Civilinė byla Nr. 2A-238-464/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01112-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.2.4.9.6.2.; 3.5.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų O. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3449-275/2016 pagal ieškovų O. M. ir R. M. ieškinį atsakovams antstoliui I. G. ir V. M. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto ir išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Nordea Bank AB Lietuvos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovai kreipėsi į teismą, ieškinyje (t. 1, b. l. 1–9) prašydami pripažinti negaliojančiu antstolio I. G. turto pardavimo iš varžytynių 2015-03-04 aktą Nr. 138201503042725/12, išieškotų lėšų paskirstymo 2015-03-04 patvarkymą Nr. 158201503042725; taikyti restituciją natūra, grąžinant ieškovams turto pardavimo iš varžytynių 2015-03-04 aktu Nr. 138201503042725/12 parduoto turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę, o pirkėjai – jos sumokėtą kainą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad turto pardavimo iš varžytynių 2015-03-04 aktu antstolis I. G. pardavė ieškovams O. M. ir R. M. priklausantį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 62 558 eurus pirkėjai atsakovei V. M. Turto kaina buvo nustatyta mažesnė už rinkos kainą, nes vien masinio vertinimo būdu, VĮ Registrų centro duomenimis, viso turto vertė – 66 760 eurų. Individualus turto vertinimas, turėjęs įvertinti realius pagerinimus, turto vertę turėjo tik padidinti. Analogiško turto pardavimai šioje teritorijoje turi sudaryti 144 810–159 291 Eur (500 000–550 000 Lt). Be to, UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ 2013 m. nustatyta ginčo turto vertė sudarė 165 083,41 Eur. Vertinimo, kuriuo, parduodant iš varžytynių ieškovų turtą, rėmėsi antstolis nustatytos kainos ir pardavimo metu gautos kainos bei realios kainos skirtumas yra esminis – sudaro net 40–50 proc. Iš parduoto turto vertės ieškovų kreditoriui pervesta 58 845,36 eurai ir ši suma padengia vos ¼ skolos.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2016-07-05 sprendimu (t. 2, b. l. 155–158) ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės O. M. ir ieškovo R. M. po 250 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą trečiajam asmeniui Nordea Bank AB Lietuvos skyriui; priteisė iš ieškovų O. M. ir ieškovo R. M. po 6,72 Eur valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų; panaikino laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovės V. M. nekilnojamojo turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.
4. Teismas nurodė, kad antstoliui paskyrus ekspertizę turto vertei nustatyti, skolininkai ekspertizės akto neskundė, nepateikė ir įrodymų, kad turtas buvo pagerintas. Aplinkybės, kad du skirtingi vertintojai (UAB „Butas Tau“ ir K. K.) trijų mėnesių laikotarpyje nustatė kainas, kurių skirtumas yra vos 3,5 proc., o teismo paskirto eksperto akte nurodyta, jog turto rinkos kaina varžytynių įvykdymo metu buvo 114 000 Eur, t. y. nežymiai skiriasi nuo antstolio paskirtų ekspertų nustatytos rinkos kainos, leido teismui padaryti išvadą, kad varžytynių įvykdymo metu nustatyta turto vertė – 104 263,21 Eur, iš esmės atitiko rinkos kainą, o ieškovai neįrodė jų deklaruojamos 144 810–159 291 Eur (500 000–550 000 Lt) turto vertės.
