Civilinė byla Nr. e2A-106-934/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00230-2025-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 3.3.1.19.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eksortus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eksortus“ dėl sutarties bei susijusių prekių perdavimo–priėmimo aktų, pavedimų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – M. K. (M. K.), uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos energo projektai“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė valstybės įmonė (toliau – VĮ) Ignalinos atominė elektrinė (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1.                      pripažinti niekiniais ir negaliojančiais:

1.1.1.                      nuo 2022 m. spalio 11 d. tarp ieškovės ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Eksortus“ (toliau – ir atsakovė) 2021 m. lapkričio 19 d. sudarytą Apsauginių antklodžių Nr. 1 ir Nr. 2 viešojo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis);

1.1.2.                      ab initio (nuo sudarymo momento) 2022 m. gruodžio 7 d. prekių perdavimo–priėmimo aktą Nr. 2;

1.1.3.                      ab initio 2022 m. gruodžio 19 d. ieškovės lėšų bankinį pervedimo nurodymą 43 789,90 Eur su Pridėtinės vertinės mokesčiu (toliau – PVM);

1.1.4.                      ab initio 2023 m. balandžio 6 d. prekių perdavimo–priėmimo aktą Nr. 3;

1.1.5.                      ab initio 2023 m. balandžio 27 d. ieškovės lėšų bankinį pervedimo nurodymą 32 912 Eur su PVM;

1.2.                      taikyti restituciją natūra:

1.2.1.                      priteisti ieškovei iš atsakovės 76 701,90 Eur su PVM;

1.2.2.                      priteisti atsakovei iš ieškovės šias prekes: i) pagal 2022 m. gruodžio 7 d. prekių perdavimo–priėmimo aktą Nr. 2 perduotų 154 vnt. švininių antklodžių Nr. 1, Nuvia Protection NuRAD 5710 R; ii) pagal 2023 m. balandžio 6 d. prekių perdavimo–priėmimo aktą Nr. 3 perduotų 170 vnt. švininių antklodžių Nr. 2, Nuvia Protection NuRAD 5710 R;

1.3.                      priteisti iš atsakovės ieškovei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2021 m. lapkričio 19 d. sudarė Sutartį. Sutarties vykdymo metu ieškovė pateikė atsakovei keturis prekių užsakymus: i) 2022 m. sausio 31 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 190 vnt. švininių antklodžių Nr. 2 pristatymo (toliau – ir Pirmas užsakymas); ii) 2022 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 194 vnt. švininių antklodžių Nr. 1 pristatymo (toliau – ir Antras užsakymas); iii) 2023 m. sausio 23 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 170 vnt. švininių antklodžių Nr. 2 pristatymo (toliau – ir Trečias užsakymas); iv) 2023 m. kovo 5 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo užsakytas likęs 194 vnt. švininių antklodžių Nr. 1 kiekis (toliau – ir Ketvirtas užsakymas).

3.       Ieškovė paaiškino, kad Pirmas užsakymas, Antras užsakymas ir Trečias užsakymas buvo įvykdyti visiškai, t. y. atsakovė perdavė ieškovei užsakytas švinines antklodes, o ieškovė už jas atsiskaitė. Tai, kad ieškovė atsiskaitė už Pirmą užsakymą patvirtina: 2022 m. rugpjūčio 25 d. prekių perdavimo–priėmimo aktas Nr. 1, 2022 m. rugsėjo 2 d. PVM sąskaita faktūra, apskaičiuotų delspinigių raštas ir 2022 m. rugsėjo 26 d. ieškovės lėšų pervedimo nurodymas (35 834,56 Eur su PVM); atsiskaitymą už Antrą užsakymą patvirtina: 2022 m. gruodžio 7 d. prekių perdavimo–priėmimo aktas Nr. 2 (toliau – ir Aktas Nr. 2), 2022 m. gruodžio 7 d. PVM sąskaita faktūra ir 2022 m. gruodžio 19 d. ieškovės lėšų pervedimo nurodymas (55 163,90 Eur su PVM) (toliau – ir Mokėjimas Nr. 2); atsiskaitymą už Trečią užsakymą patvirtina: 2023 m. balandžio 6 d. prekių perdavimo–priėmimo aktas Nr. 3 (toliau – ir Aktas Nr. 3), 2023 m. balandžio 7 d. PVM sąskaita faktūra ir 2023 m. balandžio 27 d. ieškovės lėšų pervedimo nurodymas (32 912,00 Eur su PVM) (toliau – ir Mokėjimas Nr. 3; Sutartis, Aktas Nr. 2, Aktas Nr. 3, Mokėjimas Nr. 2 ir Mokėjimas Nr. 3 visi kartu toliau – Sandoriai). Ketvirtas užsakymas įvykdytas nebuvo, todėl ieškovė reikalavimų dėl šio užsakymo nereiškia.

4.       Po Ketvirto užsakymo pateikimo viešoje erdvėje pasirodė informacija, kad atsakovės akcininkas S. P. (kitur nurodytas S. P.) 2022 m. turėjo 51 proc. atsakovės akcijų ir yra ne tik Lenkijos Respublikos, bet ir Rusijos Federacijos pilietis. Ieškovė, reaguodama į šią informaciją, raštu nuo 2023 m. rugpjūčio 22 d. sustabdė Sutarties vykdymą. Nepaisant vėlesnės rašytinės komunikacijos tarp šalių, po Sutarties sustabdymo Ketvirto užsakymo vykdymas nebuvo tęsiamas. Ieškovė kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) dėl administracinės teisenos pradėjimo dėl galimų tarptautinių sankcijų ribojimų pažeidimo. FNTT Pinigų plovimo prevencijos valdyba 2023 m. spalio 18 d. nusprendė pradėti administracinę teiseną. Ieškovė 2023 m. spalio 27 d. priėmė sprendimą, kuriuo pagal FNTT 2023 m. spalio 18 d. rašte nurodytas aplinkybes pripažino, kad Sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo 2022 m. spalio 11 d. Atsakovė 2023 m. lapkričio 7 d. šiai ieškovės pozicijai prieštaravo, tačiau teisiškai neginčijo. FNTT 2023 m. lapkričio 10 d. priėmė nutarimą, kuriuo atsakovės direktorius M. K. (M. K.; (toliau – ir M. K.) pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 515 straipsnį („Tarptautinių sankcijų arba Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų ribojamųjų priemonių pažeidimas“). 2024 m. sausio 4 d. raštu ieškovė pasiūlė atsakovei išspręsti niekinės Sutarties pasekmių klausimą taikant restituciją natūra, tačiau su šiuo pasiūlymu atsakovė nesutiko.

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs M. K. skundą dėl FNTT nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. II-104-961/2024 2024 m. gegužės 20 d. priėmė nutartį, kurioje nustatė ir pripažino, kad: i) S. P., S. P., S. P. yra tas pats asmuo; ii) šis asmuo yra Rusijos Federacijos pilietis; iii) šiam asmeniui po 2022 m. spalio 10 d. tiesiogiai priklausė 51 proc. atsakovės akcijų, t. y. daugiau kaip 50 proc. nuosavybės teisių į atsakovę; iv) FNTT nutarimą panaikino dalyje dėl atsakovės direktoriaus M. K. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 515 straipsnio 1 dalį dėl ribojamosios priemonės pažeidimo bei 3 300 Eur nuobaudos už šį nusižengimą paskyrimo bei galutinės 3 300 Eur nuobaudos paskyrimo; v) FNTT nutarimu konstatuotą atsakovės direktoriaus M. K. patraukimą administracinėn atsakomybėn pagal ANK 515 straipsnio 1 dalį dėl tarptautinės sankcijos pažeidimo dalyje paliko galioti. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 11 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-222-908/2024 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Ieškovė, atsižvelgdama į įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 11 d. nutartį, 2025 m. sauso 20 d. dar kartą kreipėsi į atsakovę, siekdama išspręsti niekinės Sutarties pasekmes ne teismo tvarka, t. y. dėl restitucijos įgyvendinimo, tačiau atsakovė toliau neigė įsiteisėjusia nutartimi bei FNTT nutarimu nustatytas aplinkybes ir per nurodytą terminą (iki 2025 m. sausio 31 d. (imtinai)) grąžintinos sumos ieškovei nesumokėjo, pageidavimo atsiimti ginčo prekes neišreiškė.

6.       Sandoriai turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais vadovaujantis 2022 m. balandžio 8 d. Tarybos reglamento Nr. (ES) 2022/576 (toliau – ir Reglamentas), kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje (toliau – ir Reglamentas 833/2014) 5 k straipsnio 1 dalies b) punktu ir 5 k straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 7 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi bei 6.3 straipsnio 4 dalimi.

7.       Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punktas numato, kad draudžiama skirti ar toliau vykdyti visas viešąsias sutartis ir koncesijų sutartis, kurioms taikomos viešųjų pirkimų direktyvos, su juridiniu asmeniu, subjektu ar organizacija, kuriuose daugiau kaip 50 proc. nuosavybės teisių tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso šios dalies a punkte nurodytam subjektui (past. – jame numatyta, kad minėtais asmenimis ir subjektais yra Rusijos piliečiai, Rusijoje gyvenantys fiziniai asmenys arba Rusijoje įsisteigę juridiniai asmenys, subjektai ar organizacijos). Reglamento 5 k straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyti draudimai netaikomi sutarčių, sudarytų iki 2022 m. balandžio 9 d., vykdymui iki 2022 m. spalio 10 d. Taigi, sutartims, sudarytoms iki 2022 m. balandžio 9 d., buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2022 m. spalio 10 d., kurio metu leista Reglamente nustatytų draudimų šioms sutartims netaikyti.

8.       Sutarties sudarymo metu, t. y. 2021 m. lapkričio 19 d. Reglamente įtvirtintas draudimas dar negaliojo, o minėtam draudimui įsigaliojus visa apimtimi, t. y. po 2022 m. spalio 10 d., su Rusijos Federacijos piliečių kontroliuojamomis bendrovėmis sudarytos sutartys, jei jos nebuvo baigtos vykdyti, negalėjo būti vykdomos dėl imperatyvaus draudimo jas vykdyti. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, draudžiama sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, – tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja, o vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi draudžiama tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu vykdyti sandorius ir prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Tai reiškia, kad aptarto pobūdžio viešojo pirkimo sutarčių vykdymas buvo imperatyviai draudžiamas ne tik Reglamento, tačiau ir Įstatymo.

