Civilinė byla Nr. 2-167/2010

                                                                                          Procesinio sprendimo kategorija 106.8.6. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų ACE European Group Limited, Liberty Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, XL Insurance Company Limited ir kt. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-4817-565/2009 pagal ieškovo AB „ORLEN Lietuva“ ieškinį atsakovams ACE European Group Limited, Liberty Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, XL Insurance Company Limited ir kt. dėl draudimo išmokos priteisimo. Tretieji asmenys AON Limited, UADBB „AON Lietuva“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

Ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Liberty Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK Limited, SCOR UK Company Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, ACE European Group Limited, If P&C Insurance AS, Allianz Global Corporate & Speciality AG, Zurich Global Corporate UK Limited, XL Insurance Company Limited, Swiss Re Denmark Reinsurance A/S, AXA Corporate Reinsurance (UK) PLC, Great Lakes Reinsurance (UK) PLC dėl draudimo išmokos priteisimo (tretieji asmenys AON Limited, UADBB „AON Lietuva“).

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip paduotą nesilaikant arbitražinio susitarimo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų (atsakovų) kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, 2010 m. vasario 9 d. nutartimi ją panaikino ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 nutartį.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 22 d. nutartimi (skundžiama nutartis) atsisakė priimti ieškinį. Nurodė, kad Draudimo liudijimo Nr.EL0502281 aprašo dalyje dėl taikytinos teisės ir jurisdikcijos šalys susitarė, jog ginčai, susiję su šiuo draudimo liudijimu, priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai ir sprendžiami pagal Lietuvos įstatymus. Ieškovas ieškinį padavė Vilniaus apygardos teismui pagal atsakovo UAB „If draudimas“ buveinę, tačiau iš naujo sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą paaiškėjo, kad atsakovas UAB „If draudimas“ 2009 m. liepos 27 d. yra išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, kad UAB „If draudimas“ teisių ir pareigų perėmėja yra bendrovė IF P&C Incurance AS. Nesant duomenų, kad ieškinys yra susijęs su IF P&C Incurance AS filialo veikla, teismas pripažino, kad UAB „If draudimas“ atsakovu būti negali. Ieškinys yra dėl žalos, padarytos ieškovo turtui, todėl ieškinys teismingas apygardos teismui pagal ieškovo buveinės ir žalos padarymo vietą – Šiaulių apygardos teismui.

2009 m. lapkričio 3 d. paduotu atskiruoju skundu suinteresuotų asmenų (ieškinyje įvardintų atsakovais) atstovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį ir nustatyti, kad ieškovo AB ,,ORLEN Lietuva“ ieškinį atsisakytina priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu. Skunde nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, kadangi ši nutartis yra iš esmės klaidinga ir nepagrįsta. Suinteresuoti asmenys nebuvo įtraukti ir informuoti apie prasidėjusį apeliacinį procesą, dėl to jie kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu, kuris buvo priimtas.

2.  Draudimo sutarties Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punktą, taip pat šios sutarties specialiąsias sąlygas rengė AB ,,ORLEN Lietuva“ pasitelktas brokeris – AON Limited. Sutarties 9 punkto ir specialiųjų sąlygų nuostatos dėl taikytinos teisės ir jurisdikcijos buvo suformuluotos pagal Anglijos tradicijas ir jas diktuojančią Anglijos teisę, nors sutarčiai kaip taikytina materialioji teisė pasirinkta Lietuvos teisė. Remiantis CK 6.193 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatomis teigtina, kad šalys sudarė ne mediacijos, o būtent arbitražo išlygą. Teismas, vertindamas draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkto turinį, iš esmės klaidingai apibūdino arbitražo proceso prigimtį ir nepagrįstai kai kuriuos specifinius šio proceso požymius pritaikė mediacijai – visiškai kitokios prigimties civilinių ginčų sprendimo būdui. Draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtintoje arbitražinėje išlygoje nustatyta, kad tik tada, kai yra priimtas arbitražo teismo sprendimas ginčytinais klausimais dėl žalos dydžio ar jo apskaičiavimo tvarkos, šalis gali kreiptis į teismą. Ši aplinkybė patvirtina Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtintą arbitražinę išlygą.

3. Ieškovas neginčijo draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtinto arbitražinio susitarimo, be to, tiek ieškinyje, tiek 2009 m. birželio 22 d. atskirajame skunde, tiek 2009 m. rugsėjo 28 d. paaiškinimuose teismui raštu patvirtino, kad sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtinta būtent arbitražinė išlyga.

4. Draudimo sutarties priedo dalis ,,Taikytinos teisės ir jurisdikcijos pasirinkimas“ sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkto atžvilgiu vertintinas kaip bendroji norma, nustatanti visų ginčų, kylančių tarp ieškovo ir atsakovų, teismingumą Lietuvos Respublikos teismams. Draudimo sutarties Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punktas yra specialioji norma, nustatanti atvejus, kada netaikoma bendroji taisyklė dėl ginčų teisingumo teismams ir nurodanti, kad yra būtina pasinaudoti atskirų ginčytinų klausimų išsprendimu arbitražine tvarka.

5. Tikėtina, kad skundžiamos teismo nutarties turiniui ir motyvams įtakos turėjo aplinkybė, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išsakė nuomonę, kad draudimo sutarties Nr. EL0502281 Bendrųjų sąlygų 9 punkte įtvirtinta ne klasikinio, bet fakto arbitražo išlyga. Tokia ieškovo pozicija neatitinka nei draudimo sutarties sąlygų turinio, nei taikytinuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose išdėstytų normų.

Ieškovo AB „ORLEN Lietuva“ atstovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo apeliacinį procesą nutraukti, o jeigu teismas nuspręstų nenutraukti apeliacinio proceso – atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime rašoma, kad civilinė byla pagal ieškovo skundą nebuvo iškelta, atsakovai nėra byloje dalyvaujančiais asmenimis, atskirasis skundas yra paduotas neturinčių tam teisės asmenų, todėl apeliacinis procesas nutrauktinas. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis įgijo prejudicinę galią, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis šioje nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktu teisės aiškinimu. Draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte nurodyta sąlyga nelaikytina arbitražine išlyga, nes neatitinka pagrindinių arbitražiniam susitarimui keliamų reikalavimų, be to, šalys susitarė dėl fakto klausimų nustatymo procedūros. Draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkte nustatyta, kad arbitrai sprendžia ginčus dėl nuostolio, sunaikinimo ar sugadinimo sumos, tačiau ginčas vyksta dėl draudimo išmokos apskaičiavimo ir dalies išmokos išmokėjimo. Nuostolių dydžio nustatymas nėra tapatus draudimo išmokos už šiuos nuostolius, mokėtinos pagal draudimo sutarties sąlygas, nustatymui. Kadangi Draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9 punkto sąlyga nelaikytina arbitražine išlyga, taip pat nelaikytina ir susitarimu dėl tarpininkavimo, todėl tame 9 punkte nustatyta procedūra nėra šalims privaloma,  o ginčai tarp jų turi būti nagrinėjami Lietuvos teisme, taigi nėra ir nebuvo pagrindo atsisakyti priimti ieškinį nei CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto, nei 6 punkto pagrindu. 

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip jau nurodyta, Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytu pagrindu (kaip paduotą nesilaikant arbitražinio susitarimo). Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį buvo panaikinęs ir ieškinio priėmimo klausimą perdavęs nagrinėti iš naujo. Šis klausimas pakartotinai išspręstas skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartimi. Iki pastarosios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka pagal suinteresuotų asmenų (atsakovų) atstovo paduotą atskirąjį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs tų pačių suinteresuotų asmenų (atsakovų) kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarties, 2010 m. vasario 9 d. nutartimi (bylos kasacinėje instancijoje Nr. 3K-3-64/2010) apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 nutartį. Kasacinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartyje, be kita ko, išaiškinta, jog sisteminiu metodu analizuojant CPK 137 straipsnio 2 dalies 1-5 ir 7-8 punktuose išdėstytų teisės normų santykį su to paties straipsnio 2 dalies 6 punkto norma, darytina išvada, kad tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismo teisėjas nutartimi išsprendžia ieškinio priėmimo klausimą, o šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui, dėl tokios nutarties skundą apeliacine tvarka turi teisę paduoti ir ieškinyje nurodytas atsakovas (atsakovai). Kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui,  atsakovas turi teisę paduoti ir kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas. Galutinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomo pobūdžio tiek teismams, tiek kitiems teisės subjektams (CPK 18 str., 362 str. nuostatos). Remdamasi privalomais kasacinio teismo išaiškinimais dėl atsakovų (šiuo konkrečiu atveju – draudikų) teisės apskųsti teismo nutartį ieškinio priėmimo klausimu, teisėjų kolegija atmeta ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, esą atskirąjį skundą padavė tam teisės neturintys asmenys, o tuo pačiu atmeta ir ieškovo prašymą dėl apeliacinio proceso nutraukimo.

   Kadangi kasacinis teismas panaikino minėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį, todėl atmestini ir ieškovo atsiliepime išsakyti teiginiai dėl tos nutarties prejudicinės galios ir privalomumo sprendžiant ieškovo ieškinio priėmimo klausimą. Tuo pačiu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismui palikus galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartį dėl ginčo arbitruotinumo, atsakovų atstovo paduoto atskirojo skundo bei ieškovo atstovo paduoto atsiliepimo į skundą argumentai dėl ginčo pagal ieškovo ieškinį priskirtinumo ar nepriskirtinumo teismo jurisdikcijai,  šioje situacijoje nebėra teisiškai reikšmingi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d.  nutartimi buvo galutinai išspręstas klausimas dėl ieškovo reikalavimų priskirtinumo arbitražui (CPK 362 straipsnis). Be to, konstatuotas aiškus atsakovų valios pareiškimas - jie prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Kaip jau pažymėta, galutinėje kasacinio teismo nutartyje nustatytos aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas turi privalomą pobūdį, todėl teisėjų kolegija turi į tai atsižvelgti nagrinėjant tą patį procesinį klausimą (CPK 362 str.).  Šio atskirojo skundo nagrinėjimo metu yra įsiteisėjusi anksčiau (2009 m. birželio 12 d.) tuo pačiu klausimu priimta teismo nutartis atsisakyti priimti ieškovo ieškinio pareiškimą dėl to, kad jis nenagrinėtinas teisme, bet spręstinas arbitražo tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad negali būti toleruojama tokia procesinė teisinė situacija, kada koegzistuotų ir galiotų dvi atskiros, tačiau tuo pačiu procesiniu klausimu priimtos teismo nutartys. CPK 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Analogijos principu tokios teisinės nuostatos taikytinos ir civilinių bylų proceso taisyklių taikymui įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų galios aspektu (CPK 18 str.). Atsakovų atstovo atskirojo skundo nagrinėjimo momentu yra įsiteisėjusi ir turi res judicata galią Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartis, kuria ieškovo ieškinį atsakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu – dėl galiojančio susitarimo ginčą spręsti arbitražo tvarka (susitarimas dėl arbitražinės išlygos). Taigi, kasacine tvarka palikus galioti ir tuo pačiu galutinai įsiteisėjus ankstesnei to paties pirmosios instancijos teismo nutarčiai ieškovo ieškinio priėmimo klausimu, t. y. teisinę galią turint teismo nutarčiai atsisakyti priimti ieškinį dėl to, kad jis nenagrinėtinas teisme, negali tuo pačiu egzistuoti kita teismo nutartis to paties ieškinio priėmimo klausimu, t. y. kita nutartis atsisakyti priimti ieškinį, nepriklausomai nuo atsisakymo priimti ieškinį pagrindo. Dėl šios priežasties negali būti pripažįstamas procesine prasme teisingu atskirąjį skundą padavusio asmens prašymas tik pakeisti skundžiamą 2009 m. spalio 22 d. nutartį atsisakymo priimti ieškinį kitokio pagrindo nurodymu.

Remiantis išdėstytais motyvais skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis tiesiog panaikinama, nieko kito procesiškai nebesprendžiant.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį.

Teisėjai                                                                                                                         Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                                    Danutė Milašienė

                                                                                                                                    Gintaras Pečiulis