Civilinė byla Nr. 3K-3-13/2009
Procesinio sprendimo kategorija
28.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal atsakovo R. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 23 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Č. D. ir R. D. ieškinį atsakovams
R. B. ir S. S. dėl pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimo. Byloje trečiuoju
asmeniu dalyvauja notaras A. R. A.
Teisėjų kolegija
n u s t a t
ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovai prašė panaikinti 2006 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį;
taikyti restituciją patalpoms nuo 1-60 iki 1-75, 1-116, nuo 1-118 iki 1-125,
kurių bendras plotas 3025,07 kv. m, pastate 2F1b.
Ieškovai nurodė, kad 2003 m. sausio 22 d. Kauno miesto 5-ajame notarų
biure įgaliojo atsakovą R. B. naudoti, valdyti ir disponuoti su teise parduoti
bendrosios jungtinės nuosavybės teise pagal 2003 m. sausio 22 d. patvirtintą
pirkimo–pardavimo sutartį ieškovams priklausančias gamybines patalpas nuo 1–60
iki 1–75 imtinai, 1–116, nuo 1-118 iki 1–125 imtinai, esančias Kaune, Elektrėnų
g. 8. R. B. 2006 m. kovo 16 d. sudarė nekilnojamųjų patalpų pirkimo–pardavimo
sutartį, kuria nurodytas patalpas pardavė savo žmonos motinai S. S. už 200 000
Lt, nors VĮ Registrų centras patalpas įvertino 1 103 000 Lt. Šie atsakovo
veiksmai yra nesąžiningi; atsakovas, parduodamas patalpas, privalėjo veikti
išimtinai atstovaujamųjų naudai. Be to, nebuvo padarytas individualus turto
vertinimas, nebuvo bandyta parduoti patalpas per nekilnojamojo turto agentūras.
Iš sutarties matyti, jog R. B. susitarė su S. S., jai siekiant įgyti
nekilnojamąjį turtą daug mažesne nei vidutinė rinkos kaina ir tai suvokiant. Ieškovai
rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.91 straipsniu ir 2.135 straipsnio
1 dalimi.
II. Pirmosios
instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė
Kauno
apygardos teismas 2007 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė,
kad R. B., sudarydamas ginčijamą pirkimo–pardavimo sandorį, neperžengė jam
suteiktų įgalinimų ribų. Protingai ir rūpestingai veikdami, ieškovai privalėjo kiek
įmanoma sumažinti neigiamų sau pasekmių atsiradimo riziką. Apie tai ieškovai
privalėjo žinoti, nes atsakovas rūpinosi ginčo turto pardavimu, derėjosi su
pirkėjais. Teismas konstatavo, kad šalių santykiai iki ginčo sandorio sudarymo
momento leidžia daryti išvadą, kad S. S. buvo tikra, jog ieškovų ir R. B. interesai
yra suderinti. S. S. įgijo turtą, nežinodama ir neturėdama žinoti, kad
sudaromas sandoris prieštarauja atstovaujamų ieškovų interesams, todėl sutartis
negali būti pripažinta negaliojančia, t. y. iš sąžiningos kitos sandorio šalies
negalima išreikalauti įgyto daikto. Ieškovai gali reikalauti iš atsakovo
atlyginti jiems padarytą žalą bendraisiais pagrindais. Byloje nustatytomis
aplinkybėmis nepatvirtinta, kad buvo veikiama priešingai atstovaujamųjų
interesams.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 23
d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą ir
ieškinį patenkino: 1) pripažino negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį,
sudarytą 2006 m. kovo 16 d., kuria Č. D. ir R. D., kuriems atstovavo R. B.,
veikdamas Kauno miesto 5-ojo notarų biuro notaro A. R. A. 2003 m. sausio 22 d.