9.       Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Atsižvelgus į nurodytą įstatymo nuostatą, Sutartis nuo 2022 m. spalio 11 d. turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia, kadangi nuo 2022 m. spalio 11 d. ji prieštarauja imperatyvioms Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto bei Įstatymo 7 straipsnio nuostatoms. Analogiškai kaip ir Sutarties atžvilgiu, Aktas Nr. 2 ir Aktas Nr. 3, bei Mokėjimas Nr. 2 ir Mokėjimas Nr. 3 negalėjo būti sudaromi ar vykdomi dėl imperatyvaus draudimo juos sudaryti ar vykdyti. Tiek Aktas Nr. 2 ir Aktas Nr. 3, tiek Mokėjimas Nr. 2 ir Mokėjimas Nr. 3 buvo sudaryti ir atlikti jau po 2022 m. spalio 10 d., tačiau nepaisant atsakovei žinomos jos akcininkų struktūros, atsakovė vis tiek siekė minėtų aktų sudarymo ir apmokėjimų įgijimo. Lietuvos teisėje taikomas principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali kilti teisė) draudžia neteisėtus veiksmus atlikusiems asmenims juos įteisinti paskesniais formaliais sandoriais, nes tai reikštų teisingumo principo pažeidimą. Taigi, Aktas Nr. 2 ir Aktas Nr. 3, tiek Mokėjimas Nr. 2 ir Mokėjimas Nr. 3 atitinka CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygų visumą ir jie nuo 2022 m. spalio 11 d. pripažintini niekiniais ir negaliojančiais, prieštaraujančiais imperatyvioms Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto bei Įstatymo 7 straipsnio nuostatoms.

10.       Sandoriai turi būti pripažįstami negaliojančiais nuo Reglamente numatyto pereinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. nuo 2022 m. spalio 11 d., o ne ab initio (2021 m. lapkričio 19 d.) ar ex nunc (dienos, kada bus priimtas teismo sprendimas) momento.

11.       Ieškovė pažymėjo, kad pagal Akto Nr. 2 ir Akto Nr. 3 prekes ieškovė sumokėjo atsakovei iš viso 76 701,90 Eur su PVM. Pripažinus Sandorius negaliojančiais, taikytina restitucija, kaip pažeistų teisėtų interesų gynybos būdas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės ir atsakovės sudarytą Aktą Nr. 2; Mokėjimą Nr. 2; Aktą Nr. 3; Mokėjimą Nr. 3. Taikė restituciją natūra, priteisiant ieškovei iš atsakovės 76 701,90 Eur, o atsakovei iš ieškovės šias prekes: pagal Aktą Nr. 2 perduotas švinines antklodes Nr. 1 (154 vnt.); pagal Aktą Nr. 3 perduotas švinines antklodes Nr. 2 (170 vnt.). Priteisė ieškovei iš atsakovės 6 proc. metines palūkanas už priteistą (76 701,90 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2025 m. kovo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 630,57 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė valstybei iš atsakovės 33,20 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

13.       Teismas nurodė, kad į Reglamentą 833/2014 įtrauktas 5 k straipsnis, kurio 1 dalies b) punkte numatyta, kad draudžiama skirti ar toliau vykdyti visas viešąsias sutartis ir koncesijų sutartis, kurioms taikomos viešųjų pirkimų direktyvos, su juridiniu asmeniu, subjektu ar organizacija, kuriuose daugiau kaip 50 proc. nuosavybės teisių tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso šios dalies a punkte nurodytam subjektui (past. – jame numatyta, kad minėtais asmenimis ir subjektais yra Rusijos Federacijos piliečiai, Rusijos Federacijoje gyvenantys fiziniai asmenys arba Rusijos Federacijoje įsisteigę juridiniai asmenys, subjektai ar organizacijos). Reglamentu siekiama užkirsti kelią Rusijos Federacijos karo veiklos finansavimui, o jo 5 k straipsniu – atvejams, kai iš viešojo pirkimo sutarties naudos gaunantis subjektas yra su Rusijos Federacija sąsajų turintis juridinis asmuo. To paties 5 k straipsnio 4 dalyje numatyta, kad 1 dalyje nustatyti draudimai netaikomi sutarčių, sudarytų iki 2022 m. balandžio 9 d., vykdymui iki 2022 m. spalio 10 d. Taigi, sutartims, sudarytoms iki 2022 m. balandžio 9 d. buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2022 m. spalio 10 d., kurio metu leista Reglamente nustatytų draudimų šioms sutartims netaikyti.

14.       Tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta Sutartis, kurios vykdymo metu įsigaliojo Reglamentas, kurio 5 k straipsnio 1 dalies b) punktas įtvirtino draudimus viešųjų pirkimų sutarčių atžvilgiu. Draudimai įsigaliojo ir tapo privalomais visa apimtimi visoje Europos Sąjungoje (toliau – ES) nuo 2022 m. spalio 11 d., pasibaigus minėto Reglamento 5 k straipsnio 4 dalyje numatytam pereinamajam laikotarpiui, kuomet tokias sutartis laikinai (t. y. iki 2022 m. spalio 10 d.) dar buvo leidžiama vykdyti. Byloje nėra ginčo, kad Sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta dar iki Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintų ribojimų taikymo pradžios.

15.       Tarptautines sankcijas įgyvendinanti institucija FNTT 2023 m. spalio 18 d. rašte „Dėl administracinės teisenos pradėjimo“ nurodė, kad atsakovės naudos gavėju nuo 2020 m. liepos 22 d. iki 2022 m. spalio 27 d. buvęs asmuo, dokumentuose įvardintas kaip Lenkijos Respublikos pilietis S. P. (kitur nurodytas kaip S. P.) buvo ir Rusijos Federacijos piliečiu, kurio anketiniai duomenys Rusijos Federacijos išduotuose asmens dokumentuose: S. P.. 2023 m. spalio 18 d. atsakovės vadovo M. K. atžvilgiu pradėta administracinė teisena dėl ANK 515 straipsnio 1 dalies. 2023 m. lapkričio 10 d. FNTT priėmė nutarimą, kuriuo M. K. pripažintas pažeidęs ANK 515 straipsnio 1 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs M. K. skundą dėl FNTT 2023 m. lapkričio 10 d. nutarimo, 2024 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. II-104-961/2024 be kita ko nustatė, kad S. P. (kitur nurodytas kaip S. P., S. P.) yra tas pats asmuo ir jis yra Rusijos Federacijos pilietis, kuriam po 2022 m. spalio 10 d. tiesiogiai priklausė 51 proc. atsakovės akcijų. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarė FNTT 2023 m. lapkričio 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje panaikinti dalyje dėl M. K. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 515 straipsnio 1 dalį dėl ribojamosios priemonės pažeidimo bei 3 300 Eur nuobaudos už šį nusižengimą paskyrimo bei galutinės 3 300  Eur nuobaudos paskyrimo. FNTT nutarimo dalį dėl M. K. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 515 straipsnio 1 dalį dėl tarptautinės sankcijos pažeidimo paliko galioti (šioje dalyje FNTT nutarimas pakeistas pašalinant nuorodą į Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies a) punktą). Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 11 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-222-908/2024 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą ir M. K. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, patikslindamas FNTT 2023 m. lapkričio 10 d. nutarimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartį dėl administracinio nusižengimo kvalifikavimo, nurodant, kad M. K. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 515 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2023 m. balandžio 15 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-18-387/2025 Vilniaus apygardos teismo 2024  m. spalio 11 d. nutartį paliko nepakeistą. 

16.       Teismas nusprendė, kad pareiga vykdyti iki ES teisės aktuose nustatytų ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento sudarytas sutartis pasikeičia nuo tokių ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento. Šiuo atveju Sutartis nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos (t. y. nuo 2022 m. spalio 11 d.) turi būti suvokiama kaip nevykdytina, nesudarant galimybės teikti ekonominės naudos asmenims, kurių atžvilgiu taikomi ribojimai. O tai reiškia, kad nuo minėtos datos atsakovė nebeturėjo teisinės galimybės vykdyti savo įsipareigojimų pagal šalių sudarytą Sutartį, t. y. tiekti prekes ieškovei, nepaisydama atsakovei taikomų ribojamųjų priemonių dėl to, kad tuo metu jos akcininkas, valdantis daugiau nei 50 proc. akcijų, buvo Rusijos Federacijos pilietis.

17.       Reglamento nuostatos numato, kad kompetentingos institucijos gali leisti skirti ir toliau vykdyti sutartis, kurių paskirtis: civilinių branduolinių pajėgumų eksploatavimas, techninė priežiūra, eksploatavimo nutraukimas ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymas, branduolinio kuro tiekimas ir pakartotinis apdorojimas bei sauga, civilinių branduolinių įrenginių užbaigimui reikalinga tolesnė projektavimo, statybos ir eksploatavimo veikla, taip pat medžiagų pirmtakų, skirtų medicininių radioaktyviųjų izotopų gamybai ir panašiems medicinos tikslams, ir aplinkos radiacijos stebėsenai būtinų technologijų tiekimas, bendradarbiavimas civiliniais branduoliniais klausimais, visų pirma mokslinių tyrimų ir plėtros srityje. Apie leidimus, suteiktus pagal šį straipsnį, atitinkama valstybė narė informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją per dvi savaites nuo leidimo suteikimo (5 k straipsnio 2 dalies a) punktas, 3 dalis). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų gavusi kompetentingos institucijos leidimą tiekti prekes ieškovei po ribojamųjų priemonių įsigaliojimo.

18.       Aplinkybes, kad faktiškai ginčo Sutarties vykdymas nebuvo sustabdytas, patvirtina tolesnis jos laikymasis – vykdydama ieškovės užsakymus, atsakovė atliko šiuos užsakytų prekių tiekimus: Aktu Nr. 2 pristatyta 194 vnt. švininių antklodžių, Aktu Nr. 3 pristatyta 170 švininių antklodžių, o ieškovė pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras už pristatytas prekes atsiskaitė.

19.       Nors ieškovė turėjo tokią pačią pareigą nutraukti ginčo Sutartį kaip ir atsakovė, nes nurodytas tarptautinis ir nacionalinis reglamentavimas yra privalomas ne tik atsakovei, kaip asmeniui, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, bet ir ieškovei, kaip sandorių, sudarytų su atsakove iki ribojamųjų priemonių taikymo, šaliai, tačiau atsakomybė dėl savo esme teisingos informacijos apie bendrovės akcininkus pateikimą tenka viešajame pirkime dalyvaujančiam tiekėjui. Būtent dėl tiekėjos (atsakovės) pastangų nuslėpti pagrindinio akcininko pilietybę, ieškovė, net veikdama atidžiai ir rūpestingai, negalėjo Reglamento 5 k straipsnio 4 dalyje numatytu pereinamuoju laikotarpiu realizuoti jai nustatytų pareigų, susijusių su įtvirtinto draudimo faktiniu ir teisiniu įgyvendinimu, t. y. imtis priemonių nutraukti ginčo Sutartį. Remiantis Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registre (toliau – Juridinių asmenų registras) deklaruotais ir duomenų apie juridinio asmens naudos gavėjus išraše su istorija perteiktais duomenimis, atsakovės akcijos Rusijos Federacijos piliečiams nepriklausė. Atitinkamai atsakovei pasibaigus pereinamajam laikotarpiui toliau vykdant Sutartį, ieškovės ir atsakovės sudarytos Sutarties vykdymas, taip pat vykdant šią Sutartį sudaryti prekių perdavimo–priėmimo aktai bei pavedimai pažeidė imperatyvias Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto, Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas.

