Civilinė byla Nr. 2A-2245-653/2025
Teisminio proceso Nr. 2-35-3-02324-2024-2
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.5
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. spalio 28 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Justarela“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų Jonavoje 2025 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Regejus“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Justarela“ dėl skolos priteisimo.
Teismas
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Regejus“ kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Justarela“ 449,69 Eur skolą, 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovė iš ieškovės įsigijo prekių, už kurias neatsiskaitė. Paaiškino, kad ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę dėl susidariusio įsiskolinimo, tačiau atsakovė įsiskolinimo nepadengė. Ieškovė paaiškino, kad įprastai bendravo su atsakove telefonu ir elektroniniu paštu. Atsakovei ginčo prekes išdavė pardavėja konsultantė E. Ž.. 2024 m. rugsėjo 20 d. elektroniniu paštu nusiuntė atsakovei tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kurį 2024 m. lapkričio 11 d. atsakovės buhalterė patvirtino elektroniniu parašu ir atsiuntė ieškovei.
2. Atsakovė UAB „Justarela“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė ir atsakovė nėra sudariusios sutarties, kurioje būtų numatyta galimybė prekes pristatyti ar išduoti be priėmimo-perdavimo akto ar kitų dokumentų, patvirtinančių faktinį prekių perdavimą. Atsakovė nurodė, kad ieškovės pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės nebuvo pristatytos UAB „Justarela“ ir byloje nėra jokių įrodymų, įrodančių prekių perdavimo faktą.
3. Bylą nagrinėjant iš esmės ieškovė papildomai paaiškino, kad buhalteriniai dokumentai dėl prekių išdavimo buvo pateikti, tačiau atsakovė vis vien ilgą laiką vengia atsiskaityti su ieškove. Nurodė, kad daug metų bendradarbiavo su atsakovės (duomenys neskelbtini) J. A. ir neatsimena, ar dėl prekių įsigijimo buvo sudaryta žodinė sutartis. Nurodė, kad įsigytų prekių atvykdavo atsiimti atsakovės darbuotojas. Mėnesio pabaigoje buvo išrašomos sąskaitos, o paskutinė sąskaita apmokėta nebuvo. Kai atsakovė informuodavo apie konkrečių prekių poreikį, ieškovė informuodavo savo darbuotoją apie tai, kai atsakovės atstovas atvyks atsiimti prekių. Atsakovė nurodė, kad neįsigijo prekių iš ieškovės. Prekių išdavimo dokumentai atsirado tik po kurio laiko, kai nurodytas atsakovės darbuotojas jau nedirbo pas atsakovę. Atkreipė dėmesį, kad prekių išdavimo dokumentuose nėra nei vardo, nei pavardės asmens, kuriam buvo išduotos prekės, taip pat nėra aišku, kas pasirašė šiuos dokumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai Jonavoje 2025 m. kovo 27 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei iš atsakovės 449,69 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 730 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovei 14,00 Eur žyminį mokestį.
5. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad ieškovė UAB „Regejus“ atsakovei UAB „Justarela“ pagal 2024 m. kovo 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. REG35013214 perdavė prekes už 449,69 Eur. Minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad atsakovė sąskaitą turi apmokėti iki 2024 m. balandžio 1 d., o neapmokėjus sąskaitos – bus skaičiuojami delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną pagal sutartį arba įstatymų nustatyta tvarka. Remdamasis 2024 m. rugsėjo 20 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu (toliau – ir Aktas) teismas nustatė, kad ieškovės (duomenys neskelbtini) L. I. atsakovei išsiuntė Aktą ir prašė patvirtinti. Atsakovės darbuotoja 2024 m. lapkričio 11 d. patvirtino Aktą.
6. Iš liudytojos E. Ž. parodymų teismas nustatė, kad liudytoja dirba UAB „Regejus“ (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio. Liudytoja paaiškino, kad su įmonėmis buvo sudaromos sutartys, mėnesio eigoje suvedamos prekės ir sutartys, o mėnesio pabaigoje – išrašomos sąskaitos, kurias reikia apmokėti. Sutartis su atsakove buvo sudaryta, tik nežino, kokia ji. Sistemos duomenimis, sutartis galiojanti, leidžiama imti prekes, liudytoja prieš išduodant prekes šiuos duomenis patikrina. Liudytoja nurodė, kad nežino, kas šiuos duomenis pildo vietinėje programoje „Rivilė“. Ji yra mačiusi atsakovės darbuotoją A. D., kuris ne kartą ėmė prekes. Prekių paėmimo kvitai turi būti pasirašomi. Liudytojos vertinimu, pasirašantis asmuo pavardės nenurodė galimai per skubėjimą. 2024 m. ji dirbo su kolege, kuri jau yra išėjusi iš darbo. Prekes kovo 14 d. ir kovo 15 d. ėmė A. D..
7. Iš liudytojo A. D. parodymų teismas nustatė, kad jis dirbo UAB „Justarela“ (duomenys neskelbtini) 2023 m. 2–3 mėnesius. Kai dirbo UAB „Justarela“ galėjo imti medžiagas, bendraudavo su užsakovu, direktorius pasakydavo, kokias prekes imti. Atvažiuodavo į parduotuvę, iš pardavėjos paimdavo prekes, ji išduodavo čekius, atsiimant prekes pasirašydavo ir nurodydavo pavardę. Prekes ėmė atsakovės vardu, veždavo į objektą, ėmė vamzdžių prailginimus. Kai imdavo prekes, pranešdavo darbdaviui. Dirbo kartu su dar vienu pagalbiniu darbuotoju. Atsakovės (duomenys neskelbtini) J. A. jam parodė byloje esančius prekių paėmimo dokumentus; viename dokumente yra jo parašas, tačiau kituose – parašai ne jo.
8. Teismas pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių buvo žodinė, teismui nepateikti įrodymai apie šalių susirašinėjimą dėl sutarties sudarymo, susitarimą dėl konkrečių prekių pardavimo, ieškovės atstovai paaiškino, kad prekių užsakymas buvo telefonu. Ieškovė 2025 m. vasario 10 d. teismui pateikė penkias prekių išdavimą patvirtinančių 2024 m. kovo 14 d., 2024 m. kovo 15 d. dokumentų kopijas, iš kurių matyti, kad prekes atidavė E. Ž., o prekes priėmusio asmens pavardė nenurodyta, yra tik parašas.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad liudytojas A. D. neigia, jog 2024 m. kovo 14 d. ir 2024 m. kovo 15 d. ėmė prekes iš ieškovės, teigia tuo metu UAB „Justarela“ jau nedirbęs, o parašai ant dokumentų yra ne jo, išskyrus vieną, tačiau šalys byloje neprašė skirti rašysenos ekspertizės.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovės atstovas nepaneigė, kad (duomenys neskelbtini) E. I. jo vadovaujamoje bendrovėje tvarko ar tvarkė 2024 m. lapkričio mėnesį buhalterinę apskaitą. Jos 2024 m. lapkričio 11 d. elektroniniu parašu patvirtintas Aktas laikytinas patvirtinimu apie UAB „Justarela“ skolą UAB „Regejus“. Atsakovės direktoriaus paaiškinimas, kad buhalterė pasirašė aktą neįsigilinusi, nesupratusi, su direktoriumi nesuderinusi, laikytinas gynybine pozicija. Atsakovei PVM sąskaita faktūra išsiųsta elektroniniu paštu, ji nebuvo grąžinta. Teismas vertino, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto gavėjas, patvirtinęs akte nurodytą sumą arba nurodęs nesutapimo priežastis, vieną akto egzempliorių grąžina (išsiunčia) pateikėjui, o kitą – pasilieka. Šiuo atveju aktas buvo siųstas elektroniniu paštu ir pasirašytas (duomenys neskelbtini) E. I. elektroniniu parašu, nenurodyta, kad skolos nėra arba ji apmokėta, nebuvo aiškinamasi nesutapimų priežastys, nebuvo prašoma papildomų dokumentų, įrodymų.
