Civilinė byla Nr. 3K-3-459/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 36.2; 42.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. M. ir G. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams UAB ,,SV Investicija“, M. M. (M. M.), R. V. ir G. P. dėl skolos pagal kreditavimo ir laidavimo sutartis priteisimo; tretieji asmenys – S. M., T. V., L. P..

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB DnB NORD bankas (dabar – AB DNB bankas) ir atsakovas UAB „SV Investicija“ 2006 m. sausio 16 d. sudarė kreditavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas suteikė šiam atsakovui 1 150 000 Lt kreditą, kurį šis įsipareigojo grąžinti iki 2007 m. gruodžio 31 d.; su atsakovais R. V., M. M. ir G. P. – laidavimo sutartis, kuriomis šie atsakovai prisiėmė prievolę atsakyti už kredito gavėją visu savo turtu, jei kredito gavėjas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai savo prievoles pagal kreditavimo sutartį. Kredito grąžinimui užtikrinti 2006 m. sausio 30 d. buvo sudaryta atsakovo UAB „SV Investicija“ nekilnojamųjų daiktų hipotekos sutartis.

Atsakovas UAB „SV Investicija“ netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal kredito sutartį: nuo 2008 m. vasario 29 d. nemokėjo palūkanų už naudojimąsi kreditu ir negrąžino 1 149 226,61 Lt kredito.

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš visų atsakovų 1 149 226,61 Lt negrąžinto kredito, 129 613,87 Lt palūkanų, 5663,60 Lt delspinigių, 13,71 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų UAB „SV Investicija“, M. M., R. V. ir G. P. 1 284 504,08 Lt skolos, taip pat 13,71 proc. metinių palūkanų už negrąžintą 1 149 226,61 Lt kreditą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008 m. lapkričio 4 d.) iki visiško kredito grąžinimo.

Teismas nustatė, kad kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punkte nustatyta kintama palūkanų norma už naudojimąsi kreditu, kuri nustatoma prie palūkanų bazės, lygios šešių mėnesių termino litais VILIBOR, pridedant 1,85 proc. metų palūkanų dydžio ieškovo maržą; bendrosios dalies 16 punkte nustatyta, kad, praleidus kredito grąžinimo terminus, kredito gavėjas privalo papildomai mokėti pusės specialiojoje dalyje nustatytų palūkanų dydžio papildomas palūkanas nuo laiku negrąžintos kredito sumos. Teismas pažymėjo, kad kreditavimo sutarties šalių sulygtos palūkanos ir netesybos negali būti mažinamos nepagrindžiant jų mažinimo būtinumo konkrečiomis bylos aplinkybėmis, argumentais bei įrodymais; palūkanų ir netesybų dydį nustatė du verslo subjektai, todėl preziumuojama, kad jie suvokė prisiimamos sutartinės atsakomybės dydį ir galimus prievolės neįvykdymo padarinius; priešingu atveju būtų paneigti sutarties laisvės ir sutarties galios principai (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Teismas nepripažino prašomos priteisti palūkanų sumos (129 613,60 Lt), atsižvelgiant į negrąžinto kredito sumą (1 149 226,61 Lt) ir į terminą, už kurį jos apskaičiuotos (nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d.), taip pat prašomos priteisti delspinigių sumos (5663,60 Lt), atsižvelgiant į laiku nesumokėtų palūkanų sumą (129 613,60 Lt) ir į terminą, už kurį prašoma juos priteisti (nuo 2008 m. liepos 4 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d.), per didelėmis, todėl jų nemažino (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo 13,71 proc. metinių palūkanų priteisti nuo visos priteistos sumos, t. y. ir nuo priteistos delspinigių bei palūkanų sumos, nes kreditavimo sutarties 16 punktu atsakovas UAB „SV Investicija“ palūkanas įsipareigojo mokėti tik nuo negrąžintos kredito sumos.

Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Swedbank AB v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009, esančiais išaiškinimais, kad kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Laidavimo sutarčių 4.2 punkte nustatyta, kad laidavimo sutartys galioja iki visiško atsakovo UAB „SV Investicija“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo. Iš laiduotojų 2008 m. birželio 18 d. raštų (kuriuose laiduotojai nurodė, kad, atsižvelgdami į vedamas derybas dėl skolos refinansavimo, jie priima banko pasiūlymą pratęsti laidavimo terminą iki 2008 m. spalio 31 d.) teismas nustatė, kad vėliau buvo susitarta dėl konkretaus laidavimo termino – 2008 m. spalio 31 d.; tokią susitarimo formą pripažino neprieštaraujančia laidavimo sutarčių 4.3 punkto nuostatoms, nes raštuose užfiksuota šalių valia pakeisti laidavimo sutarčių terminus ir ieškovas nėra pareiškęs prieštaravimo tam, kad jis šiuose raštuose nurodyto pasiūlymo nebuvo pateikęs (CK 6.180 straipsnis, 6.192 straipsnio 2 dalis). Kadangi pareiškimas dėl skolos priteisimo iš atsakovų M. M. ir R. V. teisme priimtas 2008 m. lapkričio 1 d., o iš atsakovo G. P. – 2009 m. sausio 6 d., tai teismas padarė išvadą, kad ieškovas nėra praleidęs CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kreiptis į teismą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 27 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria skola ir palūkanos priteistos solidariai iš atsakovų UAB „SV Investicija“ ir R. V., bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų šiems atsakovams nutraukė; sprendimo dalį, kuria solidariai priteista iš atsakovų M. M. ir G. P. pakeitė – priteisė iš jų 1 284 504,08 Lt skolos ir 13,71 proc. metinių palūkanų už negrąžintą kreditą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2011 m. vasario 21 d.; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Atsižvelgusi į tai, kad pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš atsakovo UAB ,,SV Investicija“ ieškovui įkeisto nekilnojamojo turto, teisėjų kolegija vertino hipotekos teisėjo nutartį dėl turto priverstinio pardavimo iš varžytynių kaip įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl ieškovo reikalavimo priteisti skolą iš atsakovo UAB „SV Investicija“, todėl bylos dalį dėl šio atsakovo nutraukė CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Bylos dalį dėl atsakovo R. V. kolegija nutraukė, nustačiusi, kad jis 2010 m. kovo 3 d. mirė ir jo teisių perėmimas neįvyko (CPK 293 straipsnio 7 punktas).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad laidavimo sutartimis ieškovas ir laiduotojai aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad laidavimas galios iki visiško skolininkės UAB „SV Investicija“ prievolių įvykdymo (laidavimo sutarčių 4.2 punktas), tokiu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos trijų mėnesių terminas netaikytinas, laidavimas galioja tol, kol grąžinama visa paskola. Kolegija pažymėjo, kad byloje esantys laiduotojų 2008 m. birželio 18 d. raštai neturi teisinės reikšmės kitokiam laidavimo sutarčių pabaigos traktavimui.

