Civilinė byla Nr. 3K-3-355/2014                                                                   

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06751-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 124.2.7; 128.15.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų P. S. (P. S.), J. T. ir R. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Valtima“, uždarosios akcinės bendrovės „Arisma“, P. S., J. T. ir R. Š. prašymus atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo jo nuosavybėn; suinteresuoti asmenys – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių užstatytos (nelaisvos) žemės sampratą, kai siekiama atkurti nuosavybės teises, proceso atnaujinimą, kai ginčijamu sprendimu pasisakyta dėl į procesą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, aiškinimo bei taikymo klausimai.

Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bešeimininkiais ir perduoti jos nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus – automobilių stovėjimo aikšteles ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškimą tenkino; sprendimas įsiteisėjęs.

Pareiškėjai UAB „Arisma“ ir UAB „Valtima“ pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais atmesti. Prašymas grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. kad ginčijamu sprendimu išspręsta dėl neįtrauktų į bylą asmenų – pareiškėjų UAB „Arisma“ ir UAB „Valtima“ – teisių ir pareigų. Pareiškėjai nurodė, kad ginčo statiniai pastatyti jų lėšomis ir turint statybos leidimą; žemės sklypai nuomojami; Vilniaus miesto savivaldybė žinojo, jog pareiškėjai pretenduoja į nurodytus statinius, nes dalyvavo nagrinėjant bylą, kurioje UAB „Valtima“ prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji statinius valdo nuosavybės teise. UAB „Valtima“ statiniams pastatyti skyrė 1 848 590 Lt, UAB „Arisma“ – 421 109 Lt.

Pareiškėjai P. S., J. T. ir R. Š. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje, panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo  2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimo netenkinti. Jie nurodė, kad pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime (šiuo metu (duomenys neskelbtini) m.): 0,4950 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 0,6893 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,5834 ha žemės sklypo 0,4400 ha dydžio dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), 0,7876 ha žemės sklypo 0,6251 ha dydžio dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų teigimu, jiems svarbu, kad būtų grąžintas kuo didesnis žemės sklypas natūra, nes nuo to priklauso kiekvienam pareiškėjui tenkančios dalies dydis. Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) darbuotojai 2012 m. gruodžio 14 d. susirinkimo metu pareiškėjams pranešė, kad nuosavybės teisės į žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) nebus atkurtos natūra, nes priimtas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimas. Pareiškėjų teigimu, tai reiškia, kad nurodytas sprendimas turi įtakos jų, kaip pretendentų atkurti nuosavybės teises, teisėms ir pareigoms. Vilniaus miesto savivaldybė nuslėpė nuo teismo, kad ginčo sklypuose statybos buvo vykdomos neteisėtai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi prašymų netenkino.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų P. S., J. T. ir R. Š. prašymų atnaujinti procesą pagrįstumo, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pastatyti statiniai yra neteisėti, jie įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, šie duomenys nenuginčyti. Be to, statybų teisėtumo faktas nebuvo civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, t. y. byloje buvo sprendžiama dėl Nekilnojamojo turto registre registruoto turto pripažinimo bešeimininkiu. Teismas pažymėjo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę. Ginčo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), įregistruoti statiniai, todėl nuosavybės teisės į šį žemės sklypą natūra negali būti atkurtos. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad ginčijamas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimas neturi įtakos pareiškėjų teisėms ar įstatymo saugomiems interesams, todėl atmetė prašymą atnaujinti procesą.