patvirtinto įgaliojimo pagrindu, pardavė už 200 000 Lt, o S. S. nupirko
ieškovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį
gamybos, pramonės paskirties turtą, esantį Kauno mieste, Elektrėnų g. 8:
patalpas nuo 1–60 iki 1–75, 1–116, nuo 1–118 iki 1–125, esančias pastate
2F1b; 2) taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę S. S. grąžinti nurodytą
nekilnojamąjį turtą ieškovams, o ieškovus įpareigojo grąžinti atsakovei 200 000
Lt, gautus pagal nurodytą sutartį kaip parduoto turto kainą.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad sutartį pasirašę atsakovai S. S. ir R. B., būdami protingi
asmenys, privalėjo suvokti, jog, sudarydami sandorį, kuriuo parduodamas kitiems
asmenims (ieškovams) nuosavybės teise priklausantis turtas už daug mažesnę,
negu toje pačioje sutartyje nurodytą rinkos (1 104 000 Lt), kainą, jie
pažeidžia ieškovų – parduodamo turto savininkų – teises.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti tikrąją
ginčo turto vertę, byloje paskyrė turto vertinimo ekspertizę, kurios metu buvo
nustatyta, jog ginčo turto vertė 2006 m. kovo 16 d. buvo 2 560 000 Lt. Tačiau
pirmosios instancijos teismas šio įrodymo nevertino. Teisėjų kolegija padarė
išvadą, kad ginčo turto vertė 2006 m. kovo 16 d. buvo 2 560 000 Lt ir kad,
sudarydamas tokį sandorį atstovaujamųjų vardu, R. B. pažeidė jam suteiktas
teises ir sudarė atstovaujamųjų interesams prieštaraujantį sandorį. Teisėjų
kolegija konstatavo, kad S. S. privalėjo suvokti ar bent įtarti, jog
ieškovų turtas jai parduodamas už gerokai mažesnę negu rinkos kainą, todėl
ieškovai gali patirti žalą. Ginčijama sutartimi S. S. parduotos patalpos buvo
perduotos naudotis neatlygintinai UAB ,,Metalų pasaulis“, kurios vadovai ir
dalyviai prieš ginčijamą sutarties sudarymą ir po to buvo S. S., R. B. ir jo
žmona, S. S. duktė V. B. Aplinkybė, kad ginčijamą sandorį sudariusius
asmenis sieja giminystės ar svainystės ryšiai, teismų praktikoje pripažįstama
kaip viena iš aplinkybių, paneigiančių įstatymo įtvirtintą sandorio šalių
sąžiningumo prezumpciją. Be to, S. S. yra senyvo amžiaus, ligota, pripažinta
pirmos grupės invalide ir neturėjo pajamų ar santaupų, iš kurių būtų galėjusi
skirti 200 000 Lt nekilnojamajam turtui įsigyti.
Teisėjų
kolegija konstatavo, kad yra abi įstatymo nustatytos sąlygos, būtinos sandorio
negaliojimui pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį konstatuoti; taip pat padarė
išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino faktinių bylos
aplinkybių, pažeidė proceso teisės normas, netinkamai taikė materialinės teisės
normas, padarė nepagrįstas išvadas ir bylą išsprendė neteisingai.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas R. B. prašė panaikinti apeliacinės
instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie
argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 2.135 straipsnį,
nepagrįstai pripažino, kad R. B. veikė priešingai ieškovų interesams. Teismai
privalėjo atsižvelgti į įgaliojimo turinį ir jo atitiktį ieškovų tikrajai
valiai. Analizuojant ieškovo išduoto įgaliojimo turinį, akivaizdu, kad ieškovai
suteikė kasatoriui įgaliojimą, leidžiantį visais atlygintinais ir neatlygintinais
būdais perleisti nekilnojamąjį turtą. Taigi ieškovų lūkesčius atitiktų ir ginčo
pastatų neatlygintinas dovanojimo sandoris. Be to, atstovaujamieji už tą pačią
kainą (200 000 Lt) 2003 m. įsigijo ginčo patalpas, kurių rinkos kaina sutartyje
taip pat buvo nurodyta daug didesnė.
2. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovai buvo UAB ,,Metalo
pasaulis“ dalyviai ir kad ginčijamas patalpas S. S. perdavė neatlygintinai
naudotis šiai bendrovei, taip pat kad S. S. negalėjo turėti 200 000 Lt
sumokėti už įsigytas patalpas.
3. Teismas privalėjo taikyti, bet netaikė CK 2.133 straipsnio 5 dalies.
Kasatorius veikė tiksliai pagal įgaliojimus, todėl ieškovai negali ginčyti
tokio sandorio, motyvuodami, kad, sudarydamas sandorį, kasatorius ignoravo tam
tikras aplinkybes. Atstovaujamieji apie tas aplinkybes žinojo arba jas
ignoravo. Ieškovai privalėjo kiek įmanoma sumažinti neigiamų sau pasekmių
atsiradimo riziką.
4. Teismas privalėjo taikyti, bet netaikė CK 1.79 straipsnio, pagal
kurį šalis, turinti teisę pareikšti reikalavimą pripažinti sandorį
negaliojančiu, patvirtinusi sandorį, netenka teisės jį ginčyti. Patvirtinimui
keliami tokie patys reikalavimai kaip ir sandoriui. Ieškovo Č. D. 2006 m. kovo
24 d. duotas kasatoriui rašytinis pakvitavimas ir 200 000 Lt paėmimas iš
įgaliotinio, pažymint pakvitavime, yra vertintinas kaip ieškovo patvirtinimas
sandorio, sudaryto įgaliotinio R. B.
5. Teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Sprendime analizuojamas tik
vienas apeliaciniame skunde nurodytas argumentas – dėl netinkamo CK 2.135
straipsnio taikymo. Teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl apeliacinio skundo
argumentų, kad R. B. sudarytas sandoris negalioja, nes šis panaudojo apgaulę,
piktavališkai susitarė su S. S. Be to, teismo sprendime nenurodyti argumentai,
dėl kurių teismas atmetė kasatoriaus pateiktą įrodymą – rašytinį pakvitavimą.
Atsakovė S. S. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio
skundo.
IV.
Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Č. D. prašė atmesti kasacinį
skundą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 2.135
straipsnį, tinkamai juridiškai kvalifikavo faktines aplinkybes. CK 2.137
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra
apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo
turtui ir turtiniams interesams išsaugoti ir turto priežiūrai. CK 6.760 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą
sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo
interesus, bei vengti asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais.
2003 m. sausio 22 d. įgaliojimo formuluotė ,,atlikti visus veiksmus“ nereiškė,
kad kasatorius galėjo nesilaikyti įstatyme nustatytų imperatyviųjų
įpareigojimų.
Nors 2003 m. sausio 22 d. ginčo patalpas ieškovai įsigijo už 200 000
Lt, tačiau per trejus metus įvyko didelių pokyčių nekilnojamojo turto rinkoje.
Be to, ieškovai pagerino patalpas jas suremontuodami ir kitaip padidindami jų
vertę.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius privalėjo elgtis
atidžiai ir rūpestingai, kad negalėjo sudaryti sandorių savo naudai, atitinka
teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. P. B. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-425/2004; 2003 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje
byloje E. P. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2003).
2. Aplinkybės, susijusios su S. S. nesąžiningumu, susijusios ne su
kasatoriumi, bet atsakove, o ji kasacinio skundo nepareiškė. Be to, teismas
išsamiai motyvavo išvadą, kad S. S. buvo nesąžininga įgijėja. Teismas pagrįstai
atsižvelgė į aplinkybes dėl S. S. amžiaus ir sveikatos būklės sandorio sudarymo
metu, į jos svainystės santykius su kasatoriumi.
Byloje yra duomenų apie tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu UAB ,,Metalų
pasaulis“ vadovai ir dalyviai buvo kasatorius, jo žmona V. B. ir atsakovė S. S.
Aplinkybės dėl S. S. galimybės turėti 200 000 Lt susijusios su atsakove.
Kasatorius neturėtų kasaciniame skunde kelti klausimo, nesusijusio su kasatoriumi.
3. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad teismas privalėjo taikyti CK
2.133 straipsnio 5 dalies normą. Ieškovai ne tik nebuvo davę nurodymo parduoti
ginčo turtą už 200 000 Lt atsakovei S. S., bet ir nieko nežinojo ir negalėjo
žinoti apie būsimą sandorį. Kasatorius ne tik pripažino, kad neinformavo
ieškovų apie ginčijamos sutarties sudarymą, bet ir nurodė, kad sandoriui
sudaryti reikalingus dokumentus iš ieškovo gavo šį suklaidinęs.
4. CK 1.79 straipsnio 1 dalies taikymas šioje byloje iš viso
neaktualus. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas notarine forma, taip pat turėjo
būti patvirtintas. 2006 m. kovo 24 d. pakvitavime jokio sandorio patvirtinimo
nėra.
Be to, ieškovai kreipėsi į teismą 2006 m. balandžio 25 d., t. y. per
mėnesį po to, kai sužinojo apie ginčijamo sandorio sudarymą. Toks terminas
negali būti vertinamas kaip apeliantų delsimas ar pritarimas kasatoriaus
veiksmams.
5. Apeliacinį skundą pareiškė ieškovai, todėl tik jie galėtų reikšti
pretenzijas, kad apeliacinės instancijos teismas ne visa apimtimi išnagrinėjo
apeliacinį skundą.
Netgi pripažinus, kad atskirai neaptarus vieno rašytinio įrodymo –
pakvitavimo, buvo padarytas procesinės teisės normų pažeidimas, šis nevertintinas
kaip sudarantis pagrindą panaikinti ginčijamą teismo sprendimą.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Šioje byloje kasaciniam teismui kyla atstovo ir
atstovaujamojo galimo interesų konflikto bei atstovo teisių sudaryti sandorius
apribojimo aiškinimo klausimai.
