Administracinė byla Nr. A-871-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00852-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. W. H. (L. W. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. W. H. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas L. W. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir UIT, Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. SPRE-2989 „Dėl taikytinų teisės aktų L. W. H. nustatymo“, kuriuo atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą pareiškėjui bei nustatoma, jog darbo sutarties su uždaraja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Martenas“ galiojimo laikotarpiui jam taikytini Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (1.45)I-618.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lenkijoje versdamasis individualia veikla, Lietuvos Respublikoje nuo 2014 m. spalio 28 d. dirbo UAB „Martenas“ pagal darbo sutartį. Už jį laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. buvo mokami visi mokesčiai Lietuvos Respublikai, jis buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, todėl jis, kaip valstybės narės pilietis, įgijo teisę į socialinę apsaugą Lietuvos Respublikoje. Jis kreipėsi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, tačiau Tarnyba jo prašymo netenkino. Šį sprendimą apskundė VSDFV, kuri jo skundo taip pat netenkino.
3. Pareiškėjo nuomone, minėti sprendimai yra neteisėti ir pažeidžia jo, kaip Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartis dirbančio darbuotojo, teisę į socialinę apsaugą. Tokią savo poziciją grindžia Europos parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalimi.
4. VSDFV ir Tarnyba neginčija fakto, kad pareiškėjas pagal darbo sutartis dirbo Lietuvos Respublikoje ir buvo registruotas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registre, buvo draudžiamas Lietuvos Respublikoje ir tuo pačiu metu vykdė individualią veiklą Lenkijos Respublikoje. Šios aplinkybės yra pagrindas išduoti jam A1 pažymėjimą.
5. Pažymėjo, kad Tarnyba atsisakymą išduoti jam A1 pažymėjimą grindė tuo, kad jo darbo apimtis Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB “Martenas”, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla. VSDFV sprendime taip pat nurodė, kad palaiko Tarnybos sprendime išdėstytą poziciją dėl Reglamento EB 978/2009 14 straipsnio 8 dalies analogijos taikymo. Nesutinka su skundžiamuose sprendimuose išdėstyta pozicija.
6. Taip pat nurodo, kad skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, kadangi nėra pagrįsti faktu, jog pareiškėjas UAB “Martenas” nedirbo pagal darbo sutartį ir už jį nebuvo mokamos socialinio draudimo įmokos. Akcentuoja, kad darbo sutartis nėra panaikinta, jis buvo draudžiamas Lietuvoje, už jį mokami visi mokesčiai Lietuvos Respublikai.
7. Pareiškėjas nurodo, kad priimant skundžiamus sprendimus, atsakovas nepagrįstai nesivadovavo Reglamento EB 883/2004 13 straipsniu, nesilaikė Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principų.
8. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos(toliau – ir VDI, Inspekcija) 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo Tarnybą, kad UAB „Darbo ekspresas“, UAB „Almand“, UAB „Ceramicoil“, UAB „Imperianas“ ir UAB „Martenas“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo. Minėtose įmonėse 2015 metais buvo atlikti du patikrinimai, kurių metu darbuotojų rasti nepavyko, darbo grafikuose tą mėnesį nurodyta, kad darbuotojai jau yra dirbę arba atostogauja. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgė į 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus, analogiškai juos taikant ir Reglamento 13 straipsnio 3 daliai.
10. Pažymėjo, kad nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir (arba) atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir (arba) pajamas. Atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų veiklos dalis pagal pirmiau nurodytus kriterijus rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Šiuo atveju, remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Martenas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Darbo laikas Lietuvoje sudaro 16 valandų per mėnesį, Lenkijoje – 80 valandų per mėnesį. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d.
11. Pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų nuostatomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
13. Atsiliepimą grindžia iš esmės atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nustato bendruosius principus, todėl ES valstybėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15, 27 ir 31 punktais, turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties. Tarnyba, nustatydama ar asmens darbas yra nedidelės apimties atsižvelgia į Reglamento Nr. 987/2009, 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento 13 straipsnio 3 dalį. Atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų veiklos dalis rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo L. W. H. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutikimą su Tarnybos sprendimu grindžia iš esmės vienu argumentu – skundžiami sprendimai prieštarauja bendrai taikytinos teisės taisyklei – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba klaidingai taikė teisės analogiją Reglamento 13 straipsnio 3 daliai bei rėmėsi netinkamu kriterijumi dėl vykdomos veiklos apimties.
16. Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinėje dalyje reglamentuojamas taikytinų teisės aktų nustatymas. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį (11 straipsnis). Reglamento 13 straipsnyje numatytos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui. Pagal šio straipsnio 3 dalį, tuo atveju, kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnis nustato konkrečias taikytinos teisės nustatymo procedūros įgyvendinimo taisykles, kai asmuo vykdo veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių. Pagal šio reglamento 19 straipsnį, valstybės narės, kurios teisės aktai tampa taikytini pagal Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinę dalį, kompetentinga įstaiga praneša atitinkamam asmeniui, ir, tam tikrais atvejais, jo darbdaviui apie tuose teisės aktuose jam (jiems) nustatytas pareigas. Aprašo II skyrius numato atvejus ir sąlygas, kada išduodami A1 pažymėjimai, o šiame skyriuje esantis 15 punktas numato, kad A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis). Aprašo 44.3 punktas nustato, kad Užsienio išmokų tarnyba priima sprendimą dėl išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo paaiškėjus, kad nebėra Aprašo II skyriuje nurodytų sąlygų.
17. Teismas pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog sprendžiant dėl taikytinos teisės tuo atveju, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, svarbus ne darbo sutarties tam tikroje valstybėje narėje sudarymo, bet darbo toje valstybėje narėje pagal darbo sutartį faktas. Šią išvadą patvirtina ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis, nurodanti, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Tokia nuostata parodo, kad svarbus būtent faktinis veiklos (darbo pagal darbo sutartį) vykdymas ir jos apimtis. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2002-146/2015, be kita ko, nurodė, jog Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalis aiškiai nukreipia į visą Reglamento 883/2004 13 straipsnį, o ne į kurią nors šio straipsnio dalį. Iš Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio pakeitimo (Reglamento (ES) Nr. 465/2012 redakcija) matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 daliai. Remdamasis minėtų teisės normų sistemine analize bei tokio pobūdžio bylose suformuota praktika, teismas sprendė, kad Tarnyba ir VSDFV pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė teisės analogiją ir A1 pažymėjimo neišdavė tuo pagrindu, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje yra nedidelės apimties.
18. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pagrindinė veikla buvo Lenkijos Respublikoje, o su UAB „Martenas“ sudaryta darbo sutartis laikytina fiktyvia. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgęs į tai, kad Inspekcijai atlikus minėtų įmonių patikrinimus, darbuotojai nebuvo rasti, tais atvejais, kai įmonės vykdė Inspekcijos įpareigojimus ir teikė dokumentus, iš darbo grafikų buvo matyti, kad darbuotojai tą mėnesį jau yra dirbę arba atostogauja, konkrečių darbuotojų darbo vietų įmonių atstovai nenurodė. Inspekcija akcentavo, kad tokios besikartojančios schemos leidžia daryti išvadą, jog įmonių darbuotojai formaliai draudžiami Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka. Be to, sulyginus darbo valandų skaičių Lietuvos Respublikoje ir Lenkijos Respublikoje matyti, kad pagrindinė pareiškėjo veikla yra Lenkijos Respublikoje. Abejoti valdžios institucijų pateiktais duomenimis nėra jokio pagrindo, pareiškėjas jokių įrodomąją galią turinčių dokumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nepateikė, todėl teismas vertino, jog šioje byloje įrodyta, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje laikytina mažareikšme, todėl Tarnybos sprendimu pagrįstai nuspręsta pareiškėjui taikyti Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus.