Spręsdamas pareiškėjų UAB „Arisma“ ir UAB „Valtima“ prašymo atnaujinti procesą tenkinimo klausimą, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-659-821/2011, atmetė pareiškėjo UAB „Valtima“ prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis nuosavybės teise valdo nekilnojamuosius daiktus – automobilių stovėjimo aikšteles ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 26 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą, nurodydamas, kad statiniams įteisinti reikalingus dokumentus pareiškėjas turi gauti Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, jog ėmėsi priemonių statiniams savo vardu įteisinti, kreipėsi dėl nuosavybės teisės pripažinimo ar pan., t. y. nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, kad ginčo turtas ne bešeimininkis, o sprendimas pažeidžia pareiškėjų nuosavybės teises; be to, pareiškėjai nenurodo, kuriuos konkrečiai statinius ar jų dalį pastatė. Pareiškėjų byloje pateikti duomenys, susiję su ginčo statinių statyba, įvertinti civilinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, taip pat byloje, kurioje buvo sprendžiamas juridinio fakto nustatymo klausimas. Vilniaus miesto savivaldybės pareiškime dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais buvo nurodytos aplinkybės dėl sklypų nuomos pareiškėjams laikinoms automobilių aikštelėms įrengti ir kad pareiškėjai nėra statinių savininkai ar teisėti valdytojai. Dėl nurodytų aplinkybių teismas pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą netenkino.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų UAB „Valtima“, UAB „Arisma“,           P. S., J. T. ir R. Š. atskiruosius skundus, 2013 m. spalio 30 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį nepakeistą.

Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, sprendžiant, ar į civilinės bylos nagrinėjimą neįtraukus pareiškėjų UAB „Valtima“, UAB „Arisma“, nepažeistos jų teisės ir teisėti interesai, reikšminga tai, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad pareiškėjai neturi daiktinių teisių į ginčo statinius, todėl priimtas sprendimas neturi įtakos jų teisėms ir pareigoms, taip pat kad byloje nepateikta duomenų, jog pareiškėjai ėmėsi priemonių gauti statybas įteisinančius dokumentus ir juos gavo, o tai sudarytų pagrindą spręsti, kad turtas ne bešeimininkis.