5. Aktualia pirmosios instancijos teismas pripažino ir tokią aplinkybę, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovams buvo sudaryta galimybė sudaryti taikos sutartį su atsakove, įsigijusia turtą varžytynėse. Tokios sutarties nesudarymas leido teismui spręsti, kad skolininkams nepavyko surasti asmenų, kurie pageidautų turtą įsigyti už didesnę kainą, nei jis buvo parduotas varžytynėse, juolab kad į bylą nebuvo pateikta kitų įrodymų, patvirtinančių galimybę parduoti šį turtą už didesnę kainą, nei jis parduotas iš varžytynių, ar kad buvo ir yra pirkėjų, norinčių pirkti minėtą turtą už didesnę kainą.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6. Ieškovai O. M. ir R. M. apeliaciniame skunde (t. 3, b. l. 1–10) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-07-05 sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Antstolis, nustatydamas iš varžytynių parduodamo turto kainą, vadovavosi mažiausią turto vertę nurodžiusių ekspertų atliktu vertinimu, kuris beveik sutapo su masinio vertinimo būdu nustatyta kaina ir kuri buvo gerokai mažesnė nei kitų vykdomojoje byloje ankščiau atliktų turto vertinimų metu nustatyta vertė. 2013 m. rugpjūčio mėn. UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ vertintojai tą patį ieškovų turtą buvo įvertinę 165 083,41 Eur (570 000 Lt) rinkos kaina. Dėl ūkinio pastato įrengimo specifikos šis pastatas gali būti naudojamas atskirai nuo gyvenamojo namo, todėl jis galėjo ir turėjo būti parduodamas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas.
2. Teismo ekspertizė buvo atlikta netinkamai. Teismo nutartyje nebuvo nurodyta, kad ekspertas turėjo įvertinti turto, parduodamo kaip kompleksas, vertę, todėl ekspertas privalėjo vertinti  visus objektus atskirai, o ne pateikti bendrą vertę. Teisės aktuose nėra reikalavimo pardavinėti tame pačiame žemės sklype esančius atskirus savarankiškai funkcionuojančius pastatus kaip vieną turto objektą.
3. Ekspertas neatsižvelgė, kad ūkinis pastatas pritaikytas gyvenamajai paskirčiai. Ekspertas, nesant galimybės palyginti analogiško turto rinkos kainos palyginamuoju būdu (tikėtina, nesant panašaus turto), šio turto vertę turėjo nustatyti atkuriamuoju (kaštų) būdu. Kiti esantys žemės sklypo pagerinimai – išklotos trinkelės prie pastatų, iškastas tvenkinys, sutvarkyta aplinka, nebuvo įvertinti, t. y. nors ekspertas turėjo individualizuoti šiuos pagerinimus ir atitinkamai koreguoti turto rinkos kainą atkuriamuoju (kaštų) metodu, tai nebuvo padaryta. Pats ekspertas ekspertizės akte nurodė, kad reali palyginamųjų sandorių rinkos kaina buvo gerokai didesnė nei eksperto nustatyta to turto vertė (tą patvirtina ekspertizės akto 12 palyginimų lentelė). Palyginamuoju būdu nustatyta ieškovų turto vertė turėjo būti nustatyta ne mažesnė negu panašiausiu metu parduoto 140 kv. m. namo su 0,10 ha žemės sklypu be ūkinio pastato kaina, prie jos pridėjus ūkinio pastato kainą, t. y. ne mažesnė nei 145 624 Eur.
4. Buvo pažeistos esminės ne tik ieškovų, bet ir išieškotojo teisės ir teisėti interesai, todėl egzistavo pagrindas turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Ieškovai augina nepilnamečius vaikus. Teismui kitoje byloje patenkinus atsakovės pareikštą ieškinį dėl ieškovų iškeldinimo, ieškovams tektų nuomotis kitą būstą, patiriant dideles išlaidas ir atitinkamai dėl to dar labiau mažėjant ieškovų galimybei atsiskaityti su kreditoriumi ir padengti likusią skolos dalį.
5. Sudaryti taikos sutarties nepavyko ne dėl to, kad ieškovai nenorėtų sudaryti taikos sutarties. Ieškovai siekė ir vis dar siekia patys ar žmogaus, kuris sutiktų nupirkti iš atsakovės ieškovams priklausiusį turtą, pagalba, išpirkti iš atsakovės jos įgytą varžytynėse turtą. Žmogus, kuris sutiko ir nori iš atsakovės nupirkti turtą, neturi reikiamos pinigų sumos, todėl jam reikia susitarti dėl paskolos iš banko gavimo, o tai yra gana ilgai užtrunkantis procesas.
