Civilinė byla Nr. e2A-49-450/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01314-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.3; 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Lutora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lutora“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ad Rem Transport“ dėl krovinio sulaikymo pripažinimo neteisėtu, įpareigojimo grąžinti krovinį, žalos ir palūkanų priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ad Rem Transport“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Lutora“ dėl nuostolių priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lutora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti ieškovei priklausančio krovinio – automobilių (Lincoln Navigator 2010 m. juodas 5 400 m3 224 kw VIN (duomenys neskelbtini); Maserati Spyder 2001 m. sidabrinis 4 200 m3 294 kw VIN (duomenys neskelbtini); Mercedes-Benz SL500 2002 m. sidabrinis 5 000 m3 225 kw VIN (duomenys neskelbtini)), esančių konteineryje Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) sulaikymą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę UAB „Ad Rem Transport“ šį krovinį grąžinti ieškovei; priteisti ieškovei iš atsakovės 163 334,18 Eur žalą. Ieškovės nuostolius sudaro 44 500 Eur negauto pelno, 134 000 Eur negautų pajamų, kurios būtų gautos pardavus automobilius, esančius sulaikytame konteineryje, 4 109 Eur kredito sutarties sudarymo mokesčio dalis nuo 134 000 Eur sumos, 25 228,18 Eur sumokėtos palūkanos kartu su investuotojų priedu nuo 134 000 sumos.
2. Atsakovė UAB „Ad Rem Transport“ pateikė priešieškinį ieškovei UAB „Lutora“, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės atsakovės naudai 14 549 Eur patirtus nuostolius ir 6 proc. metines palūkanas nuo reikalaujamos priteisti sumos, nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ginčas kilo dėl atsiskaitymo pagal 2017 m. liepos 11 d. tarp ekspeditorės (UAB „Ad Rem Transport“) ir užsakovės (UAB „Lutora“) sudarytoje Krovinių ekspedicijos sutartyje (toliau – Sutartis) nustatytos mokėjimo tvarkos pažeidimo; ieškovei priklausančio krovinio saugojimo uoste ir sulaikymo bei dėl to šalių patirtų nuostolių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 27 d. sprendimu ieškovės UAB „Lutora“ ieškinį atmetė; atsakovės UAB „Ad Rem Transport“ priešieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš ieškovės atsakovei 14 549 Eur patirtus nuostolius ir 6 proc. metines palūkanas nuo reikalaujamos priteisti sumos, palūkanas skaičiuojant nuo ieškinio pateikimo (2019 m. spalio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 357 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismo vertinimu, kadangi UAB „Lutora“ nevykdė Sutartyje sulygtos pareigos – sumokėti visą užsakyme numatytą kainą bei padengti visas su krovinio ekspedijavimu susijusias išlaidas, atitinkamai tai suteikė atsakovei pagal Sutarties 3.9 punktą pagrįstą ir teisėtą pagrindą sulaikyti ieškovei UAB „Lutora“ priklausantį krovinį iki kol bus atsiskaityta už suteiktas paslaugas.
6. Teismas konstatavo, kad Sutartyje nebuvo susitarta dėl 14 000 Eur įsiskolinimo limito ar kitokio skolinio kredito suteikimo. Šalių susirašinėjimas negali būti vertinamas kaip Sutarties sąlygų pakeitimas, pakeičiantis Sutartimi nustatytus atsiskaitymo terminus. Atsakovė pakankamai intensyviai bendradarbiavo su ieškove, tačiau nemažėjant įsiskolinimams už pristatytus prieš tai krovinius, atsakovė techniškai negalėjo išrašyti sąskaitų dėl PVM mokėjimo. Atsakovė bendradarbiavo su ieškove, nes ieškovei iš dalies apmokėjus skolą, dalis sulaikyto krovinio ieškovei buvo grąžinta.
7. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.230 straipsnyje įtvirtintos teisės normos dispoziciją įstatymų leidėjas neteikia reikšmės kreditoriaus turimo reikalavimo ir sulaikomo turto vertės santykiui, todėl atsakovė turėjo teisę sulaikyti krovinį, kurio vertė ne mažesnė nei negrąžintas įsiskolinimas, kadangi ieškovė nevykdė Sutartyje sulygtos pareigos – sumokėti visą užsakyme numatytą kainą bei padengti visas su krovinio ekspedijavimu susijusias išlaidas.
8. Atsakovė 2016 m. gegužės 16 d. siuntė perrašytas sąskaitas ieškovei, pagal kurias vertino, kad UAB „Lutora“ skolinga ir reikalavo sąskaitas apmokėti, tai rodo aiškią UAB „Ad Rem Transport“ valią reikalauti mokėjimų. Skolų suderinimo aktas 2019 m. gegužės 15 d., pagal kurį ieškovė nurodė nesanti skolinga, atsakovės nepasirašytas, todėl negali būti laikomas dvišaliu sandoriu. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu (CK 6.173 straipsnio 1 dalis).
9. Teismas sprendė, kad ieškovė UAB „Lutora“ tuo metu, kai prekės buvo sandėliuojamos jūrų uoste, turėdama visų prekių konosamento originalus, objektyviai turėjo teisę ir galimybę, pateikus atitinkamų konosamentų originalus šias prekes atsiimti, nes yra ginčo automobilių valdytoja.
10. Teismas vertino, kad ginčo teisiniai santykiai turi būti kvalifikuoti dvejopai: a) pirmu atveju, aplinkybės kuomet krovinys buvo laikomas jūrų uoste, tai santykiai susiklostę tarp ginčo šalių kvalifikuotini, kaip sutartinės prievolės vykdymo sustabdymas (CK 6.207 straipsnio 2 dalis) ir b) krovinį paėmus iš uosto ir patalpinus į muitinės sandėlį – UAB „Ad Rem Transport“ Sutarties 3.9 pagrindu įvykdytas krovinių sulaikymas. Ginčo Sutarties 3 skyriuje mokėjimams buvo suteikta esminė sąlyga bei numatyta ne tik teisė sulaikyti krovinį, bet ir jį parduoti.
11. Ieškovės skola 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovei padidėjo iki 14 407,56 Eur ir nebuvo niekuo užtikrinta, be to, vienas atvežtas konteineris buvo paimtas iš jūros vežėjo ir pristatytas ieškovei. Tuo pat metu vyko šalių susirašinėjimas dėl skolos mažinimo, tačiau įsiskolinimas nebuvo padengtas. Susidarius tokiai teisinei situacijai, atsakovė remdamasi CK 6.207 straipsnio 2 dalimi pagrįstai sustabdė Sutarties vykdymą, todėl ginčo konteineriai liko Klaipėdos uoste, bei už jų saugojimą ir nuomą laivybos kompanijos agentas skaičiavo prastovas. Ieškovei ir toliau nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovė, siekdama sumažinti patiriamas išlaidas, buvo priversta laikomus uoste krovinius perkelti laikyti kitur, todėl susitarė su UAB „Ad Rem LEZ“ dėl sulaikytų krovinių sandėliavimo. Pagal CK 4.233 straipsnį, tuo atveju, jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo turėjo sulaikyto daikto išlaikymo išlaidų, jis gali reikalauti iš daikto savininko atlyginti šias išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliantė (ieškovė) UAB „Lutora“ apeliaciniu skundu prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimą ir patenkinti ieškinio dalį, kuria prašoma atsakovės veiksmus dėl konteinerio Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) sulaikymo pripažinti neteisėtais ir įpareigoti atsakovę šį krovinį grąžinti apeliantei, o atsakovės priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas neišanalizavo daugumos apeliantės pateiktų argumentų, tinkamai neatskleidė pozicijos dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo / teisėtumo, sulaikant apeliantei priklausantį krovinį, tuo padarytos žalos atlyginimo; byla išnagrinėta šališkai ir nevisapusiškai, tinkamai neatskleidus ginčo esmės.
12.2. Atsakovė buvo suteikusi įsiskolinimo limitą 14 000 Eur sumai atidedant apmokėjimą už ekspedijavimo paslaugas, todėl esant nežymiai skolai už paslaugas – 14 407,56 Eur, atsakovė negalėjo sulaikyti krovinio ar atsisakyti vykdyti sutartį. Nors formaliu aspektu, dvišalio sutarimo tarp ginčo šalių dėl sutarties pakeitimų dėl skolos limito nustatymo nebuvo, tačiau atsakovė naudojantis tarp šalių nusistovėjusia komunikacija – el. paštu patvirtino, kad suteikia apeliantei 14 000 Eur limitą.
12.3. Apeliantė nesiekė, kad jos skola atsakovei būtų sumažinta 14 000 Eur, tačiau nurodė, kad esant šalių sutarimui dėl galimo įsiskolinimo limito, atsakovei nebuvo pagrindo naudotis daikto sulaikymo teise, motyvuojant sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimu. Teismas neteisingai interpretavo apeliantės pateiktą poziciją dėl skolos ir sutartinių įsipareigojimų vykdymo.
12.4. Siekiant pagrįsti susitarimo turinį, buvo prašoma byloje kviesti liudytoju M. S., išsiaiškinti aplinkybes dėl vykusios šalių tarpusavio komunikacijos ir skolos limito nustatymo / patvirtinimo, tačiau liudytojo dalyvavimas byloje nebuvo užtikrintas.
12.5. Nors atsakovė teigė, kad jos buhalterinė sistema neleido išrašyti sąskaitų pasiekus 14 000 Eur skolos ribą, tačiau byloje šį faktą patvirtinančių įrodymų nepateikė bei nepagrindė, kiek išaugo apeliantės skola nuo ginčo konteinerių atvykimo ir jų sulaikymo momento, kad būtų pagrįsta naudotis daikto sulaikymo teise.
12.6. Nors teismas pripažino, kad tarpusavio skolų suderinimo aktas yra tik oferta, o oferta turi būti akceptuota, tačiau nevertino fakto, kad apeliantė atsakovės pareikštų reikalavimų ir pateiktų sąskaitų pagrįstumo ir teisingumo nepripažino, jų nepriėmė, todėl atsakovė turėjo įrodyti, kad apeliantė turėjo pareigą vykdyti mokėjimus pagal jos pateiktas sąskaitas ir pateiktą skolų suderinimo aktą.
12.7. Teismas nepagrįstai atsakovės veiksmus sulaikant krovinius pripažino teisėtais, nes nebuvo susidariusios realios faktinės situacijos, kad atsakovei veikiant proporcingai ir adekvačiai ji būtų galėjusi sulaikyti apeliantei priklausantį krovinį, turint omenyje sutartą 14 000 Eur skolos ribą, kuri buvo viršyta nežymiai; teismas neįvertino, kokie buvo pradelsti įsipareigojimai ir jų apimtis tuo momentu, kada atsakovė sulaikė apeliantės krovinius, naudojantis daikto sulaikymo teise. Be to, negalima naudotis daikto sulaikymo teise būsimų prievolių pagrindu, šia teise galima naudotis tik užtikrinant esamas ir nevykdomas prievoles.
12.8. Byloje neištirta ir neatskleista, kada apeliantei neginčytinai tapo žinoma, kad atsakovė pasinaudojo daikto sulaikymo teise, koks buvo atsakovės elgesys iki šios teisės realizavimo. Apie papildomus reikalavimus ir papildomas neįvykdytas prievoles, pateikiant sąskaitas, apeliantė atsakovės buvo informuota tik 2019 m. gegužės mėn., tačiau ginčo konteineriai nebuvo perduoti ir grąžinti apeliantei nuo 2019 m. sausio mėn.
12.9. Byloje nepašalinti prieštaravimai dėl esminių ginčo aplinkybių dėl krovinio sulaikymo momento ir sutarties nevykdymo momento; nebuvo pašalinti prieštaravimai, nustatant momentus, kada ir kokiomis aplinkybėmis ir kaip veikė atsakovė; neaišku, kaip atsakovė galėjo veikti toliau pagal sutartį, atsisakius ją vykdyti dėl apeliantės nemokumo, tokiu būdu dar didinant mokėjimo prievolę. Apeliantė negalėjo klysti dėl daikto sulaikymo, neteisingai kvalifikuoti šio santykio, kuomet pati atsakovė pranešimu įvardino, kad krovinys sulaikomas iki atsiskaitymo, t. y. atsakovė krovinio sulaikymą pradėjo taikyti nuo pat krovinio atgabenimo į jūrų uostą momento ir nebuvo sustabdžiusi sutarties vykdymo.
12.10. Atsakovė nepagrindė, o teismas neatsižvelgė į faktą, kodėl atsakovė ginčo konteinerius iš jūrų uosto paėmė tik 2019 m. kovo 7 d., jeigu elgėsi sąžiningai ir žinojo, kokie įkainiai taikomi už jų saugojimą jūrų uoste, todėl yra pagrindas vertinti, kad atsakovė neveikė sąžiningai ir papildomos išlaidos susidarė dėl jos kaltės. Apeliantė nebuvo informuota apie tai, nuo kada ir kokio dydžio įkainiai taikomi už prastovas jūrų uoste, kada atvyko ginčo konteineriai ir kad prastovos buvo išimtinai tik dėl apeliantės kaltės.
12.11. Atsakovės vienašališką atsisakymą vykdyti sutartį ir sąmoningą krovinio nepateikimą ar jo neperkėlimą saugojimui racionaliais kaštais, neatskleidžiant ir neinformuojant apeliantės apie esamas prastovas ir jų kaštus, vertina kaip visų papildomų sąnaudų rizikos prisiėmimą, todėl teismas neturėjo šia apimtimi tenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimų, nes tik nuo atsakovės veiksmų priklausė prastovų trukmė ir galimos žalos dydis. Be to, su jūros vežėju veikiančiu per savo agentą Nurminen Maritime sutartiniai santykiai siejo atsakovę, o ne apeliantę.
12.12. Teismas nevertino šalių praktikos, kuomet atsakovei buvo patikėti visi krovinio gabenimo dokumentai (konosamentai), kaip ir ginčo konteinerių atveju, ir atsakovė jų negrąžino apeliantei net ir nevykdant sutarties.
12.13. Kaltę, netinkamą veikimą, žalą ir priežastinį ryšį privalėjo įrodyti atsakovė, tai pastaroji neįrodė. Taip pat nevertinta ir aplinkybė, kad atsakovė nesinaudojo teise realizuoti krovinį, nors tokią teisę pagal Sutartį turėjo.
12.14. Atsakovė, sulaikydama krovinį, turėjo laikytis bendrųjų prievolių vykdymo principų: protingumo, sąžiningumo, bendradarbiavimo su kita šalimi, ekonomiškumo ir kt.; turėjo veikti tik suėjus prievolės vykdymo terminui, pareikalauti, kad kita šalis (skolininkė) nedelsiant apmokėtų įsiskolinimą ar pateiktų mokėjimo garantijas ir pan., t. y. turėjo išnaudoti kitas teisėtas priemones, kurios daro mažiau žalos krovinio savininkei nei krovinio sulaikymas. Atsakovė neįrodė, kad jos teisės buvo pažeistos tiek, kad būtų pagrindas krovinio sulaikymui. Be to, atsakovė neveikė proporcingai, t. y. vietoje to, kad sulaikytų tik vieną konteinerį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vien muitinės vertė pagal savikainą buvo 24 171 Eur, t. y. viršijo atsakovės deklaruotą skolos sumą, tačiau ji nepagrįstai sulaikė dar tris konteinerius, peržengdama jos teismų pažeidimo ribas. Todėl teismas, įvertinęs pačios atsakovės elgesį, turėjo mažinti jai priteistiną sumą, mažiausiai 75 proc. (3 konteineriai iš 4 buvo sulaikyti nepagrįstai) ar reikalavimą atmesti visiškai.
12.15. Teismas nepasisakė dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su konteinerio Nr. (duomenys neskelbtini) sulaikymo ir tolesnio laikymo atsakovės žinioje teisėtumu; taip pat nepasisakė ir neišsprendė apeliantės reikalavimo dėl sulaikyto krovinio, buvusio konteineryje Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimo.
13. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Sutartyje nebuvo susitarta dėl 14 000 Eur įsiskolinimo limito ar kitokio skolinio kredito suteikimo; joks rašytinis susitarimas, pakeičiantis jau esančias Sutarties sąlygas tarp apeliantės ir atsakovės nebuvo sudarytas.
13.2. Iš elektroninio susirašinėjimo matyti, kad skola nebuvo sumažinta 14 000 Eur suma, o vidinė atsakovės įmonės buhalterinė tvarka, kuria siekiama kontroliuoti PVM mokėjimą ir esant ieškovės įsiskolinimui, siekiančiam 14 407,56 Eur, atsakovės įmonėje buhalterinė sistema nebeleido išrašyti PVM sąskaitų. Apeliantei buvo nuolat primenama dėl skolų ir prašoma bent iš dalies jas padengti; įsiskolinimams už pristatytus prieš tai krovinius nemažėjant, atsakovė techniškai negalėjo išrašyti sąskaitų dėl PVM mokėjimo.
13.3. Apeliantės prašomas kviesti liudytoju M. S. yra atsakovės darbuotojas, vykdantis darbdavio valią ir nurodymus, t. y. jis nėra įmonės valdymo organo narys ar asmuo turintis teisę ar įgaliojimą sudaryti, keisti ar nutraukti sutartis įmonės vardu. Be to, visos apeliantės siekiamos išsiaiškinti faktinės aplinkybės ir tarp šalių vykusi komunikacija (el. laiškai) yra išdėstytos ir atskleistos atsakovės atsiliepimo į ieškinį prieduose. Todėl liudytojo M. S. dalyvavimas teismo posėdžiuose nebūtų turėjęs jokios esminės reikšmės teisingam ir pagrįstam pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui.
13.4. Tik atplaukusio į uostą ir dar neatsiimto krovinio atsakovė nevaldė, dėl ko ir negalėjo pasinaudoti daikto sulaikymo teise; kroviniai jūrų uoste buvo saugomi išimtinai apeliantės interesais. Byloje esančiame konosamente krovinio siuntėju nurodyta ,,HANAMARU CO., LTD“, krovinio gavėja apeliantė, o atsakovė konosamente nurodyta tik kaip kontaktinė šalis. Taigi, apeliantė, kaip konosamente nurodyta gavėja ir informaciją apie krovinio atvykimą į uostą gaunanti šalis, iš savo partnerio Japonijoje Hanamaru Co. Ltd. gaudavo visą informaciją apie atvykstantį krovinį ir su juo susijusius dokumentus, todėl žinojo apie uoste esančius tris konteinerius ir pati galėjo atsiimti krovinius iš uosto. Be to, buvo gavusi atsakovės priminimą padengti susidariusias skolas, tačiau pati nurodė atsakovei ,,pristabdyti laivą“ jau esantį uoste ir užlaikyti konteinerius.
13.5. Apeliantė, pati atsiimdama krovinius iš jūros vežėjo, privalėjo sumokėti frachtą, kaip tai nurodyta konosamentuose (konosamentuose esantis įrašas ,,Freight Collect“ – frachto surinkimas ir ,,Payable at Destinations“ – mokama paskirties vietoje rodo, kad frachtas – užmokestis už krovinio vežimą jūra, turėjo būti sumokamas norint atsiimti krovinį). Apeliantė neketino pasinaudoti konosamentuose esančiomis teisėmis atsiimti krovinį ir sumokėti frachtą bei kitus įsiskolinimus, todėl atsakovė sutarties su jūros vežėjo agentu pagrindu privalėjo sumokėti už konteinerių saugojimą uoste.
13.6. Šalių sudarytos Sutarties 3.9 punkte numatyta, kad tuo atveju, kai užsakovas neįvykdo bet kokios Sutartimi nustatytos mokėjimo prievolės arba bet kokiu teisiniu pagrindu yra skolingas ekspeditoriui, ekspeditorius turi teisę sulaikyti krovinį, kurį jis kontroliuoja bei užsakovas sumokės sumas, skirtas padengti ekspedijavimo išlaidoms: sandėliavimo, vežimo mokesčiams ir pan. Sulaikymo teise ekspeditorius gali naudotis tol, kol užsakovas įvykdo prievolę arba sumoka atitinkamą užstatą arba savo prievoles užtikrina ekspeditoriui priimtina banko garantija.
13.7. Apeliantė būdama protingu verslo subjektu, ne vienerius metus dalyvaudama įvairiuose teisiniuose santykiuose, neabejotinai turėjo žinoti ir suprasti, kokias teises ir pareigas, kylančias iš sutarties ji turi ir kokios gali būti tų pareigų nesilaikymo pasekmės. Be to, apeliantė nuolat buvo informuojama atsakovės apie tai, kiek laiko apeliantei priklausantys kroviniai nemokamai gali stovėti Klaipėdos uoste, todėl apeliantės teiginiai, kad ji nežinojo ir nebuvo informuota apie krovinio sulaikymą yra nepagrįsti.
13.8. Įstatymų leidėjas neteikia reikšmės kreditoriaus reikalavimo dydžiui, todėl sulaikomo daikto vertė neturi būti lyginama su kreditoriaus reikalavimo dydžiu.
13.9. Atsakovė nuolat stengėsi pasinaudoti įvairiomis galimybėmis susigrąžinti skolą; stengėsi lengvinti ir gerinti skolos grąžinimo sąlygas, tarėsi su buhalterija dėl galimybės išrašyti sąskaitas, tačiau net ir siunčiant prašymus gera valia atsiskaityti, pastaroji nedengė turimos skolos, kuri nuolat augo.
13.10. Kadangi atsakovė teikė apeliantei ekspedijavimo paslaugas, o šio verslo esmę sudaro tarpininkavimas tarp krovinio savininkų ir vežėjų, todėl ekspeditoriui mokamo užmokesčio didžiąją dalį sudaro pinigai skirti vežėjams ir jų agentams, o ekspeditoriui lieka tik nedidelis mokestis, todėl šalių sudarytos Sutarties 3 skyriuje numatytiems mokėjimams buvo suteikta esminė sąlyga bei Sutarties 3.9 punkte numatyta ne tik teisė sulaikyti krovinį, bet ir jį parduoti.
13.11. Atsakovės atliktas prievolių vykdymo pagal Sutartį sustabdymas buvo teisėtas, kadangi apeliantė nevykdė sutartinės prievolės – per nustatytą terminą atsiskaityti už atsakovės suteiktas krovinių ekspedijavimo paslaugas. Kadangi apeliantė nevykdė Sutartyje sulygtos pareigos sumokėti visą užsakyme numatytą kainą bei padengti visas su krovinio ekspedijavimu susijusias išlaidas, atitinkamai, tai suteikė atsakovei pagal Sutarties 3.9 punktą pagrįstą ir teisėtą pagrindą sulaikyti apeliantei priklausantį krovinį iki kol bus atsiskaityta už suteiktas paslaugas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
15. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės UAB „Lutora“ ieškinys atmestas; atsakovės UAB „Ad Rem Transport“ priešieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš ieškovės atsakovei 14 549 Eur patirti nuostoliai ir 6 proc. metinės palūkanos nuo reikalaujamos priteisti sumos, nuo ieškinio pateikimo (2019 m. spalio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 357 Eur bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantės teigimu, atsakovė buvo suteikusi įsiskolinimo limitą 14 000 Eur sumai atidedant apmokėjimą už ekspedijavimo paslaugas, todėl esant nežymiai skolai už paslaugas (nežymiai viršijus 14 000 Eur ribą), negalėjo sulaikyti krovinio ar atsisakyti vykdyti sutartį, todėl teismas nepagrįstai atsakovės veiksmus sulaikant krovinius pripažino teisėtais; buvo peržengtos savigynos ribos; byloje neatskleistos būtinos sąlygos daikto sulaikymui ir šių sąlygų buvimas; atsakovė sulaikymo teise pasinaudojo pažeisdama proporcingumo principą (sulaikė tris kartus didesnės vertės turtą nei apeliantės mokėjimo prievolė) ir neteisėtai sulaikė konteinerį Nr. (duomenys neskelbtini). Atsikirsdama į apeliacinį skundą, atsakovė nurodė, kad ieškovei teikė ekspedijavimo paslaugas – plukdė konteinerius su apeliantei priklausančiais kroviniais; kadangi apeliantė nesumokėjo už suteiktas paslaugas ir nepadengė su krovinių ekspedijavimu susijusių išlaidų, tai suteikė atsakovei pagrįstą ir teisėtą pagrindą nevykdyti priimtos prievolės pristatyti apeliantei priklausantį krovinį pagal sutartį ir jį sulaikyti iki bus atsiskaityta už suteiktas paslaugas; neigia tarp šalių egzistavusį susitarimą dėl kredito limito suteikimo.
Dėl kredito limito (ne)suteikimo
16. Apeliantės teigimu, atsakovė ieškovei buvo suteikusi įsiskolinimo limitą 14 000 Eur sumai atidedant mokėjimą už ekspedijavimo paslaugas, todėl esant nežymiai 14 407,56 Eur apeliantės skolai už paslaugas, atsakovė negalėjo sulaikyti krovinio ar atsisakyti sutarties vykdymo.
17. Byloje nustatyta, kad pagal šalių sudarytą Sutartį atsakovė apeliantės užsakymu gabeno prekes maršrutu iš Japonijos į Klaipėdos jūrų uostą; atplukdžius krovinį į uostą apeliantei buvo išrašomos sąskaitos faktūros apmokėti. Nuo 2018 m. gruodžio 18 d. apeliantė pradėjo laiku neapmokėti teikiamų sąskaitų už atliktus krovinių pervežimus – pagal Sutarties 3.3 punktą apeliantė už ekspedijavimo paslaugas atsakovei turėjo apmokėti per 14 dienų nuo sąskaitos pateikimo, tuo tarpu, konteineriai nemokamai uoste galėjo stovėti 21 dieną. Atsakovė ieškovei pristatė kelis kartus laiku neapmokėtus krovinius ir 2018 m. gruodžio 18 d. susirašinėjant elektroniniu paštu apeliantei pranešė, kad siekiant pagelbėti kontrahentui buvo padidintas galimo įsiskolinimo limitas iki 14 000 Eur, tačiau jau tuo metu įsiskolinimas siekė nustatytą limitą, kuomet, atsakovės teigimu, įmonėje veikianti buhalterinė sistema neleidžia išrašyti naujų sąskaitų dėl vidinės buhalterinės tvarkos, kuria siekiama kontroliuoti PVM mokėjimą. Be kita ko, apeliantės laukė dar dviejų sąskaitų 5 600 Eur ir 5 800 Eur apmokėjimas; pats ieškovės vadovas 2018 m. gruodžio 18 d. 11.14 val. el. laišku pasiūlė konteinerius užlaikyti.
18. Pažymėtina, kad pagal tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą Sutartį nebuvo susitarta dėl 14 000 Eur įsiskolinimo (kredito) limito suteikimo. Sutarties 7.5 punktu šalys susitarė, kad Sutarties pakeitimai ar papildymai įsigalioja tik juos pasirašius abiem Sutarties šalims. Vadinasi, pagal bendrą taisyklę sutartis gali būti pakeičiama tik tokiu būdu, kokiu sutartis buvo sudaryta, nagrinėjamu atveju Sutartis turėjo būti pakeičiama raštu, pasirašius pakeitimus abiem Sutarties šalims, kaip tai numatyta Sutarties 7.5 punkte. Į bylą nėra pateiktas joks rašytinis susitarimas, pakeičiantis ar papildantis jau esančias Sutarties sąlygas dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas ar atitinkamo kredito limito suteikimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad toks susitarimas tarp šalių buvo sudarytas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių susitarimu nustatytą apmokėjimo už suteiktas paslaugas tvarką ir nustatęs, kad šalys nepasirašė sutarties pakeitimų, pagrįstai sprendė, kad susitarimo dėl 14 000 Eur įsiskolinimo limito ar kitokio skolinio kredito suteikimo nebuvo, o operatyvus šalių susirašinėjimas negali būti vertinamas kaip Sutarties sąlygų pakeitimas, pakeičiantis Sutartimi nustatytus atsiskaitymo terminus. Be to, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovė, apeliantės prašomas kviesti liudytojas M. S. dėl vykusios šalių tarpusavio komunikacijos pagrįstai nebuvo apklausiamas, nes, viena vertus, nėra atsakovės valdymo narys ar asmuo, turintis teisę ar įgaliojimą sudaryti, keisti ar nutraukti sutartis įmonės vardu. Kita vertus, visos faktinės aplinkybės ir šalių komunikacija aiškiai buvo atskleista elektroniniuose laiškuose ir toks susirašinėjimas negali būti laikomas atitinkantis minėtos Sutarties 7.5 punkto sąlygas dėl Sutarties pakeitimo.
19. Priešingai nei teigia apeliantė, byloje esantys įrodymai ir šalių susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė siekė bendradarbiauti su apeliante ir suteikti jai palankesnes sąlygas padengti susidariusius įsiskolinimus, todėl ne kartą pristatė neapmokėtus krovinius ir prašė apeliantės mokėti dalimis ir tokiu būdu padengti susidariusią 14 407,56 Eur skolą, kad sistema leistų išrašyti naujas sąskaitas už ieškovei priklausančius krovinius. Todėl apeliantės argumentai dėl atsakovės suteikto 14 000 Eur kredito limito (skolos tolerancijos ribos) atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl krovinio sulaikymo teisėtumo
20. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, t. y.: 1) kaip sutartinės prievolės vykdymo sustabdymą, kuomet krovinys buvo laikomas jūrų uoste (CK 6.207 straipsnio 2 dalis), 2) kaip atsakovės Sutarties 3.9 pagrindu įvykdytą krovinių sulaikymą, krovinį paėmus iš uosto ir patalpinus į muitinės sandėlį.
21. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl krovinio sulaikymo teisėtumo, nurodydama, kad buvo peržengtos savigynos ribos; byloje neatskleistos būtinos sąlygos daikto sulaikymui ir šių sąlygų buvimas; atsakovė sulaikymo teise pasinaudojo pažeisdama proporcingumo principą (sulaikė tris kartus didesnės vertės turtą nei apeliantės mokėjimo prievolė). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovės argumentais.
22. Pažymėtina, kad be kitų civilinių teisių gynimo būdų, civilinės teisės normos suteikia galimybę asmeniui tam tikrais atvejais panaudoti veiksmus savo teisei priverstinai įgyvendinti – savigyną. CK 1.139 straipsnyje nustatyta, kad ginant savo civilines teises savigyną leidžiama naudoti tik CK nustatytais atvejais, be to, savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų; naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. Vienas iš savigynos būdų – prievolės vykdymo sustabdymas.
23. Nagrinėjamu atveju, į Klaipėdos jūrų uostą konteineryje atplukdytas apeliantei priklausantis krovinys buvo laikomas jūrų uoste jūros vežėjo žinioje ir valdyme iki bus išduotas jo savininkui ar savininko įgaliotam asmeniui; kroviniai jūrų uoste buvo saugomi išimtinai ieškovės interesais, nes ieškovei priklausė nuosavybės teise. Taigi, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovė, ji tik atplaukusio į uostą ir dar neatsiimto krovinio nevaldė, dėl ko ir negalėjo pasinaudoti daikto sulaikymo teise.
24. Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, kad kroviniai jūra vežami vadovaujantis 1924 m. Tarptautine konvencija dėl teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeista 1968 m. Briuselio protokolu, iš dalies pakeičiančiu Tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Visbiu taisyklės), ir iš dalies pakeista Protokolu (protokolas dėl SST), iš dalies pakeičiančiu 1924 m. rugpjūčio 25 d. Tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeistą 1968 m. vasario 23 d. protokolu (Visbiu taisyklės). To paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad konosomentas patvirtina vežimo jūra sutarties sudarymo faktą ir turinį. Konosamente nurodomos vežimo jūra sutarties šalys, kurios, turėdamos šio dokumento originalą, turi konosamento suteikiamas teises ir pareigas, tarp kurių – teisę atsiimti krovinį iš jūros vežėjo.
25. Byloje esančiame konosamente krovinio siuntėju nurodyta Hanamaru Co., Ltd, krovinio gavėju – apeliantė, o atsakovė kaip kontaktinė šalis. Todėl apeliantė, kaip konosamente nurodyta gavėja ir informaciją apie krovinio atvykimą į uostą gaunanti šalis, iš savo partnerio Japonijoje Hanamaru Co., Ltd. gaudavo visą informaciją apie atvykstantį krovinį ir su juo susijusius dokumentus, tarp kurių ir konosamento 3 originalus, kuriuos persiųsdavo atsakovui ir su kuriais galėjo savarankiškai, sumokėjusi frachtą (užmokestį už krovinio vežimą jūra), atsiimti krovinį iš Klaipėdos jūrų uosto, pasinaudodama jai suteiktomis konosamente esančiomis teisėmis. Byloje pateikti susirašinėjimai ir atsakovės priminimas padengti susidariusias skolas patvirtina, kad apeliantei buvo žinoma apie uoste esančius 3 konteinerius, be kita ko, pati apeliantė prašė atsakovės užlaikyti uoste esančius konteinerius su jai priklausančiais kroviniais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovė kokiu nors būdu būtų trukdžiusi ieškovei paimti krovinius ar organizuoti jų pasiėmimą; priešingai, ragino ieškovę padengti bent dalį susidariusio įsiskolinimo už suteiktas paslaugas.
26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovei sustabdžius priešpriešinių sutartinių prievolių vykdymą, o ieškovei ir toliau nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, atsakovė, siekdama sumažinti patiriamas išlaidas, buvo priversta laikomus uoste krovinius perkelti laikyti kitur, todėl susitarė su UAB „Ad Rem LEZ“ dėl sulaikytų krovinių sandėliavimo. Pradėdama krovinio sulaikymą, atsakovė sutarties su jūros vežėjo agentu pagrindu sumokėjo už konteinerių saugojimą uoste ir perėmė konteinerius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose buvo automobiliai iš uosto, ir 2019 m. kovo 7 d. pervežė laikyti į UAB „Ad Rem LEZ“ muitinės sandėlį.
27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sulaikymo teisė – specifinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo kreditorius turi teisę pasinaudoti, kol skolininkas įvykdys prievolę (CK 6.69 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisės turinys reglamentuojamas daiktinės teisės normų (CK 4.229–4.235 straipsniai). Remiantis CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytais kriterijais, daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: 1) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; 2) reikalavimo teisė yra vykdytina (jos įvykdymo terminas pasibaigęs); 3) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; 4) kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013 ir kt.).
28. Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių (CK 4.20 straipsnis). Daiktinės teisės atsiranda ir pasibaigia įstatyme nustatytais atvejais ir pagrindais. Sulaikymo teisės pabaigą reglamentuoja CK 4.235 straipsnis. Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam (CK 4.235 straipsnio 1 dalis). Daikto sulaikymo teisė baigiasi, kai valdytojas praranda valdymo teisę, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus daiktas išnuomojamas arba įkeičiamas kitiems asmenims (nurodyto straipsnio 2 dalis).
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad asmenims nedraudžiama susitarti ir dėl kitokios daikto sulaikymo teisės įgyvendinimo tvarkos, tokia teisė jiems suteikiama CK 4.232 straipsnio 2 dalyje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582-916/2015).
30. Pagal Sutarties 3.9 punktą, tuo atveju, kai užsakovė (apeliantė) neįvykdo bet kokios šia Sutartimi nustatytos mokėjimo prievolės arba bet kokiu teisiniu pagrindu yra skolinga ekspeditorei (atsakovei), ekspeditorė turi teisę sulaikyti krovinį, kurį ji kontroliuoja bei užsakovės sumokėtas sumas, skirtas padengti ekspedijavimo išlaidoms: sandėliavimo, vežimo mokesčiams ir pan. Sulaikymo teise ekspeditorė gali naudotis tol, kol užsakovė įvykdo prievolę arba sumoka atitinkamą užstatą arba savo prievoles užtikrina ekspeditorei priimtina banko garantija.
31. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš pradžių atsakovė sustabdė sutartinės prievolės vykdymą, kai apeliantės skola išaugo ir nebuvo niekuo užtikrinta; kai atsakovei nuolat pranešant apeliantei bei prašant mažinti skolą ši skola nebuvo padengta, atsakovė remdamasi CK 6.207 straipsnio 2 dalimi pagrįstai sustabdė tarp jos ir apeliantės sudarytos Sutarties vykdymą. Apeliantei ir toliau neapmokant skolos ir turint galimybę, pačiai atsiimti jai priklausančius krovinius iš jūros uosto, bet tokia teise nepasinaudojus bei neatsiėmus krovinių iš uosto, šios aplinkybės suteikė atsakovei pagal Sutarties 3.9 punktą pagrįstą ir teisėtą pagrindą sulaikyti apeliantei priklausantį krovinį iki kol bus su ja atsiskaityta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas (CK 6.38, 6.200 straipsniai) įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti savo prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi, kas šiuo atveju ir buvo padaryta iš atsakovės pusės suteikiant atitinkamas nuolaidas (lengvinant ir gerinant skolos grąžinimo sąlygas) bei taip sudarant galimybę apeliantei padengti susidariusį įsiskolinimą.
32. Viena vertus, apeliantė ilgą laiką užsiimanti veikla susijusia su krovinių pristatymu jai per jūrų uostą, neabejotinai turėjo žinoti ir suprasti, kokias teises ir pareigas, kylančias iš sutarties ji turi ir kokios gali būti tų pareigų nevykdymo pasekmės. Tuo labiau, kad šalys sudarytoje Sutartyje numatė sulaikymo teisę. Kita vertus, byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad atsakovė nuolat informavo apeliantę apie tai, kiek laiko kroviniai nemokamai gali būti laikomi Klaipėdos uoste, todėl apeliantės teiginiai, kad ji nežinojo ir nebuvo informuota apie krovinio sulaikymą yra nepagrįsti.
33. Byloje nustatyta ir tarp šalių ginčo nėra, kad apeliantė nevykdė Sutartyje sulygtos pareigos sumokėti visą užsakyme numatytą kainą bei padengti visas su krovinio ekspedijavimu susijusias išlaidas. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtos aplinkybės atitinkamai suteikė atsakovei pagal Sutarties 3.9 punktą pagrįstą ir teisėtą pagrindą sulaikyti ieškovei priklausančius krovinius iki kol bus atsiskaityta už suteiktas paslaugas ir šiuo atveju atsakovė neperžengė savigynos ribų. Nors apeliantė ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje neatskleidė būtinųjų sąlygų daikto sulaikymui ir šių sąlygų buvimo, tačiau nedetalizuoja, kokios konkrečiai ginčo sulaikymo sąlygos nebuvo atskleistos, todėl teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl pasinaudojimo sulaikymo teise proporcingumo ir sulaikyto konteinerio
34. Pagal CK 4.230 straipsnį daikto sulaikymo teisė nedaloma, todėl kreditorius – teisėtas daikto valdytojas turi teisę sulaikyti visą valdomą daiktą, kol bus visiškai patenkintas jo reikalavimas. Pagal šios teisės normos dispoziciją įstatymų leidėjas neteikia reikšmės kreditoriaus turimo reikalavimo dydžiui, todėl atsakovė turėjo teisę sulaikyti krovinį, kurio vertė yra didesnė nei atsakovės turimo reikalavimo į apeliantę dydis. Kartu pažymėtina, kad apeliantei iš dalies atsiskaičius su atsakove, dalis sulaikyto krovinio jai buvo grąžinta.
35. Kaip buvo minėta, šalys susitarė dėl daikto sulaikymo teisės įgyvendinimo tvarkos Sutarties 3.9 punkte, numatydamos, kad tuo atveju, kai ieškovė neįvykdo bet kokios šia Sutartimi nustatytos mokėjimo prievolės arba bet kokiu teisiniu pagrindu yra skolinga atsakovei, pastaroji turi teisę sulaikyti krovinį, kurį kontroliuoja, bei ieškovės sumokėtas sumas, skirtas padengti ekspedijavimo išlaidoms: sandėliavimo, vežimo mokesčiams ir pan. Sulaikymo teise atsakovė gali naudotis tol, kol ieškovė įvykdo prievolę arba sumoka atitinkamą užstatą arba savo prievoles užtikrina atsakovei priimtina banko garantija.
36. Apeliantės teigimu, atsakovė turėjo visas galimybes, nepasinaudojant daikto sulaikymo teise, iš apeliantės susigrąžinti skolą, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliantės niekuo nepagrįstu argumentu. Byloje esantys duomenys patvirtina atsakovės argumentus, kad ji nuolat stengėsi pasinaudoti įvairiomis galimybėmis susigrąžinti skolą; stengėsi lengvinti ir gerinti skolos grąžinimo sąlygas, tarėsi su buhalterija dėl galimybės išrašyti sąskaitas suteikiant 14 000 Eur limitą, prašė apeliantės bent dalimis padengti susidariusias skolas, kad sistema leistų išrašyti naujas sąskaitas, tačiau šios priemonės nebuvo veiksmingos ir apeliantės skola toliau augo. Akivaizdu, kad atsakovė dėjo visas pastangas, siekdama susigrąžinti iš apeliantės skolą kitais būdais, ir ne iš karto pasinaudojo Sutarties vykdymo sustabdymu bei krovinio sulaikymo teise.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad daikto sulaikymas – laikina ekonominio spaudimo priemonė; naudojama kaip poveikis siekiant paskatinti skolininką atsiskaityti už suteiktas paslaugas, bet tai nesiejama su pasinaudojimu daikto verte įsiskolinimui padengti. Daikto sulaikymu realiai nėra atsiskaitoma už įsiskolinimą ir daiktas nėra prarandamas. Sprendžiant dėl naudojimosi šia teise proporcingumo nėra lemiama aplinkybė, kad daikto vertė yra didesnė, net ir kelis kartus, nei skola. Taigi, atsakovės naudojimasis ieškovei priklausančio krovinio sulaikymo teise ir jos įgyvendinimas nagrinėjamu atveju nebuvo nesąžiningas ar neproporcingas.