20.       Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovės argumentus, kad trečiasis asmuo ir atsakovė neturėjo galimybės nei gauti, nei patikrinti informacijos apie akcininko S. P. pilietybę. Aplinkybės, susijusios su M. K. galėjimu ir turėjimu žinoti apie S. P. turimą Rusijos Federacijos pilietybę yra konstatuotos įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų procesiniais sprendimais administracinėje byloje. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad M. K. ne tik ilgą laiką vadovavo atsakovei, bet ir buvo glaudžiai pažįstamas su pagrindiniu bendrovės akcininku.

21.       Įsigaliojus ribojimams, draudžiantiems verslo santykius ES su Rusijos Federacijos piliečiais, gyventojais bei jų kontroliuojamais ūkio subjektais, ES teritorijoje veikiančio juridinio asmens vadovas turėjo domėtis, ar jo vadovaujama bendrovė atitinka tarptautinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių koreguotas teisėto veikimo ES teritorijoje sąlygas. Tokia pareiga tiek atsakovei, tiek M. K., kaip jos vadovui, kyla iš Įstatymo nuostatų. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniai ir juridiniai asmenys, o 2 dalis – kad būtina imtis veiksmų, privalomų dėl Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų, ir (arba) susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, jeigu dėl to būtų nesilaikoma ar išvengiama Lietuvos Respublikoje įgyvendinamomis tarptautinėmis sankcijomis nustatytų apribojimų ir įpareigojimų. M. K. turėjo teisinę pareigą nustatyti, kad šiuo atveju gali būti pažeistos tarptautinės sankcijos, nes draudimai ir apribojimai, taikomi pagal Reglamentą, buvo teisės aktų nustatyta tvarka paskelbti ir tiesiogiai taikomi.

22.       Teismas atmetė atsakovės ir trečiųjų asmenų argumentus, kad nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2022 m. spalio 27 d. neatlikdama jokių Sutarties vykdymo veiksmų, atsakovė įgyvendino tiek Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto, tiek Įstatymo reikalavimus. Reikalavimas dėl prekių pristatymo kilo iš šalių sudaryto susitarimo, Sutartis buvo vykdoma keliais etapais pagal ieškovės pateikiamus rašytinius užsakymus, užsakymo vykdymo procesas tęstinis – faktiškai turi būti atliekami gamybos, tiekimo ar kiti bendradarbiavimo su trečiaisiais asmenimis veiksmai. Aplinkybės, kad atsakovė nepagrįstai tapatina prievolės vykdymą su jos įvykdymo momentu konstatuotos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-18-387/2025. Atsakovės teiginiai, jog Sutarties vykdymo veiksmai nebuvo vykdomi tarp 2022 m. rugsėjo 1 d. užsakymo ir 2022 m. gruodžio 7 d. prekių perdavimo, taip preziumuojant sutarties vykdymą tik 2022 m. gruodžio 7 d., nėra pagrįsti, nes ginčo Sutartis tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2022 m. spalio 27 d. buvo vykdoma.

23.       Teismas atmetė atsakovės ir trečiųjų asmenų argumentus, kad vėliausiai nuo 2022 m. spalio 27 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovė yra visiškai Lietuvos subjektų kontroliuojamas juridinis asmuo – jos vieninteliu galutiniu naudos gavėju yra M. K. tiek pats tiesiogiai, tiek per savo kontroliuojamą UAB „Baltijos energo projektai“ valdantis visas atsakovės akcijas. Aplinkybė, kad Rusijos Federacijos pilietis jau pasibaigus pereinamajam laikotarpiui perleido atsakovės akcijas, nekeičia imperatyvių teisės normų pažeidimo fakto. Be to, byloje teismui pateikta Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos išvada, kuria M. K. pripažįstamas keliančiu rizikas Lietuvos nacionaliniam saugumui konkrečios sutarties apimtyje, dėl sąsajų su kitu juridiniu asmeniu.

24.       Teismas, įvertinęs tai, kad po pereinamojo laikotarpio pabaigos vykęs tolimesnis ginčo Sutarties vykdymas pažeidė imperatyvias Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto, Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstatavo, jog šalių sutartiniai įsipareigojimai nutrūko nuo 2022 m. spalio 11 d. Byloje pareikštais reikalavimais ieškovė tiek Sutartį, tiek sudarytus prekių perdavimo–priėmimo aktus bei pavedimus ginčijo CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Minėtoje teisės normoje yra nurodyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys, o niekinis sandoris negalioja nuo sudarymo momento. Byloje nesant ginčo, kad Sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta dar iki Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintų ribojimų taikymo pradžios, nėra pagrindo išvadai, kad vien šio sandorio sudarymas, pažeidė imperatyvias teisės normas.

25.       Pripažinus, kad šalių sutartiniai įsipareigojimai nutrūko nuo 2022 m. spalio 11 d., yra pagrindas ieškinio reikalavimus iš esmės patenkinti, ab initio pripažįstant niekiniais ir negaliojančiais tarp ieškovės ir atsakovės sudarytus: Aktą Nr. 2; Mokėjimą Nr. 2; Aktą Nr. 3; Mokėjimą Nr. 3.

26.       Ieškovė pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras už prekes atsiskaitė, už Antrą užsakymą ir Trečią užsakymą atitinkamai sumokėdama 55 163,90 Eur ir 32 912 Eur. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti restituciją natūra, priteisiant ieškovei iš atsakovės 76 701,90 Eur su PVM, o atsakovei iš ieškovės prekes, gautas pagal Aktą Nr. 2 ir pagal Aktą Nr. 3. Nors iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovei už Antrą užsakymą ir Trečią užsakymą buvo atlikti mokėjimai, kurių bendra suma sudaro 88 075,90 Eur su PVM, tačiau ieškovei prašant priteisti iš atsakovės 76 701,90 Eur, teismas priteisė ieškovei 76 701,90 Eur, taip pat 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 76 701,90 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

27.       Apeliaciniame skunde atsakovė (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Priteisti atsakovei visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

27.1.                      Nepriklausomai nuo to, ar atsakovės daugumos akcininkas S. P. turėjo Rusijos Federacijos pilietybę, ar neturėjo, ši aplinkybė Sutarties sudarymo metu (2021 m. lapkričio 19 d.) negalėjo apriboti nei Sutarties sudarymo, nei jos vykdymo. Tokie apribojimai neegzistavo nei minėtu metu taikytuose teisės aktuose, nei viešojo pirkimo sąlygose, nei kituose dokumentuose.

27.2.                      Nuo 2022 m. balandžio 9 d. įsigaliojusi Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto nuostata numatė tik draudimą sudaryti naujas viešųjų pirkimų sutartis su tiekėjais, kurių daugiau kaip 50 proc. akcijų priklauso Rusijos subjektams, arba tokias sutartis toliau vykdyti, tačiau nenumatė, kad tokios sutartys savaime tampa negaliojančiomis ar niekinėmis ir net neįpareigojo tokias sutartis oficialiai nutraukti. Be to, Reglamento 5 k straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad nurodyti 1 dalyje įtvirtinti draudimai netaikomi sutarčių, sudarytų iki 2022 m. balandžio 9 d. vykdymui iki 2022 m. spalio 10 d. Vadinasi, pagal nurodytas Reglamento nuostatas, nuo 2022 m. balandžio 9 d. įsigaliojo tik draudimas sudaryti naujas viešųjų pirkimų sutartis su Rusijos Federacijos subjektų kontroliuojamais tiekėjais, o draudimas toliau vykdyti su šiais tiekėjais iki 2022 m. balandžio 9 d. sudarytas viešųjų pirkimų sutartis įsigaliojo tik 2022 m. spalio 10 d.

27.3.                      Buvęs 51 proc. atsakovės akcijų savininkas S. P. visas atsakovės akcijas pardavė dar 2022 m. spalio 27 d., o akcijos buvo galutinai perduotos jų pirkėjams 2022 m. spalio 28 d. perdavimo–priėmimo aktu. Taigi, nuo 2022 m. spalio 27 d. atsakovės akcininkais tapo išimtinai tik Lietuvos subjektai – Lietuvos pilietis M. K. ir Lietuvos bendrovė UAB „Specprojektas“ (šiuo metu vietoje UAB „Specprojektas“ atsakovės akcininke yra UAB „Baltijos energoprojektai“). Tai reiškia, kad Reglamento nustatyti ribojimai atsakovės atžvilgiu nėra taikomi nuo 2022 m. spalio 27 d.

27.4.                      Nors ieškovė ieškinyje buvo suformulavusi reikalavimą Sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia nuo 2022 m. spalio 11 d., tačiau teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nekonstatavo, kad Sutartis yra pripažįstama negaliojančia. Teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje padarė išvadą, kad ieškovės ir atsakovės sutartiniai įsipareigojimai pagal Sutartį nutrūko nuo 2022 m. spalio 11 d. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Sutartis nutrūko nuo 2022 m. spalio 11 d., nes Sutartis ne tik, nebuvo nutraukta, bet ieškovė ieškiniu net nereikalavo jos nutraukti.

27.5.                      Neegzistuoja ES teisės normos, kurių pagrindu Sutartis turėtų būti laikoma negaliojančia, net jei jos šalies atžvilgiu galiotų iš Reglamento 5 k straipsnio kildinami ribojimai. Reglamentas sankcijų įgyvendinimą 5 k straipsnyje minimų viešųjų pirkimų sutarčių atžvilgiu sieja ne su reikalavimu nutraukti tokias sutartis ar laikyti jas negaliojančiomis, o tik su būtinybe tokių sutarčių laikinai nevykdyti sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu, kad Rusijos Federacijos subjektai, kontroliuojantys tokių sutarčių šalis, šiuo laikotarpiu iš minėtų sutarčių vykdymo negautų naudos.