7. Atsakovė V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 50–52) prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
1. Apeliaciniame skunde nepaminėtos tokios svarbios aplinkybės, kad turto įsigijimo iš antrųjų varžytynių kaina pagal galiojančią varžytynių tvarką sudarė 60 proc. turto vertintojo nustatytos vertės, taip pat nenurodyta, jog pirmosiose varžytynėse neatsirado nė vieno pirkėjo.
2. Teismas ieškovų prašymu paskyrė teismo ekspertizę. Ieškovai nušalinimo teismo ekspertui V. S. nepateikė. Ieškovų nurodomi nekilnojamojo turto skelbimai nėra tinkamas įrodymas byloje, nes pasiūlos kaina subjektyvi, parodo tik pageidaujamą gauti kainą. Ieškovų nurodoma 145 624 Eur turto vertė nėra pagrįsta jokiais įrodymais ir grindžiama vien spėjimu. Ieškovai nėra kvalifikuoti nekilnojamojo turto ekspertai. Ieškovai siekia kuo ilgiau neatlygintinai naudotis ginčo turtu, t. y. veikia nesąžiningai.
8. Atsakovas antstolis I. G. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 53–55) prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovai nepateikia jokių įrodymų, kad ginčo turtas galėjo būti parduotas už didesnę kainą. Įkeisto turto varžytynės buvo skelbiamos nuo 2013 m., varžytynės neįvyko penkis kartus, neatsiradus pirkėjų. Ieškovai vykdymo procese neteikė prieštaravimų dėl teismo eksperto nustatytos kainos. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad ginčo turtas turėjo būti pardavinėjamas atskirais turto vienetais, nes vykdomieji dokumentai yra specifiniai, jie nurodo konkretų turtą, kuris turi būti parduotas. Įstatymas antstoliui nesuteikia teisės plėsti savo funkcijas, keisti hipotekos teismo sprendimą. Nekilnojamojo turto registre įrašyta, kad statiniai yra žemės sklypo priklausiniai. Ieškovai neįrodė, kad išskaidyto turto pardavimas pirkėjams būtų patrauklesnis. Ieškovai nedėjo pastangų surasti ginčo turto pirkėją.
2. Teismo ekspertizės aktas išsamus, aiškus, pagrįstas teisės normomis, reglamentuojančiomis turto vertinimą, jame nurodyta turto vertinimo metodika. Ūkinio pastato paskirtis yra pagalbinio ūkio, o ne gyvenamoji. Ieškovai nepateikia įrodymų, kad pagalbinio ūkio paskirčiai pakeisti yra išduoti leidimai. Teismo ekspertas nustatė turto vertę pagal esančią situaciją, kai ūkio pastato paskirtis yra pagalbinio ūkio. Ieškovai jokiais įrodymai teismo ekspertizės akto išvadų nenuneigia.
3. Ieškovų argumentai dėl esminių teisių pažeidimo taip pat nepagrįsti. Pareiga pasirūpinti vaikais pirmiausiai yra tėvų pareiga. Išieškotojas turi ir kitą interesą – galimą operatyvesnį sprendimo įvykdymą. Išieškotojas šiuo atveju prieštaravimų dėl nustatytos įkeisto turto vertės nepateikė.
4. Pareiškimas apie potencialų ginčo turto pirkėją yra deklaratyvaus pobūdžio. Ieškovai apie įkeisto turto pardavimą iš varžytynių žino nuo 2012 metų, todėl norėdami apginti savo interesus turėjo laiko imtis atitinkamų priemonių iki vykdomojo proceso pabaigos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl apeliantams priklausiusio ir iš varžytynių parduoto turto netinkamo įkainojimo vykdymo procese ir netinkamai antstolio pasirinkto pardavimo būdo, dėl netinkamo įrodymų, nusakančių ginčo turto tikrąją kainą, įvertinimo pirmosios instancijos teisme, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindų netinkamo išaiškinimo ir taikymo. Dėl to teisėjų kolegija ir pasisako.