Teismas taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ginčo sklypas užimtas (nelaisvas), todėl į jį negali būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra, todėl, net ir netenkinus Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimo, pareiškėjai P. S., J. T. ir R. Š. negalėtų pretenduoti į žemę. Neteisėtos statybos gali būti pašalinamos CK 4.103 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad statybų teisėtumo faktas nebuvo civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl atmetė kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, jog, pripažinus ginčo turtą bešeimininkiu ir perleidus jį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, įteisintos neteisėtos statybos. Teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės        26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 2, 76, 81.1, 106 punktus perimtą nuosavybėn bešeimininkį nekilnojamąjį turtą Vilniaus miesto savivaldybė privalės realizuoti aukcione, nes tokio reikalavimo Taisyklėse nenustatyta. Turto pripažinimas bešeimininkiu nereiškia, kad jo negalima nugriauti. Vilniaus miesto savivaldybė pareiškime teismui rėmėsi Taisyklių 24 punktu, kuriame įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu mokesčių inspekcijos pareigūnas nustato, jog turtas netinkamas parduoti ar jis buvo įgytas (pastatytas ir pan.) nesilaikant įstatymų reikalavimų, tokio turto mokesčių inspekcijos pareigūnas neapskaito ir turto perėmimo dokumento nesurašo. Mokesčių inspekcijai turto neapskaičius, tokį turtą gali įtraukti į apskaitą kitos CK 4.58 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai P. S., J. T. ir R. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį bei išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-8678-592/2012. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad sprendimas, kuriuo ginčo statiniai pripažinti bešeimininkiais ir perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, teisėtas bei neturi įtakos jų teisėms ir pareigoms, nepagrįstai neatnaujino proceso civilinėje byloje, taip pažeidė CK 4.58 straipsnio 3 dalį, 4.103 straipsnio 1 dalį, CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatoriai pateikė byloje duomenų, kurie patvirtina, kad dar prieš tai, kai buvo priimtas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo        2012 m. lapkričio 5 d. sprendimas dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais, tas pats teismas      2011 m. birželio 9 d. sprendimu (paliktu nepakeistu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos      26 d. nutartimi), priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-843-160/2013, konstatavo, kad ginčo statiniai pastatyti neteisėtai ir atmetė žemės sklypų nuomininkės UAB „Valtima“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Nurodytoje nutartyje, be kita ko, pateiktas VĮ Registrų centro paaiškinimas, kad buvo atlikti tik ginčo pastatų kadastriniai matavimai, bet pastatai neįregistruoti. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013 m. kovo 12 d. išrašo matyti, kad statinių statusas neįregistruotas, o registracijai dokumentai nepateikti. Aplinkybę, kad statiniai neįregistruoti, patvirtina ir VĮ Registrų centro 2013 m. rugpjūčio 7 d. raštas kasatoriams. Taigi VĮ Registrų centras iki šiol yra atlikęs tik ginčo statinių kadastrinius matavimus ir jo duomenų bazėje yra duomenų, kad statiniai pastatyti, bet jie neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip teisėtai pastatyti nekilnojamojo turto objektai. Nagrinėjant kasatorių prašymą atnaujinti procesą, Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė teismams dokumentų, patvirtinančių šių statinių statybos teisėtumą. Kasatorių teigimu, nesant tokių įrodymų, teismai neturėjo pagrindo spręsti, kad statiniai pastatyti teisėtai. Tiek teisės aktuose, tiek teismų praktikoje įtvirtintas draudimas perleisti nuosavybėn neteisėtai pastatytus statinius, t. y. statinius, kurie nėra nuosavybės objektai, nes jų sukūrimas visų pirma turi būti įteisintas statybos teisės normų nustatyta tvarka. CK 4.58 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą negali būti įgyjama, jeigu tai draudžia įstatymas. Draudžiama įsigyti nuosavybėn statinį (ar jo dalį), kuris yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, nes tokiu statiniu (jo dalimi) draudžiama naudotis ar disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje taip pat įtvirtintas draudimas perleisti neteisėtai pastatytus statinius nuosavybėn teismo sprendimu (inter alia kaip bešeimininkį turtą savivaldybės nuosavybėn). Dėl neteisėtų statybų turi būti sprendžiama Statybos įstatymo nustatyta tvarka (t. y. pašalinant arba įteisinant statybą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. L. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-514/2008). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami bylas pagal savivaldybių pareiškimus dėl neteisėtai pastatytų statinių pripažinimo bešeimininkiu turtu ir jų perdavimo savivaldybių nuosavybėn, į nurodytą draudimą atsižvelgia ir tokius pareiškimus atmeta (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-793-516/2010; Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-143-324/2010). Taigi, kasatorių nuomone, bylą dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn nagrinėję teismai, nustatę, kad nėra ginčo statinių statybos teisėtumą patvirtinančių įrodymų, taip pat neteisėtai statybas vykdžiusius ir teisę į statybines medžiagas turinčius asmenis –  UAB „Valtima“ ir UAB „Arisma“ – turėjo atmesti Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą.

2. Kasatorių nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo               5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą laisvos (neužstatytos) žemės sąvoką; nepagrįstai, nesant statybos teisėtumą patvirtinančių įrodymų pripažindami ginčo žemę užstatyta, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Natūra pretendentams grąžinama tik laisva (neužstatyta) žemė (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasatorių įsitikinimu, remiantis teisėtumo principu, žemės užstatymo sąvoka turėtų reikšti, kad valstybinėje žemėje yra teisėtai pastatytų statinių. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad ginčo statiniai pastatyti teisėtai. Dėl to aplinkybė, kad žemės sklypuose, į kuriuos kasatoriais pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra statinių, neteikia pagrindo spręsti, jog žemės sklypai užstatyti ir negrąžintini kasatoriams natūra. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimas apribojo kasatorių galimybes atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. gruodžio 14 d. rašte atsisakyta atkurti kasatoriams nuosavybės teises, motyvuojant būtent tuo, kad priimtas pirmiau nurodytas sprendimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. 1-3412-580/2013, išnagrinėjęs kasatorių skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai dėl įpareigojimo atkurti kasatoriams nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus, pripažino kasatorių teisę atkurti nuosavybės teises natūra ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą tęsti kasatorių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į tris iš keturių žemės sklypų, nepaisant juose neteisėtai pastatytų ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotų statinių, o dėl ketvirtojo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), skundą atmetė, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą. Kasatorių teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad nurodytas sprendimas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, todėl kasatoriai turėjo būti įtraukti į bylos nagrinėjimą, o tai sudaro proceso atnaujinimo pagrindą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

