Administracinė byla Nr. I-4408-643/2015
Proceso Nr. 3-61-3-03486-2014-2
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,
dalyvaujant pareiškėjui R. G.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė:
pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), vėliau su patikslintu skundu (b. l. 109–110), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, jog laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. jis buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) perpildytose kamerose. Paaiškino, kad kamerose buvo laikomas kartu su dar 2-3 asmenimis, todėl jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m. gyvenamasis plotas. Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti ant gultų, nes pajudėti kameroje nebuvo vietos, neretai kildavo konfliktai tarp kartu buvusių asmenų, trūkdavo oro, negalėdavo išsimiegoti. Pažymėjo, jog kamerose nėra uždaro sanitarinio mazgo, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios erdvės buvo atskirtas neaukšta, iki 1 m sienele. Nesant ventiliacijos sistemos, kameroje nuolatos tvyrodavo blogas kvapas. Pareiškėjo nuomone, visa tai rodo atsakovės veiksmų neteisėtumą, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, jis buvo pažemintas, gyvenant teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, patyrė dvasinius, emocinius sukrėtimus.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais motyvais.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimuose į skundą (b. l. 10–15,127–131) prašė pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011-08-18 iki 2015-05-14 buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui pilnai buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas. Pažymėjo, jog nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis.
Dėl ventiliacijos pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Dėl kamerų remonto paaiškino, kad jis atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius resursus. Atkreipė dėmesį į tai, kad patys suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai niokoja valstybės turtą, gadina jį.
Dėl sanitarinio mazgo ir šalto vandens tiekimo remiasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu ir nurodo, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, sanitariniame mazge įrengta šalto vandens sistema ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normos reikalavimus.
Dėl neturtinės žalos priteisimo, paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nurodo, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Todėl, mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:
Pareiškėjas R. G. į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2011-08-18 ir buvo laikomas iki 2015-05-14 (b. l. 10–12,16–17, 127, 132–133).
Iš byloje esančios pareiškėjo R. G. asmens sveikatos istorijos įrašų (b. l. 95–106) matyti, kad atvežus į Lukiškių TI-K, pareiškėjui buvo atliktas sveikatos patikrinimas, paimti visi tyrimai, kurio metu jokių didesnių sveikatos sutrikimų nebuvo diagnozuota. Daugiausia pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, lankėsi pas gydytoją odontologą (b. l. 99–101).
Lukiškių TI-K nuo 2012-01-03 UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (buvusi UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“), dabar UAB „Dezinfa“ teikia įstaigai vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 18–32, 143–149).
Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 34–82, 134–142) nurodyta, kad ginčo laikotarpiu patikrinus tam tikras Lukiškių TI-K kameras (keletoje iš jų buvo laikomas ir pareiškėjas), daugumoje atveju Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta, dėl kai kurių kamerų buvo pateiktos rekomendacijos atlikti einamąjį remontą.
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo R. G. reikalavimo priteisti jam 50000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pagrįstumo. Ginčui aktualus pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpis yra nuo 2011-08-18 iki 2015-05-14. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo priteisimą iš esmės kelia dėl per mažo kameros gyvenamojo ploto ir sanitarinio mazgo.
Primintina, jog atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašo teismo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo (b. l. 10).
Ieškinio senaties sąvoka, terminai, taikymo sąlygos yra nustatytos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK). Ieškinio senatis tai laikas, per kurį asmuo gali priverstinai, t.y. valstybės padedamas, apginti savo pažeistas teises (CK 1.124 str.). Ieškinio senatis nėra laikas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Net ir pasibaigus įstatymo nustatytam terminui asmuo gali kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos, kadangi teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos, viena nuo kitos nepriklausomos teisės. Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. CK 1.126 str. 1 dalyje nurodyta, jog reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas jau pasibaigęs. O to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ginčo šalys pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 str. 1 dalį yra pareiškėjas ir atsakovas. Taigi, kaip matyti iš minėto teisinio reglamentavimo, tik atsakovės, šiuo atveju Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, turi teisę pareikšti byloje prašymą taikyti ieškinio senatį.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnio taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalies nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Minėta, jog pareiškėjas R. G. patikslintu skundu (b. l. 109–110) prašo teismo neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn.. Į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2014-07-15 (išsiuntė skundą paštu, b. l. 7). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jis į teismą kreipėsi laiku, t.y. nepraleido CK 1.125 straipsnio 8 punkte įtvirtinto trejų metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. Todėl atsakovės prašymas dėl ieškinio senaties taikymo atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nuolat pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Kadangi byloje spręstinas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011-08-18 iki 2015-05-14, tai ginčui aktualus būtent tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.
Iš atsiliepimuose į skundą (b. l. 10–15,127–131) ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 16–17, 132–133) nurodytų duomenų, nustatyta, kad pareiškėjas R. G. Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2011-08-18 iki 2015-05-14, buvo laikomas ne visą laikotarpį, o periodiškai, iš viso 1357 paras. Iš jų 1252 paras pareiškėjui buvo pilnai užtikrintas, o 105 paras neužtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. Sutiktina su pareiškėjo skundo argumentu, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto kameroje, jis neturėjo galimybės pajudėti, buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti lovose. Tai, kad Lukiškių TI-K kamerose yra mažai vietos, jos tankiai apstatytos baldais patvirtina ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažyma (b. l. 33).
Šiuo atveju Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas yra konstatuotinas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas 105 paras buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkto nuostatas. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).
Dėl sanitarinio mazgo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžiasi ir Higienos normų reikalavimų neatitinkančiu sanitariniu mazgu kamerose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais. Šiuo aspektu aktualus Higienos normos HN 76:2010 21 punktas, kuriame nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai iš esmės yra taikytini projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams, o pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, t.y. veikiančiame sename architektūriniame pastate, kuriam reikia kapitalinio remonto. Todėl pareiškėjo skundo argumentas, jog Lukiškių TI-K nėra įrengta uždarų, atskirose patalpose esančių sanitarinių mazgų su atskira vėdinimo sistema, vertintinas kritiškai. Nesant valstybei paskirto reikiamo finansavimo, nėra galimybės ir kapitaliai rekonstruoti Lukiškių TI-K pastato. Todėl šiuo atveju Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatyta.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Nors ir nustačius byloje tam tikrus Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, t.y. nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 105 paras buvo kalinamas, neužtikrinant jam minimalaus 3,6 kv. m. gyvenamojo kameros ploto, todėl sutiktina su pareiškėjo skundo argumentais, kad dėl per didelio Lukiškių TI-K kamerose kalinčių asmenų skaičiaus, galėjo kilti konfliktai tarp kalinčių asmenų, pareiškėjui galėjo būti sukelti fiziniai nepatogumai, buvo mažai vietos pajudėti ar pasimankštinti. Todėl, vertinant aukščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgiant į pareiškėjo kalinimo trukmę, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo sveikatos būklę, darytina išvada, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės – minimalaus 3,6 kv. m. kameros ploto neužtikrinimo pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (105 paras), sukeltus fizinius nepatogumus bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 300 Eur; vidutinis darbo užmokestis apie 696 Eur), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, ar sveikatos susirgimai nepagydomi, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 nuostatomis, pareiškėjo R. G. skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant jam 100 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 101 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. G. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime: laikotarpiu nuo 2011-08-18 iki 2015-05-14 105 paras neužtikrinant jam minimalaus 3,6 k. m. gyvenamojo kameros ploto.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Margarita Stambrauskaitė