Atsižvelgusi į prievolės pobūdį, skolos dydį, sutarties laisvės principą, teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo mažinti delspinigių bei procesinių metinių palūkanų dydžio, nes jie nelaikytini neprotingai dideliais, tačiau atsižvelgė į tai, kad UAB „SV Investicija“ Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartimi iškelta bankroto byla, todėl ieškovui iš laiduotojų priteisė 13,71 proc. metinių palūkanų už negrąžintą kreditą nuo bylos iškėlimo teisme dienos  iki teismo nutarties, kuria iškelta bankroto byla UAB „SV Investicija“ (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai M. M. ir G. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CK 6.88 straipsnio 1 dalies pažeidimo, netinkamo precedento taikymo. Kasatorių teigimu, teismai nevertino laidavimo sutarčių turinio, nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nesiaiškino, kokia yra tikroji šalių valia, t. y. ar jie tarėsi dėl terminuoto (neterminuoto) laidavimo. Teismai nepagrįstai, neatsižvelgdami į bylos aplinkybes, formaliai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi, priimta civilinėje byloje Swedbank AB v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009, pateiktu išaiškinimu, nors šių bylų ratio decidendi nesutampa – kasacinėje byloje buvo nustatyta, kad laidavimo sutartimi šalys buvo susitarusios, jog laidavimas galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo, laidavimo galiojimo terminas nebuvo pratęsinėjamas, o šioje byloje ieškovas, parengęs laidavimo sutarčių tekstą, jų sudarymo metu ir vėliau manė, kad jos yra terminuotos ir dėl to suėjus jų galiojimo terminui (praėjus trims mėnesiams po to, kai suėjo kredito grąžinimo terminas) inicijavo jo pratęsimą. Ta aplinkybė, kad šalys vedė derybas dėl laidavimo termino pratęsimo, įrodo, kad laidavimo sutartimis šalys buvos susitarusios dėl terminuoto laidavimo, kurio terminas baigėsi 2008 m. kovo 31 d., be to, ieškovas ieškinyje pripažįsta, kad laidavimo sutartimis buvo susitarta dėl terminuoto laidavimo ir laiduotojų vienašaliais raštais terminas buvo pratęstas. Teismai, spręsdami dėl laidavimo galiojimo pabaigos, turėjo vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, o ne formaliai remtis kasacinio teismo išaiškinimais. Teismų padaryta išvada, kad šalys susitarė, jog laidavimas galioja iki visiško skolininkų prievolių įvykdymo, neatitinka šalių valios ir elgesio po sutarties sudarymo. Teismai suteikė skirtingą teisinę reikšmę kasatorių 2008 m. birželio 18 d. raštams. Kasatorių įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiais raštais buvo susitarta dėl konkretaus laidavimo termino, yra nepagrįsta, nes vienašaliai laiduotojų raštai negali būti laikomi laidavimo sutarčių pakeitimu – jos galėjo būti keičiamos tik rašytiniu šalių susitarimu (laidavimo sutarčių 4.3 punktas). Be to, pagal bendrąjį principą terminą pratęsti galima tik iki tol, kol jis nėra pasibaigęs, tačiau tą dieną, kai kasatoriai bankui pateikė raštus, terminai jau buvo pasibaigę. Kasatoriai pažymi, kad kreditorius yra bankas, kurio pagrindinė veiklos sritis yra finansinių, kredito sandorių sudarymas. Bankas turi didelių finansinių resursų, kvalifikuotą personalą, jam taikomi didesni atidumo, apdairumo, rūpestingumo standartai. Bankas ex officio turi žinoti atliekamų sandorių esmę ir jų padarinius, todėl jam turi tekti rizika, kad laiku nebuvo sudarytas ir tinkamai įformintas susitarimas dėl laidavimo sutarčių termino pratęsimo. Apeliacinės instancijos teismas iš viso nevertino laiduotojų raštų, taigi neatskleidė bylos esmės ir dėl to skundžiama teismo nutartis negali būti laikoma motyvuota. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo išvados, kad šiuose raštuose yra užfiksuota šalių valia pakeisti laidavimo sutarčių terminus, tik formaliai nurodė CK 6.180 straipsnio, 6.192 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatorių nuomone, šių normų pagrindu tokios išvados apie šalių susitarimą dėl konkretaus laidavimo termino daryti negalima, nes šios normos taikomos sutarčių sudarymo atveju, o ginčas vyksta dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Be to, CK 6.180 straipsnis netaikomas, kai iš esmės keičiama sutartis, o šiuo atveju laidavimo galiojimo terminas yra viena esminių laidavimo sutarties sąlygų. Raštuose nėra ieškovo atstovų parašų, o byloje – duomenų, kad ieškovas šiuos laiduotojų pasiūlymus priėmė. Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu M. M. teismui paaiškino, kad 2008 m. birželio 18 d. rašte esantis jo parašas yra suklastotas, taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis CPK 184 straipsniu ir ištirti dokumento klastojimo faktą ir tai įvertinti šios bylos kontekste. Kasatorių nuomone, jeigu kasacinis teismas pripažintų, kad M. M. sudaryta laidavimo sutartis yra terminuota ir teisiškai yra reikšmingas raštas dėl jos pratęsimo, byla turi būti grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Jeigu būtų nustatyta, kad byloje esantis M. M. raštas dėl laidavimo termino pratęsimo yra suklastotas, tai būtų dar vienas argumentas, patvirtinantis, kad ieškovas praleido CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą ieškiniui šiam laiduotojui pareikšti.

2. Dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies pažeidimo (procesinių palūkanų dydžio). Anot kasatorių, teismai nenurodė jokių motyvų, kodėl yra priteisiamos ne CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytos 5 proc. metinės palūkanos, o didesnės – 13,71 proc., teismų priimtų procesinių sprendimų dalis dėl procesinių palūkanų dydžio yra visiškai be motyvų. Atsižvelgiant į tai, kad palūkanų, atliekančių atlyginimo funkciją, procentinio dydžio nustatymas paprastai tiesiogiai priklauso nuo suteikiamos paskolos dydžio bei paskolos grąžinimo termino, o jų galutinė suma apskaičiuojama atsižvelgiant į paskolos sutartyje nustatytą konkretų paskolos grąžinimo terminą, bei sisteminiu būdu įvertinus CK 6.873 ir 6.874 straipsniuose įtvirtintas teisės normas, darytina išvada, jog CK 6.872 straipsnio 2 dalyje žodžiai „iki paskolos suma bus grąžinta“ turi būti aiškinami siaurąja prasme, tai yra iki šalių sutarto paskolos grąžinimo termino, o ne iki realaus paskolos grąžinimo. Toks aiškinimas pateikiamas ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-888-345/2011). Nuo to momento, kai paskolos gavėjas praleidžia nustatytą terminą, iki to momento, kai faktiškai grąžina paskolą, jis privalo mokėti kompensacinio pobūdžio palūkanas už negrąžintą paskolos dalį. Nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokamos procesinės palūkanos, kurioms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas dydis. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punkte yra nurodytas tik palūkanų dydžio apskaičiavimo principas, nenurodant palūkanų paskirties; šią sąlygą reikia aiškinti kartu su Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 15 punktu, kuriame yra aptartas palūkanų mokėjimas. Kreditavimo sutartį parengė ieškovas ir atsakovai ją sudarė prisijungimo būdu, pasirašydami ieškovo parengtą standartinį sutarties tekstą, todėl visi sutarties sąlygų neaiškumai turi būti aiškinami ieškovo nenaudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punkte nustatyta papildomų palūkanų, mokamų už laiku negražintą paskolą iki pradelstos kredito dalies sugrąžinimo bankui dienos, apskaičiavimo tvarka, taigi šios palūkanos atlieka kompensavimo funkciją, mokamos iki ieškinio pateikimo dienos. Nei nurodytuose, nei kituose kredito sutarties punktuose nėra įtvirtinto aiškaus šalių susitarimo dėl procesinių palūkanų dydžio, tai reiškia, kad teismas galėjo priteisti tik CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio, t. y. 5 proc., metines palūkanas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl laidavimo pabaigos ir teisminio precedento taikymo. Laidavimo sutartyse esant aiškiai ir nedviprasmiškai nuostatai, kad laidavimas galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo, kreditorius nėra saistomas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pareikšti reikalavimus laiduotojui. Kasatorių argumentai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Swedbank AB v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009; 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“, bylos Nr. 3K-3-261/2009). Ieškovo teigimu, kasatoriai klaidingai aiškina tikrąją jų pasirašytų raštų prasmę, neatsižvelgia į visų sutarčių, raštų ir vykusių derybų tarpusavio ryšį ir jų tikslą. Iš laiduotojų raštų matyti, kad vyko šalių derybos dėl pagrindinės prievolės sąlygų pratęsimo ir tomis derybomis buvo suinteresuoti būtent laiduotojai. Bankas, priimdamas atsakovų pasiūlymą derėtis, pratęsė prievolės įvykdymo terminą, sutikdamas iki 2008 m. spalio 31 d. ieškoti galimybės pakeisti prievolės įvykdymo sąlygas, leisti vykdyti prievolę pagal galimybes ir nesiimti išieškojimo ar skolos priteisimo veiksmų, kurie būtų siejami su prievolės įvykdymo termino pabaiga. Taigi šių raštų nuostatos atitinka išimtinai laiduotojų interesus ir pagal savo pobūdį skirti ne laidavimo terminui pratęsti, o suteikti skolininkui galimybę, net ir suėjus galutiniam prievolės įvykdymo terminui, padengti skolą. Netgi vertinant, kad 2008 m. spalio 31 d. turėjo pasibaigti laidavimo sutarties terminas, ieškinys kasatoriams buvo pareikštas 2008 m. gruodžio 29 d., t. y. nepraleidus trijų mėnesių termino. Kasatoriai skunde nurodo neteisingus duomenis, kad ieškovas ieškinį M. M. pareiškė 2008 m. lapkričio 1 d., o G. P. – 2009 m. sausio 6 d. Ieškovas taip pat nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma; pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. tik tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. O tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. Z. skundą, bylos Nr. 3K-7-162/2009; teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011; kt.) Kasacinio teismo nutartyje, kuria rėmėsi bylą nagrinėję teismai, pateikti CK 6.88 straipsnio taikymo išaiškinimai nebuvo siejami su konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje byloje pasisakė dėl laidavimo civilinių teisinių santykių, atsižvelgdama į kasacinio teismo pagrindinę funkciją užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą, siekdama užtikrinti vienodą teismų praktiką, aiškinant ir taikant CK 6.88 straipsnį. Kasatorių argumentai, kad laiduotojo M. M. parašas yra suklastotas, neįrodyti; šis klausimas nebuvo keliamas nagrinėjant bylą žemesnės instancijos teismuose, todėl negali būti ir kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas.

2. Dėl procesinių palūkanų. Laidavimo sutarčių sąvokų skiltyje nustatyta, kad skolininko prievolės – tai visi kreditavimo sutartyje numatyti mokėjimai (kreditų grąžinimas, palūkanų, įsipareigojimo mokesčio, baudų, delspinigių, nuostolių ir kiti mokėjimai), kuriuos privalo įvykdyti skolininkas. Laidavimo sutarčių 2.1.1 punkte nustatyta, kad laiduotojas įsipareigoja atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles. Iš šių nuostatų akivaizdu, kad laiduotojai atsako bankui ne tik už suteikto kredito grąžinimą, bet ir už palūkanų, nustatytų kreditavimo sutartyje, mokėjimą. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 16 punkte įtvirtintos palūkanos, atliekančios kompensacinę funkciją, todėl CK 6.210 straipsnyje nustatyto dydžio palūkanos negali būti taikomos ir priteisiamos. Kadangi kreditavimo sutartyje nustatyta, kad tiek mokėjimo, tiek ir kompensacinę funkciją atliekančios palūkanos turi būti mokamos iki visiško kredito grąžinimo, tai teismai padarė teisingą išvadą, kad šalys yra susitarusios ir dėl procesinių palūkanų bei jų dydžio ir pagrįstai iš atsakovų priteisė kreditavimo sutartyje, o ne įstatyme nustatyto dydžio palūkanas. Akivaizdu, kad kreditavimo sutarties nuostatos dėl pareigos mokėti palūkanas iki kredito grąžinimo neprieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl jos turi būti skaičiuojamos bei priteisiamos ir bankui kreipiantis dėl savo pažeistų teisių gynimo teismo tvarka. Ta aplinkybė, kad kreditavimo sutarties 16 punkte pažodžiui neįrašyta, kad palūkanas skolininkas turi mokėti „už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“, o nustatyta, kad jos mokamos iki kredito grąžinimo, nereiškia, kad toks susitarimas neapima palūkanų mokėjimo tuo atveju, kai teisme kreditoriaus iniciatyva yra iškeliama byla dėl skolos priteisimo. Priešingas kreditavimo sutarties nuostatų dėl palūkanų mokėjimo aiškinimas iškreiptų sutartų mokėti palūkanų esmę ir prieštarautų CK 6.872 straipsnio 2 daliai ir 6.874 straipsnio 1 daliai. Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas analogiškas kreditavimo sutarčių nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad šalys susitarė būtent dėl procesinių palūkanų (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-617/2010; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-718/2010; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 29 d. konsultacijoje Nr. A3-130 „Dėl kai kurių Civilinio kodekso normų taikymo“ yra išaiškinęs, kad prie kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų yra priskiriamos ir procesinės palūkanos. Vertinant banko ir laiduotojų santykius sutarties laisvės principo kontekste, pažymėtina, kad bankas suteikė laiduotojams visas galimybes susipažinti su laidavimo ir kreditavimo sutarčių sąlygomis, taigi laiduotojai suvokė prisiimamos sutartinės atsakomybės dydį ir galimus prievolės neįvykdymo teisinius padarinius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laidavimo termino

Pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Bendroji laidavimo prievolės galiojimo taisyklė yra ta, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Tai atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį, reiškiantį, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Tačiau tam tikrais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau, pagrindinei prievolei dar galiojant.

