Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-05-10][nuasmenintas sprendimas byloje][I-2411-463-2016].docx
Bylos nr.: I-2411-463/2016
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Valstybinė mokesčių inspekcija 188659752 atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 188659752 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl valstybės tarnybos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Valstybės tarnyba
Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Bylos sustabdymas
kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla
Pirmosios instancijos teismo nutartis
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-2411-463/2016

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00813-2014-2)

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. balandžio 21 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjui H. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo H. B. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo,

 

n u s t a t ė :

Pareiškėjas H. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas ministerijos (toliau – ir VMI) 2014-01-02 raštą Nr. (1.13-31-4)-R-14 „Dėl privačios informacijos suteikimo bei priklausančio darbo užmokesčio sumokėjimo“ ir priteisti pareiškėjui susidariusį darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo  2009-05-01 iki 2011-03-15 bei priteisti susidariusį darbo užmokesčio išmokos skirtumą, remiantis VMI 2010-11-15 įsakymu Nr. P-825 „Dėl H. B. atleidimo iš pareigų“, dėl mokėtos keturių mėnesių pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos bei kompensacijos už 7,47 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų.

Nurodė, kad VMI 2010-11-15 įsakymu Nr. P-825 „Dėl H. B. atleidimo iš pareigų“ pareiškėjas buvo atleistas iš VMI Bendrųjų reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigų ir jam buvo išmokėtas darbo užmokestis už laikotarpį iki atleidimo dienos, keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka bei kompensacija už 7,47 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų. Pareiškėjui einant VMI Bendrųjų reikalų departamento direktoriaus pavaduotojo pareigas (A lygis 16 kategorija, pirma kvalifikacinė klasė), 2009-04-23 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu (toliau – Pakeitimo įstatymas) buvo sumažinti 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Vėliau, 2009-07-17 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu. Be to, nesutiko su VMI sprendimu, kuriuo ji atsisakė pareiškėjui išmokėti laikotarpiu nuo  2009-05-01 iki 2011-03-15  bei išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą  ir, pareiškėjo teigimu, taip atsakovė pažeidė jo teisę gauti  teisingą atlygį  už atliktą darbą.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes. Akcentavo, kad jo reikalavimas turi būti tenkintas teismo sprendimu, o ne remiantis nustatytu kompensavimo mechanizmu. Jo nuomone, priimtas įstatymas neužkerta galimybės teismine tvarka ginčyti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies.

Atsakovė VMI, atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą jį prašė nagrinėti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2011-03-15 bendra neišmokėta darbo užmokesčio dalis 6 905,92 Eur (23 844,75 Lt). Nurodė, kad vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir neturėjo pagrindo pareiškėjui prašomą priteisti nepriemoką. Kol nėra nustatytos kompensavimo tvarkos, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Ginčijamas raštas yra teisėtas, priimtas vadovaujantis galiojusiais teisės aktais. Minėtas raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl ši bylos dalis turi būti nutraukiama kaip nenagrinėtina teismų administracinio proceso tvarka (b. l. 12–15).

Atsakovei apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Atsiliepime nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant.

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2007-01-02 perkeltas į aukštesnes pareigas ir suteikta kvalifikacinė klasė, t. y. į VMI Bendrųjų reikalų departamento A lygio 16 kategorijos direktoriaus pavaduotojo  pareigas, suteikiant antrą kvalifikacinę klasę (b. l. 21), nuo 2008-01-14 –  suteikta pirma kvalifikacinė klasė (b. l. 22).

Pareiškėjas VMI viršininko 2010-11-15 įsakymu Nr. P-825 atleistas iš užimamų pareigų, perkeliant atleidimo datą į 2011-03-15 ir nurodė pareiškėjui išmokėti 4 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei kompensaciją už 7,47 kalendorinių dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų (b. l. 24).

Pareiškėjas yra karjeros  valstybės tarnautojas. 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir atsakovės pažyma, iš kurios matyti, kad pareiškėjui buvo nesimokėta – 6 905,92 Eur (23 844,75 Lt; b. l. 18–19).

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).

Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad VMI, vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis, turi pareigą kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Taigi, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Konstatuotina, kad nėra pagrindo taikyto pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš VMI.  Tokia pozicija atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-30-520/2016; 2016-02-15 sprendimai administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo. Pareiškėjo teiginiai, kad jis įgijo teisę prisiteisti darbo užmokestį teismo tvarka atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas.

Be to, pareiškėjas prašo panaikinti ir VMI 2014-01-02 raštą Nr. (1.13-31-4)-R-14 (b. l. 5), kuriuo jam VMI atsakė į 2013-12-06 prašymą suteikti informaciją bei išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (b. l. 6–7).

VMI ginčijamu raštu ne tik pareiškėjui suteikė prašomą informaciją, bet ir atsisakė tenkinti jo prašymą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Toks atsisakymas pareiškėjui sukelia neigiamas teisines pasekmes ir gali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Teismas, patikrinęs VMI 2014-01-02 raštą, konstatuoja, kad VMI vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir pateikė argumentuotą bei teisės aktų nuostatomis pagrįstą atsakymą į pareiškėjo prašymą. Atsakymas atitinka pareiškėjo prašymo turinį.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas panaikinti VMI 2014-01-02 raštą Nr. (1.13-31-4)-R-14 atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Pareiškėjo H. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėja                                                                                          Jolanta Malijauskienė


Paminėta tekste:
  • A-30-520/2016
  • A-668-602/2016
  • A-669-602/2016