Dėl pardavimo objekto 

10. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų pozicija, kad ūkinis pastatas galėjo ir turėjo būti parduodamas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip (CK 4.40 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad atskiras žemės sklypas ūkiniam pastatui nebuvo suformuotas. Sutartinės hipotekos lakštu (su pakeitimais) apeliantai savo prievolių Nordea Bank AB vykdymą užtikrino 0,2500 ha žemės sklypo ir jo priklausinių, t. y. gyvenamojo namo (plane pažymėto indeksu 1A1/m), ūkinio pastato (plane pažymėto indeksu 211/p), įkeitimu (t. 1, b. l. 88-89). Kaip priklausinys, kurio pagrindinė  naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio,  šis ūkinis pastatas įregistruotas ir VĮ Registrų centre (t. 1, b. l. 155-156). Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniais daiktais, o antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, nebent sutartyje ar įstatyme būtų nustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d., 4.19 str.).
11. Nagrinėjamu atveju ginčo turtas buvo įkeistas kreditoriui kaip vienas turtinis kompleksas, bendrai  jį įkainojus. Apeliantams nevykdant įkeitimu užtikrintų savo prievolių bankui, įkeisto hipoteka turto pardavimo tvarka buvo nustatyta teismo, o ne antstolio. Todėl nėra teisinių prielaidų sutikti su skundo argumentais, kad antstolis, neorganizuodamas atskiro šio priklausinio (ūkinio pastato) pardavimo, pažeidė įstatymus ar kurias nors apeliantų teises.       
12. UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ vertinimo ataskaitoje, kurioje nustatyta turto verte rėmėsi apeliantai, taip pat pateikta turto vertintojo nuomonė, kad vertinamas žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu sudaro vientisą nekilnojamojo turto kompleksą ir atviroje rinkoje turėtų būti realizuojami kartu (t. 1, b. l. 110). Ginčo turtą, kaip kompleksą, o ne kaip pavienius objektus, vertino ir UAB „Domus optima“ turto vertintojas, konstatavęs, kad vertinamas turtas duoda maksimalią turto rinkos vertę jį naudojant kaip gyvenamąjį objektą, t. y. žemės sklypą su gyvenamuoju namu gyvenamajai paskirčiai, nurodęs, kad turto objektų rinkos verčių išskyrimas yra sąlyginis, o vertinamas turtas sudaro užbaigtą visumą (UAB „Domus optima“ turto vertinimo 2012-12-18 ataskaitos 21, 26, 30 psl.; vykdomosios bylos medžiaga CD laikmenoje, t. 1, b. l. 199). Teismo eksperto K. K. ekspertizės akte, kuriuo ir buvo vadovautasi iš varžytynių parduodant apeliantų turtą, nors ir buvo vertinta, kad geras esančių pastatų išdėstymas leidžia žemės sklypą dalinti į dvi dalis, tačiau padaryta analogiška išvada, kad vertinami pastatai – gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, yra žemės sklypo priklausiniai, todėl jų rinkos vertė galutinėse išvadose bus nustatyta bendra visam vertinamam objektui. Paprastai nekilnojamojo turto rinkoje tokie objektai parduodami kaip vientisas nedalomas objektas, o VĮ „Registrų centras“ fiksuotų panašių parduotų objektų duomenyse (žemės sklypų su statiniais) nėra išskirtos vertės atskirai ir jų atskyrimas būtų netikslus (t. 1, b. l. 147, 164).
13. Taigi apeliantų skundo argumentus dėl šiuo konkrečiu atveju egzistavusios galimybės CPK nustatyta sprendimo priverstino vykdymo tvarka atskirai pardavinėti tame pačiame žemės sklype esančius nekilnojamuosius daiktus (pagrindinį daiktą ir jo priklausinį) paneigia ne tik įstatyminis reglamentavimas dėl priklausinio likimo ar išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto ypatumai, bet ir specialiųjų žinių turinčių turto vertintojų / ekspertų nuomonė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su turto vertintojų ir ekspertų vieningai išsakyta pozicija, kad ginčo objektu tapusį turtą tikslingiausia buvo realizuoti būtent kaip vientisą kompleksą. Apeliantų nesutikimas su šia išvada nėra grindžiamas jokiais objektyviais duomenimis, dar daugiau, ginčo turto pardavimas kaip atskirų objektų apskritai vargu ar būtų įmanomas,  neatidalinus žemės sklypo ar nenustačius sklypo dalies, kurią užima nekilnojamasis daiktas, naudojimosi sąlygų bei tvarkos, o tokie klausimai priverstinio vykdymo procese nesprendžiami. Pažymėtina, kad apeliantai neturi specialiųjų žinių (to nenurodo), taigi vien jų subjektyvi nuomonė akivaizdžiai nėra pakankama paneigiant ginčo turto pardavimo kaip vientiso komplekso tikslingumą. Apeliantai apeliaciniame skunde iš esmės neginčija vykdymo procese teismo eksperto K. K. parengtos ekspertizės išvados, jos atžvilgiu neišsako jokios kritikos.
14. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliantų skundo argumentai, kad teismo paskirtas ekspertas turėjo įvertinti visus nekilnojamuosius daiktus atskira verte, o ne tik pateikti jų bendrą vertę, atmetami kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįsti.

Dėl ginčo turto vertės 

15. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai. Net ir nesant skolininko prieštaravimų, antstolis turi pareigą įkainoti ginčo turtą objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-611/2015 ir joje nurodytą teismo praktiką).
16. Nagrinėjamu konkrečiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčo turto vertė, priešingai nei tvirtina apeliantai, buvo nustatyta tinkamai, atsižvelgus į visas reikšmingas tokiam vertinimui atlikti aplinkybes, įskaitytinai ir paties vertinamo turto ypatybes. Teismo ekspertas K. K., vertindamas ginčo turtą, atsižvelgė į apeliantų nurodomus ginčo turto privalumus – tai, kad ginčo turto aplinka buvo sutvarkyta, kad yra iškasta kūdra, kad yra įrengtas geoterminis šildymas (t. 1, b. l. 155). Ūkinio pastato vidaus ir išorės elementai taip pat buvo išsamiai aptarti, įskaitant ir tai, kad ūkinis pastatas vertinimo metu buvo įrenginėjamas kaip gyvenamasis pastatas, kurio baigtumas galėtų būti apie 70 proc. (t. 1, b. l. 160). Teismo ekspertas K. K., nustatydamas ginčo turto vertę lyginamuoju metodu, taikė pataisą lyginamiesiems objektams dėl papildomo statinio – ūkinio pastato, buvimo ginčo žemės sklype, be ūkinio pastato pataisos taip pat taikė vietos ir fizinės būklės pataisas (t. 1, b. l. 168). Bylą nagrinėjant teisme paskirtas teismo ekspertas V. S. taip pat atsižvelgė į individualias ūkinio pastato savybes (t. 2, b. l. 66), taikė atitinkamą objekto pagerinimo pataisą (t. 2, b. l. 87–89). Taigi abu ekspertai atsižvelgė į šio pastato esamą būklę ir pagerinimus, pakoreguodami lyginamųjų objektų vertę. Teismo ekspertizės akte išsamiai atskleistas vertinimo metodų parinkimas, o apeliantų nesutikimas su parinktu turto vertinimo metodu nėra pagrindžiamas kokiais nors konkretesniais argumentais.
