Civilinė byla Nr. e2A-191-889/2023
Teisminio proceso Nr. 2-33-3-00578-2022-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8;
2.6.8.9; 2.6.10.5.1; 2.6.11.1; 3.3.1.18.2;
3.3.1.20
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 16 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Larisos Šimanskienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mantmeda“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ESSPO“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mantmeda“ dėl pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintų įpareigojimų nevykdymo ir skolos ir delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mantmeda“ 20 724, 11 Eur skolą, 6 872,31 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai ieškinio argumentai:
1.1. Ieškovė nurodė, kad 2021 m. liepos 12 d. tarp UAB „Mantmeda“ ir UAB „ESSPO“ buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovė ir ieškovė susitarė, jog ieškovė iki 2025 m. gruodžio 31 d. parduos atsakovei sausą pjautinę eglės medieną ir perduos atsakovei nuosavybės teisę į ją, o atsakovė įsipareigojo priimti prekę ir sumokėti už ją sutartyje numatytą kainą. 2021 m. liepos 21 d. atsakovei buvo pristatyta 45,072 kub. m sausos pjautinės eglės medienos, jos kaina sudarė 20 724,11 Eur. Atsakovė pristatytą prekę išsikrovė. Išsikrovimo ir prekės priėmimo faktą patvirtina važtaraštis. Atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove už pristatytas prekes.
1.2. Pareiškus raginimus atsiskaityti, atsakovė nurodė, kad grąžino pristatytą eglės medieną, nes buvo užsisakiusi ne eglės, bet pušies medieną, tačiau savo teiginių niekuo nepagrindė ir neįrodė.
1.3. Ieškovė tvirtino, kad 2021 m. liepos 21 d. atsakovei buvo pristatyta pjautinė eglės mediena, kaip nurodyta sutartyje. Tai buvo nurodyta važtaraštyje, tokį važtaraštį atsakovės atstovas pasirašė. Sutartyje buvo numatyta, jog nuosavybės teisė į prekę pereina nuo prekių pristatymo momento, tai patvirtina ir važtaraštis, taigi atsakovei perėjo nuosavybės teisė į medieną. Atsakovė važtaraštyje nenurodė ir nepažymėjo jokių pastabų, kad mediena jai netinka.
1.4. Ieškovė laikėsi pozicijos, kad sutartimi perduota mediena jai grąžinta nebuvo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Plungės apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio: priteisė ieškovei iš atsakovės 20 724,11 Eur skolą, 804,03 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 140 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą ir 621 Eur žyminį mokestį; kitą ieškinio dalį atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
2.1. Teismas pažymėjo, jog byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalys 2021 m. liepos 6–21 dienomis tarėsi dėl prekių pirkimo ir pristatymo atsakovei. Iš pateikto susirašinėjimo turinio matyti, kad ir vėliau buvo deramasi dėl norimų prekių. Tačiau atsakovė bylos nagrinėjimo metu neigė faktą, kad ji kokia nors forma sudarė su ieškove pirkimo–pardavimo sutartį būtent dėl eglės medienos, nurodė, kad ieškovė nepateikė jokio pasiūlymo dėl šių prekių įsigijimo, šalys jokia forma nesitarė dėl šių prekių kiekio, rūšies, kokybės, kainos. Visą laiką buvo deramasi dėl pušies medienos, o sutartyje įrašytą medienos rūšį vertina kaip ieškovės nerūpestingumo ir aplaidumo pasekmę. Šių prekių įsigijimą ir gavimą ieškovė įrodinėjo atsakovės nepasirašyta sąskaita faktūra Nr. ESP22R1132.
2.2. Ieškovė teigė, kad sutartis dėl prekių pirkimo–pardavimo su atsakove buvo sudaryta žodžiu, o po to ir raštu 2021 m. liepos 12 d.; atsakovė to nepripažino. Teismas pažymėjo, kad atsakovė jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė, kad šalys tarėsi būtent ne dėl sutartyje nurodytų prekių užsakymo. Kaip liudytojas apklaustas M. B. į bylą pateiktą šalių susirašinėjimą ir derybas dėl pušies medienos įvardijo kaip derybas dėl papildomos medienos pirkimo.
