Civilinė byla Nr. e2A-374-910/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01361-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.4; 2.1.2.4.2.7; 2.1.5.1; 2.4.2.9.2; 2.5.3; 2.6.15; 2.6.12; 3.3.1.18.1

(S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų F. Š. ir V. Š.–R. A. bei atsakovės S. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų F. Š. ir V. Š. – R. A. ieškinius atsakovams S. Š., M. V. ir J. V. dėl dovanojimo sutarties panaikinimo, nuosavybės teisių pripažinimo į turto dalį, paveldėtos turto dalies pripažinimo, paveldėjimo dokumentų dalies pakeitimo, mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys – V. Š. – R. A., notarė D. J., notarė D. Š..

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovai F. Š. ir V. Š. – R. A. (toliau – ir ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniais, kuriais teismo prašė:

1.1.                      pripažinti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – gyvenamasis namas) ir kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – kiemo statiniai), esančius (duomenys neskelbtini), S. Š. ir N. Š. (mirė (duomenys neskelbtini)) bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; 

1.2.                      pripažinti, kad gyvenamąjį namą ir kiemo statinius S. Š. ir N. Š. valdė lygiomis dalimis po 1/2 dalį;

1.3.                      pripažinti, kad ieškovai po N. Š. mirties paveldėjo po 3/16 gyvenamojo namo dalis ir po 3/16 kiemo statinių dalis;

1.4.                      pakeisti Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2009 m. gruodžio 22 d. išduotą nuosavybės teisės liudijimą Nr. 1-14603 (paveldėjimo bylos Nr. 2623), jį papildant punktais, kad mirusiam N. Š. nuosavybės teise priklausė 1/2 dalis gyvenamojo namo ir kiemo statinių;

1.5.                      pakeisti Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2010 m. sausio 12 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 285 (paveldėjimo bylos Nr. 2623) 2.1 dalį, į ją įtraukiant duomenis, kad N. Š. paveldimą turtą sudaro 1/2 nekilnojamojo turto dalis;

1.6.                      pripažinti, kad Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarės D. J. 2016 m. balandžio 19 d. patvirtinta nekilnojamojo daikto mainų sutartis (toliau – ir mainų sutartis), sudaryta S. Š. ir M. V. bei J. V., yra niekinė ir negaliojanti ab initio (nuo jos sudarymo momento) bei ją panaikinti. Ieškovas prašė taikyti restituciją: iš M. V. ir J. V. valdymo S. Š. grąžinti gyvenamąjį namą, 5/8 dalis garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5/8 dalis ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5/8 dalis šiltnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5/8 dalis šiltnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat 5/8 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini); iš S. Š. valdymo M. V. ir J. V. grąžinti 2021 m. kovo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. DJ-1627 perleisto buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), piniginį ekvivalentą, t. y. 45 500 Eur, ir 301 500 Eur priemoką. Ieškovė prašė taikyti dalinę restituciją: iš M. V. ir J. V. valdymo ieškovei grąžinti 3/16 gyvenamojo namo dalis ir 3/16 kiemo statinių dalis.

1.7.                      Ieškovas prašė, netenkinus šeštojo reikalavimo, Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarės D. J. 2016 m. balandžio 19 d. patvirtintos nekilnojamojo daikto mainų sutarties, sudarytos S. Š. ir M. V. bei J. V., dalį dėl nekilnojamojo turto objektų, kurių kiekvieno 3/16 dalys nuosavybės teise priklauso F. Š., pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo momento) ir ją panaikinti. Taikyti dalinę restituciją ir iš M. V. bei J. V. valdymo F. Š. grąžinti 3/16 dalis gyvenamojo namo ir kiemo statinių. Iš S. Š. valdymo M. V. ir J. V. už F. Š. grąžintas 3/16 dalis gyvenamojo namo grąžinti 50 238 Eur, už F. Š. grąžintas 3/16 dalis kiemo statinių grąžinti 186 Eur;

1.8.                      Ieškovė pareiškė savarankišką ieškinio reikalavimą – panaikinti 1988 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutartį Nr. 5–3827 (toliau – ir dovanojimo sutartis) ir šią sutartį, kuria J. Š. padovanojo S. Š. nekilnojamąjį turtą, pripažinti nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi.

2.       Ieškovai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jų tėvas N. Š.. Notarė 2009 m. gruodžio 22 d. išdavė mirusiojo sutuoktinio turto dalies nuosavybės teisės liudijimą, kuriuo patvirtino, kad N. Š. nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis bendro turto, įgyto santuokoje su S. Š.. Šį turtą sudarė garažas, ūkinis pastatas, 2 šiltnamiai ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini). Notarė 2010 m. sausio 12 d. atsakovei S. Š. išdavė pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės liudijimą, pagal kurį jai atiteko 1/2 dalis 12,97 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis 4,3 ha ir 2,8 ha žemės sklypų su pastatais, esančių (duomenys neskelbtini), o kita 1/2 dalis buvo įtraukta į paveldėto turto masę. Notarė 2010 m. sausio 12 d. įpėdiniams išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo buvo patvirtinta, jog likusi 1/2  dalis palikėjo turto padalinta tarp visų įpėdinių.

3.       Ieškovų teigimu, pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto duomenis gyvenamasis namas ir kiemo statiniai nuosavybės teise priklauso atsakovei S. Š. 1988 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutarties Nr. 5–3827 pagrindu. 1996 m. gyvenamasis namas buvo rekonstruotas bei pastatyti kiemo statiniai. N. Š. priklausiusi gyvenamojo namo dalis nebuvo įtraukta į paveldimo turto masę, nes atsakovė S. Š. užtikrino, kad, vaikams (ieškovams) pareikalavus, ji perleis jiems priklausančią gyvenamojo namo dalį. Tačiau vėliau ieškovų santykiai su atsakove S. Š. pablogėjo.

4.       Ieškovai nustatė, kad atsakovė 2006 m. balandžio 19 d. sudarė nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį, pagal kurią gyvenamasis namas ir kiemo statiniai buvo išmainyti į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovų įsitikinimu, išmainyti nekilnojamieji turtai nebuvo įkainoti teisingai (buto vertė buvo mažesnė nei gyvenamojo namo ir kiemo statinių). Atsakovė nuo kitos sandorio šalies nuslėpė, kad turi skolą ieškovei, taip pat susitarimą su vaikais dėl turto priklausymo visiems Š., kad ji yra tik gyvenamojo namo dalies pirmame aukšte bendraturtė. Atsakovė žinojo, kad gyvenamojo namo rūsys ir antrasis aukštas su didžiąja dalimi bendro naudojimo laiptinės, garažo, didžiosios dalies kiemo statinių, šiltnamiai ir ūkinis pastatas priklauso F. Š., o gyvenamojo namo trečiasis aukštas su dalimi bendro naudojimo laiptinės skirtas ieškovei. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 ieškovo ieškinį atmetė ir patikėjo atsakovės argumentais, kad gyvenamąjį namą ji rekonstravo kartu su sutuoktiniu, buvo gavusi dovanų, viena sutvarkė žemės įteisinimo klausimus. Gyvenamojo namo su priklausančiais statiniais plotas buvo 103,84 kv. m. Atsakovė negalėjo viena gyvenamojo namo nugriauti ir už asmenines lėšas perstatyti į naują, modernų mūrinį namą su rekonstruotais kitais statiniais, nes neturėjo tam asmeninių lėšų.

5.       Ieškovų teigimu, atsakovai M. V. ir J. V. pasinaudojo atsakovės S. Š. garbiu amžiumi, patiklumu ir, siekdami savanaudiškų tikslų, paskatino atsakovę sudaryti mainų sutartį. Apgaulę patvirtina atsakovės pareiškimai mainų sutarties V dalyje, nes ji nesugebėjo suprasti, ką tvirtina. Atsakovės paaiškinimai rodo, jog ji neskiria mainų, dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių, negalėjo rišliai paaiškinti, kaip nustatė keičiamo turto kainą. Atsižvelgiant į viešąjį interesą, mainų sutartis turi būti panaikinta visiškai, nes apgaule sudaryta sutartis negali likti civilinėje apyvartoje kaip niekinė.

6.       Pasak ieškovų, nekilnojamasis turtas buvo valdomas bendrosios sutuoktinių jungtinės nuosavybės teise, nes santuokos metu buvo iš esmės pagerintas N. Š. darbu ir lėšomis bei jo vaikų (ieškovų) darbu, žiniomis ir lėšomis. Dėl to atsakovės S. Š. ir palikėjo N. Š. jungtinės nuosavybės teise valdomo turto dalys buvo lygios – po 1/2 dalį.

7.       Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-5352-614/2016 S. Š. 2017 m. lapkričio 22 d. posėdyje prisipažino, jog už gyvenamąjį namą buvusiai savininkei sumokėjo 30 000 rublių. Taip tapo žinoma, kad dovanojimo sutartis buvo apsimestinis sandoris. Dovanojimo sutartis negalioja, nes yra apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant pridengti pirkimo–pardavimo sutartį. Nenuginčijus dovanojimo sutarties, į paveldėto turto masę turi būti įtrauktas palikėjo turtas.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

8.       Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. sprendimu ieškovų ieškinius atmetė. 

9.       Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovų M. V. ir J. V. argumentais, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 įsiteisėjusiu sprendimu buvo išnagrinėti analogiški reikalavimai. Palyginęs ieškinių reikalavimus, kurie buvo pareikšti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018, su reikalavimais, pareikštais nagrinėjamoje byloje, teismas nustatė, kad iš esmės reikalavimais siekiama panašių teisinių pasekmių, o atsakovams M. V. bei J. V. reiškiamas toks pat reikalavimas dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia. Iš ankstesnėje byloje išdėstytų faktinių aplinkybių teismas nustatė, kad ieškinio pagrindas yra skirtingas. Ankstesnėje byloje reikalavimai buvo grindžiami jungtinės veiklos santykiais, o nagrinėjamoje byloje – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės atsiradimu. Reikalavimas dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia abiejose bylose vertintinas kaip išvestinis, todėl šio reikalavimo pagrindas nustatytinas pagal pirminius reikalavimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje bei Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. e2-1783-431/2018 pareikštų reikalavimų panašumas nesudaro pagrindo spręsti, kad yra pareikšti tapatūs ieškiniai. Teismas pažymėjo, kad tai, jog vienoje byloje ieškinio reikalavimo pagrindas ar jo dalis sutampa su kitoje byloje to paties asmens pareikšto reikalavimo pagrindu, reiškia galimą teismo nustatomų faktų prejudiciją, reikšmingą kitoje byloje pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktą.

10.       Ieškovės ieškinio reikalavimą dėl dovanojimo sutarties negaliojimo teismas atmetė, remdamasis tuo, kad praleistas ieškinio senaties terminas šiam sandoriui nuginčyti. Teismas nustatė, kad 1988 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutartimi Nr. 5–3827 J. Š. padovanojo S. Š. gyvenamąjį namą ir kiemo statinius. Ieškinio senaties terminas skaičiuotinas pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – 1964 m. CK). 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. 1964 m. CK 87 straipsnis nustatė, kad asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškinio senaties termino. Teismas nurodė, kad senaties termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama ne nuo ieškovės sužinojimo apie galimą dovanojimo sutarties neteisėtumą, o nuo N. Š. sužinojimo apie galimą jo teisių pažeidimą momento. N. Š. 21 metus nuo dovanojimo sutarties sudarymo iki mirties nereiškė pretenzijų dėl dovanojimo sutarties, nors turėjo žinoti, kokia sutartimi buvo įsigytas gyvenamasis namas, ar jam įsigyti buvo panaudotos bendros lėšos, turėjo pasidomėti, ar jam priklauso jo remontuojamo gyvenamojo namo dalis. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog ieškovų tėvas N. Š. apie teisių pažeidimą sužinojo vėliau nei dovanojimo sutarties dieną, todėl nusprendė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu N. Š. baigėsi 1991 m. rugsėjo 16 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovė negali paveldėti daugiau teisių, nei jų turėjo palikėjas, o teisės atsiradimas teisės parėmimo būdu nepakeičia ieškinio senaties termino skaičiavimo.