3. Pagal Taisyklių 2, 76, 81.1, 106 punktus perimtą nuosavybėn bešeimininkį nekilnojamąjį turtą Vilniaus miesto savivaldybė privalės realizuoti aukcione, o nerealizavusi – parduoti jį bet kuriam didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui. Šis, įsigijęs ginčo statinius nuosavybėn, pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą turės teisę statiniais užimtą valstybinę žemę nusipirkti iš valstybės lengvatine tvarka (be aukciono). Taigi, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimu netesėtais statiniais, kurie neturi savininko ir negali būti perleisti nuosavybėn jokiam kitam asmeniui (kol nebus įteisinti statybos teisės normų nustatyta tvarka) užimta žemė, į kurią pirmenybės teisę turi kasatoriai, pripažinta užstatyta ir kasatoriams negrąžintina žeme bei sudaryta galimybė ją įsigyti tretiesiems asmenims.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėk kasatorių argumentų, kad teismai netinkamai taikė CK 4.58 straipsnio 3 dalį, 4.103 straipsnio 1 dalį ir buvo pažeistas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Pareiškėjo nuomone, kasatoriai nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kokią įtaką jų dalyvavimas byloje galėjo turėti procesinei bylos baigčiai ir priimto sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui. Statybų teisėtumo faktas nebuvo civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, buvo sprendžiama dėl Nekilnojamojo turto registre registruoto turto pripažinimo bešeimininkiu. CK 4.57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bešeimininkiu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybės arba savivaldybės nuosavybėn teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Toks pareiškimas gali būti paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip (CK 4.58 straipsnio 1 dalis). Pagal Taisyklių 3.2 punktą statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaita vykdoma surašant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos formos turto apskaitos aktą. Taisyklių 34.1 punkte nustatyta, kad, siekiant nustatyti statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), savininkus, šių statinių apskaitos aktus surašęs subjektas spaudoje 3 kartus ne mažesniais kaip 3 mėnesių intervalais, iš jų bent kartą – respublikinėje spaudoje, kviečia atsiliepti savininkus ir asmenis, turinčius turtinių teisių į šiuos statinius. Taisyklių 35 punkte įtvirtinta, kad jeigu turto savininkas neatsirado ir praėjo įstatymo nustatytas terminas, savivaldybė dėl jos apskaitytų statinių pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo savivaldybės nuosavybėn kreipiasi į teismą, pateikdama jam pareiškimą, statinio apskaitos aktą, skelbimus apie statinio savininko paiešką ir kitus dokumentus apie statinį, jeigu institucija jų turi. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyrius 2010 m. gruodžio 3 d. surašė statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitos aktą, kuriuo buvo apskaityti ginčo statiniai. Pareiškėjas spaudoje 3 kartus ne mažesniais kaip 3 mėnesių intervalais, iš jų vieną kartą – respublikinėje spaudoje, kvietė atsiliepti savininkus ir asmenis, turinčius turtinių teisių į šiuos statinius. Pirmą kartą kvietimai spaudoje paskelbti 2010 m. gruodžio 4 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“, antrą kartą – 2011 m. gegužės 21 d. laikraštyje „Vilniaus diena“, trečią kartą – 2012 m. balandžio 28 d. respublikiniame dienraštyje „Lietuvos žinios“. Atsiliepimų į šiuos kvietimus pareiškėjas negavo; kreipėsi į teismą 2012 m. rugpjūčio 9 d., t. y. po to, kai įsiteisėjo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-659-821/2011, kuriuo atmestas pareiškėjo UAB „Valtima“ pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad jokie asmenys nėra statinių savininkai ar teisėti valdytojai, tačiau, pareiškėjo nuomone, tai nereiškia, jog statiniai negali būti pripažinti bešeimininkiais daiktais. Taisyklių 24 punkte nustatyta, kad jeigu mokesčių inspekcijos pareigūnas nustato, jog turtas netinkamas parduoti ar jis buvo įgytas (pastatytas ir pan.) nesilaikant įstatymų reikalavimų, tokio turto mokesčių inspekcijos pareigūnas neapskaito ir turto apskaitos akto nesurašo. Mokesčių inspekcijai turto neapskaičius, tokį turtą gali į apskaitą įtraukti kitos CK 4.58 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos t. y. be kita ko, savivaldybė. Taigi pareiškėjas ne tik tinkamai įgyvendino teisės aktų reikalavimus dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, tačiau ir, įsiteisėjus teismo sprendimams dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pagrįstai kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl ginčo statinių perdavimo jo nuosavybėn, o teismas pagrįstai šį pareiškimą tenkino. Nustatęs, kad ginčo statiniai niekam nepriklauso nuosavybės teise ir niekas jų teisėtai nevaldo, teismas pagrįstai nagrinėjo bylą, neįtraukdamas į ją kasatorių ir pareiškėjų UAB „Valtima“ bei UAB „Arisma“. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendime nepasisakyta dėl kasatorių teisių ir (ar) pareigų, jie nepateikė įrodymų, kad kasatorių dalyvavimas byloje būtų lėmęs kitokio teismo procesinio sprendimo priėmimą.

