Administracinė byla Nr. I-581-386/2010
(Proceso Nr. 3-63-3-00403-2010-5)
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5., 74. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 28 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Laimutė Jokubauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E.M. prašymą atsakovams – Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,
nustatė:
pareiškėjas E.M. 2010-05-25 pateiktu teismui prašymu (teisme gauta 2010-05-26), prašo priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, viso – 2 238,89 Lt, už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31. Prašymo reikalavimas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika administracinėse bylose. Pareiškėjas teigia, jog jam nepagrįstai ir neteisėtai sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, nes darbdavys apskaičiuodamas jam priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1708) 23 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuota, kad valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma neturi viršyti 70 procentų pareiginės algos. Dėl to, ginčo laikotarpiu ir susidarė prašomos priteisti neišmokėtos darbo užmokesčio dalies sumos dydis, kurį pareiškėjas grindžia teismui pateiktomis pažymomis - Nr. 85-IL-2029 už 2009 m., Nr. 85-IL-2030 už 2008 m., Nr. 85-IL-2031 už 2007 m. (b.l. 4-7, 8, 9, 10). 2010-06-16 gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b.l. 16).
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimais pareiškėjo prašymą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovas, skaičiuojant ir išmokant pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis ir jas tinkamai taikė. Jei teismas ginčo nepriemoką nuspręstų pareiškėjui priteisti, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Informuoja, kad bylą nagrinėjant teismo posėdyje nedalyvaus (b.l. 14-15, 22-25).
Proceso dalyviams apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje pranešta tinkamai. Į bylos nagrinėjimą proceso dalyviai neatvyko. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 79 straipsnio 5 dalis).
Prašymas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas).
Byloje iš esmės spręstinas ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjui E.M., viso jo prašoma priteisti – 2 238,89 Lt, už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-12-31, kai atsakovas (darbdavys) nemokėjo jam priedų ir priemokų už viršvalandžius darbe.
Nustatyta, kad pareiškėjas su prašymu į teismą kreipėsi 2010-05-25 (b.l. 3, 11). Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 27 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas ir reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, teismas ginčo laikotarpiu laiko laikotarpį nuo 2007-05-25 iki 2009-12-31. Vertinant tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti ginčo sumą nuo 2007-01-01, laikotarpis nuo 2007-01-01 iki 2007-05-25 laikytinas nepagrįstu, todėl už 2007 m. sausio, vasario, kovo, balandžio mėnesius ir iki gegužės 25 dienos, pareiškėjui priskaičiuotos ginčo sumos iš prašomos priteisti sumos išminusuotinos: viso išminusuotina – 275,31 Lt, t.y. už 2007 m. vasario mėnesį – 249,29 Lt, už 2007 m. kovo mėnesį – 9,81, už 2007 m. balandžio mėn. – 16,21 Lt. Galutinė prašoma pritiesti ginčo suma laikytina, viso – 1 963,58 Lt, už laikotarpį nuo 2007-05-25 iki 2009-12-31. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta pareiškėjo prašymo reikalavimas dalyje dėl ginčo sumos priteisimo už 2007 m. sausio, vasario, kovo, balandžio mėnesius ir iki gegužės 25 dienos atmestinas.
Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta ir įrodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo statutiniu valstybės tarnautoju Tauragės apskrities vyriausiame policijos komisariate. Iš pažymų - Nr. 85-IL-2029 už 2009 m., Nr. 85-IL-2030 už 2008 m., Nr. 85-IL-2031 už 2007 m. matyti, kad ginčo laikotarpiu - nuo 2007-05-25 iki 2009-12-31 pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėta, iš viso – 1 963,58 Lt (b.l. 8, 9, 10). Už 2007-05-25 – 2007-12-31 laikotarpį neišmokėta – 156,60 Lt, už 2008-01-01 – 2008-12-31 laikotarpį – 1 522,78 Lt, už 2009-01-01 – 2009-12-31 laikotarpį ? 284,20 Lt. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau ? ir Įstatymas) VI skyriaus (23 - 26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Įstatymo 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir KT) 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Įstatymo, nei kituose šio Įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio teismo aiškinimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas (darbdavys) iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
KT 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, paminėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad „už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje“.
Pareiškėjas prašyme atsakovu, be Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, nurodo ir Lietuvos Respublikos valstybę. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais ginčo laikotarpiu buvo tiesiogiai susijęs su Tauragės apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, t.y. subjektu (pareiškėjo darbdaviu), privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Paminėtina ir LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A6621735/2010, kurioje teismas pažymėjo, jog „Būtent atitinkamos vidaus tarnybos statutinės įstaigos betarpiškai išmoka jų tarnautojams darbo užmokestį ir yra tiesiogiai atsakingos, kad tai būtų daroma laiku ir teisingai. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje valstybės tarnautojų darbdaviu expressis verbis yra nurodyta būtent valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. (...) ginčo laikotarpiu pareiškėjos darbdavio funkcijas visa apimtimi realiai įgyvendino būtent vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje ji tarnavo. Todėl, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė.“ Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamų atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Kadangi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir Darbo kodeksas). Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio l dalis, kuri nustato sutrumpintą (1 mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos ? nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų ? nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą. Taigi, valstybės tarnautojo (pareiškėjo) reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas.
Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).
Ginčo laikotarpis - nuo 2007-05-25 iki 2009-12-31, prašymą pareiškėjas patiekė 2010-05-25. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad prašymo reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktas nepraleidus senaties terminų, o tai, kaip minėta, yra ta sąlyga, kuri įgalina ginčijamus atsakovo sprendimus dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikyti neįvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Teismas išanalizavęs faktines bylos aplinkybes ir teisinius ginčo situacijos aspektus, atmeta kaip nepagrįstus atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato argumentus, susijusius su prašymo reikalavimo neteisėtumu ir (ar) nepagrįstumu. Šio atsakovo prašymas atidėti sprendimo vykdymą laikytinas nepagrįstu, kadangi tai nenumatyta įstatymu (ABTĮ 97 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendimo vykdymo tvarkos klausimas gali būti išspręstas šalių susitarimu, valstybinės valdžios ir (ar) valdymo organų sprendimais ar priverstinio vykdymo procese, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Išdėstytų ir įvertintų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 4 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, teismas
nusprendė:
pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies - priteisti pareiškėjui E.M. iš atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato nesumokėtą darbo užmokestį, iš viso – 1 963,58 Lt (vienas tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt trys litai ir 58 centai), už laikotarpį nuo 2007-05-25 iki 2009-12-31 (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).
Kitoje dalyje prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėja Laimutė Jokubauskaitė