19. Teismas konstatavo, kad skundžiami Tarnybos 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. SPRE-2989 ir VSDFV 2016 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. (1.45)I-618 yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikius teisės normas, juos naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
21. Apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendimas nepagristas, priimtas peržengus nagrinėjamo ginčo ir bylos ribas, grindžiamas priešingais argumentais (sprendime pripažįstami priešingi faktai, t. y. jog pareiškėjo darbas Lietuvoje fiktyvus, vėliau nurodoma, kad jo veikla Lietuvoje yra mažareikšmė, t. y. remiantis Reglamentų (EB) 883 ir 987 nuostatomis laikytina nedidelės apimties). Be to, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus šalių pateiktus dokumentus, nepagristai perkėlus įrodinėjimo našta pareiškėjui, kaip silpnesniajai šaliai, neatitinkantis suformuluotos administracinių teismų praktikos, todėl naikintinas.
22. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo nurodytus argumentus, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas vieninteliu teiginiu dėl Reglamentų taikymo. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog sprendimo konstatuojamojoje dalyje nurodoma, jog pareiškėjas skundą grindžia ne tik argumentais dėl Reglamentų taikymo, bet ir ginčijamų sprendimų neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu, dėl to teismas nepasisakė ir nevertino skundžiamų sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsniui.
23. Pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai nėra pagrįsti faktu, jog pareiškėjas UAB „Martenas“ nedirbo pagal darbo sutartį ir už jį nebuvo mokamos socialinio draudimo įmokos. UIT neginčija fakto, kad pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį Lietuvoje UAB „Martenas“, buvo registruotas Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registre, buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu ir tuo pačiu vykdė individualią veiklą Lenkijos Respublikoje. Ginčijami sprendimai grindžiami išimtinai tik pareiškėjo darbo apimties vertinimu. Atkreipia dėmesį, kad ginčijami sprendimai nebuvo grindžiami ir Inspekcijos 2015 m. gruodžio ­14 d. raštu – informaciniu pranešimu. Atsižvelgiant į tai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai praplėtė bylos nagrinėjimo ribas, nepagrįstai vertino Inspekcijos raštą, todėl nepagrįstai nurodė, jog nėra jokio pagrindo abejoti valdžios institucijų pateiktais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas taip pat išėjo už nagrinėjamos bylos ribų padaręs išvadą, neva pareiškėjo su UAB „Martenas“ sudaryta darbo sutartis laikytina fiktyvia. Ginčai dėl sutarčių nuginčijimo ir pripažinimo negaliojančiomis priskirtini bendrosios kompetencijos teismams, be to byloje nebuvo iškeltas reikalavimas dėl pareiškėjo darbo sutarties panaikinimo ar pripažinimo fiktyvia. Todėl toks administracinio teismo nagrinėtinos bylos ribų peržengimas, ypač nemotyvuojant ir negrindžiant tokio sprendimo nei teise, nei faktu, pripažintinas ne tik nepagrįstu, bet ir neteisėtu.
24. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, atsakovas ginčijamame sprendime turėjo pagrįsti, kokios aplinkybės bei priežastys lemia kitokio nei Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimą, taip pat nurodyti, jog laiku, t. y. per dviejų mėnesių laikotarpį pateikė nesutikimą su laikinu teisės aktų nustatymu, pagrįsti, jog pareiškėjui laikinai nustatoma Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisė remiantis Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimu. UIT ginčijamame sprendime to nepadarė.
25. Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnio, kuriame nustatyta (EB) 883/2004 13 straipsnio įgyvendinimo tvarka, 3 dalyje nustatyta, jog laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal šio straipsnio 2 dalį. Taigi, nesutikimui su gyvenamosios vietos kompetentingos įstaigos laikinu teisės nustatymu pareikšti, taikomas dviejų mėnesių terminas.
26. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad remiantis Aprašo nuostatomis, UIT nors ir gali panaikinti išduotą A1 pažymėjimą, tačiau neturi teisės pakeisti kitos valstybės narės nustatytos taikytinos socialinio draudimo teisės, taip pat nustatyti laikiną teisės aktų taikymą ne Lietuvos Respublikos piliečiui (ginčijamame UIT sprendime nurodoma, jog pareiškėjui laikinai taikytini Lenkijos Respublikos teisės aktai). Pirmosios instancijos teismas to nevertino ir nepasisakė dėl šios teisės normos taikymo sprendžiant šį ginčą. Lenkijos kompetentingai įstaigai dar 2015 m. gegužės 25 d. pareiškėjui laikinai nustačius Lietuvos socialinio draudimo teisę, UIT nesutikimo dėl šios nustatytos teisės nepateikė, todėl laikinas teisės aktų nustatymas pareiškėjui tapo galutiniu 2015 m. liepos 25 d. Be to, remiantis faktu, jog Lenkijos kompetentinga įstaiga pareiškėjui laikinai nustatė Lietuvos teisės aktų taikymą, darytina išvada, jog minėta institucija pripažino, jog pareiškėjo darbas Lietuvoje nėra nedidelės apimties, todėl UIT atsisakymas išduoti A1 pažymėjimą ypač Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimui dėl teisės taikymo tapus galutiniu, yra nepagrįstas, prieštaraujantis Reglamentų procedūroms.
27. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog UIT, priimdamas sprendimą, viršijo savo įgaliojimus, nesutikdamas su nustatyta teise, nesikreipė į Lenkijos kompetentingą įstaigą bei nepateikė savo prieštaravimo (ginčijamuose sprendimuose nėra nurodoma, kad prieštaravimas Lenkijos kompetentingai įstaigai apskritai buvo pateiktas, taip pat pareiškėjas negavo jokių raštų iš minėtos įstaigos apie gautą prieštaravimą), nesilaikė Reglamento 987/2009 16 straipsnio nuostatų, todėl pažeidė teisinės valstybės principą. Kadangi UIT nepateikė Lenkijos kompetentingai įstaigai savo prieštaravimų, tokiu būdu ne tik paneigė pareiškėjo teisėtus lūkesčius į socialinę apsaugą valstybėje, kurioje jis dirbo pagal darbo sutartį, bet ir sukūrė teisinio netikrumo būseną, nes nesant pateiktam prieštaravimui šiai dienai Lenkijos kompetentingos įstaigos pareiškėjui nustatytos Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas yra galiojantis, t. y. pareiškėjui taikytini ir Lietuvos, ir Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, jog Lietuvos valstybei už pareiškėją sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos yra negrąžintos.
28. Pažymi, kad teismo išvada, jog svarbus yra ne darbo sutarties sudarymo faktas, o darbo toje valstybėje faktas, dėl to reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis, pareiškėjo atveju yra klaidinga, kadangi vartojamos sąvokos „darbas, pagal darbo sutartį“ ir „savarankiška veikla“ yra ne tapačios.
29. Atsakovas Tarnyba atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
30. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
31. Atsiliepime nurodo, kad VSDFV, vykdydama privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkcijas, išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. gruodžio 14 d. skundą dėl UIT 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. SPRE-2989. Pažymi, kad Reglamento (EB) Nr. 883 11 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai (lex loci laboris principas). Šis principas įtvirtintas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte, kuris numato, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai. Darbo vietos valstybės socialinio draudimo teisės taikymo principas yra bendrasis principas, kuris turi kelias išimtis, taikomas atitinkamiems asmenims arba esant tam tikroms aplinkybėms. Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui. Šio Reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalis nustato, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento (t.y. Reglamento (EB) Nr. 883) 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.
32. Akcentuoja, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis). Tvarkos aprašo 27 punkte nurodoma, kad Lietuvoje ir kitoje Valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir/ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia UIT Fondo valdybos direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, ir prideda: asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis), sudarytų darbo sutarčių Lietuvoje ir kitoje Valstybėje narėje patvirtintas kopijas, savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje Valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas. Tvarkos aprašo 31 punkte numatyta galimybė prašyti pareiškėją pateikti ir kitus, Tvarkos aprašo 27 punkte nenurodytus dokumentus bei informaciją.
33. UIT pareiškėjo atžvilgiu priimtame sprendime paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, UIT atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, pateiktus kriterijus. UIT nuomone, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalį. Nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, UIT atsižvelgia į atitinkamus kriterijus. UIT priimdama sprendimą vertino: Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenis, prašymo duomenis, pagal kuriuos pareiškėjo darbo laikas Lietuvoje sudaro 16 valandų per mėnesį, Lenkijoje – 80 valandų per mėnesį.
34. UIT, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Martenas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. VSDFV pritaria UIT pozicijai dėl analogijos taikymo ir mano, kad Tarnyba, vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje pateiktais kriterijais, teisingai nustatė, jog pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Martenas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties veikla.