17. Teismo paskirtam ekspertui V. S. nustatant ginčo turto vertę, be objekto pagerinimo dėl ūkinio pastato pataisos buvo taikomos ir laiko, vietovės, statinių ploto skirtumų, sklypų plotų skirtumų, gyvenamojo namo konstrukcijos pataisos, statinio baigtumą įvertinanti pataisa, kas leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą apie visapusišką ginčo turto ir lyginamųjų objektų skirtumų įvertinimą (t. 2, b. l. 89). Pritaikius minėtas pataisas, koreguojama reali lyginamųjų objektų sandorių vertė, todėl natūralu, kad eksperto nustatyta vertė buvo skirtinga (mažesnė), nei lyginamų sandorių vertė, tai lėmė objektyvios lyginamųjų objektų savybės, kuriomis, eksperto vertinimu, jie buvo pranašesni už vertinamą ginčo turtą.
18. Apeliantų teiginiai, kad jų turto vertė turėjo būti nustatyta ne mažesnė nei panašiausiu metu parduoto 140 kv. m. namo su 0,10 ha žemės sklypu kaina, prie jos pridėjus ūkinio pastato kainą (ne mažesnė nei 145 624 Eur), nepagrįsti. Ginčo turto įvertinimas turto vertinimo lyginamuoju metodu atliktas pagal šį procesą reglamentuojančias taisykles, t. y. atrinkus ne mažiau kaip 3 per paskutinius 36 mėnesius analogiško arba panašaus turto sandorius, atlikus atitinkamas vertės pataisas (Finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 58.1. p.). Todėl vien selektyvus vienintelio palyginamojo objekto pasirinkimas akivaizdžiai prieštarauja šioms turto vertinimą reglamentuojančioms taisyklėms, nėra objektyvus ir nepagrįstas specialiosiomis žiniomis. Dėl tų pačių priežasčių nepagrįstas yra ir apeliantų reikalavimas atsižvelgti į kitus ar papildomus vertinamo turto bei lyginamųjų objektų skirtumus, nes tai priskirtina turto vertinimą atliekančio eksperto, kuris turi tokiam įvertinimui reikalingą ekspertinę patirtį, diskrecijai.
19. Apeliantai apeliaciniame skunde teismo paskirto eksperto kandidatūros neginčija ir nenurodo kitų aplinkybių, kurios leistų suabejoti teismo eksperto šališkumu ar jo pateiktos išvados, kaip įrodymo, patikimumu. Teismo ekspertui ekspertizės akte išsamiai atskleidus vertinimo metodų parinkimą, aprašius rinkos vertės nustatymo lyginamuoju metodu procesą, lyginamųjų objektų atrankos kriterijus ir pateikus išsamius turto vertės skaičiavimus, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti eksperto nustatyta išvada dėl turto vertės. Teismo eksperto išvadas, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina ir vykdymo proceso metu antstolio užsakymu UAB „Butas Tau“ ir teismo eksperto K. K. atlikti turto vertinimai, kurių metu buvo nustatytos tik nežymiai besiskiriančios ginčo turto vertės.
20. Pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad vertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą pripažinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis, kaip įrodymais, nesivadovaus. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-611/2015 ir joje nurodytą teismo praktiką). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ekspertizės akto išvadas įvertino tinkamai, nepažeisdamas  įrodinėjimo taisyklių bei nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų.
21. Apeliantai nepagrįstai remiasi ir nekilnojamojo turto skelbimuose nurodyta siūloma objektų pardavimo kaina, kuri be išsamaus turto vertinimo negali būti prilyginama ginčo turto rinkos vertei. Šiuose skelbimuose nurodoma pardavimo kaina, iki turtas nebus parduotas būtent už tokią sumą konkrečiam pirkėjui, gali patvirtinti tik tiek, kad tokią pinigų sumą už savo turtą pageidauja gauti jo pardavėjas. Pasiūlos skelbimuose nurodyta turto pardavimo kaina negali būti besąlygiškai vadovaujamasi ir dėl to, kad tokiu būdu būtų neatsižvelgiama į lyginamųjų objektų skirtumus, galinčius turėti esminės reikšmės vertinant ginčo turtą (pavyzdžiui, skirtingus gyvenamųjų namų plotus, privažiavimą, gyvenamųjų namų konstrukcijas, įrengimo lygį ir panaudotas medžiagas, namo aplinką ir t. t.).
