Administracinė byla Nr. eAS-433-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00529-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas M. M. (M. M.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 25S33218 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje. Pareiškėjas nurodė, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam fiziškai nebūnant Lietuvos Respublikoje, iš pareiškėjo būtų atimta teisė realizuoti savo teisę į gynybą, jis negalėtų dalyvauti teismo posėdžiuose, nebūtų galimybės išnagrinėti bylos. Be to, pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, kyla realus pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Be to, yra labai reali rizika, kad pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jo teisės ir laisvės galimai būtų pažeistos, o pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, nebūtų pažeistas nei proporcingumo principas, nei viešasis interesas.

II.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. vasario 18 d. nutartimi priėmė pareiškėjo M. M. skundą ir taikė jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė skundžiamo Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Teismas pažymėjo, kad teisė likti teritorijoje prieglobsčio procedūros metu yra bendroji taisyklė, numatyta Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Direktyva). Kaip nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje, tokiomis aplinkybėmis valstybės narės privalo užtikrinti, kad egzistuotų visiška veiksminga galimybė apskųsti sprendimą, kuriuo atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, laikantis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad būtų sustabdytas bet koks sprendimo grąžinti poveikis laikotarpiu, kuris nustatytas tokiam skundui pateikti, o jeigu toks skundas jau paduotas, tol, kol jis bus išnagrinėtas (žr. ESTT didžiosios kolegijos 2018 m. birželio 19 d. sprendimą byloje G.,
C-181/16, EU:C:2018:465).

Atlikęs preliminarų pareiškėjo skundo, kurį jis iš esmės motyvuoja (duomenys neskelbtini) kilsiančia grėsme, pagrįstumo įvertinimą, teismas nenustatė, kad pareiškėjo skundo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti ir kad išsiuntus jį į (duomenys neskelbtini), ten jis vienareikšmiškai nepatirs pavojaus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šios aplinkybės yra bylos nagrinėjimo dalykas ir bus vertinamos sprendžiant, ar pagrįstai pareiškėjui nebuvo suteiktas prieglobstis bei papildoma apsauga, todėl negali būti konstatuojamos skundo priėmimo stadijoje. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigi, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė neadekvati ir neproporcinga. Uždraudimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos šiuo atveju yra tiesiogiai susijęs su skundo reikalavimu ir yra būtinas, siekiant laikinai sureguliuoti padėtį tarp šalių. Pareiškėjo išsiuntimas iš šalies nėra susijęs su jo keliama grėsme valstybės saugumui, todėl teismas darė išvadą, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones nebus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai.

Taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pageidauja dalyvauti žodiniame teismo procese, o tinkamo teismo proceso principas reikalauja, jog sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses, teismas sprendė, jog šiuo atveju yra tikslinga pareiškėjo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo galiojimą, iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 18 d. nutartį.

Atsakovas nurodo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas dėl paskesnio prieglobsčio prašymo. Prieš tai pareiškėjas buvo pateikęs 2 prašymus suteikti prieglobstį (2019 m. gruodžio 31 d. ir 2020 m. gruodžio 3 d., kuriuos įvertinęs Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti prieglobsčio, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti Migracijos departamento sprendimus). Be to, pareiškėjas 2023 m. balandžio 26 d. atvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką, kur pateikė naują prieglobsčio prašymą. Lietuvos Respublikai, kaip atsakingai valstybei už naujai pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, Vokietijos Federacinė Respublika pareiškėją turėjo perduoti 2023 m. lapkričio 9 d. Perdavimas numatytu laiku Lietuvos Respublikai neįvyko, nes užsienietis neteisėtai pasišalino ir slapstėsi. Nustačius pareiškėjo buvimo vietą, asmuo buvo perduotas Lietuvos Respublikai 2024 m. sausio 29 d. Ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo baimė būti mobilizuotam yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė būti įtrauktam į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais ir neatitinka bendros faktinės informacijos kilmės valstybėje. Šios faktinės aplinkybės, atsakovo vertinimu, leidžia daryti, kad pareiškėjas tikėtinai nepagrindžia skundo reikalavimų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog teismas nurodė, kad teisė likti teritorijoje prieglobsčio procedūros metu yra bendroji taisyklė, numatyta Direktyvoje. Direktyvos 9 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės narės gali daryti išimtį tik tais atvejais, kai asmuo pateikia paskesnį prašymą, nurodytą 41 straipsnyje. Lietuva pasirinko įgyvendinti šią nuostatą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 5 str. 4 d., 139 str. 1 d. 3 p.), todėl, atsakovo teigimu, reikalavimo užtikrinimo priemonė neturi būti įrankis užsieniečiui, piktnaudžiaujančiam prieglobsčio teise, pratęsti savo buvimą Šengeno erdvėje.

Atsakovo vertinimu, teismas neargumentavo, kokie pareiškėjo skundo teiginiai gali sudaryti pagrindą tenkinti jo skundą, taip pat nemotyvavo, kokia būtent neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala pareiškėjui bus padaryta, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 18 d. nutarties dalies, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Sprendimo galiojimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė skundžiamo Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje, nustatęs, jog pareiškėjo skundo reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti, o prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra neadekvati ir neproporcinga.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 21 d. pateikė trečiąjį prieglobsčio prašymą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2025 m. vasario 2 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti M. M. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 1 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo atsakovo Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimtu Sprendimu, pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstė nesutikimo argumentus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo skundas atitinka ABTĮ 24–25 ir 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus, 2025 m. vasario 18 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo turinį, nenustatė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą.

Pažymėtina, kad reikalavimų užtikrinimo priemonei taikyti pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto reikalavimų patenkinimo, tačiau vienos iš dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Padarius išvadą, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, turi būti vertinama, ar nesiėmus jo (pareiškėjo) nurodomos užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje pareiškėjas grindė argumentais, kad išsiuntus jį į kilmės valstybę, kyla realus pavojus jo sveikatai ir gyvybei, be to, iš jo bus atimta teisė realizuoti savo teisę į gynybą, nes jis negalės dalyvauti teismo posėdžiuose.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Byloje surinkti duomenys sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės, t. y. jis nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomas aplinkybes dėl jam kylančių neigiamo pobūdžio pasekmių ir to, kad jis negali pašalinti jo nurodomas neigiamas pasekmes kitais būdais. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas pateikė trečiąjį prašymą suteikti prieglobstį, kai ankstesni jo prašymai nebuvo tenkinti. Tai, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobstį pagal 2019 m. gruodžio 31 d. ir 2020 m. gruodžio 3 d. pateiktus prašymus, patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, kaip teisingai atskirajame skunde nurodė atsakovas, reikalavimo užtikrinimo priemonė neturi būti įrankis užsieniečiui, piktnaudžiaujančiam prieglobsčio teise, pratęsti savo buvimą Šengeno erdvėje.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis negalės tinkamai realizuoti savo teisės į teisminę gynybą, teisėjų kolegija pažymi, jog nuo 2025 m. sausio 1 d. galiojančioje Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcijoje nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su užsieniečio sulaikymu arba alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimu ar pratęsimu ir skundžiant pirmosios instancijos teismui sprendimus, susijusius su prašymu suteikti prieglobstį.

Nuo 2025 m. sausio 1 d. galiojantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo užsieniečiams tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-939 (toliau – ir Aprašas), nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo Aprašo 3 punkte nurodytiems užsieniečiams sąlygas ir tvarką, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančius subjektus, Priėmimo ir integracijos agentūros funkcijas organizuojant ir teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (1 p.). Aprašo 3.1 punktas nustato, kad Aprašo nustatyta tvarka teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba apima teisines paslaugas, neatlygintinai teikiamas prieglobsčio prašytojams. Pagal Aprašo 13 punktą valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama tik užsieniečiui esant Lietuvos Respublikoje, įskaitant pasienio kontrolės punktus ir tranzito zonas, ir jam (užsieniečiui) asmeniškai dalyvaujant, išskyrus, kai antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama įvykdžius sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę. Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad tais atvejais, kai antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama įvykdžius sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę, toks pagalbos teikimas nesiejamas su privalomu užsieniečio buvimu Lietuvos Respublikoje. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos, pareiškėjas negalės tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, iš esmės neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pasekmių egzistavimo bei nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 18 d. nutarties dalis, kuria tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdytas Migracijos departamento 2025 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 25S33218 galiojimas iki bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės galutinis procesinis sprendimas, panaikinama, o pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva arba proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, taip pat pareiškėjui pateikus įrodymus dėl jam kylančių neigiamo pobūdžio pasekmių, išlieka galimybė iš naujo spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. vasario 18 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. M. (M. M.) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Veslava Ruskan

        Milda Vainienė