35. Pažymi, kad Inspekcija 2015 m. gruodžio 14 d. raštu informavo, jog atliko UAB „Almand“, UAB „Ceramicoil“, UAB „Martenas“, UAB „Darbo ekspresas“, UAB „Imperianas“ veiklos patikrinimą ir priėjo prie išvados, kad minėtų įmonių darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Taigi minėtos įmonės realiai jokios veiklos Lietuvoje nevykdo. Todėl yra pagrindas vertinti, kad pareiškėjas taip pat yra sudaręs fiktyvią darbo sutartį su UAB „Martenas“ (šioje įmonėje yra/buvo įdarbinta daug Lenkijos piliečių, vykdančių individualią veiklą Lenkijoje), pagal kurią realiai darbo nevykdo, o sudaryta darbo sutartimi tik siekia išvengti socialinio draudimo įmokų Lenkijoje nuo pajamų, gautų iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos.
36. Dėl pareiškėjo argumento, neva Reglamento (EB) Nr. 987 nėra tikslinama Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog iš Reglamento (EB) Nr. 987 (su Reglamento (ES) Nr. 465 pakeitimais) matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsniui.
37. Pareiškėjo argumentą, kad UIT su Lietuvos teisės aktų nustatymu pareiškėjui sutiko, nes įtraukė pareiškėją į apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu registrą, vertina kaip nepagrįstą, kadangi pareiškėjas painioja priežastis ir pasekmes – nustačius, kad pareiškėjas faktiškai dirbo, tai būtų priežastis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre įrašyti atitinkamus duomenis, tačiau faktas kad Registre yra įrašyti tam tikri duomenys, dar neįrodo, kad pareiškėjas faktiškai dirbo, nes tai tik reiškia, kad draudėjas yra pateikęs socialinio draudimo pranešimus (tačiau socialinio draudimo pranešimų duomenys gali būti neteisingi ar nepagrįsti).
38. Pareiškėjo argumentas, kad UIT nepateikė Lenkijos kompetentingai įstaiga savo prieštaravimo dėl Lietuvos socialinio draudimo teisės nustatymo, yra nepagrįstas, nes UIT 2015 m. liepos 13 d. raštu Nr. (7.16)S2-23822 kreipėsi į pareiškėją ir į Lenkijos kompetentingą įstaigą dėl papildomų dokumentų pateikimo, taip išreikšdama savo nesutikimą su Lietuvos teisės nustatymu pareiškėjui.
39. Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

40. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. SPRE-2989, kuriuo Tarnyba atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjui laikinai taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, kadangi pareiškėjo darbas Lietuvoje pagal darbo sutartį, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintinas kaip nedidelės apimties veikla, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (1.45)I-618, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
41. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.
42. VSDFV (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skundžiamų sprendimų neteisėtumą grindė ir jų neatitikimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, nustatančio reikalavimus individualaus administracinio akto turiniui, nuostatoms.
44. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).
45. Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14; 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
46. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).
47. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skundą, sprendė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjo veiklos apimtis darbo sutarties sudarymo valstybėje narėje (Lietuvos Respublikoje) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje (Lenkijos Respublikoje), nėra nedidelės apimties, t. y., kad šiai veiklai pagal darbo sutartyje nurodytą apimtį netaikytinas Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalyje nurodytas „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčijami Tarnybos ir VSDFV  sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Teismas, be kita ko, skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas į Inspekcijos 2015 m. gruodžio 14 d. pažymoje Nr. SD-25-15209 nurodytas aplinkybes, priėjo prie išvados, kad pareiškėjo su UAB „Martenas” sudaryta darbo sutartis yra fiktyvi.
48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigia, kad Tarnyba ir VSDFV, priimdamos ginčo sprendimus, netinkamai pagal analogiją taikė Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalį. Be to, Tarnyba, gavusi Lenkijos kompetentingos institucijos raštą, kuriuo jam ginčo laikotarpiu buvo nustatytas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymas, praleido terminą prieštaravimams pareikšti. Pareiškėjas mano, kad ginčijamu laikotarpiu jo darbas Lietuvoje pagal darbo sutartį, lyginant su Lenkijoje vykdytos savarankiškos veiklos apimtimi, negali būti vertinamas kaip nedidelės apimties veikla. Taip pat pažymėjo, kad teismas nevertino kad skundžiamų sprendimų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, nors pareiškėjas skunde šį klausimą kėlė.
