Civilinė byla Nr. e3K-3-37-1120/2025
Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02830-2022-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.4; 2.6.10.5.2.4; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Agnės Tikniūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Plungės rajono savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Plungės rajono savivaldybės administracijos prevencinį ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vaizga“, išvadą teikiančios institucijos Aplinkos apsaugos agentūra, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba, dėl uždraudimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vaizga“ atlikti neteisėtus veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių prevencinio ieškinio sąlygas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu, prašydama uždrausti atsakovei sustabdyti atsakovės valdomo pastato – siurblinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir siurblinė) darbą, uždrausti nutraukti ar kitaip apriboti vandens, atitekančio Paplungos upeliu nuo Plungės miesto teritorijų, priėmimą į atsakovės valdomo pastato – siurblinės įrenginius ir vandens perkėlimą (perpumpavimą) į Gandingos hidroelektrinės (toliau – ir Gandingos HE) tvenkinį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad per Paplungos upelį į Gandingos HE tvenkinį patenka lietaus nuotekų vanduo apytiksliai iš 35 proc. Plungės miesto teritorijos. Laiku neišpumpavus vandens iš Paplungos upelio į tvenkinį, galimas pirminis teritorijų užliejimas, kuris neabejotinai padarytų didelę žalą šalia upelio gyvenančių žmonių turtui (statiniams, įrenginiams, želdiniams), būtų sutrikdytas automobilių eismas Paprūdžio skersgatvio, Paprūdžio ir J. Tumo-Vaižganto gatve, be to, vandens išsiliejimas iš Paplungos upelio vagos galėtų neigiamai paveikti (reikšmingai apgadinti ar sugriauti) 2022 m. sutvarkytos Gandingos HE tvenkinio pakrantės infrastruktūrą ir praėjusiais metais naujai išasfaltuotą Paprūdžio gatvę. Pažymėjo, kad dėl vandens perkėlimo iš Paplungos upelio į Gandingos HE tvenkinį, t. y. Gandingos hidroelektrinės tinkamam veikimui, įrengtam pylimui prižiūrėti pastatytas pastatas – siurblinė su jame esančia vandens kėlimo įranga, šią, ieškovės turimais duomenimis, valdo ir eksploatuoja Gandingos hidroelektrinės savininkė atsakovė UAB „Vaizga“. Siurblinė (polderio siurblinė) yra Gandingos hidroelektrinės statinys (HES), t. y. priklauso Gandingos hidroelektrinės statinių kompleksui, yra skirta hidroelektrinės veiklai užtikrinti.
4. Ieškovės teigimu, atsakovės dirbtinai atliktas siurblinės ir likusios Gandingos HE infrastruktūros valdymo teisinis atskyrimas (Gandingos HE valdymą nuomos pagrindu perduodant UAB „Hidrogreen“, o siurblinę paliekant sau valdyti) nesudarė pagrindo išvadai, kad dėl to išnyko funkcinis Gandingos HE ir siurblinės ryšys, juolab kad siurblinės techninę priežiūrą atlieka ta pati UAB „Hidrogreen“. Atsakovė, gaudama naudą iš hidroelektrinės, neteisėtai siekia savo, kaip verslo subjekto, veiklos sąnaudas perkelti ieškovei, grasindama nutraukti siurblinės darbą, o tai sukeltų didelę žalą. Gandingos HE tvenkinio eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) taip pat nepatvirtino fakto, kad siurblinė nėra reikalinga hidroelektrinei eksploatuoti. Taisyklės parengtos atsakovės užsakymu ir interesais, todėl sudarant Taisykles neabejotinai egzistavo subjektyvumo elementas. Tai, kad siurblinė yra už tvenkinio ribų, o tvenkinio eksploatuotojas yra atsakingas už vandens lygio reguliavimą tik Gandingos HE tvenkinio ribose, taip pat nepaneigia šio fakto. Taisyklių reglamentas dėl vandens lygio tvenkinyje, taip pat siurblinės inventorinės bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtino, kad siurblinė yra Gandingos HE statinys (HES) ir skirta hidroelektrinės veiklai užtikrinti. Be to, aplinkybę, kad siurblinė yra hidroelektrinės statinys (HES), pagrindė ieškovės pateikti pirminiai rašytiniai įrodymai – siurblinės inventorinė byla, kurioje siurblinė tiesiogiai įvardinta „Gandingos HES polderio siurblinė Plungė, Paprūdžio g-vė“.
5. Ieškovės vertinimu, atsakovė, būdama ginčo siurblinės valdytoja, t. y. būdama didesnio pavojaus šaltinio valdytoja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 6.270 straipsnis), nors privalo užtikrinti jos tinkamą ir nepertraukiamą veikimą, kad nebūtų padaryta žalos, tačiau ketina siurblinės darbus sustabdyti ir dėl to būtų padaryta didelė žala aplinkai, viešajam interesui, fizinių ir juridinių asmenų turtui. Dėl to, kad neatsirastų žala, vandens išpumpavimas siurbliais iš upelio turi būti vykdomas periodiškai, dažniau – kritiniais laikotarpiais. Be to, atsakovė, vadovaudamasi CK 4.37 straipsniu, valdyti nuosavybę turi nepažeisdama įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Atsakovės siekis sustabdyti siurblinės veiklą nesuderinamas su didesnio pavojaus šaltinio valdytojui keliamu didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnio standartu, todėl yra neteisėtas. Taip pat, remiantis Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kuri įtvirtina, kad hidroelektrinių darbas neturi keisti natūralaus upės nuotėkio režimo, kad būtų išvengta neigiamo poveikio žemiau užtvankų esantiems upių ruožams, neblogėtų jų hidromorfologinės sąlygos ir nebūtų pažeistas ekosistemų stabilumas, atsakovė privalo užtikrinti, kad būtų išvengta neigiamo poveikio žemiau užtvankų esantiems upių (nagrinėjamu atveju Paplungos upės) ruožams, hidroelektrinės darbas neblogintų jų hidromorfologinių sąlygų ir nepažeistų ekosistemų stabilumo. Sustabdžius šiuo tikslu pastatytos ir atsakovės valdomos bei faktiškai eksploatuojamos siurblinės darbą, šis įstatymo reikalavimas neabejotinai būtų pažeidžiamas.
6. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad hidroelektrinės veiklai siurblinė nėra reikalinga. 2022 m. gegužės 24 d. atlikus esminius struktūrinius pakeitimus – atsakovei visas savo iki tol eksploatuotas hidroelektrines išnuomojus UAB „Hidrogreen“, įskaitant ir hidroelektrinę, paaiškėjo, kad siurblinė jiems nėra reikalinga. Be to, tai, kad siurblinė nėra reikalinga hidroelektrinės veiklai, kad šių objektų sąveika niekaip nelemia jų funkcionalumo, patvirtina tai, kad hidroelektrinė buvo pastatyta bei Gandingos HE tvenkinys įrengtas 1960 m., o siurblinė buvo pastatyta tik 1995 m. Tai, kad hidroelektrinės veiklai siurblinė nėra reikalinga, pagrindžia ir Gandingos HE tvenkinio eksploatavimo taisyklės. Vadovaujantis Taisyklių 12.1 punktu, siurblinė nėra sudedamoji hidrostatinių komplekso dalis. Taisyklių 15–16 puslapiuose pateiktose Gandingos HE tvenkinio schemose aiškiai matyti, kad ginčo siurblinė yra už Gandingos HE tvenkinio ribų. Tvenkinio eksploatuotojas yra atsakingas už vandens lygio reguliavimą tik Gandingos HE tvenkinio ribose (Taisyklių III skyrius), o ne už jo ribų. Vandens lygis Gandingos HE tvenkinyje reguliuojamas tik per hidroelektrinės pralaidas, t. y. perteklinis vandens kiekis iš Gandingos HE tvenkinio nuleidžiamas, tačiau atgal į Gandingos HE tvenkinį vandens niekas nepumpuoja.
7. Atsakovė įrodinėjo, kad siurblinė skirta išskirtinai viešajam interesui tenkinti – užtikrina Plungės miesto nuotekų sistemos tinkamą veikimą: vanduo, atitekantis Paplungos upeliu nuo Plungės miesto teritorijų, patenka į siurblinės įrenginius ir yra perpumpuojamas į Gandingos HE tvenkinį, į kurį patenka lietaus nuotekų vanduo apytiksliai iš 35 proc. Plungės miesto teritorijos. Kadangi siurblinė veikia išskirtinai tik kaip Plungės miesto nuotekų sistemos dalis, atsakovė kreipėsi į ieškovę, siūlydamas toliau rūpintis siurblinės eksploatavimu ir priežiūra su sąlyga, jog būtent ieškovė padengtų susidarančias išlaidas už siurblinei eksploatuoti sunaudotą elektros energiją. Dėl siurblinės priežiūros atsakovė patiria tik išlaidas: eksploatavimo, remonto darbų, mokamų mokesčių, samdomų darbuotojų atlyginimų ir kt. Pabrėžė, kad ji yra privatus pelno siekiantis juridinis asmuo, o viešojo intereso tenkinimas iš nuosavų lėšų prieštarauja jos, kaip juridinio asmens, veiklos tikslams. Vertinant žalos atsiradimo grėsmės realumą, atsakovė nurodė, jog, elgdamasi kaip rūpestingas ir atsakingas asmuo, iš anksto informavo ieškovę, kad ketina nutraukti siurblinės eksploataciją, ir nurodė terminą, sudarydama galimybę ieškovei iš anksto pasiruošti tokiai įvykių eigai. Net ir suėjus tam terminui, siurblinės eksploatacija nebuvo sustabdyta, o ieškovė toliau buvo skatinama ieškoti sprendimų.
8. Dėl ieškovės įvardintų veiksmų neteisėtumo nurodė, kad nei teisės, nei administraciniai aktai ar sudarytos sutartys neįtvirtina atsakovei pareigos eksploatuoti siurblinę ir rūpintis jos priežiūra, todėl jos sprendimas stabdyti siurblinės darbą ir nepatirti nereikalingų išlaidų negali būti vertinamas kaip tam tikros pareigos nevykdymas. Įstatymas ar sutartis nedraudžia atsakovei kaip turto savininkei įgyvendinti savo teisių į turtą ir spręsti, ar jį naudoti. Kadangi atsakovė iš anksto įspėjo ieškovę, kad ketina nutraukti siurblinės eksploataciją, ir suteikė ieškovei terminą pasiruošti šiai situacijai, nėra pagrindo teigti, kad atsakovės elgesys galimai tokią bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigą pažeidė ar galėtų pažeisti. Dėl atsakomybės kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojos taip pat nurodė, kad CK 6.270 straipsnio 1 dalyje aiškiai pasakyta, jog atlyginama tik didesnio pavojaus šaltinio valdymu galimai padaryta žala. Akivaizdu, kad didesnio pavojaus šaltinio (siurblinės) naudojimo sustabdymas ir tinkamas „užkonservavimas“ kaip tik pašalina tokios žalos atsiradimo galimybę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
9. Telšių apylinkės teismas 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
10. Teismas nurodė, kad, įvertinus bylos duomenis bei vadovaujantis CK 4.110 straipsniu, nustatyta, jog ieškovė turi teisę reikšti prevencinį ieškinį, susijusį su turtu, kurį valdo patikėjimo teise. Teismas sutiko su ieškove, kad jos teisė reikšti prevencinį ieškinį yra susijusi ir su ieškovės vykdomomis viešosiomis funkcijomis, nes Plungės miesto teritorija, gatvės, infrastruktūra, kurią patikėjimo teise valdo ieškovė, yra susijusi su viešuoju interesu ir viena iš ieškovės Plungės savivaldybės administracijos funkcijų yra užtikrinti civilinę saugą.
11. Teismas pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad būtent atsakovė faktiškai valdo siurblinę ir kad atsakovės valdoma siurblinė yra laikoma didesnio pavojaus šaltiniu. Taip pat nekilo ginčo, kad, sustabdžius siurblinės veiklą, gali kilti realios žalos atsiradimo grėsmė. Atsakovė pripažino, kad teoriškai tokia galimybė yra. Teismo vertinimu, tokią grėsmę patvirtino ir byloje pateikti įrodymai – topografinė schema, Plungės rajono savivaldybės administracijos 2022 m. gruodžio 16 d. raštas, ieškovės pateikta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad, sustabdžius siurblinės veiklą, vien tik ruože tarp Paprūdžio skersgatvio ir siurblinės būtų užlieta 58 888 kv. m teritorijos su sklypais ir gyvenamaisiais namais, gatvėmis ir kita vieša infrastruktūra, būtų užlieta dalis Paprūdžio ir Sukilėlių gatvių, visiškai užlietas Paprūdžio skersgatvis. Minėtoje išvadoje taip pat buvo nurodyta, kad siurblinė su greta esančiu pylimu turi būti reguliariai prižiūrimi, tvarkingi ir veikiantys hidrotechniniai statiniai. Jų nepriežiūra ir (ar) sustabdymas yra negalimi. Remdamasis minėtais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad, sustabdžius siurblinės veiklą ar atlikus kitus veiksmus, apribojančius vandens, atitekančio Paplungos upeliu nuo Plungės miesto teritorijų, priėmimą į atsakovės valdomo pastato-siurblinės įrenginius ir vandens perkėlimą (perpumpavimą) į Gandingos HE tvenkinį, galima pagrįstai tikėti, kad žala ateityje gali atsirasti.
12. Teismas, įvertinęs Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos išvadą bei ieškovės specialisto pateiktą išvadą, nusprendė, kad abiejose išvadose iš esmės buvo teigiama, jog siurblinė reikšmingos įtakos Gandingos hidroelektrinės darbui neturi. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba savo išvadoje neanalizavo atvejo, kaip būtų, jei pasikeistų gamtinės sąlygos, o iš esmės rėmėsi tik rašytiniais dokumentais (Taisyklėmis ir kt.). Todėl teismas, įvertinęs ieškovės specialisto išvadą, atsakovės pateiktus duomenis, patvirtinančius, kad pastatas – siurblinė nėra išnuomotas trečiajam asmeniui, tačiau trečiasis asmuo atlieka jos techninę priežiūrą, nusprendė, kad teoriškai, pasikeitus gamtinėms sąlygoms, Gandingos HE darbo režimui ir pagamintos elektros energijos kiekiui pastato – siurblinės įtaka yra galima. Teismo nuomone, pateiktos išvados patvirtino galimą siurblinės ir hidroelektrinės funkcinį ryšį, nepaisant Taisyklėse nurodyto teiginio, kad siurblinė nėra sudedamoji hidrostatinių komplekso dalis, ir to, kad UAB „Hidrogreen“ yra išnuomota tik hidroelektrinė.
13. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl siurblinės perdavimo kitam valdytojui ar dėl to, kieno iš esmės interesus turi užtikrinti ir (ar) užtikrina siurblinės veikla, taip pat kas turi prisiimti dėl siurblinės veiklos patiriamas sąnaudas. Ieškovė, pareikšdama prevencinį ieškinį, kuris apibrėžia bylos teisminio nagrinėjimo ribas, siekia, kad atsakovei faktiškai būtų uždrausta sustabdyti siurblinės veiklą, nes dėl to gali kilti reali grėsmė žalai atsirasti. Todėl, sprendžiant prevencinio ieškinio reikalavimo pagrįstumą, šiuo atveju siurblinės funkcinis ryšys su pačia hidroelektrine aktualus tik vertinant atsakovės veiksmų galimą neteisėtumą prevencinio ieškinio kontekste. Todėl byloje esant duomenims, patvirtinantiems bent galimą siurblinės funkcinį ryšį su hidroelektrine, teismas vertino, kad tokiu būdu paneigiami atsakovės argumentai, kad jai siurblinė visiškai nereikalinga, dėl to ji, kaip pati tvirtino, neprivalanti jos naudoti ir siekia jos veiklą sustabdyti dėl patiriamų papildomų sąnaudų.
14. Teismas, įvertinęs byloje nustatytus duomenis bei atsakovės raštuose nurodytas aplinkybes dėl siurblinės veiklos sustabdymo tuo atveju, jei ieškovė neperims siurblinės, padarė išvadą, kad atsakovė gali atlikti neteisėtus veiksmus, t. y. sustabdyti siurblinės, kuri yra didesnio pavojaus šaltinis, veiklą. Aplinkybes, kad atsakovė ne vieną kartą siuntė ieškovei raštus, nurodančius, jog siurblinės darbą konkrečiu laiku sustabdys, jei ieškovė neperims jos, teismas įvertino kaip atsakovės sistemingai atliekamus prieš ieškovę nukreiptus veiksmus, t. y. kaip neteisėtus veiksmus prevencinio ieškinio kontekste. Teismas pripažino, kad atsakovė, būdama didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, gali imtis neteisėtų veiksmų, t. y. nevykdyti jai nustatytos pareigos elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, kad nebūtų pažeisti kitų asmenų interesai, ir tokie jos siekiami atlikti veiksmai neatitinka atsakovės, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojos, pareigos elgtis taip, kad nebūtų daroma žalos, standarto.