27.6.                      Lietuvos nacionaliniai teisės aktai taip pat nenumato reikalavimo, kad viešojo pirkimo sutartis, kurios šalies atžvilgiu yra pritaikomi iš ES sankcijų kildinami ribojimai, turėtų būti privalomai nutraukiama ar turėtų būti savaime laikoma negaliojančia. Nagrinėjamu atveju Sutartis buvo sudaryta dar 2021 m. lapkričio 19 d., kai jos atžvilgiu negaliojo Reglamento 5 k straipsnio ribojimai, todėl Sutarties tolesniam galiojimui ir vykdymui yra taikoma Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad sandoriai, kurie buvo sudaryti, ir prievolės, kurios atsirado iki nustatant tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu. Vadinasi, tarptautinių sankcijų draudimų dėl tolesnio jau egzistuojančių sutarčių vykdymo įgyvendinimą tiesiogiai reglamentuojanti Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nenumato, kad tokios sutartys taptų negaliojančiomis po tarptautinių sankcijų įsigaliojimo ir net nenumato pareigos tokias sutartis nutraukti, o tik įpareigoja toliau jų nevykdyti sankcijų galiojimo laikotarpiu. Iš esmės tokios pačios pozicijos šiuo klausimu yra laikęsis ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris konstatavo, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, įgyvendinant tarptautines sankcijas, jų paveiktų sutarčių vykdymas gali būti sustabdomas, o tokį sutarčių vykdymo sustabdymą dėl tarptautinių sankcijų taikymo iš esmės prilygino nenugalimos jėgos (force majeure) situacijai, dėl kurios netesybos pagal sutartį turėtų būti netaikomos. Taigi, net jei atsakovė po 2022 m. spalio 10 d. būtų patekusi į Reglamento 5 k straipsnio ribojimų toliau vykdyti iki 2022 m. balandžio 9 d. sudarytas viešųjų pirkimų sutartis taikymo sritį, teismas neturėjo pagrindo atsakovės su ieškove sudarytos Sutarties pripažinti pasibaigusia nuo 2022 m. spalio 11 d. Tokių Reglamento nustatytų ribojimų teisinių pasekmių nenumato nei Reglamentas, nei kiti ES teisės aktai, nei Lietuvos nacionaliniai teisės aktai.

27.7.                      Skundžiamo sprendimo nepagrįsta išvada, kad Sutartis turi būti laikoma pasibaigusia iš karto nuo Reglamento 5 k straipsnyje įtvirtintų ribojimų taikymo pradžios, buvo nulemta klaidingos teismo prielaidos, jog Sutarties, bent kartą patekusios į minėtų ribojimų taikymo sritį, vykdymas nebegali būti atnaujinamas net jei nė viena iš jos šalių nebeatitinka minėtų sankcijų ribojimų taikymo kriterijų. Į Reglamento 5 k straipsnio taikymo sritį patekusių sutarčių tolesnio vykdymo galimybę, kai išnyksta ribojimų tokios sutarties šaliai taikymo pagrindai, tiesiogiai patvirtina tiek ES teisėje, tiek Lietuvos nacionalinėje teisėje pripažįstama galimybė ne nutraukti, o tik laikinai (sankcijų galiojimo laikotarpiui) sustabdyti į Reglamento 5 k straipsnio taikymo sritį patenkančių viešųjų pirkimų sutarčių vykdymą. Nors Reglamentas tiesiogiai neįtvirtina nuostatų, kokiu būdu turi būti įgyvendinamas minėtų sutarčių tolesnio vykdymo draudimas po 2022 m. spalio 10 d., tačiau šių nuostatų įgyvendinimo būdai yra pateikiami Europos Komisijos oficialiai leidžiamose konsultacijose. Atsakydama į klausimus, kada turi būti nutrauktos sankcionuotos sutartys ir, ar sutartis gali būti tik sustabdyta, o ne nutraukta, Europos Komisija išaiškino, kad Reglamentas draudžia tik sutarčių vykdymą, todėl į ES sankcijų sritį patenkančios viešųjų pirkimų sutartys gali būti ne tik nutrauktos, bet ir jų vykdymas sustabdomas.

27.8.                      Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino fakto, kad jei į Reglamento 5 k straipsnio taikymo sritį patenkančios viešųjų pirkimų sutartys nėra laikomos savaime tapusiomis negaliojančiomis, o vietoje to, yra leidžiama jų vykdymą sustabdyti, tai reiškia, kad išnykus sankcijų taikymo atitinkamos sutarties atžvilgiu pagrindams, sutarties vykdymas gali būti atnaujinamas. ES Teisingumo Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad ES sankcijos yra laikino pobūdžio ribojimai, kuriuos galima atšaukti, todėl jie visam laikui nepakeičia į jų taikymo sritį patenkančių objektų teisinės padėties.

27.9.                      Teismas neturėjo pagrindo negaliojančiais pripažinti Sutarties vykdymo veiksmų, kurie buvo atlikti jau gerokai vėliau negu išnyko Sutarties vykdymo ribojimus nulėmusios aplinkybės. Pirma, S. P. atsakovės akcininku buvo iki 2022 m. spalio 27 d., todėl nebuvo pagrindo teigti, kad atsakovė po 2022 m. spalio 27 d. buvo kontroliuojama akcininko, turinčio Rusijos Federacijos pilietybę. Antra, atsakovei po 2022 m. spalio 27 d. negalėjo egzistuoti pagrindai atsakovės ar Sutarties atžvilgiu taikyti iš Reglamento 5 k straipsnio kildinamus ribojimus. Trečia, teismas neturėjo pagrindo pripažinti negaliojančiais pagal Sutartį pasirašytus Aktą Nr. 2, Aktą Nr.3, Mokėjimą Nr. 2 ir Mokėjimą Nr. 3, nes visi nurodyti skundžiamu sprendimu negaliojančiais pripažinti Sutarties vykdymo veiksmai buvo atlikti jau po 2022 m. spalio 27 d., t. y. po to, kai S. P. jau nebebuvo atsakovės akcininku ir jokie iš Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto kildinami ribojimai atsakovės, o tuo pačiu ir Sutarties vykdymo atžvilgiu nebegalėjo būti taikomi. Ketvirta, nors teismas skundžiamo sprendimo 55 pastraipoje bandė remtis ieškovės į bylą pateikta Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos išvada, kurioje M. K. pripažįstamas keliančiu rizikas Lietuvos nacionaliniam saugumui dėl sąsajų su kitu juridiniu asmeniu, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto ribojimų taikymui. Penkta, nesant pagrindo Sutarties vykdymo veiksmus pripažinti negaliojančiais, negalėjo egzistuoti ir pagrindas tenkinti išvestinį ieškovės reikalavimą dėl restitucijos taikymo.

28.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, ieškovė prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

28.1.                      Nors atsakovė teigia, kad nei nacionaliniuose, nei ES teisės aktuose nėra teisinio pagrindo pripažinti Sutartį nutrūkusia nuo 2022 m. spalio 11 d., tačiau ši apeliantės pozicija grindžiama neteisingai ir išskirtinai subjektyviai pasitelkiant pažodinį teisės aktų vertinimą, nutylint faktiškai atlikto ir teismų konstatuoto tarptautinių sankcijų pažeidimo faktinę aplinkybę ir teisinę reikšmę bei ignoruojant tai, jog atsakovės ir M. K. nesąžiningi veiksmai nulėmė, jog ieškovė ir atsakovė kartu negalėjo pasinaudoti Reglamente ir Įstatyme nurodytomis išimtinėmis galimybėmis iš anksto sustabdyti Sutarties vykdymą.

28.2.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad Reglamentas sankcijų įgyvendinimą 5 k straipsnyje minimų viešųjų pirkimų sutarčių atžvilgiu sieja ne su reikalavimu nutraukti tokias sutartis ar laikyti jas negaliojančiomis, o tik su būtinybe tokių sutarčių laikinai nevykdyti sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu. Nei Reglamento 5 k straipsnis, nei nacionaliniai teisės aktai nenumato atsakovės subjektyviai išskaitomo laikinumo. Priešingai, Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punktas expressis verbis (tiesiogiai) numato, jog „draudžiama skirti bet kokias viešąsias sutartis <...> arba toliau tas sutartis su jais vykdyti“. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis numato, jog „draudžiama tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu vykdyti sandorius ir prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms.“ Taigi, atsakovės Reglamentui ar tarptautinėms sankcijoms siekiamo suteikti laikinumo teisės aktai nenumato.

28.3.                      Atsakovė apeliaciniame skunde nutyli bei nepaaiškina, kokios teisinės pasekmės vadovaujantis jos pateikiamu teisės aktų interpretavimu turėjo kilti Sutarties atžvilgiu nuo 2022 m. spalio 11 d., t. y. pasibaigus Reglamente numatytam pereinamajam laikotarpiui, kurio metu leista Reglamente nustatytų draudimų viešojo pirkimo sutartims netaikyti, ir Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punktui įsigaliojus pilna apimtimi. Tokio vertinimo atsakovė nepateikia, kadangi atsakovės ir trečiojo asmens M. K. veiksmai, nuslepiant 51 proc. akcijų turinčio akcininko Rusijos Federacijos pilietybę, ir nulėmė tai, jog pirmosios instancijos teismui teko dėl ginčo Sutarties teisėtumo po 2022 m. spalio 11 d. spręsti restrospektyviai. Sutarties pripažinimas nutrūkusia yra teisingas ir pagrįstas.

28.4.                      Išvada, jog Sutartis nuo 2022 m. spalio 11 d. laikytina nutrūkusia atitinka ir atsakovės teisinę poziciją, pateiktą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu atsakovė patvirtino, jog tuo metu, kai ieškovei tapo žinoma informacija apie atsakovės akcininko Rusijos Federacijos pilietybę, teisinės galimybės sustabdyti ginčo Sutartį nuo 2022 m. spalio 10 d. jau nebuvo. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą dėl Sutarties pripažinimo nutrūkusia.

28.5.                      Atsakovė skundžiamą sprendimą nepagrįstai kvestionuoja ir tuo pagrindu, kad nebuvo pažeistas esminis Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto tikslas, t. y. jog „Rusijos Federacijos subjektai, kontroliuojantys tokių sutarčių šalis, šiuo laikotarpiu iš minėtų sutarčių vykdymo negautų naudos“. Atsakovė nepateikė įrodymo, iš kurio būtų galima nuspręsti, kad atsakovės buvęs akcininkas iš ginčo Sutarties nėra gavęs tiesioginės finansinės naudos tiek 2022 m. spalio 10 d.–2022 m. spalio 27 d. laikotarpiu, tiek po 2022 m. spalio 27 d. Be to, byloje esantys įrodymai sudaro pagrindo spręsti, kad Rusijos Federacijos subjektas (S. P.) finansinės naudos iš ginčo Sutarties gavo, kadangi: i) ginčo Sutartis yra didžiausios vertės atsakovės sudaryta viešųjų pirkimų sutartis per atsakovės dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose istoriją; ii) atsakovės atstovas 2025 m. spalio 10 d. posėdžio metu patvirtino, kad būtent viešųjų pirkimų sutartys, iš kurių ieškovė yra pagrindinis klientas, sudaro didžiąją atsakovės pajamų dalį; iii) atsakovės akcijos buvo parduotos ir pinigai Rusijos Federacijos piliečiui sumokėti ginčo sutarčiai dar galiojant.

28.6.                      Apeliaciniame skunde dėstomų teisinių argumentų visuma iš esmės pažeistų vieną pagrindinių teisės principų ex iniuria ius non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), kadangi apeliacinio skundo tenkinimas tuo pačiu reikštų, jog nacionalinių teismų konstatuoti tarptautinių sankcijų pažeidimai nesukelia jas pažeidusiems ir viešųjų pirkimų sutartis vykdantiems tiekėjams jokių civilinių teisinių pasekmių, jei šie tiekėjai turimus akcininkus Rusijos Federacijos piliečius nuslepia nuo perkančiųjų organizacijų. Tai prieštarautų ne tik Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punktui, bet ir paneigtų Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies tikslą ir paskirtį.

28.7.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad visi nurodyti skundžiamu sprendimu negaliojančiais pripažinti Sutarties vykdymo veiksmai buvo atlikti jau po 2022 m. spalio 27 d. Atsakovė nutyli, kad būtent pagal tas pačias faktines aplinkybes kaip ir šioje byloje, ginčo Sutarties vykdymas ginčijamame sprendime nurodoma apimtimi tiek teisine, tiek faktine prasme jau yra konstatuotas kasacinio teismo administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-18-387/2025. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad „Be kita ko, natūralu, kad tokiu atveju užsakymo vykdymo procesas yra tęstinis – faktiškai turi būti atliekami gamybos, tiekimo ar kiti bendradarbiavimo su trečiaisiais asmenimis veiksmai. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas netinkamai tapatina prievolės vykdymą su jos įvykdymo momentu. <...> Atitinkamai teisėjų kolegija konstatuoja, kad Antklodžių pirkimo sutartis tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2022 m. spalio 27 d. buvo vykdoma.“

28.8.                      Apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, jog sprendimas priimtas pirmosios instancijos teismui įvertinus atsakovės veiksmus tik po 2022 m. spalio 27 d., neatitinka sprendimo turinio ir pateikto teisinių argumentų dėstymo, kadangi pirmosios instancijos teismas įvertino visų atsakovės veiksmų visumą nuo 2022 m. spalio 11 d., t. y. pasibaigus Reglamente numatytam pereinamajam laikotarpiui. Konstatavus, kad ginčo Sutartis nuo 2022 m. spalio 11 d. buvo vykdoma (tebevykdoma nuo jos sudarymo) ir atitinkamai ginčo Sutartį pripažinus nutrūkusia nuo 2022 m. spalio 11 d., po šios datos sudaryti ir tiesiogiai iš Sutarties kildinami Aktas Nr. 2, Mokėjimas Nr. 2, Aktas Nr. 3 ir Mokėjimas Nr. 3 tampa negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

30.       Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

31.       Apeliacijos objektas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo tenkintas.

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

32.       Ieškovė (perkančioji organizacija) ir atsakovė (tiekėja) 2021 m. lapkričio 19 d. sudarė viešojo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo patiekti, o ieškovė nupirkti dviejų skirtingų specifikacijų švinines apsaugines antklodes, kurių bendras preliminarus kiekis – 748 vnt. Prekės turėjo būti tiekiamos pagal ieškovės pateiktus užsakymus, užsakytą prekių kiekį pristatant per ne ilgesnį nei 120 dienų terminą nuo rašytinio užsakymo gavimo. Sudarytos Sutarties vertė siekė 180 023,80 Eur su PVM (1 t., b. l. 17–86).

33.       Ieškovė pateikė atsakovei 4 perkamų prekių užsakymus: i) 2022 m. sausio 31 d. užsakymu buvo užsakyta 190 vnt. švininių antklodžių Nr. 2 Nuvia Protection NuRAD 5710 R (1 t., b. l. 87–88); ii) 2022 m. rugsėjo 1 d. užsakymu buvo užsakyta 194 vnt. švininių antklodžių Nr. 1 Nuvia Protection NuRAD 5710 R (1 t., b. l. 89–90); iii) 2023 m. sausio 23 d. užsakymu buvo užsakyta 170 vnt. švininių antklodžių Nr. 2 Nuvia Protection NuRAD 5710 R (1 t., b. l. 91–92); iv) 2023 m. kovo 5 d. užsakymu buvo užsakyta 194 vnt. švininių antklodžių Nr. 1 Nuvia Protection NuRAD 5710 R (1 t., b. l. 93–94).

34.       Vykdydama ieškovės užsakymus, atsakovė atliko šiuos užsakytų prekių tiekimus: i) 2022 m. rugpjūčio 25 d. prekių perdavimo–priėmimo aktu perdavė ieškovei 190 vnt. švininių antklodžių Nr. 2 Nuvia Protection NuRAD 5710 R (1 t., b. l. 95–96); ii) 2022 m. gruodžio 7 d. prekių perdavimo–priėmimo aktu perdavė ieškovei 194 vnt. švininių antklodžių Nr. 1 Nuvia Protection NuRAD 5710 R (1 t., b. l. 102–103); iii) 2023 m. balandžio 6 d. prekių perdavimo–priėmimo aktu perdavė ieškovei 170 vnt. švininių antklodžių Nr. 2 Nuvia Protection NuRAD 5710 R (1 t., b. l. 107–108);

35.       Gavusi prekes ieškovė sumokėjo atsakovei: i) pagal 2022 m. rugsėjo 2 d. PVM sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 97) už 190 vnt. švininių antklodžių Nr. 2 Nuvia Protection NuRAD 5710 R 2022 m. rugsėjo 26 d. mokėjimo pavedimu 35 834,56 Eur (1 t., b. l. 101); ii) pagal 2022 m. gruodžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 104) 2022 m. gruodžio 19 d. mokėjimo pavedimu 55 163,90 Eur (1 t., b. l. 106); iii) pagal 2023 m. balandžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 109) 2023 m. balandžio 27 d. mokėjimo pavedimu 32 912 Eur (1 t., b. l. 111).

36.       Juridinių asmenų registro duomenimis, Sutarties sudarymo metu (2021 m. lapkričio 19 d.) atsakovės akcininkais buvo: Osauhing EU LEX MANAGMENT OU (nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2020 m. liepos 22 d.), S. P. (nuo 2019 m. sausio 31 d. iki 2022 m. spalio 27 d.), M. K. (nuo 2017 m. gruodžio 8 d.) (1 t., b. l. 122–125). 2022 m. spalio 27 d. S. P. pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį perleido atsakovės turimų akcijų dalį (2 t., b. l. 36–39).

37.       2023 m. rugpjūčio 22 d. ieškovė sustabdė Sutartį, nes iš žiniasklaidos priemonių ir kitų informacinių priemonių gavo informaciją, kad atsakovės buvęs tiesioginis vadovas S. P., kuris 2022 m. turėjo 51 proc. atsakovės akcijų, galimai yra Rusijos Federacijos pilietis (1 t., b. l. 126–127).

38.       FNTT 2023 m. spalio 18 d. nusprendė, kad UAB „Eksortus“ naudos gavėju laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 22 d. iki 2022 m. spalio 27 d. buvo dokumentuose įvardintas kaip Lenkijos Respublikos pilietis S. P. (kitur nurodytas kaip S. P.), kuris taip pat buvo ir Rusijos Federacijos pilietis, kurio anketiniai duomenys Rusijos Federacijos išduotuose asmens dokumentuose: S. P.. FNTT nusprendė UAB „Eksortus“ vadovo M. K. atžvilgiu pradėti administracinę teiseną dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 515 straipsnio 1 dalyje (1 t., b. l. 141–142).

39.       2023 m. spalio 27 d. ieškovė, vadovaudamasi FNTT 2023 m. spalio 18 d. rašte nurodytomis aplinkybėmis, priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad Sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo 2022 m. spalio 11 d. (1 t., b. l. 143–148).

40.       Atsakovė 2023 m. lapkričio 7 d. pateikė nesutikimą su ieškovės sprendimu pripažinti Sutartį niekine ir negaliojančia (1 t., b. l. 149–153).

41.       FNTT 2023 m. lapkričio 10 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje, kuriuo M. K. pripažintas pažeidęs ANK 515 straipsnį („Tarptautinių sankcijų arba Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų ribojamųjų priemonių pažeidimas“) ir jam skirta 3 300 Eur bauda (1 t., b. l. 156–163).

42.       2024 m. sausio 4 d. raštu ieškovė pasiūlė atsakovei išspręsti niekinės Sutarties teisinių pasekmių klausimą, taikant restituciją natūra (1 t., b. l. 164–166), tačiau su šiuo pasiūlymu atsakovė 2024 m. sausio 11 d. raštu nesutiko (1 t., b. l. 167–172).

43.       Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio nusižengimo byloje Nr. II-104-961/2024, išnagrinėjęs M. K. skundą dėl FNTT 2023 m. lapkričio 10 d. nutarimo, 2024 m. gegužės 20 d. priėmė nutartį, kuria: i)  FNTT 2023 m. lapkričio 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 0086-ANR_N-10-2023 panaikino dalyje dėl M. K. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 515 straipsnio 1 dalį dėl ribojamosios priemonės pažeidimo bei 3 300 Eur nuobaudos už šį nusižengimą paskyrimo bei galutinės 3 300 Eur nuobaudos paskyrimo; ii) FNTT 2023 m. lapkričio 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 0086-ANR_N-10-2023 paliko galioti dalyje dėl M. K. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 515 straipsnio 1 dalį dėl tarptautinės sankcijos pažeidimo, pašalinant tik nuorodą į Reglamento 833/2014 5k straipsnio 1 dalies a) punktą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

44.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 11 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-222-908/2024 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartį paliko nepakeistą. Patikslino FNTT 2023 m. lapkričio 10 d. nutarimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartį dėl administracinio nusižengimo kvalifikavimo, nurodant, kad M. K. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 515 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2023 m. balandžio 15 d.) (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

45.       Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2025 m. balandžio 15 d. administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-18-387/2025 paliko Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 11 d. nutartį nepakeistą (2 t., b. l. 172–182).

Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo Reglamento kontekste

46.       Tarp šalių kilo ginčas, ar šalių sudaryta Sutartis ir jos vykdymas, taip pat vykdant šią Sutartį sudaryti prekių perdavimo–priėmimo aktai (Aktas Nr. 2 ir Aktas Nr. 3) bei mokėjimo pavedimai (Mokėjimas Nr. 2 ir Mokėjimas Nr. 3) nepažeidė Reglamento nuostatų, kuriomis Rusijos piliečiams, fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms, įsisteigusiems Rusijoje, pritaikytos ribojamosios priemonės.

47.       Pagal Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punktą, draudžiama skirti ar toliau vykdyti visas viešąsias sutartis ir koncesijų sutartis, kurioms taikomos viešųjų pirkimų direktyvos, taip pat Direktyvos 2014/23/ES 10 straipsnio 1, 3 dalys, 6 dalies a–e punktai, 8, 9 ir 10 dalys, 11, 12, 13 ir 14 straipsniai, Direktyvos 2014/24/ES 7 ir 8 straipsniai, 10 straipsnio b–f ir h–j punktai, Direktyvos 2014/25/ES 18 straipsnis, 21 straipsnio b–e ir g–i punktai, 29 ir 30 straipsniai, Direktyvos 2009/81/EB 13 straipsnio a–d, f–h ir j punktai, su: juridiniu asmeniu, subjektu ar organizacija, kuriuose daugiau kaip 50 proc. nuosavybės teisių tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso šios dalies a punkte nurodytam subjektui (past. – jame numatyta, kad minėtais asmenimis ir subjektais yra Rusijos piliečiai, Rusijoje gyvenantys fiziniai asmenys arba Rusijoje įsisteigę juridiniai asmenys, subjektai ar organizacijos).

48.       Pagal Reglamento 5 k straipsnio 4 dalį, Reglamento 5 k straipsnio 1 dalyje nustatyti draudimai netaikomi sutarčių, sudarytų iki 2022 m. balandžio 9 d., vykdymui iki 2022 m. spalio 10 d.

49.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad pagrindinis Reglamento Nr. 833/2014 5k straipsnio 1 dalyje nustatytų ribojamųjų priemonių taikymo tikslas yra veiksmingai pakenkti Rusijos Federacijos finansiniams ištekliams, kurie jai leidžia tęsti karinę agresiją prieš Ukrainą, ir dėl to dar labiau sustiprinti spaudimą Rusijos Federacijai, kad ji nutrauktų šią agresiją (ESST 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje Nr. C‑109/23, 53 ir 54 punktai; 2025 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje Nr. C‑246/24, 30 ir 31 punktai). Reglamento Nr. 833/2014 5k straipsnio 1 dalyje numatytu draudimu prisidedama prie šio pagrindinio tikslo, nes juo siekiama sumažinti riziką, kad viešosios lėšos, gautos vykdant viešuosius pirkimus, bus nukreiptos iš konkursą laimėjusio subjekto į Rusijos ekonomiką ir taip Rusijos Federacija jas panaudos savo karinei agresijai prieš Ukrainą finansuoti (ESTT 2026 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Nr. C–313/24).

50.       Įstatymo (2022 m. gegužės 17 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Būtina imtis veiksmų, privalomų dėl Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų, ir (arba) susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, jeigu dėl to būtų nesilaikoma ar išvengiama Lietuvos Respublikoje įgyvendinamomis tarptautinėmis sankcijomis nustatytų apribojimų ir įpareigojimų (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Draudžiama sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, – tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Draudžiama tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu vykdyti sandorius ir prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms (Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis); o sandoriai, kurie buvo sudaryti, ir prievolės, kurios atsirado iki nustatant tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas turi būti sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu (Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis).

51.       Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimas (žr. šios nutarties 47–50 punktus), siekiant veiksmingai pakenkti Rusijos Federacijos finansiniams ištekliams, kurie jai leidžia tęsti karinę agresiją prieš Ukrainą bei sumažinti lėšų, gautų vykdant viešuosius pirkimus, Rusijos ekonomikai panaudojimo riziką, imperatyviai nustatė draudimą tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu sudarinėti naujas viešąsias sutartis su tiekėjais, kuriuose daugiau kaip 50 proc. nuosavybės teisių tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso Rusijos piliečiui, fiziniam ar juridiniam asmeniui, subjektui ar organizacijai, įsisteigusiais Rusijoje, ar vykdyti seniau sudarytas viešąsias sutartis, jei jų vykdymas nėra suderinamas su taikomomis tarptautinėmis sankcijomis. Tuo atveju, jeigu viešųjų pirkimų sutartis sudaryta iki 2022 m. balandžio 9 d., minėtas draudimas netaikomas, tačiau tokios sutarties vykdymas galimas tik iki 2022 m. spalio 10 d. Praėjus pereinamajam laikotarpiui (po 2022 m. spalio 10 d.) iki 2022 m. balandžio 9 d. sudarytos sutartys turėjo būti: vienašališkai nutrauktos; nutrauktos šalių susitarimu; jų vykdymas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu sustabdytas. 

52.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-18-387/2025 spręsdamas M. K. pateikto prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą pagrįstumo klausimą, be kita ko, pasisakė ir dėl M. K. minėtoje byloje keltų klausimų, susijusių su Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 ir 3 dalių bei Reglamento 833/2014 5 k straipsnio 1 dalies b punkto normų aiškinimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. balandžio 15 d. nutartyje nurodė, kad tiek Reglamentas 833/2014, tiek Įstatymo nuostatos visiems juridiniams bei fiziniams asmenims imperatyviai nustatė draudimą tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu sudarinėti naujas prievoles, vykdyti seniau sudarytas prievoles, šias nutraukiant vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymą sustabdant. Minėtas teisinis reglamentavimas subjektams nustato pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų užtikrintas sankcijų įgyvendinimas (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-18-387/2025, 21 punktas).

53.       Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ginčo Sutartis tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 2021 m. lapkričio 19 d. (1 t., b. l. 17–86). Nuo Sutarties sudarymo (2021 m. lapkričio 19 d.) iki 2022 m. spalio 27 d. atsakovės akcininku, turinčiu daugiau kaip 50 proc. nuosavybės teisių į atsakovę (51 proc.), buvo S. P. (kitur nurodytas kaip S. P., S. P.) (1 t., b. l. 122–125). Tiek FNTT 2023 m. spalio 18 d. rašte „Dėl administracinės teisenos pradėjimo“ (1 t., b. l. 141), tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. II-104-961/2024, tiek Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 11 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-222-908/2024 (CPK 179 straipsnio 3 dalis) buvo pripažinta, kad S. P., S. P., S. P. yra tas pats asmuo ir jis yra Rusijos Federacijos pilietis.

54.       Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto ir 5 k straipsnio 4 dalies nuostatomis, ginčo Sutartis nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos (t. y. nuo 2022 m. spalio 11 d.) turėjo būti nevykdoma (nutraukta vienašališkai ar šalių susitarimu arba vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu), nesudarant galimybės teikti ekonominės naudos asmeniui, kurio atžvilgiu taikomi ribojimai.

55.       Aplinkybė, kad trečiasis asmuo M. K., atitinkamai ir atsakovė, žinojo, jog atsakovės akcininkas (S. P.), kontroliuojantis daugiau nei 50 proc. atsakovės akcijų (iki 2022 m. spalio 27 d.), buvo Rusijos Federacijos pilietis, konstatuota įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-18-387/2025, 14 punktas; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 11 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-222-908/2024, 35 punktas). Tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė po pereinamojo laikotarpio pabaigos (po 2022 m. spalio 10 d.) būtų vienašališkai nutraukusi Sutartį, iniciavusi jos nutraukimą ar sustabdžiusi Sutarties vykdymą. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad po pereinamojo laikotarpio (po 2022 m. spalio 10 d.) Sutartis buvo ir toliau vykdoma: 2022 m. gruodžio 7 d. atsakovė Aktu Nr. 2 perdavė ieškovei 194 vnt. švininių antklodžių Nr. 1 (1 t., b. l. 102–103), o ieškovė, gavusi prekes, sumokėjo atsakovei pagal 2022 m. gruodžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 104) Mokėjimu Nr. 2 (1 t., b. l. 106); 2023 m. balandžio 6 d. atsakovė Aktu Nr. 3 perdavė ieškovei 170 vnt. švininių antklodžių Nr. 2 (1 t., b. l. 107–108), o ieškovė, gavusi prekes sumokėjo atsakovei pagal 2023 m. balandžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 109) Mokėjimu Nr. 3 (1 t., b. l. 111).

56.       Taigi, aptartų duomenų visuma įrodo, kad laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 11 d. iki 2022 m. spalio 27 d. šalių sudaryta Sutartis buvo vykdoma, nepaisant to, jog atsakovės akcininkui, kuris buvo Rusijos Federacijos pilietis, priklausė 51 proc. atsakovės akcijų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad Sutarties vykdymas pažeidė imperatyvias Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto nuostatas bei Įstatymo 7 straipsnio reikalavimus.

Dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia

57.       Ieškovė, vadovaudamasi CK 1.80 straipsnio nuostatomis, reikalavo pripažinti šalių sudarytą Sutartį niekine ir negaliojančia nuo 2022 m. spalio 11 d. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra ginčo, jog Sutartis buvo sudaryta dar iki Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkte įtvirtintų ribojimų taikymo pradžios, taip pat atsižvelgęs į tai, kad CK 1.80 straipsnio nuostatose įvardinti niekiniai sandoriai negalioja nuo jų sudarymo momento (ab initio), nusprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad vien šios Sutarties sudarymas pažeidė imperatyvias teisės normas. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog po pereinamojo laikotarpio pabaigos vykęs tolimesnis Sutarties vykdymas pažeidė imperatyvias Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto bei Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, pripažino, kad šalių sutartiniai įsipareigojimai nutrūko nuo 2022 m. spalio 11 d.

58.       Apeliantė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Apeliantės teigimu, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Sutartis tapo nutrūkusia nuo 2022 m. spalio 11 d., nes Sutartis ne tik nebuvo nutraukta, bet ieškovė ieškiniu net nereikalavo jos nutraukti. Be to, Sutarties paskelbimui nutrūkusia ar negaliojančia pagrindo nesuteikia nei ES teisinis reguliavimas, nei Lietuvos nacionaliniai teisės aktai: Reglamentas sankcijų įgyvendinimą 5 k straipsnyje minimų viešųjų pirkimų sutarčių atžvilgiu sieja ne su reikalavimu nutraukti tokias sutartis ar laikyti jas negaliojančiomis, o tik su būtinybe tokių sutarčių laikinai nevykdyti sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu, kad Rusijos Federacijos subjektai, kontroliuojantys tokių sutarčių šalis, šiuo laikotarpiu iš minėtų sutarčių vykdymo negautų naudos; tarptautinių sankcijų draudimų dėl tolesnio jau egzistuojančių sutarčių vykdymo įgyvendinimą tiesiogiai reglamentuojanti Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nenumato, kad tokios sutartys taptų negaliojančiomis po tarptautinių sankcijų įsigaliojimo ir net nenumato pareigos tokias sutartis nutraukti, o tik įpareigoja toliau jų nevykdyti sankcijų galiojimo laikotarpiu; net jei atsakovė laikotarpiu po 2022 m. spalio 10 d. būtų patekusi į Reglamento 5 k straipsnio ribojimų toliau vykdyti iki 2022 m. balandžio 9 d. sudarytas viešųjų pirkimų sutartis taikymo sritį, teismas neturėjo pagrindo Sutarties pripažinti pasibaigusia nuo 2022 m. spalio 11 d.; tiek ES teisei, tiek Lietuvos nacionalinei teisei numatant galimybę į Reglamento 5 k straipsnio taikymo sritį patenkančias viešųjų pirkimų sutartis ne nutraukti, o tik laikinai sustabdyti jų vykdymą, tai reiškia, jog tokios sutartys savaime netampa negaliojančiomis vien dėl šių iš Reglamento 5 k straipsnio kildinamų ribojimų įsigaliojimo bent vienos iš tokių sutarčių šalių atžvilgiu; jei į Reglamento 5 k straipsnio taikymo sritį patenkančios viešųjų pirkimų sutartys nėra laikomos savaime tapusiomis negaliojančiomis, o vietoje to, yra leidžiama jų vykdymą sustabdyti, tai reiškia, kad išnykus sankcijų taikymo atitinkamos sutarties atžvilgiu pagrindams, sutarties vykdymas gali būti atnaujinamas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais dėl toliau nurodomų motyvų.