Kasaciniame skunde laiduotojai kelia jų įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis termino klausimą. CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos momentas. Kasatorių teigimu, laidavimo sutartimis buvo susitarta dėl teminuoto laidavimo. Laidavimo sutarčių 4.2 punkte nustatyta, kad laidavimo sutartys galioja iki visiško atsakovo UAB „SV Investicija“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo. Esant tokiam laidavimo sutarties tekstui tarp šalių kilo ginčas, ar jos, sudarydamos laidavimo sutartis, kuriomis užtikrino kredito grąžinimą, susitarė dėl laidavimo termino, t. y. ar turėtų būti nagrinėjamu atveju taikomas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas.

Aiškinant nagrinėjamos bylos šalių laidavimo sutartis turi būti vadovaujamasi CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurių taikymo ir aiškinimo praktika yra nuosekliai išplėtota kasacinio teismo jurisprudencijoje. Pasisakydamas dėl jų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant sutarties šalių ginčui dėl jos rūšies, pobūdžio, sutarties sąlygų tikrosios prasmės, jos padarinių, sutartis aiškintina pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles. Aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kilus ginčui, būtina derinti subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Be to, CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sisteminis sutarties aiškinimo principas reikalauja, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Sisteminis sutarties aiškinimo metodas, taip pat sutarties tikslų aiškinimas gali padėti nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, šalių tarpusavio teises ir pareigas. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Kita vertus, kaip yra pažymėta kasacinio teismo praktikoje, šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; kt.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl laidavimo sutarčių 4.2 punkte įtvirtintos sąlygos aiškinimo, atsižvelgtina į kasacinio teismo praktiką dėl analogiškai suformuluotų laidavimo sutarčių sąlygų, nustatančių laidavimo pabaigos momentą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Swedbank AB v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009, siekdama užtikrinti vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant CK 6.88 straipsnį, kuriame reglamentuojama terminuoto laidavimo pabaiga, išaiškino, kad tuo atveju, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo (analogiška nuostata įtvirtinta šios bylos šalių laidavimo sutartyse), tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas netaikytinas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galioja tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009 pateiktų išaiškinimų kasacinis teismas laikosi ir vėlesnėse bylose, kuriose keliamas klausimas, ar šalys, sudarydamos laidavimo sutartis, kuriose įtvirtinta analogiška sąlyga, susitarė dėl laidavimo termino (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012).

Kasatoriai, teigdami, kad ginčo atveju buvo susitarta dėl terminuoto laidavimo, nurodo, jog nėra pagrindo remtis pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Teisėjų kolegija pripažįsta šiuos kasacinio skundo argumentus nepagrįstais. Kaip teisingai nurodyta atsiliepime į kasacinį skundą, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. O tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal R. Z. skundą, bylos Nr. 3K-7-162/2009; teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011; kt.). Pirmiau nurodytose kasacinėse nutartyse pateikti išaiškinimai dėl CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyto prievolės pabaigos termino netaikymo suformuoti tapačių nagrinėjamai bylai faktinių aplinkybių pagrindu – laidavimo sutartyse esant identiškai suformuluotai sąlygai, nustatančiai laidavimo pabaigos momentą: „laidavimo sutartys galioja iki visiško prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo“.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikytinas, nes pagal ieškovo ir kasatorių sutartis laidavimas galioja tol, kol bus grąžinta visa paskola.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad vienašaliai laiduotojų 2008 m. birželio 18 d. raštai nepripažintini laidavimo sutarčių pakeitimu. Teisėjų kolegija su šia kasatorių pozicija sutinka, atsižvelgdama į tai, kad laidavimo sutartis yra dvišalis sandoris, taigi tiek jai sudaryti, tiek pakeisti būtina suderinta dviejų šalių valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis), tačiau ieškovo išreikštos valios pakeisti laidavimo sutartis byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad laidavimo sutarčių pakeitimas ir laidavimo termino iki 2008 m. spalio 31 d. nustatymas, nors laidavimo sutartimis buvo susitarta dėl laidavimo iki visiško prievolės įvykdymo, tuo metu, kai prievolė pagal pagrindinę sutartį jau vykdoma netinkamai (nuo 2008 m. vasario 29 d. nemokėjo palūkanų už naudojimąsi kreditu ir negrąžino 1 149 226,61 Lt kredito), prieštarautų ieškovo (banko) kaip profesionalaus kreditavimo verslo subjekto komercinei logikai, nes taip kreditorius apribotų  prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių apimtį.

Dėl procesinių palūkanų

Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai iš jų priteisė kreditavimo sutarties 16 punkte nustatyto, o ne CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio procesines palūkanas.

Kasacinis teismas dėl skolininko pareigos mokėti procesines palūkanas yra išaiškinęs, kad pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės. Jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip civilinės atsakomybės netesybų forma, mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai papildomai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Laiduotojui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti procesinių palūkanų, o laiduotojas įgyja naują pareigą – pareigą  sumokėti kreditoriui palūkanas, atsiradusias dėl prievolės neįvykdymo. Tokių palūkanų mokėjimas nėra pagrindinio skolininko prievolė, o civilinė atsakomybė procesinių palūkanų forma laiduotojui taikoma dėl jo paties neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje  byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011).

Teisėjų kolegija, remdamasi šiais plenarinės sesijos nutarime pateiktais išaiškinimais, pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl netinkamai taikyto procesinių palūkanų dydžio. Kadangi tokių palūkanų mokėjimas nėra pagrindinio skolininko prievolė, o laiduotojui dėl jo paties neteisėtų veiksmų taikoma civilinė atsakomybė, tai jų dydis nustatomas ne pagal pagrindinio skolininko ir kreditoriaus sudarytos sutarties sąlygas, bet remiantis CK 6.210 straipsnio nuostatomis, jeigu įstatymuose ar kreditoriaus ir laiduotojų sutartyje nenustatyta kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo ir kasatorių sudarytose laidavimo sutartyse nebuvo susitarta dėl procesinių palūkanų dydžio, laiduotojai yra fiziniai asmenys, taigi iš jų priteistinos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio – 5 proc. – metinės procesinės palūkanos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnį, spręsdami dėl iš laiduotojų priteistinų procesinių palūkanų dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina, sumažinant šių palūkanų dydį iki įstatyme (CK 6.210 straipsnio 1 dalyje) nustatyto.

Taip pat pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog laiduotojų pareiga mokėti procesines palūkanas nėra akcesorinė, o kyla dėl jų pačių neteisėtų veiksmų, šios pareigos apimtis, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nesietina nei su kreditavimo sutartyje įtvirtintu pagrindinio skolininko įsipareigojimu mokėti palūkanas tik nuo negrąžintos kredito sumos, nei su bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimo momentu. Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, procesinės palūkanos priteisiamos už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neskundžia šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, o kasacinis teismas, vadovaujantis CPK 353 straipsnio 3 dalimi, tokiu atveju dėl kasatoriaus negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiama nutartis (priteisti procesines palūkanas už didesnę sumą ir ilgesnį terminą), ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 53,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Atsižvelgdama į tai, kad kasaciniu skundu buvo prašoma grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tačiau kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė tam pagrindų, atmetė skundo argumentus dėl ginčo esmės – laiduotojų prievolės galiojimo, tik dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo sumažino iš kasatorių priteistų procesinių palūkanų dydį, konstatuotina, kad kasacinis skundas iš esmės atmestas, todėl nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatorių į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi kasatoriui G. P. buvo atidėtas 7222,52 Lt, kasatoriui M. M. – 8022,52 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties šioje civilinėje byloje priėmimo. Iš esmės atmetus kasacinį skundą, ši žyminio mokesčio dalis priteistina iš kasatorių į valstybės biudžetą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartį pakeisti – sumažinti iš atsakovų M. M. (duomenys neskelbtini) ir G. P. (duomenys neskelbtini) solidariai ieškovo AB DnB Nord banko (kodas 112029270) naudai priteistas metines palūkanas už negrąžintą 1 149 226,61 Lt kreditą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008 m. lapkričio 4 d.) iki 2011 m. vasario 21 d. iki 5 (penkių) procentų.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. P. (duomenys neskelbtini) 26,70 Lt (dvidešimt šešis litus 70 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, ir 7222,52 Lt (septynis tūkstančius du šimtus dvidešimt du litus 52 ct) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Priteisti iš M. M. (duomenys neskelbtini) 26,70 Lt (dvidešimt šešis litus 70 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, ir 8022,52 Lt (aštuonis tūkstančius dvidešimt du litus 52 ct) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Česlovas Jokūbauskas

                                                                                                                                            Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                                            Janina Stripeikienė