LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2165-619/2017 pagal ieškovo V. A. L. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. A. L. patikslinu ieškiniu iš atsakovės Lietuvos Respublikos prašė priteisti 58 350,37 Eur turtinės ir 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (27 veikos), 182 straipsnio 3 dalį (2 veikos), 221 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 1 bei 4 dalis ir jam neteisėtai buvo paskirta subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas, paliekant galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžio dalį, pagal kurią jis pripažintas kaltu ir nuteistas tik pagal BK 221 straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta 40 parų arešto. Ieškovo teigimu, jis nuo 2011 m. spalio 27 d. dėl neteisėtų atsakovų veiksmų buvo sulaikytas ir kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, kurios žemina žmogaus orumą Lukiškių bei Šiaulių TI kalėjimuose, Tauragės, Vilniaus, Klaipėdos areštinėse, dėl ko jis susirgo depresija, cukriniu diabetu, hipertonine liga, pablogėjo regėjimas, kas sąlygojo materialinę ir moralinę žalą.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-10-2-00677-2010-7 medžiagos teismas nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00677-10 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad ieškovas, siūlydamas gerą darbą ir uždarbį Suomijoje, už jo suteiktas paslaugas, garantuojančias tokį uždarbį ir darbo sąlygas, paėmęs pinigus iš A. A., T. S., P. R., D. K. šių paslaugų nesuteikė. Prašymas atlikti ikiteisminį tyrimą dėl galimo sukčiavimo buvo pradėtas pagal nukentėjusių G. A., T. S., P. R., D. K. prašymus. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą.
5. Atsižvelgdamas į tai, kad nutartys skirti įtariamajam suėmimą grindžiamos aplinkybe, jog įtariamasis yra įtariamas 29 nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymu, už kurių padarymą gresia reali laisvės atėmimo bausmė, ne mažos turtinės pretenzijos, kurių siekdamas išvengti įtariamasis gali bėgti nuo tardymo pareigūnų, prokuroro ar teismo, be to, nutartys motyvuotos ir tuo, kad įtariamojo nesaisto jokie socialiniai ryšiai, jis nedirba, darbo biržoje neregistruotas, neturi legalių pragyvenimui pajamų, yra išsituokęs, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, slapstėsi, buvo sulaikytas Vokietijoje, kas patvirtina, kad įtariamasis turi ryšių užsienyje, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teisėtai ieškovo atžvilgiu buvo taikyta kardomoji priemonė - suėmimas.
6. Spręsdamas dėl kardomosios priemonės – suėmimo, taikymo pagrįstumo, teismas taip pat įvertino ir tai, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebuvo galima pasiekti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 119 straipsnyje numatytų tikslų, tai, kad ieškovas ne kartą apeliaciniais skundais skundė nutartis dėl jo suėmimo ir tokie skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti, bei tai, kad kituose teismuose taip pat nagrinėjamos baudžiamosios bylos dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo.
7. Pasisakydamas dėl išteisinamojo nuosprendžio ieškovo atžvilgiu priėmimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia, jog tyrimo metu visi ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo atlikti veiksmai buvo neteisėti. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, teismo nuomone, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju teismų procesiniai sprendimai iš dalies buvo panaikinti dėl teismo atliktų procesinių pažeidimų, susijusių su bylos įrodymų visumos vertinimu ir baudžiamosios teisės normos taikymu priimant teismo nuosprendį, į tai, kad kasacinio teismo praktika dėl BK 182 straipsnio taikymo buvo nevienareikšmė ir kito, bei į tai, kad pagal BK 221 straipsnio 1 dalį ieškovas vis dėlto buvo pripažintas kaltu, teismas sprendė, jog, teismams skirtingai vertinant bylos įrodymų visumą bei teisės normos taikymą, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad buvo padaryta grubi teisės klaida, todėl pagal pateiktus įrodymus bei aplinkybes nėra pagrindo civilinės atsakomybės taikymo prasme pareigūnų atliktus veiksmus pripažinti neteisėtais.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Ieškovas V. A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendis buvo pakeistas, t. y. buvo panaikinta nuosprendžio dalis dėl V. A. L. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalis ir šioje dalyje buvo priimtas naujas nuosprendis – V. A. L. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti sukčiavimo požymių; Suvaržymai ir baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas būtent inkriminuojant BK 182 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Nesant baudžiamosios veikos požymių, toks baudžiamasis persekiojimas negali būti pradėtas, o tuo atveju, jeigu buvo pradėtas, turėjo būti nutrauktas. Daugelis įmonių nevykdo savo įsipareigojimų klientams, bet tai negali būti pagrindas taikyti kardomąsias priemones ir pradėti baudžiamasis bylas. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo ieškovo veikos kvalifikuotos kaip nusikalstamos veikos, nors tai buvo tik civilinis ginčas.
2. Prieš sulaikymą ieškovas dirbo pagal darbo sutartį Vokietijoje slaugos gydytoju Ingolštadto miesto slaugos namuose ir gaudavo apie 3 550 Eur mėnesinį atlyginimą. Dėl pagrįsto ir neteisėto suėmimo jis neteko galimybės dirbti, pablogėjo jo sveikata, nuo jo nusisuko draugai ir artimieji, juo imta nebepasitikėti, pablogėjo jo reputacija, buvo patirti didžiuliai dvasiniai išgyvenimai, dėl patirto streso dėl sūnaus sulaikymo ir įkalinimo insultu susirgo ieškovo motina. Dėl valstybės institucijų veiksmų ieškovas patyrė žymias netektis, kurias kompensuotų 58 350,37 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

9. Ieškovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pateikia šiuos esminius argumentus:
1. Remiantis teismų praktika, išteisinamasis nuosprendis ar baudžiamosios bylos nutraukimas pats savaime nepreziumuoja baudžiamojo proceso neteisėtumo ir nepagrįstumo, todėl vien tai, kad pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis ieškovas buvo išteisintas, nėra pagrindo konstatuoti, jog jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai. Procesinis veiksmas, kuris buvo atliktas nepažeidžiant nustatytų taisyklių, negali būti laikomas pažeidžiančiu asmens teises ar laisves. Apeliantas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kokie konkretūs baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai buvo padaryti.
2. Kardomosios prievartos priemonės apeliantui buvo paskirtos siekiant užtikrinti asmens dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą ir nuosprendžio vykdymą taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Visi procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamų institucijų procesiniais pažeidimais, kurie, juos peržiūrint instancine tvarka, nebuvo panaikinti. Įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas neįrodė neteisėtų pareigūnų veiksmų.
10. Ieškovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė, kad, sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą, buvo pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog apeliantas galėjo įvykdyti jam inkriminuojamas veikas. Ikiteisminio tyrimo metu nėra sprendžiamas kaltės klausimas, tai sprendžia teismas, kuris nagrinėja baudžiamąją bylą. Apkaltinamojo nuosprendžio dalyje pakeitimas ir panaikinimas negali savaime reikšti, kad apelianto atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai. Apeliantas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu nebuvo visiškai išteisintas dėl jam pareikštų kaltinimų, nuosprendžio dalis dėl BK 221 straipsnio 1 dalies buvo palikta nepakeista, todėl negalima daryti išvados, kad apelianto atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.
2. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jam padarytą žalą, be to, apeliantas nutyli, kad kitoje baudžiamojoje byloje jis buvo nuteistas už kitą nusikalstamą veiką pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Jeigu apelianto reputacija ir pablogėjo bei pasikeitė jo santykiai su aplinkiniais, sumažėjo bendravimo galimybės, jis patyrė gėdą bei neigiamus išgyvenimus, tai iš esmės galėjo atsirasti dėl baudžiamosios bylose, kurioje jis įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir privalėjo atlikti laisvės atėmimo bausmę, be to, ir dėl šios baudžiamosios bylos dalies, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 221 straipsnį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, taikymo sąlygų

12. Nagrinėjamu atveju apeliantas ieškinį Lietuvos Respublikos valstybei reiškia CK 6.272 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, numatančiu civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtus veiksmus.
13. Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje.
14. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardytas baigtinis sąrašas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmų baudžiamajame procese, kurie gali būti pripažinti neteisėtais ir už kuriuos atsako valstybė, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.
15. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas.
16. Spręsdami tokio pobūdžio ieškinius teismai, vadovaudamiesi CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, t. y. atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016).
17. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Dėl to faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (CPK 176 str. 1 d., 185 str. 1 d.). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).

Dėl prievartos priemonių taikymo ieškovui neteisėtumo/teisėtumo

18. Apeliantas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš esmės grindžia aplinkybėmis dėl jo neteisėto sulaikymo, suėmimo, neteisėto nuosprendžio priėmimo bei fakto, jog jo atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis dėl veikų, kurių atžvilgiu jam buvo pareikštas kaltinimas.
19. Kaip jau buvo minėta, viena iš būtinų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį yra neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai (ar neveikimas).
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui (vien tik) baudžiamojo proceso požiūriu. Neteisėtais veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 str.), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.1 d.). Kita vertus, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka.
21. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą.
22. Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos Nr. 1-10-2-00677-2010-7 medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje 2010 m. rugsėjo 22 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00677-10 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, dėl to, kad ieškovas V. A. L., siūlydamas gerą darbą ir uždarbį Suomijoje, už jo suteiktas paslaugas, garantuojančias tokį uždarbį ir darbo sąlygas, paėmęs pinigus iš G. A., T. S., P. R., D. K., J. D., K. R.. G. M., E. Č., L. B., B. R. ir kitų asmenų, šių paslaugų nesuteikė. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. kovo 3 d. nutarimu ieškovas V. A. L. pripažintas įtariamuoju, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, įtariamajam skirta kardomoji priemonė – periodiškas registravimasis policijos įstaigoje (b. b. t. 4, b. l. 16–17). Kadangi įtariamojo V. A. L. buvimo vieta nebuvo žinoma, tą pačią dieną buvo priimtas nutarimas paskelbti įtariamojo V. A. L. paiešką (b. b. t. 4, b. l. 18–20). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi įtariamajam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (b. b. t. 4, b. b. 138–139). 2011 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išdavė V. A. L. Europos arešto orderį (b. b. t. 4, b. l. 39–43). Naumburgo (Naumurg) generalinės prokuratūros 2011 m. gruodžio 8 d. pažymėjimas patvirtina, kad V. A. L. buvo sulaikytas Vokietijoje ir išduotas Lietuvos Respublikai (b. b. t. 4, b. l. 126–127). 2011 m. gruodžio 16 d. 12.00 val. ieškovas buvo perduotas Lietuvos institucijoms (b. b. t. 4, b. l. 132–133). 2011 m. gruodžio 21 d. išduotas dar vienas Europos arešto orderis Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutarties pagrindu (b. b. t. 4, b. l. 152–170).
23. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 18 d. nutartimi nustatytas vieno mėnesio kardomosios priemonės – suėmimo, terminas, t. y. iki 2012 m. sausio 18 d. (b. b. t. 4, b. l. 94–96), kuris vėliau buvo pratęstas iki 2012 m. birželio 27 d. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas dviem mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2012 m. birželio 27 d. (b. b. t. 5, b. l. 114-118). Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartimi V. A. L. skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 26 d. nutarties pakeitimo į švelnesnę kardomąją priemonę (dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje) atmestas. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. pranešimu apie įtarimą V. A. L. pranešta apie nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje, 221 straipsnio 1 dalyje padarymą (b. b. t. 5, b. l. 87-95). 2012 m. birželio 22 d. nutartimi leistas įtariamojo V. A. L. baudžiamasis persekiojimas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 221 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios jis nebuvo perduotas pagal Europos arešto orderį (b. b. t. 5, b. l. 101–102). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, V. A. L. pripažintas kaltinamuoju, kuriam skirta kardomoji priemonė – suėmimas, iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Vilniau miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi suėmimo terminas kaltinamajam V. A. L. pratęstas dviem mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas dviem mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2012 m. spalio 27 d. (b. b. t. 1, b. l. 46–56). Minėta nutartis buvo apskųsta apeliacine tvarka ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi palikta nepakeista (b. b. t. 8, b. l. 63–72).
24. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu V. A. L. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalis bei 221 straipsnio 1 dalį, t. y. už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ir nepateikė deklaracijos. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi nuteistojo V. A. L. apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio atmestas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartimi buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi nuteistajam V. A. L. skirta kardomoji priemonė – suėmimas, panaikinta. Nutartyje konstatuota, kad V. A. L. yra nuteistas Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 19 d., realia 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl nebėra suėmimo taikymo pagrindų. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendis buvo pakeistas, t. y. buvo panaikinta nuosprendžio dalis dėl ieškovo V. A. L. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalis ir šioje dalyje buvo priimtas naujas nuosprendis – V. A. L. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo apgaule užvaldant nukentėjusiųjų turtą) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti sukčiavimo požymių; V. A. L. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (dėl sukčiavimo apgaule užvaldant L. B., B. R. turtą) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio baudžiamojo nusižengimo požymių; nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 221 straipsnio 1 dalį Vilniaus apygardos teismas paskyrė 40 parų arešto. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką buvo įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, t. y. nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d., ir laikyta, kad nuteistasis yra atlikęs šiuo nuosprendžiu paskirtą 40 parų arešto bausmę.
25. Neteisėti pareigūnų veiksmai gali būti ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 str.), tačiau pažymėtina tai, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 str.).
26. Nagrinėjamos bylos kontekste, vertinant pagrįsto įtarimo kaip būtinosios sulaikymo ir suėmimo teisėtumo sąlygos buvimą, akcentuotina ir tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką tokį įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014; EŽTT 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Talat Tepe prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96, § 58–59; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas byloje oni Kostadinov prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10, § 75–80).
27. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju pranešimuose apie įtarimą išdėstytos faktinės aplinkybės apie ieškovo galimai atliktą nusikalstamą veiką bei nukentėjusių patirtą žalą ir baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo institucijos turėjo faktinį ir teisinį pagrindą suformuluoti įtarimus ir esamoje situacijoje įtarti ieškovą padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus (BK 182 str. 1 ir 3 dalys, 221 str. 1 d.) bei pradėti baudžiamąjį persekiojimą ir imtis procesinių prievartos priemonių ieškovo atžvilgiu (CPK 177, 185 str.). Aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatytomis priemonėmis.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovo atžvilgiu kartą buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris, net ir patikrinus jo teisėtumą apeliacine tvarka, buvo paliktas nepakeistas, papildomai patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir tęsiamas esant realiam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Kadangi baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, tai, kad galiausiai procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).
29. Nustačius, kad asmens baudžiamasis persekiojimas pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė nusikaltimą ir kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu nebuvo aplinkybių, nurodytų BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje, spręstina, ar teisėtai taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės, ar jų skyrimas atitiko bendrąsias šių priemonių skyrimo nuostatas.
30. Apeliantas akcentuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendis buvo pakeistas, t. y. buvo panaikinta nuosprendžio dalis dėl ieškovo V. A. L. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalis ir šioje dalyje buvo priimtas naujas nuosprendis – V. A. L. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti sukčiavimo požymių; V. A. L. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl tai, apelianto teigimu, patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas BK 182 straipsnio pagrindu buvo pradėtas ir tęsiamas neteisėtai, be to, nepagrįstai buvo taikytos kardomosios priemonės, kurios iš esmės būtų skyrusiosios nuo tų kardomųjų priemonių, jei baudžiamoji byla būtų pradėta pagal BK 221 straipsnyje numatytas veikas, kurios yra prilyginamos baudžiamajam nusižengimui. Teisėjų kolegija tokiems argumentams nepritaria.
31. Pagal BPK 122 straipsnio (suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos) 1 dalį suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis: 1) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; 2) trukdys procesui; 3) darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskiriamas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes.
32. Dėl kardomosios priemonės – suėmimo, teisėtumo vertinimo Lietuvos Aukščiausiasis teismas detaliai yra pasisakęs 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016, kurioje, inter alia, nurodyta, kad:
1. pagrįsto įtarimo, jog sulaikytas asmuo padarė nusikaltimą, buvimas yra būtina, tačiau nepakankama besitęsiančio suėmimo teisėtumo sąlyga; besitęsiančiam suėmimui pateisinti teismai turi pateikti kitus reikšmingus ir pakankamus pagrindus (pvz., EŽTT 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 17095/02), § 80; Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką § 102);
2. pagal nuoseklią EŽTT praktiką gresiančios bausmės griežtumas yra svarbus elementas vertinant pabėgimo ar naujų nusikaltimų darymo pavojų, tačiau kaltinimų sunkumas savaime negali pateisinti ilgesnių suėmimo laikotarpių, be to, suėmimo tęsimas negali būti naudojamas užbėgant už akių gresiančiai laisvės atėmimo bausmei (Didžiosios kolegijos 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Idalov prieš Rusiją (peticijos Nr. 5826/03), § 145);
3. skiriant suėmimą, reikia atkreipti dėmesį į asmens charakterį, moralę, turimą turtą, ryšius su valstybe, kurioje jis persekiojamas baudžiamąja tvarka, ir jo tarptautinius kontaktus (2005 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Becciev prieš Moldovą (peticijos Nr. 9190/03); 1993 m. sausio 26 d. sprendimas byloje W. prieš Šveicariją (peticijos Nr. 14379/88), § 33);
4. vertinant suėmimo būtinumą, atsižvelgiant į naujų nusikaltimų padarymo pavojų, pradinis elementas gali būti ir kaltinimų sunkumas, tačiau toks pavojus turi būti tikėtinas, o suėmimas – reikalingas siekiant jo išvengti atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač įtariamojo (kaltinamojo) elgesį praeityje ir jo asmenybę (pvz., 2007 m. balandžio 12 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Morkūnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 29798/02).
33. Nagrinėjamu atveju teismų nutartys dėl suėmimo skyrimo ir jo pratęsimo įtariamajam V. A. L. šiuo atveju buvo grindžiamos aplinkybe, kad įtariamasis įtariamas padaręs 29 nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, epizodus, už kurių padarymą gresia reali laisvės atėmimo bausmė, be to, ne mažos turtinės pretenzijos, kurių siekdamas išvengti pastarasis gali bėgti nuo tardymo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir nebus įmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Be to, nutartyse akcentuojama ir tai, kad įtariamasis nėra saistomas jokiais socialiniais ryšiais, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, neturi legalių pragyvenimui pajamų, yra išsituokęs, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, slapstėsi, buvo sulaikytas Vokietijoje, kaltinamojo atžvilgiu kitose teismuose nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kuriose jis yra kaltinamas padaręs analogiškas nusikalstamas veikas.
34. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-684/2017 ).

35. Tai, ar kaltinamojo (įtariamojo) laikymas suimto yra pagrįstas, turi būti įvertinama vadovaujantis kiekvienos bylos faktais ir atsižvelgiant į jos ypatumus (Zherebin prieš Rusiją, § 51; Balčiūnas prieš Lietuvą, § 77; 2000 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Jėčius prieš Lietuvą (peticijos Nr.34578/97), § 93).
36. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad teismų nutartys, kuriomis ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir vėliau šios kardomosios priemonės galiojimo terminas pratęsiamas, įvertinus tai, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebuvo galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, buvo priimtos pagrįstai ir yra tinkamai motyvuotos.
37. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nukentėjusiųjų G. A., T. S., P. R. ir D. K. 2010 m. rugsėjo 13 d. prašymą (b. b. t. 1, b. l. 58-59). Apeliantas buvo įtariamas tuo, kad jis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2010 m. rugpjūčio 28 d. sudarydamas neegzistuojančios įmonės „A. V. L. IĮ“ (įmonės kodas 121-261-332-1957) vardu dėl konsultacijų ir paslaugų suteikimo įdarbinti Suomijoje, savo naudai už neva suteiktas paslaugas įgijo nukentėjusiųjų svetimą turtą (pinigus), tačiau žadėtų paslaugų nesuteikė, teikė klaidingas konsultacijas, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiesiems turtinę žalą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiųjų skaičius ženkliai padidėjo. Taigi apeliantas buvo įtariamas 27 nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje (už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą), už kurių padarymą baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, ir 2 nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 3 dalyje (už tai, kad apgaule įgijo ne didelės vertės svetimą turtą), atlikimu. Ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad įtariamasis gali būti padaręs ir kitas nusikalstamas veikas, 2012 m. birželio 22 d. nutartimi leistas įtariamojo V. A. L. baudžiamasis persekiojimas ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 221 straipsnio 1 dalyje, už kurios padarymą taip pat numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų (b. b. t. 5, b. l. 101-102). Be to, įtariamojo atžvilgiu buvo reiškiamos ir nemažos turtinės pretenzijos. Įvertinę kaltinimų pobūdį ir gresiančios bausmės griežtumą, teisėjų kolegijos vertinimu, teismai pagrįstai darė išvadą, kad, siekdamas išvengti laisvės atėmimo bausmės atlikimo ir turtinių pretenzijų atlyginimo, apeliantas gali bėgti nuo tardymo pareigūnų, prokuroro ar teismo.
38. Kaip jau ir buvo minėta, sprendžiant dėl konkrečios kardomosios priemonės skyrimo teisėtumo, įvertintinos ir įtariamojo/kaltinamojo charakterio, moralės bei kitos savybės, ryšiai su valstybe ir tarptautiniai kontaktai.
39. Nagrinėjamu atveju kaltinamasis iki sulaikymo nedirbo, neturėjo pastovių legalių pajamų, nebuvo registruotas darbo biržoje, buvo išsituokęs, kas suponuoja išvadą, kad kaltinamasis nebuvo susaistytas tvirtais socialiniais ryšiais su Lietuva. Šią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, kad kaltinamasis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, nebuvo ir duomenų, kad jis būtų deklaravęs savo išvykimą į užsienio valstybę. Kaltinamasis buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo, todėl 2011 m. kovo 3 d. nutarimu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą paskelbti įtariamojo V. A. L. paiešką (b. b. t. 4, b. l. 18–20). Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad kaltinamasis slapstėsi Vokietijoje, jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2011 m. rugsėjo 26 d. išdavė Europos arešto orderį (b. b. t. 4, b. l. 39–43), 2011 m. gruodžio 21 d. buvo išduotas dar vienas Europos arešto orderis Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutarties pagrindu (b. b. t. 4, b. l. 152–170). Naumburgo (Naumurg) generalinės prokuratūros 2011 m. gruodžio 8 d. pažymėjimas patvirtina, kad V. A. L. buvo sulaikytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir 2011 m. gruodžio 16 d. 20.05 val. etapuotas į Lietuvos Respubliką (b. b. t. 4, b. l. 126–127). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šios aplinkybės taip pat pagrįstai leido manyti, kad, netaikius kardomosios priemonės – suėmimo, įtariamasis/kaltinamasis slapstydamasis galėjo trukdyti procesui, kas būtų neleidę įgyvendinti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų.
40. Maža to, apelianto atžvilgiu Tauragės rajono apylinkės teisme ir Klaipėdos miesto teisme buvo nagrinėjamos baudžiamosios bylos dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo, kas, teisėjų kolegijos nuomone, teismams leido pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti ir jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje (27 epizodai), 3 dalyje (2 epizodai) ir 221 straipsnio 1 dalyje, ir kad jis gali bėgti nuo teismo bei daryti naujas tokio pobūdžio nusikalstamas veikas.
41. Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu, priimtu kitoje ieškovo atžvilgiu iškeltoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-377/2012, apeliantas buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, bei, subendrinus bausmes, nuteistas 5 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2011 m. spalio 27 d. (c. b. t. 2, 43–70), Klaipėdos apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 201 straipsnio 1 dalyje, bei, subendrinus bausmes, nuteistas 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kas vėlgi neleidžia abejoti teismų, priėmusių nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo, taikymo ir jos pratęsimo, teisumu. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 19 d., o Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis – 2012 m. spalio 3 d. (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 str. 3 d.)).
42. Nagrinėjamo klausimo kontekste įvertintina ir tai, jog aplinkybė, kad skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjusio tų veiksmų teisėtumą, nors tai pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ir neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka, tačiau šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė tik papildomai patvirtina skundžiamų veiksmų teisėtumą.
43. Apelianto sulaikymas ir suėmimas bei kiti procesiniai veiksmai buvo atlikti pagal BPK įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, šie procesiniai veiksmai buvo grindžiami atitinkamų institucijų procesiniais sprendimais. Kardomosios priemonės, kurios buvo paskirtos apeliantui, buvo paskirtos siekiant užtikrinti jo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą bei nuosprendžio vykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.
44. Šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, vertinant ieškovo pabėgimo ar naujų nusikaltimų darymo pavojų, sudarė pakankamą pagrindą išvadai dėl būtinybės taikyti kardomąją priemonę – suėmimą.
45. Nors apeliantas neteisėtais veiksmais įvardijo ir jo nuteisimą, tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu dėl veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse, padarymu, nebuvo įsiteisėjęs, nes apeliacinės instancijos teismo iš dalies buvo panaikintas ir ieškovui paskirta laisvės atėmimo bausmė taip ir nebuvo vykdoma.
46. Pastebėtina ir tai, kad ieškovas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu nebuvo pilnai išteisintas dėl visų jam pareikštų kaltinimų. Nuosprendžio dalis, kuria apeliantas pripažintas kaltas dėl BK 221 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, buvo palikta nepakeista.
47. Vien tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu tenkino nuteistojo V. A. L. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendį pakeitė, t. y. panaikino nuosprendžio dalį dėl apelianto nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalis ir šioje dalyje priėmė naują nuosprendį – V. A. L. pagal BK 182 straipsnio 1 ir 3 dalis išteisino, o nukentėjusiųjų civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus, įvertinus tai, kad kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino dėl nepilno teismų atliko inkriminuojamų veikų visapusiško baudžiamojo teisinio vertinimo bei baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo, savaime negali reikšti, kad buvo padaryta esminė klaida, turėjusi įtakos ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarties turinio, teismų praktika dėl BK 182 straipsnio taikymo buvo nevienareikšmiška, todėl teismams skirtingai vertinant bylos įrodymų visumą bei teisės normų taikymo klausimą, negalima spręsti, jog buvo padaryta grubi teisės klaida.
48. Ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka.
49. Atsižvelgdama į tai, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti būtinos visos trys anksčiau šioje nutartyje minėtos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika), teisėjų kolegija dėl kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kaip neturinčių teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

50. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).
52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad ieškovui bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos, o atsakovės atstovės apie patirtas bylinėjimosi išlaidas jokių įrodymų teismui nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                 Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                                Romualda Janovičienė

                                                                                                                                            Alvydas Poškus