Pranešėjas Jurgis Kiškis                                          Baudžiamoji byla Nr. 1A-882-290/2015

Teisėjas Raimundas Mikšta                            Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01156-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.14.5.1.; 1.2.29.1.; 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Rasai Kamantauskienei, nuteistojo D. S. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. (dvi veikos), 300 str. 2 d. ir nubaustas: pagal BK 182 str. 1 d. (apgaule įgytos R. P. piniginės lėšos) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; pagal BK 182 str. 1 d. (apgaule įgytos Z. I. piniginės lėšos) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams; pagal BK 300 str. 2 d. (netikros asmens tapatybės kortelės pagaminimas) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., paskirta bausmė subendrina su Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-29 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, prie nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridedant ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 65 str. ir 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas kardomajame kalinime (suėmime) nuo 2015-06-11 iki nuosprendžio paskelbimo dienos, vieną suėmimo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. P. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš D. S. priteista 1448,10 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo Z. I. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš D. S. priteista 362,02 eurų  turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo R. P. turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir nukentėjusiajam R. P. iš D. S. priteista 88,86 eurų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Ekstradicijos išlaidos 1520,45 eurų, susijusios su D. S. ekstradicija iš Rusijos Federacijos, pripažintos proceso išlaidomis ir priteista 1520,45 eurų (proceso išlaidų Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

              kad D. S. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. (dvi veikos) ir 300 str. 2 d. už tai, kad jis 2013 m. balandžio 8 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad pažado neišpildys, internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) patalpino skelbimą apie iš užsienio gabenamą parduodamą ekskavatorių „Atlas 1404“; pagal skelbimą atsiliepus nukentėjusiajam R. P., nuo 2013 m. balandžio 8 iki 2013 m. gegužės 13 d. bendraudamas su nukentėjusiuoju telefonu, pažadėdamas jam parduoti gabenamą ekskavatorių, nukentėjusiajam R. P. atlikus avansinį 5000 litų mokėjimą į D. S. banko sąskaitą, savo pažado nevykdė, ekskavatoriaus nepristatė, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – R. P. priklausančius 5 000 litų (1448,10 eurų), padarydamas R. P. 5 000 litų (1448,10 eurų) turtinę žalą.

Be to, jis 2013 m. kovo 5 d. pagal interneto svetainėje (duomenys neskelbtini) paskelbtą Z. I. skelbimą dėl foto ir kitos optikos pirkimo išsiuntė Z. I. elektroninį laišką – pasiūlymą ir susitarė dėl taikiklio „Carl Zeiss Victory 4x24“, 550 Lt (159,29 eurų) vertės, žiūronų 10x40, 400 Lt (115,84 eurų) vertės, ir žiūronų 12x50, 300 Lt (86,88 eurų) vertės (bendra daiktų vertė - 1250 Lt (362,02 eurų), pirkimo-pardavimo, po to Z. I. už parduodamus daiktus į nurodytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DnB banke, pervedė 1250 Lt (362,02 eurų), tačiau pirktų daiktų negavo, pinigai jam grąžinti nebuvo, tokiu būdu D. S. apgaule įgijo svetimą turtą – Z. I. priklausančius pinigus – 1250 Lt (362,02 eurų).

Be to, jis, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas ir 2014 m. rugsėjo 2 d. priimtas Kauno apylinkės teismo nuosprendis (toliau – asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas) nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. pabaigos iki 2013 m. rugsėjo mėn. vidurio, tikslesniu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, atspausdinant termosublimaciniu spausdintuvu ir trafaretine spauda, O. G. vardu pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent: 2013 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje susitikęs su nepilnamečiu L. V., (duomenys neskelbtini) esančioje kavinėje „C.“, susitarė pagaminti L. V. netikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę, L. V. perdavus D. S. savo fotonuotrauką bei pasirašius ant servetėlės išgalvotą parašą ir minėtą servetėlę su parašu bei 400 Lt (115,84 eurų) perdavus D. S. kaip avansą už suklastotą dokumentą, D. S. iki 2013 m. rugsėjo mėn. vidurio, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), O. G. vardu su įklijuota L. V. nuotrauka ir jo pasirašytu parašu bei 2013 m. rugsėjo mėn. viduryje (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) L. V. sumokėjus D. S. dar 450 Lt (130,32 eurų), pardavė L. V. pagamintą netikrą asmens tapatybės kortelę.