2. Dėl kasatorių argumentų, kad teismai pažeidė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies  1 punktą. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų, kuriuos kasatoriai pateikė byloje, matyti, kad ginčo statiniai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti 1999 m. Šie prima facie įrodymai patvirtina, kad žemė, kurią kasatoriai siekia susigrąžinti natūra, užstatyta ir nelaisva, todėl, vadovaujantis imperatyviosiomis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio normomis, kasatoriams negali būti į ją atkuriamos nuosavybės teisės natūra. Nacionalinė žemės tarnyba priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad kasatorių nuosavybės teisės į žemės sklypus negali būti atkuriamos natūra, nes žemė užimta. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad kasatoriams negali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra, nereiškia jų teisių pažeidimo, nes tokiais atvejais įstatyme nustatyti kiti nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės grąžinimo būdai.

3. Pareiškėjas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad pagal Taisyklių 2, 76, 81.1, 106 punktus perimtą nuosavybėn bešeimininkį nekilnojamąjį turtą savivaldybė privalės realizuoti aukcione, nes šiame teisės akte tokio reikalavimo nenustatyta. Pripažinus turtą bešeimininkiu, turto savininkui nedraudžiama šio turto nugriauti. Pareiškime dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais pareiškėjas nurodė apie galimybę nugriauti statinius, o pasisakydamas dėl turto pardavimo, rėmėsi Taisyklių 24 punktu, reglamentuojančiu turto įtraukimą į apskaitą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašo kasacinį skundą atmesti, pritardama pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepime pateiktiems argumentams. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto (jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų) pagrindu

CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas vienas proceso atnaujinimo pagrindų – kai teismas sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas todėl, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistas vienas pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisė būti išklausytam. Atnaujinus bylą šiuo pagrindu, teismo procesas turi būti pakartotas tam, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo galėtų pasinaudoti visomis savo procesinėmis teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Girstučio kultūros ir sporto rūmai v. R. I. U. IĮ, bylos Nr. 3K-3-187/2006; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. J. K. , bylos Nr. 3K-3-453/2011; kt.). Sprendžiant dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, turi būti nustatyta, kad neįtrauktas į bylos nagrinėjimą asmuo neturi galimybių ginti savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdais – naudotis instancine teismų sistema, todėl proceso atnaujinimas yra vienintelė šio asmens galimybė ginti savo teises ir teisėtus interesus.