11. Teismo vertinimu, ieškovės darbuotojos E. Ž. veiksmai 2024 m. kovo 14 d. dokumente neįrašant savo pavardės ir 2024 m. kovo 14 d. ir kovo 15 d. dokumentuose neįrašant asmens, kuris priėmė prekes, pavardės yra aplaidūs.
12. Teismas, įvertinęs aptarto Akto pasirašymą kartu su ieškovės ir atsakovės ilgalaikiais prekių pirkimo–pardavimo santykiais, bendravimu betarpiškai telefonu, prekių užsakymais telefonu, prekių paėmimais, kai yra poreikis, priėjo prie išvados, kad ieškinys yra pagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Atsakovė UAB „Justarela“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais nesutikimo motyvais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei už įsigytas prekes, nes nebuvo sudaryta jokia sutartis, pagrindžianti pareigą už jas atsiskaityti.
13.2. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių leidimą imti prekes atsakovės vardu, o prekes tariamai paėmęs asmuo A. D. 2024 m. jau nebedirbo įmonėje ir neturėjo teisės veikti įmonės vardu.
13.3. PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma pakankamu įrodymu byloje dėl skolos priteisimo, nesant faktinį prekių perdavimą patvirtinančių dokumentų.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas priteisė ieškovei iš atsakovės skolą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl teismas pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.
Dėl įrodymų (ne)priėmimo
16. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymą – A. D. 2025 m. balandžio 22 d. rašytinius paaiškinimus apie tai, kad jis ginčo prekių, už kurias pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės skolą, iš ieškovės neatsiėmė.
17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Teismas priima nagrinėti tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
18. Kasacinis teismas yra išskyręs kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).
19. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad apeliantės į bylą pateikti įrodymai neturi įtakos sprendžiant ginčą, nes rašytinius paaiškinimus pateikęs asmuo buvo apklaustas kaip liudytojas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir turėjo galimybę nurodyti ginčui svarbias aplinkybes. Antra, Lietuvos teisinėje sistemoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, numatantis, jog apeliacijos paskirtis yra pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas, o ne pakartotinis bylos nagrinėjimas aukštesnės instancijos teisme. Teismo vertinimu, priėmus naują įrodymą, kitai proceso šaliai, turėtų būti sudaryta galimybė pasisakyti dėl įrodymo priėmimo ir jo įrodomosios reikšmės, o tai nagrinėjamu atveju užvilkintų bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, apeliantės teikiamą įrodymą atsisakoma priimti.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o šis – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą.
21. CK 6.311 straipsnis numato, kad pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Pagal CK 1.71 straipsnį sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 straipsnio 2 dalis).
22. Nagrinėjamu atveju ginčo pirkimo–pardavimo sutarčiai įstatymas nenumato specialių formos reikalavimų. Taigi sutartis galėjo būti sudaroma ne tik raštu, bet ir žodžiu bei konkliudentiniais veiksmais, kai šalių faktinis elgesys rodo šalių valią vykdyti sutartį. Todėl, priešingai negu apeliaciniame skunde teigia apeliantė, vien aplinkybė, kad šiuo atveju nebuvo sudaryta rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovei perdavus atsakovei prekes, nepaneigia atsakovės pareigos už įsigytas prekes atsiskaityti.
23. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo taisyklių kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, yra nurodęs, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020).
24. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visų abejonių dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024).
25. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad PVM sąskaita faktūra nėra laikytina pakankamu įrodymu sprendžiant dėl skolos nustatymo fakto. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį ir byloje esančią medžiagą, pažymi, kad teismas sprendimą grindė ne vien PVM sąskaita faktūra, tačiau ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
26. Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovė, tiek liudytojai A. D. ir E. Ž. nuosekliai ir detaliai paaiškino apie tarp ieškovės ir atsakovės susiformavusią sutartinių įsipareigojimų vykdymo praktiką. Liudytojai parodė, kad atsakovės darbuotojas A. D., esant darbui atlikti reikalingų medžiagų ir prekių poreikiui ir tai suderinus su atsakovės (duomenys neskelbtini) J. A., atvykdavo paimti reikiamų prekių iš ieškovės. Parodė, kad ieškovės darbuotojams išdavus prekes, ieškovės darbuotojas pasirašydavo čekius ir nurodydavo pavardę, o už prekes būdavo atsiskaitoma vėliau. Liudytoja E. Ž. nurodė, kad prekes, už kurias ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. REG35013214, 2024 m. kovo 14 d. ir 2024 m. kovo 15 d. ėmė A. D.. Tiek ieškovės, tiek atsakovės atstovai paaiškino, kad dėl reikiamų prekių įsigijimo aptartu būdu sutardavo telefonu.
27. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar byloje esančius prekių išdavimą patvirtinančius 2024 m. kovo 14 d. ir 2024 m. kovo 15 d. čekius pasirašė buvęs atsakovės darbuotojas A. D.. A. D. šią aplinkybę neigiant, o ieškovės darbuotojai E. Ž. paliudijus, jog minėtomis dienomis prekes atsiėmė A. D., prieštaringi šiuo aspektu liudytojų parodymai vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
28. Iš 2024 m. rugsėjo 20 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto matyti, kad atsakovės įsiskolinimas 2024 m. rugpjūčio 31 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. REG35013214 sudarė 449,69 Eur. Bylos duomenimis, Aktą 2024 m. lapkričio 11 d. parašu patvirtino atsakovės buhalterė.
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių ir liudytojų parodymais byloje nustatytos aplinkybės dėl ieškovės ir atsakovės sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir 2024 m. rugsėjo 20 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodyti duomenys suponuoja išvadą, jog ieškovė perdavė atsakovei prekių už 449,69 Eur sumą.
30. Pažymėtina, kad viena vertus apeliantei teigiant, jog įprastai prekes iš ieškovės atsiimdavęs darbuotojas negalėjo atsiimti ginčo prekių, nes tuo metu jau nedirbo pas atsakovę, apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų. Byloje šalys taip pat neprašė skirti ekspertizės, siekiant nustatyti ant 2024 m. kovo 14 d. ir 2024 m. kovo 15 d. prekių išdavimą patvirtinančių dokumentų esančių parašų autentiškumo. Antra vertus, teismo vertinimu, nustačius, kad atsakovė, pasirašydama Aktą, pripažino skolos faktą ir dydį, aplinkybė dėl to, ar prekių išdavimą patvirtinančius dokumentus pasirašė būtent A. D., neturi esminės reikšmės. Taigi, nustačius, kad ieškovė įvykdė pareigą perduoti atsakovei užsakytas prekes ir byloje nesant įrodymų, kad atsakovė įvykdė pareigą už įsigytas prekes atsiskaityti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovei už 449,69 Eur dydžio sumą, sudarančią prekių kainą.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
31. Apibendrindamas tai, kas aukščiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, vadovavosi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
33. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginamą.
34. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei 30 Eur dydžio žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo. Apeliacinio skundo netenkinus, iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistina 30 Eur žyminio mokesčio suma.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Justarela“ apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų Jonavoje 2025 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Justarela“ (juridinio asmens kodas 303265971), į valstybės biudžetą 30 Eur (trisdešimt eurų) žyminį mokestį. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (https://www.vmi.lt/evmi/saskaitos-ir-imoku-kodai), įmokos kodas 5662. Atsakovė įpareigotina pateikti teismui mokėjimo įrodymą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėja Jelena Šiškina