2.3. Šiuo atveju rašytinė šalių sutartis dėl eglės medienos pirkimo–pardavimo, tarptautinio krovinių pervežimo (toliau – CMR) važtaraštyje užfiksuoti duomenys apie prekės priėmimą, ieškovės išrašyta, nors ir atsakovės nepasirašyta PVM sąskaita faktūra sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovė pardavė atsakovei sąskaitoje nurodytas ir atsakovės užsakytas prekes.
2.4. Pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (toliau – CMR) konvencijos 13 straipsnio 1 punkto nuostatas, pristačius krovinį į paskirties vietą, gavėjas turi teisę pareikalauti iš vežėjo jam perduoti antrąjį važtaraščio egzempliorių ir krovinį, parašu patvirtindamas apie krovinio gavimą. Nagrinėjamu atveju CMR važtaraštis pasirašytas, todėl jis patvirtina, kad 16 paketų apipjautinės spygliuočių medienos – eglės – buvo perduoti atsakovei. Nors atsakovė laikėsi pozicijos, jog informavo ieškovės atstovą telefonu, kad pristatyta ne pušies mediena, dėl kurios šalys susitarė, o eglės mediena, ir buvo pažadėta medieną pakeisti, tačiau byloje nėra jokių tokį susitarimą patvirtinančių duomenų. Šiuo atveju M. S. ir M. B. susirašinėjimas negali būti laikomas objektyviu įrodymu ir paneigti pirkimo–pardavimo sutarties dėl eglės medienos sudarymo, prekių perdavimo atsakovei fakto.
2.5. Teismas pažymėjo, kad, rašytinėje sutartyje netiksliai nurodžius prekės pavadinimą, atsakovė prisiėmė riziką, jog iškilus ginčui bus sunku įrodyti prekių kokybės faktą. Remiantis dispozityvumo principu ir bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, prekių perdavimo atsakovei faktą turėjo įrodyti ieškovė; teismas įvertino, kad ši aplinkybė yra įrodyta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir ieškinį atmesti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
3.1. Atsakovė pažymi, jog atsiliepime, žodiniuose ir raštytiniuose paaiškinimuose rėmėsi liudytojo atsakovės darbuotojo A. S. parodymais, susirašinėjimo telefonu išklotinėmis, tačiau teismas sprendime iš esmės palaikė ieškovės poziciją, o atsakovės pateiktus įrodymus ignoravo, dėl jų teismo sprendime nepasisakė, todėl atsakovė mano, kad buvo pažeistos jos teisės į teisėtą gynybą. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas vienašališkai palaikė tik ieškovei naudingą poziciją, o atsakovės poziciją ir pateiktus įrodymus ignoravo, todėl buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas, jis turi būti panaikintas.
3.2. Iš atsakovės pateiktų įrodymų akivaizdu, kad šalys tarėsi dėl pušies – ne eglės medienos užsakymo. Teismas neįsigilino į pateiktas atsakovės žinučių išklotines.
3.3. Atsakovės gamybos vadovas A. S. prieš sutarties pasirašymą ir pasirašant sutartį susitarė su ieškovės vadybininku, kad užsakoma tik pušies mediena, tačiau, priėmus medieną ir ją iškrovus iš mašinos, tą pačią dieną ją patikrinti galimybės nebuvo, nes viskas vyko pasibaigus darbo valandoms. Jau kitą dieną praardžius pakuotę paaiškėjo, kad atvežta eglės mediena, nors buvo tartasi, kad pardavėjas pateiks pušies medieną. Apie kilusius nesklandumus buvo informuotas ieškovės vadybininkas, jis nuramino atsakovę, kad netinkama medienos rūšis bus pakeista tinkama rūšimi.
3.4. 2021 m. liepos 21 d. ieškovės užsakytam transportui atvykus į atsakovės teritoriją, atvežta mediena buvo iškrauta atsakovės teritorijoje; paaiškėjus, kad pristatyta ne tokia medienos rūšis, ieškovės samdytu transportu 2021 m. liepos 28 d. mediena buvo išvežta.
3.5. Teismas teisingai nurodė, kad krovinio gavėja buvo ieškovė, krovinio iškrovimo vieta – (duomenys neskelbtini), tai įrodo atsakovės poziciją, kad atsakovė nėra pristatytos medienos gavėja, o atliko tik tarpininkės vaidmenį iškraunant ir pakraunant medieną; tikroji krovinio gavėja yra ieškovė, ji samdytu transportu ir išsivežė iškrautą neužsakytos rūšies medieną.
3.6. Vienas iš įrodymų, kad atsakovei buvo pateikta ne ta medienos rūšis, yra tas, kad ieškovė po to, kai išsivežė medieną, nepateikė atsakovei dalinės sąskaitos, PVM sąskaitos faktūros, kitų privalomų pateikti dokumentų, susijusių su kroviniu. Praėjus 7 mėnesių laikotarpiui nuo momento, kai atsakovei buvo neva pristatyta mediena, ieškovės administracija pateikė atsakovei sąskaitą už neva pristatytą eglės medieną, tačiau atsakovė pateiktą PVM sąskaitą faktūrą su atitinkamu prierašu grąžino ieškovei registruotu laišku kaip išrašytą neteisingai.
3.7. Vienas iš esminių teismo sprendimo panaikinimo motyvų turėtų būti tas, kad ieškovė neprašo teismo pripažinti, jog PVM sąskaita faktūra išrašyta teisingai ir pagristai, o teismas vienašališkai sprendime pripažino ieškovės sąskaitą faktūrą išrašyta pagrįstai ir teisingai.
3.8. Atsakovei grąžinus išrašytą sąskaitą po pokalbių telefonu, susirašinėjimo šiuo klausimu ieškovės darbuotojas M. B. atsiuntė atsakovei žinutę, kad išvežta mediena atsirado Kaune ir ieškovė neturi atsakovei pretenzijų.
3.9. Ieškovė kaip priedanga naudojasi pasirašyta sutartimi teigdama, kad atsakovė jos nevykdo, nors, kaip matyti iš atsakovės pateiktos medžiagos, atsakovei nekilo pareiga vykyti sutartį, nes užsakyta mediena atsakovei nebuvo pateikta, nebuvo išrašyta išankstinė sąskaita, kaip tai nurodyta sutartyje, nebuvo išrašyta ir sąskaita po medienos pristatymo, nors ieškovė tą privalėjo padaryti.
3.10. Ieškovė nepateikė medžiagos, susijusios su krovinio pristatymu, nors atsakovė įrodinėjo, kad egzistuoja krovinio važtaraštis, kurį pateikė Rusijos vairuotojas, kaip krovinio gavėja važtaraštyje yra nurodyta ieškovė; tačiau teismas, vadovaudamasis po 7 mėnesių išrašyta PVM sąskaita faktūra, kroviniu važtaraščiu, kuris buvo išrašytas ieškovės vardu, pasirašyta sutartimi, laikėsi pozicijos, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovės skolą už nepristatytą medieną. Vienašališkai išrašyta PVM sąskaita faktūra neįpareigoja kitos šalies, nes vien jos pagrindu negalima teigti, kad abiejų šalių valia dėl sąskaitoje nurodytų atsiskaitymo sumų, terminų ar kitų sutartinių santykių sąlygų sutampa. Be to, PVM sąskaita faktūra negali būti prilyginama pirkimo–pardavimo sutarčiai ir civiliniu teisiniu požiūriu negali šalių įpareigoti taip kaip sutartis.
3.11. Teismas nepasisakė dėl atsakovės pateiktų įrodymų apie įvairių įmonių išrašytų papildomų dokumentų naudojimą; šie duomenys įrodo, kad krovinio važtaraščiai gali būti neregistruotini Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazėje, o yra naudojami pervežant krovinį tarp įmonių; ieškovė savo buhalterijoje neužfiksavo oficialiai iš atsakovės teritorijos išsivežtos medienos, teigdama, kad medienos neišsivežė. Ieškovė pateikė krovinio važtaraščius teismui, kurie užregistruoti Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų bazėje, tačiau nepateikė neįregistruotų krovinių važtaraščių, teigdama, kad visi vežimai yra fiksuojami oficialiai. Atsakovė mano, kad ieškovės pateikta klaidinga informacija dėl išrašomų krovinių važtaraščių lėmė tai, kad buvo priimtas klaidingas sprendimas dėl krovinio važtaraščio išrašymo.
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
4.1. Ieškovė nurodo, jog apeliacinio skundo turinio analizė suponuoja išvadą, kad apeliaciniame skunde atsakovė iš esmės tik pakartotinai išdėsto savo poziciją dėl ginčo esmės ir pateikia savo subjektyvų tam tikrų byloje esančių įrodymų vertinimą, kuris yra priešingas pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pavyzdžiui, atsakovė teigia, jog buvo sudarytas susitarimas dėl pušies medienos, ir pateikia savo subjektyvų (kitokį) tam tikrų pavienių įrodymų (ar jų fragmentų) vertinimą, nenurodydama, kaip konkrečiai ir kokias įrodinėjimo taisykles pažeidė pirmosios instancijos teismas. Taigi atsakovė siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
4.2. Formalus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis savaime nepaneigia jų pagrįstumo. Teismų praktikoje išaiškinta, jog, nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus atsakovei, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo.
4.3. Ieškovės vertinimu, atsakovė netinkamai suformulavo apeliacinio skundo pagrindą ir iš esmės reikalauja pakartotinio bylos išnagrinėjimo.
4.4. Ieškovė pažymi, kad pagal sutartį šalys susitarė dėl sutarties dalyko – pjautinės eglės medienos. Atsakovės teiginiai, neva šalys susitarė, kad ieškovė pristatys pušies medieną, yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti. Atsakovė nei susitikimų su ieškove metu, nei raštu nepateikė ieškovei įrodymų, jog būtų sudarytas atskiras susitarimas dėl pušies medienos ir (ar) būtų pakeistas sutarties dalykas. Ieškovė įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir pristatė sutartyje numatytą medieną, o atsakovė priėmė eglės medieną, tai patvirtino važtaraštyje, kurį pasirašė atsakovė, tačiau neįvykdė sutartinio įsipareigojimo ir už medieną nesumokėjo.
4.5. Atsakovė teigia, jog buvo pristatyta ne ta mediena, dėl kurios šalys susitarė, nors, be pasirašytos sutarties, nenurodo jokio kito susitarimo. Be to, atsakovė teigia, kad grąžino pristatytą medieną ieškovei, tačiau toks atsakovės teiginys yra visiškai nepagrįstas ir neįrodytas. Atsakovė nepateikė jokių dokumentų, įrodančių krovinio gražinimo faktą, taip pat nepateikė jokio kito dokumento, kuris nuginčytų važtaraštį, jo pasirašymo faktą ir leistų teigti, jog krovinys buvo grąžintas, išvežtas ar pan.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Apeliacinis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Kadangi apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog šiuo atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bus pasisakyta vertinant šių apelianto argumentų pagrįstumą (CPK 329 straipsnis).
6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
7. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės įsiskolinimą, susidariusį neva įvykdytos sutarties pagrindu.
8. Iš bylos medžiagos nustatytos tokios toliau nurodomos aplinkybės. 2021 m. liepos 12 d. ieškovė ir atsakovė raštu sudarė sutartį; joje šalys susitarė, kad UAB „ESSPO“ iki 2025 m. gruodžio 31 d. UAB „Mantmeda“ parduos sausą (12+-2 proc. drėgmė) ir (16+-2 proc. drėgmė) pjautinę eglės medieną ir perduos atsakovei nuosavybės teisę į ją, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti už jas sutartyje numatytą kainą (sutarties I dalies 1 punktas). Tos pačios dalies 2 punkte nurodyta, jog pardavėjas kartu su preke pateikia visą reikalingą informaciją apie medienos kiekį pakuotėse (pakavimo lapas). Sutarties III dalies 1 punkte numatyta, jog sutarties kaina – 380 Eur. Į bylą pateiktame tarptautinio krovinio važtaraštyje užfiksuota, kad važtaraštis išrašytas 2021 m. liepos 6 d.; krovinys – 16 paketų apipjautinės spygliuočių medienos – eglės; krovinio gavėja – UAB „ESSPO“, krovinio iškrovimo vieta – (duomenys neskelbtini); krovinio tūris pagal sutartį 45,072 kub. m. CMR važtaraščio grafoje „Krovinys gautas“ įrašyta data – 2021 m. liepos 21 d., uždėtas UAB „Mantmeda“ antspaudas, direktoriaus M. S. antspaudas ir parašas.
9. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nekilo ginčo dėl to, kad šalys 2021 m. liepos 6–21 dienomis tarėsi dėl prekių pirkimo ir pristatymo atsakovei; iš pateikto susirašinėjimo turinio matyti, kad dėl prekių buvo deramasi ir vėliau. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neigė faktą, kad susitarė su ieškove dėl eglės medienos pirkimo–pardavimo, laikėsi pozicijos, kad ieškovė nepateikė jokio pasiūlymo dėl šių prekių įsigijimo, šalys jokia forma nesitarė nei dėl šių prekių kiekio, nei dėl rūšies, nei dėl kokybės, nei dėl kainos – buvo deramasi dėl pušies medienos, o tai, kad sutartyje įrašyta kitokia medienos rūšis, atsakovė vertino kaip ieškovės nerūpestingumą ir aplaidumą, teigė, kad ieškovė nereagavo į jos pastabas.
10. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog prekių įsigijimą ir gavimą ieškovė įrodinėjo atsakovės nepasirašyta sąskaita faktūra Nr. ESP22R1132, kurioje nurodytas krovinys atitinka nurodytą CMR važtaraštyje, krovinio priėmimo faktu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad atsakovė jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė, jog šalys tarėsi ne dėl ginčo prekių užsakymo. Kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.
11. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu, todėl tai yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu. Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tačiau civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 22 ir 23 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
12. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).
13. CK 6.162–6.187 straipsniuose reglamentuojama sutarties sudarymo procedūra. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), taip pat kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju (CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisinių padarinių nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo išaiškinta, jog tam, kad būtų konstatuota, jog sutartis sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas akceptanto sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011). Nors galioja bendroji taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu, tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.162 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020).
14. Pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojama Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305–6.431 straipsniuose, o šiose nuostatose nesureguliuotiems klausimams taikomos bendrosios sutarčių teisės (CK 6.154–6.228 straipsniai) ir prievolių teisės (CK 6.1–6.153 straipsniai) nuostatos. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis). Atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių, todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, išreikštų valią dėl atitinkamos prekės pirkimo ir pardavimo, t. y. susitartų dėl pardavėjo pareigos perduoti prekę ir pirkėjo įsipareigojimo atlyginti už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 25 punktas).
15. Nagrinėjamu atveju tarp šalių 2021 m. liepos 12 d. sudarytos sutarties pagrindu susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai: šalys susitarė dėl medienos pirkimo–pardavimo, numatė nuosavybės teisės į prekes perėjimo faktą ir momentą, aptarė atsakovės pareigą priimti prekes ir už jas sumokėti, prekių kainą. Tačiau atsakovė laikosi pozicijos, jog sutartyje nurodytas prekės asortimentas neatitinka to, dėl kurio faktiškai buvo susitarta.
16. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022 25 punktą).