22. Teisėjų kolegijai nekilo jokių abejonių dėl ginčo turto vertės nustatymo teisingumo atsižvelgus ir į vykdymo procese susiklosčiusią ginčo turto pardavimo iš varžytynių eigą. Vykdomojoje byloje esantys patvarkymai dėl neįvykusių varžytynių, taip pat su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti antstolio duomenys iš antstolių informacinės sistemos akivaizdžiai patvirtina, kad nuo 2013-02-20 iki 2013-02-27 vykdytos pirmosios varžytynės už pradinę turto pardavimo kainą 88 044,49 Eur (304 000 Lt); nuo 2013-04-29 iki 2013-05-06 vykdytos antrosios varžytynės už pradinę turto pardavimo kainą 66 033,36 Eur (228 000 Lt); nuo 2013-11-05 iki 2013-11-12 vykdytos pirmosios varžytynės už pradinę turto pardavimo kainą 132 066,73 Eur (456 000 Lt); nuo 2014-01-09 iki 2014-01-16 vykdytos antrosios varžytynės už pradinę turto pardavimo kainą 99 050,05 Eur (342 000 Lt) (vykdomosios bylos CD laikmenoje t. 1, b. l. 170, 138, t. 2, b. l. 152, 109). Visos minėtos varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis, nes nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis. Nuo 2014-11-19 iki 2014-12-19 vykdytos pirmosios varžytynės už pradinę turto pardavimo kainą 83 410,57 Eur (288 000,02 Lt), t. y. už 80 proc. teismo eksperto K. K. nustatytos turto rinkos vertės (CPK 718 str.). Neįvykus ir šioms varžytynėms, ginčo turtas parduotas antrosiose varžytynėse už 60 proc. teismo eksperto K. K. nustatytos turto rinkos vertės, kaip tai ir numato įstatymas (CPK 722 str. 1 d.). Vadinasi, iš viso ginčo turtą iš varžytynių buvo bandoma parduoti net 5 kartus, tačiau norinčių įsigyti ginčo turtą už kainą, kuri svyravo nuo 66 033,36 Eur iki 132 066,73 Eur, neatsirado.
23. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sutinka su antstolio atsiliepime į apeliacinį skundą pateikiamais argumentais, jog tokioje situacijoje tampa aktualūs ir kasacinio teismo išaiškinimai dėl  turto nerealizavimo varžytynėse, kuomet vien turto nerealizavimo varžytynėse faktas patvirtina, kad varžytynėse buvo nustatyta per aukšta kaina. Todėl nustatoma turto vertė ir reali rinkos vertė gali nesutapti, t. y. reali vertė gali būti didesnė arba mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2005; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2010). Kadangi ginčo turtas buvo nesėkmingai pardavinėjamas jau daugiau nei dvejus metus, pripažintina, kad jį buvo siekiama parduoti už per aukštą kainą. Šiame kontekste pastebėtina, kad nuo vykdomosios bylos pradėjimo iki šio apeliacinio proceso praėjo net penkeri metai, tačiau pirkėjų ginčo turtui už didesnę kainą, nei buvo parduota, neatsirado.
24. Vadovaujantis CPK 704 straipsnio 1 dalies nuostata, iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti areštuoto turto pirkėją. Duomenų apie tai, kad apeliantai, turėdami pareigą aktyviai domėtis vykdymo eiga, patys būtų suradę ginčo turto pirkėją, tačiau turtas buvo parduotas ne jų surastam pirkėjui, o kitam asmeniui, nėra (CPK 644 str. 4 p.).

Dėl asmenų teisių pažeidimo kaip pagrindo pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu

25. Teisėjų kolegija kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus vertina ir apeliacinio skundo argumentus apie galbūt pažeistas esmines ieškovų ir išieškotojų teises ir teisėtus interesus kaip pagrindą ginčijamą turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu (CPK 602 str. 1 d. 7 p.). Apeliantai šį negaliojimo pagrindą grindžia iš esmės tomis pačiomis, jų įsitikinimu, egzistuojančiomis aplinkybėmis dėl pernelyg mažos turto pardavimo kainos nustatymo, t. y. jokių naujų faktinių aplinkybių, skirtų pagrįsti būtent šio teisinio pagrindo nustatymui, nenurodo.
26. Nėra pagrindo sutikti su apeliantų akcentuojama aplinkybe, kad ginčijamas aktas pažeidė ir išieškotojo interesus, nes pats išieškotojas nagrinėjamoje byloje savo interesų pažeidimo neįžvelgė, priešingai, atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti (t. 1, b. l. 76–83). Sutiktina su apeliantais, kad ne tik skolininkas, bet ir išieškotojas suinteresuotas, kad turtas būtų realizuotas už kuo didesnę kainą, nes taip būtų padengta didesnė skolos dalis. Tačiau, kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, išieškotojas turi ir kitą interesą – galimą operatyvesnį sprendimo įvykdymą, kad galėtų naudotis atgautomis lėšomis. Šis interesas gali būti užtikrintas, be kita ko, tik tokiu atveju, jei bus nustatyta reali ginčo turto pardavimo kaina, patraukli galimiems pirkėjams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2010).
27. Nenustatytas ir pagrindas antstolio veiksmus vertinti kaip pažeidusius esmines suinteresuotų asmenų teises, nes antstolis vykdymo procese privalo siekti ne tik realizuoti turtą už kuo didesnę kainą, tačiau ir turtą realizuoti kiek galima operatyviau. Vykdymo procese turi būti paisoma visų suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyros, neiškeliant nė vieno iš jų interesų aukščiau už kitus. Nagrinėjamu atveju gintini ir ginčo turtą įsigijusios pirkėjos, kuri, kaip nurodoma jos atsiliepime į apeliacinį skundą, nors ir įgijusi nuosavybės teisę, iki šiol negali naudotis ginčo turtu, interesai, o apeliantai, priešingai, juo naudojasi neatlygintinai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tokią aplinkybę, kad teismas ne kartą sudarė galimybę apeliantams derėtis su atsakove V. M., įsigijusia ginčo turtą varžytynėse, o atsakovė sutiko, kad būtų sudaryta galimybė apeliantams gauti ginčo turtui įsigyti reikalingą pinigų sumą, išperkant turtą (t. 2, b. l. 144, 148). To pasiekti apeliantams nepavyko. Todėl su tebeegzistuojančia ateityje potencialaus pirkėjo suradimo galimybe susiję deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai kitokio analizuojamos  situacijos vertinimo nesuponuoja, ypač atsižvelgus į išieškojimo iš įkeisto turto trukmę (jis vykdomas net nuo 2012 metų).
28. Aptarti ir kiti skundo  argumentai neteikia pagrindo skundžiamo teismo sprendimo panaikinimui ar, juo labiau, bylos grąžinimui nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kaip to siekia apeliantai. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

29. Apeliantai už apeliacinį skundą sumokėjo 200 Eur žyminio mokesčio (t. 3, b. l. 1). Vilniaus apygardos teismas 2016-09-02 nutartimi atleido apeliantus nuo 462 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, o 878 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimą atidėjo iki apeliacinės instancijos teismo nutarties (sprendimo) priėmimo (t. 3, b. l. 43–44). Atsižvelgiant į tai, šia nutartimi iš apeliantų priteistina jiems atidėto 878 Eur žyminio mokesčio dalis, t. y. po 439 Eur iš kiekvieno.
30. Duomenų apie kitas dalyvaujančių byloje asmenų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikta, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir O. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 439 Eur (keturis šimtus trisdešimt devynis eurus) iš kiekvieno žyminio mokesčio, kurio mokėjimas už apeliacinį skundą jiems buvo atidėtas.