11.       Ieškovų reikalavimą dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe teismas atmetė taip pat dėl praleisto ieškinio senaties termino. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (1964 m. CK 86 straipsnis) ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartyje nurodyta, kad atsakovės S. Š. asmeninės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir bendrosios jungtinės nuosavybės į sklypą, kaip į turtą, įregistravimas bei žinojimas apie tokią registraciją gali būti laikomi juridiniais faktais, su kuriais ieškovas F. Š. turi sieti (galimą) savo teisių į tokį turtą pažeidimą. Bylos duomenimis nustatė, kad žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 1994 m. rugsėjo 14 d., o ginčo gyvenamasis namas su statiniais po rekonstrukcijos Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 1997 m. balandžio 8 d. Dėl to toje byloje teismas nusprendė, kad nuo 1997 m. balandžio 8 d. atsirado ieškovo teisė į ieškinį. Teismas pažymėjo, kad toks pat sužinojimo apie pažeistą teisę momentas nustatytinas ir nagrinėjamoje byloje, taip pat ir ieškovės atžvilgiu. Ieškovai apie galimą teisių pažeidimą turėjo sužinoti, kai Nekilnojamojo turto registre po rekonstrukcijos įregistruotas gyvenamasis namas su kiemo statiniais. Po 1996 m. rekonstrukcijos nurodyti gyvenamojo namo pagerinimai, ploto padidėjimas 25 kv. m neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl CK 3.90 straipsnio taikymo, todėl su šių veiksmų atlikimu sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas nesiejamas. N. Š. taip pat nuo 1997 m. balandžio 18 d. iki savo mirties dienos, t. y. 12 metų, dėl savo teisių pažeidimo į teismą nesikreipė. Bendrasis ieškinio senaties terminas pagal 2000 m. CK yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), o pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį – treji metai. Ieškinio senaties terminas pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį, skaičiuojant nuo 1997 m. balandžio 8 d., buvo pasibaigęs iki 2000 m. CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. Ieškovų pareikštam reikalavimui dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį taip pat taikytinas dešimties metų ieškinio senaties terminas.

12.       Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismas nurodė, kad dovanojimo sutarties šalys yra S. Š. ir J. Š.. S. Š. 2023 m. sausio 11 d. teismo posėdyje paaiškino, kad su J. Š. buvo susitarusi, kad ji leis toliau gyventi J. Š. padovanotame name ir ją prižiūrės. Atsakovė savo pareigas vykdė, iš pradžių J. Š. gyveno gyvenamajame name, o pradėjus remontą persikėlė pas dukrą. S. Š. teisme aiškino, kad sandoris buvo ir dovanojimo, ir pardavimo, tačiau konkrečių aplinkybių apie atsiskaitymą nenurodė. Atsakovės atstovas šią S. Š. poziciją paaiškino taip, kad, atsižvelgiant į šalių susitarimą dėl pagalbos, gyvenamasis namas buvo nupirktas už mažesnę kainą. Ankstesniuose procesiniuose dokumentuose bei ankstesniuose paaiškinimuose teisme atsakovė teikė kitokius duomenis. 2020 m. rugpjūčio 6 d. atsiliepime į ieškovės V. Š. – R. A. ieškinį atsakovė palaikė poziciją, kad gyvenamasis namas buvo padovanotas. Ieškovė remiasi tuo, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-5352-614/2016 S. Š. 2017 m. lapkričio 22 d. posėdyje duodama paaiškinimus, prisipažino, kad už turtą buvusiai savininkei sumokėjo 30 000 rublių. Teismas šių atsakovės S. Š. paaiškinimų nelaikė patikimais, pažymėjęs, kad atsakovės pozicija dėl įvairių byloje nagrinėjamų klausimų nuolat keičiasi, todėl jos paaiškinimus vertinti kaip duomenis, kurių pagrindu gali kilti teisinės pasekmės kitiems civilinių santykių dalyviams, būtų nepagrįsta. Teismas pažymėjo, kad atsakovės 2022 m. gegužės 16 d. rašytiniame paaiškinime bei teismo posėdžio metu duotuose paaiškinimuose nurodytos priežastys, kodėl atsakovė visas bylai reikšmingas aplinkybes pradėjo aiškinti priešingai, nėra pagrįstos duomenimis. Atsakovės teigimu, neteisingai aiškinti aplinkybes jai liepė M. V. surasti advokatai, o R. S. grasino kalėjimu. Jeigu būtų nustatyti tokie advokatų veiksmai, tai būtų laikoma advokato veiklos principų – lojalumo klientui ir interesų konflikto vengimo bei nepriekaištingo elgesio, įtvirtintų Advokatūros įstatymo 5 straipsnyje, – pažeidimu. Atsakovė dėl neteisėtų advokatų veiksmų niekur nesikreipė, nors tai, kad atsakovė yra dalyvavusi ne viename civiliniame procese, o nagrinėjamoje byloje taip pat atstovaujama advokato, rodo, jog ji turi pakankamų žinių bei gebėjimų tam, kad, esant sudėtingai situacijai, pasinaudotų teisine pagalba bei teisine gynyba, pateikdama pareiškimus teisėsaugos institucijoms ar Lietuvos advokatūros organams. J. Š. šiuo metu yra mirusi. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, jog N. Š. ir S. Š. sumokėjo J. Š., o netiesioginiai įrodymai (atsakovės ir ieškovo paaiškinimai) yra prieštaringi ir nepakankami pinigų sumokėjimo faktui nustatyti. Tikėtina, kad galėjo būti siekiama sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, tačiau, nesant pakankamų duomenų, toks vertinimas gali būti laikomas tik prielaida. Dėl itin ilgo laiko nuo dovanojimo sutarties sudarymo (praėjo 35 metai) įrodymų apie dovanojimo sutarties šalių santykius rinkimas nėra įmanomas. Dovanojimo sutarties sudarymo metu nei N. Š., nei ieškovai nereiškė jokių pretenzijų dėl dovanojimo sutarties sudarymo. N. Š. mirė praėjus 21 metams po dovanojimo sutarties sudarymo, visą šį laiką jokių ginčų dėl gyvenamojo namo nebuvo. F. Š. taip pat nereiškė jokių pretenzijų dėl gyvenamojo namo dalies jam nustatymo. S. Š. savo valia disponavo gyvenamuoju namu: sudarė 1990 m. vasario 14 d. dovanojimo sutartį V. P. naudai, vėliau 1997 m. gegužės 27 d. ją panaikino, 2011 m. liepos 18 d. sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį Nr. 5438 M. Š. naudai, kurią panaikino 2011 m. rugsėjo 1 d. susitarimu Nr. 7206. Teismas nusprendė, kad elgesys po dovanojimo sutarties sudarymo, kai S. Š. netrukdomai disponavo gyvenamuoju namu, kitiems suinteresuotiems asmenims nereiškiant jokių pretenzijų, nekelia pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutarties turinio. Be to, teismas nustatė, kad civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartyje konstatuota, jog 1998 m. rugsėjo 20 d. S. Š. su J. Š. sudarė dovanojimo sutartį, kuria J. Š. atsakovei padovanojo ginčo namą su ūkiniais statiniais. 1988 m. rugsėjo 20 d. namas, kaip atsakovės asmeninė nuosavybė, buvo įregistruotas Nekilnojamo turto registre. Visi namo rekonstrukcijai bei kitiems statiniams statyti reikalingi leidimai taip pat buvo išduoti atsakovės S. Š. vardu. Po rekonstrukcijos ginčo namas ir kiti statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti 1997 m. balandžio 8 d. atsakovės S. Š. vardu. Nurodytoje byloje trečiuoju asmeniu dalyvavo V. Š. – R. A.. Kadangi nagrinėjamoje byloje dalyvaujantys asmenys dalyvavo ir civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018, tai joje nustatyti faktai laikytini prejudiciniais (CPK 182 straipsnis).

13.       Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog 1988 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris, ir ieškinio reikalavimus, susijusius su dovanojimo sutarties ginčijimu, atmetė.

14.       Dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe teismas pažymėjo, kad gyvenamojo namo rekonstrukcijos klausimas jau buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018. Nurodytoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, yra nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai (CPK 182 straipsnis). Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 27 d. nutartyje konstatavo, kad ieškovas F. Š. siekė padėti pagerinti atsakovės S. Š. turtą – rekonstruoti gyvenamąjį namą, tačiau ne kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą, t. y. bylos duomenys nepatvirtina, jog ieškovas su atsakove buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – susitarimą rekonstruoti namą kaip bendraturčiai ir jame gyventi ir kad šio susitarimo dalyviai atliko nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti. Atsakovės veiksmai – turto dovanojimo sutarties, sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos sudarymas (nors vėliau jas ir panaikinant) – taip pat pagrindžia, kad ji turtu disponavo kaip vienintelė savininkė. Darydamas šias išvadas teismas rėmėsi tuo, kad 1998 m. rugsėjo 20 d. S. Š. su J. Š. sudarė dovanojimo sutartį, kuria J. Š. atsakovei padovanojo ginčo namą su ūkiniais statiniais, 1988 m. rugsėjo 20 d. namas, kaip atsakovės asmeninė nuosavybė, buvo įregistruotas Nekilnojamo turto registre. Visi namo rekonstrukcijai bei kitiems statiniams statyti reikalingi leidimai taip pat buvo išduoti atsakovės S. Š. vardu. Po rekonstrukcijos ginčo namas ir kiti statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti 1997 m. balandžio 8 d. atsakovės S. Š. vardu, remiantis 1996 m. gruodžio 24 d. Statinio priėmimo naudotis aktu Nr. 770. Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl faktų pripažinimo prejudiciniais, svarbu tai, jog pirmesnėje civilinėje byloje dalyvaujant tiems patiems asmenims buvo įrodinėjamos iš esmės tos pačios aplinkybės – kas ir kokiu būdu rekonstravo gyvenamąjį namą ir kam nuosavybės teise priklauso sukurtas turtas. Įvertinęs pirmiau nurodytos bylos ieškovų poziciją bei įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmesnėje byloje priimtu sprendimu teismas nustatė toje byloje teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad gyvenamąjį namą atsakovė S. Š. valdė asmeninės nuosavybės teise. Tai, kad šioje nagrinėjamoje byloje ieškovai jau kitaip aiškina ir vertina faktines aplinkybes, nesudaro pagrindo paneigti ankstesnėje byloje patvirtintų faktų. Teismas nusprendė, kad nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą turėjimo faktas buvo įrodinėjimo dalykas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018, įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose, todėl laikė prejudiciniais ankstesniame nutarties punkte aptartus faktus. Kitoks teisės aiškinimas sudarytų galimybę nesąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis ir vis keičiant poziciją siekti to paties rezultato. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė aplinkybių dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos atlikimo, prejudiciniu faktu pagrįsta, jog gyvenamasis namas laikytinas atsakovės S. Š. asmenine nuosavybe, ir tai yra pagrindas atmesti ieškinio reikalavimą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pripažinimo.

15.       Ieškinių reikalavimą dėl nuosavybės teisės liudijimo ir paveldėjimo teisės liudijimo pakeitimo teismas laikė išvestiniais iš pirmiau išnagrinėtų šioje byloje ir dėl to išvestinius reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. Teismas netenkino atsakovų prašymo išvestiniams ieškinių reikalavimams taikyti vienerių metų ieškinio senaties termino praleidimo pasekmes. Teismas nurodė, kad šiems reikalavimams nuginčyti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis). Palikimas atsirado (duomenys neskelbtini), ieškiniai paduoti 2019 m. rugsėjo 16 d., t. y. paskutinę termino dieną.