17. Nagrinėjamu atveju atsakovė savo poziciją dėl tikrojo ofertos ir akcepto turinio, susijusio su sutarties dalyku, įrodinėja teismui pateikto susirašinėjimo su ieškove turiniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovė neginčija pateikto susirašinėjimo žinutėmis teksto originalumo, tačiau kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme apklaustas ieškovės darbuotojas pardavimų vadybininkas M. B., kuris yra pateiktų žinučių siuntėjas ir gavėjas, pateiktą šalių susirašinėjimą ir derybas dėl pušies medienos vertino kaip derybas dėl papildomos medienos pirkimo. Kolegija, įvertinusi pateikto susirašinėjimo turinį, akcentuoja, jog derybų dėl konkrečios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo laikotarpiui yra aktualios kelios žinutės. 2021 m. liepos 12 d. atsakovės gamybos vadovas A. S. ieškovės darbuotojui pardavimo vadybininkui M. B. rašė: „Rytoj būsiu ofise, pasirašysiu sut. ir atsiųsiu. Turiu skubų užsakymą 75 x 100, ilgis nuo 4 800 / 5 100 / 5 400, pušis, 35 m3 ir 75 x 125, ilgis irgi nuo 4 800 iki 6 000, 35 m3. Pažiūrėkite, gal yra variantų.“ Ieškovės darbuotojas į šią žinutę atsakė: „Pažiūrėsim, ką galim. Ačiū. Iki rytojaus.“ 2021 m. liepos 13 d. ieškovės darbuotojas rašė: „Sveiki. Atsiųskite sutartį. Radome mašiną ir norime krauti pušį.“ Kolegija, įvertinusi pateikto susirašinėjimo žinutėmis, aktualaus ginčo laikotarpiui, turinį, daro labiau tikėtiną išvadą, jog šalys tarėsi būtent dėl žinutėse nurodytų požymių pušies medienos pirkimo–pardavimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovė, siekdama pagrįsti savo poziciją, kad žinutėmis buvo papildomai deramasi dėl pušies medienos pirkimo, nepateikė jokio kito ginčo laikotarpiu sudaryto susitarimo dėl pušies medienos, apie kurią kalbama žinutėse, nors žinutėje nurodyta, jog bus siunčiama būtent pušis. Duomenų, kad atsakovei ginčui aktualiu laikotarpiu būtų pristatyta pušies mediena, dėl kurios derėtasi, taip pat nėra. Tai leidžia teigti, jog aptartos ginčo laikotarpio žinutės yra susijusios būtent su 2021 m. liepos 12 d. sutartimi, t. y. 2021 m. liepos 12 d. sutartis yra šalių derybų dėl konkrečios prekės – būtent pušies medienos – rezultatas. Nustačius, jog atsakovė turėjo ketinimą įsigyti būtent žinutėse nurodytą kiekį nurodytų parametrų ir nurodytos rūšies – pušies – medieną, darytina išvada, jog 2021 m. liepos 12 d. sutarties nuostata dėl sutarties dalyko neatitiko tikrosios suderintos šalių valios dėl sutarties dalyko. Kolegija akcentuoja tai, jog atsakovė tiek derybų dėl sutarties sudarymo stadijoje, tiek vėlesnio susirašinėjimo su ieškovės darbuotoju metu (pavyzdžiui, 2022 m. sausio 4 d. atsakovės žinutė), tiek abiejų instancijų teismuose laikėsi nuoseklios pozicijos, kad tikroji suderinta šalių valia buvo parduoti ir nupirkti pušies medieną. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pateikto šalių susirašinėjimo istorija (vėlesnių datų žinutės) patvirtina, kad žinutėmis derinti ofertos ir akcepto sąlygas buvo įprastinė šalių tarpusavio santykių praktika.
18. Kolegija taip pat pabrėžia, jog skolininko pareigas vykdant sutartį apibrėžia prievolės dalykas, t. y. skolininko veiksmai, kuriuos tinkamai atlikus prievolė pasibaigs. Prievolės dalykas lemia, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės (CK 6.39 straipsnio 1 dalis). Jei asmuo įvykdys prievolę ne tokiu būdu, kaip reikalauja prievolės dalykas, jis bus laikomas pažeidusiu sutartį. CK 6.331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo perduoti tokius daiktus, kurie atitinka šalių suderintą daiktų asortimentą. Asortimentas – tai daiktų apibūdinimas pagal rūšį, modelį, dydį, spalvą ar pagal kitokius požymius. Jeigu sutartyje neaptarta nei daiktų asortimento, nei jo nustatymo tvarka, tačiau iš sutarties turinio ir esmės matyti, kad daiktai turi atitikti tam tikrą asortimentą, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokio asortimento daiktus, kurie atitiktų pardavėjui žinomus sutarties sudarymo metu pirkėjo poreikius, arba turi teisę sutarties atsisakyti (CK 6.331 straipsnio 2 dalis). Daiktų asortimento sąlygos pažeidimo teisinius padarinius ir specialius pirkėjo teisių gynimo būdus nustato CK 6.332 straipsnis. Tais atvejais, kai pažeista pareiga perduoti tinkamo asortimento daiktus, gali būti taikomi specialūs pirkėjo teisių gynimo būdai, skirti pirkėjo teisėms dėl asortimento sąlygos nesilaikymo ginti, taip pat bendrieji kreditoriaus teisių gynimo būdai, nustatyti bendrosiose prievolių teisės nuostatose, pavyzdžiui, nuostolių atlyginimas, sutarties nutraukimas, prievolės vykdymo sustabdymas ir kt. Kai pardavėjas perduoda pirkėjui daiktus, neatitinkančius pirkimo–pardavimo sutartyje numatyto asortimento, pirkėjas turi teisę atsisakyti juos priimti ir už juos mokėti, o jeigu jau sumokėta, – pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą, jei sutartis nenumato ko kita (CK 6.332 straipsnio 1 dalis). Taip pat pirkėjas turi teisę reikalauti pakeisti daiktus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, pirkėjas turi teisę atsisakyti už šiuos daiktus mokėti tada, kai atsisako priimti asortimento neatitinkančius daiktus. Laikoma, kad asortimento neatitinkantys daiktai priimti, jeigu pirkėjas per protingą terminą po jų gavimo nepraneša pardavėjui apie atsisakymą priimti daiktus. Jeigu pirkėjas neatsisako priimti asortimento neatitinkančių daiktų, tai jis privalo už juos sumokėti su pardavėju suderintą kainą, o jei kaina nesuderinta – kainą, kuri sutarties sudarymo metu įprastai buvo mokama atitinkančiomis aplinkybėmis už analogiškus daiktus (CK 6.332 straipsnio 5 dalis).
19. Nagrinėjamu atveju atsakovė laikosi pozicijos, jog nepriėmė sutarto asortimento neatitinkančių prekių, todėl neprivalo už juos sumokėti, be to, teigia, jog ieškovė prekes pati išsivežė, taigi atsakovė iš esmės ginasi Civilinio kodekso 6.332 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu. Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog tikroji šalių sutarties valia buvo pušies medienos pirkimas–pardavimas, į bylą pateikti įrodymai (krovinio važtaraštis, ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. ESP22R1132) leidžia daryti išvadą, jog ieškovė pristatė atsakovei sutarties asortimento neatitinkančias prekes. Pažymėtina, jog sutarties II dalies 3 punkte šalys buvo sutarusios, kad pardavėja laikoma tinkamai įvykdžiusia prievolę perduoti prekes, jeigu prekių kiekis, kokybė, asortimentas ir kt. atitinka sutarties ir teisės aktų reikalavimus.
20. Šalys iš esmės nesutaria dėl prekių priėmimo / nepriėmimo fakto. Civilinio kodekso 6.332 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog laikoma, kad asortimento neatitinkantys daiktai priimti, jeigu pirkėjas per protingą terminą po jų gavimo nepraneša pardavėjui apie atsisakymą priimti daiktus. Atsakovė laikosi pozicijos, jog savo nesutikimą su pateiktu prekių asortimentu išreiškė iš karto, kai patikrino pristatytas prekes ir pastebėjo, jog pristatyta ne tos rūšies mediena. Ieškovė teigia, jog CMR važtaraštis rodo, jog atsakovė priėmė prekes, o ieškovė prekių neišsivežė. Kolegija pabrėžia, jog šiuo atveju, nusprendžiant dėl CK 6.332 straipsnio 1 dalyje nurodyto pirkėjos teisių gynybos būdo taikymo, svarbu nustatyti ne tai, ar prekės buvo išsivežtos, ar ne, bet tai, ar pirkėja per protingą terminą pareiškė atsisakanti pateikto prekių asortimento. Atsakovė teigia, jog tai, kad prekės neatitinka asortimento, ji nurodžiusi iš karto, kai tai nustatė, o liepos 28 d. ieškovė jau išsivežė prekes. Nors anksčiausias tokią atsakovės poziciją pagrindžiantis rašytinis įrodymas yra 2022 m. sausio 4 d. žinutė ieškovei, tačiau, kolegijos nuomone, šiuo aspektu svarbu įvertinti ir ieškovės veiksmus / neveikimą. Klausimą dėl prekės ieškovė iškėlė tik 2022 m. sausio 4 d., kai ieškovės darbuotojas parašė atsakovės darbuotojui žinutę. Kaip svarbi pabrėžtina ta aplinkybė, jog ieškovė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. ESP22R1132 išrašė tik 2022 m. sausio 31 d., o išsiuntė 2022 m. vasario 11 d. elektroniniu paštu, 2022 m. vasario 14 d. – pašto siunta, nors, pagal sutartyje numatytą atsiskaitymo tvarką, tuo atveju, kai išrašoma išankstinė sąskaita, pirkėjas turi sumokėti 20 proc. kainos per dvi kalendorines