Civilinė byla Nr. e2A-232-516/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00701-2016-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.6.1.6.1; 2.6.2.2; 3.2.4.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių L. M. ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Kim Servise“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1362-661/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovams N. M., uždarajai akcinei bendrovei „Kim Servise“, individualiai įmonei „Auksinis drakonas“, A. P. L., A. B., I. B., R. A., D. A., L. M., L. M., trečiasis asmuo – N. M., dėl skolos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Medicinos bankas kreipėsi į teismą ir, patikslinusi ieškinį, prašė:

1.1.                      priteisti ieškovei solidariai iš atsakovių N. M., individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „Auksinis drakonas“ ir UAB „Kim Servise“ 700 000 Eur negrąžinto kredito;

1.2.                      iš atsakovės N. M. priteisti ieškovei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas;

1.3.                      iš atsakovių IĮ „Auksinis drakonas“, UAB „Kim Servise“ priteisti ieškovei 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas;

1.4.                      pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovės N. M. ir atsakovo A. P. L. 2010 m. rugpjūčio 16 d. sudarytą sutartinę hipoteką (hipotekos identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria atsakovė N. M. atsakovui A. P. L. įkeitė žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir N. M. skolos ieškovei išieškojimą nukreipti į pirmiau nurodytus žemės sklypą ir sodo pastatą;

1.5.                      2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P1-1072, sudarytą N. M., A. B. ir I. B., 2011 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P1-2421 bei 2011 m. liepos 18 d. susitarimą pakeisti sutartį Nr. P1-2422, sudarytus A. B., I. B., R. A., D. A. bei 2013 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P1-3233, sudarytą R. A., D. A., L. M. ir L. M., pripažinti apsimestiniais sandoriais, kuriais buvo pridengiamas atsakovės N. M. buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo atsakovėms L. M. ir L. M. sandoris;

1.6.                      pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P1-1072, 2011 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P1-2421 bei 2011 m. liepos 18 d. susitarimą pakeisti sutartį Nr. P1-2422, bei 2013 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P1-3233, kuriomis buvo perleistas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją natūra, grąžinant atsakovės N. M. nuosavybėn minėtą butą, o N. M. skolos ieškovei UAB Medicinos bankui išieškojimą nukreipti į grąžintiną butą;

1.7.                      pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovės N. M. ir L. M. 2011 m. birželio 22 d. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. P1-2119, kuria atsakovė N. M. atsakovei L. M. padovanojo garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir taikyti vienašalę restituciją – iš atsakovės L. M. ieškovei UAB Medicinos bankui priteisti 1 793 Eur;

1.8.                      priteisti ieškovei iš visų atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 6 d. kredito sutartimi Nr. LOAN_45297 suteikė trečiajam asmeniui N. M. 637 000 Eur dydžio kreditą. 2009 m. spalio 12 d. papildomu susitarimu Nr. 4 trečiasis asmuo N. M. ir ieškovė susitarė dėl papildomo 272 555 Eur dydžio kredito išdavimo, numatant galutinį kredito grąžinimo terminą 2016 m. lapkričio 16 d. 2011 m. liepos 20 d. papildomu susitarimu Nr. 7 galutinis kredito grąžinimo terminas pratęstas iki 2019 m. spalio 16 d. Už paimtą kreditą N. M. įsipareigojo mokėti kredito sutartyje numatytas palūkanas (kredito sutarties 2.2 punktas), taip pat 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtos sumos. Ieškovė pažymėjo, kad už N. M. 2007 m. rugsėjo 6 d. laidavimo sutartimi Nr. LS-F-07-65 laidavo atsakovė N. M., 2009 m. spalio 12 d. laidavimo sutartimi Nr. LOAN_45297 laidavo IĮ „Auksinis drakonas“, o 2011 m. liepos 20 d. laidavimo sutartimi Nr. LOAN_45297 laidavo UAB „Kim Servise“, kurie įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovei už N. M. savo turtu tokia pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas, jeigu N. M. neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal kredito sutartį. Suteikto kredito grąžinimas taip pat buvo užtikrintas nekilnojamojo turto, nuosavybės teise priklausančio N. M. ir N. M., hipoteka pagal 2007 m. rugsėjo 6 d. hipotekos lakštą (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) ir pagal 2007 m. lapkričio 12 d. hipotekos lakštą (identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)).

3.       Ieškovė paaiškino, kad N. M. nevykdė įsipareigojimų pagal kredito sutartį, todėl ieškovė vienašališkai nutraukė kredito sutartį 2016 m. vasario 23 d. ir pareikalavo grąžinti ieškovei visą skolą (negrąžintą kredito likutį, iki nutraukimo dienos priskaičiuotas palūkanas, delspinigius ir kitas mokėtinas sumas), tačiau N. M. skolos ieškovei negrąžino. Ieškovei 2016 m. vasario 25 d. raštu pareikalavus, prievolių už kredito gavėją neįvykdė ir atsakovai N. M., UAB „Kim Servise“, IĮ „Auksinis drakonas“. 

4.       Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė N. M. su susijusiais asmenimis sudarė turto perleidimo bei apsunkinimo sandorius: 1) 2010 m. rugpjūčio 16 d. sutartine hipoteka N. M. atsakovui A. P. L. įkeitė žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini); 2) 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P1-1072 A. B. ir I. B. perleido butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį savo ruožtu A. B. ir I. B. pardavė R. A. ir D. A. 2011 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P1-2421 ir susitarimo pakeisti sutartį Nr. P1-2422 pagrindu, o 2013 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P1-3233 pagrindu R. A. ir D. A. butą pardavė atsakovėms L. M. ir L. M.; 3) 2011 m. birželio 22 d. dovanojimo sutartimi Nr. P1-2119 atsakovė N. M. atsakovei L. M. padovanojo garažą, esantį (duomenys neskelbtini), o L. M. šį turtą perleido trečiajam asmeniui A. P. 2012 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P1-1396 pagrindu. Ieškovės įsitikinimu, 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis, 2011 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis ir susitarimas pakeisti sutartį bei 2013 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestiniai sandoriai, pridengę realiai įvykusį N. M. buto dovanojimo dukroms L. M. ir L. M. sandorį. Pripažinus nurodytus sandorius apsimestiniais, ieškovės nuomone, būtų pagrindas juos pripažinti negaliojančiais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovės teigimu, sandorių apsimestinumą patvirtina tai, kad atsakovai A. B. ir I. B. butą įsigijo ne asmeniniams poreikiams tenkinti, nes butą pardavė jau po 104 dienų nuo buto įsigijimo, be to, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, A. B. ir I. B. nebuvo atsiskaitę su atsakove N. M. iki pat buto pardavimo atsakovams D. A. ir R. A. momento, o tai patvirtina, kad A. B. ir I. B. butą įsigijo neatlygintinai, nesant tarp šalių jokio atsiskaitymo, nepaisant to, kad buto perleidimo sandoris buvo pavadintas pirkimo–pardavimo sutartimi. Ieškovė akcentavo, kad N. M. butą perleido ypatingai rizikingai, nes buto nuosavybė buvo perleista iškart, nors buto pardavimo kaina iškart sumokėta nebuvo, ji nebuvo sumokėta ir per 3 mėnesių terminą iki pat buto tolesnio pardavimo atsakovams R. A. ir D. A.. Ieškovės įsitikinimu, N. M. nebūtų taip rizikavusi, jei sandoriai būtų atlygintiniai ir jeigu būtų buvę sudaryti su nesusijusiais, ypatingą pasitikėjimą neturinčiais asmenimis. Ieškovė akcentavo ir tai, kad ginčo butas 2011 m. liepos 18 d. buvo perleistas ne kokiam nors jokiais ryšiais nesusijusiam asmeniui, bet būtent R. A., kuris yra L. M. sugyventinis. Be to, pagal Juridinių asmenų registro duomenis atsakovė L. M. yra UAB „Šaltakampis“ direktorė, o R. A. yra šios bendrovės akcininkas. Galiausiai, apsimestinumą patvirtina tai, kad ginčo dalyku tapęs butas 2013 m. rugsėjo 6 d. sutartimi parduotas L. M. ir pastarosios sesei L. M., kurios yra atsakovės N. M. dukros.

5.       Pasisakydama dėl sąlygų actio Pauliana sandorio negaliojimo pagrindui taikyti, ieškovė nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 16 d. sandorio sudarymo metu skola ieškovei buvo 996 030,51 Eur, 2011 m. balandžio 5 d. sandorio sudarymo metu – 1 031 024,57 Eur, o 2011 m. birželio 22 d. sandorio sudarymo metu – 1 051 211,11 Eur. Taigi, atsakovė N. M. ginčijamus sandorius sudarė 2010–2011 metais, kai ieškovė buvo atsakovės N. M. kreditorė. Ieškovės reikalavimo teisė į atsakovę N. M. nebuvo ir nėra ginčijama nei teismine, nei neteismine tvarka, yra galiojanti, todėl pripažintina, kad ieškovė ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo ir šiuo metu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į N. M.. Atsakovė N. M. šiuo metu nuosavybės teise turi tik ieškovei įkeistą nekilnojamąjį turtą ir atsakovui A. P. L. hipoteka apsunkintą nekilnojamąjį turtą. Ginčijami sandoriai pažeidė ieškovės teises ir sumažino galimybes susigrąžinti skolą iš laiduotojos, nes sandoriai pablogino N. M. turtinę padėtį ir apribojo ieškovės galimybes atgauti paskolintas lėšas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu UAB Medicinos banko ieškinį patenkino visiškai.

7.       Teismas nustatė, kad trečiojo asmens ir ieškovės kredito sutarčiai užtikrinti sudarytose atsakovių (laiduotojų) ir ieškovės laidavimo sutartyse suformuluota sąlyga, jog laidavimo sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikytinas – pagal ieškovės ir laiduotojų sutartis laidavimas galioja tol, kol ieškovei bus įvykdyta prievolė pagal kredito sutartį. Kadangi šiuo atveju nepasibaigęs įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį terminas, teismas nurodė nepasisakantis dėl senaties termino ieškiniui pareikšti, šio termino skaičiavimo, nes šie klausimai neturi nagrinėjamam ginčui teisinės reikšmės. Teismas nurodė, kad šioje dalyje ieškinys yra tenkinamas ir iš laiduotojų priteistina prašoma 700 000 Eur suma.

8.       Spręsdamas dėl vienų metų ieškinio senaties termino actio Pauliana institutui taikyti, teismas pažymėjo, kad nors atsakovai IĮ „Auksinis drakonas“, L. M., L. M., R. A. ir trečiasis asmuo nurodo, jog ieškinio senaties termino pradžios eiga skaičiuotina nuo 2012 m., kuomet bankas buvo įtrauktas į atsakovės N. M. ir trečiojo asmens N. M. santuokos nutraukimo bylą ir kuomet iš viešai prieinamų duomenų buvo galima matyti ginčo sandorius, teismas sutinka su ieškovės argumentu, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina – 2016 m. vasario 23 d., nes nuo šios datos bankas suprato, jog ginčo sandoriais galėjo būti pažeistos jo teisės, nes įkeisto turto nepakako įsiskolinimui padengti. Teismas konstatavo, kad ieškinį pateikus 2016 m. balandžio 4 d., laikytina, jog jis pareikštas nepraleidus CK 6.66 straipsnyje 3 dalyje nustatyto termino.

9.       Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimo teisė atsakovei N. M. kildinama iš 2007 m. rugsėjo 6 d. laidavimo sutarties ir fakto, jog pagrindinis skolininkas tinkamai neįvykdė prievolės, už kurios tinkamą įvykdymą laidavo atsakovė. Atsakovė N. M. ginčijamus sandorius sudarė 2010–2011 metais, t. y. tuo metu, kai ieškovė buvo atsakovės N. M. kreditorė. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimo teisė į atsakovę nebuvo ir nėra ginčijama nei teismine, nei neteismine tvarka, yra galiojanti, todėl pripažintina, jog ieškovė ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo ir šiuo metu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę N. M..

10.       Teismas konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina ieškovės argumentus, jog sudariusi ginčo sandorius atsakovė N. M. mainais negavo jokio vertingo turto ar piniginių lėšų, iš kurių ieškovė galėtų išieškoti atsakovės skolą. Teismas laikė pagrįstu ir įrodytu ieškovės argumentą, kad atsakovė N. M., sudarydama ginčo sandorius, pažeidė laidavimo sutarties 5.1.4 punkte prisiimtą įsipareigojimą be ieškovės rašytinio sutikimo neparduoti ar kitaip neperleisti kito asmens nuosavybėn turimo nekilnojamojo turto, neįkeisti turimo turto ir pan. Tokio rašytinio įsipareigojimo pažeidimas yra akivaizdus ieškovės teisių pažeidimas. Atsakovė ne tik, kad tokio rašytinio leidimo neprašė, bet apskritai neinformavo ieškovės apie sandorių sudarymą. Teismas pažymėjo, kad nei įstatymai, nei jokie kiti teisės aktai nenumatė pareigos atsakovams sudaryti ginčo sandorius. Tokius sprendimus priėmusi atsakovė N. M., teismo vertinimu, turėjo arba galėjo suvokti, kad ieškovė nukreips reikalavimus į atsakovės vertingą nekilnojamąjį turtą.

11.       Spręsdamas dėl atsakovų nesąžiningumo, kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygos, teismas nurodė, kad atsakovė N. M., būdama 1,1 mln. Eur viršijančios sumos skolininkė, sudarė ginčo sandorius, blogindama savo turtinę padėtį ir mažindama turimo turto masę – vertingą turtą dovanodama, sudarydama apsimestinius sandorius, neįsigydama jokio kito vertingo turto, mainais negaudama jokio kito apčiuopiamo ir lengvai išieškomo turto, nekaupdama piniginių lėšų bankų sąskaitose ir pan. Atsakovė N. M. sandorio sudarymo aplinkybių ieškovei nepaaiškino, sandorių nepateikė, o tai, teismo vertinimu, taip pat patvirtina ypatingą jos nesąžiningumą. Teismo įsitikinimu, remiantis byloje esančių įrodymų visuma galima spręsti, kad atsakovė N. M. sąmoningai vienus turtus įkeitė, kitus padovanojo ir (ar) perleido apsimestinių sandorių pagrindu (pridengiant dovanojimo sandorį) dukroms L. M., L. M. bei broliui A. P. L..

12.       Teismas pažymėjo, kad į bylą nebuvo pateikti įrodymai apie faktišką atsiskaitymą už ginčo butą nei R. A. ir D. A., nei L. M., L. M.. Teismas konstatavo, kad 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis, 2011 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartis, 2011 m. liepos 18 d. susitarimas pakeisti sutartį ir 2013 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestiniai sandoriai. Pripažinus nurodytus sandorius apsimestiniais, byloje, teismo įsitikinimu, yra pagrindas juos pripažinti negaliojančiais ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teismas pastebėjo, kad sudaryti ginčo sandoriai turi būti aiškinami ne izoliuotai, bet kartu. Šių sandorių šalys (A. B., I. B., R. A., D. A.) buvo pasirinktos dėl tamprių ir glaudžių asmeninių santykių su N. M. bei jos šeimos nariais ir padėjo pridengti faktiškai įvykusį dovanojimo N. M. dukroms sandorį. Teismo įsitikinimu, sandorio apsimestinumą patvirtina ir tai, kad A. B. ir I. B. butą įsigijo ne asmeniniams poreikiams tenkinti, nes butą pardavė jau po 104 dienų nuo buto įsigijimo. Be to, A. B. ir I. B. nebuvo atsiskaitę su N. M. iki pat buto pardavimo atsakovams D. A. ir R. A. momento, o tai patvirtina, kad A. B. ir I. B. butą įsigijo neatlygintinai, nesant tarp šalių jokio atsiskaitymo. Buto nuosavybė buvo perleista iškart, nors buto pardavimo kaina iškart sumokėta nebuvo, ji nebuvo sumokėta ir per 3 mėnesių terminą iki pat buto pardavimo atsakovams R. A. ir D. A.. Tokio rizikingo sandorio sudarymas, teismo vertinimu, patvirtina aplinkybę, kad 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ypatingo pasitikėjimo ryšiais susijusių asmenų (N. M., A. B. ir I. B.). Sandorių apsimestinumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad vėliau butas buvo perleistas ne kam nors kitam (t. y. jokiais ryšiais nesusijusiam asmeniui), bet būtent R. A.. Atsakovė L. M. yra UAB „Šaltakampis“ direktorė, o R. A. yra šios bendrovės akcininkas, taigi, teismo įsitikinimu, neabejotinai atsakovus R. A. ir L. M. sandorių sudarymo metu siejo artimi asmeniniai santykiai.

13.       Teismo įsitikinimu, bylai svarbi ir aplinkybė, kad pagal viešojoje erdvėje esančią informaciją atsakovė L. M. buvo kaltinama sukėlusi juridinio asmens tyčinį bankrotą ir vekselių klastojimu, o atsakovas R. A. kaltinamas svetimo turto iššvaistymu, sukčiavimu ir vekselių klastojimu. Šios atsakovus charakterizuojančios aplinkybės, teismo teigimu, yra gana reikšmingos, vertinant tikėtiną atsakovų bendrumą, patirtį niekinių sandorių sudaryme, bei tikėtiną šių asmenų nesąžiningumą. Tai, kad L. M. buvo kaltinama dėl bendrovės tyčinio bankroto, patvirtina aplinkybę, jog ji sąmoningai ir jau ne pirmą kartą blogino kito asmens turtinę būklę. Tai, kad R. A. ir L. M. buvo kaltinami vekselių klastojimu, patvirtina aplinkybę, jog šie asmenys ne pirmą kartą dalyvavo fiktyvių sandorių, neatitinkančių sandorio šalių vidinės valios, sudaryme. Teismas sutiko su ieškove, kad neatsitiktinai būtent tokie asmenys, artimai susiję su atsakove N. M., dalyvavo buto perleidimo sandorių grandinėje, kurios tikslas buvo ne vertingo buto pardavimas, bet dovanojimas. Sandorių seka ir neįtikėtinas sutapimas, kad turtą perpardavus net kelis kartus, galutinėmis buto įgijėjomis tapo atsakovės N. M. dukros, teismo įsitikinimu, atskleidžia tikrąjį ginčijamų sandorių tikslą – padovanoti N. M. turtą dukroms tam, kad turtas būtų išsaugotas nuo gresiančio skolos išieškojimo ir tokio sandorio ginčijimo.

14.       Teismas nurodė ir tai, kad R. A. jau buvo žinomas atsakovei N. M., nes šie asmenys 2011 m. kovo 29 d. sudarė preliminariąją buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), A. ir I. B. buvo parduotas, teismui patenkinus N. M. prašymą dėl teismo leidimo, kurį atsakovė grindė būtent su atsakovu R. A. sudaryta preliminariąja buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartimi. Kitaip tariant, atsakovas R. A. dalyvavo ginčo buto perleidimo mechanizme nuo 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo su atsakovais A. ir I. B.. Teismas pažymėjo, kad gavusi teismo leidimą parduoti ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovė N. M. savo vardu neįgijo buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisę į kurį turėjo pagal preliminariąją sutartį. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad aptariama preliminarioji sutartis buvo pasirašyta nesiekiant tikslo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, bet tik tam, kad būtų gautas teismo leidimas ginčo butui parduoti, t. y. sudarytas vaizdas dėl kito buto pirkimo. Teismas pastebėjo ir tai, kad atsakovės L. M. deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2011 m. spalio 26 d. yra adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. beveik 2 metai iki paskutinio ginčo buto perleidimo sandorio įforminimo bei galiojant Z. A. ir K. A. atsakovui R. A. išduotam 2010 m. kovo 18 d. įgaliojimui savo nuožiūra naudoti, valdyti ir disponuoti butu adresu: (duomenys neskelbtini). 

15.       Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė N. M. žemės sklypą ir sodo namą, esančius (duomenys neskelbtini), paveldėjo iš motinos – V. L.. Teismo posėdyje nustatyta, kad atsakovė N. M. yra A. P. L. artima giminaitė (sesuo). Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus bei vadovaudamasis CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatytomis skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos nuostatomis, sprendžia, kad yra pagrindas preziumuoti N. M. ir A. P. L. nesąžiningumą. Kadangi atsakovai N. M. ir A. P. L. byloje įrodymų neteikė ir minėtos prezumpcijos nepaneigė, ieškinys šioje dalyje tenkintinas.