Prašyme atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu nepakanka nurodyti vien procesinio pobūdžio aplinkybes, pareiškėjas turi nurodyti materialiosios teisės norma pagrįstą konkrečią teisę ar įstatymo saugomą interesą, dėl kurių teismas nusprendė neįtraukęs į procesą, pateikti visus įrodymus ir argumentus, kurie pagrįstų pareiškėjo dalyvavimo įtaką šalių susiklosčiusiems materialiesiems teisiniams santykiams ir teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, taip pat nurodyti momentą, kada pareiškėjas sužinojo apie jo teisėms ir pareigoms turintį įtakos teismo sprendimą. Taigi pagrindas pripažinti, kad sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. I. v. A. R. , bylos Nr. 3K-3-108/2009; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-282/2012; kt.).

Šioje byloje buvo atsisakyta tenkinti kasatorių prašymą atnaujinti procesą Vilniaus miesto        2-ojo apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-8678-592/2012, kurioje buvo sprendžiamas nekilnojamųjų daiktų – automobilių stovėjimo aikštelių ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn klausimas. Prašymas pareikštas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. kad kasatoriai nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, nors, kasatorių nuomone, priimtas procesinis sprendimas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, konkrečiai – pripažinus nurodytus nekilnojamuosius daiktus bešeimininkiais ir perdavus juos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, kasatoriams apribota galimybė atkurti į (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklypą nuosavybės teises natūra. Bylą nagrinėję teismai atsisakymą tenkinti kasatorių prašymą atnaujinti procesą motyvavo tuo, kad žemės sklypas, į kurį kasatoriai siekia atkurti nuosavybės teises, užstatytas (nelaisvas), todėl priimtas sprendimas neturi įtakos kasatorių teisėms ir pareigoms, t. y. net ir tuo atveju, jeigu kasatoriai būtų įtraukti į bylos nagrinėjimą ir Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimas dėl nekilnojamųjų daiktų pripažinimo bešeimininkiais būtų netenkintas, kasatoriai negalėtų pretenduoti atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra. Kasatoriai, nesutikdami su šiomis teismų išvadomis, nurodo, kad aptariamas žemės sklypas neužstatytas, nes jame nėra teisėtai pastatytų statinių, o priimtas teismo sprendimas turi tiesioginę įtaką jų teisėms ir pareigoms, nes valstybės valdžios institucijos ir teismai, spręsdami nuosavybės teisių atkūrimo kasatoriams klausimus, vertina jį kaip pagrindą atsisakyti atkurti kasatoriams nurodytoje vietoje nuosavybės teises natūra. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti teismų nutarčių, kuriomis atsisakyta tenkinti kasatorių prašymą ir atnaujinti procesą civilinėje byloje, teisėtumą bei pagrįstumą, pasisako nurodytais kasaciniame skunde keliamais klausimais.

Dėl laisvos (neužstatytos) žemės sampratos, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo natūra klausimą

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio           1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Taigi, pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą natūra turėtoje vietoje žemė grąžinama, jei ji neužstatyta (išskyrus atvejus, kai užstatyta pretendentui priklausančiais statiniais) ir nėra priskirta valstybės išperkamai žemei kitais pagrindais, išvardytais 12 straipsnyje. Nei nurodytame Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nei kitose šio įstatymo nuostatose nepateikta neužstatytos žemės sampratos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas naudojamas. Ši taisyklė turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju apie tai, užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatytų statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. M. v. UAB „Lankava“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2011; 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-80/2012). Nurodyti išaiškinimai suponuoja išvadą, kad konkrečiu atveju sprendžiant, ar žemės sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra, užstatytas, nepakanka nustatyti statinių ar kitų nekilnojamųjų daiktų buvimo jame fakto, kartu būtina išsiaiškinti, ar jie pastatyti laikantis teisės aktų reikalavimų, t. y. ar jie teisėti.

