Civilinė byla Nr. e2A-46-464/2024
Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01031-2022-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.10.5.2.17
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Tomo Venckaus,
sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,
dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Mantui Mikalopui,
atsakovės (apeliantės) atstovui advokatui Grzegorzui Saksonui (Grzegorz Sakson),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės ADT Sp. z o. o. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ ieškinį atsakovei Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei ADT Sp. z o. o. dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kreditorė (ieškovė) akcinė bendrovė (toliau – AB) „Žemaitijos pienas“ su pareiškimu dėl Europos mokėjimo įsakymo išdavimo kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš skolininkės (atsakovės) Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės ADT Sp. z o. o. 630 521 Eur, 160 152,33 Eur netesybas ir 1 726 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2022 m. birželio 23 d. išdavė Europos mokėjimo įsakymą, kuriuo kreditorės (ieškovės) reikalavimai buvo patenkinti visiškai. Skolininkė (atsakovė) ADT Sp. z o. o. 2022 m. spalio 12 d. pateikė prieštaravimus dėl šio Europos mokėjimo įsakymo, juos teismas 2022 m. spalio 17 d. nutartimi priėmė ir informavo kreditorę, kad ši turi teisę pareikšti ieškinį. Ieškovė AB „Žemaitijos pienas“ pateikė ieškinį, kuris buvo priimtas Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. lapkričio 11 d. nutartimi, kartu panaikinant 2022 m. birželio 23 d. Europos mokėjimo įsakymą ir perduodant bylą pagal teismingumą Šiaulių apygardos teismui.
3. Ieškovė AB „Žemaitijos pienas“ ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės ADT Sp. z o. o. 630 521 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad 2018 m. vasario 6 d. ieškovė, kaip pardavėja, ir atsakovė, kaip pirkėja, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. CON-18-426, kurioje ieškovė įsipareigojo pagaminti ir pakrauti prekes sutartyje numatytu adresu, o atsakovė įsipareigojo pagal pateiktą užsakymą atsiimti prekes ir laiku už jas sumokėti. Sutarties 1 skirsnyje „Bendros sutarties sąlygos“ 2 punkte atsakovė, be kita ko, įsipareigojo neparduoti prekių jokioms trečiosioms šalims tiesiogiai, t. y. atsakovė įsipareigojo parduoti prekes tik Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkoje. Šiame punkte taip pat buvo susitarta ir dėl netesybų taikymo už jame nustatytos sąlygos pažeidimą – pažeidusi savo įsipareigojimą parduoti prekes tik Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkoje, atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei netesybas, kurių dydis būtų ne mažesnis kaip pagal užsakymą parduoto turto vertė, padauginta iš dviejų su puse.
5. Vadovaujantis minėta sutartimi bei 2019 m. vasario 2 d. susitarimu dėl sutarties galiojimo termino pratęsimo Nr. CON-19-2269, ieškovė tiekė atsakovei prekes, o iš viso yra išrašiusi bei pateikusi atsakovei apmokėti 27 sąskaitas faktūras. Visos šios sąskaitos faktūros atsakovei buvo išrašytos pritaikius 0 proc. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) tarifą. Toks PVM tarifas buvo pritaikytas atsižvelgus į griežtą atsakovės įsipareigojimą tiesiogiai parduoti prekes išimtinai tik Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkose. Atsakovei parduodant prekes tik Lenkijos (kitos Europos Sąjungos valstybės narės) ir (arba) Kazachstano (t. y. už Europos Sąjungos teritorijos ribų) rinkoje, ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 41 ir 49 straipsnių nuostatomis, buvo įgijusi teisę tiekiamas atsakovei prekes apmokestinti 0 proc. PVM tarifu.
6. Vis dėlto, kaip paaiškėjo Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020 m. atlikus ieškovės veiklos operatyvųjį patikrinimą, kuriuo buvo siekiama surinkti papildomos informacijos apie ieškovės 2018–2019 m. įvykdytus sandorius su atsakove, atsakovės iš ieškovės įsigytos prekės (produkcija) tiesiogiai atsakovės (ar jos pavedimu) nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Tokią išvadą VMI padarė įvertinusi Lenkijos mokesčių administratoriaus pateiktus duomenimis, iš kurių matyti, kad atsakovė, iš ieškovės gavusi sąskaitas faktūras, tą pačią dieną išrašydavo sąskaitas faktūras užsienio bendrovėms (daugeliu atveju – Estijoje įsteigtoms bendrovėms Volante OU ir Worth Iinvestments OU), o prekės būdavo perparduodamos dar joms tebesant Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. prekės į užsienio rinkas prieš jas parduodant atsakovės nebuvo išgabentos. Atsakovė iš ieškovės įgytas prekes, pažeisdama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, perpardavė Lietuvoje veikusioms užsienio bendrovėms ir tiesiogiai prekių gabenimo neorganizavo. Kaip nustatė VMI, prekes Kazachstano bendrovėms pardavė tos užsienio bendrovės, kurios ir įformino eksporto procedūras.
7. Nustačiusi, kad atsakovė (ar jos užsakymu kitas asmuo) tiesiogiai neišgabeno iš ieškovės įgytų prekių iš Europos Sąjungos teritorijos į kitą Europos Sąjungos valstybę narę, VMI nusprendė, kad ieškovės vykdytam prekių atsakovei tiekimui negalėjo būti taikomas 0 proc. PVM tarifas, ieškovė vykdytus tiekimus atsakovei turėjo apmokestinti taikydama standartinį 21 proc. PVM tarifą ir papildomai apskaičiuoti 630 521 Eur pardavimo PVM. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis, ieškovė mokestinio tyrimo metu 2020 m. gruodžio 17 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas, kuriose deklaravo 3 002 482 Eur suma didesnę PVM apmokestinamų sandorių vertę, 630 521 Eur daugiau pardavimo PVM bei, atitinkamai, 630 521 Eur mažiau jai grąžintino iš biudžeto PVM.
8. Ieškovės teigimu, atsakovei pažeidus sutarties esmines nuostatas, kuriomis atsakovė buvo įsipareigojusi neparduoti prekių trečiosioms šalims tiesiogiai, t. y. parduoti jas tik Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkoje, ieškovei dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (įvykdytų tarpinių sandorių, perparduodant iš ieškovės įsigytas prekes Latvijos ir Estijos bendrovėms dar Lietuvoje) kilo neigiami mokestiniai padariniai. Ieškovė buvo priversta deklaruoti didesnę PVM apmokestinamų sandorių vertę, dėl ko patyrė 630 521 Eur nuostolius, kuriuos sudarė atsiradusios jos mokestinės prievolės. Šiuos nuostolius turi atlyginti atsakovė, pažeidusi šalių susitarimą išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos iš ieškovės įsigytas prekes ir jas parduoti tik Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkoje.
9. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. birželio 21 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino visiškai. Atsakovei 2023 m. liepos 11 d. pateikus prašymą panaikinti šį sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, Šiaulių apygardos teismas 2023 m. liepos 27 d. nutartimi sprendimą už akių panaikino ir nustatė teismo posėdžio datą ir laiką – 2023 m. rugsėjo 6 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: (1) priteisė ieškovei AB „Žemaitijos pienas“ iš atsakovės ADT Sp. z o. o. 630 521 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 630 521 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. birželio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 6 454 Eur žyminio mokesčio ir 6 841,62 Eur advokato teisinių paslaugų išlaidas; (2) priteisė iš atsakovės ADT Sp. Z o. o. valstybei 303,84 Eur išlaidas už procesinių dokumentų vertimą.
11. Teismas nustatė, kad pagal ieškovės AB „Žemaitijos pienas“ ir atsakovės ADT Sp. z o. o. 2018 m. vasario 6 d. sutartį, kuri buvo pratęsta 2019 m. vasario 2 d. susitarimu, ieškovė pardavė atsakovei prekes. Sutartis galiojo iki 2020 m. vasario 6 d. Sutarties 1 skirsnio „Bendros sutarties sąlygos“ 2 punkte atsakovė neatšaukiamai įsipareigojo neparduoti prekių trečiosioms šalims tiesiogiai, t. y. atsakovė įsipareigojo parduoti prekes tik Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkoje. Pagal sutartį ir susitarimą ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė minėtas sąskaitas apmokėjo, sumokėdama ieškovei už nupirktas prekes iš viso 3 002 729,58 Eur. PVM sąskaitose faktūrose, veterinarijos sertifikatuose ir krovinių važtaraščiuose ieškovės parduodamos atsakovei prekės (produkcija) įvardinta kaip kietasis sūris, 40 proc. riebumo, brandintas 2 mėnesius. Iš PVM sąskaitų faktūrų, važtaraščių, prekių dokumentų ir transporto priemonių vertinimo aktų teismas nustatė, kad ieškovės parduodamos atsakovei prekės buvo pakraunamos ir vežėjams perduodamos ieškovės vykdomos veiklos teritorijoje Telšiuose, Sedos g. 35, o atsakovė patvirtindavo prekių priėmimo iš ieškovės faktą. Prekės vėliau buvo nugabenamos muitinės tarpininkų adresais. Krovinių važtaraščiuose yra nurodyta, kad krovinys siunčiamas gavėjams – Kazachstane registruotoms bendrovėms TOO Kazlit, TOO Food Wizard ir TOO Grand Crystal Company.
12. Teismas taip pat nustatė, kad pagal sutartį ir susitarimą 2018–2019 m. atsakovės iš ieškovės įsigytos prekės (produkcija) tiesiogiai atsakovės (ar jos pavedimu) nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos – prekės buvo perparduotos dar joms esant Lietuvos Respublikoje. Atsakovė, iš ieškovės gavusi PVM sąskaitas faktūras, tą pačią dieną išrašydavo sąskaitas faktūras užsienio bendrovėms (daugeliu atveju Estijoje įsteigtoms bendrovėms), ir prekės būdavo perparduodamos šioms bendrovėms dar joms esant Lietuvos teritorijoje, t. y. prekės nei į Lenkiją, nei į Kazachstaną išgabentos nebuvo.
13. PVMĮ 41 straipsnyje, reglamentuojančiame prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos, įtvirtinta, kad jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos (1 dalis). Jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos, išskyrus atvejus, kai pirkėjas išgabena įrangą, atsargines dalis ar atsargas, skirtas asmeniniams poreikiams naudojamiems laivams, orlaiviams ar kitoms transporto priemonėms (2 dalis).
14. PVMĮ 49 straipsnyje reglamentuojamas pridėtinės vertės mokesčio taikymas, kai prekės tiekiamos į kitą valstybę narę. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui, kuris šių prekių tiekėjui nurodė tos kitos valstybės narės jam suteiktą PVM mokėtojo kodą, ir tos prekės išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).
15. Teismas nurodė, kad atsakovė sutartimi buvo įsipareigojusi išgabenti prekes (parduoti) arba į Kazachstaną (už Europos Sąjungos teritorijos) arba į Lenkiją (t. y. į kitą Europos Sąjungos valstybę narę), todėl ieškovė, turėdama būtent tokį pagrįstą lūkestį bei vadovaudamasi PVMĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 49 straipsnio 1 dalimi, už parduotas atsakovei prekes išrašė ir pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras, kuriose parduodamos prekės buvo apmokestintos pritaikius 0 proc. PVM tarifą.
16. Teismo vertinimu, atsakovei pažeidus sutarties 1 skirsnio „Bendros sutarties sąlygos“ 2 punkte įvirtintas sąlygas – neparduoti prekių trečiosioms šalims tiesiogiai, t. y. parduoti jas tik Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkoje, taip pat neinformavus ieškovės apie vykdomus tarpinius sandorius, ieškovei dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (įvykdytų tarpinių sandorių, perparduodant iš ieškovės įsigytas prekes Latvijos ir Estijos bendrovėms), kilo neigiami mokestiniai padariniai, t. y. ieškovė įgijo prievolę deklaruoti didesnę PVM apmokestinamų sandorių vertę, deklaruojant 630 251 Eur daugiau pardavimo PVM, ir, atitinkamai, patyrė 630 521 Eur nuostolius, kuriuos sudaro atsiradusios atsakovės mokestinės prievolės.
17. Teismas pažymėjo, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė sutartinių įsipareigojimų netinkamu įvykdymu – atsakovė pažeidė esminę sutarties sąlygą, pagal kurią atsakovė buvo įsipareigojusi parduoti prekes išimtinai tik Lenkijoje ir (arba) Kazachstane (neparduodant prekių trečiosioms šalims tiesiogiai), t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovei nepažeidus sutarties sąlygos, draudžiančios vykdyti prekių tiekimą į trečiasis šalis, ir tinkamai vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (t. y. tiekiant prekes išimtinai į Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkas), ieškovei nebūtų kilusi prievolė įvykdytus prekių tiekimus apmokestinti standartiniu 21 proc. PVM tarifu ir papildomai apskaičiuoti 630 521 Eur pardavimo PVM, t. y. ji nebūtų turėjusi prievolės deklaruoti 630 521 Eur didesnio pardavimo PVM ir būtų galėjusi iš biudžeto susigrąžinti 630 521 Eur sumą. VMI atlikto mokestinio tyrimo išvados dėl papildomai apskaičiuotino 630 521 Eur pardavimo PVM pagrįstumo, atitinkamai, ir ieškovės nuostolių dydis nėra paneigti. Taip pat egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų bei ieškovei kilusių nuostolių.
18. Todėl atsakovės atsikirtimo į ieškinį argumentus, kad ieškovė žinojo, jog prekės bus parduodamos per tarpininkus, teismas, galiojant sutarties nuostatoms, įpareigojančioms atsakovę parduoti prekes išimtinai tik Lenkijoje ir (arba) Kazachstane, pripažino neturinčiais teisinės reikšmės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Atsakovė ADT Sp. z o. o. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės neteisėtus veiksmus – sutarties 1 skirsnio 2 punkto pažeidimą. Atsakovė pagal sutartį įsipareigojo iš ieškovės įsigytas prekes (kietąjį sūrį, 40 proc. riebumo, brandintą 2 mėnesius) parduoti Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkoje. Šį savo įsipareigojimą atsakovė tinkamai įvykdė, nes visos prekės, 2018 m. vasario 20 d. – 2019 m. rugpjūčio 26 d. laikotarpiu įgytos iš ieškovės, buvo išgabentos ir parduotos Kazachstano rinkoje. Dėl šių faktinių aplinkybių, t. y. visų iš ieškovės įsigytų prekių išvežimo į Kazachstano rinką, ginčo nėra. Ieškovė dar prieš pateikdama ieškinį iš tokį faktą patvirtinančių dokumentų (eksporto deklaracijų) žinojo ar turėjo žinoti, kad visos jos parduotos atsakovei prekės buvo išvežtos ir parduotos Kazachstano rinkoje. Prekės nebuvo parduotos į jokią kitą šalį, pvz. į Estiją, Latviją, Turkiją ir t. t., o buvo išvežtos ir parduotos į šalių sutartą šalį – į Kazachstaną.
19.2. Nesant atsakovės neteisėtų veiksmų (sutarties pažeidimo), nėra atsakovės kaltės bei negalėjo atsirasti priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų, kurių nebuvo, ir žalos, kurią neva patyrė ieškovė, vėliau sumokėdama 21 proc. PVM nuo pardavimo pajamų.
19.3. Pirmosios instancijos teismas atsakovės pardavimus Latvijos ir Estijos bendrovėms deklaratyviai pripažino neteisėtais veiksmais, nors tam neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Atsakovė pagal sutartį neįsipareigojo pati išgabenti prekes iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir tik tada parduoti jas kitoms bendrovėms. Sutartis nedraudė atsakovei pardavinėti įgytas prekės joms dar būnant Lietuvos Respublikos teritorijoje.
19.4. Prekės iš Lietuvos Respublikos į Kazachstaną gabeno kitos bendrovės (Estijoje ir Latvijoje įsteigtos bendrovės) ir apie tai ieškovei buvo gerai žinoma, nes taip buvo susitarta su ieškove nuo pat sutarties sudarymo momento. Ieškovė visada buvo informuojama, kokia bendrovė bus eksportuotoja ir gabens ieškovės prekes į Kazachstaną. Atitinkamai, pagal atsakovės teikiamą informaciją ieškovė, vykdydama sutarties 10 skirsnio 1 punkte prisiimtus įsipareigojimus, visada pati pasirūpindavo savo pagamintoms prekėms (kietajam sūriui) veterinarijos sertifikatais, kuriuos išduodavo Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
19.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė lygiateisiškumo principą, atsakovės teisę gintis ir įrodyti svarbias bylos aplinkybes, nepagrįstai atmesdamas jos atstovo prašymą apklausti liudytojus.
19.6. VMI nurodė, kad pritaikyti pardavimui 21 proc. PVM tarifą yra ieškovės pareiga. Ieškovė galėjo arba ginčyti šią VMI išvadą, arba sutikti ir sumokėti 21 proc. PVM tarifą. Ieškovė neginčijo ir sutiko su VMI išvadomis. Atsakovė nežinojo apie tokį VMI patikrinimą ir, juo labiau, neturėjo teisės ginčyti VMI išvadų, nes patikrinimas buvo atliktas ieškovės atžvilgiu. Aplinkybė, ar VMI išvados buvo paneigtos, ar nebuvo paneigtos, neturi jokios reikšmės faktui, kad sutartis buvo pažeista, nustatyti, nes ieškovė tiesiog neteisingai išrašė PVM sąskaitas faktūras su 0 PVM tarifu. Atsakovė negalėjo turėti įtakos ieškovės išrašomiems ir atsakovei apmokėti pateikiamiems dokumentams. Tinkamai išrašyti mokėjimo ir eksporto dokumentus buvo pačios ieškovės pareiga.
20. Ieškovė AB „Žemaitijos pienas“ atsiliepime su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
20.1. Sutartimi atsakovė buvo aiškiai ir neatšaukiamai įsipareigojusi neparduoti prekių trečiosioms šalims tiesiogiai, t. y. atsakovė įsipareigojo parduoti prekes tik Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkoje. Šį įsipareigojimą atsakovė pažeidė. Atsakovės iš ieškovės įsigytos prekės (produkcija) tiesiogiai atsakovės (ar jos pavedimu) nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos – prekės buvo perparduotos dar joms esant Lietuvos Respublikoje. Atsakovė nebuvo tiesioginė prekių eksportuotoja ar pardavėja į sutartyje įvardytas rinkas, tiesiogiai prekių gabenimo neorganizavo, iš ieškovės įgytas prekes, pažeisdama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, vien perpardavusi Lietuvoje veikusioms kitoms užsienio bendrovėms.
20.2. Atsakovės teiginiai, kad prekės galiausiai buvo išgabentos į Kazachstano rinką, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės ir neatleidžia atsakovės nuo civilinės atsakomybės už sutarties pažeidimus, kadangi prekes parduoti Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkoje privalėjo pati atsakovė.
20.3. Atsakovei buvo gerai žinoma ir suprantama, kad ieškovė pritaikė 0 proc. PVM tarifą parduodamoms prekėms. Taip pat atsakovei buvo žinoma, kokią reikšmę 0 proc. PVM tarifo taikymui turi griežtas atsakovės sutartinių įsipareigojimų vykdymas, t. y. tiesioginis prekių Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkose pardavimas. Atsižvelgiant į tai, atsakovės teiginiai, neva pati ieškovė yra kalta už tariamai neteisingai išrašytas savo sąskaitas faktūras, yra nepagrįsti.
20.4. Atsakovės teiginiai, kad ieškovė visada buvo informuojama, kas (kokia bendrovė) bus eksportuotojas ir gabens ieškovės prekes į Kazachstaną, neturi reikšmės atsakovės sutartinių įsipareigojimų vykdymui ir atsakovės atsakomybei už jų neįvykdymą.
20.5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų apklausa nagrinėjamu atveju būtų buvusi perteklinė ir iš esmės būtų užvilkinusi procesą, kuris ir taip užtruko pakankamai ilgą laiką, yra teisinga.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl sutarties aiškinimo
21. Byloje yra nustatyta, kad 2018 m. vasario 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir susitarimo dėl jos pratęsimo pagrindu laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė išrašė apeliantei apmokėti PVM sąskaitų faktūrų už parduotas prekes – kietąjį sūrį, kurių bendra suma yra 3 002 729,58 Eur. Šiose sąskaitose faktūrose nurodyta, kad prekėms taikomas 0 proc. PVM. Apeliantė prekes iš ieškovės sandėlio, esančio Telšiuose, Sedos g. 35, atsiėmė ir jai pateiktas sąskaitas apmokėjo, dėl to ginčo byloje nekyla.
22. VMI 2020 m. gegužės 21 d. priešpriešinėje informacijos surinkimo pažymoje Nr. (21.222) FR1041-74 bei 2020 m. gruodžio 16 d. užduoties pagrindu atlikto tyrimo medžiagoje nurodyta, kad apeliantė nebuvo iš ieškovės įsigytų prekių eksportuotoja, kadangi už prekių gabenimą buvo atsakingas galutinis klientas, kuris organizavo gabenimą ir apmokėjo už paslaugas; pagal sutartį ir susitarimą apeliantės iš ieškovės įsigytos prekės pačios apeliantės ar jos užsakymu nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos; apeliantė šias prekes, joms dar esant Lietuvos Respublikoje, perpardavė atitinkamoms Estijos ir Latvijos bendrovėms; atitinkamos Estijos ir Latvijos bendrovės iš karto – tą pačią dieną, kai prekes įsigijo iš apeliantės – perpardavė jas Kazachstano bendrovėms (TOO Kazlit, TOO FOOD Wizard, TOO Grand Crystal Company) bei įformino eksporto procedūras.
23. Aplinkybę, kad apeliantė, pagal sutartį ir susitarimą įsigijusi prekes, jas iš karto parduodavo kitoms bendrovėms (juridiniams asmenims), patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: 2018 m. vasario 20 d. apeliantės išrašyta sąskaita, pagal kurią apeliantė už 116 542,23 Eur Estijos bendrovei OU Volante pardavė tą pačią dieną (2018 m. vasario 20 d.) iš ieškovės už 115 492,30 Eur įsigytas prekes; 2018 m. birželio 22 d. apeliantės išrašyta sąskaita, kuri patvirtina, kad apeliantė už 113 356,76 Eur Estijos bendrovei Worth Investments OU tą pačią dieną (2018 m. birželio 22 d.) pardavė iš ieškovės už 112 741,81 Eur įsigytas prekes. Taip pat tokius faktus patvirtina ir byloje esančios eksporto deklaracijos, parengtos už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 9 d., kuriose kaip prekių eksportuotoja į Kazachstaną prekių gavėjams TOO Kazlit ir TOO FOOD Wizard yra nurodyta ne apeliantė, o atitinkamos Estijos bendrovės (Milmark OU, Volante OU, Worth Investments OU). Be kita ko, ir šalys neginčija tokios faktinės aplinkybės, kad prekes Kazachstano bendrovėms pardavė ne pati apeliantė, o kitos bendrovės, kurios organizavo ir jų išgabenimą (eksportą) iš Lietuvos Respublikos teritorijos.
24. Apeliantė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo poziciją dėl ginčo sutarties 1 skirsnio 2 punkte įtvirtintos sąlygos, kuria ji buvo neatšaukiamai įsipareigojusi neparduoti prekių, nurodytų sutarties priede Nr. 1 (sutarties 1 skirsnio 1 punktas) trečiosioms šalims tiesiogiai, t. y. parduoti tik Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkoje, pažeidimo. Apeliantės vertinimu, ji šio savo sutartinio įsipareigojimo nepažeidė, kadangi laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d. visos iš ieškovės įsigytos prekės buvo išgabentos iš Lietuvos ir parduotos būtent Kazachstano rinkoje. Taigi, šiuo konkrečiu atveju visų pirma kyla sutarties aiškinimo klausimas – ką sutartimi buvo įsipareigojusi atlikti, arba, priešingai, ko neatlikti apeliantė ir ar šie jos įsipareigojimai yra įvykdyti.
25. Šalys procesiniuose dokumentuose bei jų atstovai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose skirtingai aiškino su apeliantės įsipareigojimais susijusias ginčo sutarties sąlygas. Ieškovė įrodinėjo, kad apeliantė, Lenkijoje įregistruotas juridinis asmuo, pagal sutartį galėjo prekes parduoti tik Lenkijos arba Kazachstano, kuriame, kaip yra nustatyta byloje, ir buvo galutiniai ieškovės gaminamų prekių pirkėjai, rinkoje ir neturėjo teisės jų parduoti Estijos ir (ar) Latvijos bendrovėms bent jau tol, kol prekės nebus išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Apeliantės teigimu, sutartyje nebuvo jai, kaip pirkėjai, įtvirtinto draudimo Lietuvos Respublikos teritorijoje esančias iš ieškovės įsigytas prekes parduoti tretiesiems asmenims (nagrinėjamu atveju, kaip minėta pirmiau, tai buvo Estijos ir Latvijos bendrovės), jeigu šie asmenys vėliau prekes nugabens į Kazachstaną, kuriame ir buvo jų galutiniai gavėjai.
26. Akivaizdu, kad šalių procesinės pozicijos sutampa vieninteliu aspektu – prekių galutinis gavėjas (ar gavėjai) buvo Kazachstane, tačiau jos nesutaria dėl to, ar prekes į Kazachstano rinką pristatyti (organizuoti jų pristatymą į nurodytą šalį) pareigą turėjo pati jų pirkėja (t. y. apeliantė), ar tai galėjo padaryti bet kurie kiti asmenys, kuriems apeliantė šias prekes parduodavo, ir ar toks prekių pardavimo į galutinę Kazachstano rinką būdas galėtų būti laikomas tinkamu šalių sudarytos sutarties įvykdymu.
27. Tais atvejais, kai sutarties šalys nesutaria dėl tam tikros sutarties sąlygos turinio, šalių teisių ir pareigų apimties ir pan., tokia sutarties sąlyga laikytina neaiškia, o jos turinys turi būti nustatomas remiantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).
28. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra nustatytos CK 6.193 straipsnyje, o jame nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis).
29. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, todėl aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 85 punktas).
30. Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje sutarčių aiškinimo klausimu, tai pat yra pasisakyta, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, todėl tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 14 punktas; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).
31. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta pirmiau, šalys skirtingai interpretuoja aktualių sutarties nuostatų –1 skirsnio „Bendros sutarties sąlygos“ 2 punkto – prasmę bei šios sąlygos turinį, kiek tai susiję su jame įrašytu draudimu parduoti prekes į kitų valstybių, išskyrus Lenkiją ir Kazachstaną, rinkoje, todėl kyla šios sąlygos aiškinimo remiantis objektyviuoju (sutarties teksto sisteminės-lingvistinės prasmės) sutarčių aiškinimo metodu poreikis.
32. Sutarties 1 skirsnio 1 punkte teigiama, kad pardavėja (ieškovė) įsipareigoja pagaminti ir pakrauti prekes šioje sutartyje nurodytu adresu (t. y. Telšiai, Sedos g. 35; žr. sutarties 2 skirsnio „Kaina ir atsiskaitymo tvarka“ 3 punktą), o pirkėja (apeliantė) įsipareigoja pagal pateiktą užsakymą prekes atsiimti ir laiku už jas sumokėti. Sutarties 1 skirsnio 2 punkte apeliantė neatšaukiamai įsipareigoja neparduoti iš ieškovės įsigytų prekių trečiosioms šalims tiesiogiai, tiesioginio pardavimo sąvoką toliau aptariant taip: „t. y. parduoti prekes tik Lenkijos ir (ar) Kazachstano rinkoje“. Šalys susitarė ir dėl to, kad, apeliantei pažeidus būtent šią sąlygą, ji sumoka ieškovei netesybas, kurių dydį sudaro ne mažiau kaip pagal užsakymą parduoto turto vertė, padauginta iš dviejų su puse.
33. Sutarties 10 skirsnio „Kitos sąlygos“ 1 punkte sulygta, jog visus dokumentus, kurie reikalingi, kad prekės galėtų būti išvežamos iš Lietuvos Respublikos, formina ir apmoka pardavėja (t. y. ieškovė); 2 punkte nurodyta, kad visus dokumentus, kurie reikalingi prekei įvežti į pirkėjos (t. y. apeliantės) šalį, sutvarko ir apmoka apeliantė; 3 punkte teigiama, kad visa atsakomybė dėl prekių įvežimo bei dokumentų teisėtumo, kurie gali iškilti pirkėjos (t. y. apeliantės) šalyje, prisiima apeliantė.
34. Sutarties 2 skirsnio „Kaina ir atsiskaitymo tvarka“ 3 punkte nurodyta, kad kaina už prekes ir kitos sąlygos, nenumatytos sutartyje, suprantamos vadovaujantis EXW Incoterms 2010 nuostatomis.
35. Sutarties 10 skirsnio „Kitos sąlygos“ 8.1 papunktyje prekių pardavimo tvarkos ir sąlygų (teikiant nuorodą į 1 skirsnio 2 punktą) nesilaikymas priskiriamas prie esminių sutarties pažeidimų, dėl kurio pardavėja (ieškovė) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį raštu informavusi pirkėją (apeliantę) prieš 5 dienas.
36. Teisėjų kolegija, teismo posėdyje betarpiškai išklausiusi šalių atstovų paaiškinimus dėl jų ketinimų, įrašant šalių dabar skirtingai aiškinamą sąlygą į sutartį, vadovaudamasi lingvistiniu (objektyviuoju) sutarčių aiškinimo metodu, konstatuoja, kad: sutarties 1 skirsnio 2 punkte šalys susitarė dėl apeliantės iš ieškovės įsigytų prekių pardavimo į bet kurias kitas valstybes, išskyrus dvi šalis, kurios nurodytos pačioje sutartyje (t. y. Lenkija ir Kazachstanas), apribojimo; ši sąlyga sutarties vykdymo laikotarpiu negalėjo būti keičiama, nes apeliantė „neatšaukiamai“ įsipareigojo neparduoti iš ieškovės įsigytų prekių trečiosioms šalims tiesiogiai; tokios sąlygos įrašymą lėmė tikslas eksportuoti (išvežti iš Lietuvos) ieškovės gaminamas prekes, taikant apmokestinimą 0 proc. PVM tarifu; šis apribojimas buvo viena iš kelių esminių sutarties vykdymo sąlygų, kurios pažeidimas leido ieškovei vienašališkai nutraukti sutartį, taip pat taikyti pačioje sutartyje numatytas pakankamai reikšmingo dydžio netesybas, kurių sutartinis dydis 2,5 karto viršytų ieškovės apeliantei parduotų prekių vertę.
37. Kitaip tariant, aptariamoje sutarties sąlygoje ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią bei interesą, kad apeliantė prekes, įsigytas iš ieškovės, parduotų tik Lenkijos ir (ar) Kazachstano rinkose ir neparduotų jų kitiems subjektams, iki kol tos prekės nepateko į Lenkijos ir (ar) Kazachstano rinkas, o apeliantė su tokiomis sąlygomis sutiko ir kartu prisiėmė kitokio savo elgesio padarinių riziką (sumokėti netesybas). Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad nepriklausomai nuo to, koks subjektas parduos prekes į Kazachstano rinką (apeliantė ar kiti asmenys), svarbu tik tai, kad tai galiausia būtų padaryta, aiškiai stokoja pagrįstumo.
38. Tokio šios sąlygos aiškinimo, kurį pateikia apeliantė, nesuponuoja ir sutarties uždarumo principas, kuris reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis (pavyzdžiui, CK 6.190 straipsnio 1 dalis, 6.191 straipsnis ir kiti įstatyme nustatyti atvejai), nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Sutarties uždarumo principas taip pat lemia, kad tik sutarties šalys kitoms tos sutarties šalims galėtų reikšti reikalavimus dėl netinkamo sutarties įvykdymo, nes sutartinės civilinės atsakomybės tikslas ir teikiamos apsaugos ribos – sutartį sudariusių asmenų interesų, susijusių su tinkamu sutarties įvykdymu, apsauga. Nagrinėjamo ginčo kontekste tai reiškia, kad ieškovė objektyviai negalėtų daryti jokio poveikio trečiųjų asmenų, įsigijusių jos gaminamas prekes, sprendimams dėl jų pardavimo į vienas ar kitas rinkas, ir negalėtų reikšti jokių pretenzijų, jeigu prekės nebūtų išgabentos parduoti į Lenkijos ar Kazachstano rinką, kaip tai nurodyta sutartyje. Tokiu atveju ši sąlyga bei dėl jos pažeidimo nustatytos netesybos iš viso praranda prasmę, nes ieškovė negalėtų kontroliuoti sutarties vykdymo tinkamumo. Pažymėtina, kad apeliantė ir neįvardija kito aiškinamos sąlygos įrašymo į ginčo sutartį tikslo, nei nurodė ieškovė – prekių pardavimas apeliantei būtent jų eksportui, o ne laisvam pardavimui (perpardavimui) Lietuvos vidaus rinkoje.
39. Be to, apeliantės pareiga išvežti prekes iš Lietuvos Respublikos ir įvežti jas į apeliantės šalį (Lenkijos Respubliką) pakankamai aiškiai įtvirtinta ir sutarties 10 skirsnyje (žr. šios nutarties 33 punktą), nurodant, kad dokumentus, reikalingus prekių išvežimui iš Lietuvos Respublikos ir įvežimui į Lenkijos Respubliką apmoka, atitinkamai, ieškovė ir apeliantė. Jokių išimčių dėl apeliantės galimybės parduoti prekes dar jų neišvežus iš Lietuvos Respublikos teritorijos sutartyje nebuvo numatyta. Atsižvelgiant į sutarties teksto lingvistinę išraišką bei į visų sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, pripažintina, kad šalys susitarė dėl tokios prekių pardavimo tvarkos, kai apeliantė jas galėjo parduoti kitiems subjektams tik po šių prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis).
40. Aptariamos sutarties sąlygos formuluotės neabejotinai buvo reikšmingos ir dėl jos tinkamu įvykdymu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių ieškovei. Pagal Europos Sąjungos teritorijoje galiojančią 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 138 straipsnio 1 dalį valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Europos Sąjungoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Nurodytos direktyvos 146 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad valstybės narės neapmokestina PVM sandorių, pagal kuriuos vykdomas prekių tiekimas, kai jas pardavėjas išsiuntė ar išgabeno į paskirties vietą už Europos Sąjungos ribų arba tai atlikta jo vardu.
41. Aptartą direktyvą atitinkantis teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir Lietuvos nacionalinėje teisėje. Pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 dalį tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą, jeigu jas pirkėjas, įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos, išskyrus atvejus, kai pirkėjas išgabena įrangą, atsargines dalis ar atsargas, skirtas asmeniniams poreikiams naudojamiems laivams, orlaiviams ar kitoms transporto priemonėms. Kai prekės išgabenamos asmeniniame keleivio bagaže, 0 proc. PVM tarifas taikomas šio įstatymo 42 straipsnyje nustatyta tvarka.
42. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad PVMĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas 0 proc. PVM tarifas prekių tiekimo eksportui, tačiau ši lengvata reglamentuoja du skirtingus atvejus, atitinkančius 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 146 straipsnio 1 dalies a ir b punktus. Pagal PVMĮ 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą reglamentavimą 0 proc. PVM tarifas taikomas, kai įvyksta prekių tiekimas, prekės išgabenamos iš Europos Sąjungos teritorijos, tačiau priklausomai nuo to, kas išgabena prekes – tiekėjas (ar jo užsakymu kitas asmuo) ar pirkėjas (įsikūręs už šalies teritorijos ribų ir neturintis šalies teritorijoje padalinio, ar jo užsakymu kitas asmuo) – taikoma PVMĮ 41 straipsnio 1 arba 2 dalis, nustatanti skirtingas prekių eksporto rūšis (tiesioginį ir netiesioginį) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-854-602/2017).
43. Remiantis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, taikant 0 proc. PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui, kuris šių prekių tiekėjui nurodė tos kitos valstybės narės jam suteiktą PVM mokėtojo kodą, ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).
44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį, yra nurodęs, kad šia nuostata į nacionalinę teisę perkeliama 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, pakeitusios anksčiau galiojusią 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąją Tarybos direktyvą, 138 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią bendrijoje, bet ne jos atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks, į kitą valstybę narę nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Taigi, pagal šios direktyvos 138 straipsnio 1 dalį (atitinkamai pagal PVMĮ 49 str. 1 d.) prekių tiekimas Europos Sąjungos viduje turi atitikti tris esmines sąlygas (reikalavimus), kad šis tiekimas nebūtų apmokestinamas PVM (apmokestinamas taikant 0 proc. PVM tarifą): 1) teisės disponuoti preke kaip savininkui perdavimas įgijėjui; 2) prekės, kurios yra tiekimo dalykas, turi būti fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės; 3) PVM mokėtojas tiekia prekes kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks (t. y. PVM mokėtojui), kitos valstybės narės teritorijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602‑996/2013; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1100-575/2018).
45. Remiantis nuoseklia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika, prekių tiekimas Europos Sąjungos viduje neapmokestinamas, tik kai teisė kaip savininkui disponuoti preke perduota įgijėjui, o tiekėjas nustato, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje (ESTT 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Twoh International, C-184/05, 23 punktas; 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje R., C-285/09, 41 punktas; 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Euro Tyre Holding, C-430/09, 29 punktas). Taigi, nurodytu neapmokestinimo atveju prekės, be kita ko, turi būti fiziškai išvežtos (išgabentos) iš tiekimo valstybės narės, tačiau turi likti Europos Sąjungos viduje (ESTT 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje R., C-285/09, 40 punktas).
46. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei teismų praktika, aplinkybė, kad apeliantė išgabentų iš ieškovės įsigytas prekes iki jų perpardavimo, ieškovei buvo reikšminga, nes, apeliantei jų neišgabenus iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos arba Kazachstano rinką ir prekes pardavus kitiems asmenims, kol prekės tebėra Lietuvos Respublikos teritorijoje, ieškovė negalėtų pasinaudoti 0 proc. PVM tarifo lengvata ir už prekių pardavimą apeliantei turėtų sumokėti valstybei standartinio dydžio PVM – 21 proc. (PVMĮ 2 straipsnio 32 dalis). Pažymėtina, kad ieškovės apeliantei išrašytose sąskaitose faktūrose buvo aiškiai nurodyta, kad ieškovė apeliantei taiko 0 proc. PVM būtent dėl aptartų PVMĮ nuostatų, kuriose įtvirtintos sąlygos, pagal kurias prekių tiekėjui (šiuo atveju ieškovei) 0 proc. PVM tarifas taikomas tik tada, kai prekės, kurios yra tiekimo dalykas, fiziškai išgabenamos iš tiekėjo (ieškovės) valstybės narės.
47. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas aptartų sutarties sąlygų aiškinimas, pagal kurį apeliantė įsipareigojo iš ieškovės įsigytas prekes išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir tik po to jas perparduoti Lenkijos ir (ar) Kazachstano rinkose, atitinka CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtiną sutarčių aiškinimo taisyklę, pagal kurią aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į sutarties (jos sąlygų) esmę ir tokių sąlygų įrašymo į sutartį tikslą.
48. Aiškinant aptariamą sutarties punktą apeliantės siūlomu būdu, t. y. kaip neribojantį apeliantės diskrecijos savo nuožiūra disponuoti prekėmis dar joms tebesant Lietuvos Respublikos teritorijoje, be kita ko, ir jas parduoti kitiems veiklą Lietuvoje vystantiems asmenims, ši sąlyga, kaip jau nurodyta pirmiau, ieškovei prarastų prasmę, o toks aiškinimas neatitiktų sąžiningo sutarties aiškinimo imperatyvo, būtų nepaisoma šalių valios susitarti dėl to, kokios sąlygos (apribojimai) turi būti taikomi iš sutarties atsiradusiems teisiniams santykiams (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys).
49. Skirtingai negu nurodo apeliantė, byloje nėra duomenų, kad ieškovė buvo suinteresuota vien tik tuo, kad prekės faktiškai atsidurtų Kazachstano ar Lenkijos rinkoje. Priešingai, ieškovei buvo reikšminga tai, kad apeliantės iš ieškovės įsigytoms prekėms būtų taikomas 0 proc. PVM tarifas, kurio taikymas buvo susijęs su PVM 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų įgyvendinimu. Tokių sąlygų įgyvendinimas buvo užtikrintas sutarties 1 skirsnio 2 punkte.
50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutarties 1 skirsnio 2 punkte bei 10 skirsnio 1–3 punktuose įtvirtintomis sąlygomis apeliantė įsipareigojo prekes, įsigytas iš ieškovės, išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir jas parduoti tik Lenkijos ir (arba) Kazachstano rinkose. Nurodytų motyvų pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad sutartimi apeliantė neįsipareigojo pagal sutartį pati išgabenti prekių iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir tik po to jas parduoti kitoms bendrovėms.
51. Apeliantės argumentai, kad ieškovė žinojo apie prekių, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, perpardavimą Estijos ir Latvijos bendrovėms ir tokiam apeliantės elgesiui pritarė, iš esmės reiškia, kad, apeliantės vertinimu, šalys konkliudentiniais veiksmais pakeitė ginčo sutarties sąlygą dėl prekių pardavimo apribojimų. Iš sutarties 11 skirsnio „Baigiamosios sutarties sąlygos“ 1 punkto matyti, kad šalys sulygo, jog sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik rašytiniu šalių susitarimu. Šiame kontekste aktuali CK 6.183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutarties pakeitimo išlygos taisyklė, pagal kurią rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Aptartos taisyklės išimtis nustatyta to paties straipsnio 2 dalyje, pagal kurią viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šio straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu.
52. Nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėja, kad ji elektroniniu paštu siųsdavo ieškovei eksporto deklaracijas ir kitus dokumentus, iš kurių ieškovė turėjo žinoti ir žinojo, jog iš ieškovės įsigytas prekes apeliantė parduodavo kitiems ūkio subjektams, kurie ir rūpindavosi prekių gabenimu į Kazachstaną, šioms prekėms dar esant Lietuvos Respublikoje.
53. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantė 2018 m. vasario 20 d. išsiuntė ieškovei dokumentus – 2018 m. vasario 20 d. veterinarijos sertifikatą Nr. LT0179630/L2-2802, kuriame nurodyta, kad prekių siuntėja yra ieškovė, o gavėja – TOO Kazlit, CMR važtaraštį Nr. 2047824, kuriame nurodyta, kad prekių siuntėja yra ieškovė, gavėja – Estijos bendrovė Volante OU, o siuntėjo nurodymų skiltyje nurodyta, kad galutinė gavėja – TOO Kazlit; elektroniniame laiške nurodė, kad laukia ieškovės patvirtinimo ir po to išsiųs transporto priemonę su prekėmis.
54. Iš 2018 m. vasario 20 d. veterinarijos sertifikato Nr. LT0179630/L2-2802 matyti, kad jame nėra nurodyta, jog apeliantės iš ieškovės įsigytos prekės yra perparduotos ūkio subjektams, taigi, iš šio dokumento, atsižvelgiant į jo turinį, ieškovė neturėjo prielaidų nuspręsti, kad apeliantė jau yra perpardavusi prekes Lietuvos Respublikos teritorijoje. CMR važtaraštyje Nr. 2047824 nurodyta tik tai, kad krovinio gavėja yra Estijos bendrovė Volante OU, tačiau iš nurodyto dokumento negalima daryti išvados, jog važtaraščio surašymo metu Volante OU jau buvo tapusi nurodytų prekių savininke. Pažymėtina, kad vadovaujantis PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi išgabenimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos, siekiant pasinaudoti 0 proc. PVM tarifu, laikomas tinkamu neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena. Todėl CMR važtaraštyje Nr. 2047824 gavėja nurodžius Estijos bendrovę Volante OU ir nesant kitų duomenų, kad Volante OU yra prekių savininkė, ieškovė, kuri šiame CMR važtaraštyje įvardinta kaip krovinio siuntėja, Estijos bendrovę Volante OU galėjo laikyti asmeniu, kuris vykdė prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos apeliantės užsakymu. Be to, visuose kituose į bylą pateiktuose važtaraščiuose prekių gavėja nurodyta apeliantė, o ne Volante OU, taigi, į bylą pateiktuose važtaraščiuose Volante OU nurodymas prekių gavėja buvo vienkartinis ir nepasikartojęs veiksmas, neleidžiantis sutikti su apeliantės pozicija dėl faktiniais šalių veiksmais pakeistos sutarties sąlygos, kurioje jai nustatyti apribojimai tiesioginiam prekių pardavimui tretiesiems asmenims bei sankcijos už šių apribojimų pažeidimą.
55. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad apie tai, jog apeliantė iš ieškovės įsigytas prekes, joms esant Lietuvos Respublikos teritorijoje, perpardavė Estijos ir (ar) Latvijos bendrovėms, nežinojo, tokios aplinkybės ieškovei tapo žinomos tik po VMI 2020 m. atlikto mokestinio tyrimo. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių kitokius apeliantės teiginius, t. y. kad ir iki VMI atlikto tyrimo ieškovei apie tokias aplinkybes buvo žinoma ir kad Lietuvos Respublikos teritorijoje dar esančios prekės buvo parduodamos kitiems asmenims ieškovės sutikimu ir pritarimu, konkliudentiniais veiksmais pakeičiant sutarties 1 skirsnio 2 punkte įtvirtintą sąlygą (CPK 178 straipsnis).
Dėl civilinės atsakomybės taikymo
56. Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
57. Sutartinei civilinei atsakomybei (įskaitant civilinės atsakomybės taikymą nuostolių forma) taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos, kaip atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai, taip pat tarp šių sąlygų egzistuojantis priežastinis ryšys, kaltė (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai).
58. Vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Pagal CK 6.205 straipsnio nuostatas sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą.
59. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sutarties pažeidimas, lemiantis sutartinės atsakomybės atsiradimą, gali pasireikšti įvairiai. Įprastai pažeidimas įvyksta, kai pažeidžiamos sutarties vykdymo pareigos. Sutarties vykdymo pareigos – tai tokio pobūdžio pareigos, kurios nustato, kas laikoma tinkamu sutarties įvykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022, 34 punktas).
