Civilinė byla Nr. e2-860-854/2025

                                                                                            Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00008-2025-2

        Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.1;

        2.6.18.1; 3.3.2.6.1; 3.4.4.5.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Vilijos Mikuckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pro Export“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Pro Export“ finansinį reikalavimą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Husmontera“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Husmontera“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Nemokumo administravimo paslaugos“. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-381-934/2025 Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 26  d. nutartį paliko nepakeistą.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 10 d. nutartimi patvirtinti neginčijami bankrutuojančios UAB (toliau – BUAB) „Husmontera“ kreditorių finansiniai reikalavimai; ginčijami kreditorių reikalavimai išskirti nagrinėti į atskiras bylas.

3.       Nemokumo administratorė prašė netvirtinti UAB „Pro Export“ (toliau – ir pareiškėja) 395 041,96 Eur finansinio reikalavimo. Nurodė, kad 2023 m. gruodžio 31 d. tarp UAB „Husmontera“ ir UAB „Pro Export“ buvo suderintas skolos likutis, numatyta, jog UAB „Pro Export“ yra skolinga bendrovei 75 298,19 Eur. Šis balansas neginčytas, nebuvo teiktos pretenzijos dėl permokų ar defektų. Pažymėjo, kad UAB „Pro Export“ pirmą kartą pretenziją pareiškė tik 2025 m. vasario 26 d., t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po skolos suderinimo. Reikalavimas dėl tariamos permokos bei žalos dėl kokybės buvo išreikštas pavėluotai, neturint pagrįstų paaiškinimų, kodėl anksčiau tokios pretenzijos nebuvo teiktos. Nemokumo administratorės vertinimu, toks pareiškėjos elgesys kelia pagrįstų abejonių dėl reikalavimo sąžiningumo, pagrįstumo ir realumo, ypač žinant, kad iki 2025 m. vasario mėn. jokia ginčo dokumentacija nebuvo registruota, o skola bendrovei buvo pripažinta. Nemokumo administratorė nepripažįsta pareiškėjos finansinio reikalavimo, ketina kreiptis į teismą dėl 75 298,19 Eur skolos priteisimo bendrovei.

4.       Pareiškėja UAB „Pro Export“ su nemokumo administratorės prieštaravimais nesutiko, prašė patvirtinti jos 395 041,96 Eur (339 193,14 Eur + 55 848,82 Eur) dydžio antrosios eilės finansinį reikalavimą BUAB „Husmontera“ bankroto byloje. Nesutikimą grindė šiais argumentais:

4.1.                      Nors nemokumo administratorė nesutinka su visu pareiškėjos finansiniu reikalavimu, tačiau pareiškė prieštaravimus tik dėl dalies reikalavimo – 339 193,14 Eur, t. y. dėl permokėtų sumų grąžinimo, motyvuodama tuo, kad šalys yra pasirašiusios 2023 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktą. Dėl kitos reikalavimo dalies – 55 848,82 Eur dydžio nuostolių atlyginimo, nemokumo administratorė nenurodė jokių argumentų.

4.2.                      Nemokumo administratorė nepagrįstai teigia, kad pareiškėja 2023 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktu pripažino turinti bendrovei 75 298,19 Eur dydžio skolą. Aptariamas skolų suderinimo aktas bendrovės nėra pasirašytas, todėl laikytina, kad šis dokumentas nėra įsigaliojęs ir nesukelia teisinių pasekmių šalims. Be to, šį aktą iš pareiškėjos pusės tariamai pasirašė neaiškus ir neįvardintas subjektas – UAB „Finansistas“, kuris, akivaizdu, neturėjo įgalinimų veikti pareiškėjos vardu pripažįstant prievoles (netgi nėra aišku, koks konkretus asmuo pasirašė, ar jis buvo UAB „Finansistas“ darbuotojas, ar ne). Dar daugiau, iš skolų suderinimo akto yra neaišku, kurią dieną jis sudarytas ir kuriai datai jis fiksuoja skolas. Nors nemokumo administratorė teigia, kad aktas sudarytas 2023 m. gruodžio 31 d., tačiau pačiame akte jo sudarymo data nurodoma 2023 m. sausio 1 d.

4.3.                      Iš bendrovės vadovo P. C. 2025 m. kovo 5 d. atskirojo skundo ginčijant bendrovės bankroto bylos iškėlimą matyti, kad bendrovė yra linkusi aktyviai ginti savo teises teisme, todėl neįtikima, jog dėl žymios skolos (75 298,19 Eur) bendrovė nebūtų reiškusi pareiškėjai ieškinio.

4.4.                      Kartu su finansiniu reikalavimu, pareiškėja pateikė savo atsiskaitomosios sąskaitos išrašą banke, iš kurio matyti, kad per 2023 metus ji bendrovei sumokėjo 268 409,37 Eur. Todėl visai tikėtina išvada, kad, jeigu skolų suderinimo aktas žymi skolas, esančias 2022 metų pabaigoje, tai per 2023 metus pareiškėjai sumokėjus bendrovei žymias sumas, ši skola turėjo būti sudengta, o bendrovė turėjo gauti permoką.

4.5.                      Vien sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria. Kasacinis teismas laikosi praktikos, kad tarpusavio atsiskaitymo aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-219/2015, 2024 m. gruodžio 17 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-540-516/2024). Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė nesutinka su pareiškėjos reikalavimu net nepatikrinusi pirminių šaltinių, o remiasi abejotinos kilmės ir teisinės kokybės dokumentu – nepasirašytu skolų suderinimo aktu.

4.6.                      Pasisakant dėl 339 193,14 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo, nurodytina, kad pareiškėja iš bendrovės pirko šešių medinių namukų montavimo elementus bei jų surinkimo paslaugas. Dėl to 2022 m. vasario 1 d. buvo sudarytos dvi sutartys ir du pirkimo užsakymai, kuriuose numatyta, kad medinių namukų elementai yra perkami už fiksuotą kainą – 671 175 Eur (plius PVM, jei jis taikomas), o namukų surinkimo paslaugos – už fiksuotą 260 975 Eur kainą (plius PVM, jei jis taikomas); iš viso – 932 150 Eur (plius PVM, jei jis taikomas). Tačiau, vykdant užsakymą dėl namukų elementų pirkimo ir montavimo paslaugų suteikimo, UAB „Husmontera“ išrašė ir pateikė apmokėti sąskaitas už daug didesnę sumą – 1 196 384 Eur.

4.7.                      Pažymėtina, kad sąskaitų už 977 300 Eur (be PVM, kai PVM netaikomas) buvo išrašyta už namukų elementus, o likusi 242 384 Eur (be PVM kai PVM netaikomas) suma – už įvairias montavimo paslaugas. Pinigų suma, reikalaujama už namukų elementus, net 306 125 Eur (977 300 Eur – 671 175 Eur) viršija sumą, kuri šalių buvo sutarta pasirašytu sandoriu. Pareiškėjai yra žinoma, kad dalį elementų galutinė paslaugos gavėja Islandijos įmonė Snjallverk EHF, siekdama pastatyti tuos pačius šešis namukus, pirko iš trečiųjų asmenų, šiuo atveju iš UAB „Budresta“, ir sumokėjo šiai įmonei 36 578,15 Eur tiesiogiai. Taigi šia apimtimi bendrovė pareiškėjai medžiagų nepatiekė, todėl bendrovė turėtų sumažinti sutartinę kainą ir ji sudarytų 634 596,85 Eur (671 175 Eur – 36 578,15 Eur). Įvertinus tai, kad dalies medžiagų pareiškėja nepirko, laikytina, jog bendrovė yra išrašiusi net 342 703,15 Eur (306 125 Eur + 36 578,15 Eur) daugiau sąskaitų už namukų elementus negu tą galėjo padaryti pagal šalių pasirašytą sutartį.

4.8.                      Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.313 straipsnio 1 dalyje, 6.189 straipsnio 1 dalyje, 6.192 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad vienašališkai keisti sutartį galima tik kai tokia teisė numatyta įstatyme ar sutartyje. Tiekimo sutartyje (dėl medinių elementų): 6.2 papunktyje numatyta, kad tiekėjas gali vienašališkai padidinti kainą tik kai produkto savikaina paaiškėja esanti didesnė dėl neišvengiamų/specifinių aplinkybių (6.2.1 papunktis); arba kai žaliavų kainos padidėja daugiau nei 10 proc. po užsakymo (6.2.2 papunktis). Bet apie tai būtina informuoti raštu kitą šalį, o jei pirkėjas per 5 darbo dienas nepateikia pastabų, laikoma, kad su kainos padidinimu sutinka. Paslaugų sutartyje (dėl surinkimo) 6.1 papunktyje analogiškai numatytos tokios pačios sąlygos vienašališkam kainos keitimui. Šiuo atveju nebuvo nei vienos iš nurodytų sąlygų kainai padidinti, t. y. nebuvo raštiškai pateikta nauja kainodara su pagrindimu, nebuvo gautas pareiškėjos sutikimas, nebuvo laikytasi 5 dienų termino, nebuvo žaliavų brangimo virš 10 proc. įrodymų.

4.9.                      Bendrovė vienašališkai negalėjo pakeisti sutarties sąlygų, nustatančių kainą. Dėl tos priežasties visos PVM sąskaitos, kurios pareiškėjai yra išrašytos už namukų elementus, viršijančios šalių sutartą kainą, atėmus tretiesiems asmenims (UAB „Budresta“) sumokėtas lėšas už namukų elementus, buvo nepriimtos ir grąžintos bendrovei su 2025 m. vasario 26 d. pretenzija. Priimtos tik tos PVM sąskaitos, kurios neviršija 634 596,85 Eur sumos. Pareiškėja priėmė apmokėjimui tik tas sąskaitas, kurios neviršijo šalių sutartos sumos, atėmus tretiesiems asmenims sumokėtas sumas, t. y. tik 633 300 Eur.

4.10.                      Dėl sąskaitų, kurios išrašytos už montavimo paslaugas, nurodytina, kad jų išrašyta už 219 084 Eur, tačiau ne visas nurodytas paslaugas atliko bendrovė. Dalį tų paslaugų, kurios fiksuotos bendrovės PVM sąskaitose, tiesioginė kreditorė Islandijos įmonė Snjallverk EHF pirko iš trečiųjų asmenų, t. y. iš UAB „Budresta“ buvo perkamos montavimo paslaugos už 57 000 Eur ir iš JE Verktakar perkamos paslaugos už 13 000 Eur. Taigi šių paslaugų už 70 000 Eur (57 000 Eur + 13 000 Eur) bendrovė pareiškėjai nesuteikė. Todėl iš suteiktų paslaugų kainos buvo išminusuoti 70 000 Eur ir pareiškėja už montavimo paslaugas turėtų sumokėti bendrovei ne daugiau kaip 149 084 Eur (219 084 Eur – 70 000 Eur). Dėl to pareiškėja priėmė tik tas bendrovės išrašytas PVM sąskaitas, kurios neviršijo nurodytos sumos, o tai pagal pateiktas sąskaitas sudaro 148 208,67 Eur.

4.11.                      Pagal pateiktas bendrovės sąskaitas tiek už elementus, tiek ir už montavimo paslaugas pareiškėja turėjo mokėti bendrovei 781 508,67 Eur (633 300 Eur + 148 208,67 Eur). Tačiau nuo 2022 m. sausio 31 d. iki 2023 m. liepos 18 d. pareiškėja įvairiais mokėjimais yra sumokėjusi bendrovei 1 120 701,81 Eur. Todėl akivaizdu, kad už elementus ir montavimo paslaugas pareiškėja yra permokėjusi 339 193,14 Eur (1 120 701,81 Eur – 781 508,67 Eur). Todėl pareiškėjos 339 193,14 Eur dydžio reikalavimo teisė į bendrovę yra įrodyta. Pažymėtina, kad pareiškėja 2025 m. vasario 26 d. raštu grąžino dalį bendrovės išrašytų sąskaitų (suma – 414 875,33 Eur), jų nepriėmė.