Iš bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamųjų daiktų – automobilių aikštelių ir kitų statinių. Šios aplinkybės kasatoriai neginčija, tačiau nurodo, kad statiniai pastatyti neteisėtai, todėl negali būti pripažinta, jog žemė, ant kurios jie pastatyti, užstatyta. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, konstatuodami, kad statinių statybos teisėtumas nenuginčytas, rėmėsi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, kuriuose pateikti duomenys apie nurodytus statinius: jų pavadinimai, unikalūs numeriai, paskirtis, statybos pabaigos metai, plotas ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuose Nekilnojamojo turto registro išrašuose, be kita ko, nurodyta, kad teisinis statinių statusas ir daiktinės teisės į juose neįregistruotos, nes nepateikti dokumentai. Tai sudaro pagrindą sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad nors Nekilnojamojo turto registre yra duomenų, kurie, atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, į Nekilnojamojo turto registro duomenų bazę galėjo būti įtraukti suformuotos kadastrinių matavimų bylos pagrindu, tačiau jie nepakankami ginčo statinių teisėtumui konstatuoti. Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina byloje pateiktoje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-843-160/2012, nurodytas vieno bylos dalyvių – VĮ Registrų centro – atstovo paaiškinimas, kad pareiškėjų  UAB „Valtima“ prašymu atlikti ginčo nekilnojamųjų daiktų kadastriniai matavimai, tačiau nekilnojamieji daiktai registre neįregistruoti, nustatyta tvarka nepriduoti naudotis. Nurodyta nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo UAB „Valtima“ prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuosavybės teise valdo ginčo nekilnojamuosius daiktus. Prašymas netenkintas motyvuojant tuo, kad pareiškėjas UAB „Valtima“ neįrodė, jog jis nuosavybės teise valdo ginčo statinius ir turėjo tai patvirtinančius dokumentus, tačiau jie neišliko, kartu nurodyta, jog statiniams įteisinti reikalingus dokumentus pareiškėjas turi gauti Statybos įstatyme nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų ir bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad pareiškėjas UAB „Valtima“ nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties nurodytoje byloje įsiteisėjimo ėmėsi priemonių ginčo statiniams Statybos įstatyme nustatyta tvarka įteisinti. Taigi nurodytų aplinkybių ir juos patvirtinančių įrodymų visuma teikia pagrindą spręsti, kad tiek bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, tiek šios bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu ginčo statiniai nebuvo įteisinti. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus ir į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad žemės sklypas, į kurį kasatoriai siekia atkurti nuosavybės teises natūra, šiuo metu negali būti vertinamas kaip užstatytas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, nes nėra vienos iš žemės sklypo pripažinimo užstatytu prielaidų – nekilnojamųjų daiktų statybos (įrengimo) teisėtumo.

Dėl sprendimo, priimto civilinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įtakos neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisėms ir pareigoms

Minėta, kad sprendimo byloje, į kurios nagrinėjimą neįtraukti suinteresuotumą bylos baigtimi turintys asmenys, priėmimas savaime nėra pagrindas atnaujinti procesą. Toks pagrindas atsirastų, kai sprendime būtų tiesiogiai pasisakyta dėl neįtrauktų asmenų teisių ir (ar) pareigų arba juo būtų pažeidžiamos asmens teisės ir (ar) teisėti interesai bei, įtraukus konkrečius asmenis į atnaujintos bylos nagrinėjimą, galėtų būti priimtas kitoks procesinis sprendimas.