60. Kaip minėta, sutarties 1 skirsnio 2 punktu apeliantė įsipareigojo neparduoti iš ieškovės įsigytų prekių trečiosioms šalims tiesiogiai, t. y. parduoti prekes tik Lenkijos ir (ar) Kazachstano rinkoje. Byloje esantys duomenys patvirtina ir šalys neginčija faktinių aplinkybių, kad apeliantė iš ieškovės įsigytas prekes, joms esant Lietuvos Respublikos teritorijoje, perpardavė Estijos ir (ar) Latvijos ūkio subjektams. Tuo apeliantė atliko neteisėtus, sutarties 1 skirsnio 2 papunktyje draudžiamus jai atlikti veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
61. Apeliantės teigimu, tarp ieškovės prašomų atlyginti nuostolių ir jos elgesio nėra priežastinio ryšio, nes būtent ieškovė buvo atsakinga už teisingą sąskaitų išrašymą ir tinkamo dydžio PVM tarifo nurodymą, todėl jai pačiai, o ne apeliantei, kyla atsakomybė už mokestinių prievolių atsiradimą. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, apeliantė civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė faktinių aplinkybių, kad ieškovė žinojo apie iš jos įsigytų prekių pardavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, vėliau lėmusį ir papildomų pardavimo kaštų ieškovei atsiradimą – PVM mokesčio sumokėjimą už prekių neišgabenimą iš Lietuvos vidaus rinkos, t. y. ji neįrodė, kad toks ir buvo naujas šalių susitarimas, pakeičiantis sutarties 1 skirsnio 2 punkte nustatytą priešingą sąlygą. Kadangi ieškovė, sudarydama su apeliante sutartį, siekė tiekti prekes eksportui, ji neturėjo pagrindo apeliantei išrašyti sąskaitų už prekes, nurodydama ne 0 proc., o kitokio dydžio PVM tarifą. Kitaip tariant, ieškovė, išrašydama apeliantei sąskaitas su 0 proc. PVM tarifu, veikė remdamasi sutartimi bei jos 1 skirsnio 2 punkte įtvirtintu neatšaukiamu apeliantės įsipareigojimu, kuris ir turėjo užtikrinti, kad ieškovei PVM mokestinė prievolė neatsirastų.
62. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, būdama verslininke, kuriai taikomi aukštesni nei vidutiniai rūpestingumo bei atidumo standartai, negalėjo nesuprasti sutarties 1 skirsnio 2 punkte įtvirtintos sąlygos reikšmės ieškovei bei jos neįvykdymo teisinių pasekmių ieškovės mokestinėms prievolėms.
63. Kaip matyti iš bylos medžiagos, VMI 2020 m. gruodžio 16 d. užduoties pagrindu atliktame tyrime konstatavo, kad apeliantei iš ieškovės įsigytas prekes, joms esant Lietuvos Respublikos teritorijoje, iš karto perpardavus kitiems ūkio subjektams (Estijos ir Latvijos bendrovėms) buvo vykdomi nauji savarankiški iš ieškovės įsigytų prekių tiekimai, dėl ko ieškovė prekių tiekimus apeliantei turėjo apmokestinti taikydama standartinį 21 proc. PVM tarifą ir apskaičiuoti 630 521 Eur pardavimo PVM. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad dėl pirmiau aptartų apeliantės neteisėtų veiksmų (t. y. dėl sutarties 1 skirsnio 2 punkto pažeidimo) ieškovei atsirado 630 521 Eur mokestinė prievolė. Nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad apeliantės neteisėti veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su ieškovės patirtais nuostoliais – 630 521 Eur mokestinės prievolės atsiradimu, tokia pačia suma faktiškai sumažėjus gautoms pajamoms iš pardavimo sandorio (atsiradus nuostoliams) (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis).
64. Pažymėtina, kad CK 6.256 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta sutartinės civilinės atsakomybės taikymo išimtis – kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Šioje teisės normoje įtvirtinta taip vadinama objektyvioji (griežtoji) verslininko (įmonės) atsakomybė – atsakomybė be kaltės. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad apeliantė sutarties pagrindu tarp šalių atsiradusiuose teisiniuose santykiuose veikė kaip verslininkė. Todėl nustačius apeliantės veiksmų neteisėtumą ir apeliantei neįrodinėjant bei neįrodžius, kad ji sutarties 1 skirsnio 2 punkte įtvirtintos pareigos neįvykdė dėl nenugalimos jėgos, taip pat neįrodžius, jog apeliantės veiksmai buvo teisėti pagal sutartį ar įstatymų nuostatas, apeliantei kyla sutartinė atsakomybė be kaltės.
65. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs įrodytomis visas sąlygas apeliantės sutartinei civilinei atsakomybei kilti, ginčą išsprendė teisingai ir pagrįstai priteisė ieškovei dėl apeliantės neteisėtų veiksmų atsiradusių 630 521 Eur nuostolių atlyginimą. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados dėl ginčo baigties nelemia.
Dėl procesinio pobūdžio apeliacinio skundo argumentų
66. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė lygias šalių teises gintis ir įrodyti svarbias bylos aplinkybes, nepagrįstai atmesdamas apeliantės atstovo prašymą apklausti byloje liudytojus.
67. Viena vertus, 2023 m. rugsėjo 6 d. vykusio teismo posėdžio metu apeliantės atstovas pareiškė prašymą byloje apklausti liudytojus, šį prašymą motyvuodamas tuo, kad jie gali padėti išsiaiškinti aplinkybes, koks buvo šalių susitarimas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tokį prašymą atmetė kaip perteklinį.
68. Kita vertus, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartimi, siekiant sudaryti galimybę šalims išsamiai pasisakyti dėl bylos aspektų, susijusių su sutarties sąlygų nustatymu ir aiškinimu, 2024 m. sausio 29 d. 09:30 val. buvo paskirtas žodinis teismo posėdis. Taigi, bylos šalims (ir apeliantei) buvo sudarytos sąlygos apeliacinės instancijos teisme teikti prašymus, susijusius su bylos nagrinėjimu šios instancijos teisme, įskaitant teikti prašymus dėl liudytojų apklausos, tačiau nei apeliaciniame skunde, nei po 2024 m. sausio 16 d nutarties priėmimo, nei 2024 m. sausio 29 d. teismo posėdyje prašymo, susijusio su kurių nors asmenų apklausa, apeliantė nereiškė.
69. Darytina išvada, kad apeliantė pasirinko tokiomis įrodinėjimo priemonėmis jos nurodomų faktinių aplinkybių neįrodinėti (CPK 13 straipsnis), todėl apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantei nebuvo sudaryta galimybė byloje apklausti liudytojus, atmestinas kaip neaktualus ir neįrodantis kurių nors procesinių jos teisių pažeidimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
70. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
71. Kadangi apeliantės apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi, apeliantės apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
72. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 1 887,60 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, prašė jas priteisti iš apeliantės.
73. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.
74. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,5 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis).
75. Apskaičiavus aukščiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros (buvęs Lietuvos statistikos departamentas) skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2023 m. II ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 3 027,30 Eur (2 018,20 Eur x 1,5).
76. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos (1 887,60 Eur) neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, yra proporcingos bylos apimčiai ir sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ieškovei iš apeliantės priteisiama 1 887,60 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Lenkijos Respublikoje registruotos bendrovės ADT Sp. z o. o., juridinio asmens kodas 367327484, ieškovei akcinei bendrovei „Žemaitijos pienas“, juridinio asmens kodas 180240752, 1 887,60 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Neringa Švedienė
Tomas Venckus