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų sprendimų turinį, sutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Iš pareiškėjo ginčijamo individualaus administracinio akto turinio nėra galima spręsti, kokiais nustatytais faktais jis yra grindžiamas, jame iš esmės yra nurodytos tik teisės aktų nuostatos, kuriomis remdamasi Tarnyba priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą. Tarnybos sprendime nurodyta, kad įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, sprendė, jog pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, todėl atsisakė jam išduoti A1 pažymėjimą. Be kita ko pažymėtina, kad Tarnyba apie tai, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, sprendė tik iš pareiškėjo prašyme nurodytos informacijos apie jo nurodytą dirbamą laiką pagal Lietuvoje sudarytą darbo sutartį ir Lenkijoje vykdomą veiklą, kadangi jokių kitų įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių šią aplinkybę, byloje nėra pateikta.
50. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Tarnyba 2015 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (7.2) S2-39116 kreipėsi į Inspekciją su prašymu patikrinti įmones, taip pat ir UAB “Martenas”, dėl galimai fiktyvios veiklos ir dėl šių įmonių darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Inspekcija 2015 m. gruodžio 14 d. rašte nurodė, kad įmonės, taip pat ir UAB „Martenas” darbuotojai veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Tačiau šis Inspekcijos raštas yra gautas po skundžiamo Tarnybos sprendimo priėmimo. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui.
51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Taisyklės dėl taikytinų teisės aktų nustatymo yra aptartos Reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ įgyvendinimo tvarką, II antraštinėje dalyje. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į pagrindinio reglamento 13 straipsnį ir į įgyvendinimo reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas. Pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.
52. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad UIT 2015 m. liepos 13 d. raštu Nr. (7.16)S2-23822 kreipėsi į pareiškėją ir į Lenkijos kompetentingą įstaigą dėl papildomų dokumentų pateikimo, taip išreikšdama savo nesutikimą su Lietuvos teisės nustatymu pareiškėjui, tačiau nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra pateikta. Tarnyba sprendime nurodė, kad Tarnyboje buvo gautas 2015 m. gegužės 25 d. Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas, kuriame informuojama, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. nustatytas laikinas Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymas, tačiau šis raštas, taip pat ir Tarnybos raštas, kuriuo ji kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą dėl papildomų dokumentų pateikimo, tokiu būdu išreikšdama savo nesutikimą su Lietuvos teisės nustatymu pareiškėjui, byloje nėra pateiktas, todėl nėra galima patikrinti ar Tarnybai priimant sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
53. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad toks priimtas individualus administracinis aktas nelaikytinas pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atsakovas nemotyvavo, kodėl pareiškėjui taikomas jam nepalankus teisinis reguliavimas. Minėtos aplinkybės galėjo sudaryti ir kliūtis efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir interesų gynybą. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikytasi ir ankstesnėje administracinių teismų praktikoje (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2115-502/2017).
54. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad Tarnybos 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. SPRE-2989 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinas. Taip pat naikintinas ir VSDFV 2016 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. (1.45)I-618, kuriuo buvo patvirtintas Tarnybos 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. SPRE-2989. Nustačius, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas yra nemotyvuotas, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, įrodinėjimo naštos perkėlimo pareiškėjui, sumokėtų socialinio draudimo įmokų grąžinimo, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, todėl nevertinami.
55. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ginčijami Tarnybos ir VSDFV sprendimai naikinami (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
56. Panaikinus šioje byloje ginčijamus atsakovo sprendimus, sutinkamai su ABTĮ 94 straipsnyje numatytomis akto panaikinimo pasekmėmis, atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba turi pareigą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiimančiam savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo L. W. H. (L. W. H.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo L. W. H. (L. W. H.) skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. SPRE-2989 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. (1.45)I-618.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                                                              Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius