LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

s p r e n d i m a s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Murena“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Murena“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Grand SPA Lietuva“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Ulpas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Murena“, atstovaujamas bankroto administratoriaus (toliau – ir bendrovė), nurodė, kad 2009 m. vasario 3 d. bendrovė su atsakovais sudarė susitarimą Nr. 26 (toliau – Susitarimas), kuriuo buvo susitarta dėl tarpusavio atsiskaitymų tvarkos. Pagal Susitarimą bendrovė perleido atsakovui UAB „Ulpas“ reikalavimo teisę į 25 000 Lt atsakovo UAB „Grand SPA Lietuva“ (tuo metu – UAB „Lietuvos sanatorija“) skolą, kylančią iš 2008 m. gegužės 29 d. statybos rangos sutarties, o atsakovas UAB „Grand SPA Lietuva“ įsipareigojo sumokėti 25 000 Lt bendrovės kreditoriui UAB „Ulpas“. Susitarimu šalys susitarė dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo: atsakovui UAB „Grand SPA Lietuva“ sumokėjus 25 000 Lt atsakovui UAB „Ulpas“, bus laikoma, kad atsakovas UAB „Grand SPA Lietuva“ atsiskaitė su bendrove, o bendrovė atsiskaitė su atsakovu UAB „Ulpas“. Sutartas atsiskaitymas buvo įvykdytas. 2009 m. birželio 30 d. bendrovei iškelta bankroto byla.

Ieškovo teigimu, Susitarimas buvo sudarytas tuo metu, kai bendrovė turėjo kitų kreditorių (Valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – VMI), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – VSDFV), darbuotojus ir kt.), kuriems įsipareigojimų įvykdymo terminai buvo suėję. Be to, bendrovė jau buvo nemoki, Susitarimas sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, suteikė pirmenybę atsakovui UAB „Ulpas“, nors jis pagal išieškojimo eiliškumą yra tik trečios eilės kreditorius. Susitarimo šalys buvo nesąžiningos, šio sandorio sudaryti neprivalėjo. Taigi egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana tenkinimui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 str.). Be to, Susitarimas pažeidė ir Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymą, nes juo buvo nesilaikyta įstatyme įtvirtintos mokėjimų eilės tvarkos.

Ieškovas, remdamasis išdėstytu, prašė pripažinti Susitarimą negaliojančiu nuo sudarymo momento ir, taikant restituciją, priteisti iš atsakovo UAB „Ulpas“ 25 000 Lt bei procesines palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas actio Pauliana pareikšti nebuvo praleistas, nes bankroto administratorius bendrovės dokumentus perėmė tik 2009 m. gruodžio 28 d.

Teismas nurodė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu bendrovei bankroto byla dar nebuvo iškelta. 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje bendrovės finansinė padėtis pablogėjo, sutriko atsiskaitymai. Atsakovas UAB „Grand SPA Lietuva“ su bendrove buvo sudaręs statybos rangos sutartį. Bendrovė tinkamai atliko sutartyje numatytus darbus, todėl atsakovui UAB “Grand Spa Lietuva“ iškilo pareiga atsiskaityti su bendrove. Kadangi bendrovė aptariamai statybos rangos sutarčiai vykdyti buvo pasitelkusi subrangovą – atsakovą UAB „Ulpas“, kuris subrangos darbus atliko tinkamai ir laiku, todėl bendrovė taip pat turėjo pareigą su juo atsiskaityti. Ginčijamu sandoriu šalys susitarė, kad atsakovas UAB „Grand SPA Lietuva“ už atliktus rangos darbus tiesiogiai sumokės atsakovui UAB „Ulpas“, ir kad tokiu būdu bendrovės įsiskolinimas atsakovui UAB „Ulpas“ bus įvykdytas. Šiuo sandoriu šalys susitarė dėl sutarties įvykdymo būdo, tarpusavio atsiskaitymo tvarkos. Bendrovė yra sudariusi ir daugiau analogiškų sandorių, kuriuos bankroto administratorius ginčija teisme, tačiau iš to darytina išvada, kad tai buvo įprastas būdas atsiskaityti su subrangovais. Be to, iš byloje pateiktų įrodymų matosi, kad ginčijamo sandorio metu bendrovė buvo skolinga bendrovės darbuotojams, VMI, tačiau taip pat laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. vasario 28 d. vykdė atsiskaitymus su darbuotojais, VSDFV, VMI bei kitais subrangovais.

Teismas sprendė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu visų šalių veiksmai buvo objektyvūs, protingi, šalys veikė susiklosčiusių aplinkybių sąlygomis, 25 000 Lt suma, ją palyginus su bendrovės turėtu turtu, santykinai yra maža, todėl šiomis aplinkybėmis viena sandorio šalis neprivalėjo tikrinti kitos šalies finansinės būklės ar mokumo. Ieškovas nepateikė duomenų iš VMI dėl informacijos apie bendrovę, kaip nevykdančią įsipareigojimų. Duomenys apie iškeltas bylas ir apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones, neturint duomenų apie bendrovės turimą turtą ir pradelstus įsipareigojimus, nesudarė pagrindo atsakovams ginčijamą sandorį vertinti kaip pažeidžiantį kreditorių interesus.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą, padarė išvadą, kad ginčijamas sandoris kitų kreditorių teisių nepažeidė, kad nėra pagrindo teigti, jog sandorio šalys neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir buvo nesąžiningos. Todėl ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negali būti tenkinamas.

Teismas, spręsdamas dėl Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo taikymo, pažymėjimo, kad jame nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimas gali sudaryti sąlygas ginčyti sandorius reiškiant actio Pauliana, tačiau tik nustačius visas būtinas šio instituto taikymo sąlygas.

Teismas nurodė, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu prašė ex officio pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Ieškovo nuomone, areštavus bendrovės turtą, buvo apribota valdymo, naudojimosi ar disponavimo visu turtu teisė. Teismo vertinimu, iš byloje esančių turto arešto aktų matosi, kad turto arešto aktų su laikino įregistravimo žyma dėl draudimo bendrovei dalyvauti tam tikruose sandoriuose, perduoti kitiems asmenims turtą ar vykdyti kitas prievoles nebuvo. Todėl negalima spręsti, kad turto areštas buvo taikytas visam bendrovės turtui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas BUAB „Murena“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bendrovės kreditorių teisės nebuvo pažeistos, o bendrovė buvo moki. Sprendime nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią skola kitam kreditoriui negali būti traktuojama kaip pareiga sudaryti sandorį. Nagrinėjamu atveju kreditorių interesų pažeidimas straipsnį pasireiškė tuo, kad, bendrovei esant nemokiai, trečios eilės kreditoriui UAB „Ulpas“ buvo suteikta pirmenybė prie kitus bendrovės kreditorius. Šios asmens reikalavimas buvo patenkintas iš dalies, o kitų kreditorių reikalavimai buvo nepatenkinti iš viso. Actio Pauliana atveju nemokumas negali būti sutapatinamas su nemokumu ĮBĮ prasme. Kita vertus, bendrovė buvo nemoki ir ĮBĮ prasme. Susitarimo sudarymo metu bendrovė buvo skolinga savo darbuotojams, VMI, todėl toks sandoris pažeidė ir Laikinajame mokėjimo eilės tvarkos įstatyme įtvirtintą mokėjimų eilės tvarką. Priešingai nei nurodyta sprendime, bendrovė nevykdė atsiskaitymų su VMI ir VSDFV – šie kreditoriai patys nuskaitydavo lėšas nuo bendrovės sąskaitų. Su subrangovais taip pat buvo atsiskaitoma tik todėl, kad buvo sudaromi susitarimai, analogiški ginčijamam sandoriui.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šalys buvo sąžiningos. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovai neprivalėjo domėtis bendrovės finansine situacija, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Sprendime neįvertinti įrodymai, kad viešai spaudoje ir internete buvo skelbiama, jog bendrovė turi finansinių sunkumų, neatsiskaito su darbuotojais. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad būtų domėjęsi bendrovės finansine situacija, tikrinę Turto areštų registrą, domėjęsi, ar nėra inicijuojamas bankroto bylos. Jau 2007 m. bendrovės balansas rodė nemokumą, jis ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo pateiktas Juridinių asmenų registrui ir buvo prieinamas atsakovams. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas nepateikė informacijos iš VMI apie tai, jog bendrovė nevykdė įsipareigojimų, – teismo buvo pateiktas Alytaus apskrities VMI viršininko sprendimus nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą, kol bus sumokėta mokestinė nepriemoka.

3. Teismas privalėjo pripažinti Susitarimą niekiniu dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo. Susitarimas buvo sudarytas tuo metu, kai teismo nutartimis buvo areštuotos bendrovės turtinės teisės gauti pinigines lėšas, todėl bendrovė negalėjo perleisti savo turtinės teisės gauti pinigines lėšas iš atsakovo UAB „Grand SPA Lietuva“. Be to, Susitarimo sudarymo metu galiojo ir laikinas bendrovės turto areštas, kas reiškia, kad buvo areštuotas visas turtas, įskaitant aptariamą reikalavimo teisę. Atsakovas neįrodė, kad į areštuoto turto masę nepateko reikalavimo teisė į UAB „Grand SPA Lietuva“, nors tokia pareiga teko jam. Minėta, sudarant Susitarimą, buvo pažeistas Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, konstitucinė pareiga laiku mokėti mokesčius, imperatyvus Alytaus apskrities VMI viršininko sprendimas nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą, kol bus sumokėta mokestinė nepriemoka.

4. Teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo sprendimui keliamus reikalavimus (CPK 12 str., 178 str., 185 str., 265 str. 1 d., 270 str.), taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nors apeliantas pateikė atsakovų nesąžiningumą patvirtinančius įrodymus, o atsakovai nepateikė jokių jų sąžiningumą patvirtinančių įrodymų, teismas konstatavo, kad sandorio šalys buvo sąžiningos. Teismas nepasisakė dėl apelianto argumento, kad sutartinio įsipareigojimo egzistavimas nepatvirtina būtinybės sudaryti sandorį. Teismas nevertino apelianto pateiktų įrodymų apie VMI ir VSDFV vykdytus nuskaitymus nuo bendrovės sąskaitų, apie atsiskaitymo būdus su subrangovais. Teismas, nevertindamas imperatyvių teisės normų pažeidimo, nepagrįstai nuspręsdamas, kad perleidžiamas reikalavimas nepateko į areštuoto turto masę, ir nepripažindamas sandoriu niekiniu ex officio, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atsakovas UAB „Ulpas“ prašo skundą atmesti.

Atsiliepime akcentuojama, kad ginčijamas sandoris buvo susitarimas ne dėl bendrovės reikalavimo teisės perleidimo, o dėl bendrovės skolos perkėlimo. Skolos perkėlimas iš esmės įvyko pagal kreditoriaus (UAB „Ulpas“) ir trečiojo asmens sutartį (CK 6.115 str.). Bendrovė sandoryje dalyvavo tik kaip informuojamas asmuo, dalyvavimas tebuvo deklaratyvus ir formalus. Dalyvauta ne dėl pačios skolos perleidimo, bet dėl vėlesnių iš sandorio kylančių pasekmių – tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo tvarkos. Dėl šių priežasčių ieškovas apskritai negali ginčyti sandorio ieškinyje nurodytais pagrindais.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sandorio prieštaravimo bendrovės kreditorių teisėms (actio Pauliana)

Pagal CK 6.66 straipsnį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Aptariamu pagrindu pripažinti dvišalį sandorį negaliojančiu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, gindamas visų įmonės kreditorių teises, turi teisę ginčyti įmonės sudarytus sandorius pareikšdamas ir actio Pauliana (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuoja visos sąlygos pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.

1. Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Bendrovės kreditorių teisių pažeidimas grindžiamas tuo, kad bendrovė, būdami nemoki, suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovui UAB „Ulpas“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nemokumas turi būti įrodinėjimas kaip viena iš actio Pauliana sąlygų, o ne kaip nemokumas ĮBĮ prasme. Įmonės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla remiantis ĮBĮ nuostatomis, t. y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (ĮBĮ 2 str. 8 d.). 

Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2009 m. vasario 3 d. Pagal bendrovės balansą už 2007 m. (T. 2, b. l. 11-13) turtas siekė 19 517 486 Lt, iš kurio 11 974 990 Lt sudarė per vienerius metus gautinos sumos; per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 14 696 111 Lt, iš kurių 12 208 602 Lt sudarė įsiskolinimai tiekėjams. Pagal to laikotarpio pelno (nuostolių) ataskaitą patirta 246 492 Lt nuostolių (T. 2, b. l. 14). Iš bendrovės balanso už 2008 m. (T. 1, b. l. 104-106) matyti, kad tuo metu turtas siekė 21 125 905 Lt, iš kurio 12 540 902 Lt sudarė per vienerius metus gautinos sumos; per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 18 979 112 Lt, iš kurių 17 078 533 Lt sudarė skolos tiekėjams. Tuo laikotarpiu patirtas nuostolis siekė 6 360 633 Lt (T. 2, b. l. 15). Pagal byloje esančius įrodymus (T. 2, b. l. 106) bendrovės įsiskolinimas VMI, VSDFV bei darbuotojams buvo atsiradęs anksčiau nei nuo 2008 m. balandžio 30 d. ir ginčijamo sandorio sudarymo metu siekė 171 605 Lt VMI, 76 118 LT VSDFV ir 343 161 Lt darbuotojams. Tuo įsipareigojimai kitiems bendrovės kreditoriams sandorio metu siekė 15 842 096,39 Lt (T. 2, b. l. 25-30). Aptariamu laikotarpiu bendrovės kreditoriai reiškė pretenzijas dėl neatsiskaitymo, kartu įspėdami apie kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo (T. 1, b. l. 71-87), buvo areštuojamas bendrovės turtas (T. 1, b. l. 107-127), teismuose nagrinėjami ir tenkinami bendrovės kreditorių ieškiniai (T. 1, b. l. 88-103).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta leidžia daryti išvadą, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu bendrovė buvo faktiškai nemoki. Nors jos ūkinė komercinė veikla nebuvo nutrūkusi, atsiskaitymai su kai kuriais bendrovės kreditoriais iš dalies buvo vykdomi, akivaizdu, kad bendrovė negalėjo patenkinti visų pradelstų įsipareigojimų ir nebuvo galimybių, jog jos finansinė padėtis pagerės netolimoje ateityje. Šiame kontekste pastebėtina, kad nuo 2009 m. pradžios bendrovės įsipareigojimus subrangovams tiesiogiai vykdė užsakovas UAB „Grand SPA Lietuva“ (T. 2, b. l. 132-133), o jau nuo 2008 m. gegužės mėn. VMI ir VSDFV savo reikalavimus tenkindavo pačios nuskaitydamos lėšas nuo bendrovės sąskaitų (T. 2, b. l. 164-172). Bankroto bylos bendrovei iškėlimas teprabėgus keturiems mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo taip pat patvirtina, kad sandorio metu bendrovė buvo faktiškai nemoki.

Bendrovė, sudarydama ginčijamą sandorį, turėjo kreditorių, kurių reikalavimų patenkinimo terminai jau buvo pradelsti (VMI, VSDFV, darbuotojai, taip pat kiti kreditoriai), tokie reikalavimai buvo atsiradę anksčiau nei atsakovo UAB „Ulpas“ (T. 1, b. l. 44-64; T. 2, b. l. 25-30, 106). Pagal ĮBĮ VMI, VSDFV ir darbuotojai turi pirmenybę prieš šį atsakovą – jų reikalavimai tenkinami pirmiau (ĮBĮ 35 str.). Taigi nemokiai bendrovei ginčijamu sandoriu suteikus pirmenybę vėlesnės eilės kreditoriui, buvo pažeistos pirmesnių eilių kreditorių teisės.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčijamu sandoriu pasirinktas atsiskaitymo būdas buvo įprastas atsiskaitant su bendrovės samdytais subrangovais. Nei statybos rangos, nei statybos subrangos sutartys tokio tiesioginio atsiskaitymo nenumatė (T. 1, b. l. 14-36), iki tol tarp šių šalių aptariamas atsiskaitymo būdas nebuvo naudojamas. Tokia praktika imta taikyti tik tuomet, kai bendrovė dėl savo faktinio nemokumo pati negalėjo vykdyti įsipareigojimų subrangovams. Teismas šios aplinkybės neįvertino. Be to, minėta, atsiskaitymas su VMI ir VSDFV nebuvo savanoriškas, lėšas nuo bendrovės sąskaitų priverstinai nurašydavo pačios institucijos.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad sandoris nepažeidė bendrovės kreditorių teisių, neįvertino visų sandorio sudarymo aplinkybių, nepagrįstai suabsoliutino dalinius bendrovės atsiskaitymus su kreditoriais.

2. Dėl sandorio šalių nesąžiningumo 

Bendrovė geriausiai žinojo savo tikrąją finansinę padėtį ir veiklos perspektyvas, todėl turėjo suprasti, jog ginčijamas sandoris pažeis kitų jos kreditorių teises.

Kiekvienas rūpestingas ir atidus asmuo, sudarydamas sandorį, turi jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti, ar ketinamas sudaryti sandoris nepažeidžia įstatymų, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Atsakovų UAB „Grand SPA Lietuva“ ir UAB „Ulpas“ turimas verslo subjektų statusą tik sustiprina tokią pareigą ir jos vykdymui kelias didesnius reikalavimus. Aptariamos pareigos nevykdymas teismų praktikoje prilyginamas asmens nesąžiningumui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Neringos žuvis“ v. A. Pukelio IĮ „Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007).

Ginčijamu sandoriu iš esmės buvo susitarta, kad su atsakovu UAB „Ulpas“ (subrangovu) atsiskaitys ne bendrovė (rangovas), o bendrovės skolininkas – UAB „Grand SPA Lietuva“ (užsakovas). Minėta, nei statybos rangos, nei statybos subrangos sutartys tokio tiesioginio atsiskaitymo nenumatė, iki tol tarp šių šalių aptariamas atsiskaitymo būdas nebuvo naudojamas. Tokios aplinkybės, kolegijos nuomone, protingam ir atsakingam verslo subjektui būtų sukėlę abejonių dėl kontrahento mokumo, kartu – dėl tokių sandorių teisėtumo, ir privertę pasidomėti šiomis aplinkybėmis. Tačiau nei vienas atsakovų nenurodė domėjęsis šiomis aplinkybėmis. Nors atsakovas UAB „Grand SPA Lietuva“ pažymėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu jam nebuvo žinoma apie sunkią bendrovės padėtį, iš bendrovės veiksmų buvo galima spręsti, jog bendrovė veikia sklandžiai ir ketina tęsti veiklą (T. 1, b. l. 136-137), tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad analogiško pobūdžio sandoriai, kuriuose visuomet dalyvavo šis atsakovas, buvo sudaromi ne su vienu bendrovės subrangovu, todėl tai jam turėjo kelti abejonių tiek dėl bendrovės finansinės padėties, tiek dėl veiklos perspektyvų.

Jeigu atsakovai būtų pasidomėję, ar sudaromas sandoris nepažeis įstatymų ir kitų asmenų teisių, viešai prieinami duomenys jiems būtų leidę nustatyti, kad sandorio sudarymo metu bendrovė turėjo rimtų finansinių sunkumu ir toks sandoris gali būti neteisėtas. Jau minėti viešai paskelbti 2007 m. bendrovės finansiniai duomenys rodė sunkią finansinę padėtį. Dėl teismuose nagrinėjamų kreditorių ieškinių bendrovės turtas buvo areštuotas, šie duomenys taip pat buvo vieši (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 5 str.). Taipogi internete buvo viešai skelbiama, kad bendrovė neatsiskaito su darbuotojais, dėl planuojamos mažėjančios apyvartos bendrovė priversta pusę jų atleisti (T. 1, b. l. 128-130). Manydami, kad tokia informacija nėra pakankama apsispręsti dėl sandorio sudarymo, atsakovai galėjo pareikalauti bendrovės pateikti papildomus duomenis apie turimus kreditorius, pradelstus įsipareigojimus ir pan. Tuo tarpu net nebandydami įsitikinti, ar sandoris nepažeidžia įstatymų, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, atsakovai elgėsi nesąžiningai.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovai buvo sąžiningi, neįvertino visų sandorio sudarymo aplinkybių, nukrypo nuo teismų praktikos.