16.       Dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia teismas pažymėjo, kad sutartį prašoma pripažinti negaliojančia dviem pagrindais: kaip sudarytą apgaule (CK 1.91 straipsnis) ir dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo CK 1.80 straipsnis). Į teismą CK 1.91 straipsnio pagrindu gali kreiptis tik asmuo, pats save laikantis apgautu, šiuo atveju – S. Š.. Ieškovai yra netinkami ieškovai reikalavimui dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip apgaule sudaryto sandorio, pareikšti. Atsakovė S. Š. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1551-1097/2023 yra pateikusi savarankišką ieškinį dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, kurio priėmimo klausimas nėra išspręstas. Ieškovai nenurodė, kad atsakovai M. V. ir J. V. prieš ieškovus panaudojo kokius nors apgaulės veiksmus, todėl teismas nusprendė, jog neturi vertinti šalių nenurodytų aplinkybių. Ieškovų išdėstytos aplinkybės, susijusios su S. Š. sprendimų dėl mainų sutarties sudarymo priėmimu, nesant S. Š. ieškinio, šioje byloje neturi būti vertinamos. Teismas, remdamasis tuo, kad ieškovai nėra sandorio šalys ir mainų sutarties sudarymo metu nebuvo apgauti bei neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinio CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, ieškinio reikalavimą šiuo pagrindu atmetė. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos ieškovų nuosavybės teisės, kurių apsauga įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. CK 1.2 straipsniui taikyti reikšmingos aplinkybės taip pat buvo siejamos su nuosavybės teisių gynimu, todėl, nenustačius gintinų nuosavybės teisių pažeidimų, ieškiniai negali būti tenkinami ir taikant CK 1.2 straipsnį kartu su CK 1.80 straipsniu.

17.       Išnagrinėjęs šalių ginčą, teismas nusprendė, kad abiejų ieškinių reikalavimai dėl 1988 m. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir palikimo dalių padidinimo yra atmestini.

18.       Teismas pažymėjo, kad byloje buvo paskirtos dvi ekspertizės. Jų skyrimas buvo motyvuotas tuo, kad ieškovai įrodinėjo ginčo turto pagerinimą. Nustatęs, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį, teismas nevertino ekspertizių aktų.

 

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

19.       Apeliaciniuose skunduose ieškovai F. Š. ir V. Š. – R. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti ieškovams iš atsakovų J. V. ir M. V. bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniai skundai grindžiami tokiais argumentais:

19.1.                      Teismas nepasisakė dėl atsakovės pareikšto ieškinių pripažinimo. Atsakovė S. Š. į bylą pateikė 2022 m. gegužės 16 d. raštą, kuriuo pripažino ieškovų ieškinius. 2022 m. lapkričio 22 d. ir 2023 m. sausio 11 d. teismo posėdžiuose ji per savo atstovą patvirtino, kad pripažįsta ieškinius ir prašo juos tenkinti. Dėl to apskųstas sprendimas turėtų būti panaikintas CPK 239 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

19.2.                      Ieškovai siekia į paveldėto turto masę įtraukti gyvenamąjį namą ir kiemo statinius, nes ginčo turtas buvo iš esmės rekonstruotas ir sukurtas palikėjo santuokos su atsakove S. Š. metu. Kadangi ginčo turtas buvo įregistruotas kaip asmeninė atsakovės S. Š. nuosavybė, ieškovai byloje siekia ją nuginčyti, prašydami teismo pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine tėvų nuosavybe. Pripažinus, kad ginčo turtas buvo sutuoktinių N. ir S. Š. bendras turtas, šis turtas įtrauktinas į po N. Š. pagal įstatymą paveldėto (ieškovams paveldinti po 3/16 ginčo turto dalis, atsakovei S. Š. – 5/8 dalis) turto masę. Taigi byloje pareikšti ieškovų 1–5 reikalavimai yra susiję su šeimos ir paveldėjimo teisiniais santykiais ir yra pagrindiniai reikalavimai, nes tik patenkinus šiuos reikalavimus gali būti sprendžiama dėl išvestinių reikalavimų – panaikinti mainų sutartį ir grąžinti jo šalis į buvusią padėtį. Reikalavimai, susiję su Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2009 m. gruodžio 22 d. išduotais paveldėjimo dokumentais po N. Š. mirties, yra išvestiniai ir nepriklausomai nuo to, ar jie buvo pareikšti, ginčo turtą įtraukus į paveldėto turto masę, keistini savaime. Ieškovės papildomas reikalavimas panaikinti 1988 m. dovanojimo sandorį, sudarytą J. Š. ir S. Š., kaip apsimestinį ir jį pripažinti pirkimo–pardavimo sutartimi, taip pat nėra pagrindinis reikalavimas, nes ginčo turtas pagal bylos duomenis buvo rekonstruotas. Šis papildomas ieškovės reikalavimas pareikštas tik tam, kad pavykus įrodyti, jog gyvenamasis namas dar iki rekonstrukcijos buvo nupirktas sutuoktinių bendrai, nekiltų ginčas dėl šios dalies. Dėl nurodytų pagrindinių reikalavimų, susijusių su šeimos, paveldėjimo teisiniais santykiais, taip pat dėl reikalavimų, susijusių su 1988 m. dovanojimo sutartimi, gali atsakyti tik atsakovė S. Š., nes tik ji yra šių materialiųjų teisinių santykių dalyvė. Atsakovei S. Š. pripažinus ieškinius ir teismui nenustačius, jog šis veiksmas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajam interesui, pareiškus prašymą visus atsakovės vardu advokatės A. P. teiktus į bylą dokumentus ir paaiškinimus laikyti negaliojančiais, ieškovų pagrindiniai reikalavimai atsakovei S. Š., išskyrus reikalavimus panaikinti Mainų sutartį ir taikyti visą ar dalinę restituciją (nes jie reikštini šio sandorio šalims), turėjo būti patenkinti, o dėl mainų sutarties sprendžiama atsakovų J. V. ir M. V. bei atsakovės S. Š. tarpusavio ginče.

19.3.                      Teismas nenustatė pagal pagrindinius reikalavimus galinčios atsakyti šalies ir dėl to bylą išnagrinėjo neteisingai, neužtikrino CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų. Ieškovai, siekdami proceso koncentruotumo, kaip N. Š. turto paveldėtojai pareiškė skirtingus reikalavimus atsakovei S. Š. (pagrindinius reikalavimus) ir jai bei atsakovams (išvestinius). Teismas atsakovus laikė tinkamais atsakovais pagal visus reikalavimus, nes jiems leido atsikirsti ir vadovavosi būtent jų nurodytais argumentais, jų prašymu taikė ieškinio senatį ir pan. Be to, jeigu teismas atsakovus dėl dalies reikalavimų būtų laikęs netinkamais atsakovais, pagal kasacinio teismo praktiką privalėjo išaiškinti ieškovams teisę pakeisti netinkamą atsakovą bei išaiškinti šalies nepakeitimo procesinius padarinius. Teismas apribojo ieškovų reikalavimo teises nuginčyti mainų sutartį, nes laikė juos netinkamais ieškovais dėl išvestinio reikalavimo panaikinti mainų sutartį, tačiau kartu atsakovams, kaip tinkamiems atsakyti pagal pagrindinius reikalavimus, suteikė galimybę juos ginčyti, nors atsakovai akivaizdžiai nėra šių materialiųjų santykių dalyviai. Dėl to teismas pažeidė CPK 17 straipsnį bei suteikė atsakovams daugiau procesinių teisių, nei jie galėjo turėti.

19.4.                      Teismas neteisingai taikė ieškinio senatį ieškovų pagrindiniams reikalavimas ir ieškovės papildomam reikalavimui, neteisingai nustatė jo eigos pradžią. Teismas negalėjo taikyti ieškinio senaties pagal materialiosios teisės neturinčių atsakovų J. V. ir M. V. reikalavimą. Teismas nesirėmė kasacinio teismo išaiškinimais, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatos nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovai nepriėmė palikimo ar priėmė jį netinkamai. Taigi, priėmę palikimą, ieškovai įgijo teises į visą palikėjo turtą ir turtines teises, todėl turi teisę prašyti nustatyti palikėjo palikimą, taip pat ir žinodami, kad ginčo turtas palikėjo buvo valdomas kartu su sutuoktine, prašyti nustatyti jo turto dalis pagal principus, įtvirtintus CK ir teismų praktikoje. Ieškovams iš paveldėjimo bylos žinoma, kad tėvai nebuvo sudarę vedybų sutarties, todėl, mirus N. Š., jį pergyvenusi sutuoktinė S. Š. įgijo nuosavybės teisę į pusę sutuoktinių bendro turto, o kita pusė, t. y. mirusiojo sutuoktinio dalis, padalytina pagal paveldėjimo teisės normas. Ieškovai byloje siekia teisingai nustatyti N. Š. palikimą, įrodinėdami, kad jų tėvas visą turtą, tarp jo – ir ginčo nekilnojamąjį turtą, valdė bendrai. Tokiam paveldėtojų reikalavimui taikytina ieškinio senatis, kurios terminas skaičiuotinas nuo santuokos pabaigos, kuri šiuo atveju sutampa su palikėjo mirties momentu (CK 3.49 straipsnio 1 dalis, 3.100 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir palikimo atsiradimu. Be to, šio termino eiga prasideda nuo sužinojimo apie paveldėtojų teisių pažeidimą dienos. Teismų praktikoje galioja taisyklė nustatyti ir padalinti sutuoktinių turtą, sudarant turto balansą, santuokos pabaigoje. Šiuo atveju ieškinio senaties termino eiga pagrindiniams reikalavimas pareikšti skaičiuotina nuo tada, kai N. Š. turto paveldėtojai (ieškovai) sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. nuo 2016 m. liepos 15 d. Dėl to ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Aplinkybė, kad N. Š. iki savo mirties nesiekė ištaisyti įrašų Nekilnojamojo turto registre apie ginčo turto priklausymą asmeninės nuosavybės teise atsakovei S. Š., nesudaro pagrindo kitaip nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, nes tuo metu dar nebuvo teisių pažeidimo.

19.5.                      Dovanojimo sandorio ginčijimui ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo teisės pažeidimo dienos, t. y. nuo tada, kai ieškovė sužinojo apie ginčo turto perleidimą 2016 m. rugsėjo 15 d. Ieškovų paaiškinimai, atsakovės prisipažinimas civilinėje byloje Nr. e2-3288-560/2017, kad sumokėjo J. Š. 30 000 rublių, neabejotinai įrodo, kad dovanojimo sandoris buvo apsimestinis ir pridengiantis pirkimo–pardavimo sandorį.

19.6.                      Apeliantai nesutinka su išvada, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 nustatytas juridinis faktas, jog S. Š. ginčo turtą valdė asmeninės nuosavybės teise. Teismas neištyrė ir neįvertino įrodymų, kurie pagrindžia, kad atsakovės S. Š. ir N. Š. santuokos metu ginčo turtas buvo perstatytas iš esmės ir dėl to turi būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei įtrauktas į paveldėto turto masę. Civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 aplinkybės, susijusios su sutuoktinių turto teisinio režimo konstatavimu, nebuvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis. Toje byloje ieškovai neginčijo ir dėl to neįrodinėjo, kad ginčo turtą atsakovė S. Š. įgijo ir valdė kartu su sutuoktiniu N. Š.. Toje byloje ieškovai įrodinėjo, kad jie kartu su tėvais jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukūrė ginčo turtą. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš paveldėjimo teisinių santykių ir ieškovai ginčija jo priklausymą S. Š. asmeninės nuosavybės teise. Be to, teismas šioje byloje neįvertino liudytojo D. P. parodymų, naujų kadastrinių matavimų, vertintojo D. G. konsultacinės pažymos bei kitų įrodymų, kurie pagrindžia, kad atsakovė S. Š. kartu su palikėju N. Š. ir jų vaikais buvo sutarę rekonstruoti ginčo turtą. Dėl to ginčo turtas turėtų būti pripažintas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe.

19.7.                      Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl asmeninės nuosavybės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos). Teismas bylą išnagrinėjo neįsigilinęs, aplaidžiai, formaliai ir nukrypo nuo teismų praktikos.

19.8.                      Ieškovai 2023 m. sausio 11 d. teismo posėdyje prašė bylą sustabdyti tol, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1551-1097/2023, tačiau teismas nepagrįstai šio prašymo netenkino. Teismui išėjus priimti sprendimo, ieškovai 2023 m. sausio 26 d. pateikė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir sustabdyti šią bylą dėl civilinės bylos Nr. e2-1551-1097/2023. Teismas šio prašymo neišsprendė, todėl pažeidė CPK 256 straipsnį. Teismui išnagrinėjus bylą, Vilniaus apygardos teismas priėmė ieškovės S. Š. ieškinį atsakovams M. V. ir J. V. dėl mainų sutarties panaikinimo. Apeliantų (ieškovų) įsitikinimu, civilinėje byloje Nr. e2-1551-1097/2023 bus nustatytos aplinkybės, kurios gali būti itin reikšmingos šioje byloje pareikštų ieškinių reikalavimams pagrįsti. Dėl to yra pagrindas sustabdyti šią civilinę bylą dėl civilinės bylos Nr. e2-1551-1097/2023.

20.       Atsiliepime į ieškovų apeliacinius skundus atsakovė S. Š. prašo skundus patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

20.1.                      Civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 priimtame 2018 m. birželio 28 d. sprendime apie S. Š. gyvenamojo namo valdymą asmeninės atsakovės nuosavybės teise nepasisakyta. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 ieškovas F. Š. reikalavimą atsakovei S. Š. reiškė jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Šioje byloje ieškovų, kaip paveldėtojų, reikalavimas atsakovei pareikštas visiškai kitu teisiniu pagrindu (sutuoktinių turto bendrumo prezumpcijos ir CK 3.88, 3.89, 3.90, 3.91 straipsnių pagrindu ar buvusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio pagrindu), todėl faktų prejudicija negalima, nes skiriasi įrodinėtinos aplinkybės.

20.2.                      Civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 atsakovė S. Š. nedalyvavo, jos pozicija buvo suformuota advokatų. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2- 1783-431/2018 atsakovė dalyvavo, jai atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas, nesusijęs su atsakovais advokatas, atsakovė pareiškė, kad pripažįsta ieškinius ir faktą, jog visą turtą, tarp jo – ir ginčo gyvenamąjį namą, jie su sutuoktiniu nusipirko ir rekonstravo bendromis lėšomis, taip pat paneigia aplinkybę, kad šis gyvenamasis namas buvo valdomas kaip jos asmeninė nuosavybė.

20.3.                      Prie nagrinėjamos bylos yra prijungta Vilniaus apygardos teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1582-614/2018, kuri buvo pradėta anksčiau nei civilinė byla Nr. e2-1783-431/2018, todėl anksčiau buvo pateikti tik atsakovų atsiliepimai. Kol atsakovės advokatai nebuvo įvertinę, kad gali būti ginčas dėl gyvenamojo namo valdymo nuosavybės teise, atsakovės pozicija dėl namo rekonstravimo buvo artima tikrovei. Atsakovė pripažino, kad namas buvo rekonstruotas bendromis sutuoktinių lėšomis. Atsakovės sutuoktinis statė namą. Teismas netyrė aplinkybės, kad santuokos metu namas iš nedidelio namelio tapo trijų aukštų pastatu su įrengtu rūsiu, jis yra bendrame atsakovės ir jos sutuoktinio žemės sklype, kuris yra aptvertas nauja mūrine tvora. Šios aplinkybės patvirtina, kad namas iš esmės buvo rekonstruotas santuokos metu bendromis sutuoktinių lėšomis ir bendru darbu, prisidedant vaikams, t. y. buvo S. ir N. Š. bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas neatskleidė bylos esmės.

21.       Atsiliepime į ieškovų apeliacinius skundus atsakovai M. V. ir J. V. prašo skundų netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

21.1.                      CPK 140 straipsnis nenumato teismo pareigos visais atvejais, kai tik atsakovas pripažįsta ieškinį, užbaigti bylos nagrinėjimą ir formaliai patenkinti ieškinio reikalavimus. Tai, kad vienas iš atsakovų, esant procesiniam bendrininkavimui, pripažįsta pareikštą ieškinį bei ieškinyje nurodytas aplinkybes, nereiškia ir negali reikšti, jog teismas turi pareigą, nevertindamas kitų atsakovų atsikirtimų, priimti sprendimą visų atsakovų atžvilgiu pagal vieno iš atsakovų pripažinimą, nes tai pažeistų kitų atsakovų teisę į teisminę gynybą. Dėl to, kad atsakovė S. Š. po 2,5 metų bylinėjimosi šioje byloje, susitaikiusi su ieškovais, pakeitė savo poziciją iš esmės ir 2022 m. gegužės 16 d. paaiškinimuose, kuriuos parengė ieškovas, formaliai pripažino ieškovų reikalavimus bei visas ieškovų įrodinėjimas aplinkybes, bylos nagrinėjimas negalėjo ir neturėjo būti nutrauktas, patenkinant ieškovų ieškinį. Atsakovams nesutinkant su pareikštais ieškiniais ir atsakovės S. Š. formaliu ieškinio pripažinimu, bylos nagrinėjimas negalėjo būti nutrauktas.

21.2.                      Per daugiau nei trejus metus trukusį bylos procesą pirmosios instancijos teisme ieškovai nei procesiniuose dokumentuose, nei žodžiu teiktuose paaiškinimuose nė karto nenurodė, kad atsakovai neturi teisės pateikti atsikirtimų į ieškovų reikalavimus, nors atsakovai savo poziciją tiek dėl ieškinio senaties, tiek dėl prejudicinių faktų taikymo buvo išdėstę dar pirmame procesiniame dokumente – 2020 m. kovo 20 d. atsiliepime į ieškinį. Vien tai, kad byloje yra pagrindiniai ir išvestiniai reikalavimai, nereiškia, jog atsakovai savo poziciją byloje pareikštais klausimais gali reikšti tik tam tikra apimtimi. Nepriklausomai nuo reikalavimo rūšies (pagrindinis, išvestinis), tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimas turi įtakos atsakovų teisėms ir teisėtiems interesams, atsakovai gali gintis nuo visų ieškiniuose pareikštų reikalavimų, visomis tiek teisinėmis, tiek faktinėmis, tiek procesinėmis priemonėmis, nes priešingu atveju apskritai kyla klausimas, kam ieškovai į bylą atsakovais įtraukė M. V. ir J. V., jeigu šie neturi teisės pateikti atsikirtimų. Ieškovų pareikšti pagrindiniai reikalavimai, kurių patenkinimo atveju yra reiškiami išvestiniai reikalavimai dėl ginčo mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, turi tiesioginę įtaką atsakovų teisėms ir teisėtiems interesams.

21.3.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovų pareikštas reikalavimas dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia kaip sudarytos dėl apgaulės, galėtų būti tenkinamas tik pagal nukentėjusiojo ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai jokiais veiksmais nebuvo apgauti ir negalėjo būti apgauti, nes nebuvo ginčijamo sandorio šalys, pareikštas reikalavimas buvo atmestas. Aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovams buvo suteikta teisė pareikšti reikalavimą dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, nereiškia, jog šis reikalavimas negali būti atmestas. Be to, pats faktas, kad ieškovams buvo suteikta procesinė teisė pareikšti reikalavimą dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia kaip sudarytos dėl apgaulės, patvirtina, jog ieškovų procesinės teisės nebuvo apribotos, todėl nėra jokio pagrindo remtis procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimu.

21.4.                      Ieškinio senaties termino eigos pradžia negali būti siejama su palikėjo mirtimi. Ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (t. y. subjektyviuoju momentu). Ieškovai reikalavimą dėl ginčo nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe reiškia palikėjo N. Š. vardu kaip įpėdiniai, todėl šiuo atveju ieškinio termino pradžios momentas sietinas būtent su palikėjo N. Š. sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie jo teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą pažeidimą. Apeliantai negali paveldėti daugiau teisių nei turėjo palikėjas, o teisės atsiradimas teisės perėmimo būdu nepakeičia ieškinio senaties termino skaičiavimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties pradžios momentą, pagrįstai jį siejo ne tik su palikėjo N. Š., bet ir pačių ieškovų žinojimu apie neva galimą jų subjektinių teisių į ginčo turtą pažeidimą, kuris sietinas su juridinio fakto apie ginčo nekilnojamojo turto rekonstrukciją įregistravimu ir išviešinimu viešajame registre.

21.5.                      Teismas teisingai pripažino, kad ieškovai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė poziciją dėl palikėjo atliktos ginčo namo rekonstrukcijos, nepaneigė prejudicinių faktų, kuriais ankstesnių teismų sprendimais jau neginčytinai konstatuota, kad ginčo nekilnojamasis turtas priklausė atsakovei S. Š. asmeninės nuosavybės teise. Dėl to reikalavimas pripažinti ginčo turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe atmestas teisėtai ir pagrįstai. Apeliantų įvardyti įrodymai, kurių, pasak jų, pirmosios instancijos teismas neįvertino, neturi jokios įrodomosios reikšmės ir nepaneigia civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 nustatyto prejudicinio fakto, kad ginčo turtas buvo atsakovės S. Š. asmeninė nuosavybė, kuria ji disponavo kaip vienintelė savininkė.

21.6.                      Priešingai nei teigia apeliantai, ne S. Š. užvesta civilinė byla Nr. e2-1551-1097/2023 dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, o būtent nagrinėjama civilinė byla ir joje nustatytos aplinkybės (prejudiciniai faktai) turės esminės S. Š. pareikšto naujo ieškinio pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti. Be to, sustabdžius civilinę bylą Nr. e2-1551-1097/2023, šios civilinės bylos sustabdymo klausimas yra nebeaktualus. Ieškovų 2023 m. sausio 11 d. teismo posėdyje pateiktas prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo pirmosios instancijos teismo buvo išspręstas tinkamai.

22.       Apeliaciniame skunde atsakovė S. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

22.1.                      Skundžiamame sprendime nėra jokių motyvų, kodėl teismas nesprendė atsakovės 2022 m. gegužės 16 d. paduoto pareiškimo dėl ieškinių pripažinimo. Be to, atsakovė 2022 m. lapkričio 22 d. ir 2023 m. sausio 11 d. teismo posėdžiuose patvirtino, kad ji pripažįsta vaikų (ieškovų) ieškinius ir prašo juos patenkinti. Teismas, neišsprendęs atsakovės pareiškimo dėl ieškinių pripažinimo, pažeidė imperatyvias įstatymo normas.

22.2.                      Atsakovės 2022 m. gegužės 16 d. pareiškimą dėl ieškinio pripažinimo teismas nepagrįstai vertino kaip nepatikimą įrodymą dėl to, kad jis surašytas atsakovės sūnaus (ieškovo). Atsakovė yra garbaus amžiaus (85 metų), nemoka naudotis kompiuteriu. Dėl teismo sprendimo, priimto ignoruojant atsakovės teisę pripažinti ieškinį, ji patyrė pažeminimą ir jaučiasi diskriminuojama dėl amžiaus.

22.3.                      Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė neginčija mainų sutarties. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1551-1097/2023 pagal atsakovės ieškinį atsakovams M. V. ir J. V.. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, žinojo šią aplinkybę. Perdavus bylą nagrinėti iš naujo, jos dalis dėl mainų sutarties panaikinimo turėtų būti sustabdyta tol, kol įsiteisės Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1551-1097/2023.

23.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovai F. Š. ir V. Š. – R. A. prašo skundą patenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

23.1.                      Apeliantė (atsakovė) pagrįstai teigia, kad skundžiamame teismo sprendime nėra jokių motyvų dėl jos pareiškimo apie ieškinių pripažinimą prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Pagal CPK 140 straipsnio 5 dalies nuostatas teismas privalo pasisakyti dėl atsakovo pareikšto ieškinio pripažinimo, priimdamas motyvuotą nutartį. Apeliantė pagrįstai skundžiasi, kad teismas kvestionavo jos gebėjimą pačiai nuspręsti dėl jos procesinių ir materialiųjų teisių pripažinti ieškinius, nors savo poziciją S. Š. išsakė tvirtai ir aiškiai.

23.2.                      Apeliantė teisingai nurodė, kad teismas nepagrįstai patenkino atsakovų prašymą dėl ieškinio senaties taikymo, nes ieškovai jos nepraleido.

23.3.                      Atsakovai M. V. ir J. V., nebūdami materialiojo teisinio santykio, susijusio su ieškovų šeimos ir paveldėjimo reikalavimais, dalyviais, negali į juos atsikirsti. Teismas negalėjo vadovautis netinkamų atsakovų prašymais ir motyvais.

23.4.                      Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, ji ar jos dalis dėl mainų sutarties panaikinimo turėtų būti sustabdyta tol, kol įsiteisės Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1551-1097/2023, arba svarstytina dėl bylų sujungimo.

24.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą atsakovai M. V. ir J. V. prašo skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

24.1.                      Atsakovės S. Š. 2022 m. gegužės 16 d. pateikti paaiškinimai, kuriuose pareikšta apie ieškinių pripažinimą, iš tiesų parengti ne pačios atsakovės, o ieškovo F. Š.. 2022 m. gegužės 16 d. paaiškinimuose išdėstyta pozicija yra ne atsakovės S. Š., o bylos baigtimi suinteresuoto asmens – ieškovo F. Š. pozicija. Apeliacinį skundą taip pat parengė ne pati atsakovė, o ieškovas F. Š.. Teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo F. Š. atsakovės S. Š. vardu parengtais 2022 m. gegužės 16 d. paaiškinimais. Priešingai nei teigia atsakovė, nustatytas teisinis reglamentavimas (CPK 140 straipsnis) nenumato, kad teismas, gavęs atsakovo ieškinio pripažinimą, turi iš karto jį atsisakyti priimti nutartimi arba baigti bylos nagrinėjimą ir formaliai patenkinti ieškinio reikalavimus. Užbaigti bylos nagrinėjimą iš esmės teismui leidžiama, jeigu yra abi aplinkybės: atsakovo ieškinio pripažinimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis) ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys su tuo sutinka. Tai, kad vienas iš atsakovų, esant procesiniam bendrininkavimui, pripažįsta pareikštą ieškinį bei ieškinyje nurodytas aplinkybes, nereiškia ir negali reikšti, jog teismas turi pareigą, nevertindamas kitų atsakovų atsikirtimų, priimti sprendimą visų atsakovų atžvilgiu pagal vieno iš atsakovų ieškinio pripažinimą. Tai pažeistų kitų atsakovų teisę į teisminę gynybą. Atsakovė S. Š. turi visas procesines teises, tarp jų – ir keisti poziciją dėl ginčo esmės, tačiau tokių atsakovės veiksmų teisinės pasekmės negali būti perkeliamos kitiems asmenims.

24.2.                      Atsakovai yra sąžiningi ginčo turto įgijėjai. Mainų sutartis buvo sudaryta laisva valia, tai patvirtino pati atsakovė S. Š. bylos nagrinėjimo metu. Ta aplinkybė, kad dabar atsakovė S. Š. susitaikė su ieškovais ir, praėjus septyneriems metams po mainų sutarties sudarymo, persigalvojo, negali būti pagrindas patenkinti ieškovų pareikštus reikalavimus.

24.3.                      Atsakovai prašo paskirti atsakovei S. Š. 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. baudos skiriant atsakovams M. V. ir J. V.. Atsakovė S. Š. padavė visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą, kuriame nesąžiningai nurodomos akivaizdžiai melagingos ir išgalvotos aplinkybės, prieštaraujančios 2020 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje atsakovės S. Š. duotiems žodiniams paaiškinimams.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

25.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

26.       Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinių skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

27.       Apeliaciniai skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl dovanojimo ir mainų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir palikimo dalių nustatymo (padidinimo). Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais, ieškinio senaties, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės institutus, paveldėjimo teisinius santykius, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

28.       Byloje nustatyta, kad ieškovė V. Š.–R. A. ir ieškovas F. Š. yra atsakovės S. Š. ir N. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), vaikai.

29.       1988 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutartimi Nr. 5-3827 J. Š. padovanojo atsakovei S. Š. 103,84 kv. m ploto gyvenamąjį namą, garažą, ūkinius statinius ir kiemo įrenginius, kurie yra 600 kv. m valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

30.       (duomenys neskelbtini) mirė S. Š. sutuoktinis ir ieškovų tėvas N. Š.. Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė D. Š. 2009 m. gruodžio 22 d. išdavė mirusiojo sutuoktinio turto dalies nuosavybės teisės liudijimą, kuriuo patvirtino, kad N. Š. nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis bendro turto, įgyto santuokoje su S. Š.. Turtą sudarė garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šiltnamis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šiltnamis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini).

31.       Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė D. Š. 2010 m. sausio 12 d. atsakovei išdavė pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės liudijimą, pagal kurį jai atiteko dalis 12,97 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalis 4,3 ha ir 2,8 ha žemės sklypų su pastatais (duomenys neskelbtini).

32.       Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė D. Š. 2010 m. sausio 12 d. įpėdiniams S. Š., V. Š.–R. A. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kuriuo patvirtinta, kad 1/2 dalis palikėjo turto nurodytomis dalimis buvo padalinta tarp visų įpėdinių. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodyta, kad paveldimą turtą sudarė: 1) žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), ir jame esantys pastatai 2) garažas (unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), du šiltnamiai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)); 3) žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); 4) žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); 5) žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), su pastatais 6) fiziškai pažeistu 88,59 kv. m bendro ploto 96 proc. baigtumo gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatu tvartu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėliu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatu tvartu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kluonu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statiniais (tualetu, šuliniu) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

33.       Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarė D. J. 2016 m. balandžio 19 d. patvirtino nekilnojamojo daikto mainų sutartį, sudarytą S. Š. ir M. V. bei J. V.. Mainų sutartimi M. V. ir J. V. išmainė butą, esantį (duomenys neskelbtini), į S. Š. priklausantį gyvenamąjį namą, 5/8 dalis garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5/8 dalis ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5/8 dalis šiltnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 5/8 dalis šiltnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 5/8 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini). Butas įkainotas 45 500 Eur, o S. Š. priklausantis turtas – 347 000 Eur. Turtas išmainytas su 301 500 Eur priemoka.

34.       2021 m. kovo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. DJ-1627 S. Š. pardavė V. P. butą, esantį (duomenys neskelbtini).

35.       Ieškovai 2019 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniais, kuriais teismo prašė: 1) pripažinti gyvenamąjį namą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), S. Š. ir N. Š. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; 2) pripažinti, kad gyvenamąjį namą ir kiemo statinius S. Š. ir N. Š. valdė lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas – po 1/2 dalį; pripažinti, kad ieškovai po N. Š. mirties paveldėjo po 3/16 dalis gyvenamojo namo ir po 3/16 dalis kiemo statinių; 3) pakeisti Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2009 m. gruodžio 22 d. išduotą nuosavybės teisės liudijimą Nr. 1-14603 (paveldėjimo bylos Nr. 2623), jį papildant punktais, kad mirusiam N. Š. nuosavybės teise priklausė 1/2 dalis gyvenamojo namo ir kiemo statinių; 4) pakeisti Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2010 m. sausio 12 d. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 285 (paveldėjimo bylos Nr. 2623) 2.1 dalį, į ją įtraukiant duomenis, kad N. Š. paveldimą turtą sudaro 1/2 nekilnojamojo turto dalis; 5) pripažinti, kad Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarės D. J. 2016 m. balandžio 19 d. patvirtinta nekilnojamojo daikto mainų sutartis, sudaryta S. Š. ir M. V. bei J. V., yra niekinė ir negaliojanti ab initio (nuo jos sudarymo momento), ir taikyti restituciją; 6) panaikinti 1988 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutartį Nr. 5-3827 ir pripažinti 1988 m. rugsėjo 16 d. sutartį Nr. 5–3827, kuria J. Š. padovanojo S. Š. nekilnojamąjį turtą, nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi.

36.       Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu ieškovų ieškinius atmetė.

Dėl CPK 140 straipsnio 2 dalies aiškinimo bei taikymo

37.       Apeliantai (ieškovai ir atsakovė S. Š.) apeliaciniuose skunduose nurodo, kad atsakovė S. Š. pateikė į bylą 2022 m. gegužės 16 d. raštą, kuriuo pripažino ieškovų ieškinius, t. y. pareiškimą dėl ieškinių pripažinimo, be to, atsakovė ieškinius pripažino ir žodžiu teismo posėdžiuose. Anot apeliantų, teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, nepriėmė motyvuotos nutarties dėl atsakovės pareiškimo apie ieškinių pripažinimą, dėl šio pareiškimo nesprendė ir apskųstame sprendime, taigi ieškinių pripažinimo klausimas liko neišspręstas. Apeliantų vertinimu, teismui nenurodžius jokių motyvų dėl pareiškimo apie ieškinių pripažinimą prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, byla išspręsta neteisingai, nes ieškovų reikalavimų dalis (ieškinių 1–5 punktai ir ieškovės papildomi reikalavimai), atsakovei pripažinus ieškinius, turėjo būti patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apeliantų pozicija.

38.       Pagal CPK 140 straipsnio 2 dalį bet kurioje proceso stadijoje atsakovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti, kad ieškinį pripažįsta. Kai ieškinys pripažįstamas žodžiu, teismas gali duoti atsakovui pasirašyti standartinę ieškinio pripažinimo formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras). Rašytinis atsakovo pareiškimas dėl ieškinio pripažinimo pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra šio Kodekso 42 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės. Teismas, kuris nepriima suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, ieškinio atsisakymo ar atsakovo pareikšto ieškinio pripažinimo arba netvirtina šalių taikos sutarties, dėl to priima motyvuotą nutartį (CPK 140 straipsnio 5 dalis).

39.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime pažymėjo, kad atsakovės pozicija dėl įvairių byloje nagrinėjamų klausimų nuolat keičiasi, todėl jos paaiškinimus vertinti kaip duomenis, kurių pagrindu gali kilti teisinės pasekmės kitiems civilinių santykių dalyviams, būtų nepagrįsta; atsakovės 2022 m. gegužės 16 d. rašytiniame paaiškinime bei teismo posėdžio metu duotuose parodymuose nurodytos priežastys, kodėl atsakovė visas bylai reikšmingas aplinkybes pradėjo aiškinti priešingai, nėra pagrįstos duomenimis; atsakovės paaiškinimai gali būti įrodymų šaltinis tik tada, kai juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys.

40.       Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsisakė priimti atsakovės S. Š. pareiškimo dėl ieškinių pripažinimo, todėl neturėjo ir pagrindo priimti motyvuotą nutartį CPK 140 straipsnio 5 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas atsakovės pareiškimą dėl ieškinių pripažinimo priėmė ir jį vertino, priimdamas skundžiamą sprendimą (žr. šios nutarties 39 punktą).

41.       Antra, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio pripažinimas yra ieškovo reikalavimo pagrįstumo besąlygiškas pripažinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2003). Atsakovui pripažinus ieškinį, tarp bylos šalių nebelieka ginčo, kurio nagrinėjimui yra skirtos rungimosi principu pagrįstos ieškinio teisenos taisyklės. Dėl šios priežasties, kai atsakovas pripažįsta ieškinį, jeigu nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 140 straipsnio 2 dalis) ir surašyti sutrumpintus teismo sprendimo motyvus, nenurodydamas argumentų, dėl kurių atmeta kuriuos nors įrodymus (CPK 268 straipsnio 5 dalis). Tačiau teismui atsakovo ieškinio pripažinimas nėra besąlygiškai įpareigojantis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2007; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2011). Baigti bylos nagrinėjimą iš esmės teismui leidžiama, jeigu yra abi aplinkybės: atsakovo ieškinio pripažinimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis) ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys su tuo sutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-219/2015). Taigi  CPK 140 straipsnio 2 dalies nuostata nenumato teismo pareigos visais atvejais, kai tik atsakovas pripažįstą ieškinį, baigti bylos nagrinėjimą iš esmės, o juo labiau nesuponuoja išvados, kad ieškovo ieškinys, atsakovui jį pripažinus, visais atvejais turi būti laikomas pagrįstu ir patenkinamas.

42.       Pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje pagal ieškovų pareikštus ieškinius atsakovo procesinį statusą turėjo ne tik pareiškimą dėl ieškinių pripažinimo pateikusi atsakovė S. Š., bet ir atsakovai M. V. bei J. V.. Pareiškimą dėl ieškinių pripažinimo pateikė tik vienas iš atsakovų – S. Š.. Tuo tarpu atsakovai M. V. ir J. V. nesutiko nei su ieškovų ieškiniais, nei su atsakovės S. Š. ieškinio pripažinimu. Esant tokiai procesinei situacijai, pirmosios instancijos teismas, atsakovei S. Š. pripažinus ieškinius, pagrįstai bylą nagrinėjo iš esmės ir sprendimą dėl pareikštų ieškinio reikalavimų priėmė išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, taip pat ir atsakovų M. V. ir J. V. atsikirtimus bei pateiktus įrodymus.

43.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl ieškinio pripažinimo priėmimą, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

Dėl atsakovų M. V. ir J. V. teisės teikti atsikirtimus į ieškovų reikalavimus 

44.       Apeliantai (ieškovai) apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje pareikšti jų 1–5 reikalavimai yra susiję su šeimos ir paveldėjimo teisiniais santykiais ir yra pagrindiniai, nes tik patenkinus šiuos reikalavimus gali būti sprendžiama dėl išvestinių reikalavimų (pripažinti negaliojančia mainų sutartį ir taikyti restituciją). Apeliantų teigimu, dėl pagrindinių reikalavimų gali atsakyti tik atsakovė S. Š., nes tik ji yra šių materialiųjų teisinių santykių dalyvė; atsakovai M. V. ir J. V. dėl pagrindinių reikalavimų nėra tinkami atsakovai, todėl jie neturi teisės reikšti (ne)sutikimo su ieškovų pagrindiniais reikalavimais, prašyti taikyti ieškinio senatį, remtis prejudiciniais faktais ir teikti paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

45.       Pažymėtina tai, kad atsakovo pasirinkimas ir ieškinio dalyko bei faktinio pagrindo suformulavimas yra išimtinės ieškovo teisės (CPK 45, 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai), kurių pagrindu yra apibrėžiamos ginčo ribos. Ieškovas pareikštu ieškiniu pasirinkdamas atsakovus ir suformuluodamas ieškinio dalyką bei faktinį ieškinio pagrindą, patraukia į bylą fizinius arba juridinius asmenis, kurie, tapę atsakovais, įgyja visas atsakovui CPK numatytas procesines teises.

46.       Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga (įskaitant elektroninę bylą), daryti ir gauti jos išrašus ir kopijas (skaitmenines kopijas), pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ir ekspertams, pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, gauti teismo sprendimų, įsakymų, nutarčių ar nutarimų patvirtintas kopijas (skaitmenines kopijas), apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias šalims suteikia šis Kodeksas. Ieškovas taip pat turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus šio Kodekso nustatyta tvarka arba atsisakyti ieškinio. Atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį. Šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi.

47.       Nagrinėjamu atveju ieškovai pateikė teismui ieškinius, kuriuose atsakovais nurodė S. Š., M. V. ir J. V.. Galiojantis pirmiau aptartas teisinis reglamentavimas numato šalies (taigi ir atsakovų) teisę teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, neribojant šios teisės tuo, kad kai kurie iš atsakovų atsako tik pagal dalį ieškinio reikalavimų. Be to, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju atsakovams M. V. ir J. V. pareikšti reikalavimai yra itin glaudžiai susiję su reikalavimais, pareikštais atsakovei S. Š., t. y. tik patenkinus ieškovų pagrindinius reikalavimus dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir palikimo dalių nustatymo (padidinimo), galėtų būti pripažintas ieškovų suinteresuotumas ginčyti mainų sutartį ir reikšti reikalavimus atsakovams M. V. bei J. V., nes ieškovai nėra mainų sutarties šalys. Taigi ieškovų pareikšti pagrindiniai reikalavimai dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir palikimo dalių nustatymo (padidinimo), tik kurių patenkinimo atveju spręstinas kitų reikalavimų (ne)patenkinimo klausimas, neabejotinai turi tiesioginę įtaką atsakovų M. V. ir J. V. teisėms, teisėtiems interesams bei pareigoms. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantais (ieškovais), kad atsakovai M. V. ir J. V. savo poziciją byloje gali pareikšti tik dėl tiesiogiai jiems pareikštų reikalavimų (dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo). Nagrinėjamoje byloje atsakovams nėra ir negali būti ribojama teisė teikti atsikirtimus, susijusius su pagrindiniais reikalavimais, kurių (ne)tenkinimas turi tiesioginės įtakos jų teisėms, teisėtiems interesams bei pareigoms. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su fundamentaliu asmens teisės į teisminę gynybą principu.

Dėl ieškinio senaties taikymo

48.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.126 straipsnio 1 dalį (1964 m. CK 85 straipsnį) reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Be to, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis; 1964 m. CK 85 straipsnis). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK 83 straipsnyje) įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.

49.       2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jeigu reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Bendrasis ieškinio senaties terminas pagal 2000 m. CK yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), o pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį – treji metai.

50.       Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK 86 straipsnyje), ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; ir kt.).

51.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-410-450/2019 nustatytomis aplinkybėmis, kad ginčo namas su statiniais po rekonstrukcijos Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 1997 m. balandžio 8 d., taigi nuo 1997 m. balandžio 8 d. atsirado ieškovo F. Š. teisė į ieškinį, apskųstame sprendime konstatavo, jog toks pat ieškovo sužinojimo apie pažeistą teisę momentas nustatytinas ir nagrinėjamoje byloje, be to, ir ieškovei V. Š.–R. A., kuri pati nurodė, kad aktyviai dalyvavo sudarant dovanojimo sutartį, jai ginčo turtas buvo padovanotas nuo 1990 m. vasario 14 d. iki 1997 m. gegužės 27 d. galiojusia dovanojimo sutartimi. Teismo vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, kai ieškovė pati turėjo atlikti su turto registracija susijusius veiksmus, pagrįsta jos sužinojimo apie galimą teisių pažeidimą momentą susieti su 1997 m. balandžio 8 d. įvykusiu faktu, kai Nekilnojamojo turto registre po rekonstrukcijos buvo įregistruotas ginčo namas su statiniais. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinio senaties terminas pagal 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalį, skaičiuojant nuo 1997 m. balandžio 8 d., buvo pasibaigęs iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.). Atsakovai prašo taikyti 2000 m. CK numatytą 10 metų senaties terminą, tačiau ir šis terminas ieškovų kreipimosi į teismą metu (2019 m. rugsėjo 16 d.) buvo pasibaigęs.

52.       Apeliantai (ieškovai), nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškinio senaties termino pradžios momentu, apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pareikštais ieškinių reikalavimais jie siekia įrodyti ne jungtinės veiklos sutartį, visai šeimai bendrai sukuriant ginčo turtą, bet ginčo turtą pripažinti buvus bendrąja jungtine jų tėvų, kaip sutuoktinių, nuosavybe ir jį įtraukti į po tėvo mirties paveldėto turto masę, todėl aplinkybė, jog ginčo žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 1994 m. rugsėjo 14 d., o ginčo namas su statiniais po rekonstrukcijos Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 1997 m. balandžio 8 d., neturi jokios reikšmės ieškinio senaties eigai pagal šioje byloje pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pasak apeliantų, tuo metu N. Š. buvo gyvas ir ginčo turtą valdė kartu su sutuoktine S. Š. ir tik atsiradus palikimui, t. y. (duomenys neskelbtini), ieškovai sužinojo, kad jų paveldėta po tėvo mirties ginčo turto dalis neteisėtai buvo perleista atsakovams, nes nuo ieškovų mainų sutarties faktas buvo slepiamas iki 2016 m. birželio 15 d. Dėl to, anot apeliantų, ieškinio senaties termino eiga pagrindiniams reikalavimas pareikšti skaičiuotina nuo tada, kai N. Š. turto paveldėtojai (apeliantai) sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. nuo 2016 m. liepos 15 d., ir ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

53.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ieškinio senaties termino eigos pradžią (reikalavimui dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe) skaičiuoti nei nuo palikėjo N. Š. mirties momento (teisės į palikimą atsiradimo dienos), nei juolab nuo 2016 m. liepos 15 d. (kai ieškovai nurodo sužinoję apie sudarytą mainų sutartį). Pažymėtina tai, kad ieškovai reikalavimą dėl turto pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe reiškia kaip palikėjo N. Š. įpėdiniai, todėl ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas būtent su palikėjo N. Š. sužinojimu apie jo teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą pažeidimą. Tuo atveju, jeigu ginčo nekilnojamojo turto įregistravimas kaip atsakovės S. Š. asmeninės nuosavybės pažeidė jos sutuoktinio N. Š. teises ir palikėjas manė, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, ieškinio senaties pradžios momentas turi būti skaičiuojamas ne nuo ieškovų (įpėdinių) sužinojimo apie turto įregistravimą asmeninės nuosavybės teise atsakovės S. Š. vardu, o nuo dienos, kai pačiam sutuoktiniui, t. y. palikėjui N. Š., tapo žinoma apie tai, jog ginčo turtas priklauso atsakovei S. Š. asmeninės nuosavybės teise. Pažymėtina tai, kad apeliantai (ieškovai) negali paveldėti teisių daugiau, nei jų turėjo palikėjas, o teisės įgijimas teisės perėmimo būdu nepakeičia ieškinio senaties termino eigos. 

54.       Byloje nustatyta, kad palikėjas N. Š. mirė (duomenys neskelbtini). Be to, jau nurodyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-410-450/2019 nustatyta, jog ieškovui buvo žinoma apie viešajame registre įregistruotą atsakovės S. Š. asmeninės nuosavybės teisę į ginčo namą, taigi ieškovo teisė į ieškinį atsirado 1997 m. balandžio 8 d. Tuo tarpu ieškovė, aktyviai dalyvavusi sudarant dovanojimo sutartį (jai turtas buvo padovanotas nuo 1990 m. vasario 14 d. iki 1997 m. gegužės 27 d. galiojusia dovanojimo sutartimi) ir pati turėjusi atlikti su ginčo turto registracija susijusius veiksmus, taip pat turėjo žinoti (negalėjo nežinoti) apie nuosavybės teisės į ginčo turtą po rekonstrukcijos įregistravimą Nekilnojamojo turto registre atsakovės vardu 1997 m. balandžio 8 d.

55.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nesant duomenų apie vėlesnį N. Š. sužinojimo apie ginčo turto įregistravimą kaip atsakovės S. Š. asmeninės nuosavybės, yra pagrįsta ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo 1997 m. balandžio 8 d., t. y. kai ginčo namas su statiniais po rekonstrukcijos Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip atsakovės S. Š. asmeninė nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovams, kaip palikėjo N. Š. įpėdiniams, nuo 1997 m. balandžio 8 d. buvo žinoma apie įregistruotą faktą, jog atsakovė S. Š. ginčo nekilnojamąjį turtą valdė asmeninės nuosavybės teise. Palikėjas N. Š., žinodamas atsakovės S. Š. išviešintą asmeninę nuosavybę į ginčo nekilnojamąjį turtą, nuo 1997 m. balandžio 18 d. iki savo mirties (duomenys neskelbtini), t. y. 12 metų, dėl savo teisių pažeidimo į teismą nesikreipė.

56.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime pagrįstai konstatavo, jog ieškovų reikalavimas dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pareikštas praleidus tiek 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus bendruosius ieškinio senaties terminus (trejų ir dešimties metų). Nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų teikti pakankamą pagrindą vertinti, kad ieškinio senaties terminai praleisti dėl svarbių priežasčių. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą teisinį pagrindą ieškovų ieškinių reikalavimus, pareikštus praleidus įstatymo nustatytus ieškinio senaties terminus, atmesti vien šiuo pagrindu (1964 m. CK 83 straipsnis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

57.       Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime taip pat konstatavo, kad: reikalavimui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama ne nuo ieškovės sužinojimo apie galimą dovanojimo sutarties neteisėtumą, o nuo N. Š. sužinojimo apie galimą jo teisių pažeidimą momento; N. Š. nuo dovanojimo sutarties sudarymo iki mirties, t. y. 21 metus, nereiškė pretenzijų dėl dovanojimo sutarties, nors turėjo žinoti, kokia sutartimi buvo įsigytas ginčo namas, ar namui įsigyti buvo panaudotos bendros lėšos, turėjo pasidomėti, ar jam priklauso jo remontuojamo namo dalis; nėra duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą, kad N. Š. apie savo teisių pažeidimą sužinojo vėliau nei dovanojimo sutarties sudarymo dieną, todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu N. Š. baigėsi 1991 m. rugsėjo 16 d.

58.       Apeliantai (ieškovai), nesutikdami su ieškinio senaties taikymu reikalavimui pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, apeliaciniame skunde nurodo, kad, ginčijant dovanojimo sandorį, ieškinio senaties termas turi būti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą dienos, t. y. nuo tada, kai ieškovė sužinojo apie ginčo turto perleidimą – 2016 m. rugsėjo 15 d. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

59.       Pažymėtina tai, kad ieškovė, kaip palikėjo N. Š. įpėdinė, byloje įrodinėjo, jog dovanojimo sandoris yra apsimestinis, todėl ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas būtent su palikėjo N. Š. sužinojimu apie galimą ginčo dovanojimo sutarties neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad N. Š. 21 metus nuo dovanojimo sutarties sudarymo iki mirties nekėlė jokių reikalavimų dėl dovanojimo sutarties, nors turėjo žinoti, kokia sutartimi įsigytas ginčo namas, ar namo įsigyti buvo panaudotos bendros sutuoktinių lėšos, turėjo pasidomėti, ar jam priklauso jo remontuojamo namo dalis. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad ieškovė, duodama paaiškinimus 2020 m. spalio 23 d. teismo posėdyje, pripažino, jog pati dalyvavo notarų biure, atsakovei S. Š. ir J. Š. sudarant dovanojimo sutartį. Taigi apie tai, kad buvo sudarytas būtent dovanojimo, o ne pirkimo–pardavimo sandoris, ieškovei buvo žinoma nuo 1988 m. rugsėjo 18 d.

60.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau nustatytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad ieškovė praleido 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo pareikšti.

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

61.       Apeliantų (ieškovų) vertinimu, atsakovės S. Š. 2023 m. sausio 11 d. teismo posėdyje duoti paaiškinimai, jog buvo atsiskaityta su buvusia namo savininke, be to, byloje esantys kiti įrodymai (liudytojo D. P. (J. Š. vaikaičio) parodymai, ieškovų paaiškinimai, atsakovės prisipažinimas civilinėje byloje Nr. e2-3288-560/2017, kad sumokėjo J. Š. 30 000 rublių) neabejotinai įrodo, jog dovanojimo sandoris buvo apsimestinis ir pridengiantis pirkimo–pardavimo sandorį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

62.       Pažymėtina tai, kad civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.

63.       Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka; įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę.

64.       Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

65.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio reikalavimo dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrįstumą, pažymėjo, kad atsakovės S. Š. paaiškinimų negalima pripažinti patikimu įrodymų šaltiniu, nes atsakovės pozicija dėl įvairių byloje nagrinėjamų klausimų nuolat keičiasi, todėl jos paaiškinimus vertinti kaip duomenis, kurių pagrindu gali kilti teisinės pasekmės kitiems civilinių santykių dalyviams, būtų nepagrįsta; byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad N. Š. ir S. Š. sumokėjo J. Š., o netiesioginiai įrodymai yra prieštaringi ir nepakankami faktui nustatyti; tikėtina, kad galėjo būti siekiama sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, tačiau, nesant pakankamų duomenų, toks vertinimas gali būti laikomas tik prielaida; nuo dovanojimo sutarties sudarymo praėjus 35 metams, įrodymų dėl dovanojimo sutarties šalių santykių rinkimas nėra įmanomas; nei N. Š., nei ieškovai nereiškė jokių pretenzijų dėl dovanojimo sutarties sudarymo; elgesys po dovanojimo sutarties sudarymo, kai S. Š. netrukdoma disponavo ginčo namu, kitiems suinteresuotiems asmenims nereiškiant jokių pretenzijų, nekelia pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutarties turinio.

66.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad apeliantai (ieškovai), apeliaciniame skunde teigdami, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nenurodo, kokie įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai byloje buvo padaryti ir kuo pasireiškė toks pažeidimas (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), kokiais įrodymais teismas nepagrįstai rėmėsi arba kokius nepagrįstai atmetė ir kodėl, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas, pripažindamas nepagrįstu reikalavimą dėl dovanojimo sutarties negaliojimo. Tai, kad apeliantai (ieškovai) nesutinka su teismo išvadomis dėl dovanojimo sutarties galiojimo ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nesudaro pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismo išvadas pripažinti nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus (tiek tiesioginius, tiek netiesioginius), susijusius su reikalavimu pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia, teisingai nustatė šalių ginčijamos sutarties (ne)galiojimo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas.

Dėl prejudicinių faktų ir turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe

67.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

68.       Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. Brumarescu prieš Rumuniją [GC], peticijos Nr. 28342/95, 61 punktą; 2006 m. sausio 12 d. Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99, 68698/01, 61 punktą).

69.       Praktines įvardytos taisyklės taikymo nuostatas yra suformulavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad CPK 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su tokiais reikalavimais: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017, 17–18 punktai; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 18 punktas).

70.       Taigi viena iš būtinų sąlygų, leidžiančių konstatuoti prejudicinių faktų buvimą, yra nustatymas, kad aplinkybė, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis anksčiau išnagrinėtoje byloje. Tai, kad išnagrinėtoje byloje apie aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017, 31 punktas).

71.       Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime pažymėjo, kad ginčo namo rekonstrukcijos klausimas jau buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018, kurioje dalyvavo tie patys asmenys; nurodytoje byloje priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartyje konstatuota, kad S. Š. ginčo turtu disponavo kaip vienintelė jo savininkė; byloje dalyvaujant tiems patiems asmenims, buvo įrodinėjamos iš esmės tos pačios aplinkybės – kas ir kokiu būdu rekonstravo ginčo namą, kam nuosavybės teise priklauso sukurtas turtas; teismo vertinimu, nuosavybės teisių į namą turėjimo faktas buvo įrodinėjimo dalykas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018; įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose, todėl aptartus faktus pripažino prejudiciniais.

72.       Apeliantai (ieškovai) nesutinka su teismo išvada, kad civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 buvo nustatytas prejudicinis faktas, jog S. Š. ginčo turtą valdė asmeninės nuosavybės teise. Anot apeliantų, civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, kokia nuosavybės forma S. Š. valdė pastatus, nes joje ieškovas F. Š. prašė nustatyti, kad tarp šeimos narių buvo sudaryta sutartis dėl jungtinės veiklos statyti statinius ir visiems kartu gyventi ginčo name, kiti prašymai buvo išvestiniai, o apeliacinės instancijos teismas 2019 m. birželio 27 d. nutartyje tik pritarė atsakovės pozicijai, kurią laikė pagrįsta, atsižvelgęs į S. Š. nuoseklius paaiškinimus, nors jokių paaiškinimų ji byloje nedavė ir posėdyje nedalyvavo. Apeliantų nuomone, nurodytoje byloje teismai nesprendė dėl atsakovės santuokoje įgyto turto teisinio režimo, kad jos asmeninės nuosavybės teise valdytas nekilnojamasis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis ir darbu, todėl tapo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, – ši aplinkybė išnagrinėtose bylose nebuvo įrodinėjama ir vertinama.

73.       Vertindamas apeliantų argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018 sprendė ieškovo inicijuotą ginčą dėl nuosavybės teisių pripažinimo, mainų sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo (atsakovai S. Š., M. V., J. V., trečiasis asmuo V. Š.–R. A.). Toje byloje ieškovas įrodinėjo, kad jis kartu su tėvais (N. Š. ir S. Š.) bei trečiuoju asmeniu V. Š.–R. A. rekonstravo ginčo namą, iš esmės perstatė jį naujai ir tokiu būdu sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę kiekvienam šeimos nariui pagal jungtinės veiklos sutartį. Taigi nurodytoje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas buvo aplinkybės, kas ir kokiu būdu rekonstravo namą ir kam nuosavybės teise priklauso sukurtas turtas.

74.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-410-450/2019, palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. sprendimą, konstatavo, kad 1998 m. rugsėjo 20 d. S. Š. su J. Š. sudarė dovanojimo sutartį, kuria J. Š. atsakovei padovanojo ginčo namą su ūkiniais statiniais. 1988 m. rugsėjo 20 d. namas, kaip atsakovės asmeninė nuosavybė, buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Visi namo rekonstrukcijai bei kitiems statiniams statyti reikalingi leidimai taip pat buvo išduoti atsakovės S. Š. vardu. Po rekonstrukcijos ginčo namas ir kiti statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti 1997 m. balandžio 8 d. atsakovės S. Š. vardu, remiantis 1996 m. gruodžio 24 d. statinio priėmimo naudotis aktu Nr. 770. Atsakovės S. Š. pozicija dėl ginčo namo įgijimo ir jo rekonstrukcijos asmeninėmis lėšomis, turint tikslą jame gyventi kartu su sutuoktiniu pagrįsta ne tik jos nuosekliais paaiškinimais, bet ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Tiek ginčo namas, tiek ir visi jam reikalingi rekonstruoti leidimai buvo įgyti atsakovės vardu. Be to, atsakovės nurodyti veiksmai – turto dovanojimo sutarties, sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos sudarymas, nors vėliau jas ir panaikinant, taip pat pagrindžia, kad ji ginčo turtu disponavo kaip vienintelė savininkė.

75.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus (žr. šios nutarties 68-70 punktus), nusprendžia, kad teismams pirmiau minėtoje civilinėje byloje konstatavus, jog ginčo turtu atsakovė S. Š. disponavo kaip vienintelė savininkė, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiomis nustatytomis aplinkybėmis kaip turinčiomis prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

76.       Apeliantai (ieškovai) apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jie į bylą pateikė įrodymus apie namo rekonstrukciją, jo perstatymą iš esmės, nurodė pinigų šaltinius rekonstrukcijos darbams ir pan., be to, byloje buvo apklausti liudytojai, kurie asmeniškai matė statybos darbus ir bendravo su N. Š., ieškovo buvusios sutuoktinės teta M. Š. pateikė notarinį liudijimą, byloje liudijo ir J. Š. vaikaitis D. P.. Anot apeliantų, visi šie asmenys, tarp jų – ir pati atsakovė S. Š., patvirtino, kad ginčo turtą su pagalbiniais darbininkais statė N. Š. ir kad yra neįmanoma tikėti, jog tokį didelį namą pasistatė pati atsakovė savo lėšomis.

77.       Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog namas buvo rekonstruotas (tą patvirtina ir byloje esantys įrodymai). Tačiau civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018, kurioje buvo nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, kas ir kokiu būdu rekonstravo namą ir kam nuosavybės teise priklauso sukurtas turtas, nustatyta, jog šiuo turtu atsakovė S. Š. disponavo kaip vienintelė savininkė. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodytu prejudiciniu faktu, nustatytu civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018, konstatavo, kad tai sudaro pagrindą atmesti reikalavimas, susijusius su bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į ginčo  turtą pripažinimu. 

78.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantai (ieškovai) į bylą neteikė jokių naujų ir (ar) papildomų įrodymų, kurių pagrindu kitoje civilinėje byloje nustatyti prejudiciniai faktai būtų paneigti ir (ar) turėtų būti nustatinėjami iš naujo. Tuo tarpu tiek ieškovų, tiek atsakovės paaiškinimai, tiek kiti byloje esantys įrodymai jau buvo įvertinti civilinėje byloje Nr. e2-1783-431/2018, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti prejudiciniais faktais ir iš naujo nustatinėti kitoje civilinėje byloje jau nustatytas aplinkybes (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Dėl mainų sutarties ginčijimo ir bylos sustabdymo

79.       Apeliantų (ieškovų) teigimu, byloje paaiškėjus aplinkybei, kad S. Š. padavė ieškinį dėl mainų sutarties nuginčijimo, nagrinėjama byla bent jau reikalavimų, susijusių su mainų sutarties nuginčijimu, privalėjo būti sustabdyta. Be to, anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovai nėra mainų sandorio šalys ir šios sutarties sudarymo metu nebuvo apgauti bei neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinio CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, privalėjo išaiškinti, kokiu pagrindu galėtų būti panaikinta jų nuosavybės teisę pažeidžianti mainų sutartis, privalėjo pasiūlyti neva netinkamus atsakovus pakeisti tinkamais. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantų argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

80.       Visų pirma pažymėtina tai, kad ieškovų pateiktas prašymas dėl civilinės bylos sustabdymo buvo išspręstas 2023 m. sausio 11 d. teismo posėdyje žodine nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismas nutarė netenkinti šio prašymo, nurodydamas, jog nėra pagrindo vertinti, kad šios bylos nebūtų galima išnagrinėti neišnagrinėjus kitos bylos, juolab kai dar neišspręstas ieškinio priėmimo klausimas.

81.       Antra, civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatyme nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali išnagrinėti civilinės bylos. Negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie turi būti nustatyti kitoje byloje. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetenciją perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-260/2005). Šiuo atveju apeliantai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokių konkrečių faktų teismas pats negali nustatyti nagrinėjamoje civilinėje byloje ir kurie turėtų būti nustatyti civilinėje byloje Nr. e2-1551-1097/2023 pagal ieškovės S. Š. ieškinį dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo.

82.       Trečia, pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą, įtvirtinantį privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą, nagrinėjama byla sustabdoma ne tada, kai yra prielaidos manyti, kad kyla kitas teisinis ginčas, o tada, kai kita civilinė byla jau iškelta ir joje priimtas sprendimas turės prejudicinę arba įrodomąją reikšmę nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2007; 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2008). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovės S. Š. ieškinys dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo teismui pateiktas tik 2023 m. sausio 10 d., tuo tarpu šios civilinės bylos nagrinėjimas užbaigtas 2023 m. sausio 11 d., kai dar net nebuvo išspręstas ieškovės S. Š. ieškinio priėmimo klausimas civilinėje byloje Nr. e2-1551-1097/2023 (nebuvo iškelta civilinė byla).

83.       Ketvirta, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1551-1097/2023 patenkino atsakovų M. V. ir J. V. prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo ir sustabdė civilinę bylą Nr. e2-1551-1097/2023 pagal ieškovės S. Š. ieškinį atsakovams M. V. ir J. V. dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo tol, kol įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje.

84.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas susiklosčiusiomis aplinkybėmis nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos sustabdymo institutą ir pagrįstai atmetė ieškovų prašymą dėl bylos sustabdymo.

85.       Nėra pagrindo sutikti ir su apeliantų (ieškovų) skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovai negali ginčyti mainų sutarties dėl apgaulės, o atsakovai yra netinkami atsakyti, privalėjo išaiškinti ieškovams, kokiu pagrindu galėtų būti panaikinta jų nuosavybės teisę pažeidžianti mainų sutartis.

86.       Pažymėtina tai, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis disponuoja savo nuožiūra (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas ginčą privalo spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Teismas neturi ir negali patarti ieškovui, kokiu būdu, kokį pagrindą pasirinkus ginti galbūt pažeistas teises. Teisines konsultacijas tokiais klausimais teikia advokatai.

87.       Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime konstatavo, kad ieškinio reikalavimai dėl apgaulės, sudarant mainų sutartį, yra reiškiami ieškovų, kurie nedalyvavo sudarant mainų sandorį ir nėra jo šalys; tuo tarpu į teismą CK 1.91 straipsnio pagrindu gali kreiptis tik sandoris šalis, jeigu laiko save apgauta; dėl to ieškovai yra netinkami ieškovai reikalavimui dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip apgaule sudaryto sandorio, pareikšti. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovai nėra sandorio šalys ir mainų sutarties sudarymo metu nebuvo apgauti bei neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinio CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl ieškinio reikalavimą dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu atmetė.

88.       Pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu.

89.       Nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas motyvuotas šalių (atstovaujamų profesionalių teisininkų – advokatų) prašymas pakeisti pradinius ieškovus tinkamu ieškovu. Be to, pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė S. Š. prašė atmesti ieškinio reikalavimus ir gynė savo teisę sudaryti mainų sutartį, tik nuo 2022 m. gegužės 16 d. pareiškimo pateikimo atsakovės pozicija pasikeitė. Esant tokioms aplinkybėms, kai atsakovė, praėjus 2,5 metų nuo teismo proceso pradžios, kardinaliai pakeitė savo poziciją, teismas neturėjo pagrindo siūlyti ieškovus pakeisti atsakove S. Š.. Be to, jau nurodyta, kad atsakovė S. Š. Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-1551-1097/2023 pateikė savarankišką ieškinį dėl mainų sutarties pripažinimo negaliojančia.

90.       Apeliantai (ieškovai) apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad, teismui išėjus priimti sprendimo, 2023 m. sausio 26 d. jie pateikė prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą ir bylą sustabdyti, tačiau teismas šio prašymo neišsprendė, nenurodė, kodėl nesutiko atnaujinti bylos, todėl pažeidė CPK 256 straipsnį.

91.       CPK 257 straipsnyje numatyta, kad po baigiamųjų kalbų teismas išeina į sprendimų priėmimo kambarį priimti sprendimo ar atitinkamos nutarties byloje arba neišeidamas į sprendimų priėmimo kambarį nutaria, kada bus priimtas ir paskelbtas teismo sprendimas. Apie tai teismo posėdžio pirmininkas paskelbia esantiesiems teismo posėdžių salėje.

92.       Teismo sprendimai priimami sprendimų priėmimo kambaryje. Sprendimų priėmimo kambaryje teismas gali nutarti, kada bus priimtas ir paskelbtas sprendimas ar nutartis, atnaujinti bylos nagrinėjimą, nutraukti bylą ar ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 258 straipsnio 1 dalis).

93.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visos faktinės bylos aplinkybės turi būti nustatomos ir įrodymai ištiriami bylą nagrinėjant iš esmės, nes, sakant baigiamąsias kalbas, draudžiama remtis aplinkybėmis ir įrodymais, kurių teismas netyrė teismo posėdyje (CPK 253 straipsnio 4 dalis). Baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami ir nagrinėjami.

94.       Procesinį sprendimą (nutartį) dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo teismas priima tik nustatęs, kad būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus (CPK 256 straipsnis). Tokio būtinumo nenustačius, teismui nekyla pareiga atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės vien dėl tos priežasties, kad to prašo proceso dalyvis (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-865-381/2020). Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas iki sprendimo priėmimo nenustato poreikio nustatinėti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, prima ir paskelbia sprendimą teismo nustatytu laiku (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-804-330/2020).

95.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, ištyrus visus įrodymus, išsprendus CPK 251 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus, išklausius baigiamąsias kalbas ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį (CPK 257 straipsnis), ieškovai pateikė teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir bylą sustabdyti arba atnaujinti bylos nagrinėjimą dėl to, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai ir ištirti naujus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, nenustatė, kad yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, t. y. kad yra poreikis nustatinėti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus. Jau nurodyta, kad, baigus nagrinėti bylą iš esmės ir teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie nauji byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai ir (ar) prašymai, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, negali būti priimami ir nagrinėjami. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti ieškovų pateiktą prašymą dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo ir dėl jo pasisakyti. Šis prašymas laikytinas nepaduotu ir grąžintinas jį pateikusiems asmenims.

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo

96.       Atsakovai M. V. ir J. V. atsiliepime į atsakovės S. Š. apeliacinį skundą prašo paskirti jai 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsakovai remiasi tuo, kad atsakovė S. Š. padavė visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą, kuriame nesąžiningai nurodė akivaizdžiai melagingas ir išgalvotas aplinkybes, prieštaraujančias jos 2020 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje duotiems žodiniams paaiškinimams. Atsakovų įsitikinimu, atsakovės S. Š. procesinis elgesys negali būti toleruojamas, nes ji manipuliuoja procese pateikiamomis versijomis, kurias sieja su ieškovų pareikštų reikalavimų patenkinimu, taip pat pateiktu apeliaciniu skundu sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą.

97.       Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

98.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 63 punktas).

99.       CPK nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019, 18 punktas).

100.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017, 65 punktas).

101.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti atsakovės S. Š. veiksmai neteikia pakankamo pagrindo kvalifikuoti juos kaip akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Ta aplinkybė, kad atsakovė S. Š. pripažino ieškovų ieškinius ir dėl teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškiniai, pateikė apeliacinį skundą, savaime nereiškia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Tam, kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, turi būti nustatytas aiškiai nepagrįstas, nesąžiningas šios teisės įgyvendinimas.

102.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, konstatuoja, kad nenustatyta, jog atsakovė S. Š., kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą ir teikdama dėl jo apeliacinį skundą, procesinėmis teisėmis naudojosi akivaizdžiai nesąžiningai ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovų prašymas skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmetamas (CPK 95 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

103.       Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

104.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojami sandorių pripažinimo negaliojančiais, ieškinio senaties, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės institutai, paveldėjimo teisiniai santykiai, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Dėl to ieškovų ir atsakovės apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

105.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

106.       Ieškovų ir atsakovės apeliacinius skundus atmetus, jiems apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

107.       Atsakovai M. V. ir J. V. pateikė įrodymus, kad turėjo 1 936 Eur išlaidų už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimą ir 1 573 Eur išlaidų už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą.

108.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nurodytais kriterijais, atsižvelgdamas į pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus apskaičiuotą maksimalų atlygintinų išlaidų už nurodyto pobūdžio procesinio dokumento parengimą dydį, daro išvadą, kad atsakovų prašomos atlyginti išlaidos už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą yra pagrįstos visa apimtimi, todėl atsakovams M. V. ir J. V. iš ieškovų F. Š. ir V. Š.–R. A. lygiomis dalimis priteistina 1 936 Eur, o iš atsakovės S. Š. – 1 573 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui M. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovų F. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir V. Š.–R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, t. y. po 484 Eur (po keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) iš kiekvieno ieškovo.

Priteisti atsakovei J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovų F. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir V. Š.–R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, t. y. po 484 Eur (po keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) iš kiekvieno ieškovo.

Priteisti atsakovams M. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės S. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 573 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, t. y. po 786,50 Eur (po septynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus ir 50 ct) kiekvienam atsakovui.

 

 

Teisėjai                                                                                         Laima Ribokaitė

 

 

                                                                                                         Antanas Rudzinskas

 

 

                                                                                                 Irmantas Šulcas