dienas nuo sąskaitos pateikimo dienos, likusi 80 proc. suma sumokama, kai prekės atvyksta. Kaip matyti iš pateikto važtaraščio, prekės atsakovės adresu buvo pristatytos 2021 m. liepos 21 d., taigi ieškovė sąskaitą faktūrą išrašė kiek daugiau nei po pusmečio nuo važtaraštyje nurodytos prekių pristatymo dienos. Atsakovė vienašališkai išrašytos sąskaitos faktūros nepripažino ir 2022 m. vasario 14 d. grąžino ją ieškovei elektroniniu paštu, 2022 m. vasario 15 d. surašė atsakymą dėl paštu atsiųsto laiško, laikydamasi pozicijos, jog ieškovė pristatytą medieną išsivežė 2021 m. liepos 28 d., nes buvo pateikta sutarties reikalavimų neatitinkanti mediena. Nurodytos aplinkybės (t. y. tai, kad prekės pristatymo metu sąskaita faktūra nebuvo išrašyta, atsakovė grąžino ieškovei sąskaitą faktūrą akcentuodama, jog ji negavo tinkamų prekių pagal sutartį) laikytinos tikėtinai patvirtinančiomis atsakovės poziciją, jog ji ne pagal sutartą asortimentą pristatytų prekių nepriėmė; ieškovei ši pozicija buvo žinoma; pozicija, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykių įforminimo specifiką, laikytina išreikšta per protingą terminą. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ši išvada padaryta kompleksiškai įvertinus į bylą pateiktų įrodymų (tiesioginių ir netiesioginių) visumą, šalių tarpusavio santykių įforminimo praktiką, sistemiškai vertinant šalių elgesį sutartinių santykių metu.
21. Kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde keliamo klausimo dėl PVM sąskaitos faktūros įrodomosios reikšmės, pažymi, jog pats savaime tas faktas, jog ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą, kurios atsakovė nepripažino, nepatvirtina sutartinių santykių pobūdžio ir tinkamų ar netinkamo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo fakto – išvados apie ieškovės taip pat ir sąskaitos faktūros pagrindu reiškiamų reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis kompleksiniu visų į bylą pateiktų įrodymų įvertinimu.
22. Padarius išvadą, jog ieškovė pateikė atsakovei sutarties asortimento neatitinkančią medieną, kurios atsakovės nepriėmė, teigtina, jog atsakovė, remdamasi Civilinio kodekso 6.332 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę atsisakyti sumokėti ieškovei už pristatytą susitarimo sąlygų neatitinkančią prekę. Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškinį ir priteisė ieškovei iš atsakovės 20 724,11 Eur skolą pagal sutartį; pripažinus, kad ieškovė neturėjo pareigos atsiskaityti už nepriimtas netinkamo asortimento prekes, nepagrįstai patenkinti reikalavimai dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo.
23. Kolegija taip pat pažymi, jog šalių ginčas dėl faktinio krovinio išsivežimo ar neišsivežimo iš ieškovės teritorijos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; ieškovė šioje byloje nereiškė reikalavimo dėl nuostolių, susijusių su neišsaugotu ar prarastu kroviniu, atlyginimo.
24. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.
Dėl bylos procesinės baigties
25. Apibendrinant išdėstytus argumentus pirmosios instancijos teismas sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Panaikinus sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, apie tai pasisakant kitoje nutarties dalyje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo
26. Ieškovės ieškinį atmetus, pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovė nepateikė įrodymų, kad būtų patyrusi bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
27. Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas ieškovei nepriteistinas. Atsakovės apeliacinio proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 621 Eur žyminis mokestis. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas patenkintas, atsakovei iš ieškovės priteistinas 621 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Plungės apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ESSPO“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mantmeda“ 621 Eur (šešių šimtų dvidešimt vieno euro) žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
Teisėjai Marius Dobrovolskis
Milda Skersienė
Larisa Šimanskienė