59.       Visų pirma, Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punktas įtvirtina draudimą „<...> skirti ar toliau vykdyti visas viešąsias sutartis <...> su <...> juridiniu asmeniu, subjektu ar organizacija, kuriuose 50 proc. ar daugiau nuosavybės teisių tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso šios dalies a punkte nurodytam subjektui <...>“. Reglamento 5 k straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad minėtas draudimas „<...> netaikomas sutarčių, sudarytų iki 2022 m. balandžio 9 d., vykdymui iki 2022 m. spalio 10 d.“. Toks imperatyvus draudimas numatytas ir Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje reglamentuota, kad draudžiama tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu vykdyti sandorius ir prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms.

60.       Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė apeliantė, Reglamentu nėra tik laikinai apribojamas sutarčių vykdymas tol, kol Rusijos Federacijos subjektai, kontroliuojantys tokių sutarčių šalis, šiuo laikotarpiu iš minėtų sutarčių vykdymo negautų naudos. Tokios sutartys negalėjo būti sudaromos, o jeigu buvo sudarytos iki 2022 m. balandžio 9 d., jų vykdymas galėjo tęstis tik iki 2022 m. spalio 10 d., t. y. iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (išskyrus Reglamento 5 k straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis).

61.       Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sandoriai, kurie buvo sudaryti ir prievolės, kurios atsirado iki nustatant tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu. Taigi, pasibaigus Reglamente nurodytam pereinamajam laikotarpiui (iki 2022 m. spalio 10 d.), kurio metu leista vykdyti iki 2022 m. balandžio 9 d. sudarytas viešąsias sutartis, Sutartis turėjo būti nedelsiant nutraukta (vienašališkai ar bendru sutarimu) arba jos vykdymas sustabdytas. Tai reiškia, kad Įstatymas numatė tris alternatyvas, kurios turėjo būti nedelsiant taikomos pasibaigus Reglamente nurodytam pereinamajam laikotarpiui. Atsižvelgus į tai, apeliantės argumentai, kad Reglamente nurodytų sankcijų įgyvendinimas siejamas ne su reikalavimu nutraukti viešąsias sutartis ar laikyti jas negaliojančiomis, o tik su būtinybe tokių sutarčių laikinai nevykdyti, yra atmestini kaip neatitinkantys Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto, 5 k straipsnio 4 dalies nuostatas bei Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalių normų.

62.       Šią išvadą patvirtina ir apeliantės nurodytame Europos Komisijos viešai skelbiamame ir nuolat atnaujinamame dokumente „Konsoliduoti dažniausiai užduodami klausimai dėl Tarybos reglamento Nr. 833/2014, Tarybos reglamento Nr. 269/2014, Tarybos reglamento (ES) Nr. 692/2014 ir Tarybos reglamento (ES) 2022/263 įgyvendinimo“ pateikti išaiškinimai, kad: galiojančios sutartys turi būti nutrauktos iki 2022 m. spalio 10 d., išskyrus konkrečius atvejus pagal 5 k straipsnio 2 dalį; sutarties vykdymas yra draudžiamas, todėl ji gali būti nutraukta arba sustabdyta neribotam laikui (https://finance.ec.europa.eu/document/download/66e8fd7d-8057-4b9b-96c2-5e54bf573cd1_en?filename=faqs-sanctions-russia-consolidated_en.pdf).

63.       Antra, nepaisant Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkte imperatyviai įtvirtinto draudimo, Sutartis po pereinamojo laikotarpio (po 2022 m. spalio 10 d.) buvo ir toliau vykdoma (žr. šios nutarties 33–35 punktus), atsakovei ir trečiajam asmeniui nuslepiant nuo ieškovės faktines aplinkybes, kad atsakovės 51 proc. akcijų turi Rusijos Federacijos pilietis. Ieškovė apie tai, jog po pereinamojo laikotarpio (po 2022 m. spalio 10 d.) atsakovės akcininku, turinčiu 51 proc. atsakovės akcijų, buvo Rusijos Federacijos pilietis, sužinojo iš žiniasklaidos priemonių tik 2023 m. rugpjūčio mėn. (t. y. jau po Ketvirto užsakymo pateikimo). Tai reiškia, kad ieškovė jau tuo metu neturėjo galimybės nei sustabdyti, nei nutraukti Sutartį nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos (t. y. nuo 2022 m. spalio 11 d.).

64.       Taigi, atsakovė ir trečiasis asmuo M. K. ne tik patys neįvykdė Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatytos prievolės nedelsiant nutraukti Sutartį ar tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu jos vykdymą sustabdyti, tačiau nuslėpdami nuo ieškovės faktines aplinkybes, kad atsakovės 51 proc. akcijų turi Rusijos Federacijos pilietis, užkirto ieškovei galimybę laiku pasinaudoti Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatyta teise nutraukti Sutartį ar sustabdyti jos vykdymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent dėl atsakovės pastangų nuslėpti pagrindinio akcininko pilietybę, ieškovė, net veikdama atidžiai ir rūpestingai, negalėjo Reglamento 5 k straipsnio 4 dalyje numatytu pereinamuoju laikotarpiu realizuoti jai nustatytų pareigų, susijusių su įtvirtinto draudimo faktiniu ir teisiniu įgyvendinimu. Todėl apeliantės nurodyta aplinkybė apie perleistas bendrovės akcijas, savaime neeliminuoja Reglamento nuostatų pažeidimo fakto (žr. šios nutarties 56 punktą) ir negali būti vertinama kaip pateisinama priežastimi toliau vykdyti Sutartį. Priešingas aiškinimas, nagrinėjamos situacijos kontekste, sudarytų prielaidas nesąžiningiems asmenims piktnaudžiauti teise, paneigiant Reglamento tikslus (žr. šios nutarties 49 punktą) (CPK 185 straipsnis).

65.       Trečia, nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad Sutartis buvo sudaryta teisėtai, tarp šalių nekilo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Sutartis negali būti pripažinta negaliojančia ab initio (CK 1.80 straipsnis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Šios teismo išvados neginčijo nei apeliantas, nei ieškovė. Apeliantė iš esmės nesutinka su teismo išvada, kad ieškovės ir atsakovės sutartiniai įsipareigojimai pagal Sutartį nutrūko nuo 2022 m. spalio 11 d., argumentuodamas tuo, kad ieškovas ieškiniu nereikalavo jos nutraukti, o dėl ieškinio reikalavimo Sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia nuo 2022 m. spalio 11 d. rezoliucinėje dalyje nepasisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo apskųstą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti.

66.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos situacijos išskirtinumą, kuomet būtent dėl atsakovės neatskleistos informacijos apie tai, kad Rusijos Federacijos pilietis turi jos 51 proc. akcijų, ieškovė, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, prarado galimybę vienašališkai nutraukti sutartį, nors tokią pareigą numatė teisės aktai, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė teisinių pasekmių taikymo klausimą, pripažindamas, jog šalių sutartiniai įsipareigojimai nutrūko nuo 2022 m. spalio 11 d., t. y. pasibaigus Reglamente numatytam pereinamajam laikotarpiui. Tokių teisinių pasekmių taikymas iš esmės atitinka Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatas bei Europos Komisijos šios nutarties 62 punkte pateiktus išaiškinimus dėl sutarties nutraukimo.  

67.       Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės nurodyta aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nepripažino Sutartį niekine ir negaliojančia, nors ieškovė buvo suformulavusi tokį reikalavimą (CPK 270 straipsnio 5 dalis). Tačiau, visų pirma, tai savaime nelemia išvados, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 ar 7 punkte numatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir (ar) nagrinėjamu atveju susidarė tokia absoliutaus sprendimo negaliojimo situacija, kuomet pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso ir aptartas proceso teisės normos pažeidimas galėjo pažeisti šalių teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Be to, ieškovė, inicijavusi teisminį procesą, neginčijo teismo sprendimo bei jo motyvų, priešingai, sutiko su teismo išvadomis dėl Reglamente ir Įstatyme numatytų pasekmių taikymo – Sutarties nutraukimu. Antra, aplinkybės, susijusios su Reglamente numatytų pasekmių taikymu, įskaitant ir Sutarties nutraukimu, jos sustabdymu, sudarė bylos nagrinėjimo dalyką, apeliantė dėl jų pasisakė (2025 m. spalio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 17 min. 15 sek.–1 val. 26 min. 15 sek.). Todėl tokia teismo išvada nėra netikėta bylos šalims. Trečia, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą ir dalyką, matyti, kad ieškovė, prašydama Sutartį pripažinti negaliojančia nuo 2022 m. spalio 11 d., iš esmės siekė Reglamente ir Įstatyme numatytų teisinių pasekmių, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, taikymo – Sutarties nutraukimo. Todėl teismui padarius išvadą, kad sutartiniai įsipareigojimai nutrūko nuo 2022 m. spalio 11 d., iš esmės buvo pasiektas teisinis rezultatas, kurio ieškovė siekė. Vien ta aplinkybė, kad teismas rezoliucinėje dalyje atskirai nepasisakė dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia nuo 2022 m. spalio 11 d., šiuo konkrečiu atveju savaime nelaikytinas esminiu proceso teisės normų pažeidimu, turėjusiu įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai, remiantis apeliantės nurodytais argumentais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo apskųstą teismo sprendimą panaikinti, pakeisti ar bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Dėl Sutarties vykdymo po 2022 m. spalio 27 d.

68.       Apeliantė apeliaciniu skundu nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria Aktas Nr. 2, Mokėjimas Nr. 2, Aktas Nr. 3 ir Mokėjimas Nr. 3 buvo pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Apeliantė nurodė, kad atsakovė po 2022 m. spalio 27 d. nebuvo kontroliuojama akcininko, turinčio Rusijos Federacijos pilietybę, todėl neegzistavo pagrindai Sutarties atžvilgiu taikyti iš Reglamento 5 k straipsnio kildinamus ribojimus. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

69.       Visų pirma, minėta, kad atsakovės akcininku, turinčiu daugiau kaip 50 proc. nuosavybės teisių į atsakovę (51 proc.), nuo Sutarties sudarymo iki 2022 m. spalio 27 d. buvo S. P. (kitur nurodytas kaip S. P., S. P.) (žr. šios nutarties 36 punktą). Vadinasi, Sutartis nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos (t. y. nuo 2022 m. spalio 11 d.) turėjo būti nevykdoma, nes pažeidė imperatyvias Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto ir Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriomis draudžiama vykdyti sutartis su juridiniu asmeniu, subjektu ar organizacija, kuriuose 50 proc. ar daugiau nuosavybės teisių tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso šios dalies a punkte nurodytam subjektui. Taigi, nepaisant to, kad po 2022 m. spalio 27 d. atsakovės akcininku nebuvo asmuo, turintis Rusijos Federacijos pilietybę, jokie su Sutarties vykdymu susiję veiksmai laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 11 d. iki 2022 m. spalio 27 d. neturėjo būti atlikti.