15. Dėl atsakovės argumentų, kad ji yra privatus juridinis asmuo, siekiantis pelno, ir neprivalo užtikrinti viešojo intereso, teismas nurodė, kad pirmiausia atsakovei pareiga siurblinę naudoti ir (ar) valdyti taip, kad nebūtų pažeisti kitų asmenų interesai, kyla dėl to, kad ji yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, o ne dėl to, kad ji privalo užtikrinti viešąjį interesą.
16. Vadovaudamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, jog atsakovė gali ateityje atlikti neteisėtus veiksmus – sustabdyti pastato – siurblinės darbą ar atlikti kitus veiksmus, galinčius apriboti vandens, atitekančio Paplungos upeliu nuo Plungės miesto teritorijų, paėmimą į atsakovės valdomos siurblinės įrenginius ir vandens perkėlimą į Gandingos HE tvenkinį, ir tokie veiksmai sudarytų sąlygas žalai atsirasti ateityje. Esant įrodytoms visoms prevencinio ieškinio sąlygoms, ieškinį teismas tenkino visiškai.
17. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
18. Kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas esminio atsakovės argumento, kad ginčo siurblinės pagrindinė funkcija yra susijusi su viešojo intereso tenkinimu, t. y. nenustatęs tikrosios funkcinės siurblinės paskirties, nepagrįstai šią faktinę aplinkybę pripažino neturinčia tiesioginio ryšio su bylos dalyku ir laikė, kad siurblinės funkcinis ryšys su pačia hidroelektrine aktualus tik vertinant atsakovės veiksmų galimą neteisėtumą prevencinio ieškinio kontekste. Kolegija su tokiomis teismo išvadomis nesutiko ir nusprendė, kad būtent ši aplinkybė ir yra esminis faktas vertinant, ar šiuo atveju gali būti tenkinamas prevencinis ieškinys, kuriuo siekiama apriboti neribotam ir neapibrėžtam laikotarpiui bei neatlygintinai atsakovės valdymo teisę į ginčo siurblinę.
19. Pažymėjo, kad tik nustačius, kokia yra tikroji ginčo siurblinės paskirtis, objektyviai ir motyvuotai galima būtų įvertinti, ar atsakovės siekis sustabdyti jos valdomo pastato veikimą gali būti pripažintas neteisėtu veiksmu. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė, nors ginčo pastatas yra laikytinas didesnio pavojaus šaltiniu, tačiau tai savaime ir besąlygiškai nereiškia, kad atsakovė negali valdymo teisės įgyvendinti savo nuožiūra. Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad ginčo siurblinė iš esmės skirta tik nuotekų surinkimo funkcijai atlikti ir kad nei įstatymu, nei sutartimi atsakovė nėra įpareigota neatlygintinai teikti šias viešąjį interesą tenkinančias paslaugas, teismas turėtų spręsti, ar iš tiesų atsakovės siekis atsisakyti toliau tęsti nuostolingą veiklą galėtų būti vertinamas kaip neteisėtas veikimas ieškovės atžvilgiu.
20. Realią grėsmę žalai atsirasti pirmosios instancijos teismas nustatė vadovaudamasis ieškovės pateiktais duomenimis, tačiau neįvertino ir nepašalino tarp šių duomenų kilusių prieštaravimų. Byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent dėl atsakovės veiksmų, t. y. siurblinės veiklos sustabdymo, gali kilti reali grėsmė žalai atsirasti, t. y. nebuvo nustatyta, ar teritorijų užliejimo grėsmė tiesioginiu priežastiniu ryšiu gali būti realiai susijusi su siurblinės veiklos nutraukimu.
21. Pirmosios instancijos teismui iš esmės nenustačius ginčo siurblinės funkcinės paskirties ir uždraudus atsakovei neterminuotai naudotis valdymo teise į ginčo objektą, susidaro teisiškai ydinga ir neapibrėžta situacija, kai, nepriklausomai nuo jokių sąlygų ar laikotarpio, atsakovės veiksmai dėl siurblinės veiklos sustabdymo yra besąlygiškai draudžiami, o tai neatitinka nei protingumo, nei sąžiningumo, nei teisingumo principų.
22. Kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus, tirtinų aplinkybių, reikalautinų bei tirtinų įrodymų apimtį, jų pobūdį, todėl ginčo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
23. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, aiškindamas ieškovės pareikšto prevencinio ieškinio sąlygas, konkrečiai – būsimus neteisėtus veiksmus, nepagrįstai išplėtė ieškinio nagrinėjimo ribas, nurodydamas pirmosios instancijos teismui iš naujo vertinti su ieškinio dalyku tiesiogiai nesusijusias aplinkybes dėl ginčo siurblinės funkcinio ryšio su Gandingos hidroelektrine (kitaip tariant, elektros gamyba). Atsakovė, juolab pati ieškovė, jokių su tuo susijusių materialinių reikalavimų (pavyzdžiui, dėl siurblinės valdymo (nuosavybės teisės) perdavimo, siurblinės sąnaudų apmokėjimo ir pan.) byloje nėra pareiškusi.
23.2. Įstatyme, konkrečiai CK 4.37, 6.246 straipsniuose, 6.263 straipsnio 1 dalyje, 6.270 straipsnyje, įtvirtintos aiškiai apibrėžtos ir pakankamos teisinės pareigos, kurių pažeidimas lemia neteisėtus veiksmus prevencinio ieškinio tenkinimo aspektu. Atitinkamai byloje ieškovei įrodė ir pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kad būsimi atsakovės veiksmai sustabdant siurblinės darbą, kurie objektyviai lemtų žalos atsiradimo grėsmę, neatitiktų įstatymu savininkui ar valdytojui keliamo ypatingo atidumo ir rūpestingumo standarto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė egzistuojant prevencinio ieškinio tenkinimo sąlygą – atsakovės būsimus neteisėtus veiksmus. Egzistuoja pagrindas kasaciniam teismui formuojant vienodą prevencinio ieškinio sąlygų aiškinimo ir taikymo praktiką pasisakyti, ar įstatyme, konkrečiai minėtuose straipsniuose, įtvirtintų aiškiai apibrėžtų ir pakankamų teisinių pareigų pažeidimas lemia (gali lemti) neteisėtus veiksmus prevencinio ieškinio tenkinimo aspektu.
23.3. Turi būti vertinama perspektyvinė žalos atsiradimo grėsmė, o ne jau esamos žalos faktas. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nurodydamas, kad nebuvo pašalinti tariami byloje esančių duomenų prieštaravimai, kurie, kaip galima suprasti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pasireiškia tuo, kad išvadą byloje pateikęs doc. dr. E. Kasiulis nevertino istorinių duomenų, o pagal faktinius matavimus vietoje apskaičiavo (modeliavo) žalos grėsmę ir mastą ateityje ir įvertino, kad žalos atsiradimo grėsmė yra akivaizdi (skundžiamos nutarties 34 punktas), netinkamai taikė ir aiškino prevencinio ieškinio sąlygas nustatančias materialiosios teisės normas (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6.255 straipsnio 1 dalis) ir cituotą kasacinio teismo praktiką, kad prevencinis ieškinys reiškiamas dėl žalos, galinčios kilti ateityje, pažeidė procesines įrodymų vertinimo normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis).
23.4. Prevencinio ieškinio atveju vertinama žalos atsiradimo grėsmė ateityje, o ne faktinė žala. Tai ir buvo padaryta – remiantis matavimais vietoje, vandens debitais, vietovės altitudėmis ir kt., specialių žinių turinčių specialistų buvo objektyvai įvertinta, kiek pakiltų vandens lygis ties Paplungos upe, jei siurblinės darbas būtų nutrauktas. Antra, byloje įrodyta, kad atsakovė yra siurblinės valdytoja (savininkė), niekas kitas negali daryti įtakos siurblinės veiklai. Taigi tik atsakovė de facto (faktiškai) ir de jure (teisiškai) turi galimybę valdyti siurblinę, tik atsakovės neteisėti veiksmai ar neveikimas ir gali lemti siurblinės darbo nutraukimą. Trečia, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos nustatymas yra teisinio kvalifikavimo klausimas ir jį atlieka teismas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai sprendime pagrindė, kad žalą sukeltų būtent atsakovės atliktas siurblinės darbo (vandens perpumpavimo) sustabdymas. Apeliacinės instancijos teismas teisinio kvalifikavimo pareigos apskritai nevykdė. Priežastinis ryšys yra akivaizdus net ir neturint specialių žinių: jei siurblinė neperpumpuos Paplungos upės vandens, jis ims kauptis ties patvanka ir užlies aplinkines teritorijas.
23.5. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiama nutartimi panaikinęs sprendimą, nepagrįstai perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nepagrįsdamas, kad byla negali būti išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme. Net jei apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės turėtų būti iš naujo ar išsamiau nustatytos ar būtų nustatyta, kad jos netirtos ir neįvertintos pirmosios instancijos teismo sprendime (lot. quod non), apeliacinės instancijos teismas turėjo CPK nustatytą pareigą pats įvertinti bylos medžiagą ir sprendimo trūkumus ištaisyti CPK nustatyta tvarka.
24. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Atsakovės vertinimu, sprendžiant dėl jos tariamų būsimų neteisėtų veiksmų egzistavimo, sustabdant jos valdomos siurblinės veiklą, būtina nustatyti, kokią konkrečią įstatymu, sutartimi ar administraciniu aktu nustatytą pareigą jis pažeistų. Nei atsakovės vardu sudarytos sutartys, nei kiti teisės (ir / ar administraciniai) aktai nenustato jos pareigos eksploatuoti siurblinę, nestabdant jos darbo, ir rūpintis jos priežiūra, todėl jos sprendimas stabdyti siurblinės darbą ir nepatirti nereikalingų sąnaudų negali būti vertinamas kaip tam tikros pareigos nevykdymas. Ieškovės deklaratyvūs motyvai negali pateisinti atsakovės iki šiol kasdien patiriamų ir ateityje patirtinų nuostolių dėl viešojo intereso tenkinimo (būnant privačiu, pelno siekiančiu verslo subjektu). Tam, kad būtų pateisinami keliasdešimt tūkstančių eurų siekiantys atsakovės nuostoliai (kurie ilgainiui tik didės), iš esmės tenkinant viešąjį interesą, turėtų būti aiški įstatyme ar sutartyje įtvirtinta jos pareiga valdyti ginčo siurblinę būtent tokiu būdu, kartu iš esmės neterminuotai apribojant ir atsakovės daiktinę teisę į jos valdomą daiktą (apribojant daikto valdymo galimybes savo nuožiūra).
24.2. Tik nustačius, kokia yra tikroji ginčo siurblinės paskirtis, objektyviai ir motyvuotai galima būtų įvertinti, ar atsakovės siekis sustabdyti jos valdomos siurblinės veikimą gali būti pripažintas neteisėtu veiksmu, kaip pirmąja prevencinio ieškinio sąlyga.