4.12.                      Bendrovės tiekti medinių namukų elementai ir montavimo paslaugos buvo nekokybiški. Pretenzija dėl darbų (medžiagų) kokybės buvo pateikta bendrovei kartu su 2025 m. vasario 26 d. pareiškėjos raštu. Didžioji dalis langų objekte, kuriame dirbo bendrovė, turi dažų įtrūkimus ir paburkimus, kuriuos bendrovės darbuotojas bandė taisyti, tačiau pataisymai neatitinka kokybės reikalavimų. Gaminių galutiniai pirkėjai reikalauja arba pakeisti langus naujais, kokybiškais, arba užsakyti reikalingos kvalifikacijos specialistą ar įmonę, kuri langus sutvarkys. Pareiškėja pateikė užklausas atitinkamiems subjektams, kad šie pateiktų naujų langų (durų) pagaminimo, pakeitimo (montavimo ir išmontavimo) bei transportavimo komercinius pasiūlymus, iš kurių matyti, kad bendra pareiškėjos nuostolių suma yra 55 848,82 Eur ir ją sudaro: langų gamybos kaštai – 27 726,52 Eur; transportavimo paslaugos – 3 136,50 Eur; paslaugos langų pakeitimui – 3 641 632 ISK (Islandijos kronų), pagal šios dienos kursą tai sudarytų 24 985,80 Eur. Taigi 55 848,82 Eur reikalavimo dalis yra pagrįsta ir tvirtintina bendrovės bankroto byloje.

5.       Nemokumo administratorė pateikė teismui rašytinius paaiškinimus (DOK-23429; DOK-25423), kuriuose papildomai nurodė:

5.1.                      Buhalterinę apskaitą įmonėms dažnai tvarko išoriniai paslaugų teikėjai – buhalterinės apskaitos įmonės, su kuriomis sudaromos paslaugų sutartys; 2023 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktą pasirašė buhalterines paslaugas teikiančios UAB „Finansistas“ atstovas; skolų suderinimo aktas, kuriame nurodytas 75 298,19 Eur skolos likutis, buvo parengtas remiantis buhalteriniais duomenimis ir įtrauktas į bendrovės buhalterinę apskaitą, jis nebuvo ginčijamas. Todėl remiantis įprasta verslo praktika ir skaidrumo principu, nėra pagrindo manyti, kad skolų suderinimo aktas neturi teisinės galios vien tik dėl to, jog jį pasirašė buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo.

5.2.                      Skolų suderinimo akto data – 2023 m. sausio 1 d., yra akivaizdi techninė klaida – faktiniai likučiai derinti 2023 m. gruodžio 31 d., tai patvirtina buvęs bendrovės direktorius P. C. elektroniniame laiške. Pažymėtina, kad buvęs bendrovės direktorius 2025 m. vasario 5 d. pateikė oficialų pasiūlymą UAB „Pro Export” atstovui V. D. bei jų advokatui J. S. dėl taikaus skolos sureguliavimo, kuriame nurodė, jog UAB „Pro Export” įsiskolinimas bendrovei sudaro 76 984,63 Eur ir pasiūlė skolos grąžinimo grafiką. Tai reiškia, kad bendrovė neturėjo pagrindo abejoti nei skolos egzistavimu, nei pareiškėjos sąžiningumu. Tačiau jau po kelių savaičių pareiškėja pateikė pretenziją dėl tariamos permokos ir nekokybiškų darbų. Tokio staigaus pozicijos pakeitimo nepagrindžia jokie faktiniai duomenys ir tai akivaizdžiai prieštarauja anksčiau dokumentuotai pozicijai. Toks pareiškėjos elgesys vertintinas kaip nesąžiningas ir savanaudiškas, siekiant ne pagrįstai atgauti pinigus, bet neteisėtai įgyti turtinę naudą bankroto procese.

5.3.                      Pasisakant dėl kainos padidėjimo, nurodytina, kad šalių susitarimas buvo fiksuotas 2022 m. vasario 1 d. pasirašytose dviejose sutartyse: elementų tiekimo sutartis – 671 175 Eur; montavimo paslaugų sutartis – 260 975 Eur. Bendra pradinė kaina – 932 150 Eur. Tačiau vėlesniu bendradarbiavimo laikotarpiu kainą padidino abipusiu susitarimu vykdyti papildomi darbai, papildomos prekės, pakeitimai, transportavimo paslaugos, kt. Bendras galutinis pristatytų darbų ir paslaugų kiekis bei sąskaitų suma, atsižvelgiant į papildomus užsakymus, sudarė 1 239 492,96 Eur. UAB „Pro Export” iki 2025 m. vasario 26 d. nepareiškė nė vienos pretenzijos dėl šių sumų, jas sumokėjo. Toks pareiškėjos elgesys patvirtina, kad šalys laikėsi bendro susitarimo dėl papildomų darbų apmokėjimo. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos permokos nėra, o egzistuoja jos 75 298,19 Eur dydžio skola bendrovei.

5.4.                      Pasisakant dėl 55 848,82 Eur nuostolių nepagrįstumo, nurodytina, kad ši reikalavimo dalis grindžiama pareiškėjos teiginiu, jog statybos objektuose langai buvo nekokybiški, juos reikėjo keisti. Tačiau nėra pateikta jokių patikimų ir objektyvių ekspertinių išvadų, patvirtinančių defektus, jų kilmę ir realią žalą. Be to, darbus atliko pati UAB „Pro Export“ su pasirinktu rangovu – jokių oficialių pretenzijų bendrovei dėl netinkamos kokybės iki 2025 m. vasario 26 d. nebuvo. Pažymėtina, kad 2024 metais buvo gautas vienintelis laiškas, kuriame UAB „Pro Export“ informavo apie įskilusį vieną stiklo paketą bei kelių langų rėmų pažeidimus, tačiau jis laikytinas įprasta komunikacija tarp verslo partnerių dėl pavienių techninių pastabų, bet ne oficialia pretenzija ar reikalavimu dėl nekokybiškų gaminių. Po to iš UAB „Pro Export” negauta jokių papildomų paklausimų, pretenzijų ar nuorodų į nekokybišką gamybą ar būtinybę keisti produkciją. Šis laiškas liudija apie pavienius techninius trūkumus (vieną įskilusį stiklo paketą ir kelis rėmų pažeidimus), kurie buvo operatyviai pašalinti. Pavieniai defektai nepagrindžia reikalavimo keisti visus langus už 55 848,82 Eur.

6.       Pareiškėja UAB „Pro Export“ pateikė teismui rašytinius paaiškinimus (DOK-25419), kuriuose papildomai nurodė:

6.1.                      Dalis nemokumo administratorės pateiktų rašytinių įrodymų, įskaitant komercinius dokumentus, sąskaitas, sutartinius priedus ar paaiškinimus, yra surašyti anglų kalba.

6.2.                      Pareiškėja nesutinka, kad 339 193,14 Eur permoka neegzistuoja, taip pat su tuo, jog kainos padidinimas abiejų šalių buvo sutartas. Nemokumo administratorė, siekdama pagrįsti neva egzistuojančią pareiškėjos skolą, remiasi vėliau išrašytomis sąskaitomis ir išvestiniais buhalteriniais duomenimis, tačiau ignoruoja faktinį sutarčių vykdymą bei šalių susirašinėjimo turinį.

6.3.                      Į bylą nemokumo administratorės pateiktos el. susirašinėjimo ištraukos nepatvirtina, kad kainos pakeitimams pareiškėja pritarė. Pavyzdžiui, 2022 m. liepos 4 d. el. laiške nurodoma, kad kaina padidėja 9 969,24 Eur, tačiau, kaip matyti iš šio el. laiško turinio, jis nebuvo persiųstas pareiškėjos atstovui, nes laiškas siųstas iš su UAB „Husmontera“ susijusio asmens – P. B. el. pašto (duomenys neskelbtini) bendrovės vadovui P. C.; rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja aptaria ir kitų el. laiškų turinį. Nemokumo administratorė, teigdama, kad bendrovė atliko kažkokius rangos darbus pareiškėjai už padidintą rangos sutarties kainą, nepateikė nė vieno atliktų darbų priėmimo–perdavimo akto, taigi neįrodė, jog papildomi rangos darbai buvo atlikti. Taigi, remiantis įrodinėjimo pareiga tokio pobūdžio bylose, laikytina, kad nemokumo administratorė (veikianti už rangovę), neįrodė, jog  kaina buvo pakeista ir kad pareiškėja neturi teisės atgauti nepagrįstai permokėtos sumos.

6.4.                      Nemokumo administratorė, teigdama, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog UAB „Finansistas“ neturėjo teisės pasirašyti akto ar kad šis dokumentas būtų buvęs pasirašytas neteisėtai, pati nevykdo savo įrodinėjimo pareigos ir siekia, jog teismas sprendimą grįstu tik spėjimu (prielaida), kad UAB „Finansistas“ yra pareiškėjos buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė, jog ji turi teisę pripažinti skolas ir pan. Tokie nemokumo administratorės teiginiai neturi reikšmės teismo procesiniam sprendimui.

6.5.                      Nemokumo administratorė neįvertina to, kad jokio šalių susitarimo dėl sutarčių kainos padidinimo nuo 932 150 Eur iki 1 120 701,81 Eur (pareiškėjos sumokėta suma) nebuvo, kaip nebuvo ir dokumentų, patvirtinančių darbų atlikimą už tariamai papildomai padidintą darbų kainą.

6.6.                      Tai, kad bendrovė negavo pretenzijų dėl darbų atlikimo iki 2025 m. vasario 26 d., nereiškia, jog pretenzijos negalėjo atsirasti vėliau (defektai atsirado po minėtos datos). Nemokumo administratorė nekelia klausimų, kad šiuos darbus, dėl kurių atsirado defektai, atliko BUAB „Husmontera“, todėl laikytina, jog šias aplinkybes pripažįsta. Pareiškėjos pateiktos sąmatos ir komerciniai pasiūlymai akivaizdžiai patvirtina jos 55 848,82 Eur nuostolius.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi atsisakė patvirtinti pareiškėjos UAB „Pro Export“ 395 041,96 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Husmontera“ bankroto byloje.

8.       Teismas nustatė, kad pareiškėja 55 848,82 Eur reikalavimo dalį dėl nuostolių grindžia penkiomis nuotraukomis, kuriose matosi langų fragmentai, ir komerciniais pasiūlymais. Tačiau teismas vertino, kad šie įrodymai yra nepakankami nuostolių faktui ir sutartinės civilinės atsakomybės taikymui konstatuoti. Teismas pažymėjo, kad iš pateiktų nuotraukų nėra aišku, kokiame konkrečiame objekte jos darytos, nėra nustatyti konkretūs defektai, jų apimtis, defektų šalinimo išlaidų apskaičiavimas, nėra detalizuota, ar defektus galima pašalinti kitais būdais, o ne tik keičiant langus ir kt. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateiki standartiniai komerciniai pasiūlymai dėl langų gamybos taip pat savaime nepagrindžia jos patirtų nuostolių, kurių fakto ir dydžio pareiškėja jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjos prašymą patvirtinti 55 848,82 Eur dydžio finansinio reikalavimo dalį laikė akivaizdžiai nepagrįstu.

9.       Teismas, vertindamas pareiškėjos nurodomą 339 193,14 Eur dydžio permoką, pažymėjo, kad pareiškėja, prašydama patvirtinti šią reikalavimo dalį, iš esmės remiasi tuo, jog BUAB „Husmontera“ negalėjo išrašyti sąskaitų už didesnę sumą. negu buvo sulygta užsakymuose, o nemokumo administratorė laikosi pozicijos, kad pati pareiškėja yra skolinga bendrovei, kainos padidėjimas šalių buvo aptartas, pretenzijos nebuvo reiškiamos ir kt.

10.       Teismas nurodė, kad darbų kainos nustatymo ir keitimo taisyklės nustatytos CK 6.653 straipsnyje. Be to, sutarties 6.2 papunkčiu šalys taip pat sulygo dėl kainos keitimo galimybių. Pasisakydamas dėl kreditorės teiginio, kad, remiantis tiek teisiniu reguliavimu, tiek sutarties nuostatomis, ji neturi apmokėti sąskaitų, kurios viršija užsakymuose nurodytą sumą, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nors sutarties 6.2 papunktyje susitarta, kad kaina gali būti keičiama pateikiant pranešimą raštu, tačiau taip pat susitarta, jog „Jei pirkėjas per 5 (penkias) darbo dienas nepateikia tiekėjui raštiškų pastabų dėl pateikto naujo kainos apskaičiavimo, laikoma, kad pirkėjas priėmė ir patvirtino naują produktų kainą“. Teismas pažymėjo, kad nors byloje nepateikta duomenų, jog raštu būtų teiktas pranešimas dėl galutinės kainos pokyčių, o pateikti selektyvūs el. laiškai, kurių dalis nėra išversti į lietuvių kalbą (teismas jų nevertino), neleidžia padaryti detalių išvadų, dėl kokių konkrečių prekių tiekimo ir (ar) montavimo kainos pokyčiai įvyko, vis dėlto, vertindamas faktines aplinkybes, t. y. tai, jog visos sąskaitos išrašytos 2022–2023 metais, nesant duomenų, kad jos buvo pateiktos tik 2025 metais, kuomet buvo pateikta pretenzija, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja, gavusi sąskaitas, jose nurodytas kainas turėjo ginčyti pagal sutarties nuostatas, t. y. per 5 dienas nuo sąskaitų gavimo, bet ne praėjus daugiau kaip metų laikotarpiui. Vien dėl šios aplinkybės, teismo vertinimu, pareiškėjos finansinis reikalavimas negali būti tvirtinamas.

11.       Teismas akcentavo, kad nors aplinkybė, jog iki bendrovės nemokumo bylos inicijavimo pretenzijų nei dėl kainų, nei dėl nuostolių nebuvo pareikšta, savaime nelemia išvados dėl finansinio reikalavimo nepagrįstumo, tačiau yra reikšminga teismo įsitikinimui, jog, vadovaujantis sutarties 6.2 papunkčio nuostata, nustatančia terminą dėl kainos pokyčio ginčijimo (sutikimo), pareiškėja prarado teisę ginčyti sąskaitose nurodytas kainas, kurios ne tik nebuvo ginčijamos, bet buvo ir apmokėtos.

12.       Teismas pažymėjo ir tai, kad, priešingai nei teigė pareiškėja, pareiga įrodyti finansinio reikalavimo pagrįstumą teko ne nemokumo administratorei, o pareiškėjai. Taigi būtent pareiškėja turėjo pareigą pateikti teismui detalius duomenis, leidžiančius daryti neabejotiną išvadą, kad sumokėta suma akivaizdžiai viršija šalių sulygtą sumą. Teismo vertinimu, pareiškėja atsikirtimuose tik apeliavo į nemokumo administratorės pateiktų įrodymų trūkumus, tačiau pati detalių duomenų apie šalių vykusį bendradarbiavimą nepateikė, pasirinko reikalavimą grįsti tik užsakymuose nurodytomis sumomis ir padarytų bankinių pavedimų sumų skirtumu, neteikdama jokių objektyvių duomenų apie faktiškai patiektas prekes ir (ar) atliktus montavimo darbus, kuriuos ji (ne)priėmė.

13.       Teismas sutiko su nemokumo administratore, kad reikalavimo nepagrįstumą papildomai patvirtina ir pateiktas skolų suderinimo aktas 2023 m. gruodžio 31 d. (teismo vertinimu, tikėtina, jog nurodant datą padarytas rašymo apsirikimas, nes bylos duomenys pagrindžia, jog šalys bendradarbiavo 2022–2023 metais), juolab kad pareiškėja nepateikė duomenų, jog buhalterinę apskaitą jai tvarkė ne UAB „Finansistas“.

14.       Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, šalių sutarties nuostatas, teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė ir 339 193,14 Eur reikalavimo (permokos) bendrovei, todėl atsisakė ir šį reikalavimą tvirtinti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Pareiškėja UAB „Pro Export“ (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti pareiškėjos 395 041,96 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Husmontera“ bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Pirmosios instancijos teismas šališkai, formaliai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino šalių pasirašytose sutartyse numatytą tarpusavio santykių teisinį reglamentavimą, ginčui aktualias teisės normas ir teismų praktiką.

15.2.                      Teismas neteisingai aiškino šalių sudarytų sutarčių nuostatas ir nepagrįstai pripažino bendrovės teisę vienašališkai padidinti sutarties kainą. Bendrovė vienašališkai negalėjo pakeisti sutarties sąlygų, nustatančių kainą, nepaisant to, kad siuntė apeliantei išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Dėl šios priežasties sąskaitos už namukų elementus, viršijančios šalių sutartą kainą, atėmus tretiesiems asmenims (UAB „Budresta“) už tai sumokėtas lėšas, buvo nepriimtos ir grąžintos bendrovei su 2025 m. vasario 26 d. pretenzija, iš viso – 344 000 Eur. Be to, apeliantė priėmė tik tas bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras už montavimo paslaugas, kurios neviršijo 2025 m. vasario 26 d. pretenzijoje nurodytos sumos (148 208,67 Eur), apeliantė nepriėmė ir grąžino sąskaitas, kurių suma yra 70 875,33 Eur. Kadangi už namukų elementus ir už montavimo paslaugas apeliantė turėjo sumokėti bendrovei 781 508,67 Eur (633 300 Eur + 148 208,67 Eur), o faktiškai sumokėjo 1 121 085,85 Eur, apeliantės permoka sudaro 339 577,14 Eur.

15.3.                      Nei nemokumo administratorei, nei teismui nekilo abejonių dėl to, kad apeliantė yra sumokėjusi bendrovei daugiau negu turėjo sumokėti pagal sutartis. Teismas pripažino, kad yra permokėta bendrovei, tačiau rėmėsi tuo, jog apeliantė per 5 dienas nuo atitinkamos PVM sąskaitos faktūros iš bendrovės gavimo nereiškė prieštaravimų, kaip tai numato sutarčių 6.1., 6.2. papunkčiai. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad sutartys aiškiai numatė, jog apeliantės tylėjimas sukurs teisines pasekmes apeliantei tik jeigu egzistuoja tam tikros sąlygos, nurodytos sutartyse (pvz., gaminių kaina yra didesnė, kaina padidėja tam tikra apimtimi bet ne daugiau, kaip 10 proc.) (tiekimo sutarties 6.2, 6.2.1, 6.2.2 papunkčiai; montavimo sutarties 6.1, 5.2.1, 5.2.2 papunkčiai). 

15.4.                      Sutartyse numatyta, kad per 5 dienas apeliantė turi reaguoti tada, kai gauna sutartyje nustatyta tvarka pateiktą pranešimą dėl kainos padidėjimo, o ne tada, kai gauna PVM sąskaitą faktūrą. Sutartys nenumatė, kad tylėjimas gavus PVM sąskaitas faktūras reiškia jų automatinį priėmimą ir nebegalėjimą reikšti pretenzijų pagal šias sąskaitas. Todėl teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, neteisingai aiškindamas sutarčių 6.1 ir 6.2 papunkčių nuostatas.

15.5.                      Į bylą nemokumo administratorės pateiktos el. susirašinėjimo ištraukos nepatvirtina, kad apeliantė pritarė kainos pakeitimams. Pavydžiui, 2022 m. liepos 4 d. el. laiške nurodoma, kad kaina padidėja 9 969,24 Eur, tačiau šis laiškas nebuvo persiųstas pareiškėjos atstovui, nes jis siųstas iš su UAB „Husmontera“ susijusio asmens – P. B. el. pašto (duomenys neskelbtini) bendrovės vadovui P. C.; 2022 m. lapkričio P. B. siuntė laišką P. C., kuriame minėjo, jog sąmatos suma – 1 027 521,45 Eur. Nors pastarasis el. laiškas 2022 m. liepos 20 d. persiųstas el. adresu (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos atstovui), tačiau niekur nėra išreikšta pozicija, kad su šia kaina apeliantė sutinka. Toks laiškas galėjo būti suprastas kaip dviejų kolegų tarpusavio vidinis susirašinėjimas ir sąlygų derinimas, neliečiantis apeliantės. Byloje nėra įrodymų, kad tokia kaina apeliantės buvo akceptuota, o tylėjimas tokiu akceptu nelaikomas. Kita vertus, net ir teigiant, kad sutarties kaina buvo padidinta nuo 932 150 Eur iki 1 027 521,45 Eur, įvertinus tai, jog apeliantė bendrovei sumokėjo iš viso 1 120 701,81 Eur, bet kuriuo atveju apeliantė permokėjo 93 180,36 Eur (1 120 701,81 Eur – 1 027 521,45 Eur). 

15.6.                      Nemokumo administratorė nepagrįstai teigia, kad 2022 m. rugpjūčio 9 d. el. laišku apeliantės atstovas patvirtino papildomų plokščių užsakymą (pabrangimas – 21 855,28 Eur). Šiuo laišku buvo patvirtintas ne kainos padidėjimas, tačiau patvirtinta tik pačios plokštės rūšis. Be to, šis patvirtinimas, jeigu ir buvo, neatitiko sutarties pakeitimo įforminimo reikalavimo ir nebuvo sudarytas šalių raštu, o tai reiškia, kad jis nesukelia teisinių pasekmių. Pažymėtina, kad apeliantė turėjo pagrįstą interesą manyti, jog rangovė (bendrovė) savo nuožiūra gali didinti ar mažinti kai kurių pozicijų (statybinių darbų, medžiagų kainas), tačiau nedidinti bendros sutarties kainos – 932 150 Eur. Kita vertus, net ir pripažinus, kad šia apimtimi įvyko sutarties pakeitimas ir buvo gautas apeliantės pritarimas kainos padidinimui, teigtina, jog kaina galėjo padidėti tik 21 855,28 Eur, o tai lemia, kad apeliantės reikalavimas dėl 317 337,86 Eur (339 193,14 Eur – 21 855,28 Eur) permokos turi būti patvirtintas.

15.7.                      Teismas nepagrįstai perkėlė apeliantei pareigą įrodyti, kad sutarčių kaina buvo padidinta nepagrįstai, nors ši pareiga teko rangovei ir ji jos neįgyvendino. Nemokumo administratorė teigė, kad bendrovė siuntė sąskaitas apeliantei už įvairius papildomus darbus ir negavo jokio prieštaravimo, tačiau iš el. susirašinėjimų matyti, jog nė vienai pozicijai dėl papildomų darbų apeliantė nepritarė. Taigi negalima konstatuoti, kad apeliantė turi pareigą sumokėti už papildomus darbus, kai šalys buvo sutarusios dėl fiksuotos rangos darbų kainos. Šiuo aspektu akcentuotina teismų praktika dėl kainos padidėjimo rangos teisiniuose santykiuose, pagal kurią kainos padidėjimo rizika tenka rangovui. Darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai nurodomi rangos sutartyje (CK 6.653 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad galimybė šią kainą keisti – išimtinio pobūdžio. Tuo atveju, kai statybos rangos sutartyje kaina apibrėžta konkrečia suma, o ne įtvirtinant kainos nustatymo kriterijus ar nurodant apytikrę sąmatą, įstatyme nenumatyta galimybė jos keisti nei didinant, nei mažinant (CK 6.653 straipsnio 5 dalis). Tai – imperatyvioji teisės norma, draudžianti keisti konkrečią kainą net ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3 505/2005; 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2006). Šalys, sudarančios statybos rangos sutartį, kurioje nustatyta konkreti kaina, privalo prisiimti tokio susitarimo padarinius. Galimybė išimtiniais atvejais keisti (didinti) rangos sutartyje sulygtą darbų kainą nustatyta bendrosiose rangos teisinius santykius reglamentuojančiose normose (CK 6.653 straipsnio 6 dalis). Atsižvelgiant į šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, šalis, siekianti keisti rangos sutarties darbų kainą, privalo įrodyti šių būtinų sąlygų buvimą, todėl ir rangovas, siekiantis, kad rangos sutarties kaina būtų padidinta, privalo įrodyti buvus tokias išimtines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202-248/2015).

15.8.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog bendrovė medžiagas ir darbus apeliantei suteikė, kad vykdė montavimo sutarties 6.2 papunktyje nurodytą įsipareigojimą dėl tinkamo darbų perdavimo. Būtent bendrovė turėjo įrodyti, kad visus darbus bei prekes pagal sutartis ji atliko ir pateikė, nes, remiantis minėta sutarties nuostata, atlikti darbai turėjo būti perduodami priėmimo–perdavimo aktais ir tai turėjo organizuoti bendrovė. Darbams nesant perduotiems, teismas neturėjo pagrindo reikalauti, kad apeliantė pateiktų teismui menamus įrodymus dėl darbų perdavimo. Pažymėtina, kad teismų praktika patvirtina, jog jeigu rangovas nevykdo sutartinės pareigos perduoti darbus pasirašant darbų priėmimo–perdavimo aktą, jis negali reikalauti ir apmokėjimo už tokius darbus (Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-387-357/2022). Todėl aplinkybė, kad už darbus apeliantė yra sumokėjusi, nelemia to, jog ji tuos darbus yra priėmusi ir negali nepagrįstai sumokėtų sumų pareikalauti grąžinti.

15.9.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi skolų suderinimo aktu, konstatuodamas, kad apeliantė pripažino 75 298,19 Eur skolą bendrovei. Tokia teismo išvada nepagrįsta, kadangi: 1) apeliantei nėra aiški aptariamo dokumento kilmė ir atsiradimo aplinkybės, o tai kelia abejonių jo autentiškumu ir jame fiksuotos informacijos atitikimu tikrovei; 2) šį dokumentą iš apeliantės pusės pasirašė neaiškus subjektas – UAB „Finansistas“, kuris neturėjo įgaliojimų veikti apeliantės vardu pripažįstant prievoles (net nėra aišku, koks konkretus asmuo pasirašė, ar jis buvo UAB „Finansistas“ darbuotojas, ar ne); teismo siekis, jog apeliantė paneigtų tai, kad UAB „Finansistas“ yra su apeliante nesusijusi įmonė, neatitinka įrodinėjimo taisyklių; byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantė būtų pritarusi tam, kad ji yra skolinga bendrovei (CK 2.133 straipsnio 6 dalis, 2.136 straipsnio 1 dalis), taip pat įrodymų, jog bendrovė būtų reikalavusi nurodytos skolos, nors iki jos bankroto bylos inicijavimo praėjo daugiau kaip metai; 3) iš skolų suderinimo akto turinio nėra aišku, kurią dieną jis sudarytas ir kuriai datai jis fiksuoja skolas; teismas nurodė, kad aktas, tikėtina, sudarytas 2023 m. gruodžio 31 d., o akte nurodoma sudarymo data (2023 m. sausio 1 d.) yra klaida, tačiau teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis; apeliantė pateikė savo atsiskaitomosios sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, jog per 2023 metus ji bendrovei sumokėjo 268 409,37 Eur, todėl tikėtina išvada, kad, jeigu skolų suderinimo aktas žymi skolas 2022 metų pabaigai, tai per 2023 metus apeliantei sumokėjus žymias sumas bendrovei, ši skola turėjo būti sudengta, o bendrovė turėjo gauti permoką; 4) teismas neatsižvelgė į teismų praktikos išaiškinimus, kad negalima vien tik iš skolų suderinimo akto konstatuoti esant asmenų prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-219/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-540-516/2024).

15.10.                      Apeliantės reikalavimas dėl 55 848,82 Eur nuostolių yra pagrįstas. Šį reikalavimą pagrindžia apeliantės kartu su 2025 m. vasario 26 d. raštu bendrovei pateikta pretenzija dėl darbų (medžiagų) kokybės bendrovei, komerciniai pasiūlymai ir šalių bendravimas, įrodantis defektų egzistavimą bei bendrovės informuotumą apie juos dar iki ginčo formalaus iškėlimo. Jau 2024 metų susirašinėjime apeliantė informavo bendrovę apie konkrečius defektus – įskilusį stiklo paketą, pažeistus langų rėmus, dažų įtrūkimus ir kitus medienos paviršiaus pažeidimus. Šie pranešimai nebuvo techninės pastabos, o nurodymai apie esmines kokybės problemas, kurioms pašalinti reikėjo papildomų darbų ir kaštų. Dalis defektų buvo pašalinti netinkamai, todėl problema nebuvo išspręsta. Be to, pretenzijų dėl kokybės buvo ir dar anksčiau, o tai patvirtina 2023 m. gegužės 5 d., 2023 m. gegužės 14 d. el. laiškai dėl vandens pratekėjimo objekte. Taigi šios aplinkybės įrodo, kad bendrovei buvo žinoma apie esminius stogo ir langų sandarumo defektus dar 2023 metų pavasarį, defektai buvo sisteminio pobūdžio – jie pasireiškė visuose statomuose namuose, užsakovas reikalavo skubių priemonių trūkumams pašalinti, tačiau jie nebuvo tinkamai pašalinti net ir po pakartotinių darbų.

16.       Atsakovė BUAB „Husmontera“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Nemokumo administravimo paslaugos“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliantės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                      Apeliantės teiginiai, kad bendrovė vienašališkai padidino fiksuotas sutarčių kainas neatitinka tikrovės, kadangi: 1) kainos pakeitimai nebuvo vykdomi vienašališkai; kiekvienas kainos padidėjimas atsirado dėl apeliantės inicijuotų pakeitimų: elementų charakteristikų keitimo, papildomų medžiagų ir darbų užsakymo, projektinių pakeitimų; 2) kiekvieni papildomi darbai ar kainos padidėjimas buvo iš anksto raštu derinami su apeliante, šios patvirtinti prieš darbų vykdymą ir vėliau apmokėti be prieštaravimų; 3) pridėti el. laiškai įrodo, kad kiekvienas pakeitimas ir papildomų darbų sąrašas buvo pateiktas apeliantei derinti; apeliantė juos patvirtino, sąskaitas apmokėjo, klausimų nekėlė.

16.2.                      Apeliantės nurodomos CK 6.313 straipsnio 1 dalies, 6.192 straipsnio 4 dalies ir 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl fiksuotos kainos nekeitimo taikytinos tik sutartyje nustatytai produkcijai ir darbams. Nagrinėjamu atveju kainos pokyčiai atsirado ne dėl sutartyje numatytos produkcijos brangimo, o dėl papildomos produkcijos užsakymo, produkcijos keitimo į kitą, papildomų darbų užsakymo. Todėl kaina pagal sutartyje numatytus darbus ir produkciją nebuvo keičiama nei vienašališkai, nei kaip nors kitaip. Visi ginčijami mokėjimai yra susiję tik su papildomais užsakymais ir pakeitimais, kurie išėjo už sutarties ribų.

16.3.                      Visos ginčijamos sąskaitos nebuvo grąžintos bendrovei, priešingai – jos buvo priimtos ir apmokėtos be prieštaravimų per nustatytus terminus, iki bankroto bylos bendrovei inicijavimo ginčų dėl jų nekilo. Pagal sutarčių 6.1 ir 6.2 papunkčius, apeliantės tylėjimas per 5 darbo dienas reiškė sutikimą su pateiktomis kainomis. Apeliantės elgesys vykdant sutartį – prieštaravimų nepateikimas, sąskaitų apmokėjimas ir nuoseklus bendradarbiavimas – patvirtina sutikimą su pakeitimais ir papildomomis kainomis.

16.4.                      Apeliantė ginčija sąskaitas, tačiau konkrečiai nenurodo, kodėl jų atsisako: ar produkcija nebuvo pristatyta, ar darbai neatlikti, ar egzistuoja kokybės trūkumai. Vietoj faktinio pagrindo pateikiamos tik abstrakčios nuorodos į CK nuostatas dėl vienašališko kainos keitimo draudimo. Pažymėtina, kad: 1) sąskaitos HUS23131 ir HUS23141 apeliantei pateiktos su papildomų darbų aprašu; šios sąskaitos negrąžintos, klausimų nekilo, jos apmokėtos; 2) sąskaita HUS23031 – didžiąja dalimi susijusi su sutartiniais darbais, papildomi darbai sudarė tik nedidelę dalį (5 738 Eur ir 2 400 Eur), sąskaita priimta ir apmokėta.

16.5.                      Apeliantė ginčija sąskaitas Nr. HUS22335, Nr. HUS23005, Nr. HUS23006, Nr. HUS23007, Nr. HUS23009, Nr. HUS23018, Nr. HUS23019, Nr. HUS23022, Nr. HUS23023, Nr. HUS23104, HUS23105, nurodydama tik bendrą argumentą – viršyta sutarties kaina (iš viso – 344 000 Eur). Tačiau šios sąskaitos buvo pagrįstos objektyviomis priežastimis: 1) tiekimo sutartyje transportavimo paslaugos nebuvo numatytos; buvo nustatyta sąlyga EXW, pagal kurią už transportavimą turėjo atsakyti pati pirkėja (apeliantė), pasiimdama produkciją iš bendrovės sandėlio. Vis dėlto, vykdant sutartį, šalys susitarė šią tvarką pakeisti: transportavimą organizavo bendrovė, apmokėdama vežėjų („Smyril Line“) sąskaitas, o vėliau šias išlaidas perrašydavo apeliantei, įtraukdama jas į bendras produkcijos sąskaitas. Taigi transportavimas faktiškai buvo vykdomas bendrovės, bet sąnaudas padengdavo apeliantė, jos buvo įtrauktos į apeliantei pateiktas sąskaitas, kurios apmokėtos, nekeliant prieštaravimų. Bendra transportavimo sąnaudų suma –  159 840,23 Eur. Buvus tokį susitarimą pagrindžia ir šalių susirašinėjimas (2023 m. rugpjūčio 18 d. el. laiškas); 2) sutartyje numatyta produkcija buvo ne kartą keičiama į kitą – brangesnę, taip pat buvo užsakoma papildoma produkcija. Dėl to 2022 m. liepos 20 d. šalys suderino naują sąmatą, kurios vertė – 1 027 521,45 Eur. Nors apeliantė nurodo, kad bendrovės direktorius tik informavo apeliantę apie pokyčius, tačiau susirašinėjimas rodo priešingai – apeliantės atstovas aktyviai domėjosi kainos pasikeitimu po plėvelės pakeitimų, klausė, ar kaina nesikeis, o bendrovės direktorius atsakė, jog „šiek tiek atpigs“, nurodė, kiek sumažės ir pateikė patikslintą kainą. Tai patvirtina, kad kaina buvo realiai derinama tarp šalių ir buvo pasiektas susitarimas dėl naujos, padidėjusios sąmatos. Šalys toliau vykdė darbus pagal padidėjusią sąmatą – buvo išrašomos sąskaitos, apeliantė jas priėmė ir apmokėjo, klausimų ar prieštaravimų nekėlė ne vienerius metus. Todėl apeliantės teiginiai, kad ji nesuprato ar nepastebėjo kainos pasikeitimų, yra nepagrįsti; 3) papildomų plokščių užsakymu (2022 m. rugpjūčio 10 d., 21 855,28 Eur); pakeitimai buvo suderinti su apeliante raštu ir apmokėti.

16.6.                      Nors apeliantė nurodo, kad dalis bendrovės sąskaitų buvo grąžintos, tačiau pateikta apyvarta tarp įmonių patvirtina, jog ginčijamos sąskaitos buvo apmokėtos, taigi apeliantė pripažino šių sąskaitų pagrįstumą. Pažymėtina, kad sąskaitas priima ir valdo juridinio asmens vadovas arba kiti įgalioti asmenys, veikdami juridinio asmens vardu. Apeliantės atlikti mokėjimai negali būti laikomi niekiniais sandoriais, priešingai, jie patvirtina sandorius, sudarytus bendrovės išrašytų sąskaitų pagrindu. Taigi, pateikdama sąskaitas, bendrovė iš esmės pasiūlė kainas už atliktus darbus, o apeliantė, jas apmokėdama, šį sandorį patvirtino. Remiantis CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktu, laikoma, kad šalis, įvykdžiusi sandorį (apmokėjusi sąskaitą), jį patvirtino ir neteko teisės jo ginčyti.

16.7.                      Apeliantė remiasi teismų praktika dėl kainos padidėjimo rangos teisiniuose santykiuose, pagal kurią kainos padidėjimo rizika tenka rangovui; darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai nurodomi rangos sutartyje (CK 6.653 straipsnio 1 dalis). Tačiau CK 6.653 straipsnyje nurodyta konkreti kaina taikoma tik pagal rangos sutartį numatytiems darbams atlikti, bet netaikoma papildomiems darbams ar kitiems nei sutartyje numatytiems darbams ir (ar) prekėms, o tai nagrinėjamu atveju de facto (faktiškai) ir buvo.

16.8.                      Apeliantės reikalavimas atlyginti 55 848,82 Eur nuostolius dėl tariamai nekokybiškų darbų yra nepagrįstas, kadangi: 1) apie tariamus nekokybiškus darbus pirmą kartą buvo išgirsta tik 2025 metais, kai pradėta bendrovės bankroto byla; iki tol jokių pretenzijų dėl darbų kokybės nebuvo pateikta; 2) sutartyje buvo įtvirtinta garantinių darbų šalinimo tvarka: apeliantė privalėjo informuoti bendrovę apie pastebėtus trūkumus, sudaryti defektų aktą ir suteikti galimybę pašalinti defektus per šalių sutartą terminą. Šios procedūros nebuvo laikytasi – apeliantė nei tinkamai nepranešė, nei suderino tvarkos ar įkainių, o vėliau pateikė reikalavimą kompensuoti tariamus nuostolius; tokiu atveju nėra įmanoma nustatyti, ar defektai apskritai atsirado dėl bendrovės kaltės; 3) 2023 metais darbų vykdymo metu pateiktos pastabos dėl drėgmės konstrukcijose bendrovės buvo operatyviai pašalintos; pažymėtina, kad drėgmė yra įprastas reiškinys Skandinavijos klimato sąlygomis; uždengus konstrukciją stogu, užsandarinus pastatą arba pasitelkus džiovinimo techniką, tokie reiškiniai yra normaliai pašalinami; 4) užbaigus darbus ir perdavus objektą, iki 2025 m. vasario mėn., kai buvo inicijuota bendrovės bankroto byla, iš apeliantės nebuvo gauta nė vieno garantinio pranešimo ar pretenzijos dėl kokybės.

16.9.                      Apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktas 2023 m. kovo 30 d. el. laiškas negali būti vertinamas kaip įrodymas, kad darbai atlikti netinkamai, kadangi tuo metu darbai dar buvo vykdomi. Apeliantės pastabos buvo reakcija į dar nebaigtus darbus, o ne į galutinai perduotą rezultatą, dauguma apeliantės punktų yra ne tiek defektai, kiek faktiniai konstatavimai, kokie darbai dar nėra atlikti ir kokius darbus reikia užbaigti. Visi apeliantės kelti klausimai buvo operatyviai nagrinėjami ir sprendžiami (tai patvirtina bendrovės 2023 m. kovo 31 d. atsakymas, kuriame prie kiekvieno punkto nurodyta, kaip ir kada darbai bus užbaigti). Montavimo darbai pagal sutartį buvo tęsiami dar ilgą laiką po šių susirašinėjimų, todėl 2023 m. kovo 30 d. el. laiškas vertintinas tik kaip įprasta darbų vykdymo kontrolės proceso dalis, o ne kaip įrodymas, kad darbai buvo perduoti ar priimti su trūkumais.

16.10.                      Pasisakant dėl apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikto 2023 m. gegužės 14 d. el. laiško, kuriame keliami klausimai dėl drėgmės patalpose, nurodytina: 1) pastabos buvo gautos darbų vykdymo metu, todėl jos negali būti vertinamos kaip galutinės pretenzijos dėl perduotų darbų kokybės; 2) į pastabas buvo reaguota, jos operatyviai pašalintos, o darbai tęsti iki jų visiško užbaigimo; pažymėtina, kad lygiagrečiai su bendrove darbus objekte vykdė ir pati apeliantė (fasado apdailos montavimas), taip pat elektrikai bei kitos inžinerinės įmonės, todėl bendram pastato sandarumui įtakos turėjo ir kitų šalių veiksmai; 3) 2024 m. gegužės 15 d. apeliantei buvo pateiktas darbų priėmimo–perdavimo aktas, apeliantė per nustatytą terminą nepateikė jokių pastabų ar pretenzijų; kadangi aktas apeliantės nebuvo pasirašytas, jį bendrovė pasirašė vienašališkai. Taigi 2023 metais teiktos pastabos buvo tik darbų eigoje teikiami pastebėjimai, kurie buvo ištaisyti, o galutiniame darbų priėmimo etape apeliantė pretenzijų nepateikė. Vadovaujantis 2022 m. vasario 1 d. montavimo sutarties 6.2 papunkčiu, darbai laikytini tinkamai atliktais ir priimtais.

16.11.                      Apeliantės pozicija, kad 2023 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktas, kuriame pripažintas skolos dydis bendrovei, negalioja, nes jį neva pasirašė neįgaliotas asmuo – buhalterines paslaugas teikiančios UAB „Finansistas“ atstovas, yra nepagrįsta, kadangi: 1) UAB „Finansistas“ pagal sutartį nuolat teikė apeliantei buhalterinės apskaitos paslaugas, tvarkė įmonės apskaitą, gaudavo ir tikrindavo sąskaitas, jas suderindavo ir perduodavo apmokėjimui. Todėl šios įmonės atstovas, pasirašęs suderinimo aktą, veikė pagal suteiktas funkcijas, įprastą įgaliojimų apimtį ir faktiškai atstovavo įmonei; 2) įgaliojimai gali būti suteikiami ne tik formalia rašytine tvarka, bet ir pagal asmens einamas pareigas ar sutartinius įsipareigojimus; UAB „Finansistas“ atstovo veiksmai buvo tiesiogiai susiję su jam pavestomis funkcijomis, todėl laikytini galiojančiais ir apeliantei privalomais; 3) skolų suderinimo aktas buvo įtrauktas į apskaitą ir ilgą laiką neginčytas; apeliantė neprieštaravo jo turiniui, nepateikė pastabų ar pranešimų dėl tariamo akto negaliojimo; tik po bankroto bylos inicijavimo pradėtas bandymas ginčyti akto teisinę galią laikytinas nepagrįstu, prieštaraujančiu teisingumo bei sąžiningumo principams. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

18.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti pareiškėjos UAB „Pro Export“ 395 041,96 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Husmontera“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19.       Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2023 m. kovo–gegužės mėn. vykusį šalių susirašinėjimą dėl defektų kartu su vertimu į lietuvių kalbą – ir prašo juos priimti. Nurodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo pirmosios instancijos teismui skundžiamoje nutartyje pateikus argumentus, kuriais jis suabejojo esamais defektais.

20.       Bendrovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – 2022 m. liepos–rugpjūčio mėn. šalių elektroninį susirašinėjimą, 2023 m. kovo 30 d.–2023 m. kovo 31 d., 2024 m. balandžio 30 d., 2024 m. gegužės 7 d., 2025 m. birželio 26 d. elektroninius laiškus, 2024 m. kovo 4 d. baigiamąjį atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą (užsakovė – UAB „Husmontera“, rangovė – UAB „Ermika“), UAB „Husmontera“ skolų apyvartas 2018 m. sausio 1 d.–2025 m. balandžio 30 d.

21.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai).

22.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas atsisakyti priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus – 2023 m. kovo–gegužės mėn. šalių elektroninį susirašinėjimą. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad: pirma, šie įrodymai, įvertinus jų sukūrimo datą, galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; antra, nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, jog jų pateikimo būtinybė atsirado tik po skundžiamos nutarties priėmimo. Pažymėtina, kad pareiškėjos šioje byloje prašomo patvirtinti 395 041,96 Eur finansinio reikalavimo dalį sudaro 55 848,82 Eur dydžio suma, kurią pareiškėja laiko savo nuostoliais dėl, pasak jos, bendrovės nekokybiškai atliktų rangos darbų. Todėl apeliantei, kurią atstovauja profesionalus teisininkas – advokatas, neabejotinai buvo žinoma, kad aplinkybės dėl jos nurodomų darbų trūkumų sudaro bylos įrodinėjimo dalyką. Vadinasi, apeliantė turėjo pareigą laiku pateikti visus su šiomis aplinkybėmis susijusius įrodymus pirmosios instancijos teismui, o to nedarydama – prisiėmė su tuo susijusių neigiamų procesinių pasekmių riziką, t. y. tai, kad vėliau jos pateikti įrodymai gali būti nepriimti. Pabrėžtina, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aplinkybes, susijusias su pareiškėjos įrodinėjamais nuostoliais, įvertino ne taip, kaip tikėjosi apeliantė, nereiškia, kad dėl to ji įgijo teisę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, kuriame byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik patikrinamas pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 320 straipsnis).

23.       Teisėjų kolegija atsisako priimti bendrovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktą 2022 m. liepos–rugpjūčio mėn. šalių elektroninį susirašinėjimą, kadangi šis įrodymas jau yra byloje ir sudaro bylos medžiagą, todėl jo priėmimas į bylą būtų perteklinis. Dėl tos pačios priežasties atsisakytina priimti ir UAB „Husmontera“ skolų apyvartą 2018 m. sausio 1 d.–2025 m. balandžio 30 d., kadangi pirmosios instancijos teismui jau buvo pateikta skolų apyvarta, kuria bendrovė įrodinėjo iš esmės tas pačias aplinkybes dėl 2023 m. gruodžio 31 d. buvusio apeliantės skolos likučio – 75 298,19 Eur. Be to, įvertinus nagrinėjamos bylos ribas, šis įrodymas neturi teisinės reikšmės byloje kilusiam ginčui išspręsti (CPK 180 straipsnis).

24.       Kadangi apeliacinės instancijos teismui bendrovės pateiktas 2025 m. birželio 26 d. elektroninis laiškas yra vidinio bendrovės darbuotojų susirašinėjimo dokumentas, kuriame tik apžvelgiami (išvardijami) byloje kilusio ginčo įvykiai ir jų atskiri epizodai, tačiau šis dokumentas pats savaime nei patvirtina, nei paneigia ginčui tinkamai ir visapusiškai išspręsti reikšmingų aplinkybių, jį atsisakytina priimti (CPK 180 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti 2024 m. kovo 4 d. baigiamąjį atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą, kadangi bendrovė atsiliepime į atskirąjį skundą nepagrindžia, kokias konkrečias aplinkybes, dėl kurių byloje tarp šalių kilo ginčas, ji šiuo dokumentu siekia įrodyti, ir kodėl būtinybė jį pateikti atsirado tik apeliacinės instancijos teisme. Be to, atsisakytina priimti bendrovės pateiktus 2023 m. kovo 30 d.–2023 m. kovo 31 d., 2024 m. balandžio 30 d., 2024 m. gegužės 7 d. elektroninius laiškus, surašytus anglų kalba, kadangi jie neatitinka CPK 113 straipsnio 3 dalies reikalavimo – nepateiktas jų vertimas į valstybinę (lietuvių) kalbą.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

25.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. vasario 26 d. nutartimi UAB „Husmontera“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Nemokumo administravimo paslaugos“. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-381-934/2025 Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 26  d. nutartį paliko nepakeistą.

26.       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 10 d. nutartimi patvirtinti neginčijami BUAB „Husmontera“ kreditorių finansiniai reikalavimai; ginčijami kreditorių reikalavimai, tarp jų ir pareiškėjos UAB „Pro Export“ 395 041,96 Eur reikalavimas, išskirti nagrinėti į atskiras bylas.

27.       Byloje nustatyta, kad tarp UAB „Husmontera“ (tiekėjos) ir UAB „Pro Export“ (pirkėjos) 2022 m. vasario 1 d. buvo sudaryta medinių karkaso elementų tiekimo sutartis, kuria UAB „Husmontera“ įsipareigojo tiekti surenkamus skydinius medinius karkaso elementus pagal pateikiamus užsakymus (t. 2, b. l. 40–55). Šalys numatė, kad tiekėja tiekia, o pirkėja perka tokius produktus ir tokiais kiekiais, pagal tokį pristatymo grafiką, koks nurodomas pirkimo užsakyme, kuris pateikiamas tiekėjai, ir, jei tiekėja jį priima, jam taikomos šios sutarties sąlygos (sutarties 3.1 papunktis). Sutarties 3.2 papunktyje numatyta, kad pirkimo užsakyme produktų aprašymas, grynoji kaina, apmokėjimo sąlygos ir kitos charakteristikos (sąlygos) taikomi tik atitinkamame pirkimo užsakyme numatytam produktų pristatymui. Sutarties 6.1 papunkčiu šalys susitarė, kad produktų kaina ir apmokėjimo sąlygos nurodomos pirkimo užsakymuose ir, atsižvelgiant į šios sutarties 3.2 papunktį, taikomos tik atitinkamame pirkimo užsakyme numatytam produktų pristatymui. Sutarties 6.2 papunktyje nustatyta, kad šalys pripažįsta, jog šios sutarties 3.2 papunktyje nustatytą kainą tiekėjas gali vienašališkai padidinti pateikdamas raštišką raštą: 6.2.1 Jei po to, kai buvo parengti gaminių gamybos brėžiniai, arba jų rengimo metu paaiškėja, kad gaminių kaina yra dėl aplinkybių, neapibrėžtumų, specifinių aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos prieš rengiant gaminių gamybos brėžinius; 6.2.2 Jei po tam tikro pirkimo užsakymo pasirašymo žaliavų ar kitų gaminių gamybai reikalingų išteklių kaina (-os) pasikeičia daugiau kaip 10 proc. Jei pirkėja per 5 darbo dienas nepateikia tiekėjai raštiškų pastabų dėl pateikto naujo kainos apskaičiavimo, laikoma, kad pirkėja priėmė ir patvirtino naują produktų kainą. Jei pirkėja atsisako patvirtinti naują produktų kainą arba delsia ją patvirtinti, tiekėja nedelsdama įgyja: a) nutraukti sutartį apie tai pranešdama pirkėjai prieš 5 darbo dienas. Iki sutarties nutraukimo dienos pirkėja įsipareigoja sumokėti už tiekėjos pagamintus produktus ir atlyginti visus tiekėjos tiesioginius nuostolius, patirtus dėl sutarties ir tam tikrų pirkimo užsakymų vykdymo iki sutarties nutraukimo dienos; arba b) sustabdyti sutarties ir tam tikrų pirkimo užsakymų (kurių kaina perskaičiuojama) vykdymą, kol šalys raštu susitars dėl naujos produktų kainos ir naujų tam tikrų produktų pristatymo sąlygų.

28.       Be to, tarp šalių 2022 m. vasario 1 d. buvo sudaryta montažo paslaugų teikimo sutartis, kuria UAB „Husmontera“ (paslaugų teikėja) įsipareigojo teikti UAB „Pro Export“ (klientei) surenkamų medinių karkasinių skydinių namų surinkimo paslaugas (t. 2, b. l. 80–98). Šalys numatė, kad paslaugų teikėja teikia tokias paslaugas, kurios nurodomos pasirašytuose pirkimo užsakymuose, kuriuos pasirašius abiem šalims taikomos šio susitarimo sąlygos; pirkimo užsakymuose taip pat nurodoma kaina ir mokėjimo sąlygos; apmokėjimas bus atliekamas bankiniu į paslaugų teikėjos banko sąskaitą (sutarties 3.1, 3.2 papunkčiai). Sutarties 6.1 papunktyje šalys susitarė, kad paslaugų teikėja gali vienašališkai padidinti šios sutarties 3.2 papunktyje nustatytą kainą šiais atvejais, pateikdama raštišką raštą: 5.2.1 paaiškėja, kad produktų kaina yra didesnė dėl aplinkybių, neapibrėžtumų, specifinių aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos prieš apskaičiuojant paslaugų kainą; 5.2.2 Jei po tam tikro pirkimo užsakymo pasirašymo žaliavų ar kitų paslaugų teikimui išteklių (reikalingų, paslaugų kainų, darbo užmokesčio ir pan.) kaina (-ų) pasikeičia daugiau kaip 10 proc. Jei klientė per 5 darbo dienas nepateikia paslaugų teikėjai raštiškų pastabų dėl pateikto naujo kainos apskaičiavimo, laikoma, kad klientė sutiko su nauja paslaugų kaina ir ją patvirtino. Jei klientė atsisako patvirtinti naują paslaugų kainą arba delsia ją patvirtinti, paslaugų teikėja nedelsdama įgyja teisę: a) nutraukti sutartį, apie tai pranešdama klientei prieš 5 darbo dienas. Iki sutarties nutraukimo dienos klientė įsipareigoja sumokėti už paslaugų teikėjos suteiktas paslaugas ir atlyginti visus paslaugų teikėjos nuostolius, patirtus dėl sutarties ir tam tikro pirkimo užsakymo vykdymo iki sutarties nutraukimo dienos; arba b) sustabdyti sutarties ir tam tikrų pirkimo užsakymų (kurių kaina perskaičiuojama) vykdymą, kol šalys raštu susitars dėl naujos produktų kainos ir naujų tam tikrų produktų pristatymo sąlygų. Pagal šios sutarties 6.2 papunktį paslaugų teikėja, baigusi visus savo darbus pagal tam tikrą pirkimo užsakymą, informuos klientę apie būtinybę priimti tam tikras paslaugas. Kartu su tokiu informaciniu laišku paslaugų teikėja gali išsiųsti perdavimo–priėmimo akto projektą. Ne vėliau kaip per 2 darbo dienas po tokio informacinio laiško abi šalys (jų atstovai) susitinka galutinei paslaugų inventorizacijai ir pasirašo paslaugų perdavimo–priėmimo aktą, jei dėl paslaugų nekyla jokių pretenzijų. Jei yra pretenzijų (trūkumų), jos turi atsispindėti rašytiniame dokumente, o jei dėl jų nesutariama – ištaisyti sutartais terminais. Ištaisius trūkumus, šalių atstovai dar kartą susitinka pasirašyti perdavimo–priėmimo akto, kaip numatyta šiame punkte. Jei klientė delsia susitikti dėl galutinės paslaugų inventorizacijos, kaip numatyta pirmiau (nepaisant paslaugų teikėjos priminimų), arba atsisako pasirašyti perdavimo–priėmimo aktą be jokios pagrįstos priežasties, bus laikoma, kad paslaugos buvo suteiktos pagal sutartį tinkamai ir laiku. Tačiau šalys gali susitarti nelaukti, kol bus baigtos visos užsakytos paslaugos ir, siekdamos didesnio efektyvumo, priimti paslaugas atskirais etapais. Priėmimo etapai ir priimamų paslaugų apimtis turi būti suderinti ir atspindėti atitinkamuose perdavimo–priėmimo aktuose.

29.       UAB „Husmonetra“ pagal 2022 m. vasario 1 d. pirkimo užsakymą įsipareigojo patiekti produkcijos už 671 175 Eur (t. 2, b. l. 56–61), o pagal montažo paslaugų užsakymą UAB „Husmontera“ įsipareigojo atlikti montavimo paslaugų už 260 975 Eur (t. 2, b. l. 100–103).

30.       UAB „Husmontera“ 2022–2023 metais išrašė UAB „Pro Export“ PVM sąskaitas faktūras. Iš į bylą pateikto UAB „Pro Export“ banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad pareiškėja 2022 m. sausio 31 d.–2023 m. liepos 18 d. pervedė bendrovei iš viso 1 120 701,81 Eur (t. 2, b. l. 118–121).

31.       UAB „Pro Export“ 2025 m. vasario 26 d. pateikė UAB „Husmontera“ pretenziją, kurioje išdėstė iš esmės tas pačias faktines aplinkybes, kaip ir prašyme dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo, taip pat nurodė, kad ji nepriima ir grąžina bendrovei šias PVM sąskaitas faktūras: 1) išrašytas už namukų elementus: 2022 m. lapkričio 23 d. HUS22335 (47 000 Eur), 2023 m. sausio 13 d. HUS23005 (37 000 Eur), 2023 m. sausio 18 d. HUS23006 (37 000 Eur), 2023 m. sausio 19 d. HUS23007 (37 000 Eur), 2023 m. sausio 20 d. HUS23009 (37 000 Eur), 2023 m. sausio 26 d. HUS23018 (37 000 Eur), 2023 m. sausio 27 d. HUS23019 (37 000 Eur), 2023 m. sausio 31 d. HUS23022 (29 000 Eur), 2023 m. sausio 31 d. HUS23023 (28 000 Eur), 2023 m. liepos 31 d. HUS23104 (15 000 Eur), 2023 m. rugpjūčio 7 d. HUS23105 (3 000 Eur), iš viso – 344 000 Eur; 2) išrašytas už montavimo paslaugas: 2023 m. vasario 7 d. HUS23031 (69 593,33 Eur), 2023 m. gruodžio 4 d. HUS23131 (988 Eur), 2023 m. gruodžio 19 d. HUS23141 (294 Eur), iš viso – 70 875,33 Eur, bei pareikalavo išrašyti atitinkamus kreditinius dokumentus šiam sąskaitų grąžinimui įforminti (t. 2, b. l. 105–110). Be to, minėta pretenzija pareiškėja pareikalavo jai grąžinti 339 577,14 Eur permoką už namukų elementus ir montavimo paslaugas bei atlyginti 30 000 Eur žalą dėl nekokybiškų prekių (paslaugų) suteikimo arba ištaisyti pretenzijoje nurodytus prekių (paslaugų) trūkumus. Kartu su pretenzija pateiktos 5 nuotraukos, kuriose matosi nufotografuoti langų elementai (t. 2, b. l. 112–117).

32.       Pareiškėja pateikė į bylą komercinių pasiūlymų kopijas ir jų vertimus į lietuvių kalbą, kuriais įrodinėja 55 848,82 Eur nuostolius, kuriuos sudaro: 1) langų gamybos kaštai – 27 726,52 Eur; 2) transportavimo paslaugos – 3 136,50 Eur; 3) paslaugos langų pakeitimui – 3 641 632 ISK (Islandijos kronų), pagal šios dienos kursą – 24 985,80 Eur (t. 2, b. l. 68–78).

33.       Nemokumo administratorės pateiktose skolos apyvartose užfiksuota, kad UAB „Pro Export“ įsiskolinimas 2023 m. gruodžio 31 d. sudarė 75 298,19 Eur; išrašytų sąskaitų suma – 1 122 909,81 Eur, atliktų mokėjimų suma – 1 198 208 Eur, skirtumas – 75 298,19 Eur (t. 3, b. l. 37–40).  Pagal byloje pateiktą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą (akte nurodyta data – 2023 m. sausio 1 d.), kurį UAB „Pro Export“ vardu pasirašė vyr. finansininkas UAB „Finansistas“ (apskaitos paslaugas teikianti įmonė UAB „Finansistas“), UAB „Pro Export“ skola bendrovei sudarė 75 298,18 Eur (t. 3, b. l. 42).

34.       Iš nemokumo administratorės į bylą pateiktų el. laiškų (išverstų į lietuvių kalbą) nustatyta, kad 2022–2023 metais sutarčių vykdymo metu šalys bendravo dėl pakitusių kainų, papildomų darbų, įsipareigojimų vykdymo, įskaitant trečiuosius asmenis ir kt. (t. 3, b. l. 43–45, 48–50, 58–60, 67–76, 81, 83–88, 93–95, 103–108).

Dėl UAB „Pro Export“ finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

35.       Kreditorių reikalavimų pateikimo ir tvirtinimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41–42 straipsniuose. JANĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Tačiau šiame įstatyme nenustatyti kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo (atsisakymo tvirtinti) pagrindai, todėl šis klausimas sprendžiamas pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarp skolininko ir kreditoriaus susiklosčiusius prievolinius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023).

36.       Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra juridinio asmens bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į likviduojamą dėl bankroto juridinį asmenį, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020).

37.       Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1004-934/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1106-910/2023). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

38.       Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima išvada, kad šis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). 

39.       Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismo aktyvumas neturi pažeisti esminių civilinio proceso principų: aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1407-241/2020).

40.       Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-540/2009). Taigi ir šiuo atveju būtent pareiškėjai UAB „Pro Export“, siekiančiai jos finansinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Husmontera“ bankroto byloje, teko pareiga nurodyti teismui visas reikšmingas aplinkybes ir pateikti visus įrodymus, galinčius pagrįsti jos finansinį reikalavimą (jo dydį) bendrovės atžvilgiu.

41.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė patvirtinti 395 041,96 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro: 1) 339 193,14 Eur – pareiškėjos teigimu, tai yra permoka – šalių sudarytų rangos sutarčių kainą viršijanti suma, kurią, ji nepagrįstai sumokėjo (permokėjo) bendrovei, nesant abiejų šalių susitarimo dėl kainos pakeitimo; 2) 55 848,82 Eur – nuostoliai, kuriuos pareiškėja teigia patyrusi dėl bendrovės nekokybiškai atliktų darbų.

42.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nusprendė, kad pareiškėja neįrodė prašomo patvirtinti 339 193,14 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo visa apimtimi, t. y. nei permokėtos kainos (339 193,14 Eur), nei prašomų atlyginti 55 848,82 Eur nuostolių fakto ir dydžio, todėl pareiškėjos prašymą patvirtinti jos finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje atmetė.

43.       Apeliantė atskirajame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, teigdama, kad jos 395 041,96 Eur finansinis reikalavimas yra pagrįstas ir turi būti patvirtintas. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, klaidingai aiškino šalių sudarytų rangos sutarčių nuostatas bei nepagrįstai pripažino bendrovei teisę vienašališkai padidinti sutarčių kainą. Be to, apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog ji neįrodė 55 848,82 Eur nuostolių dėl bendrovės nekokybiškai atliktų darbų.

44.       Kadangi apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas ir dėl 339 193,14 Eur permokos, ir dėl 55 848,82 Eur nuostolių, teisėjų kolegija toliau detaliau pasisako dėl kiekvieno iš šių aspektų.

-       dėl 339 193,14 Eur permokos

45.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėją UAB „Pro Export“ (užsakovę) ir BUAB „Husmontera“ (rangovę) siejo sutartiniai rangos teisiniai santykiai, kilę iš šalių 2022 m. vasario 1 d. sudarytų sutarčių ir užsakymų, kurių pagrindu bendrovė įsipareigojo tiekti pareiškėjai medinių karkasinių namukų elementus, atlikti jų montavimo darbus ir perduoti juos pareiškėjai, o pastaroji įsipareigojo darbus priimti ir už juos atsiskaityti. Tarp šalių ginčas šioje byloje kilo dėl sutarčių kainos – namukų elementų ir montavimo darbų kainos. Šalys skirtingai aiškina sudarytų sutarčių, užsakymų ir tarpusavio susirašinėjimo elektroniniu paštu turinį dėl sutartos kainos bei jos keitimo galimybių. Apeliantės teigimu, bendrovė neturėjo teisinio pagrindo vienašališkai pakeisti fiksuotos sutarčių kainos ir išrašyti sąskaitų už didesnę nei sutarta sumą. Dėl to pareiškėja laiko, kad yra permokėjusi bendrovei 339 193,14 Eur, ir šią sumą prašo patvirtinti kaip jos finansinio reikalavimo dalį bendrovės bankroto byloje. Bendrovė su tokia apeliantės pozicija nesutinka, teigdama, kad kainos pakeitimai nebuvo vykdomi vienašališkai – kiekvienas kainos padidėjimas atsirado dėl pačios pareiškėjos inicijuotų pakeitimų, kurie buvo raštu derinami su pareiškėja, kuri su pakeistomis kainomis sutiko, 2022–2023 metais išrašytas sąskaitas apmokėjo ir iki 2025 m. vasario 26 d. jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Be to, bendrovė nurodo, kad nuostatos dėl fiksuotos kainos nekeitimo taikytinos tik sutartyse nustatytai produkcijai ir darbams, o nagrinėjamu atveju kainos pokyčiai atsirado ne dėl sutartyse numatytos produkcijos brangimo, o dėl papildomos produkcijos užsakymo, produkcijos keitimo į kitą bei papildomų darbų užsakymo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiai bendrovės pozicijai dėl toliau nurodomų motyvų.

46.       CK 6.653 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rangos sutartyje nurodoma darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai. Į rangos sutartyje nurodytą kainą įeina rangovo atlikto darbo atlyginimas ir jo turėtų išlaidų kompensavimas (CK 6.653 straipsnio 2 dalis). Sutartyje numatytiems darbams atlikti gali būti sudaroma konkreti ar apytikrė sąmata. Jeigu darbai atliekami pagal rangovo sudarytą sąmatą, sąmata įsigalioja ir tampa rangos sutarties dalimi nuo to momento, kai sąmatą patvirtina užsakovas (CK 6.653 straipsnio 3 dalis). Remiantis CK 6.653 straipsnio 4 dalimi, jeigu būtina atlikti papildomų darbų arba dėl kitų svarbių priežasčių rangovui tenka didinti kai kurių darbų kainą, jis privalo apie tai laiku pranešti užsakovui. Jeigu užsakovas nesutinka padidinti kainą, rangovas turi teisę atsisakyti sutarties. Tokiu atveju rangovas turi teisę reikalauti iš užsakovo sumokėti už atliktus darbus. Jeigu rangovas laiku neįspėja užsakovo, kad yra būtina didinti darbų kainą, jis privalo įvykdyti sutartį už joje numatytą kainą. Pagal CK 6.653 straipsnio 5 dalį, jeigu sutartyje nurodyta konkreti darbų kaina, rangovas neturi teisės reikalauti ją padidinti, o užsakovas – sumažinti. Ši taisyklė taip pat taikoma ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų.

47.       Kasacinis teismas, aiškindamas rangos sutartimi sutartų darbų kainą reglamentuojančias normas, yra pažymėjęs, kad galimybė keisti šią kainą yra išimtinio pobūdžio. Rangos sutartyje nustačius konkrečią kainą, įstatyme neįtvirtinta galimybės jos keisti nei didinant, nei mažinant (CK 6.653 straipsnio 5 dalis). Tai imperatyvioji teisės norma, draudžianti keisti konkrečią kainą net ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2006; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202-248/2015). Konkrečios kainos keitimo išimtys nustatytos bendrosiose rangos teisinius santykius reglamentuojančiose normose (CK 6.653 straipsnio 6 dalis) bei specialiosiose statybos rangos sutartis reglamentuojančiose normose – CK 6.684 straipsnio 4 dalyje ir 6.685 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2009). Galimybė keisti (didinti) rangos sutartyje sulygtą darbų kainą galima tais atvejais, kai ją lemia svarbios, objektyvios, nuo rangovo nepriklausančios priežastys, kurių nebuvo galima numatyti tariantis dėl fiksuotos darbų kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-364-469/2019).

48.       Reglamentavimas, ribojantis galimybę keisti sutartą konkrečią rangos sutarties kainą, užtikrina, kad suderinta ir sutartyje įtvirtinta konkreti kaina nebus keičiama pagal kriterijus, kurie nenustatyti sutartyje ir nėra priimtini abiem sutarties šalims. <...> Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, šis reglamentavimas nedraudžia abiem sutarties šalims susitarti dėl sutartyje nustatytos konkrečios kainos pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-313/2017).

49.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, įvertinusi šalių sutartinių santykių pobūdį, byloje esančius įrodymus, tarp jų ir šalių susirašinėjimą elektroniniais laiškais, nusprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog bendrovė būtų vienašališkai pakeitusi sutarčių kainą. Nors, viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pradiniuose šalių susitarimuose (sutartyse, užsakymuose) buvo nustatyta fiksuota produkcijos ir darbų kaina, kita vertus, pažymi, jog bylos medžiaga patvirtina, kad vėliau, vykdant sutartis, ši kaina buvo keičiama abipusiu šalių susitarimu – buvo užsakoma papildoma produkcija, be to, bendrovė atliko papildomus darbus, dėl kurių šalys sutartimis nebuvo sutarusios (pavyzdžiui, transportavimo paslaugos). Visi šie pakeitimai buvo aptarti šalių susirašinėjime ir atsispindi teismui pateiktuose dokumentuose.

50.       Byloje esantis susirašinėjimas patvirtina, kad šalys nuolat bendradarbiavo dėl tiektinos produkcijos ir atliktinų darbų, derino sprendimus, susijusius su darbams atlikti reikalingomis medžiagomis, kainos pabrangimu. Pažymėtina, kad nors 2022 m. vasario 1 d. sudarytose sutartyse ir užsakymuose šalys buvo sulygusios dėl bendros 932 150 Eur kainos (671 175 Eur už namukų elementus ir 260 975 Eur už montavimo darbus), vėlesnis šalių bendradarbiavimas atskleidžia, jog abipusiu susitarimu kaina (sąmata) buvo koreguota atsižvelgus į atliktus pakeitimus dėl produkcijos keitimo (SIGA plėvelės naudojimo), papildomos produkcijos (plokščių) užsakymo, papildomų montavimo darbų atlikimo bei transportavimo paslaugų teikimo.

51.       Priešingai nei teigia apeliantė, elektroninių laiškų turinys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad dar 2022 m. liepos 20 d. šalys suderino naują – 1 027 521,45 Eur vertės – sąmatą (iki tol buvo aptarta ir 1 029 396,90 Eur sąmata, kuri vėliau sumažinta 1 875,49 Eur suma) (t. 3, b. l. 58–60, 74–75, 86, 103–104). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2022 m. liepos 18 d. pareiškėjos atstovo elektroniniame laiške bendrovės atstovui užduotas klausimas: „o SIGA produktų kainos padidėjime nebuvo įvertinta dar ir išorės dedama plėvelė? <...>“, jį vertinant viso šalių susirašinėjimo dėl SIGA plėvelės kontekste, tik patvirtina, jog pareiškėjai buvo žinoma ir suprantama apie produkcijos kainos padidėjimą, šis klausimas buvo derinamas su bendrove, dėl to galiausiai 2022 m. liepos 20 d. bendrovė ir pateikė pareiškėjai atnaujintą 1 027 521,45 Eur dydžio sąmatą (pagal kurią buvo vykdomi darbai), dėl kurios pareiškėja jokių pretenzijų bendrovei tolimesniame bendradarbiavimo procese, kuris tęsėsi daugiau nei vienerius metus, nereiškė, be to, apmokėjo bendrovės teikiamas sąskaitas. Todėl pareiškėjos apeliavimas į bendrovės neva atliktą vienašalį kainos keitimą šiame kontekste laikytinas ne tik nepagrįstu, neatitinkančiu faktinės situacijos, tačiau ir nesąžiningu, juolab kai klausimą dėl produkcijos (SIGA plėvelės) keitimo, įvertinusi savo turimus susitarimus su trečiaisiais asmenimis (Islandijos bendrove), 2022 m. liepos 5 d. elektroniniame laiške iškėlė pati pareiškėja.  

52.       Tai, kad bendra produkcijos ir darbų kaina buvo pakeista šalių bendru susitarimu, pagrindžia ir vėlesnis šalių bendradarbiavimas, susirašinėjimas elektroniniais laiškais. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nustatyta, kad 2022  m. rugpjūčio mėn. pradžioje šalys derino papildomų plokščių užsakymą (pabrangimas – 21 855,28 Eur) (t. 3, b. l. 67–70). Nors apeliantė teigia, kad elektroniniuose laiškuose buvo patvirtinta tik plokščių rūšis, o ne jų kainos padidėjimas, su tokiu vertinimu nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad apeliantė selektyviai akcentuoja tik jai palankius atskirus šalių susirašinėjimo fragmentus, neatsižvelgdama į tarp šalių vykusio bendravimo kontekstą ir visiškai ignoruodama visų laiškų turinį, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog šalys susitarė dėl kainos padidėjimo, nulemto papildomų plokščių užsakymo. Tokią išvadą leidžia daryti 2022 m. rugpjūčio 9 d. bendrovės atstovo laiškas pareiškėjai, kuriame teiraujamasi „<...> kaip dėl tos plokštės antram sluoksniui, ar papildomai užsakinėjam?“, į kurį tą pačią dieną pareiškėjos atstovas atsakė „patvirtinta – užsakinėjam“ (t. 3, b. l. 68), taip pat bendrovės 2022 m. rugpjūčio 10 d. elektroninis laiškas pareiškėjos atstovui „prašau patvirtinti kainos pabrangimą“ ir tos pačios dienos pastarojo atsakymas – „papildomos grindų plokštės patvirtintos“ (t. 3, b. l. 67).

53.       Nurodytas šalių susirašinėjimas atskleidžia, kad buvo derinama ne tik papildomų plokščių rūšis, bet ir kainos pokytis, kuriam pareiškėja, veikdama per savo atstovą (vadovą) V. D., turintį įgalinimus veikti įmonės vardu sudarant sandorius, pritarė įprasta šalių taikyta komunikacijos forma – elektroniniu paštu. Todėl, priešingai nei teigia apeliantė, šalių susitarimas dėl kainos padidėjimo buvo pasiektas ir jis sukėlė pareiškėjai teisines pasekmes – pareigą apmokėti padidėjusią produkcijos kainą. Tai, be kita ko, pareiškėja ir padarė – bendrovės išrašytas sąskaitas ji apmokėjo.

54.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalių sutarta kaina buvo padidinta ir dėl 2023 m. vasario –lapkričio mėn. atliktų papildomų montavimo darbų (papildomai darbuotojų skirtų valandų montavimo darbams atlikti) (t. 3, b. l. 43, 48, 71–73, 81). Bendrovė už šiuos darbus išrašė sąskaitas, kurias siuntė pareiškėjai ir kurias pastaroji apmokėjo. Be to, apeliantei buvo suteiktos papildomos, sutartyse nesulygtos transportavimo paslaugos (atkreiptinas dėmesys, kad šalių 2022 m. vasario 1 d. sudarytame užsakyme (dėl namukų elementų) buvo numatyta, jog produkcija turėjo būti atsiimta gamykloje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini)), kurių bendra vertė – 159 840,23 Eur, ir kurios buvo įtrauktos į apeliantei išrašytas sąskaitas (t. 3, b. l. 94–95, 107–108). Tačiau apeliantė dėl šių aplinkybių atskirajame skunde nepasisako, neginčija buvus tokį šalių susitarimą (kurį pagrindžia ir byloje esantis šalių susirašinėjimas) bei to, kad šios paslaugos jai buvo faktiškai suteiktos. O tai leidžia daryti išvadą, kad apeliantė sąmoningai neatskleidžia viso tarp šalių buvusio bendradarbiavimo turinio ir selektyviai remiasi tik atskirais epizodais, siekdama suformuoti klaidingą įspūdį, esą kainos pakeitimai nebuvo su ja suderinti ir buvo atlikti vienašališkai bendrovės iniciatyva, pažeidžiant sutarčių 6.2 papunkčio (dėl namukų elementų) ir 6.1 papunkčio (dėl montavimo darbų) nuostatas.

55.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad rangos sutarties šalys pagal sutarčių laisvės principą yra laisvos pačios nustatyti individualią kainos nustatymo ir apskaičiavimo tvarką ar kitus su kaina susijusius klausimus (CK 6.156 straipsnis). Jos šiuos klausimus gali aptarti sudarydamos sutartį ar ją vykdydamos. Esminė tokių susitarimų sąlyga – šalių valios tikrumas ir aiškumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

56.       Pažymėtina, kad bendrovės 2022 m. spalio mėn.–2023 m. gruodžio mėn. apeliantei išrašytos ir pateiktos sąskaitos už produkciją ir darbus pastarosios buvo apmokėtos. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė sąskaitų gavimo metu būtų reiškusi kokias nors pretenzijas bendrovei dėl jų nepagrįstumo, nurodžiusi, jog sąskaitose nurodyti darbai ar paslaugos neatitinka šalių susitarimų ar kad jų kaina yra neteisinga. Kaip pagrįstai pažymi bendrovė, iki pat 2025 m. vasario 26 d., kai apeliantė pranešė apie dalies anksčiau apmokėtų sąskaitų grąžinimą, jokių klausimų dėl darbų kainos ar šalių buvusių susitarimų nebuvo keliama. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad taikytos kainos už papildomą produkciją ir darbus apeliantei buvo priimtinos, o sutartiniai santykiai tarp šalių buvo vykdomi, be kita ko, atsižvelgiant į vėlesnius, elektroniniu paštu suderintus pakeitimus. Toks šalių bendradarbiavimas atitiko ne tik faktinę šalių įsipareigojimų vykdymo eigą, bet ir elektroniniame susirašinėjime aiškiai išreikštą abiejų šalių, įskaitant ir pačios apeliantės, kuri aktyviai dalyvavo priimant sprendimus dėl papildomos produkcijos, darbų užsakymo ir kitų pakeitimų, valią.

57.       Kadangi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad bendrovė būtų vienašališkai pakeitusi sutarčių kainą, apeliantės nurodomos sutarčių 6.2 (dėl produkcijos), 6.1 (dėl darbų) papunkčių nuostatos, numatančios vienašališko kainos pakeitimo sąlygas, ginčo atveju neaktualios. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad netgi tuo atveju, jeigu šiomis sutarčių nuostatomis ir būtų remiamasi, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė, nepasinaudojusi sutartyse numatyta teise per 5 darbo dienas pateikti bendrovei rašytines pastabas dėl pateikto naujo kainos apskaičiavimo, prarado teisę vėliau ginčyti sąskaitose nurodytas kainas, kurias, be kita ko, ir apmokėjo.

58.       Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei teigiama atskirajame skunde, byloje esant duomenims apie šalių abipusiu susitarimu pasiektus kainos pakeitimus ir faktą, jog sąskaitos už produkciją ir atliktus darbus (taip pat ir papildomus) buvo apmokėtos, būtent apeliantei teko pareiga įrodyti, kad bendrovė neturėjo teisės gauti sąskaitose nurodytų pinigų sumų, t. y. jog šios sumos bendrovei buvo sumokėtos nesant tam teisinio pagrindo (CPK 178 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, pareigą pagrįsti šias aplinkybes priskirdamas apeliantei. Teismas teisingai konstatavo, kad apeliantė turėjo pateikti išsamius ir patikimus duomenis, kurie neabejotinai leistų daryti išvadą, jog jos sumokėta suma aiškiai viršija šalių sutartą ir vėliau bendru sutarimu pakeistą kainą. Vis dėlto tokių duomenų apeliantė nepateikė. Nagrinėjamu atveju apeliantės siekis savo poziciją dėl permokos buvimo grįsti iš bendro konteksto paimtomis elektroninių laiškų ištraukomis, 2022 m. vasario 1 d. sutartyse nurodytų sumų ir apeliantės atliktų pavedimų sumų matematiniu palyginimu (jų skirtumu), nepaneigia buvusių šalių susitarimų dėl kainos pokyčių, taip pat neįrodo, kad bendrovei atlikti mokėjimai, viršijantys 2022 m. vasario 1 d. sutarčių kainą, buvo atlikti nesant tam teisinio pagrindo. Priešingai, anksčiau šioje nutartyje konstatuotos aplinkybės patvirtina, kad papildomi mokėjimai buvo atlikti pagrįstai, remiantis šalių susitarimais dėl produkcijos ir darbų kainos padidėjimo, papildomų darbų atlikimo bei papildomų paslaugų suteikimo (CPK 176, 185 straipsniai).

59.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog pareiškėja neįrodė 339 193,14 Eur permokos buvimo fakto, todėl jos reikalavimas patvirtinti analogiško dydžio finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje atmestas pagrįstai.

60.       Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nagrinėjamos bylos dalyką sudaro pareiškėjos reikalavimas patvirtinti 339 193,14 Eur finansinį reikalavimą, kurį, pareiškėjos įsitikinimu, sudaro permoka, atsiradusi dėl bendrovės nepagrįstai vienašališkai padidintos sutarčių kainos. Kadangi aplinkybės, susijusios su galimu pačios pareiškėjos įsiskolinimu bendrovei (75 298,19 Eur) nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas, jos, taip pat su tuo susiję šalių argumentai (dėl skolos suderinimo akto, jo teisinės galios ir kt.), kaip peržengiantys šio ginčo ribas ir neturintys teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumo, šioje nutartyje nevertinami ir dėl jų plačiau nepasisakoma.

-       dėl 55 848,82 Eur nuostolių

61.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo nukentėjusios šalies teisių gynimo būdai įtvirtinti tiek bendrosiose sutarčių teisės normose (pvz., CK 6.207, 6.209, 6.213, 6.217, 6.256, 6.261 straipsniuose), tiek ir specialiosiose (pvz., CK 6.665 straipsnyje). Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis teisių gynimo būdus, jeigu jų bendrą taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015).

62.       Specialieji užsakovo rangos sutartyje teisių gynimo būdai, įtvirtinti CK 6.665 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo nustatyta rangos sutartyje. Greta pirmiau nurodytų specialių teisių gynimo būdų, gali būti taikomas ir bendrasis pažeistų teisių gynimo būdas – civilinė atsakomybė. Subjektas, manantis, kad dėl kontrahento netinkamai atliktų darbų ar pažeisto sutarties įvykdymo termino patyrė nuostolių, turi teisę reikalauti juos atlyginti, tačiau tokiu atveju privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas pagal CK 6.246–6.249 straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2013; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160-687/2016, 34 punktas).

63.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja pareiškė reikalavimą patvirtinti 55 848,82 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kuri laiko savo patirtais nuostoliais dėl, jos teigimu, netinkamai bendrovės atliktų rangos darbų. Taigi pareiškėja prašė taikyti bendrovei sutartinę civilinę atsakomybę (CK 6.256 straipsnis). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio ginčuose užsakovas, siekdamas nuostolių atlyginimo, privalo įrodyti defektų (trūkumų) faktą ir dėl to atsiradusius realius nuostolius. Pareiškėja (užsakovė) šių aplinkybių įrodinėjimui pateikė 2025 m. vasario 26 d. pretenziją, šalių elektroninį susirašinėjimą, trečiųjų asmenų komercinius pasiūlymus ir nuotraukas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pateikti įrodymai nėra pakankami nuostolių faktui ir bendrovės sutartinės civilinės atsakomybės taikymui konstatuoti, todėl pareiškėjos reikalavimą patvirtinti 55 848,82 Eur finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje atmetė. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai.

64.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalies našta įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, nėra savitikslė. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas negatyvusis įrodinėjimo naštos įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 27 punktas).

65.       Pareiškėja, prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą, kurio dalį sudaro 55 848,82 Eur nuostoliai, grindė penkiomis nuotraukomis, kuriose matosi užfiksuoti langų elementai, ir trečiųjų asmenų komerciniais pasiūlymais dėl langų gamybos bei pakeitimo, transportavimo paslaugų suteikimo (t. 2, b. l. 68–78, 112–117). Vis dėlto teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, pažymi, kad į bylą pateiktos nuotraukos neleidžia identifikuoti nei konkrečių defektų (iš jų net nėra aišku, kokius konkrečius trūkumus jos turėtų atspindėti), nei jų apimties, taip pat nepatvirtina defektų šalinimo kaštų (nuostolių dydžio). Dar daugiau, iš pateiktų nuotraukų nėra galimybės nustatyti jų darymo vietos ir laiko, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jos apskritai susijusios su objektu, kuriame darbus vykdė bendrovė. Tas pats pasakytina ir apie pareiškėjos pateiktus komercinius pasiūlymus. Vien tai, kad šiuose pasiūlymuose nurodytos langų gamybos, keitimo ar transportavimo paslaugos, savaime nepatvirtina jų ryšio su pareiškėjos nurodomais defektais, kurių šalinimas galėtų būti priskirtas bendrovės atsakomybei. Nei nuotraukose, nei komerciniuose pasiūlymuose esantys duomenys neleidžia spręsti, jog jie susiję būtent su tuo objektu, kuriame darbus atliko bendrovė, o ne su kitais pareiškėjos turimais sutartiniais santykiais, prisiimtais įsipareigojimais. Pareiškėjos siekis minėtus įrodymus tarpusavyje susieti, nepateikiant jokių kitų objektyvių duomenų (pavyzdžiui, ekspertų išvadų) apie defektų buvimą, pobūdį, apimtį ir šalinimo kaštus, nepatvirtina nei nuostolių fakto, nei jų dydžio.

66.       Priešingos išvados neleidžia daryti ir šalių procesiniuose dokumentuose – atskirajame skunde bei atsiliepime į jį – dėstomos aplinkybės dėl 2023 metų pirmoje pusėje darbų vykdymo metu kilusių nesklandumų (nevertinant įrodymų, kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti). Šalims skirtingai aiškinant tuo metu susiklosčiusią situaciją ir jos sprendimo būdus – apeliantei teigiant, kad objekte buvo nustatyti tam tikri defektai (dėl vandens pratekėjimo), kurie liko nepašalinti, o bendrovei tvirtinant, jog į pavienius trūkumus buvo reaguota, jie pašalinti ir darbai toliau buvo tęsiami – byloje nesant kitų defektų faktą galinčių patvirtinti objektyvių įrodymų, teisėjų kolegija negali padaryti vienareikšmiškai pagrįstos išvados dėl tokių defektų egzistavimo fakto, juolab įvertinus tai, kad šalių sutartiniai santykiai po šio bendravimo toliau tęsėsi, už atliktus darbus bendrovei buvo apmokama, o pretenzijų dėl galimai nekokybiškai atliktų darbų pareiškėja bendrovei nereiškė iki pat 2025 m. vasario 26 d. Tokia pretenzija, kurioje prašoma arba nedelsiant ištaisyti gaminių ir (ar) paslaugų defektus, arba atlyginti pareiškėjai 30 000 Eur žalą (t. 2, b. l. 105–110), bendrovei išsiųsta teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą priėmimo dieną (2025 m. vasario 26 d.). Pažymėtina, kad apie minėtos teismo nutarties priėmimą pareiškėjai neabejotinai buvo žinoma, kadangi tiek ją, tiek Islandijos įmonę, inicijavusią bankroto bylą bendrovei, nuo 2024 metų atstovauja tas pats advokatas (t. 1, b. l. 5–8; t. 2, b. l. 117). O ši aplinkybė, tai, kad pretenzijoje pareiškėja prašė ištaisyti galimus darbų trūkumus jau žinodama apie bendrovės faktinį nemokumą ir jai iškeltą bankroto bylą (nepaisant to, jog nutartis tuo metu dar nebuvo įsiteisėjusi), papildomai kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos sąžiningumo ir tikrųjų tokios pretenzijos pareiškimo motyvų.

67.       Jau minėta, kad dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, jog kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Kadangi pareiškėja šios pareigos neįvykdė – pakankamais įrodymais nepagrindė finansinio reikalavimo – jai taikytinas neigiamas įrodinėjimo naštos aspektas – neįrodytos aplinkybės vertintinos pareiškėjos, kuriai priklauso šių aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai (CPK 42 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje esantys įrodymai yra nepakankami pagrįstam įsitikinimui dėl pareiškėjos 55 848,82 Eur  finansinio reikalavimo pagrįstumo susiformuoti, pagrįstai atsisakė šį reikalavimą patvirtinti. Apeliantės atskirojo skundo argumentai teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

68.       Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso ir materialines teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus. Apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

69.       Kiti šalių argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie apeliacine tvarka nevertinami. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

70.       Atskirojo skundo netenkinus, apeliantės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Bendrovei nepateikus duomenų apie jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

71.       Apeliantė už atskirojo skundo padavimą sumokėjo 57 Eur žyminį mokestį. Remiantis aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, žyminį mokestį moka bankrutuojančio asmens kreditoriai – už visus bankroto ar restruktūrizavimo bylose kylančius ginčus, išskyrus dėl savo pareikšto reikalavimo patvirtinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, 20 punktas; 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-223-407/2022, 15 punktas). Kadangi apeliantė šioje byloje apskundė pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta patvirtinti jos pačios finansinį reikalavimą, ji neturėjo pareigos mokėti žyminio mokesčio už atskirąjį skundą. Todėl sumokėtas žyminis mokestis jai grąžintinas, išaiškinant, kad jį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Pro Export“, juridinio asmens kodas 300892552, 57 Eur (penkiasdešimt septynių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2025 m. rugpjūčio 22 d., žyminio mokesčio mokėjimo užduoties kodas (ID) ZO63031, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.

Teisėjos                                                                                 Giedrė Čėsnienė  

                                                                                                                             Danguolė Martinavičienė 

                                                                                                             Vilija Mikuckienė