38. Apeliantės vertinimu, teismas visiškai nepasisakė dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su konteinerio Nr. (duomenys neskelbtini) sulaikymo ir tolesnio laikymo atsakovės žinioje teisėtumo.
39. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad apeliantė nuo 2018 m. lapkričio 26 d. pradėjo nevykdyti sutartinių įsipareigojimų laiku, t. y. per 14 kalendorinių dienų apmokėti atsakovės teikiamas PVM sąskaitas faktūras, tai sąlygojo susidariusią 14 407,56 Eur skolą atsakovei; kaip numatyta šalių sudarytos Sutarties 3.5 punkte apeliantė privalėjo sumokėti visą užsakyme numatytą kainą bei padengti visas su krovinio ekspedijavimu susijusias papildomas išlaidas, šiuo atveju krovinio saugojimo uoste išlaidas, kurių nepadengė. Kadangi, apeliantė nevykdė Sutartyje sulygtos pareigos – sumokėti visą užsakyme numatytą kainą bei padengti visas su krovinio ekspedijavimu susijusias išlaidas, atitinkamai tai suteikė atsakovei pagal Sutarties 3.9 punktą pagrįstą ir teisėtą pagrindą sulaikyti apeliantei priklausantį krovinį iki kol bus atsiskaityta už suteiktas paslaugas.
40. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atskirai neišskyrė apeliantės nurodomo sulaikyto konteinerio Nr. (duomenys neskelbtini) neturi esminės reikšmės ginčo teisingam išsprendimui, nes, viena vertus, daikto sulaikymu realiai nėra atsiskaitoma už įsiskolinimą, todėl atsakovė turėjo teisę sulaikyti krovinį, kurio vertė yra didesnė nei atsakovės turimo reikalavimo į apeliantę dydis. Kita vertus, kaip teisingai atsiliepime pažymi atsakovė, ekspedijavimo paslaugų teikimo esmę sudaro tarpininkavimas tarp krovinio savininkų ir vežėjų, todėl ekspeditoriui mokamo užmokesčio didžiąją dalį sudaro pinigai skirti vežėjams ir jų agentams, o ekspeditoriui lieka tik nedidelis atlygis, todėl ir ginčo šalių sudarytos Sutarties 3 skyriuje mokėjimams buvo suteikta esminė sąlyga bei Sutarties 3.9 punkte numatyta ne tik teisė sulaikyti krovinį, bet net ir jį parduoti, kadangi nuolat iki krovinio atsiėmimo turi būti sumokama jūros vežėjams ir / ar jų agentams, o tokių mokėjimų vykdymas įmanomas tik tuo atveju, jei iš savo užsakovų, šiuo atveju ieškovės, atsakovė griežtai nustatytais terminais gauna mokėjimus. Todėl apeliantės teiginiai, kad atsakovei nebuvo pagrindo sulaikyti konteinerio Nr. (duomenys neskelbtini) ir toliau laikyti jį atsakovės žinioje, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą
41. CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišanalizavo daugumos ieškovės pateiktų argumentų, tinkamai neatskleidė pozicijos dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo / teisėtumo, sulaikant apeliantei priklausantį krovinį, dėl to padarytos žalos atlyginimo. Vertinant apeliantės nurodytus argumentus, svarbi yra tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą.
42. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (H. v. Finland, no. 4968/99, judgementof 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgementof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie ieškinio teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui. Vertinant, ar ieškinio motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų.
44. Atsižvelgiant į teismo sprendimo motyvavimui keliamus reikalavimus ir jų aptartą aiškinimo praktiką, pirmiau nurodytas apeliacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl ieškovės UAB „Lutora“ ieškinį atmetė, o atsakovės UAB „Ad Rem Transport“ priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo tenkino visiškai. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2012).
45. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius ieškinio ir priešieškinio bei atsiliepimų į juos argumentus, savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais bei kasacinio teismo praktika. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neatsakė į kiekvieną ieškovės ieškinyje išsakytą teiginį, teisėjų kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisto procesinio sprendimo priėmimo, nes, kaip buvo minėta, teismas turėjo pareigą motyvuotai atsakyti tik į nagrinėjamam ginčui reikšmingus argumentus, ką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, padarė tinkamai.
46. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
47. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, o atsakovės priešieškinys dėl nuostolių atlyginimo patenkintas yra teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tinkamai taikė daikto sulaikymo teisę reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
48. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Todėl netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos, tuo tarpu atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
49. Atsakovė UAB „Ad Rem Transport“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė iš ieškovės priteisti 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Teismui pateikti duomenys (2020 m. gegužės 12 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 20/011 ir tos pačios dienos mokėjimo nurodymas Nr. 275492) patvirtina, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 800 Eur išlaidų. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (2015 m. kovo 19 d. rekomendacijų redakcija) nustatytų maksimalių teisinių paslaugų dydžių, todėl atsakovei iš apeliantės priteistina 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Lutora“ (juridinio asmens kodas 145258650) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ad Rem Transport“ (juridinio asmens kodas 124106543) 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjos Vilija Mikuckienė
Asta Radzevičienė
Jūratė Varanauskaitė