Nuteistasis D. S. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį, prašo jį dėl kaltinimo pagal BK 182 str. 1 d. (dėl apgaule įgyto Z. I. priklausančio turto) išteisinti, nes nėra nusikaltimo sudėties, dėl kaltinimo pagal BK 300 str. 2 d. (dėl pagaminto netikro asmens tapatybės dokumento) taip pat išteisinti. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma bausmės atlikimo laiką pradėti skaičiuoti nuo 2014-12-12, bei sumažinti bausmę.

Apeliaciniame skunde dėl nuteisimo pagal BK 182 str. 1 d. nurodoma, kad Z. I. kaltina pasisavinus jam priklausančias pinigines lėšas, bet jis minėto asmens neapgavo. Z. I. teigia, jog gavo ne tokias, kaip buvo sutarta optikos prekes, už jas sumokėjo 1250 litų. Pripažįsta, kad sumaišė ir išsiuntė ne tą optikos įrangą, dėl padarytų nepatogumų apgailestavo, siūlė atsiųsti kitą įrangą arba grąžinti pinigus ir jis sutiko palaukti, kol gaus pinigus arba atsiųs įrangą. Tačiau po kelių dienų parašė pareiškimą policijai, kad yra apgautas. Teisme Z. I. nurodė, jog buvo neteisingai nurodytas adresas ir jis negalėjo grąžinti optikos, tačiau pripažino, jog anksčiau yra turėjęs analogiškų pirkimų ir adresą turėjo, dėl ankstesnių pirkimų pretenzijų neturi. Šiuo metu nukentėjusysis turi jam nepriklausančią optiką, kurios negrąžino, todėl prašo įpareigoti ją grąžinti, o jis yra pasiruošęs grąžinti pinigus. Jokių minčių apie apgaulę neturėjo, viskas įvyko dėl nesusikalbėjimo. Pabrėžia, kad iki pareiškimo parašymo dienos bendravo su Z. I., jis nereikalavo grąžinti pinigus tuoj pat ir žadėjo, jog palauks, tačiau apgavo ir parašė skundą dėl apgaulės.

Apeliaciniame skunde dėl nuteisimo pagal BK 300 str. 2 d. nurodoma, kad L. V. duodamas melagingus parodymus apkaltino jį neteisingai, neva jis padirbo asmens tapatybės kortelę. Pripažįsta, kad L. V. jam skambino, kad teigė jog jie turi kažkokį bendrą draugą, kuris davė jo telefono numerį. L. V. prašė susitikti, o susitikus mieste prašė padėti gauti dokumentą, kuris būtų padirbtas ir jis galėtų pasiimti paskolą. Jis atsisakė padėti, su juo grubiai šnekėjo, galbūt net įžeidė. Antrą kartą skambino su prašymu susitikti, jį pavežė draugas A. J., susitikus vėl prašė padėti, kad jam labai reikia dokumento, tačiau jis vėl kategoriškai atsisakė, nes niekada nėra turėjęs ar naudojęs, juolab giminės dokumentus, taip pat nepažįsta žmonių, kurie šia veikla užsiimtų. L. V. duoti parodymai yra akivaizdžiai absurdiški, neva su juo susipažino autobusų stotelėje ir ten jis pasiūlė padirbti dokumentą. Teisme L. V. davė kitus parodymus, teigė, kad skambino telefonu ir sakė, kad dokumentus jau padirbo, nors jokių telefoninių pokalbių apie dokumentų padirbinėjimą nėra. L. V. ikiteisminio tyrimo metu jo veidą pažino iš nuotraukos, kurią davė policijos pareigūnai, tačiau teisme paklaustas ar tai tas pats asmuo, kuris jam pagamino netikrą dokumentą, nepatvirtino, teigė, kad tas žmogus atrodė apkūnesnis ir tankesniais plaukais. Pabrėžia, kad jo išvaizda nuo 2013 m. nėra pasikeitusi ir L. V. būtų jį pažinęs, jeigu tai būtų jis.

Apeliacinio skundo autoriaus teigimu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta kada ir kurioje vietoje buvo padirbti dokumentai, taip pat šią veiką atlikti reikalinga profesionali įranga ir specialios žinios, bet ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta krata jo namuose. Neatlikus pilnaverčio tyrimo, nesurinkus jokių įrodymų jis buvo apkaltintas. Ant L. V. turėto dokumento nėra jo pirštų antspaudų, nėra DNR likučių, yra tik melagingi L. V. parodymai, kurie nerišlūs, neva jis jau nieko nepamena ir dangsto tikruosius nusikaltėlius. Todėl prašo išteisinti arba bylą perduoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Taip pat prašo pakartotinai iškviesti L. V., kuris pabėgo į Norvegiją ir slėpsis nuo teismo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad bausmės atlikimo laikas skaičiuotinas nuo 2014-12-12 dienos, nes jis buvo sulaikytas Rusijoje, Maskvoje, pagal LR generalinės prokuratūros prašymą, pagal Europos arešto orderį ir kalintas nežmoniškomis sąlygomis iki 2015-06-11, kada buvo perduotas Lietuvos pareigūnams. Nurodo, jog turi visus dokumentus apie jo kalinimą pagal prokuratūros prašymą.

                            Apeliaciniame skunde dėl BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo (dėl apgaule įgyto svetimo turto iš R. P.) nurodo, kad jis savo kaltę pripažino, atsiprašė R. P., pažadėjo jam kuo skubiau padengti nuostolius, nuoširdžiai gailisi. Todėl bendrinant bausmę prašo ją kuo labiau sumažinti. Jis yra jauno amžiaus, turi specialybę, pagal kurią dirbo, todėl išėjęs iš įkalinimo įstaigos pradės dirbti ir grąžins skolas. Per pastaruosius metus nepadarė jokio nusižengimo, yra pasitaisęs į gerąją pusę. Labai gailisi dėl padarytų nusižengimų, atlikęs bausmę niekada prie kriminalinės veiklos negrįš. Turi tėvus, nuolatinę gyvenamąją vietą ir artimųjų palaikymą, todėl prašo pasigailėti.

                            Nukentėjusysis, civilinis ieškovas Z. I. pateikė atsikirtimą į D. S. apeliacinį skundą, prašo skundą atmesti. Nurodo, jog D. S. vietoj trijų užsakytų prekių, išsiuntė vieną sulaužytą, kurios net nebuvo pirkinių sąraše. Pinigai nukentėjusiajam iki šiol negrąžinti, nors praėjo jau daugiau nei du metai. Taip pat atsikirtime pažymėjo, kad pavedimą atliko 2013-03-05, o į policiją kreipėsi tik 2013-03-29. Nukentėjusysis patvirtino, kad nuteistojo optiką saugo iki šiol ir šiam nurodžius adresą nedelsiant grąžins.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti bei išanalizavusi visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistojo D. S. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).

D. S. apeliaciniame skunde prašoma jį išteisinti dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 182 str. 1 d. (dėl apgaule įgyto Z. I. priklausančio turto), BK 300 str. 2 d. (dėl pagaminto netikro asmens tapatybės dokumento), taip pat prašoma už nusikaltimo numatyto BK 182 str. 1 d. (apgaule įgyto svetimo turto iš R. P.) padarymą paskirtą bausmę sumažinti ir bausmės laiką skaičiuoti nuo 2014-12-12. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundą nagrinėja jo ribose.

Išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo motyvus teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl D. S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 182 str. 1 d. (dėl apgaule įgyto Z. I. priklausančio turto) ir 300 str. 2 d. (dėl pagaminto netikro asmens tapatybės dokumento). Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, aukštesniojo teismo nuomone teismo išvados neprieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl skundžiamas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Pažymėtina tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu ir interpretavimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. S. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas savo išvadas pagrindė betarpiškai teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurių analizę ir vertinimą išdėstė skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje.

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tokių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Aptariama nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Šios nusikalstamos veikos padarymo būdas – apgaulė turi būti nustatoma visais atvejais kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010).

Pripažindamas D. S. kaltu dėl sukčiavimo Z. I. atžvilgiu, apylinkės teismas tinkamai atskleidė BK 182 str. sudėties požymius nuteistojo veiksmuose, juos detalizavo. Teismas pagrįstai konstatavo, D. S. susitarė perduoti konkrečias prekes nukentėjusiajam, paėmė už jas pinigus, tačiau tinkamos kokybės sulygtų prekių realiai pirkėjui neperdavė ir neketino perduoti, t. y. panaudojęs apgaulę įgijo svetimą turtą (nukentėjusiajam priklausančius 362,02 Eur).

Nors apeliaciniame skunde D. S. nurodo, jog jo veiksmuose apgaulės nebuvo, o jis per klaidą nusiuntė nukentėjusiajam ne tą optikos įrangą, tačiau byloje esantys duomenys tokius jo teiginius paneigia ir patvirtina jo veiksmuose buvus tyčią apgauti nukentėjusįjį. Nukentėjusysis Z. I. paaiškino, kad nuteistasis jam atsiuntė prekių nuotraukas, sutarė pirkti tris prekes už 1250 litus. Gavo iš D. S. duomenis reikalingus pavedimui (sąskaitos numerį, vardą ir pavardę, tai yra, kad jis D. S., ir banko pavadinimą). Nukentėjusysis pavedimu pervedė pinigus, tačiau po trijų ar penkių dienų siuntos negavęs, ieškojo D. S., kuris sakė, kad kažką supainiojo, prekes išsiuntė ne ten. Nukentėjusysis po 20 dienų, tai yra 2013-03-23, gavo siuntą, joje buvo taikiklis, tačiau tai buvo visai ne tas daiktas, dėl kurio pirkimo jie sutarė. Jis D. S. taikiklio atgal išsiųsti negalėjo, kadangi buvo nurodytas klaidingas adresas, buvo nurodytas siuntėjas D. D., (duomenys neskelbtini). Pašte nukentėjusiajam pasakė, kad tokio adreso nėra. D. D. jis pats pažinojo dar nuo vaikystės, tačiau ilgą laiką su juo nebebendravo, žinojo, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini). D. S. aiškino, kad jis supainiojo siuntas ir jam grąžins pinigus, tačiau jokių šansų juos atgauti nebuvo, todėl nukentėjusysis po savaitės nuo siuntų supainiojimo, tai yra 2013-03-29, kreipėsi į policiją. Nors iki pareiškimo parašymo jis su D. S. bendravo telefonu, D. S. atsiliepdavo į jo skambučius, sakė, kad pinigus grąžins dalimis arba pristatys kitas prekes, tačiau jis suprato, kad kitos prekės bus tokios pačios, o visi sandorio nesklandumai rodė, kad jį yra bandoma apgauti, dėl to jis kreipėsi į policiją. Nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, atitinka kitus byloje surinktus duomenis, teismas neturi pagrindo jais netikėti.

D. S. veiksmuose buvus apgaulę rodo jo elgesys iš karto po to, kai gavo pinigus iš nukentėjusiojo, o būtent iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis delsė siųsti prekes, išsisukinėdamas, teigdamas, jog sumaišė siuntas, vėliau prekė (mažavertė, kurios nukentėjusysis neužsakė) nukentėjusiajam buvo siunčiama kito asmens vardu, nurodant neegzistuojantį adresą, akivaizdu, jog taip siekiant apgauti nukentėjusįjį, kad nukentėjusysis jo nerastų, kadangi D. S. užsakytų prekių, kurių vertė 1250 Lt nenusiuntė, nukentėjusysis gavo taikiklį, kurio vertė 10 Lt. Nukentėjusiajam susisiekus su D. S., pastarasis teisinosi, jog vėl sumaišė siuntas ir siūlė grąžinti pinigus dalimis ar išsiųsti kitas prekes, tačiau nuo pinigų už prekes pervedimo į D. S. sąskaitą, tai yra nuo 2013-03-06, iki 2013-03-29, kai nukentėjusysis kreipėsi į policiją, D. S. nukentėjusiajam neperdavė tinkamų prekių, taip pat negrąžino už jas pervestų pinigų. Be to, byloje nėra duomenų, jog šiuo metu, t. y. nuo įvykio praėjus daugiau nei dviem su puse metų, tinkamos prekės nukentėjusiajam buvo perduotos, ar grąžinti pinigai.

Įvertinus išdėstytus argumentus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. S. veiksmai jau nuo veikos padarymo momento sietini su apgaule, kadangi jis, siekdamas suklaidinti pirkėją nenurodė tikrojo siuntėjo ir adreso, o nukentėjusysis, gavęs netinkamą ir akivaizdžiai neatitinkantį jo sumokėtos pinigų sumos taikiklį, dėl kurio pirkimo nesitarė, jam taikiklio atgal išsiųsti negalėjo, kadangi buvo nurodytas klaidingas siuntėjo adresas ir anketiniai duomenys, pašto darbuotojai nukentėjusiajam pasakė, kad tokio adreso nėra. Būtent šie duomenys patvirtina, jog D. S. siekė jog nukentėjusysis neturėtų galimybės išsiųsti netinkamą prekę atgal ir taip siekiant apgauti nukentėjusįjį, kad nukentėjusysis D. S. nerastų, kadangi D. S. pinigų grąžinti neketino. D. S. veiksmai, sutarus perduoti prekes, paėmus už jas pinigus, tačiau tinkamos kokybės prekių realiai neperdavus ir neketinus perduoti būtent ir parodo D. S. apgaulę, kurią panaudojęs jis užvaldė svetimą Z. I. turtą t.y. 1250 Lt.

Nors apeliaciniame nuteistojo skunde nurodoma, kad Z. I. anksčiau buvo iš jo pirkęs prekių ir viskas buvo gerai, todėl jis turėjo D. S. adresą, tačiau nukentėjusysis paaiškino, jog tik parašęs pareiškimą policijai, tikrindamas savo elektroninės bankininkystės duomenis suprato, jog jau anksčiau buvo pirkęs iš D. S., nes atitiko pavardė. Nurodė, jog jeigu būtų žinojęs adresą būtų grąžinęs netinkamą prekę, būtų grąžinęs net ir D. D. vardu, kuris ir buvo nurodytas ant siuntos, kaip siuntėjas, jeigu ant siuntos būtų nurodytas realiai egzistavęs adresas. Nuteistasis prašo grąžinti Z. I. nusiųstą optiką, tačiau pažymima, jog nukentėjusysis nurodė, jog yra pasiruošęs ją grąžinti, kai tik žinos D. S. adresą.

Skundžiamas nuosprendis kritikuojamas ir dėl nuteisimo pagal BK 300 str. 2 d., nuteistasis nesutinka su L. V. parodymais, teigia jog jie yra melagingi, nenuoseklūs, kadangi teisme jis nurodė kitokias aplinkybes, ir nepatvirtino (neatpažino), jog asmuo pagaminęs netikrą dokumentą yra D. S..

Vertinant liudytojo L. V. parodymus jų patikimumo aspektu, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino L. V. parodymus patikimais įrodymais ir jais rėmėsi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. V. buvo tiesiogiai apklaustas pirmosios instancijos teisme, taip pat davė parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu, o jo parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

Liudytojas L. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog 2013 m., maždaug liepos mėn., prie (duomenys neskelbtini) autobusų stotelėje, prie jo priėjo vyriškis, maždaug 22-25 m. amžiaus, jo ūgis apie 170-175 cm., apkūnoko sudėjimo, šviesių trumpų plaukų. Prisistatė D. vardu, įsišnekėjo, papasakojo, kad neseniai iš kalėjimo išėjo, kur atliko bausmę už nusikaltimus susijusius su dokumentais. Vyriškis pasiėmė liudytojo telefono numerį, jam paskambino ir numeris liko telefono atmintyje. Maždaug 2013 metų rugpjūčio pradžioje L. V. paskambino minėtam D., jie susitiko. L. V. sakė, kad būtų neblogai turėti dokumentą, kuriame būtų vyresnis, kad įleistų į klubus. Minėtas asmuo (D. S.) pasakė, kad tai padaryti įmanoma, kad asmens tapatybės kortelė kainuos 850 Lt. Vėl susitiko, klausė ar niekas nepasikeitė, atsakė jog nepasikeitė, tą pačią dieną jie susitiko antrą kartą, L. V. atnešė vieną savo dokumentinę nuotrauką, pasirašė ant lapuko ar servetėlės, kad mokėtų pasirašyti, taip kaip kortelėje. Pasakė, kad dokumentą pagamins O. G. vardu, minėjo jog toks žmogus iš tikrųjų egzistuoja, duomenys tikri. 2013 m., maždaug rugsėjo viduryje paskambino, pasakė, kad asmens tapatybės kortelė jau pagaminta, ir paklausė, ar turi likusius pinigus, t. y. 450 Lt. Susitiko, L. V. padavė 450 Lt, o jam padavė asmens tapatybės kortelę. Nurodė, jog minėtą asmenį (D.) atpažinti galėtų.

Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas L. V. paaiškino, kad prieš du metus atsitiktinai stotelėje susitiko vieną asmenį, su kuriuo susipažino ir paklausė, ar jis žino, iš kur gauti netikrus dokumentus. Minėtas asmuo atsakė, kad jis atliko bausmę už dokumentų klastojimą ir žino, iš kur gauti suklastotus dokumentus. Su D. S. susitiko centre, jam sumokėjo pusę sumos, įteikė popierinę dokumentinę nuotrauką. Po kelių dienų susitikęs toje pačioje vietoje sumokėjo likusią pusę sumos, o D. S., kuris prisistatė D., jam įteikė kortelę. Ar dėl netikro dokumento atsiėmimo jis pats susisiekė su nuteistuoju, ar nuteistasis jam paskambino, neatsimena. Asmuo, apie kurį jis kalba, yra panašus į D. S., tačiau jis tuo nėra tikras, kadangi praėjo daug laiko, jis galimai yra pasikeitęs. Žmogus, su kuriuo bendravo buvo apkūnesnis ir tankesniais šviesiais plaukais, tatuiruotės neprisimena.

Vertinant liudytojo L. V. parodymus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, nėra pagrindo jais netikėti ir laikyti nenuosekliais, kadangi jie esminėse detalėse sutapo, o tai, kad liudytojas teisiamajame posėdyje praėjus dvejiems metams nuo įvykio nurodė, jog D. S. panašus į asmenį pagaminusį netikrą tapatybės kortelę, tačiau negalėjo tiksliai pasakyti ar D. S. yra tas pats asmuo, nesuteikia pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo metu atlikto asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, teisingumu. Kadangi jau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. V. apibūdino jam pagaminusį netikrą dokumentą asmenį (maždaug 22-25 m. amžiaus, ūgis apie 170-175 cm., apkūnoko sudėjimo, šviesių trumpų plaukų), nurodė, jog jį galėtų atpažinti. 2013-10-15 atlikus asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką, L. V. atpažino būtent D. S., kaip asmenį su kuriuo tarėsi dėl netikros kortelės pagaminimo ir iš jo gavo O. G. vardu pagamintą kortelę. Nurodė, pagal kokius požymius atpažino, jog tai tas pats asmuo (pagal veido formą, nosį, plaukų spalvą ir ilgį). Todėl tai, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojas L. V. nurodė, jog D., S. yra panašus į asmenį jam pagaminusį netikrą dokumentą, tačiau nėra tuo tikras, nes asmuo yra pasikeitęs (kadangi netikrą dokumentą pagaminęs žmogus buvo apkūnesnis ir tankesniais plaukais) teismas vertina, kaip natūralų procesą, kadangi nuo įvykio praėjo nemažas laiko tarpas (2 metai), nukentėjusysis gali tiksliai ir neatsiminti visų asmens bruožų, be to, D. S. išvaizda per šį laiką pasikeitė, ką patvirtino ir prokurorė nagrinėjant D. S. apeliacinį skundą. Tokią išvadą patvirtina ir D. S. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog Rusijoje iki jo grąžinimo pagal Europos arešto orderį į Lietuvą, jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nusikaltimo numatyto BK 300 str. 2 d. dispozicija nereikalauja, jog būtų nustatyta, kur ir kada buvo pagamintas netikras dokumentas, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas. Šiame kontekste atkreipiamas apelianto dėmesys ir į tai, kad, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas, įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų visuma leistų daryti pagrįstas išvadas dėl svarbių byloje aplinkybių. Šiuo atveju byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas dėl kaltinimų pagrįstumo, todėl apeliaciniame skunde nurodomus anot apelianto neatliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus (nepadaryta krata nuteistojo namuose, ant dokumento nėra jo pirštų antspaudų, DNR), atlikti nėra pagrindo ir šiuo metu būtų netikslinga, todėl prašymas grąžinti bylą ikiteisminio tyrimo institucijai atmetamas.

Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados dėl D. S. kaltės padarius BK 182 str. 1 d. (apgaule įgijo Z. I. priklausantį turtą), BK 300 str. 2 d. (pagamino netikrą asmens tapatybės dokumentą) numatytus nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas, atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas D. S. pritaikytas tinkamai.

Apeliaciniu skundu prašoma išteisinus pagal BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 2 d., sumažinti ir jam paskirtą bausmę pagal BK 182 str. 1 d. (apgaule įgytų R. P. piniginių lėšų). Įvertinus tai, kad aukščiau jau nustatyta, jog apeliacinio skundo argumentai dalyje dėl D. S. išteisinimo pagal BK 182 str. 1 d. ir 300 str. 2 d. nepagrįsti ir jo išteisinti jokio pagrindo nėra, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl D. S. paskirtos bausmės individualizavimo, dėl visų nusikalstamų veikų.

Kolegija, išanalizavusi visą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas D. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes, kurias teisingai subendrino.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad D. S. padarė du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimą, nusikaltimai padaryti tiesioginė tyčia, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Nors apeliaciniame skunde D. S. nurodo, jog jis pripažįsta savo kaltę dėl R. P. apgaulės, yra jo atsiprašęs, žalą pažadėjo kuo skubiau padengti ir nuoširdžiai galisi, tačiau teismo vertinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nepripažino D. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p. Pagal teismų praktiką BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir kartu nustatoma bent dar viena iš tokių sąlygų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jo padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Jei nagrinėjant bylą teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, asmuo pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymą, keičia arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, ši aplinkybė nepripažintina lengvinančia. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs tokią veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Nagrinėjamu atveju nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog prisipažįsta tik iš dalies, nes nepavykus įvykdyti sandorio su R. P., pinigai jam buvo grąžinti ir jokio sukčiavimo nebuvo (t. 1, b. l. 83). Todėl teismas nuteistojo gailėjimąsi vertina, kaip nenuoširdų. Pažymima, jog bylos duomenys ir ankstesni teistumai patvirtina, kad D. S. nusikaltimus nuosavybei ir turtinėms teisėms padaro jau ne pirmą kartą, pasirinkęs tokį savo elgesio variantą. Esant šioms aplinkybėms, pripažinti D. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, pagrindo nėra.

D. S. anksčiau jau teistas net penkis kartus, kaip jau buvo paminėta, be kita ko už nusikalstamas veikas nuosavybei, nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, tai yra lygtinio paleidimo metu. Be to, baustas administracine tvarka. Visos šios paminėtos aplinkybės, kolegijos nuomone, byloja, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktiniai jo poelgiai, bet dėsningas jo elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje, visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad tik reali laisvės atėmimo bausmė, nustatant artimesnį straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkiui dydį, leis pasiekti bausmės tikslus (BK 41 str. 2 d.).

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl ketinimo įsidarbinti, bei siekio atlyginti įsiskolinimus nesudaro pakankamo pagrindo švelninti nuteistojo teisinę padėtį, nes pastarasis turėjo numatyti ir įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimus, juolab, kad jis ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių. Kitų aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, kurios leistų švelninti paskirtą bausmę šioje byloje nenustatyta. Pažymima ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas subendrintos tinkamai, taip pat tinkamai subendrinta paskirta bausmė ir su Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-29 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, BK 63 str., 64 str. nuostatos nepažeistos. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. S. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Atsakant į nuteistojo skundo argumentą dėl bausmės laiko skaičiavimo, pažymima, jog pagrįstai ir teisingai apylinkės teismas nustatė bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2015-09-22. Pažymima, kad BK 66 straipsnis nustato, jog kardomasis kalinimas (suėmimas) įskaitomas į paskirtą bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog laikas išbūtas suėmime nuo 2015-06-11 iki nuosprendžio paskelbimo buvo įskaitytas į bausmės laiką. Nuteistasis prašo bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2014-12-12, kadangi anot jo, nuo tada jis buvo sulaikytas Rusijoje pagal Europos arešto orderį ir kalinamas iki perdavimo Lietuvai. Tačiau tokių duomenų byloje nėra, nors nuteistasis nurodo, jog jis turi jo sulaikymą patvirtinančius dokumentus, tačiau apeliacinės instancijos teismui jų nepateikė.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė :

nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas              Jurgis Kiškis

Teisėjai:              Danutė Giačaitė

              Valdas Vitunskas