Administracinė byla Nr. eA-3784-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05001-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. C. (B. C.) skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. C. (B. C.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas B. C. (B. C.) (anksčiau – B. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-1027(00188) (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas buvo priimtas vykdant įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4218-580/2015, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje. Departamentas neatsižvelgė į teismo sprendime išdėstytus argumentus ir, priimdamas Sprendimą, nesurinko įrodymų dėl pareiškėjui paskirtų kardomųjų priemonių, nesivadovavo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 124 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis. Departamentas nepasisakė dėl teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4218-580/2015 išdėstytų argumentų, kodėl pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai negalėtų būti pašalinama jam skiriant kardomąsias priemones. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas grindžiamas motyvais, kuriuos administracinis teismas yra įvertinęs. Pareiškėjas aktyviai bendradarbiauja su teisėsauga, padeda atskleisti nusikalstamas veikas ir jas padariusius asmenis, todėl galima teigti, kad jis nekelia grėsmės viešajai tvarkai, bet ją mažina.

Atsakovas Departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Departamentui 2015 m. birželio 29 d. buvo pateiktas pareiškėjo prašymas nutraukti jo 2014 m. gegužės 8 d. prašymo pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje nagrinėjimą. Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas. Ginčijamas Sprendimas priimtas išnagrinėjus Departamentui 2015 m. rugpjūčio 4 d. pateiktą pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvoje. Atsakovas surinko duomenis, leidžiančius teigti, kad pareiškėjas kelia realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nuo 2015 m. kovo 1 d. įsigaliojo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pakeitimai ir šioje normoje nėra nustatyta, kad leidimas gyventi Lietuvoje gali būti išduodamas, kai užsienietis iš Lietuvos negali būti išsiųstas įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymas aiškiai ir konkrečiai nustato, kad leidimas gyventi Lietuvoje užsieniečiui gali būti išduodamas, kai jo negalima išsiųsti Įstatymo 132 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nustatytais atvejais arba kai užsieniečio išsiuntimas sustabdytas dėl Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Nagrinėdamas pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 4 d. prašymą, Departamentas vadovavosi nuo 2015 m. kovo 1 d. galiojančiomis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatomis. Kadangi pareiškėjas neatitinka šioje normoje keliamų reikalavimų, pagrindo išduoti jam leidimą gyventi Lietuvoje Departamentas neturėjo. Aplinkybės, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai nustatytos ir įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4218-580/2015, kuriuo remiasi pareiškėjas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo B. C. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 8 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes ketina dirbti ir užsiimti kita ekonomine veikla. Išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą, Departamentas, remdamasis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2014 m. gegužės 27 d. išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai Nr. 5-IL-664 ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2014 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-686(00092) atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes jis kelia grėsmę viešajai tvarkai. Nurodytą Departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris administracinėje byloje Nr. I-4218-580/2015 2015 m. sausio 19 d. priimtu sprendimu konstatavo, kad leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui galėjo būti išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir 124 straipsnio 3 dalį, todėl Departamento sprendimą panaikino ir įpareigojo pareiškėjo 2014 m. gegužės 8 d. prašymą išnagrinėti iš naujo. Apeliacine tvarka administracinę bylą išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Departamentas nesurinko pakankamų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai, todėl 2015 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015 Departamento apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4218-580/2015. Pareiškėjas 2015 m. birželio 29 d. Departamentui pateikė prašymą nutraukti prašymo išduoti leidimą gyventi Lietuvoje nagrinėjimą remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015. Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintinas 2015 m. liepos 3 d. Departamento sprendimu, apie kurį pareiškėjas informuotas 2015 m. liepos 3 d. raštu. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 4 d. pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuriame nurodė, kad Lietuvoje ketina dirbti ar užsiimti kitokia ekonomine veikla. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Departamentas, remdamasis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 27 d. išvada Nr. 5-IL-3528 ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, todėl atsisakė jam išduoti leidimą gyventi Lietuvoje.

Teismas nustatė, kad 2015 m. birželio 10 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4218-580/2015, kuriuo Departamentas buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 8 d. prašymą. Sprendimo vykdymo metu, t. y. 2015 m. birželio 29 d., pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą nutraukti prašymo išduoti leidimą gyventi Lietuvoje nagrinėjimą remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015. Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas Departamento 2015 m. liepos 3 d. sprendimu. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 4 d. pateikė naują prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuriame nurodė, kad Lietuvoje ketina dirbti ar užsiimti kita ekonomine veikla.

Atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, teismas konstatavo, kad, nagrinėdamas pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 4 d. prašymą Departamentas neprivalėjo vadovautis 2014 m. gegužės 8 d. prašymo pateikimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4218-580/2015 išdėstytais motyvais, nes šio prašymo nagrinėjimo procedūra buvo nutraukta paties pareiškėjo iniciatyva. Nagrinėdamas pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 4 d. prašymą, Departamentas teisėtai ir pagrįstai vadovavosi jo pateikimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu ir iš naujo vertino, ar nėra Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, dėl kurių pareiškėjui negalėtų būti išduotas leidimas gyventi Lietuvoje.

Teismas nustatė, kad bylos duomenys tvirtina, jog ginčijamas Departamento sprendimas buvo priimtas įvertinus Policijos departamento pateiktus duomenis, kad: 1) pareiškėjas yra įtariamas padaręs 12 sunkių, 6 apysunkius ir 6 nesunkius tyčinius nusikaltimus ir jam pareikšti įtarimai pagal Baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas), 203 straipsnio 2 dalį (neteisėta juridinio asmens veikla), 203 straipsnio 2 dalį (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas) ir 300 straipsnio 3 dalį (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu); 2) pareiškėjas buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) teismo paskirtos bausmės iki šiol neatliko, nuo nuosprendžio vykdymo pasislėpė, įgijo kito asmens vardu išduotus asmens dokumentus ir, siekdamas išvengti galimo baudžiamojo persekiojimo bei ekstradicijos, teikė neteisingus duomenis apie savo sveikatos būklę; 3) Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje (duomenys neskelbtini) valstybė pareiškėją yra paskelbusi nusikaltėliu, ieškomu ekstradicijos tikslu dėl komercinio sukčiavimo, klastojimo ir sukčiavimo prieš vyriausybę.

Teismas pažymėjo, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 27 d. išvadoje Nr. 5-IL-3528 nurodytų aplinkybių, kuriomis rėmėsi Departamentas, teisingumo pareiškėjas neginčija. Įvertinęs nusikalstamų veikų, dėl kurių pareiškėjui pareikšti įtarimai, pobūdį, sunkumą, kaltės formą ir kiekį, taip pat jo veiksmus siekiant išvengti baudžiamojo persekiojimo (duomenys neskelbtini), tai, kad kitos valstybės jis yra ieškomas ekstradicijos tikslu dėl komercinio sukčiavimo, klastojimo ir sukčiavimo prieš vyriausybę, teismas konstatavo, kad yra surinkta pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas kelia realią grėsmę viešajai tvarkai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių Departamento nustatytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. Teiginiai, kad jis aktyviai bendradarbiauja su teisėsauga, todėl mažina grėsmę viešajai tvarkai ir net gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, grindžiami prielaidomis ir spėliojimais.

Teismas taip pat pažymėjo, kad procesinių prievartos priemonių taikymą baudžiamajame procese, reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso normos, ir jomis yra siekiama baudžiamojo proceso tikslų. Teisę spręsti, ar yra pagrindas taikyti procesines prievartos priemones, turi tik ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas. Nagrinėdamas prašymą išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvoje, Departamentas privalo vadovautis Įstatymo nuostatomis ir savo kompetencijos ribose priimti sprendimą, kad asmens veiksmai kelia realią grėsmę viešajai tvarkai, todėl jam negali būti išduotas leidimas gyventi Lietuvoje. Teismas vertino, kad nustatęs, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, tačiau išduodamas leidimą gyventi Lietuvoje vien tuo pagrindu, kad jam yra ar ateityje gali būti taikomos procesinės prievartos priemonės, Departamentas veiktų ultra vires.

Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015 bei kitose nutartyse, priimtose iš esmės analogiškose bylose, yra konstatavęs, kad leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui privalėjo būti išduotas, nes jam paskirta kardomoji priemonė. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015 ir 2015 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015 nurodė, jog situacija, kai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pakankamai paradoksali, todėl, nenustačius pagrindų, dėl kurių šiuo metu toks leidimas užsieniečiui neturėtų būti išduodamas, tai ir turėtų būti padaryta. Vadinasi, net ir tuo atveju, kai užsieniečiui, prašančiam pakeisti (išduoti) leidimą gyventi Lietuvoje, yra taikomos kardomosios priemonės, Departamentas privalo vertinti, ar prašymo nagrinėjimo metu nėra Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, dėl kurių leidimas negali būti pakeistas (išduotas).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas, dėl kurio pareiškėjui negali būti išduotas leidimas gyventi Lietuvoje – jis kelia realią grėsmę viešajai tvarkai. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nenustato, kad leidimas gyventi Lietuvoje užsieniečiui gali būti išduotas remiantis tuo, jog jam yra taikomos kardomosios priemonės, dėl kurių jis negali būti įpareigotas išvykti, grąžintas ar išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Vadinasi, Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad šiuo metu galiojančiame Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, įtraukta į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl, žinodama, kad pareiškėjas neturi leidimo gyventi Lietuvoje, procesinių prievartos priemonių pagalba gali užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą baudžiamajame procese iki jo pabaigos.

III.

Pareiškėjas B. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo išvada, jog pareiškėjas savo iniciatyva nutraukė prašymo nagrinėjimą yra nepagrįsta, kadangi iš visų bylos aplinkybių ir vėlesnių pareiškėjo veiksmų aktyviai siekiant gauti leidimą matyti, jog valios nutraukti prašymo nagrinėjimą B. C. neturėjo. Pareiškėjo tikslas buvo nenutraukti administracinio nagrinėjimo procedūrą, o pateikti prašyme nurodytus asmens duomenis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas nutraukti prašymo nagrinėjimą B. P. vardu ir išnagrinėti B. C. vardu nelaikytinas nauja teisena ir jai turi būti taikomas 2014 m. gegužės 8 d. prašymo pateikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas. Teismas, skundžiamame sprendime nustatęs, kad B. C. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nemotyvavo, kodėl pareiškėjui ikiteisminiame tyrime paskyrus kardomąsias priemones jos neatlieka savo tikslų, t. y. neužkerta kelio naujoms nusikalstamoms veikoms, ir pareiškėjo keliama grėsmė, nepaisant kardomųjų priemonių paskirties, yra reali ir akivaizdi. Pareiškėjas pažymi, kad nėra jokio teisėto pagrindo abejoti prokuroro ar teismo kompetencija parenkant tinkamas kardomąsias priemones siekiant užtikrinti jų paskirti, t. y. siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Taigi yra pagrindas išvadai, kad kardomųjų priemonių galiojimo metu įtariamasis grėsmės viešajai tvarkai nekelia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali laiko požiūriu ir egzistuoti sprendimo priėmimo metu, o ne ateityje. Todėl akivaizdu, kad tokia Departamento pozicija, kuomet grėsmės viešajai tvarkai egzistavimas nustatomas, neatsižvelgiant į skirtą kardomąją priemonę, yra nelogiška. Neįrodžius kardomųjų priemonių neveiksmingumo, leidimas turėtų būti išduodamas, o, pasikeitus aplinkybėms (asmuo nuteisiamas), gali būti panaikintas.

Pareiškėjas paaiškina, kad ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras, kuris betarpiškai kontroliuoja ikiteisminį tyrimą, disponuoja kur kas platesne informacija apie pareiškėją, jo padarytas nusikalstamas veikas, todėl gali išsamiau įvertinti įtariamojo situaciją ir jo išvada yra patikimesnė, kadangi paremta ne tik formalia informacija apie pareikštus įtarimus ir nusikalstamų veikų sunkumą bei pobūdį. Tuo tarpu Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvadą teikia tik patikrinęs registrus ir duomenų bazes. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl B. C. keliamos grėsmės esant prieštaraujantiems įrodymams prioritetą reikėtų teikti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pateiktai išvadai. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1814-442/2015 konstatavo, jog Departamentas nesurinko pakankamų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Nuo šios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo nebuvo gauta jokių papildomų duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Kardomųjų priemonių pareiškėjas nepažeidė, naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Užsieniečio, kuriam atsisakyta išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi, buvimas Lietuvos Respublikoje tampa neteisėtu ir jis bet kuriuo atveju privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau tuo pačiu metu dėl jam paskirtų kardomųjų priemonių išvykti neleidžiama. Tokia situacija nepagrįstai stipriai suvaržo asmens teises, kadangi kyla klausimas dėl jo teisinio statuso. Pareiškėjo nuomone, valstybės interesas, kad užsienietis, kuris įtariamas nusikalstamos veikos padarymu ir jam nėra leidžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos, galėtų turėti oficialų pajamų šaltinį, yra svarbesnis nei formalus įstatymo taikymas.