Dėl atstovo ir
atstovaujamojo galimo interesų konflikto
Teismai priėmė
skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas pripažino, kad R. B. (atstovas),
sudarydamas ginčijamą pirkimo–pardavimo sandorį, neperžengė atstovaujamųjų
(Č. D. ir R. D.) suteiktų įgalinimų ribų. Tuo tarpu apeliacinės
instancijos teismas padarė priešingas išvadas – atstovas peržengė
atstovaujamųjų suteiktų įgalinimų ribas.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio
skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo
pagrindų patikrinimas. Taigi, šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio
proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo
patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais. Tai atliekama
nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje
surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai
nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms,
ar teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Faktinių aplinkybių
ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali
padaryti visiškai priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios
instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad
apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus,
taikydamas teisę, gali padaryti tokias pačias arba skirtingas galutines išvadas,
nei tas, kurias padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos
teismo teisė priimti kitokį sprendimą, negu priėmė pirmosios instancijos
teismas, įtvirtinta ir CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame nustatyta,
kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti
pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują
sprendimą.
Kasaciniame skunde iš esmės keliama įrodinėjimo
problema, t. y. ar ieškovai įrodė aplinkybę, kad atsakovas, sudarydamas
sutartį, veikė ne ieškovų interesais. CK 2.135 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo
interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu
gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų
konfliktą žinojo ar turėjo žinoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo,
kad atsakovas veikė turėdamas atitinkamą įgaliojimą sudaryti sandorius. Tačiau įgaliojimo,
kaip tokio, buvimas nereiškia, kad įgaliotinis juo gali remtis tik formaliai,
vadovaudamasis vien žodiniu tekstu surašytais įgaliojimais. CK 6.760 straipsnio
1 dalyje nustatyta, jog įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą
sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo
interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo
interesais. Atstovo pareigą veikti kuo naudingiausiu atstovaujamajam būdu ir
draudimą atlikti veiksmus savo naudai konstatavo ir kasacinis teismas
nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. B.
v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-425/2004. Tai, kad turi būti veikiama
tik įgaliotojo interesais, formuojama ir vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v.
M. P., Z. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-119/2008; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. R. v. M. P., Z. K. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-521/2008).
Įvertinęs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas,
turėjo pagrindą konstatuoti, kad nebuvo veikiama ieškovų interesais, nes šiems nuosavybės
teise priklausantis sandėlis buvo parduotas už 200 000 Lt, nors sutartyje
nurodyta vertė - 1 104 000 Lt, t. y. daugiau kaip 5,5
karto viršijo sandorio kainą. Pažymėtina, kad akivaizdžiai per mažą pardavimo
kainą parodo atlikta ekspertizė, kurios aktu konstatuota, kad sandėlio vertė
2006 m. kovo 16 d. buvo 2 560 000 Lt. Taigi, apeliacinės instancijos teismas,
padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas R. B. pažeidė jam suteiktas teises
ir sudarė prieštaraujantį atstovaujamųjų interesams sandorį.
Dėl atstovo teisių sudaryti sandorius apribojimo
Kita reikšminga
aplinkybė yra tai, kad atstovas R. B. aiškiai mažesne kaina sandėlį pardavė savo
žmonos motinai S. S. CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovas
atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo
asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei
tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Šioje nuostatoje aiškiai (expressis
verbis) nenustatyta, kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti
sandorių su asmenimis, kuriais jį sieja svainystės ryšiai. Taikant CK 2.134
straipsnio 1 dalies nuostatą, dėl draudimo sudaryti sandorį su artimaisiais
giminaičiais, atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų
praktiką, kad tokiu atveju artimaisiais giminaičiais įvardijami ir asmenys,
nesusiję kraujo, tačiau artimi svainystės ryšiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v.
Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2007;
2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. M. P.,
Z. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-521/2008). Aplinkybė, kad ginčijamą
sandorį sudariusius asmenis sieja svainystės ryšiai, teismų praktikoje
pripažįstama kaip viena iš aplinkybių, paneigiančių įstatymo įtvirtintą
sandorio šalių sąžiningumo prezumpciją. Įvertinęs šią ir kitas aplinkybes, sandorio
metu nustatytą aiškiai per mažą statinio pirkimo–pardavimo kainą, apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovų nesąžiningumą, todėl
pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes jis
prieštarauja CK 2.134, 2.135 straipsnių nuostatoms.
Kiti kasacinio skundo
argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino kai kurių įrodymų, o
kitų nevertino, yra teisiškai nereikšmingi ir kasacinis teismas dėl jų
nepasisako, nes pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės
instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Už atsiliepimo į
kasacinį skundą surašymą ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 1770 Lt. Ieškovas
turi teisę prašyti atlyginti išlaidas, susijusias su advokato pagalba (CPK 98
straipsnio 2 dalis). Prie atsiliepimo nepridėta dokumento, patvirtinančio
tokių išlaidų buvimą, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 23
d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Egidijus
Laužikas
Sigita
Rudėnaitė