70.       Antra, bylos duomenimis nustatyta, kad Sutartimi atsakovė įsipareigojo patiekti, o ieškovė nupirkti dviejų skirtingų specifikacijų švinines apsaugines antklodes, kurių bendras preliminarus kiekis – 748 vnt. (švininių antklodžių Nr. 1 – 388 vnt., švininių antklodžių Nr. 2 – 360 vnt.) (Sutarties 1.1, 4.2 papunkčiai). Prekių pristatymo terminas – 120 kalendorinių dienų nuo raštiško užsakymo pateikimo dienos, paskutinis užsakymas pateikiamas ne vėliau kaip likus 120 kalendorinių dienų iki prekių tiekimo termino pabaigos (2.2 papunktis), bendra prekių tiekimo trukmė – 730 kalendorinių dienų nuo Sutarties įsigaliojimo dienos (2.3 papunktis) (1 t., b. l. 17–86). Atsakovė Sutarties vykdymui pasitelkė švininių apsauginių antklodžių gamintoją – Nuvia Protection (1 t., b. l. 36–37, 45–46), kuris patvirtino, kad pateiktų prekių gamybos data bus ne ankstesnė nei 12 mėn. prieš pristatymą (1 t., b. l. 40, 49, 59, 61).

71.       Bylos duomenis taip pat nustatyta, kad ieškovė, vykdydama Sutartį, pateikė atsakovei 4 perkamų prekių užsakymus. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Antras užsakymas ir Trečias užsakymas. Antru užsakymu 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo užsakyta 194 vnt. švininių antklodžių (1 t., b. l. 89–90), kurias atsakovė ieškovei 2022 m. gruodžio 7 d. perdavė Aktu Nr. 2 (1 t., b. l. 102–103), o ieškovė sumokėjo atsakovei pagal 2022 m. gruodžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 104) 2022 m. gruodžio 19 d. Mokėjimu Nr. 2 (1 t., b. l. 106). Trečiu užsakymu 2023 m. sausio 23 d. buvo užsakyta 170 vnt. švininių antklodžių (1 t., b. l. 91–92), kurias atsakovė ieškovei 2023 m. balandžio 6 d. perdavė Aktu Nr. 3 (1 t., b. l. 107–108), o ieškovė sumokėjo atsakovei pagal 2023 m. balandžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 109) 2023 m. balandžio 27 d. Mokėjimu Nr. 3 (1 t., b. l. 111).

72.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi tiek į Sutarties sąlygų turinį, tiek į byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 70 ir 71 punktus), daro išvadą, kad Sutartis buvo vykdoma keliais etapais, kurio kiekvienas susidėjo iš: ieškovės pateikiamo raštiško užklausimo atsakovei; atsakovės kreipimosi į švininių apsauginių antklodžių gamintoją Nuvia Protection dėl prekių pagaminimo; pagamintų prekių transportavimo, pristatymo ir perdavimo ieškovei; atsiskaitymo už prekes ir kt. Taigi, švininių apsauginių antklodžių pirkimas buvo iš esmės tęstinis procesas, kuris susidėjo iš eilės vienas po kito sekančių veiksmų.

73.       Teisėjų kolegija, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad jokie iš Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto kildinami ribojimai dėl atsakovės akcininkų sudėties negalėjo būti taikomi Sutarties vykdymui laikotarpiu po 2022 m. spalio 27 d. Minėta, kad Sutarties vykdymas iš esmės buvo tęstinis procesas, reikalaujantis eilės veiksmų visumos (žr. šios nutarties 71 punktą), todėl vien tai, jog Antras užsakymas ir Trečias užsakymas buvo įvykdyti jau po 2022 m. spalio 27 d., nereiškia, kad jokie Sutarties vykdymo veiksmai (pvz., atsakovės ir gamintojo komunikacija, prekių užsakymas ir pan.) iki 2022 m. gruodžio 27 d. nebuvo atliekami. Juolab kad Antras užsakymas buvo pateiktas dar 2022 m. rugsėjo 1 d., o apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog visus veiksmus, susijusius su Antru užsakymu, ji pradėjo vykdyti (t. y. pateikė užsakymus gamintojui, susirašinėjo su juo, vykdė pervežimus ir pan.) po 2022 m. spalio 27 d, t. y. praėjus beveik 2 mėnesiams po užsakymo priėmimo (CPK 178 straipsnis). Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Taigi, nurodytų duomenų visuma suteikia pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Sutartis laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2022 m. spalio 27 d. buvo vykdoma.

74.       Atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės tokios pat išvados priėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-18-387/2025 (žr. minėtos nutarties 28 punktą), kurioje nurodė, jog: „<...> UAB „Eksortus“ byloje aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2022 m. spalio 27 d., ne tik buvo saistoma prievolės vykdyti aptartą sutartį šios galiojimo laikotarpiu, tačiau buvo pagal poreikį (esant užsakymui) įpareigota atlikti aktyvius konkrečius sutarties dalyką sudarančius veiksmus per sutartyje nustatytą terminą, taigi vykdyti sandoriu sulygtą prievolę. Be kita ko, natūralu, kad tokiu atveju užsakymo vykdymo procesas yra tęstinis – faktiškai turi būti atliekami gamybos, tiekimo ar kiti bendradarbiavimo su trečiaisiais asmenimis veiksmai. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas netinkamai tapatina prievolės vykdymą su jos įvykdymo momentu. Perdavimo–priėmimo aktai yra įrodymų šaltinis, ar pagal sutartį nurodyti veiksmai buvo atlikti, kada jie buvo atlikti ir ar jų atlikimas atitinka sutarties sąlygas. Taigi teiginiai, kad teismai nenustatė sutarties vykdymo veiksmų tarp 2022 m. rugsėjo 1 d. užsakymo ir 2022 m. gruodžio 7 d. prekių perdavimo, taip preziumuojant sutarties vykdymą tik 2022 m. gruodžio 7 d., nėra pagrįsti. Atitinkamai teisėjų kolegija konstatuoja, kad Antklodžių pirkimo sutartis tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2022 m. spalio 27 d. buvo vykdoma.“.

75.       Trečia, konstatavus, kad Sutartis laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 11 d. iki 2022 m. spalio 27 d. buvo vykdoma pažeidžiant imperatyvias Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto ir Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas (žr. šios nutarties 75 punktą), taip pat pripažinus, kad sutartiniai įsipareigojimai nutrūko nuo 2022 m. spalio 11 d. (žr. šios nutarties 66 punktą), laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai po pereinamojo laikotarpio pabaigos (nuo 2022 m. spalio 11 d.) sudarytus Aktą Nr. 2, Aktą Nr. 3, Mokėjimą Nr. 2 ir Mokėjimą Nr. 3 pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (ab initio). Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės išvestinį reikalavimą dėl restitucijos taikymo ir taikė restituciją natūra, priteisiant ieškovei 76 701,90 Eur, o atsakovei – pagal Aktą Nr. 2 ir Aktą Nr. 3 perduotas prekes (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

76.       Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog šalių sudaryta Sutartis buvo vykdoma pažeidžiant Reglamento 5 k straipsnio 1 dalies b) punkto ir Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliantės argumentai iš esmės paremti tik subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu, ir Reglamento nuostatų interpretavimu, tačiau nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo ir pagrįstumo. 

Dėl procesinės bylos baigties

77.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, o šios nutarties 67 punkte nurodytas proceso teisės normos pažeidimas bei apeliantės išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

78.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

79.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

80.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

81.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

82.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir, nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas; 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-421/2025, 15 punktas).

83.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, 198 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytam maksimaliam dydžiui viršyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas; 2025 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-378/2025, 98 punktas).

84.       Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 ir 3 dalys).

85.       Ieškovė pateikė teismui įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 7 260 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: apeliacinio skundo vertinimas, argumentų atsiliepimui į apeliacinį skundą formavimas; atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas ir pateikimas; prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo rengimas ir pateikimas teismui (DOK-526).

86.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokios paslaugos kaip atstovo susipažinimas su konkrečiu teismo procesiniu sprendimu ar byla, taip pat šalių procesiniais dokumentais, teismų praktikos paieška rengiant procesinius dokumentus, bylos medžiagos, teismo procesinio sprendimo ir byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento analizė, pasirengimas rengti procesinį dokumentą, informacijos, reikalingos rengiant procesinį dokumentą, paieška ir susipažinimas su kliento pateikta informacija negali būti laikomos savarankiškomis teisinėmis paslaugomis. Išvardytos paslaugos yra vertinamos kaip kitų paslaugų, susijusių su atitinkamų procesinių dokumentų parengimu, sudėtinė dalis, todėl pagal Rekomendacijas dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-701/2016, 51 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018, 41 punktas).

87.       Atsižvelgiant į ieškovės nurodytų teiktų teisinių paslaugų pobūdį bei aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką (žr. šios nutarties 86 punktą), darytina išvada, kad nurodytos teisinės paslaugos – apeliacinio skundo vertinimas, argumentų atsiliepimui į apeliacinį skundą formavimas – laikytinos sudėtine atsiliepimo į apeliacinį skundą dalimi, todėl už šias paslaugas atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas.

88.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė, prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateiktame prašyme nurodė visą prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą, nedetalizuodama, kiek konkrečiai bylinėjimosi išlaidų buvo patirta už kiekvieną prašyme nurodytą atstovavimo veiksmą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas vertins atsižvelgdamas į bendrą prašomą priteisti sumą.

89.       Kadangi apeliantė už patirtas bylinėjimosi išlaidas sumokėjo 2026 m. vasario 2 d. mokėjimo pavedimu, todėl pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 155,88 Eur (2 427,60 Eur × 1,3), o pagal Rekomendacijų 8.17 papunktį maksimali priteistina suma už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą 242,76 Eur (2 427,60 Eur × 0,1 = 242,76 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčas nebuvo išskirtinai sudėtingas tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės taikymo požiūriu, be to, ginčo išsprendimas nereikalavo specialių žinių ar didelių darbo laiko sąnaudų, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių. Kadangi už atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovė sumokėjo 7 260 Eur, todėl jos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, mažintinos, priteisiant ieškovei iš viso 3 398,64 Eur (3 155,88 Eur + 242,76 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eksortus“, juridinio asmens kodas 300912631, ieškovei valstybės įmonei Ignalinos atominei elektrinei, juridinio asmens kodas 255450080, 3 398,64 Eur (tris tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 64 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                Vilija Mikuckienė

Žilvinas Terebeiza

Aldona Tilindienė