16.       Teismo vertinimu, sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta ir dėl N. M. ir L. M. sudarytos dovanojimo sutarties, kuria atsakovė N. M. atsakovei L. M. padovanojo garažą. Tačiau kadangi L. M. garažą perleido trečiajam asmeniui A. P., iš atsakovių N. M. ir L. M. ieškovei solidariai priteistina 1 793 Eur suma.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

17.       Atsakovė L. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2011 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir susitarimą pakeisti sutartį, bei 2013 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti apsimestiniais sandoriais, pridengiant atsakovės N. M. buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sandorį atsakovėms L. M. ir L. M., ir nuo sudarymo momento minėtus sandorius pripažinti negaliojančiais bei taikyti restituciją natūra, grąžinant atsakovės N. M. nuosavybėn butą ir nukreipiant į jį UAB Medicinos banko išieškojimą, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1.                      Atsakovės N. M. laidavimo terminas pasibaigė 2012 m. rugpjūčio 16 d. 2007 m. rugsėjo 6 d. kredito sutartyje nustatyta, kad kredito grąžinimo terminas yra 2012 m. rugpjūčio 16 d. Daugiau jokių papildomų susitarimų prie kredito sutarties atsakovė N. M. nepasirašė ir nieko apie juos nežinojo. Pasibaigus kredito grąžinimo pagal kredito sutartį terminui, ieškovė per tris mėnesius (CK 6.88 straipsnio 1 dalis) nuo paminėtos datos nepareiškė atsakovei N. M. ieškinio. Toks terminas yra naikinamasis, kuriam suėjus teismas atsisako ginti kreditoriaus teises, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir ieškinys atmestinas.

17.2.                      Teismas neištyrė ypatingą reikšmę bylai turinčių ir byloje esančių įrodymų. Teismas neįvertino M. sudarytos povedybinės sutarties ir jos sudarymo pasekmių bei aplinkybių. Prieš sudarant povedybinę sutartį, N. M. su L. K. sudarė 2010 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini). Gautus pinigus už parduotą butą N. M. atidavė dukroms L. ir L. M., todėl jos turėjo pinigų nupirkti ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini). N. M. sudarė ginčo buto pirkimo–padavimo sutartį, nes N. M., kuri iki tol buvo išlaikoma buvusio sutuoktinio, reikėjo lėšų pragyvenimui. Taigi, vykstant M. ištuokos procesui ir jiems nustojus kartu faktiškai gyventi, M. dėl finansinių sunkumų pardavinėjo turimą nekilnojamąjį turtą, paskirstydami lėšas. Atsakovų veiksmuose nenustatytas joks nesąžiningumas, aplinkybės, dėl kurių buvo sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys, yra pagrįstos ir nuoseklios. Nei Vilniaus apygardos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas byloje Nr. e2A-381-196/2018 nenustatė jokio atsakovų L. K. ir N. M. nesąžiningumo dėl 2010 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties, nors UAB Medicinos banko ieškinio pagrindas buvo panašus, kaip ir šioje byloje. 2010 m. rugsėjo 3 d. povedybinė sutartis sudaryta notarine tvarka ir išviešinta vedybų sutarčių registre, be to, ji buvo pateikta tiesiogiai ieškovei, kuriai buvo žinoma apie nuo 2010 m. vykusį M. santuokos nutraukimo procesą. Todėl ieškovė nuo 2010 m. rugsėjo 3 d., kai sužinojo apie sudarytą povedybinę sutartį, po 2012 m. rugpjūčio 16 d., kai baigėsi atsakovės N. M. laidavimo pagal kredito sutartį prievolė, privalėjo gauti N. M. pritarimą visiems kredito sutarties pakeitimams. Ieškovė žinojo, kad N. M. nedalyvauja kredito sutartimi finansuojamo projekto vystyme. Bankas N. M. niekuomet nesiuntė jokių pranešimų apie kredito sutarties pakeitimus, neprašė N. M. sutikimo papildomiems susitarimams prie kredito sutarties, nes žinojo, kad tokių sutikimų negaus – apie tai juos informavo N. M., pateikdamas povedybinę sutartį.

17.3.                      Priešingai nei įrodinėjo ieškovė, niekur nenurodyta, kad kredito gavėjo atsisakymas pasirašyti papildomą susitarimą yra kreditoriaus teisių pažeidimas, juolab tokios aplinkybės nepatvirtina kreditoriaus sužinojimo apie tariamai pažeistas teises. Teismas turėjo įvertinti aplinkybes, kada ieškovei kilo pareiga sužinoti apie atsakovų sudarytus ir ieškovės ginčijamus sandorius. Teismas šių aplinkybių nevertino. Senaties terminas ieškovės tariamai pažeistoms teisėms apginti skaičiuotinas nuo 2010 m., kai buvo sudarytas pirmasis ginčijamas hipotekos sandoris. Su UAB Medicinos banku nuo pat 2009 metų buvo ne tik deramasi dėl kreditorinių įsipareigojimų vykdymo priskyrimo N. M., tačiau UAB Medicinos bankas teikė atsiliepimus, matė M. santuokos nutraukimo dokumentus, įskaitant ir faktą, jog dokumentuose neaptartas ginčo turto dalybų klausimas. Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1112-580/2017 (Lietuvos apeliaciniame teisme Nr. e2A-381-196/2018), kurioje ieškovė prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento N. M. ir L. K. 2010 m. sausio 20 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, buvo nustatyta, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nes gavusi dokumentus dėl atsakovų M. skyrybų, ieškovė turėjo pastebėti, jog nutraukiant santuoką nėra dalinamas jų turėtas nekilnojamasis turtas – butas, todėl senaties terminas skaičiuojamas nuo dienos, kurią ieškovė turėjo sužinoti apie šią aplinkybę bei ją galėjo patikrinti Nekilnojamojo turto registre, t. y. 2012 m. balandžio 13 d., kai pateikė atsiliepimą skyrybų byloje.

17.4.                      Ieškovės ginčijami sandoriai nėra apsimestiniai. Ieškovė turėjo įrodyti, kad butas perduotas atsakovėms L. ir L. M. neatlygintinai, kaip tai numato CK 6.465 straipsnis. Ieškovė šių aplinkybių neįrodė. Ieškovė nepateikė nei vienos iš jos ginčijamų sutarčių. Byloje yra 2013 m. rugsėjo 6 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurią pateikė atsakovė L. M. su atsiliepimu, kitos sutartys teikiamos su šiuo apeliaciniu skundu. Nei viena iš sutarčių nepatvirtina sandorių apsimestinumo. 2011 m. balandžio 15 d. sutartyje N. M. patvirtino, kad prieš pasirašydama sutartį gavo iš atsakovo A. B. 40 000 Lt (11 584,80 Eur), o likusią kainos dalį – 135 000 Lt (39 098,70 Eur) atsakovas A. B. įsipareigojo sumokėti iki 2012 m. balandžio 5 d. Kadangi A. B. dėl pasikeitusių aplinkybių neatsiskaitė su N. M., pastaroji kreipėsi į atsakovą R. A., kurį pažinojo dėl to, kad jos dukra L. M. dirbo direktore bendrovėje, kurios akcininku buvo R. A.. Prašomas L. ir N. M., R. A. paskambino A. B. klausdamas, dėl kokių priežasčių A. B. neatsiskaito su N. M.. A. B. paaiškino, kad likusių 135 000 Lt nesurinks dėl pablogėjusios finansinės padėties. Tuomet L. M. ir jos sesuo L. M. prašė R. A. nupirkti butą, atsiskaityti su N. M., bei įsipareigojo nupirkti iš R. A. butą, vos atgaus investuotus pinigus, kuriuos L. ir L. M. davė N. M., pardavęs butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi, N. M. dukros stengėsi išspręsti situaciją išgelbstint butą ir atsiskaityti su N. M., kuri tuomet, kai nustojo faktiškai gyventi su N. M., neturėjo lėšų elementariam pragyvenimui – niekur nedirbo, santaupų neturėjo, darbo patirties taip pat neturėjo, nes visuomet buvo išlaikoma buvusio sutuoktinio. Atsakovas R. A. sutiko atsiskaityti su atsakove N. M. ir pilnai su ja atsiskaitė, ką patvirtina su apeliaciniu skundu pridedamas 2012 m. vasario 27 d. N. M. pakvitavimas. 2013 m. rugsėjo 6 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties 1 punkte taip pat aiškiai parašyta atsiskaitymo už ginčo turtą tvarka, t. y. 167 000 Lt. D. ir R. A. patvirtino, kad šiuos pinigus iš atsakovių gavo. Siekdami nutraukti santuoką, N. M. ir N. M. turtą (įskaitant ginčo butą) pardavinėjo dėl finansinių sunkumų, o ne dėl banko išgalvotų ir ieškinyje nurodytų aplinkybių, todėl skundžiamo sprendimo argumentai, neva N. M. butą perleido neatlygintinai, nepagrįsti.

17.5.                      Byloje pateiktos VĮ Registrų centro pažymos patvirtina, kad ginčo sandorius sudarę atsakovai nesusiję giminystės ryšiais. Tai reiškia, kad nėra CK 6.67 straipsnyje nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos. Atsakovai R. A. ir L. M. ne kartą paaiškino, kad jokių tamprių asmeninių santykių tarp jų neegzistavo. R. A. turi sutuoktinę ir du nepilnamečius vaikus. Ieškovė, įrodinėdama atsakovų nesąžiningumą, apeliavo į tai, kad atsakovė anksčiau dirbo R. A. bendrovėje, o aplinkybę, jog atsakovė tariamai buvo R. A. sugyventinė, įrodinėjo tik spaudoje paskelbta informacija, t. y. deklaratyvaus, spekuliacinio pobūdžio neoficialia informacija. Teismas turi vadovautis įstatymais, o ne deklaratyvaus pobūdžio informacija. L. M. neneigė, kad dirbo direktore bendrovėje, kurios akcininku buvo R. A.. Tačiau tokie santykiai yra darbiniai ir nepatvirtina jokio atsakovų nesąžiningumo.

17.6.                      Ieškovės ginčijami sandoriai buvo sudaryti 2011 ir 2013 metais. Byloje nėra ir bankas nepateikė duomenų, kad kredito gavėjas N. M. minėtu laikotarpiu būtų nevykdęs savo įsipareigojimų bankui, prisiimtų kredito sutartimi. Tai reiškia, kad bankas kiekvieno konkretaus ginčijamo sandorio sudarymo momentu neturėjo galiojančios ir neginčijamos reikalavimo teisės į atsakovę N. M. ir (ar) bet kurį kitą atsakovą šioje civilinėje byloje, išskyrus trečiąjį asmenį N. M.. Ieškovė minėtu laikotarpiu, kai buvo sudaryti ginčijami sandoriai, nereiškė jokių pretenzijų nei atsakovams, nei trečiajam asmeniui. Kredito sutartis buvo nutraukta 2016 m. vasario 23 d. Tai reiškia, kad 2011 m. ir 2013 m., kuomet buvo sudaryti ginčo sandoriai, kredito sutartis buvo vykdoma tinkamai ir jokių pretenzijų atsakovams ieškovė neturėjo, atsakovė N. M. bankui nebuvo skolinga, o tai taip pat patvirtina, kad skundžiamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

18.       Atsakovė UAB „Kim Servise“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nutarta priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Kim Servise“ 700 000 Eur, 5 proc. ir 6 proc. procesines palūkanas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmesti. Apeliaciniame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

18.1.                      UAB „Kim Servise“ laidavimo terminas pasibaigęs. Pagal CK 6.186 straipsnį negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. 2007 m. rugsėjo 6 d. kredito sutartyje nustatyta, kad kredito grąžinimo terminas yra 2012 m. rugpjūčio 16 d. Daugiau jokių papildomų susitarimų prie kredito sutarties atsakovė nepasirašė ir nieko apie juos nežinojo. Taigi, atsakovė laidavo iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. Pasibaigus kredito grąžinimo terminui ieškovė per 3 mėnesius nepareiškė atsakovei ieškinio. Ieškinys buvo pateiktas tik 2016 m. balandžio mėnesį, t. y. praleidus terminą ieškiniui pateikti. Toks terminas yra naikinamasis, kuriam suėjus teismas atsisako ginti kreditoriaus teises.

19.       Atsakovas R. A. atsiliepime į L. M. apeliacinį skundą prašo panaikinti sprendimo dalis, kuriomis ginčo sandoriai, susiję su butu, pripažinti apsimestiniais, negaliojančiais nuo sudarymo momento ir ieškovei N. M. grąžintas ginčo butas, nukreipiant ieškovės išieškojimą į šį butą, bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

19.1.                      Byloje nėra pateikta absoliučiai jokių įrodymų, nenurodyta argumentų, kurie leistų pagrįstai abejoti, kad ginčijamose pirkimo–pardavimo sutartyse nėra išreikšta tikroji kiekvienos sandorio šalių valia, jog ji neatitinka tikrųjų jų ketinimų sudarant sandorį. Sprendimo motyvai, kad sandoriai yra apsimestiniai, yra paremti tik spėjimais ir nėra paremti įrodymais, jog šalys iš tikrųjų nesiekė parduoti buto, o siekė jį dovanoti. Atsakovės N. M. finansinė padėtis tuo metu buvo sunki, todėl butą ji pardavė, siekdama iš gautų pajamų patenkinti būtinuosius pragyvenimo kaštus. N. M. tuo metu neturėjo jokių galiojančių prievolių ieškovei, todėl, natūralu, neturėjo nei pagrindo, nei tikslo slėpti turtą nuo ieškovės, vengti išieškojimo iš šio turto, nes joks išieškojimas ir nebuvo vykdomas, kredito gavėjas tinkamai vykdė visus įsipareigojimus ir laiduotojams pareiga vykdyti įsipareigojimus už kredito gavėją nebuvo kilusi.

19.2.                      2011 metais N. M. pardavus butą A. ir I. B., ir, juolab, atlygintinai, ji niekaip negalėjo pažeisti ieškovės teisių, kai iki pat 2016 metų kredito sutartis buvo vykdoma, todėl teismo išvada dėl senaties skaičiavimo ne nuo 2012 metų (santuokos nutraukimo byla), o nuo 2016 metų, akivaizdžiai neteisinga. Visi sandoriai buvo įregistruoti viešajame registre nedelsiant po jų sudarymo. Ieškovė, būdama savo srities profesionalė, kuriai keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti apie sudarytus sandorius ir savo teises ginti turėjo, nepraleisdama įstatymo nustatyto termino (jei tokios teisės iš viso buvo pažeistos). Įvertinus, kad nuo sandorių išviešinimo viešajame registre yra praėjęs ilgesnis nei vienų metų terminas, laikytina, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, o tai savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.

19.3.                      Nėra duomenų, kad kredito gavėjas N. M. 2011 – 2013 metų laikotarpiu būtų nevykdęs savo įsipareigojimų ieškovei. Tai reiškia, kad ieškovė kiekvieno ginčijamo sandorio sudarymo momentu neturėjo galiojančios ir neginčijamos reikalavimo teisės į N. M. ir (ar) bet kurį kitą atsakovą. Laidavimo sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad laiduotojo prievolės atsiranda tik tada, kai kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį.

19.4.                      Buto pardavimas buvo atlygintinis. N. M. už butą gavusi ekvivalentą pinigais, nesumažino savo tuo metu turimo turto. 2019 m. kovo 13 d. teismo posėdžio metu A. B. davė aiškius paaiškinimus, kad iš N. M. butą įsigijo atlygintinai, o kodėl teismas vadovavosi ieškovės spėlionėmis ir interpretacijomis bei visiškai nepasisakė dėl A. B. parodymų – nėra aišku. 2013 m. rugsėjo 6 d. buto perleidimo sandorio šalys taip pat yra fiziniai asmenys, atsiskaitymas vyko grynais pinigais, todėl atsakovas R. A. neturi galimybės pateikti kasos pajamų orderio ar pan., kaip galėtų padaryti juridiniai asmenys. Ginčijami pirkimo–pardavimo sandoriai banko teisių nepažeidė ir dėl to, kad už parduotą turtą laiduotoja N. M. gavo realią pinigų sumą, atitinkančią tuometinę turto rinkos vertę.

19.5.                      Į bylą pačios ieškovės yra pateiktos Gyventojų registro pažymos, kad atsakovų N. M., A. ir I. B. bei R. A. nesieja jokie giminystės ryšiai. Atsakovas A. B. 2019 m. kovo 13 d. teismo posėdyje patvirtino, kad jokie „tamprūs“ ar „artimi santykiai nesiejo“, o teismas šių teiginių jokiais įrodymais nepaneigė. Teismo išvada, kad B. butą įsigijo ne asmeniniais poreikiais prieštarauja A. B. paaiškinimams, kuris nurodė, jog ketino įsigyti butą savo senyvo amžiaus motinai. Atsakovei N. M. siekiant kuo greičiau gauti visą pardavimo kainą už butą, N. M. davė rašytinį notarinį sutikimą perkelti pirkėjo teises ir pareigas R. A..

19.6.                      Tiek L. M. atsiliepime į ieškinį, tiek R. A. patvirtino, kad juos sandorių sudarymo metu siejo išimtinai darbiniai santykiai, o ne artimi asmeniniai santykiai. Be to, sprendime neteisingai nurodyta, kad L. M. yra UAB „Šaltakampis“ direktorė, nes jau ilgą laiką UAB „Šaltakampis“ direktorius yra pasikeitęs. L. M. dėl vekselių klastojimo niekada nebuvo net kaltinamoji (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-47-895/2016). Savo ruožtu dėl pareikštų kaltinimų dėl tyčinio bankroto, svetimo turto iššvaistymo, sukčiavimo tiek L. M., tiek R. A. pilnai išteisinti (2016 m. sausio 15 d. Vilniaus apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-42-387/2015). Paaiškintina, kad L. M., būnant vadove vienos iš bendrovių, kurios faktinė buveinė ir buvo bute, adresu: (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos deklaravimo tikslas buvo dėl paprastesnės automobiliui parkuoti leidimo gavimo procedūros, nes (duomenys neskelbtini) namas yra (duomenys neskelbtini). Visų šių netiesioginių įrodymų netinkamas pirmosios instancijos teismo vertinimas lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą.

20.       Ieškovė UAB Medicinos bankas atsiliepime į apeliacinius skundus prašo L. M. ir UAB „Kim Servise“ apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.                      Remiantis teismų praktika, tuo atveju, kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, netaikomas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas. Trečiojo asmens ir ieškovės kredito sutarčiai užtikrinti sudarytose atsakovių (laiduotojų) laidavimo sutartyse suformuluota sąlyga, kad laidavimo sutartis galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Paskolos sutarties sąlygų pakeitimai po laidavimo sutarčių sudarymo neturi reikšmės laiduotojų prievolių galiojimui. UAB „Kim Servise“ ir N. M. laidavo už paskolos sutartį su visais būsimais papildomais susitarimais. Dar daugiau, laidavimo sutarčių 7.2 punkte laiduotojai išreiškė atskirą sutikimą, kad paskolos sutarties sąlygos būtų keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo bei garantavo, jog toks paskolos sutarties sąlygų keitimas neturės įtakos laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Sutuoktinių bendro turto pasidalinimas ir bendros jungtinės nuosavybės teisinio režimo pabaiga neturėjo įtakos N. M. asmeninių įsipareigojimų prieš kreditorių galiojimui ir nesudaro pagrindo kitaip aiškinti laidavimo sutarties sąlygas bei laidavimo sutartyje pateiktus pareiškimus. Be to, byloje taip pat nustatyta, kad kredito sutarties pakeitimai faktiškai neturėjo įtakos laiduotojų prievolių prisiėmimo metų buvusios užtikrintos prievolės (atsakomybės) dydžiui. N. M. 2007 m. rugsėjo 6 d. laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovė ir N. M. buvo sutarę dėl 637 000 Eur paskolos suteikimo ir palūkanų mokėjimo. UAB „Kim Servise“ 2011 m. liepos 20 d. laidavimo sutarties sudarymo metu N. M. prievolė pagal paskolos sutartį siekė 909 552,98 Eur. Teismo sprendimo priėmimo metu (po įkeisto turto išvaržymo) N. M. įsipareigojimai ieškovei sudarė 614 242,08 Eur negrąžinto kredito; 99 826,02 Eur negrąžintų iki 2018 m. spalio 15 d. priskaičiuotų sutartinių palūkanų, 6 936,55 Eur delspinigių ir kitų išlaidų atlyginimo, iš viso 775 353,41 Eur sumą. Kadangi laiduotojai įsipareigojo atsakyti ta pačia apimtimi už visų paskolos gavėjo įsipareigojimų įvykdymą (paskolos grąžinimą, palūkanų ir netesybų mokėjimą), o abiejų laiduotojų sutarčių sudarymo metu buvusi paskolos suma buvo didesnė, nei sprendimo priėmimo metu buvusi 614 242,08 Eur negrąžinto kredito dalis, šios faktinės aplinkybės paneigia apeliantų spekuliacijas dėl paskolos sutarties pakeitimais neva padidėjusios laiduotojų prievolės. Be to, N. M. nereiškiant skundo dėl teismo sprendimo dalies, kuria iš jos priteista 700 000 Eur, ši sprendimo dalis laikytina įsiteisėjusia bei negali būti ginčijama kitų atsakovų.

20.2.                      Teismas pagrįstai ir motyvuotai sprendimą dėl ginčo pirkimo–pardavimo sutarčių apsimestinumo priėmė įvertinęs surinktų rašytinių įrodymų visumą bei atsakovų N. M., A. B., I. B., R. A., D. A. poziciją neteikti įrodymų aiškino jų nenaudai. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vertinant aplinkybes sandorių ginčijimo bylose netiesioginiams įrodymams ir jų visetui suteikiama didesnė įrodomoji reikšmė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 išaiškinta ir tai, kad jeigu kuri nors šalis sąmoningais veiksmais sunkina įrodymų rinkimą, nebendradarbiauja, tokiu atveju visos abejonės dėl įrodymų pakankamumo turi būti aiškinamos tokios šalies nenaudai. Šioje byloje priimto skundžiamo sprendimo pagrįstumą patvirtina ne tik byloje surinktų netiesioginių įrodymų visuma bei atsakovų atsisakymo bendradarbiauti teikiant įrodymus neigiamos pasekmės, bet taip pat L. M. apeliaciniame skunde keliami nauji paaiškinimai (versija) dėl vienos iš sutarčių sudarymo aplinkybių, kurie prieštarauja kitos atsakovės L. M. pirmosios instancijos teismui pateiktiems paaiškinimams apie jai žinomas aplinkybes. Be to, su apeliaciniu skundu pateikta versija dėl atsakovių L. ir L. M. finansinių galimybių sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį (tėvo N. M. duoti pinigai, pardavus butą, esantį (duomenys neskelbtini)) prieštarauja apeliaciniame skunde nurodomai kitai aplinkybei apie šio N. M. buto pardavimą dėl to, kad jis negalėjo mokėti bankui paskolos.

20.3.                      Ginčo pirkimo–pardavimo sutartimis butas per 2,5 metų laikotarpį po trijų sandorių pakeitė savininką iš N. M. į jos dukras. Sudarant visus sandorius dalyvavo R. A.. Skundžiamame sprendime pagrįstai spręsta, kad atsakovų sudaryti ginčijami sandoriai turi būti aiškintini ne izoliuotai, bet kompleksiškai, įvertinus tai, kad nepateikta įrodymų apie kainos mokėjimą arba bent apie finansines galimybes sumokėti kainą, bei tai, jog jie sudaryti tarp asmenų, susijusių glaudžiais asmeniniais santykiais su N. M. dukra L. M.. N. M. nuosavybės teises į butą 2011 m. balandžio 5 d. sutartimi tariamai perleido A. B., negavusi už jį kainos, nors neva šio asmens nepažinojo. Butas 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleistas po to, kai atsakovė teismui pateikė neteisingus duomenis teismo leidimui gauti, neva šeimos interesams tenkinti yra rastas kitas butas, adresu: (duomenys neskelbtini), dėl kurio 2011 m. kovo 29 d. sudaryta preliminarioji buto pirkimo–pardavimo sutartis. Pardavėjų Z. A. ir K. A. vardu šią preliminariąją sutartį pasirašė atsakovas R. A.. 2013 m. rugsėjo 6 d. buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad L. M. ir R. A. gyvenamoji vieta viešai registruota tuo pačiu adresu – (duomenys neskelbtini), o R. A. sutuoktinės gyvenamoji vieta deklaruota kitu adresu. Oficiali gyvenamosios vietos deklaracija yra tiesioginis atsakovų L. M. ir R. A. santykių artimumo įrodymas, viešai išviešintas ir šių asmenų pripažintas. Atsakovų A. B. ir R. A. ryšys atsitiktinai paaiškėjo kitoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1089-565/2019, kurioje ieškovu yra R. A., o A. B. dalyvavo liudytoju. Šioje byloje A. B., atsakydamas į teismo klausimą, ar pažįsta ieškovą (R. A.), davęs priesaiką paaiškino, kad pažįsta labai senai, nuo mažens. Papildomai liudytojas parodė, kad ieškovas (R. A.) yra liudytojo (A. B.) sesers sutuoktinio sūnėnas. Ši aplinkybė ieškovės atstovui advokatui S. P., kaip atsakovo kitoje byloje atstovui, tapo žinoma atsitiktinai, tačiau ji paaiškina A. B. dalyvavimą ginčo pirkimo–pardavimo sutarčių sudaryme bei papildomai patvirtina, kad visi sandoriai sudaryti dalyvaujant R. A. – artimais santykiais su L. M. susijusiam asmeniui, kuris tiesiogiai ir netiesiogiai per A. B. padėjo atsakovėms sudaryti ginčo sutartis.

20.4.                      Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, kurie paneigia apeliacinio skundo teiginius dėl N. M. buto pardavimo motyvų, neva jai trūko lėšų pragyvenimui. M. santuokos nutraukimo byloje N. M. pateiktame 2016 m. birželio 17 d. patikslintame ieškinyje N. M. teismui nurodė, kad 2011 metų rugsėjo mėnesį (t. y. po dviejų ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo) N. M. išvyko ilsėtis į Prancūziją, o taip pat, kad N. M. pasisavino visas sutuoktinių santaupas – 186 000 Lt, kurios buvo skirtos dukters L. M. mokslams ir pragyvenimui apmokėti bei kitoms bendroms šeimos išlaidoms. L. M. apeliacinis skundas grindžiamas nesąžiningų ginčo pirkimo–pardavimo sutarčių šalių rašytiniais patvirtinamais apie atsiskaitymą pagal apsimestines sutartis. Ieškovė byloje prašė iš atsakovų išreikalauti įrodymus apie atsiskaitymą pagal ginčo sandorius, tačiau atsakovai N. M., A. B., I. B., R. A., D. A. nepateikė nei sutarčių, nei įrodymų apie faktišką atsiskaitymą už butą. Apskritai, nei vienas iš ginčo pirkimo–pardavimo sutartis sudariusių asmenų, išskyrus L. M., teismo nustatytais terminais nepateikė atsiliepimų į ieškinį.

20.5.                      Kadangi sutartys negaliojančiomis pripažintos CK 1.87 straipsnio pagrindu, o ginčo sandoriai sudaryti 2011 – 2013 metais, bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas nėra suėjęs, todėl apeliacinio skundo motyvai apie ieškinio senatį yra nepagrįsti ir negali būti reikšmingi skundžiamo sprendimo pagrįstumui vertinti.

20.6.                      Skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatytos visos actio Pauliana sąlygos, reikalingos neatlygintiniam sandoriui nuginčyti. Actio Pauliana institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina. Tuo labiau, negali būti keliamas reikalavimas, jog kreditoriaus reikalavimo teisė būtų vykdytina ginčijamo sandorio sudarymo metu. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-869/2014 pažymėta, kad draudimas pasinaudoti actio Pauliana institutu ginčijant laiduotojo sandorius su trečiaisiais asmenims, kol kreditoriaus reikalavimo teisė laiduotojo atžvilgiu nėra tapusi vykdytina, neatitiktų actio Pauliana paskirties, sumažintų kreditoriaus teisių apsaugos galimybes ir iš esmės susilpnintų kreditoriaus reikalavimų užtikrinimo priemones.

20.7.                      Neatlygintiniu N. M. buto perleidimo sandoriu buvo pažeisti teisėti ieškovės interesai, nes atsakovė neturi kito savo vardu įregistruoto arba kitų asmenų naudai neapsunkinto turto, kuris galėtų būti panaudotas atsakovės prievolių vykdymui, o skolininko įkeisto turto nepakako. Neatlygintinai perleisdama ginčo butą N. M. buvo nesąžininga ir pažeidė savo įsipareigojimus kreditorei, nes siekė pridengti tikrąjį buto perleidimo naudos gavėją – savo dukras ir tokiu būdu išvengti CK 6.66 ir 6.67 str. nustatytų prezumpcijų taikymo, bei žinojo arba turėjo žinoti, kad pažeidžia kreditorės interesus ir jos atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus, nes, be kita ko, galiojo atsakovės pareigos be banko sutikimo neparduoti ar kitaip neperleisti kito nuosavybėn turimo nekilnojamojo turto (Laidavimo sutarties 5.1.4.1) bei neprisiimti finansinių įsipareigojimų, jei visų įsipareigojimų bendra suma ar atskiro įsipareigojimo suma viršija 10 000 Lt, neprisiimti kitų įsipareigojimų, užtikrinant savo ar kitų asmenų prievoles, jeigu reikalavimo suma viršija 10 000 Lt (Laidavimo sutarties 5.1.4.2). Atsakovė neturėjo teisinės pareigos neatlygintinai perleisti dukroms ginčo butą. 

20.8.                      Sprendime pagrįstai spręsta, kad apie pažeistas teises ieškovei tapo žinoma po to, kai N. M. neatnaujino kredito sutarties vykdymo, atsisakė sudaryti naują sutarties pakeitimą bei pats pradėjo pardavinėti kitą savo turtą. Iki tol ieškovė neturėjo teisėto pagrindo reikalauti iš laiduotojų įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį vykdymo, todėl negalėjo turėti duomenų apie pažeistas teises, laiduotojai perleidus turtą. Kadangi ginčo buto neatlygintinis perleidimas nustatytas tik teismo sprendimu ir tik byloje surinkus visumą įrodymų, ieškovės sužinojimo apie tokiu sandoriu pažeistas teises momentas yra tapatus su teismo sprendimu, kuriuo ginčo pirkimo–pardavimo sutartys pripažintos apsimestinėmis, t. y. neatlygintinu ginčo buto perleidimu. Todėl apeliacinio skundo teiginiai apie vienų metų senaties termino praleidimą Pauliana ieškiniui pareikšti, yra nepagrįsti ir nesuderinami su sprendimo dalimi dėl ginčo sandorių apsimestinumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovių L. M. ir UAB „Kim Servise“ apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas.

22.                      Apeliantės L. M. teigimu, N. M. laidavimo terminas baigėsi dar 2012 m. rugpjūčio 16 d, todėl bankui per tris mėnesius nuo šios dienos nepareiškus laiduotojai ieškinio, jis nebegali reikalauti skolos iš laiduotojos priteisimo, o taip pat ir ginčyti pastarosios sudarytus sandorius, tuo labiau kad po 2010 m. rugsėjo 3 d. N. ir N. M. sudarytos povedybinės sutarties ir kai baigėsi atsakovės N. M. laidavimo terminas, bankas privalėjo gauti N. M. pritarimą visiems kredito sutarties pakeitimams, kurių negavo. Apeliantė taip pat akcentuoja, kad senaties terminas ieškovės pažeistoms teisėms apginti skaičiuotinas nuo 2010 m., kai buvo sudarytas pirmasis ginčijamas hipotekos sandoris, nes UAB Medicinos bankas matė N. ir N. M. santuokos nutraukimo dokumentus, taip pat ir faktą, jog minėtuose dokumentuose neaptartas ginčo turto dalybų klausimas. L. M. įsitikinimu, būtent ieškovė turėjo įrodyti, kad ginčo butas perduotas atsakovėms L. ir L. M. neatlygintinai, tačiau to neįrodė, bei patikimais įrodymais nepagrindė atsakovų nesąžiningumo. Galiausiai, apeliantės tvirtinimu, byloje nėra duomenų, kad kredito gavėjas N. M. ginčo sandorių sudarymo metu nevykdė savo įsipareigojimų bankui, todėl ieškovė kiekvieno konkretaus ginčijamo sandorio sudarymo momentu neturėjo galiojančios ir neginčijamos reikalavimo teisės į atsakovę N. M. ar bet kurį kitą atsakovą šioje civilinėje byloje.

23.                      Atsakovė UAB „Kim Servise“, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš UAB „Kim Servise“ ieškovei priteista 700 000 Eur suma bei 6 proc. palūkanos, laikosi pozicijos, kad kadangi kredito sutartyje kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2012 m. rugpjūčio 16 d. ir apeliantė jokių papildomų susitarimų prie kredito sutarties nebuvo pasirašiusi, ji laidavo tik iki 2012 m. rugpjūčio 16 d., todėl bankui per 3 mėnesius nuo minėtos datos nepareiškus atsakovei ieškinio, teismas turėjo atsisakyti ginti UAB Medicinos banko teises, nes minėtas terminas naikinamasis.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

24.                      CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

25.                      Apeliantė L. M. apeliaciniame skunde prašo priimti naujus įrodymus – 2011 m. balandžio 15 d. buto pirkimo–padavimo sutartį, sudarytą atsakovės N. M. ir A. B., 2011 m. liepos 18 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą B. ir R. A. ir, apeliantės teigimu, pridėtą prie apeliacinio skundo 2012 m. vasario 27 d. N. M. pakvitavimą, kuriais apeliantė siekia įrodinėti ginčo sandorių atlygintinumą.

26.                      Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad apeliantės minimas 2012 m. vasario 27 d. N. M. pakvitavimas, neva pagrindžiantis, jog R. A. iš tikrųjų atsiskaitė su N. M. už ginčo butą, nei kartu su apeliaciniu skundu, nei vėliau apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateiktas, kita vertus, apeliantė, prašydama priimti naujus įrodymus, be kita ko, prie apeliacinio skundo pridėtas 2011 m. balandžio 15 d. ir 2011 m. liepos 18 d. sutartis, nenurodė jokių priežasčių, kodėl šie įrodymai nebuvo ir (ar) negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nors byla iškelta nuo 2016 metų, ieškovė bylos nagrinėjimo metu ne kartą kėlė klausimą dėl šių sutarčių pateikimo būtinybės, o 2018 m. gruodžio 17 d. L. ir L. M. teikė į bylą bendrą atsiliepimą į ieškinį, atstovaujamos to paties advokato, kuris atstovauja L. M. ir apeliacinės instancijos teisme.

27.                      Kadangi, įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, naujų L. M. pateiktų įrodymų priėmimas iš esmės neatitiktų CPK 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, tokie įrodymai nepriimami, papildomai pažymint, kad pats savaime sąlygų, kuriose sutarčių šalys patvirtino, jog dalį buto kainos sumokėjo pardavėjui iki sutarties sudarymo (t. y. ne notaro akivaizdoje) grynaisiais pinigais, o likusią dalį įsipareigoja sumokėti vėliau, buvimas 2011 m. balandžio 15 d. ir 2011 m. liepos 18 d. sutartyse, įvertinus visas pirmosios instancijos teismo nustatytas ir žemiau šioje nutartyje aptartas aplinkybes, nėra pakankamas sandorių atlygintinumui ginčo atveju patikimai patvirtinti, kaip kad savo skunde interpretuoja apeliantė (CPK 185 straipsnis).

Dėl laidavimo galiojimo

28.                      Pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.

29.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra ne kartą pasisakęs, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nurodytus terminus. Kai skolininkas nustatytu terminu prievolės neįvykdė, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-261/2009; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2011; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-467-611/2015; kt.)

30.                      Tiek N. M. 2007 m. rugsėjo 6 d. laidavimo sutarties 8.1 punkte, tiek ir apeliantė UAB „Kim Servise“ 2011 m. liepos 20 d. laidavimo sutarties 8.2 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai sulygo su banku, kad laidavimas galioja iki prievolių pagal kredito sutartį visiško įvykdymo, todėl CK 6.88 straipsnio 1 dalis bei joje nurodytas 3 mėnesių terminas ieškiniui pareikšti šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, netaikomi.

31.                      Kadangi laiduotojai pasirašytinai sutiko atsakyti bankui solidariai su kredito gavėju iki pat prievolių pagal kredito sutartį visiško įvykdymo, atmestini L. M. bei UAB „Kim Servise“ apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai, kad N. M. ir UAB „Kim Servise“ laidavimai pasibaigė 2012 m. rugpjūčio 16 d. Pažymėtina, kad tiek N. M., tiek ir UAB „Kim Servise“ laidavimo sutarčių 7.2 punktuose pasirašytinai sutiko, kad kredito sutarties sąlygos gali būti keičiamos be atskiro laiduotojo sutikimo ir garantavo, jog toks pakeitimas neturės įtakos jų, kaip laiduotojų, prisiimtų įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis vykdymui, kitaip tariant, sutarė dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytos normos netaikymo. 

32.                      Minėtos sąlygos laiduotojų pasirašytose sutartyse egzistavimas paneigia tiek UAB „Kim Servise“ apeliacinio skundo argumentą, kad ji laidavo tik iki 2012 m. rugpjūčio 16 d., nes nepasirašė jokių papildomų susitarimų prie kredito sutarties, tiek ir L. M. samprotavimus, neva UAB Medicinos bankas nuo 2010 m. rugsėjo 3 d., kai N. M. ir N. M. sudarė povedybinę sutartį ir kai 2012 m. rugpjūčio 16 d. baigėsi pirminėje kredito sutarties redakcijoje nurodytas kredito grąžinimo terminas, privalėjo gauti N. M. pritarimą visiems kredito sutarties pakeitimams, o to nepadaręs, neturi reikalavimo teisės į atsakovę. Kaip visiškai pagrįstai pastebėjo ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus, bendros jungtinės nuosavybės teisinio režimo pabaiga, įtvirtinta sutuoktinių sudarytoje povedybinėje sutartyje, neturėjo jokios įtakos N. M. asmeninių įsipareigojimų prieš kreditorių (banką) galiojimui ir nesudaro pagrindo kitaip aiškinti laidavimo sutarties sąlygų bei sutartyje pateiktų pareiškimų (garantijų) bankui. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad L. M. akcentuojamoje jos tėvų 2010 m. rugsėjo 3 d. sudarytoje povedybinėje sutartyje aptariamas tik po šios sutarties sudarymo momento sutuoktinių įgijamo turto (ar turto pegerinimo rezultato) teisinis režimas, tačiau sutartyje nėra jokių sąlygų nei dėl jau turimo turto pasidalinimo, nei dėl bendrų ar asmeninių sutuoktinių prievolių likimo. Taigi, priešingai nei interpretuoja apeliantė L. M. savo skunde, minėtos povedybinės sutarties sudarymas, kaip ir M. santuokos nutraukimo procesas, niekaip nepaneigia banko teisės reikalauti iš N. M., asmeniškai įsipareigojusios bankui solidariai su kredito gavėju atsakyti už prievolių pagal kredito sutartį tinkamą ir visišką įvykdymą, nepadengtos pagal kredito sutartį sumos sumokėjimo.

Dėl sandorių apsimestinumo

33.                      Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

34.                      Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįsta ieškovės poziciją, kad 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P1-1072, pagal kurią laiduotoja N. M. perleido jai priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), A. B. ir I. B., 2011 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P1-2421 ir susitarimu pakeisti sutartį Nr. P1-2422, kurių pagrindu A. ir I. B. perleido tą patį butą R. A. ir D. A., bei 2013 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P1-3233, pagal kurią R. ir D. A. ginčo butą perleido N. M. dukroms L. M. ir L. M., iš tikrųjų buvo siekiama pridengti laiduotojos N. M. buto dovanojimo jos dukroms sandorį, kuris savo ruožtu buvo sudarytas siekiant užkirsti bankui kelią nukreipti išieškojimo pagal laidavimo sutartį veiksmus į minėtą butą.

35.                      Apeliantės L. M. ir jos poziciją palaikančio atsakovo R. A. teigimu, ieškovė neįrodė, kad ginčo sandoriai buvo neatlygintiniai, jog ginčo pirkimo–pardavimo sutartyse nėra išreikšta tikroji kiekvienos šalies valia, o skundžiamo sprendimo motyvai, jog sandoriai yra apsimestiniai, atsakovų tvirtinimu, paremti tik spėjimais ir prielaidomis.

36.                      Nesutikdama su nurodyta atsakovų pozicija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad nors įrodinėjimo civiliniame procese pareiga bendriausia prasme tenka tai bylos šaliai, kuri teigia, jog egzistuoja viena ar kita faktinė aplinkybė (jų daugetas), sudaranti jos reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (CPK 12 ir 178 straipsniai), kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019; 2020 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

37.                      Nagrinėjamoje situacijoje, šalims ginčo pirkimo–pardavimo sutartyse sutarus ir pasirašius, kad už ginčo butą jie iš dalies atsiskaitė grynaisiais pinigais iki šių sutarčių notaro akivaizdoje pasirašymo, o kitą dalį įsipareigoja sumokėti vėliau (vėlgi ne notaro akivaizdoje), reikalavimas, jog UAB Medicinos bankas, nesantis sutarčių šalimi ir negalėjęs dalyvauti sutarčių sudarymo procese, kokiais nors tiesioginiais įrodymais pagrįstų, kad atsakovai sutartyse minimų grynųjų pinigų iš tikrųjų vienas kitam neperdavė, faktiškai reikštų reikalavimą įrodyti, jog kažko nebuvo, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent atsakovai, kaip ginčo sandorių dėl buto perleidimo šalys, siekdami pagrįsti, kad ieškovės pozicija dėl šių sutarčių neatlygintinumo neatitinka tikrovės, turėjo teikti atlygintinumą pagrindžiančius, atsakovams lengviau prieinamus, įrodymus, tačiau to nedarė (CPK 178 straipsnis).

38.                      Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, byloje surinkta pakankamai netiesioginių įrodymų, kurių visuma tikėtinai pagrindžia (CPK 185 straipsnis) banko poziciją dėl sandorių, susijusių su buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimu, apsimestinumo, siekiant pridengti realiai įvykusį ginčo buto dovanojimo laiduotojos dukroms sandorį.

39.                      Antai, nors atsakovų aiškinimu, N. M. ginčo butą pardavinėjo, nes, nutraukusi santykius su N. M., neturėjo lėšų pragyvenimui, tačiau ginčo 2011 m. balandžio 5 d. sutartyje ji sutiko, kad tariamai visiškai nepažįstamas jai asmuo (A. B.) didžiąją dalį buto kainos (135 000 Lt iš 175 000 Lt) sumokėtų per vienų metų nuo sutarties sudarymo terminą, nors nuosavybės teisė į butą pagal sutarties sąlygas perėjo pirkėjams iškart sutarties pasirašymo metu. Be to, nors A. B. teigė pirkęs ginčo butą asmeniniais tikslais, jau po 3 mėnesių po 2011 m. balandžio 5 d. sutarties sudarymo, butas buvo perleistas R. A., atsakovų teigimu, A. B. atsiradus finansinių sunkumų ir nebeišgalint sumokėti visos buto kainos. Tačiau byloje nėra jokių duomenų ne tik patvirtinančių, kad 2011 m. balandžio 5 d. A. B. finansinė padėtis jam leido pirkti ginčo butą ir N. M., sudarydama rizikingą sandorį, pagal kurį nuosavybės teisė į butą perėjo pirkėjams jiems net nesumokėjus visos turto kainos, įvertino pirkėjų galimybes, bet ir duomenų, pagrindžiančių, jog A. B. finansinis pajėgumas kardinaliai pasikeitė per 3 mėnesius nuo sutarties sudarymo ir dėl to jam teko atsisakyti buto.

40.                      Maža to, ginčo butą iš A. B. perpirko ne kas kitas, o R. A., kuris ne tik buvo akcininku bendrovės, kurioje tuo metu direktore dirbo viena iš N. M. dukrų (L. M.), bet ir kuris visame ginčo buto perleidimo mechanizme dalyvavo nuo pat pradžių – kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, N. M., prieš parduodama ginčo butą, teismo leidimui gauti pateikė teismui duomenis, kad, pardavusi butą, esantį (duomenys neskelbtini), ji šeimos interesams tenkinti įgys kitą butą, esantį (duomenys neskelbtini), dėl kurio dar 2011 m. kovo 29 d. sudaryta preliminarioji buto pirkimo–pardavimo sutartis ir kurio pardavėjai yra Z. A. ir K. A., kurių vardu veikia jų įgaliotas asmuo – R. A.. Pastebėtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovės N. M. taip ir nebuvo nupirktas, nors atsakovai teigia, kad R. A. su N. M. visiškai atsiskaitė už butą, esantį (duomenys neskelbtini) (kaip minėta, atsiskaitymo įrodymų į bylą nepateikta), o jau 2013 m. rugsėjo 6 d. sutartimi ginčo butas R. ir D. A. buvo perleistas N. M. dukroms, sutartyje šalims tik nurodžius, kad pardavėjai gavo 167 000 Lt grynaisiais iš pirkėjų iki sutarties pasirašymo. Jokių įrodymų, pagrindžiančių tokios sumos sutarties sudarymo metu turėjimą, o taip pat jos perdavimą pardavėjams A., atsakovės L. ir L. M. nepateikė. Nors L. M. apeliaciniame skunde teigia, kad N. M., pardavęs butą, esantį (duomenys neskelbtini), gautus pinigus už parduotą butą padovanojo dukroms ir todėl jos turėjo galimybę išpirkti butą iš R. A., šių teiginių jokiais įrodymais apeliantė nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, šie teiginiai prieštarauja pačios L. M. argumentui, kad savo turimus butus tiek N. M., tiek ir N. M. pardavinėjo dėl turėtų finansinių sunkumų, o taip pat neatitinka civilinėje byloje Nr. e2-1112-580/2017 nustatytų faktų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad didžiąją dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), kainos, konkrečiai 273 645,68 Lt sumą, pirkėjas sumokėjo mokėjimo nurodymu į hipotekos kreditorės AB SEB banko sąskaitą, padengdamas skolininko N. M. kreditą, ir tik 76 354,32 Lt (t. y. dvigubai mažiau nei L. ir L. M. turėjo sumokėti R. ir D. A.) pagal 2010 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas buvo sumokėti pardavėjui prieš pasirašant sutartį.  

41.                      Pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendros schemos, siekiant pridengti faktiškai įvykusį buto dovanojimo N. M. dukroms sandorį, egzistavimo, kurį (perleidimų mechanizmą) įgyvendino pažįstamų, asmeniniais draugiškais santykiais susijusių asmenų grupė, patvirtina ne tik pirmiau nurodytų aplinkybių visuma, bet ir atsakovų paaiškinimų šioje byloje nenuoseklumas, prieštaringumas, bei sandorio šalių aktyvus siekis nuslėpti nuo teismo vienas kito pažinojimo faktą.

42.                      Antai, kaip pagrįstai akcentavo ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus, nors šioje byloje atsakovai teigė, kad A. B. yra visiškai pašalinis tiek M., tiek A. asmuo, neva atsitiktinai tuo pat metu nutaręs pirkti butą savo senyvo amžiaus motinai, iš civilinės bylos Nr. e2-1089-565/2019 (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nagrinėjimo metu 2019 m. balandžio 29 d. teismo posėdyje paties A. B. duotų parodymų (protokolo garso įrašo dalis nuo 1 val. 14 min. 07 sek. iki 1 val. 14 min. 30 sek., taip pat nuo 1 val. 19 min. 30 sek. iki 1 val. 19 min.) paaiškėjo, kad iš tikrųjų A. B. jau daug metų pažįsta R. A., nes pastarasis yra A. B. sesers sutuoktinio sūnėnas. 

43.                      L. M. atsiliepime į ieškinį, ginčydama sandorių apsimestinumą, teigė, kad jai nėra žinoma, kokiomis aplinkybėmis B. pardavė butą A. ir jog jai visiškai atsitiktinai tapo žinoma, kad R. A. įsigijo jos motinos butą, kuriame ji su seserimi augo, o tai sužinojusi, ji paprašė R. A. parduoti ginčo butą jai ir L. M.. Savo ruožtu L. M. sesuo L. M. apeliaciniame skunde nurodė jau visiškai kitokią įvykių versiją, pagal kurią būtent prašomas L. ir N. M., R. A. nupirko butą iš nebeatsiskaitančio neva nepažįstamo A. B., kurį (butą) vėliau perleido N. M. dukroms. Pastebėtina, kad apeliantė, akcentuodama, jog L. M. ir R. A. nesiejo absoliučiai jokie, išskyrus darbinius, santykiai, niekaip nepaaiškino, kodėl bendrovės, kurioje dirbo jos sesuo L. M., akcininkas, su kuriuo L. M. tariamai nesiejo jokie draugystės ar artimesni ryšiai, ne tik sutiko skambinti neva nepažįstamam jam asmeniui A. B. ir aiškintis, kodėl pastarasis nemoka likusios sumos už ginčo butą, bet ir sutiko pirkti jam nereikalingą butą L. M. ir jos motinos interesais, pastarųjų prašomas.

44.                      Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimas B. inicijuotas kaip tik po kai UAB Medicinos bankas kredito gavėjui ir laiduotojams išsiuntė raštus apie kredito gavėjo vėlavimą vykdyti savo prievoles. 2011 m. sausio 30 d. rašte kredito gavėjas ir laiduotojai informuoti, kad N. M. vėluoja vykdyti savo prievoles pagal sutartį ir nurodyta, jog jeigu prievolė nebus įvykdyta iki tam tikros datos, bankas įgis teisę kreiptis dėl skolos sumokėjimo į laiduotojus. Savo ruožtu 2011 m. kovo 23 d. (t. y. prieš pat ginčo sutarties su A. B. sudarymą) bankas raštu pareiškė reikalavimus laiduotojams dėl 32 920,49 Eur sumos sumokėjimo. Nors vėliau N. M. susitarė su banku dėl kredito sutarties pakeitimo, kredito sutartis 2011 metais nebuvo nutraukta ir išieškojimas iš laiduotojų nebuvo pradėtas, pirmiau nurodytos aplinkybės paneigia R. A. atsiliepime išdėstytą argumentą, kad N. M. ginčo sandorių sudarymo metu neturėjo jokio tikslo slėpti turtą nuo ieškovės, dovanojant jį savo dukroms, nes kredito gavėjas tinkamai vykdė visus įsipareigojimus ir laiduotojams nebuvo kilusi rizika, t. y. pareiga vykdyti įsipareigojimus už kredito gavėją. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebuvo pateikta jokių patikimų argumentų, kodėl N. M., neva neturėjusi jokio tikslo kaip nors pažeisti banko, su kuriuo pasirašė laidavimo sutartį, interesų, nepranešė bankui apie sandorio su A. B. sudarymą, nors laidavimo sutarties 5.1.4.1 punkte įsipareigojo neparduoti ar kitaip neperleisti kito asmens nuosavybėn turimo nekilnojamojo turto be banko raštiško sutikimo.

45.                      Apibendrindama pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visuma, visiškai pagrįstai pripažino 2011 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P1-1072, 2011 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P1-2421 bei tos pačios datos susitarimą pakeisti sutartį ir 2013 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P1-3233, apsimestiniais sandoriais, kuriais iš tikrųjų buvo pridengtas laiduotojos N. M. buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo jos dukroms L. M. ir L. M. sandoris.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

46.                      Pripažinus pirmiau nurodytus buto perleidimo sandorius apsimestiniais, kuriais iš tikrųjų N. M. neatlygintinai perleido jos turimą nekilnojamąjį turtą savo dukroms, ieškovė prašė taip pat juos pripažinti negaliojančiais ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, grąžinant ginčo butą N. M. nuosavybėn ir nukreipiant į jį N. M. skolos ieškovei UAB Medicinos bankui išieškojimą.

47.                      Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį reikšdamas actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana skirtas ginti kreditoriui nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą.

48.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; ir kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina nurodytų sąlygų visuma. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

49.                      Kaip matyti iš L. M. apeliacinio skundo argumentų, apeliantė ginčija pirmos (kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios teisės turėjimas), ketvirtos ir penktos sąlygų (sandorių šalių nesąžiningumas) egzistavimą, o taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB Medicinos bankas nepraleido senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti. R. A. atsiliepime į skundus taip pat papildomai pažymi, kad sandoriai nepažeidžia banko teisių, nes N. M. gavo rinkos vertę atitinkančią buto kainą.

50.                      Visų pirma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad ieškovė nepraleido vienų metų ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti.

51.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties vienų metų termino skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2014 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2014).

52.                      Nagrinėjamu atveju, nors apeliantė teisi, teigdama, kad jau iš 2012 m. kovo 12 d. sutarties dėl M. santuokos nutraukimo (teiktoje į santuokos nutraukimo bylą), bankas galėjo pamatyti, jog N. M. nebeturi buto, adresu: (duomenys neskelbtini), vis dėlto tik 2016 m. vasario 23 d., kai kredito sutartis buvo nutraukta ir paaiškėjo, kad įkeisto turto iš tikrųjų nepakanka įsiskolinimui pagal kredito sutartį padengti, o laiduotojai vengia vykdyti įsipareigojimus bankui, ieškovė galėjo ir turėjo suprasti, jog ginčo sandoriais buvo pažeistos jos teisės. Banko ieškinys šioje byloje pateiktas 2016 m. balandžio 4 d., taigi, akivaizdu, kad vienų metų terminas dar nebuvo suėjęs.

53.                      Apeliantė L. M. nepagrįstai savo nuomonę dėl ieškinio senaties termino praleidimo grindžia Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta civiline byla Nr. e2-1112-580/2017, teigdama, kad minėtoje byloje teismas konstatavo UAB Medicinos banką praleidus vienų metų senaties terminą reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį pateikti. Viena vertus, minėtoje byloje (Nr. e2-1112-580/2017) buvo nagrinėjamas visiškai kito sandorio, sudaryto kitų asmenų, negaliojimo klausimas, todėl išnagrinėtoje byloje padarytos išvados dėl actio Pauliana sąlygų buvimo ar nebuvimo savaime nedaro įtakos šiuo metu nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui. Kita vertus, nors Vilniaus apygardos teismas apeliantės akcentuojamoje byloje iš tikrųjų pripažino banką praleidusiu ieškinio senaties terminą, Lietuvos apeliacinis teismas (civilinė byla Nr. e2A-381-196/2018) su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl ieškinio senaties praleidimo nesutiko ir konstatavo, kad UAB Medicinos banko ieškinys pareikštas nepraleidus CK 6.66 straipsnyje 3 dalyje nustatyto termino.

54.                      Antra, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės L. M., o taip pat jos poziciją palaikančio R. A. argumentais, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovė neturėjo galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į N. M., todėl negali nuginčyti šių sandorių actio Pauliana pagrindu.

55.                      Pirmiau nurodytą poziciją atsakovai grindžia tuo, kad 2011 m. ir 2013 m., kuomet buvo sudaryti ginčo sandoriai, kredito sutartis buvo vykdoma tinkamai ir jokių pretenzijų atsakovams ieškovė neturėjo, atsakovė N. M. bankui nebuvo skolinga, o laiduotojo prievolės atsiranda tik tada, kai kredito gavėjas nevykdo savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį.

56.                      Nesutikdama su pirmiau nurodyta argumentacija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau buvo pasisakyta, jog draudimas pasinaudoti actio Pauliana institutu ginčijant laiduotojo sandorius su trečiaisiais asmenims, kol kreditoriaus reikalavimo teisė laiduotojo atžvilgiu nėra tapusi vykdytina, neatitiktų actio Pauliana paskirties, sumažintų kreditoriaus teisių apsaugos galimybes ir iš esmės susilpnintų kreditoriaus reikalavimų užtikrinimo priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-869/2014).

57.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-292-464/2019, remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012), kurioje analizuotas laiduotojo sudaryto sandorio, ginčijamo actio Pauliana ieškiniu, teisėtumo klausimas, taip pat buvo pasisakyta, kad tais atvejais, kai, nevykdant pagrindinės prievolės, laiduotojo ir pagrindinio skolininko atsakomybė solidari, kreditoriaus reikalavimo teisės į laiduotoją atsiradimo momentas sutampa su reikalavimo teisės atsiradimu į pagrindinį skolininką. 

58.                      Atsakovai neginčija aplinkybės, kad N. M. laidavimo sutartyje įsipareigojo atsakyti bankui su kredito gavėju kaip solidari skolininkė, todėl, įvertinus pirmiau nurodytus teismų išaiškinimus, pripažintina, jog UAB Medicinos banko galiojanti reikalavimo teisė į N. M. atsirado sudarius laidavimo sutartį su atsakove, nepaisant aplinkybės, kad galimybę realizuoti šią teisę (ja pasinaudoti) ieškovė įgijo tik nuo to momento, kai kredito gavėjas N. M. nebevykdė įsipareigojimų pagal kredito sutartį.

59.                      Trečia, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmiau šioje nutartyje detaliai išdėstytos aplinkybės, pagrindžiančios sandorių apsimestinumą, taip pat yra visiškai pakankamos ne tik kreditoriaus teisių pažeidimui (nes laiduotoja, neatlygintinai perleisdama butą dukroms, už jį negavo jokio kito, analogiškos vertės, turto), bet ir N. M. bei kitų ginčo sandorių šalių nesąžiningumui, kaip actio Pauliana taikymo sąlygoms, pagrįsti (CPK 185 straipsnis).

60.                      Net jeigu bankas 2011 metais, kai buvo inicijuotas ginčo buto perleidimas, nesiųstų laiduotojai jokių pranešimų dėl kredito sutarties vykdymo netinkamumo (nors, kaip pirmiau minėta nutartyje, tokie pranešimai kaip tik buvo siųsti 2011 m. sausio ir kovo mėnesiais), atsakovė N. M., sudariusi laidavimo sutartį, kurioje, be kita ko, įsipareigojo be raštiško banko sutikimo neparduoti turimo turto ir niekaip kitaip neapsunkinti savo turtinės padėties, negalėjo nesuprasti, kad neatlygintinai perleisdama savo turimą turtą dukroms, ji gali pažeisti kreditorės teises bei interesus. Šios aplinkybės (banko interesų pažeidimo) suvokimą pagrindžia tiek pats buto perleidimo mechanizmas (pažįstamų asmenų pasitelkimas, siekiant imituoti pirkimo–pardavimo sandorius; teismo, išdavusio leidimo perleisti šeimos turtą, apgaulė, teigiant, kad pardavus butą bus perkamas kitas ne mažiau vertingas nekilnojamsis turtas), tiek ir aplinkybė, jog laiduotoja, atsakovų aiškinimu neva nemaniusi, kad ginčo sandoriais kaip nors pažeidžia banko interesus, vis dėlto neinformavo banko apie siekį perleisti turimą butą. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovės N. M. ginčo sandorių sudarymo metu turėto kito turto būtų visiškai pakakę banko reikalavimams padengti (CPK 178 straipsnis).

61.                      Butas, esantis (duomenys neskelbtini), per 2,5 metų laikotarpį (nuo pat 2011 m. kovo mėnesio visame buto perleidimo procese dalyvaujant R. A., akivaizdžiai palaikančiam mažų mažiausiai draugiškus santykius su L. M.), pakeitęs kelis formalius, su R. A. susijusius, savininkus, galiausiai tapo pačios L. M. ir jos sesers nuosavybe, nei vienam iš buto formalių pirkėjų negalint pagrįsti jokiais įrodymais pinigų už butą sumokėjimo fakto ir visiems teigiant, kad buvo atsiskaitoma iki sutarčių pasirašymo grynaisiais pinigais, kurių turėjimo tuo momentu aplinkybė taip pat nebuvo patvirtinta jokiais duomenimis. Ginčo sandorių šalių nesąžiningumą, kaip minėta, pagrindžia ne tik pirmiau nurodytų įrodymų apie realų atsiskaitymo faktą neturėjimas, bet ir atsakovų nebendradarbiavimas su teismu, neteikiant sutarčių ir kitų įrodymų, aktyvus siekis nuslėpti aplinkybę, kad visos ginčo sandorių šalys tarpusavyje ar per R. A. yra pažįstamos, bei atsakovų dėstomos įvykių versijos nenuoseklumas, vienų atsakovų pateiktų paaiškinimų prieštaravimas kitų atsakovų parodymams.

62.                      Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta pirmiau, bei įvertindama, kad kitos pirmosios instancijos teismo konstatuotos actio Pauliana taikymo sąlygos nebuvo ginčijamos L. M. apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino ginčo sutartis, kurių dėka N. M. priklausęs butas, adresu: (duomenys neskelbtini), tapo jos dukrų bendrąja daline nuosavybe, negaliojančiomis ir taikė restituciją natūra, grąžindamas minėtą butą atsakovės N. M. nuosavybėn ir šios laiduotojos skolos UAB Medicinos bankui išieškojimą nukreipdamas į ginčo butą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

63.                      Apibendrindama pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius motyvus, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad L. M. ir UAB „Kim Servise“ apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingas ir teisėtas apeliančių apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, todėl Vilniaus apygardos tesmo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

64.                      Kadangi apeliaciniai skundai atmesti, atsakovų patirtos išlaidos, taip pat ir R. A., prašiusio priteisti 726 Eur sumą už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą, neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

65.                      Ieškovė UAB Medicinos bankas įrodymų, pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidų patyrimo apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį, nepateikė (CPK 98 straipsnis).

66.                      Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi atsakovei UAB „Kim Servise“ iki bylos išnagrinėjimo buvo atidėtas 6 225 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, 6 225 Eur žyminio mokesčio suma priteistina iš apeliantės į valstybės biudžetą. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Priteisti į valstybės biudžetą iš uždarosios akcinės bendrovės „Kim Servise“ (juridinio asmens kodas 302032626) 6 225 Eur (šešis tūkstančius du šimtus dvidešimt penkis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5660.

Teisėjai                                                                        Rasa Gudžiūnienė

Aldona Tilindienė

Vytautas Zelianka