3. Dėl sandorio neprivalomumo

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, tik jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 str.1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sąlygą „neprivalėjo“ aiškina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006).

Teisėjų kolegijos nuomone, negalima spręsti, kad bendrovė turėjo neišvengiamą pareigą sudaryti ginčijamą sandorį. Aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu bendrovė privalėjo atsiskaityti su atsakovu UAB „Ulpas“ už atliktus darbus, nelaikytina tuo imperatyvu, sukėlusiu bendrovei neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti sandorį.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, šalys privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, nukrypo nuo teismų praktikos.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas „Ulpas“ pateikia argumentą, kad sandoris turėtų būti laikomas skolos perkėlimo, o ne reikalavimo perleidimo sutartimi, tokį sandorį iš esmės sudarė tik atsakovai. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme tokiu argumentu nebuvo remtasi, todėl juo neturėtų būti grindžiama ir pozicija apeliacinės instancijos teisme (CPK 3 str. 6 d., 306 str. 2 d., 318 str. 1 d.). Kita vertus, su atsakovo pateiktu ginčijamo sandorio teisiniu kvalifikavimu negalima sutikti. Iš sandorio turinio matyti, kad jis turi tiek reikalavimo teisės perleidimo (CK 6.101 str. 1 d.), tiek skolos perkėlimo (CK 6.115, 6.116 str.), tiek ir įskaitymo (CK 6.130 str.) požymių. Būtent pačios šalys susitarė dėl tokių sandorio sąlygų, todėl nėra pagrindo spręsti, kad bendrovės dalyvavimas sandoryje tėra formalus.

Kadangi egzistuoja visos actio Pauliana tenkinimui būtinos sąlygos, ginčijamas sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo sudarymo momento. Atsižvelgiant į tai, kad pagal sandorį pinigus, kuriuos turėjo gauti bendrovė, gavo atsakovas UAB „Ulpas“, taikant restituciją lėšos priteistinos tiesiogiai bendrovei. Tuo tarpu bendrovės įsiskolinimas atsakovui UAB „Ulpas“ padidėja priteista suma. Bendrovei iš atsakovo UAB „Ulpas“ priteistinos ir 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).

Pripažinus sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, dėl kitų apelianto nurodomų sandorio negaliojimo pagrindų ir skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi atsakovui UAB „Ulpas“ pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas (ieškovas), jeigu nebūtų įstatymo atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų, už ieškinį būtų turėjęs sumokėti 750 Lt dydžio žyminį mokestį (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 83 str. 1 d. 8 p.). Valstybė pirmosios instancijos teisme taip pat patyrė 33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (T. 1, b. l. 2; T. 2, b. l. 2). Kadangi ieškinys tenkintas, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų (CPK 96 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti 2009 m. vasario 3 d. susitarimą Nr. 26, sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „Murena“ (į. k. 149632768), uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos sanatorija“ (šiuo metu – uždaroji akcinė bendrovė „Grand SPA Lietuva“) (į. k. 152004570) ir uždarosios akcinės bendrovės „Ulpas“ (į. k. 249717970), negaliojančiu nuo sudarymo momento.

Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Murena“ iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ulpas“ 25 000 Lt (dvidešimt penkis tūkstančius litų) ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 25 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. lapkričio 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Ulpas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Grand SPA Lietuva“ po 391,50 Lt (tris šimtus devyniasdešimt vieną litą ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 arba Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).  

Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ulpas“ pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.