Atsakovas Departamentas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Departamentas nurodo, kad apeliacinio skundo argumentą, jog pareiškėjo tikslas buvo ne nutraukti prašymo nagrinėjimą, bet pakeisti prašyme nurodytus asmens duomenis, paneigia faktinės aplinkybės. Teismas teisingai ir tiksliai nustatė ginčui taikytiną Įstatymo redakciją, galiojusią pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 4 d. prašymo pateikimo metu – Departamentas neturėjo nei teisės, nei pareigos taikyti nebegaliojančias Įstatymo nuostatas. 2015 m. kovo 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimui, atsisakyta neapibrėžtos formuluotės „negalima išsiųsti įstatymo nustatyta tvarka“ – įstatymų leidėjas konkrečiai reglamentavo, kokiais atvejais užsieniečiui gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad ir pats pareiškėjas sutinka, jog jis neatitinka šio įstatymo leidėjo sukonkretinto leidimo gyventi pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys aiškiai patvirtina, kad teismas nenagrinėjo baudžiamojo proceso ar kardomųjų priemonių skyrimo klausimų. Teismas aplinkybes, susijusias su pareikštais įtarimais, paskirtomis kardomosiomis priemonėmis, vertino tik užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai (Įstatymo prasme) kontekste. Teismas pagrįstai konstatavo, kad yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai. Tai, kad pareiškėjas ieškomas už ankščiau padarytus nusikaltimus (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu įtariamas padaręs ne vieną nusikalstamą veiką Lietuvoje bei kitose užsienio valstybėse, pagrįstai leidžia teigti, jog nusikalstamoje veikloje vyrauja sistemiškumas ir ateityje pareiškėjas gali tęsti nusikalstamas veikas bei kelti grėsmę viešajai tvarkai.

Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, nustatančios, kad leidimą išduoti gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, yra imperatyvios, o Departamentas privalo jas vykdyti. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykdymo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ir Grąžinimo aprašas) 9 punktas nustatė, kad sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo ir išsiuntimo negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Šiuo metu Grąžinimo aprašo nuostatos perkeltos į Įstatymą – Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Taigi, jei užsieniečiui yra paskirtos kardomosios priemonės, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo negali būti priimtas, o užsieniečio teisė ar pareiga išvykti iš Lietuvos Respublikos sprendžiama vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso, o ne Įstatymo nuostatomis. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustatė, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Taigi Departamentas neneigia prokuroro statuso ir reikšmės baudžiamajame procese, tačiau Įstatyme įtvirtinta, kad būtent Policijos departamentas teikia išvadas dėl užsieniečių grėsmės viešajai tvarkai. Departamento nuomone, vadovaujantis proporcingumo principu, visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes. Apibendrindamas išdėstytus argumentus Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pritaria pareiškėjo nuomonei ir mano, kad atsakovas privalėjo vadovautis 2014 m. gegužės 8 d. prašymo pateikimo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4218-580/2015 išdėstytais motyvais, nes, kaip matyti iš apeliaciniame skunde išdėstytų faktinių aplinkybių, procedūra buvo nutraukta ne pareiškėjo iniciatyva. Pažymi, kad užsieniečio neteisėtas buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti legalizuojamas procesinių prievartos priemonių pagalba.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas B. C. ginčija Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-1027(00188), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, teisėtumą ir pagrįstumą.

Pareiškėjas teigia, kad jo tikslas buvo nenutraukti administracinio nagrinėjimo procedūrą, o pakeisti asmens prašyme nurodytus duomenis. Todėl pareiškėjo 2015 m. birželio 29 d. prašymas nutraukti 2014 m. gegužės 8 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nagrinėjimą B. P. vardu ir išnagrinėti B. C. vardu nelaikytinas nauja administracine procedūra ir jai turi būti taikomas 2014 m. gegužės 8 d. prašymo pateikimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ aktualus teisinis reglamentavimas.

Pažymėtina, kad 2015 m. rugpjūčio 4 d. prašyme išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pakeista pareiškėjo pavardė (iš P. į C.), pilietybė (duomenys neskelbtini). Minėtas prašymas pateiktas nauju savarankišku pagrindu – 2015 m. rugpjūčio 4 d. prašyme pareiškėjas nurodė, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o 2014 m. gegužės 8 d. prašyme pareiškėjas buvo nurodęs, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėjas taip pat pateikė naują leidimo gyventi išdavimo pagrindą patvirtinančius dokumentus (pvz., Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. UD-803 „Dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams“).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuoti, kad pareiškėjas, 2015 m. birželio 29 d. Departamentui pateikęs prašymą nutraukti 2014 m. gegužės 8 d. prašymo išduoti leidimą gyventi Lietuvoje nagrinėjimą ir pateikęs naują 2015 m. rugpjūčio 4 d. prašymą, siekė pakeisti savo asmeninius duomenis, o ne pradėti naują administracinę procedūrą, nėra pagrindo.

Taigi vertinant, ar Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, yra taikytina šio administracinio teisės akto priėmimo metu galiojusi Įstatymo redakcija (t. y. galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d.).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės viešajai tvarkai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858- 1810/2010).

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Departamento Sprendimas buvo priimtas įvertinus Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 27 d. išvadoje „Dėl B. C. (B. P.) grėsmės viešajai tvarkai“ Nr. 5-IL-3528 (II t., b. l. 54–55) pateiktus duomenis, kad: 1) pareiškėjas yra įtariamas padaręs 12 sunkių, 6 apysunkius ir 6 nesunkius tyčinius nusikaltimus ir jam pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas), 203 straipsnio 2 dalį (neteisėta juridinio asmens veikla), 203 straipsnio 2 dalį (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas) ir 300 straipsnio 3 dalį (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu); 2) pareiškėjas buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) teismo paskirtos bausmės iki šiol neatliko, nuo nuosprendžio vykdymo pasislėpė, įgijo kito asmens vardu išduotus asmens dokumentus ir, siekdamas išvengti galimo baudžiamojo persekiojimo bei ekstradicijos, teikė neteisingus duomenis apie savo sveikatos būklę; 3) Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje (duomenys neskelbtini) valstybė pareiškėją yra paskelbusi nusikaltėliu, ieškomu ekstradicijos tikslu dėl komercinio sukčiavimo, klastojimo ir sukčiavimo prieš vyriausybę.

Atkreiptinas dėmesys, kad lyginant minėtus duomenis su 2014 m. gegužės 27 d. išvadoje „Dėl B. P. grėsmės viešajai tvarkai“ Nr. 5-IL-664 pateiktais duomenimis, kurie buvo vertinti administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015, matyti, jog pareiškėjas yra įtariamas jau net dėl 24 padarytų nusikaltimų, iš kurių 12 yra sunkūs. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą (duomenys neskelbtini), o nuo bausmės už minėtą nusikaltimą besislapstydamas jis iki šiol jos nėra atlikęs. Pareiškėjas taip pat yra ieškomas Interpolo.

Įvertinus nagrinėjamoje byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjui inkriminuojamų nusikaltimų kiekį ir jų sunkumo pobūdį, taip pat atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas slapstosi nuo bausmės atlikimo už padarytą sunkų nusikaltimą užsienio valstybėje bei yra ieškomas Interpolo, teisėjų kolegijos manymu, yra pakankamas pagrindas išvadai, jog pareiškėjo nusikalstamoje veikloje vyrauja sistemiškumas, o toks jo elgesys gali kelti grėsmę viešajai tvarkai Lietuvos Respublikoje.

Nors pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnį vienas iš kardomųjų priemonių taikymo tikslų yra siekis užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, tačiau tai nepaneigia galimybės, jog asmuo nusikalstamų veikų nebedarys. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nustatęs, jog užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, tačiau išduodamas leidimą gyventi Lietuvoje vien tuo pagrindu, kad jam yra ar ateityje gali būti taikomos kardomosios priemonės, Departamentas veiktų ultra vires. Todėl taikomos kardomosios priemonės užsieniečiui, dėl kurių jis turi pareigą neišvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, negali turėti įtakos priimant sprendimą atisisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra pagrindas išvadai, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Taigi nagrinėjamu atveju Departamentas, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad pagal šiuo metu galiojančią Įstatymo 124 straipsnio 3 dalies redakciją, užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Vadovaujantis minėta Įstatymo 124 straipsnio 3 dalies nuostata, dėl pareiškėjui taikomų kardomųjų priemonių, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, negali būti priimtas sprendimas, įpareigojantis pareiškėją palikti Lietuvos Respublikos teritoriją. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjas nėra įpareigojamas palikti Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl ir pareiškėjo pareigai tinkamai laikytis kardomųjų priemonių sąlygų minėtas sprendimas neturi jokios įtakos.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo B. C. (B. C.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.