Administracinė byla Nr. I-3528-281/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03275-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atstovui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. F. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas K. F. 2015-06-17 teismui padavė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), priteisti 20 000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų konvojavimo sąlygų. Nurodė, kad transporto priemonės perpildytos, trūko oro, pareigūnai demonstratyviai rodydavo ginklus, vasarą transporto priemonėse būdavo karšta, o žiemą šalta. Dėl šių sąlygų patyrė pažeminimą, todėl mano, kad yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Teisme gautas rašytinis pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5-7).
Nurodė, kad konvojavimas vykdomas specialiaisiais automobiliais, kuriuose pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus įrengtos kameros, atlikti dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, kurie patvirtina, kad kamerose esanti aplinka yra tinkama asmenims konvojuoti. Konvojavimo taisyklės reglamentuoja leidžiamą vežti asmenų skaičių, tačiau nenustato taisyklių daiktams vežti. Konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas, taigi pareigūnai privalo turėti ginklus. Pareiškėjas jokių nusiskundimų konvojaus viršininkui nereiškė. Dėl to manytina, kad jokių neteisėtų atsakovės veiksmų nenustatyta ir žala nepriteistina. Pareiškėjo reikalavimams iki 2012-06-11 prašo taikyti ieškinio senaties terminą.
Per teismo posėdį atsakovės atstovas skundą prašė atmesti.
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už konvojavimą atskirais laikotarpiais nuo 2010-06-20 iki 2013-02-20 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais nuo 2010-06-20 iki 2013-02-20. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015-06-11 (voko antspaudas). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie galimą savo teisių pažeidimą, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2015-06-11. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis dėl pareiškėjo reikalavimų už laikotarpį nuo 2010-06-20 iki 2012-06-10, tuo tarpu dėl reikalavimų už laikotarpį nuo 2012-06-11 iki 2013-02-20 ieškinio senatis nepraleista. CK 1.131 str. 2 d. nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pareiškėjas jokių aplinkybių dėl praleisto ieškinio senaties termino nenurodė, todėl vertintina, kad objektyvių pagrindų jį atnaujinti nenustatyta.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Pareiškėjas nurodo, kad konvojaus automobiliai perpildyti, juose būdavo per šalta arba per karšta, trūko oro, pareigūnai nuolat žemindavo konvojuojamuosius, be reikalo demonstruodavo ginklus.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą buvo konvojuojamas 2013-02-06 ir 2013-02-13 šiomis transporto priemonėmis: Mercedes Benz, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir VW, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini). Mercedes Benz registracijos liudijime nurodyta, kad šioje transporto priemonėje yra 29 ir 36 vietos, o VW – 19 (b. l. 59, 60, 64, 67).
Lietuvos Respublikoje asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės).
Konvojavimo taisyklių 109 p. nustatyta, kad specialiame transporte konvojuojamųjų skaičius neturi būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Iš byloje esančių Kelionės žiniaraščių ir Konvojuojamųjų asmenų sąrašų matyti, kad pareiškėjo konvojavimo metu konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis, nei nustatytas sėdimų vietų skaičius. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo teiginys, kad transporto priemonės buvo perpildytos, atmestinas kaip nepagrįstas.
Konvojavimo taisyklių 146 p., nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2014-05-12 protokolo Nr. F-M-175, 2014-05-12 protokolo Nr. F-A-167, 2015-05-08 protokolo Nr. F-VE-4, 2015-05-08 protokolo Nr. F-A-77, 2012-11-16 protokolo Nr. F-M-276, 2012-11-16 protokolo Nr. F-A-289 (b. l. 56, 62, 69-70, 71-73, 74-75, 76-77) matyti, kad konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija, apšvieta atitinka nustatytus reikalavimus. Iš automobilių kėbulo schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija (b. l. 57, 58, 63, 66). Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 61, 65, 68), automobilių registracijos liudijimai (b. l. 59, 60, 64, 67) patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Taigi, šie duomenys patvirtina konvojavimo automobilių tinkamumą ir saugumą, todėl teismas daro išvadą, kad konvojavimas buvo vykdomas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, dėl ko neigiamos pasekmės pareiškėjui negalėjo kilti.
Remiantis Konvojavimo taisyklių 3 p., konvojavimas vykdomas ginkluotų pareigūnų, todėl pareiškėjo argumentas dėl to, kad pareigūnai be reikalo demonstravo ginklus, atmetamas.
Konvojavimo taisyklių 137 p. numatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų į bylą pateiktuose žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, daiktų pervežimo, netinkamo, žeminančio pareigūnų elgesio, pablogėjusios sveikatos būtų kreipęsis į konvojaus pareigūną.
Teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareigūnų neteisėtų veiksmų konvojavimo metu nenustatyta. Nesant būtinųjų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.,
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo K. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Mefodija Povilaitienė