymas) iš principo negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms. Tai, kad sutartis vykdoma nesilaikant jos teisėtų sąlygų, reiškia sutarties pažeidimą, bet ne sandorio negaliojimą. Taigi sandorių negaliojimo institutas negali būti taikomas sutarties pažeidimo atveju, nes tai neatitiktų sandorių negaliojimo paskirties. 

20.       CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutarties privalomumo principas – teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šis principas nusako sutarties reikšmę ir jos svarbą sutarties šalims. Tai reiškia, kad, skirtingai nei įstatymas, kuris nustato privalomas elgesio taisykles neapibrėžtam asmenų ratui, sutartimi pagal suderintą šalių valią nustatomos tik šalims privalomos elgesio taisyklės ir bendru šalių sutarimu prisiimti įsipareigojimai dėl jos sąlygų vykdymo prilygsta įstatymui. Sutartis, net kaip įstatymo galią turintis susitarimas ją sudariusioms šalims, negali prieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, tačiau pati sutartis negali būti laikoma imperatyviąja teisės norma. CK 6.189 straipsnio 1 dalies normoje sutarties ir įstatymo sutapatinimu siekiama sureikšminti sutarties vykdytinumą, tačiau šiuo principu negali būti remiamasi tuomet, kai sprendžiama dėl sutarties negaliojimo, nes sutarties vykdymo pažeidimas negali lemti sutarties negaliojimo.

21.       CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Šioje normoje vartojama loginė žodžių konstrukcija „jeigu tai neprieštarauja sutarčiai“ parodo normos dispozityvumą, bet ne jos imperatyvumą. Tokia įstatymo nuostata formuluojama bendroji taisyklė dėl kreditoriaus teisės perleisti savo reikalavimą ir leidžiama sutarties šalims susitarti kitaip, t. y. sutartimi nukrypti nuo bendrosios taisyklės ir nustatyti, kad draudžiama perleisti reikalavimą, arba perleisti jį be skolininko sutikimo. Pažymėtina, kad ne CK 6.101 straipsnio 1 dalies, o būtent CK 6.102 straipsnio norma, įtvirtinanti konkrečius atvejus, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą, laikytina imperatyviąja, nuo kurios šalys negali nukrypti. Taigi net ir tuo atveju, kai sutarties šalys susitaria dėl reikalavimo teisės perleidimo tik esant skolininko sutikimui, toks šalių susitarimas a priori negali būti prilyginamas imperatyviajai įstatymo normai. Sutartyje nustatyto draudimo pažeidimas yra sutarties sąlygos pažeidimas, dėl kurio gali kilti sutartinė atsakomybė. Kaip nurodyta nutarties 19 punkte, sutarties sąlygos pažeidimas negali reikšti pačios sutarties negaliojimo.

22.       Nagrinėjamu atveju atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Akeso statyba“ 2016 m. vasario 3 d. sudarė Statybos rangos sutartį, kuria trečiasis asmuo įsipareigojo tinkamai ir laiku atlikti darbus ir juos perduoti rangovei, o atsakovė – priimti subrangovės tinkamai atliktus darbus, už juos sumokėti. Statybos rangos sutarties 5.2.26 punktu šalys nustatė draudimą trečiajam asmeniui be išankstinio atsakovės raštiško sutikimo perleisti bet kokius savo reikalavimus ar reikalavimo teises pagal Statybos rangos sutartį tretiesiems asmenims. Kadangi Statybos rangos sutartyje buvo nustatytas draudimas be atsakovės sutikimo perleisti reikalavimą tretiesiems asmenims, trečiasis asmuo perleido savo reikalavimą ieškovei be atsakovės sutikimo, tai teismai pripažino negaliojančia 2016 m. liepos 19 d. Reikalavimo perleidimo sutartį kaip prieštaraujančią CK 6.101 straipsnio 1 daliai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai neteisingai aiškino pirmiau aptartas materialiosios teisės normas ir nepagrįstai sutapatino sutartyje nustatytą draudimą perleisti reikalavimą su imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimu.  

23.       Trečiojo asmens ir ieškovės sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis negalėjo būti pripažinta niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes ši sutartis sudaryta dviejų juridinių asmenų ir sutartyje nustatyta sąlyga negali būti prilyginama imperatyviajai įstatymo normai CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas reikalavimo perleidimo draudimas, siejamas su skolininko sutikimo nebuvimu, yra sutarties pažeidimas, kuris gali būti pagrindas sutartinei atsakomybei kilti. Dėl to trečiasis asmuo UAB „Akeso statyba“, sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį su ieškove, pažeidė ne imperatyviąją CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatą, o trečiojo asmens ir atsakovės sudarytos Statybos rangos sutarties sąlygą, kuria draudžiama perleisti reikalavimą nesant atsakovės (skolininkės) sutikimo. Toks trečiojo asmens veiksmas yra kvalifikuotinas kaip sutarties nevykdymas CK 6.205 straipsnio 1 dalies prasme. Trečiojo asmens veiksmai (sutarties sąlygos pažeidimas) atitinka neteisėtų veiksmų sąlygą civilinės atsakomybės prasme, todėl, atsižvelgiant į sutarties pažeidimo pobūdį, kitos sutarties šalies teisės galėtų būti ginamos taikant sutartį pažeidusiai šaliai sutartinę atsakomybę. 

24.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismų išvada dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo padaryta netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias niekinių sandorių instituto, sutarties privalomumo, reikalavimo perleidimo sutarties esmę, netinkamai remiantis kasacinio teismo praktika sandorių negaliojimo klausimu. Dėl to naikintinos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis tenkintas priešieškinio reikalavimas, ir dėl priešieškinio priimtinas naujas sprendimas – šis reikalavimas atmestinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

25.       Bylą nagrinėję teismai ieškinio reikalavimą dėl 31 100 Eur skolos iš atsakovės priteisimo atmetė tuo pagrindu, kad, pripažinus negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartį, ieškovė laikytina neįgijusia reikalavimo teisių į atsakovės skolą. Kasaciniam teismui panaikinus teismų procesinių sprendimų dalis dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir priėmus dėl šio reikalavimo naują sprendimą, yra pagrindas grąžinti bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26.       Kasaciniam teismui panaikinus dalį teismų procesinių sprendimų ir nusprendus bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šioje proceso stadijoje nepriimamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). 

27.       Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,24 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Grąžinus bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių ir ieškovės patirtų kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 360 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą.

Bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų priteisti ieškovės UAB „Argamitas“ naudai iš atsakovės UAB „Atorsa“ 31 100 Eur skolos ir palūkanų, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Priešieškinio reikalavimą dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia atmesti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Virgilijus Grabinskas 

        Birutė Janavičiūtė

        Vincas Verseckas