24.3. Realią grėsmę žalai atsirasti pirmosios instancijos teismas nustatė, remdamasis teorinėmis spėlionėmis, kadangi byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent dėl atsakovės veiksmų, t. y. siurblinės veiklos sustabdymo, gali kilti reali grėsmė žalai atsirasti. Byloje nebuvo nustatyta, ar teritorijų užliejimo grėsmė tiesioginiu priežastiniu ryšiu gali būti realiai susijusi su siurblinės veiklos nutraukimu, kaip būsimu neva neteisėtu atsakovės veikimu (ar, kaip nurodė ieškovės pateiktą išvadą rengęs specialistas, dėl pylimo nepriežiūros, gamtinių sąlygų ir kt.).
24.4. Pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų nevertino visų byloje nustatytų aplinkybių, nepasisakė ir dėl ieškovės pateiktos išvados bei išvadą rengusio specialisto vėlesnių raštu pateiktų atsakymų prieštaravimų (nesutapimų), be kita ko, neatsižvelgė į Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos byloje pateiktos išvados turinį. Tą pastebėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kad visi neaiškumai bei prieštaravimai byloje būtų pašalinti, o ginčo šalys turėtų lygiavertę galimybę skųsti naujai priimtą teismo sprendimą, jei su juo nesutiktų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl prevencinio ieškinio sąlygų
25. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, vienu iš gynimo būdų užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys) (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Jeigu žalos padaryta eksploatuojant įmonę, įrenginį ar dėl kitokios ūkinės ar neūkinės veiklos ir yra realus pavojus, jog dėl šios veiklos vėl gali būti padaryta žalos, tai teismas ieškovo prašymu gali įpareigoti atsakovą sustabdyti ar nutraukti tokią veiklą (CK 6.255 straipsnio 2 dalis).
26. Prevencinio ieškinio institutas gali būti taikomas susiklosčius dviem skirtingoms faktinėms situacijoms: 1) kai veiksmai kelia pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, tačiau tokie veiksmai dar niekada žalos nesukėlė; arba 2) kai jau yra padaryta žalos ir yra realus pavojus, kad jos bus dar padaryta.
27. Prevencinio ieškinio atveju neteisėti veiksmai suprantami kaip teisinę pareigą pažeidžiantys būsimi veiksmai, kurių pasekmė – žalos padarymas ateityje. Jei asmens veiksmai neatitinka teisės aktuose ar sutartyje nustatytų reikalavimų, tai jie laikomi neteisėtais (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Šiuo ieškiniu negali būti reikalaujama nutraukti savaime teisėtus veiksmus, kurių neigiami ekonominiai padariniai nėra akivaizdūs. Žala šiuo atveju turi būti suprantama kaip būsimų neteisėtų veiksmų potenciali pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008; 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2013).
28. Ieškovas, reikšdamas prevencinį ieškinį, turi įrodyti dvi sąlygas – atsakovo būsimus neteisėtus veiksmus ir kad dėl jų gali atsirasti žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2019, 18 punktas).
29. Prevencinio ieškinio atveju būsimos žalos tikimybė turi būti reali ir pagrįsta. Ieškovas turi įrodyti, kad yra faktų ir aplinkybių, keliančių pavojų, jog jo teisės bus pažeistos. Realią grėsmę, kad neteisėti veiksmai bus atlikti, gali patvirtinti jau pradėti atsakovo konkretūs veiksmai, iš kurių gali atsirasti žalos, pasirengimas tokiems veiksmams, atsakovo požiūris į teisę pažeidžiančius veiksmus, jų nepripažįstant, ir pan. Jeigu panašaus pobūdžio ar analogiški veiksmai jau yra atlikti ir sukėlė žalą (CK 6.255 straipsnio 2 dalis), tai tokia aplinkybė gali būti pagrindas tęsiamus veiksmus ar numatomus atlikti analogiškus veiksmus irgi vertinti kaip galinčius sukelti žalingas pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-248/2015; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-424-421/2018, 15 punktas; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-943/2022, 36 punktas).
30. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino abi prevencinio ieškinio sąlygas – būsimus neteisėtus veiksmus ir būsimą žalą, todėl nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad, aiškindamas ieškovės pareikšto prevencinio ieškinio (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 6.255 straipsnio 1 dalis) sąlygą – būsimus neteisėtus veiksmus, teismas nepagrįstai išplėtė ieškinio nagrinėjimo ribas, nurodydamas pirmosios instancijos teismui iš naujo vertinti su ieškinio dalyku tiesiogiai nesusijusias aplinkybes dėl ginčo siurblinės funkcinio ryšio su Gandingos hidroelektrine, nors nei ieškovė, nei atsakovė jokių su tuo susijusių materialinių reikalavimų byloje nėra pareiškusios. Dėl būsimos žalos sąlygos ieškovė teigia, kad šios sąlygos buvimą tinkamai nustatė pirmosios instancijos teismas, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nustatant šią sąlygą nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp įrodymų.
31. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog turi būti tiriama, ar siurblinės eksploatavimas susijęs su Gandingos hidroelektrine tokiu būdu, kad atsakovei kyla pareiga nestabdyti jos veiklos, nėra bylos nagrinėjimo ribų išplėtimas, nes, sprendžiant dėl jos būsimų neteisėtų veiksmų egzistavimo sustabdant jos valdomos siurblinės veiklą, būtina nustatyti, kokią konkrečią įstatymu, sutartimi ar administraciniu aktu nustatytą pareigą ji pažeistų. Atsakovės manymu, nei jos vardu sudarytos sutartys, nei kiti teisės ar administraciniai aktai neįtvirtina jos pareigos eksploatuoti siurblinę bei rūpintis jos priežiūra, todėl atsakovės sprendimas stabdyti siurblinės darbą ir nepatirti nereikalingų sąnaudų negali būti vertinamas kaip teisinės pareigos nevykdymas.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą reglamentavimą, jog teismas, spręsdamas dėl prevencinio ieškinio sąlygų, turi įvertinti būsimų veiksmų neteisėtumą, nepritaria ieškovės kasacinio skundo argumentui, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė ieškinio nagrinėjimo ribas, nurodydamas pirmosios instancijos teismui iš naujo vertinti siurblinės funkcinį ryšį su Gandingos hidroelektrine, kadangi ši aplinkybė yra reikšminga siekiant pagrįsti ar paneigti atsakovės būsimų veiksmų nutraukiant siurblinės veiklą neteisėtumo faktą. Ši išvada išplaukia iš toliau aptariamų argumentų.
33. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pastatas – polderio siurblinė su jame esančia vandens kėlimo įranga, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), yra atsakovės UAB „Vaizga“ nuosavybė (daiktinės teisės neįregistruotos, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad „Lietuvos energija“ Gandingos hidroelektrinę kartu su hidroelektrinės statinių kompleksui priklausančia siurbline 1998 metais perleido savo kontroliuojamai įmonei (patronuojamajai bendrovei) UAB „Ekoelektra“ (ieškinio priedai Nr. 8, 9), vėliau atliktų poros reorganizavimų prijungiant bendroves būdu šis turtas atiteko atsakovei. Taigi ginčo dėl to, kad būtent atsakovė valdo siurblinę nuosavybės teise, byloje nėra.
34. Tačiau bylos šalys nesutaria, ar yra siurblinės ir hidroelektrinės funkcinis ryšys, t. y. ar siurblinės eksploatavimas būtinas Gandingos hidroelektrinės teisėtai ir saugiai, nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių, veiklai ir todėl atsakovei kyla pareiga tęsti siurblinės darbą. Ieškovės teigimu, siurblinė priklauso Gandingos hidroelektrinės statinių kompleksui, yra skirta hidroelektrinės veiklai užtikrinti ir atsakovė privalo tęsti siurblinės veiklą. Atsakovė laikosi pozicijos, kad siurblinė nėra hidroelektrinės dalis, o yra statinys, reikalingas tik Plungės miesto viešajai infrastruktūrai užtikrinti.
35. Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas nustatė ir pripažino esant funkcinį ryšį tarp siurblinės ir hidroelektrinės (sprendimo 39–40 punktai). Atsakovės pareigą tęsti siurblinės veiklą teismas argumentavo keliais teisiniais pagrindais – jos, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojos (CK 6.270 straipsnis), statusu, CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta savininko pareiga valdyti nuosavybę nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, taip pat Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kuri įtvirtina, jog hidroelektrinių darbas neturi keisti natūralaus upės nuotėkio režimo, kad būtų išvengta neigiamo poveikio žemiau užtvankų esantiems upių ruožams, neblogėtų jų hidromorfologinės sąlygos ir nebūtų pažeistas ekosistemų stabilumas, atsakovė privalo užtikrinti, kad būtų išvengta minėtų pasekmių.
36. Apeliacinės instancijos teismas nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl funkcinio ryšio tarp siurblinės ir hidroelektrinės buvimo, iš esmės remdamasis proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), pažeidimu.
37. Dėl būsimų neteisėtų veiksmų sąlygos teismas nurodė, kad pareiga tęsti siurblinės veiklą siurblinės įrangos savininkei nekyla iš bendrosios daikto savininko pareigos valdyti nuosavybę nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, o turi būti nustatyta, ar iš atsakovės, kaip hidroelektrinės komplekso savininkės, teisės aktais įtvirtintų ar (ir) sutartinių pareigų ar iš siurblinės ir hidroelektrinės funkcinio ryšio atsakovei kyla prievolė tęsti siurblinės veiklą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jei tarp siurblinės ir hidroelektrinės nebūtų nustatyta funkcinio ryšio, o iš teisės aktų ar sutarčių būtų nustatyta, kad siurblinės veiklos tęsimo pareiga nebuvo sutartimi ar teisės aktais perduota atsakovei, nebūtų pagrindo išvadai, kad atsakovė, atsisakydama tokios veiklos, atliktų neteisėtus veiksmus.
38. Teisėjų kolegija pritaria šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kadangi pagal bendrąją taisyklę savininko teisių turinys apima ir teisę atsisakyti nuosavybės teise valdomo daikto naudojimo. CK 4.37 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kadangi pagal šią teisės normą savininkas turi teisę valdyti ir naudoti nuosavybės teisės objektą savo nuožiūra, vien aplinkybė, jog atsakovė yra siurblinės statinio savininkė, savaime neteikia pagrindo išvadai, kad ji privalo tęsti siurblinės veiklą, kadangi savininko teisių turinys apima ir teisę nesinaudoti daiktu. CK taip pat nustato, kad nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimu, o kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota (CK 4.39 straipsnis). Todėl sprendžiant, ar savininkas turi pareigą valdyti nuosavybę tam tikru būdu, svarbu nustatyti, ar jis šią pareigą prisiėmė savo valia (nagrinėjamu atveju – sutartimi ar perimdamas sutartines teises ir pareigas iš reorganizuotų bendrovių), ar ši pareiga kilo iš teisės aktų. Nagrinėjamoje byloje pareiga tęsti siurblinės veiklą gali kilti ir minėtu CK 4.37 straipsnio pagrindu, jei būtų nustatyta, kad siurblinė yra susijusi funkciniu ryšiu su hidroelektrine ir jos veiklos sustabdymas padarys žalą kitų asmenų teisėms ir interesams.
39. Dėl siurblinės kvalifikavimo kaip didesnio pavojaus šaltinio pažymėtina, kad CK 6.270 straipsnyje įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė be kaltės kyla būtent dėl pavojinga veikla prisiimtos rizikos (asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nepajėgus visiškai kontroliuoti). Nagrinėjamu atveju pats siurblinės pastatas ir jo įranga, kai nėra vykdoma vandens siurbimo veikla, nėra susijęs su rizika ir todėl neatitinka didesnio pavojaus šaltinio sampratos. Taigi, jei nebūtų nustatyta atsakovės pareiga tęsti siurblinės veiklą dėl jos funkcinio ryšio su hidroelektrine, nebūtų pagrindo ir išvadai, kad siurblinės savininkei atsakomybė kyla kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojai.
40. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas kildino atsakovės pareigą tęsti siurblinės veiklą taip pat ir iš Vandens įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, kuri įtvirtina, jog hidroelektrinių darbas neturi keisti natūralaus upės nuotėkio režimo, kad būtų išvengta neigiamo poveikio žemiau užtvankų esantiems upių ruožams. Sutiktina, kad atsakovė, remiantis šia norma, privalėtų užtikrinti siurblinės darbą, jei būtų nustatyta, kad siurblinė susijusi su hidroelektrine funkciniu ryšiu.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-415/2015; 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016 17 punktą, kt.). Kasacine tvarka vertindamas byloje teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu dėl proceso teisės normų galimo pažeidimo kasacinis teismas, iš naujo nenustatydamas faktinių bylos aplinkybių, tik pasisako, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-684/2021, 49 punktas).
42. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
43. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą).
Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos nagrinėti bylą iš esmės
44. Konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė prevencinio ieškinio sąlygas, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovė kasaciniame skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai grąžino bylą pirmosios instancijos teismui, nes byloje yra visi įrodymai, todėl jis turėjo pats pašalinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo trūkumus. Su šiuo kasacinio skundo argumentu sutiktina.
45. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konvencijos 6 straipsnis negarantuoja proceso šalims teisės į konkrečią bylos baigtį, o tik teisę į teisingo teismo garantijas (teisę kreiptis į teismą, šalių lygybės, rungimosi, proceso per protingą laiką ir kt. principus atitinkantį bylos nagrinėjimą).
46. EŽTT praktika atskleidžia, kad bendriausia prasme bylos perdavimas žemesnės instancijos teismui yra visuotinai pripažintas būdas išsamiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, įvertinti teismo sprendimui reikšmingas aplinkybes; perdavimas pakartotiniam nagrinėjimui gali leisti ištaisyti pradinio sprendimo trūkumus, pasinaudojant tuo, kad žemesnės instancijos teismas turi visą bylos medžiagą, gali tiksliau žinoti visą situaciją; perdavimu gali būti duodami nurodymai dėl atitinkamų procesinių defektų ištaisymo, kad ateityje būtų išvengta ydingų sprendimų ir pan. (žr., mutatis mutandis, 2009 m. liepos 9 d. sprendimą (DK) byloje Mooren prieš Vokietiją, Nr. 11364/03, par. 96).
47. Siekdamas įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-403/2022, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vienas iš tokių atvejų, kuriuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atvejis, kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bylos esmės neatskleidimas yra pagrindas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuo atveju, jei pagal pateiktus byloje įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui šiuo pagrindu spręstina atsižvelgiant į du kriterijus: 1) neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, bei 2) procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-469/2023, 34 punktas).
48. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinio, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016, 28 punktas). Vien neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2011; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2016, 27 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 32 punktas).
49. Iš skundžiamos nutarties argumentų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas savo negalimumą pašalinti nustatyto pažeidimo konstatavo atsižvelgdamas į poreikį nustatyti funkcinį siurblinės ryšį su hidroelektrine ir realios žalos kilimo tikimybę, sąlygas, kurios jau buvo nustatytos pirmosios instancijos teisme, ir nurodė tik vieną argumentą dėl papildomų įrodymų poreikio byloje. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų įvertinti žalos atsiradimo tikėtinumą ateityje, todėl spręstinas klausimas dėl ekspertizės skyrimo. Kasacinio teismo vertinimu, vien ši teismo nurodyta aplinkybė, kad žalos kilimo tikimybei nustatyti būtų tikslinga skirti teismo ekspertizę, nepakankama išvadai, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylose esmė ir yra procesinės kliūtys nagrinėti bylą iš esmės apeliacinėje instancijoje, kadangi CPK 212 straipsnio pagrindu teismo ekspertizė gali būti skiriama ir apeliacinės instancijos teisme, kuris turi kompetenciją spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus.
50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino svarbiausias faktines ir teisines bylos aplinkybes (aplinkybes, susijusias su siurblinės funkciniu ryšiu su Gandingos hidroelektrine, taip pat nustatinėjo būsimos žalos aplinkybę), daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo pakankamo pagrindo spręsti, jog bylos esmė pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista ir pagal byloje pateiktus įrodymus, įvertinus ir apeliacinės instancijos teismo teisę pašalinti trūkumus, susijusius su byloje nustatinėtinomis faktinėmis aplinkybėmis, byla negali būti išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nustatęs, jog pirmosios instancijos teismas nustatė prevencinio ieškinio sąlygas, tačiau netinkamai įvertino įrodymus, turėjo teisę ir pareigą savarankiškai įvertinti byloje esančius įrodymus ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
51. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir prevencinio ieškinio sąlygų nustatymą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
52. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
53. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos šalių ir teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96, 98 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski
Agnė Tikniūtė