Šiuo atveju, sprendžiant, kokią įtaką kasatorių teisių ir pareigų apimčiai galėjo turėti teismų procesiniai sprendimai, kuriais nuspręsta dėl ginčo nekilnojamųjų daiktų pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, reikšminga tai, kad kasatoriai Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. lapkričio 30 d. raštais informuoti, jog nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), jiems bus atkuriamos natūra proporcingai pagal jiems tenkančias dalis, ir pakviesti 2012 m. gruodžio 14 d. atvykti į Vilniaus miesto skyrių į susirinkimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Remiantis kasatorių paaiškinimais ir juos patvirtinančiais byloje pateiktais įrodymais (kasatoriaus                      P. S. 2012 m. gruodžio 14 d. prašymu Vilniaus miesto skyriui, gautu atsakymu, kt.), kasatoriams atvykus į susirinkimą, jiems paaiškinta, kad į nurodytą žemės sklypą jiems negali būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra, nes priimtas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimas. Tos pačios atsisakymo atkurti nuosavybės teises natūra priežastys nurodytos ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. vasario 6 d. rašte, kuriuo atsakyta į kasatorių J. T. ir R. Š. 2012 m. gruodžio 28 d. pateiktą prašymą paaiškinti, kodėl delsiama atkurti joms nuosavybės teises pasirinktu būdu. Taigi galima daryti išvadą, kad kasatoriams atsisakyta atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra, nes tenkintas Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimas dėl ginčo statinių pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo jos nuosavybėn. Pažymėtina, kad tokia išvada darytina, be kita ko, atsižvelgiant ir į teismų procesinius sprendimus, priimtus kitose bylose, kuriose buvo sprendžiami kasatorių nuosavybės teisių atkūrimo klausimai. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio  21 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-3412-580/2011, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius įpareigotas tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą kasatorėms J. T. ir R. Š. į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), o ieškinio dalis dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), natūra atkūrimo netenkinta, nurodant, kad buvo priimtas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimas, todėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius turi priimti jam neprieštaraujančius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi šis sprendimas paliktas nepakeistas. Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad, priešingai nei nurodyta ginčijamose teismų nutartyse, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimas apribojo kasatorių galimybes atkurti nuosavybės teises natūra į (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklypą.

Pasisakant dėl to, ar, įtraukus kasatorius į bylos dėl statinių pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn nagrinėjimą, galėtų būti kitaip nuspręsta dėl bylos dalyvių teisių ir pareigų, atkreiptinas dėmesys į byloje teismų nustatytas aplinkybes, kad nors nėra statinių, esančių (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą (įteisinimą) patvirtinančių dokumentų, žinomi faktiniai statinių valdytojai – pareiškėjai UAB „Valtima“ ir UAB „Arisma“, todėl, be kita ko, atsižvelgiant į daiktų pripažinimo bešeimininkiais teisinio reglamentavimo tikslus, turėtų būti svarstoma, ar nurodyti statiniai gali būti vertinami kaip bešeimininkiai, taip pat ar jų perleidimas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn nepažeidžia CK 4.58 straipsnio 3 dalies reikalavimų, taip pat turi būti įvertinta šioje nutartyje padaryta išvada, kad ginčo žemės sklypas neužstatytas Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, todėl nurodytoje byloje priimtas procesinis sprendimas neturi apriboti kasatorių galimybės atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra, nesant kitų Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatytų nuosavybės teisių atkūrimą natūra ribojančių pagrindų. Šios aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, galėtų būti kitaip nuspręsta dėl bylos dalyvių teisių ir pareigų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriai pagrindė visas sąlygas, būtinas procesui CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu atnaujinti.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir įtakos procesiniam bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako. Kasatorių 2014 m. gegužės 23 d. pateiktas prašymas pridėti prie bylos papildomus įrodymus netenkintinas, nes, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima (CPK 350 straipsnio 8 dalis).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atsisakydami tenkinti kasatorių prašymą atnaujinti procesą, netinkamai aiškino ir taikė aktualias materialiosios bei proceso teisės normas, todėl skundžiamos nutartys naikintinos ir priimtinas naujas sprendimas – atnaujintinas procesas civilinėje byloje Nr. 2-8678-592/2012, įtraukiant į bylos nagrinėjimą suinteresuotus asmenis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas turėjo 43,02 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi procesas byloje atnaujintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų ir šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis ir priimti naują sprendimą.

Atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-8678-592/2012 pagal Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl nekilnojamųjų daiktų pripažinimo bešeimininkiais ir perdavimo jos nuosavybėn bei perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Netenkinti pareiškėjų P. S., J. T. ir R. Š. 2014 m. gegužės 23 d. prašymo pridėti prie bylos papildomus įrodymus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

              Teisėjos                                                                                    Gražina Davidonienė

                                                                                                    Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė