Baudžiamoji byla Nr. 1A-98-768/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20749-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo ir kolegijos pirmininko Donato Jatužio, teisėjų Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,

sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

dalyvaujant prokurorei Justinai Vingilytei,

nuteistajam S. P., jo gynėjui advokatui Arvydui Peneliui ir advokato padėjėjui Ryčiui Kazilevičiui,

nukentėjusiajam J. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. laisvės apribojimo bausme 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Taip pat S. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – laisvės apribojimo laikotarpiu dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, išaiškinant, kad baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 str.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš S. P. nukentėjusiajam J. P. priteista 300 Eur turėtų atstovavimo išlaidų.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

S. P. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. balandžio 11 d., apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini), privačioje fermų teritorijoje, smurtavo prieš savo tėvą J. P., t.y. ginčo metu, pripuolęs prie tėvo, sėdėjusio automobilyje, sudavė jam kumščiu tris kartus į veidą ir du kartus į kairę ranką, taip padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus ir minkštųjų audinių sumušimą kairio skruosto srityje – nežymų sveikatos sutrikdymą, po to suėmęs tėvui už treningo atlapų, bandė jį ištraukti iš automobilio ir taip suplėšė nukentėjusiojo treningą.

Apeliaciniu skundu S. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nenurodė jo (nuteistojo) kaltės formos – tyčios ir kaltės klausimo nuosprendyje atskirai neanalizavo. Teismas ginčijamu nuosprendžiu neatskleidė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos (BK 140 str. 2 d.) sudėties ir byloje surinktus įrodymus vertino konstatuodamas tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo metu jis, pripuolęs prie tėvo, sėdėjusio automobilyje, sudavė jam smūgius į veidą bei ranką, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktines aplinkybes, kad ginčo tarp jo ir J. P. visiškai nebuvo. Byloje apklausti 2015-04-11 įvykio vietoje dirbę liudininkai V. K. ir G. A. patvirtino, kad minėtą dieną konflikto tarp jo ir J. P. nebuvo, nes konfliktas vyko tarp jo ir jo darbus trukdžiusios O. P.. Byloje apklausti liudininkai V. K. ir G. A. patvirtino, kad J. P. viso 2015-04-11 įvykio metu sėdėjo savo automobilyje, iš jo išlipęs nebuvo ir nesistengė trukdyti trąšų perpumpavimo į talpyklas darbų. Šios aplinkybės patvirtina, kad J. P. įvykio metu savo elgesiu nesukėlė paskatos net pagalvoti apie galimus smurtinius veiksmus prieš jį. Pirmos instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu neanalizavo ir neatskleidė dėl kokių priežasčių J. P. patyrė sužalojimus, nenurodė kokios byloje nustatytos aplinkybės galėjo sukelti konfliktą tarp jo ir nukentėjusiojo J. P., kurio metu jis (nuteistasis) neva atliko smurtinius veiksmus prieš J. P.. Taip pat teismas nesiaiškino ir skundžiamu nuosprendžiu neatskleidė kokių tikslų jis siekė smurtaudamas J. P. atžvilgiu ir ar šie tikslai buvo pasiekti. Kadangi asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas (BK 2 str. 3 d.), o baudžiamojoje byloje kaltė turi būti įrodyta (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 299 str. 2 d.), todėl jo (nuteistojo) kaltė negali būti preziumuojama kaip tariamo konflikto tarp jo ir J. P. ir smurto prielaida. Nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis dėl kaltės. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Vertinant byloje surinktus įrodymus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas, 2016-02-02 priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tariamo konflikto prielaida, neatskleidė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., sudėties subjektyviosios pusės požymio – kaltės, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, pažeidė BPK 20 str. 1 d., 3 d., 5 d., BPK 241 str. 2 d., BPK 301 str. 1 d. nuostatas ir neatskleidęs bylos esmės priėmė nepagrįstą, neteisėtą, todėl naikintiną nuosprendį. Nors pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje skundžiamo nuosprendžio dalyje nurodė, jog iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai iš esmės sutampa su nukentėjusiojo J. P. ir liudytojos O. P. nurodytomis aplinkybėmis dėl sužalojimo atsiradimo aplinkybių, pobūdžio ir mechanizmo, tačiau teismo medicinos ekspertai netiria įvykio aplinkybių ir 2015-04-13 Specialisto išvadoje Nr.G469/15(05) pateikiama tik prielaida, kad sužalojimai galėjo būti padaryti aplinkybėse nurodytu laiku. Kadangi prielaida nėra įrodymas, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu Specialisto išvados Nr.G469/15(05) duomenis apie J. P. sužalojimus nepagrįstai prilygino ir pripažino sutampančiais (patvirtinančiais) su konflikto, įvykusio tarp jo (nuteistojo) ir J. P., bei sužalojimų atsiradimo aplinkybėmis. Apylinkės teismas nepagrįstai nevertino J. P. parodymų nenuoseklumo bylos nagrinėjimo metu ir nukentėjusiojo parodymų prieštaringumo visų įvykusių apklausų metu. J. P. painiojasi nurodydamas įvykių eigą, nes 2015-04-11 pareiškime ir tos pačios dienos apklausoje jis tvirtina, kad jis (nuteistasis), pripuolęs prie automobilio, pirma norėjo nukentėjusįjį ištraukti iš automobilio, o nepavykus, neva sudavė J. P. smūgius. Tačiau 2015-04-20 apklausoje J. P. nurodo priešingai ir tvirtina, kad jis (nuteistasis) pirma sudavė smūgius, o tik po to bandė ištraukti iš automobilio ir suplėšė drabužius. Bylos nagrinėjimo metu teismui pateikė spalvotas įvykio vietos fotonuotraukas, kuriose matyti automobilyje sėdintis J. P. prie praviro automobilio lango ir rankoje laikantis dideles metalui kirpti žirkles. J. P. parodymų nenuoseklumą atsakant į teismo užduodamus klausimus (remiantis pateiktomis fotonuotraukomis) patvirtina nukentėjusiojo parodymų, duotų bylos nagrinėjimo metu, posėdžio garso įrašas ir 2015-04-20 apklausos protokolas. 2015-04-20 apklausos protokole J. P. nurodė, kad įvykio metu išsigando jog jis (nuteistasis) gali išmušti automobilio langą ir pasiėmė į rankas „metalines reples“ (metalui kirpti žirkles) tam atvejui, jei būtų išmuštas stiklas ir reikės gintis. Bylos nagrinėjimo metu apklausiant J. P. teismas uždavė klausimą, kodėl 2015-04-20 apklausos protokole jis nurodė, kad bijojo jo (nuteistojo), kad gali išdaužti automobilio langą, o nuotraukoje matomas J. P. sėdintis prie atviro automobilio lango su metalui kirpti žirklėmis rankoje. Nuosekliai, suprantamai atsakyti į teismo klausimą bei paaiškinti šias aplinkybes J. P. teismui nesugebėjo, tačiau ėmė aiškinti, kad neva tai jis (nuteistasis) užėjo iš kitos automobilio pusės, kur langai buvo uždaryti ir neva ten kėsinosi daužti langą, neva tai jis (nuteistasis) bandė atidaryti ne vairuotojo, bet galines automobilio dureles ir pro jas ištraukti J. P.. Bylos nagrinėjimo metu apklausiant J. P. ir teismui uždavus klausimą, kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo panaudoti jo atžvilgiu ir po to patikslinus ar iš viso necenzūriniai žodžiai 2015-04-11 buvo naudoti, J. P. patvirtino, kad įvykio dieną necenzūrinių žodžių jo atžvilgiu jis (nuteistasis) nevartojo. Tokiu būdu teismo posėdžio apklausos metu J. P. paneigė savo duotus parodymus 2015-04-11 pareiškime ir tos pačios dienos apklausoje. Kadangi šiuos parodymus užfiksavo policijos tyrėjas S. K. ir tyrėja V. R., todėl iškilo pagrįsta abejonė dėl nukentėjusiojo J. P. duotų parodymų 2015-04-11 ir 2015-04-20 apklausų metu patikimumo ar gavimo teisėtumo. Prašė iškviesti bei apklausti liudininku tyrėją S. K., kad būtų išsiaiškinta, kokiomis aplinkybėmis bylos medžiagoje atsirado J. P. parodymai, kuriuos teismo posėdžio metu neigia pats nukentėjusysis. Nors pirmosios instancijos teismas tenkino šį prašymą, bet tyrėjui S. K. neatvykus į sekantį bylos nagrinėjimo posėdį, pakartotiną prašymą apklausti S. K. teismas nepagrįstai atmetė. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas nepagrįstai paliko J. P. parodymų prieštaravimų atsiradimo aplinkybes neištirtas. Apkaltinamajame nuosprendyje J. P. parodymų prieštaringumas nebuvo teismo vertinamas, netgi priešingai, J. P. parodymai skundžiamu nuosprendžiu pripažinti nuosekliais viso proceso metu. Kadangi skundžiamu 2016-02-02 nuosprendžiu J. P. parodymų prieštaravimai liko nepašalinti ir neįvertinti, bet priimtas apkaltinamasis nuosprendis, pirmosios instancijos teismas pažeidė in dubio pro reo principą, pagal kurį sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Nors teismas nustatė, kad jo (nuteistojo) ir J. P. bei O. P. santykiai konfliktiški, bet priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neįvertino, kad 2015-04-11 ir 2015-04-20 apklausų metu ir tesimo posėdyje davusi parodymus O. P. turi suinteresuotumą bylos baigtimi. O. P. parodymai laikytini neobjektyviais. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad O. P. parodymai prieštarauja paties J. P. parodymams, nes 2015-04-11 apklausos metu O. P. nurodė, kad įvykio dieną jis (nuteistasis) plūdosi necenzūriniais žodžiais, tačiau šias faktines aplinkybes paneigė pats J. P., duodamas parodymus teismo posėdžio metu. O. P. parodymai yra prieštaringi. 2015-04-11 ji nurodė, kad įvykio metu jis (nuteistasis) neva pripuolęs prie automobilio, kuriame sėdėjo J. P., atidarė duris ir bandė nukentėjusįjį ištraukti, o kadangi nepavyko, tai sudavė J. P. penkis smūgius. Tačiau 2015-04-20 apklausos metu O. P. nurodė priešingas įvykio aplinkybes ir teigė, kad įvykio metu jis (nuteistasis) priėjo prie automobilio, atidarė vairuotojo dureles, sudavė smūgius J. P. ir tik po to bandė nukentėjusįjį ištraukti iš automobilio. Teismas nepagrįstai policijos pareigūnų M. N. ir D. D. parodymus pripažino netiesioginiais įrodymais, neva patvirtinančiais J. P. parodymus apie tai, kad prieš jį buvo smurtauta, nes pirma, policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose fiksavo ir teismo posėdžio metu davė parodymus apie įvykio aplinkybes, kurias jiems nurodė tas pats informacijos šaltinis – J. P., taigi policijos pareigūnų nurodyta informacija apie tariamą smurtą yra tiek teisinga, kiek teisingi paties J. P. parodymai. Tačiau byloje yra pakankamai paties J. P. parodymų prieštaravimų, todėl gautus iš to paties informacijos šaltinio policijos pareigūnų M. N. ir D. D. parodymus laikyti netiesioginiais smurto įrodymais nėra teisinga. Antra, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad minėti policijos pareigūnai 2015-04-11 buvo iškviesti į įvykio vietą ne dėl smurto, bet pilamų trąšų, tačiau skundo dėl pilamų trąšų nei O. P., nei J. P. neparašė, nes pareigūnams pamačius J. P. skruosto įbrėžimus ir užsiminus apie galimą baudžiamąją atsakomybę, pilamos trąšos buvo pamirštos ir parašytas skundas dėl tariamo sužalojimo. J. P. sužalojimus policijos pareigūnai užfiksavo ne įvykio vietoje, bet praėjus ne mažiau kaip pusvalandžiui po to, kai J. P. su O. P. išvyko iš įvykio vietos ir atvyko į J. P. namus. Šią faktinę aplinkybę teismas turėjo įvertinti kartu su O. P. parodymais, duotais teismo posėdyje, apie tai, kad jų automobilyje visada yra metalinių žirklių, vamzdžių ir kitokių priemonių atvejui, jei reikėtų apsiginti. Šias faktines aplinkybes taip pat patvirtina J. P. ir O. P. parodymai bei fotonuotraukos, kuriose užfiksuotas J. P., sėdintis savo automobilyje prie atviro lango ir laikantis rankoje dideles metalui kirpti žirkles. Neabejotinai J. P. su O. P. ir policijos pareigūnams vykstant į J. P. namus didelės metalui kirpti žirklės buvo J. P. automobilyje, todėl mažiausiai pusvalandį važiuojant automobiliu kaimo keliu iš įvykio vietos pačiam J. P., o taip pat ir O. P. buvo reali galimybė susižaloti patiems tomis metalinėmis žirklėmis ar kitais metaliniais daiktais, kurie, remiantis O. P. parodymais, visada yra vežiojami jų automobilyje. Nors pirmosios instancijos teismo nuomone tai, kad prieš J. P. įvykio vietoje jis (nuteistasis) naudojo smurtą, patvirtina teismo posėdyje išklausytas Bendrosios pagalbos centro pateiktas įrašas apie iškvietimą į įvykį, tačiau išanalizavus įrašą yra akivaizdu, kad O. P. skundžiasi ne smurtiniais veiksmais, o neva ant jos žemės pilamomis trąšomis. Įrašas atskleidžia, kad O. P., nesulaukdama pareigūnų po pirmojo savo skambučio dėl ant jos žemės pilamų trąšų, paskambinusi į Bendrosios pagalbos centrą antrą kartą, jau praneša apie pasikėsinimą užmušti žmogų, kadangi tokiu atveju policijos pareigūnai turi reagavimo prioritetą ir greičiau išvyksta pagal iškvietimą. O. P., prisiskambinusi į Bendrosios pagalbos centrą antrą kartą, nepamiršo operatorei paminėti aštuonių teismų, apspardytos mašinos, bet kad buvo suduoti smūgiai ir kokia forma jie buvo suduoti J. P. nurodyta nebuvo. Teismas nepagrįstai pokalbio su Bendrosios pagalbos centru įrašo duomenis pripažino tiesioginiu smurto prieš J. P. įrodymu, kadangi O. P. yra suinteresuota bylos baigtimi. Taip pat pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nors liudytoja V. L. tiesiogiai įvykio nematė, bet jos apklausa teismui netiesiogiai patvirtino faktines aplinkybes, kad prieš J. P. jis (nuteistasis) naudojo smurtą. Tačiau tokios teismo išvados negalima pripažinti nei pagrįsta, nei teisinga, nes vieno liudytojo parodymai apie tai, ką jis sužinojo iš kito liudytojo, negali patvirtinti J. P. ir O. P., esančių ne tik suinteresuotais bylos baigtimi, bet ir pačiu informacijos šaltiniu kitam liudytojui (V. L.), parodymų dėl esminių bylos aplinkybių patikimumo ir jo (nuteistojo) kaltės įrodymų pakankamumo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, byloje apklausti liudytojai V. K. ir G. A. nei patvirtino, nei paneigė kaltinime nurodytų aplinkybių ir šie liudytojai iš esmės patvirtino, jog įvykio vietoje buvo konfliktas tarp S. P. ir O. P., bet jokio smurto jie nematė, nes buvo užsiėmę savais darbais. Tačiau, duodami parodymus teismo posėdžio metu V. K. ir G. A. nurodė, kad jis (nuteistasis) neturėjo net prielaidos smurtui prieš J. P., kadangi J. P. visą laiką sėdėjo savo automobilyje, darbų netrukdė, nesiginčijo ir buvo pasyvus visų įvykių stebėtojas. Taip pat nuteistasis teigia, kad toje situacijoje būtent O. P. ir nukentėjusysis J. P. sukėlė realų pavojų įvykio vietoje dirbusių žmonių gyvybei ir sveikatai bei gamtai, nes O. P. stengėsi ištraukti žarną, per kurią bėgo nuodingi chemikalai (trąšos) ir tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 str. 2 d., 148 str. 1 d. ir 187 str. 2 d., tačiau apylinkės teismas šių aplinkybių neįvertino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusysis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas S. P. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis, sutinka ne su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. P. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiojo J. P. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, liudytojų O. P., V. L., liudytojais apklaustų policijos pareigūnų M. N. ir D. D. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, kita rašytine bylos medžiaga.

Nors nuteistasis savo kaltę neigia, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad S. P. 2015 m. balandžio 11 d., apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini), privačioje fermų teritorijoje, kilusio konflikto metu pripuolęs prie tėvo J. P., sėdėjusio automobilyje, sudavė jam kumščiu tris kartus į veidą ir du kartus į kairę ranką, taip padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus ir minkštųjų audinių sumušimą kairio skruosto srityje, po to suėmęs tėvui už treningo atlapų, bandė jį ištraukti iš automobilio ir taip suplėšė nukentėjusiojo treningą. Šiais S. P. veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nukentėjusiojo J. P. ir liudytojos O. P. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jais vadovavosi, tačiau su šiais skundo argumentais nesutiktina. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytoja O. P. nuosekliai teigė, kad tarpusavio konflikto dėl trąšų pylimo į O. P. žemėje esančias talpas metu S. P., pribėgęs prie automobilio, kuriame sėdėjo J. P., sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis smūgius į kairę veido pusę ir kairę ranką. Tai, ar nukentėjusiajam pirmiausia buvo suduoti smūgiai, ar pirmiau S. P. bandė jį ištraukti iš automobilio ir suplėšė treningą, taip pat tai, ar įvykio metu buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, nėra esminės aplinkybės, kurios keltų abejonių dėl nukentėjusiojo ir liudytojos O. P. parodymų patikimumo. Patį konfliktą, jo kilimo priežastis ir eigą nukentėjusysis J. P. ir liudytoja O. P. nurodė nuosekliai ir šie parodymai iš esmės nesutampa su nuteistojo parodymais tik toje dalyje, kurioje S. P. neigia smurtavęs J. P. atžvilgiu. Apeliaciniame skunde nuteistasis kelia versiją, kad susižaloti nukentėjusysis galėjo automobilyje esančiais įrankiais jau po to, kai išvažiavo iš įvykio vietos, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Kaip matyti iš pateiktų nuotraukų, tarp kitų įrankių, nukentėjusysis turėjo ir metalines žirkles. Aukštesnysis teismas šiuos S. P. argumentus laiko tik nepagrįstomis prielaidomis ginantis nuo pareikšto kaltinimo, kadangi tokias nuteistojo nurodomas aplinkybes paneigia nukentėjusiojo ir liudytojos O. P. parodymai, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo. Aplinkybę, kad būtent S. P. sužalojo J. P. patvirtina ir byloje esantis Bendrojo pagalbos centro garso įrašas bei jo apžiūros protokolas (1 t., 154-157 b.l.), iš kurių matyti, kad antrą kartą paskambinusi pagalbos telefonu O. P. pranešė, jog sūnus muša tėvą. Tai galima suprasti iš jos operatoriai išsakytų žodžių „žmogų užmuš“, „sūnus tėvą“, „spardo ir laukia kol išlips“. Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog O. P. pagalbos telefonu antrą kartą skambino pranešdama apie smurtą tik tam, kad greičiau atvažiuotų policijos pareigūnai dėl pilamų trąšų. Tokią nuteistojo iškeltą versiją paneigia bylos įrodymai, patvirtinantys smurto panaudojimo faktą prieš nukentėjusįjį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, S. P. smurtavimo faktą prieš tėvą netiesiogiai patvirtina ir liudytojų V. L., M. N. ir D. D. parodymai, kurie sutampa tiek tarpusavyje, tiek su nukentėjusiojo ir liudytojos O. P. parodymais, pripažintais nuosekliais, todėl laikytini patikimais ir logiškais. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo ir liudytojos O. P. amžių, įvykio metu patirtą stresą, smulkūs neatitikimai jų parodymuose negali būti priežastimi juos vertinti kaip nepatikimus. Pagrindo netikėti nukentėjusiojo J. P. ir liudytojos O. P. parodymais nesuteikia ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 469/15(05), kurioje konstatuota, kad odos nubrozdinimai ir minkštųjų audinių sumušimas kairio skruosto srityje J. P. padaryti kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2015-04-11, sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trijų smūgių pasekoje (1 t., 24 b.l.). Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai nesirėmė liudytojų V. K. ir G. A. parodymais. Kaip matyti iš parodymų turinio, minėti liudytojai tik patvirtino, kad vyko konfliktas tarp O. P. ir S. P. dėl trąšų pylimo, tačiau abu tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdyje nurodė nematę, jog nuteistasis būtų mušęs savo tėvą J. P.. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad liudytojų V. K. ir G. A. parodymai nei patvirtino, nei paneigė kaltinime nurodytų aplinkybių.

Kaip nepagrįstas atmetamas ir skundo argumentas, kad nagrinėjamo incidento metu dėl agresyvių ir neteisėtų liudytojos O. P. ir nukentėjusiojo J. P. bendrų veiksmų nukentėjo pats nuteistasis. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp nuteistojo ir jo tėvų vyksta nuolatiniai nesutarimai ir jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški. Nustatyta, kad 2015-04-11 konfliktas pirmiausia įvyko tarp O. P. ir S. P., kurio metu liudytoja bandė neleisti į ant jos žemės sklypo esančias talpas, priklausančias nuteistajam, pilti trąšas. O. P. šiuo atveju turėjo teisę reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus. Šie išdėstyti faktai rodo ir dar kartą patvirtina, kad būtent nuteistasis, o ne jo tėvai elgėsi neteisėtai. Be to, jokių duomenų, kad S. P. dėl O. P., o tuo labiau dėl J. P., kuris sėdėjo automobilyje ir nebuvo iš jo išlipęs, veiksmų būtų patyręs kokios nors žalos nėra, todėl nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistasis tapo įvykusio konflikto auka.

Skunde apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jo kaltės bei nesiaiškino ir skundžiamu nuosprendžiu neatskleidė kokių tikslų jis siekė smurtaudamas J. P. atžvilgiu ir ar šie tikslai buvo pasiekti. BK 140 str. 2 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas, ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kūną siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužimu ir panašiais veiksmais. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia BK 140 str. 2 d. numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 2 d. nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 str. 2 d. nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas nenurodė nuteistojo S. P. kaltės formos – tyčios – ir jo kaltės klausimo atskirai skundžiamame nuosprendyje neanalizavo. Kaip jau minėta, bylos įrodymai patvirtina, kad fizinis nuteistojo kontaktas su nukentėjusiuoju buvo. Ir nors nuteistasis S. P. neigia tėvui sudavęs smūgius, tačiau atsiradę padariniai – specialisto išvadoje nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai – tokius nuteistojo parodymus paneigia bei patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad jam buvo suduoti ne mažiau kaip trys smūgiai į kairę veido pusę bei ne mažiau kaip du į kairę ranką. Iš to seka išvada, kad S. P. konflikto metu veikė tiesiogine tyčia, o suduotų smūgių skaičius ir kilę padariniai rodo, kad jis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jam esant žymiai jaunesniam ir fiziškai stipresniam už nukentėjusįjį dėl jo veikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai ir jų nenorėjo. Smurtavimo motyvas ir tikslas nėra šios nusikalstamos veikos sudėties dalis, todėl įrodinėjami tik tada, kai jie aprašyti BK specialios dalies straipsnio dispozicijoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. P. smurto tėvo atžvilgiu kilus jų tarpusavio konfliktui. Paprastai tokiais atvejais smurtaujantis asmuo atlikdamas smurtinio pobūdžio veiksmus išlieja savo pyktį nukentėjusiojo atžvilgiu, demonstruoja savo pranašumą, siekia įskaudinti, sužaloti, sukelti fizinį skausmą ir pan. Dažnai tokiais atvejais smurtinio pobūdžio veika padaroma spontaniškai, kilus konfliktui, todėl veikos motyvas ir tikslas nekonkretizuojami.

Aukščiau aptarti ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą išanalizuoti įrodymai, papildydami bei patvirtindami vieni kitus, sudarė nuoseklią bei logišką grandinę, kuri susiejo visus įrodymus į vieną S. P. kaltę patvirtinančią įrodymų visumą. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė, todėl nesutiktina su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 1 d., 3 d., 5 d., 241 str. 2 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas.

Apylinkės teismas, skirdamas bausmę S. P., tinkamai taikė BK 54 str. nuostatas, nurodė išsamius motyvus dėl laisvės apribojimo bausmės skyrimo, su kuo apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta ir pakankama pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

atmesti nuteistojo S. P. apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas              Donatas Jatužis

Teisėjai              Bronė Vidzėnienė

              Algirdas Gaputis